Posts Tagged ‘alkoholizmas’

Eilėje prie kasos

2016/09/18

Jeigu norisi pajusti lėtą laiko tėkmę, siūlau apsilankyti mažoje IKI tinklo parduotuvėje šalia mano namų. Eilės čia juda kaip niekad lėtai, ir nesvarbu, ar nueisi ryte, ar po pietų, ar vakare.

Štai ir dabar, atsistojęs į eilės galą, priešais save matau mindžikaujančius pirkėjus. Visi jie laukia, kada iš kažkur išnirs kiti kasininkai, ir jie galės greitai bėgti prie greito aptarnavimo kasų, už savo nugarų palikę kitus pirkėjus. Tačiau atrodo, kad šįvakar stebuklas neįvyks, nes jau kelias minutes papildomi kasininkai taip ir neatsiranda.

Vienas vyriškis, pasipiktinęs, nueina link administracijos kabineto, atidaro duris ir įkiša galvą vidun. Tačiau atrodo, kad kabinetas visiškai tuščias, nes pro plačiai pravertas duris ir aš nematau nė gyvos dvasios. Ne tokios baigties tikėjęsis pirkėjas atsisuka į vienintelį dirbantį kasininką ir žiūri į jį nustebęs. Kasininkas daro tą patį – žiūri nustebęs į savivaliaujantį pirkėją; jis sako: ką jūs darote? Sutrikęs pirkėjas kažką sumurma po nosimi ir grįžta atgal, atsistoja į eilės pabaigą, maža dukra, irgi susigėdusi, jam seka iš paskos.

Vyrui einant pro šalį žvilgteliu į jo pirkinių krepšį – du litriniai buteliai alaus ir Milka šokoladas. Žinau šituos derinius, išmokau juos nuo vaikystės: alus ir ledai, degtinė ir šokoladas, vynas ir kramtomoji guma, starka ir žurnalas vaikams. Visi jie taip elgėsi – mano tėvas, krikšto tėvas, senelis. Su kiekvienu iš jų buvau sudaręs šią nebylią sutartį begales kartų – tu elkis blogai, bet kažkuo mane papirk. Tik nereikia galvoti, kad aš juos šantažavau – jie patys mane pamokė šio žaidimo.

Bet taip, vėliau aš juos nebyliai šantažavau, nors ir jausdavau sąžinės priekaištus. Kita vertus, jie niekada neatsisakė žaisti šio žaidimo, tik kartais dovanos būdavo kur kas didesnės nei ledų porcija – žaidimų konsolė, žurnalo prenumerata, krepšinio kamuolys iš Lenkijos.

Kiekvienas vaikas, nusivylęs jį supančiais suaugusiaisiais, randa būdų kaip jiems atsilyginti.

***

Eilei pamažu slenkantis, kai lieku penktas eilėje, stebiu, ką perka prieš mane stovintys žmonės. Pirmasis stovi kariškais drabužiais vilkintis vyriškis, didelis gumbas jam ant smilkinio, atrodo pagiriotas, jis perka du litrinius butelius alaus. Už jo stovi latras iš mano namo, gyvenantis kitoje laiptinėje – atrodo pagiriotas, jis taip pat perka du litrinius butelius alaus, tik dar turi bananų skonio ledų porciją, turbūt dukrai arba žmonai. Nors kas žino, gal ir pats sau? Jau seniai pastebėjau, kad vyrai yra slapti smaližiai (antropologiniai tyrimai tai patvirtina). Tada stovi moteris, perkanti guminukus savo dukrai. Man labai nepatinka jos dukra, nes kartą, stovint toje pačioje eilėje, išgirdau kaip ji aiškiai apgaudinėjo kitą mergaitę. O už moters su dukra stovi senstelėjusi moteris, kuri perka kefyro, batoną ir pieniškų dešrelių.

Tada stoviu aš – trys alaus ir nei ledų, nei šokolado – jokio pasiaiškinimo; aš atviras kritikai. Ir stebėdamas priešais stovinčius pagiriotus vyrus ir jų riebaluotus, bet kaip sulaižytus plaukus, aš suprantu, kad nėra didelio skirtumo tarp jų ir manęs: visi trys perkam daugiau alaus nei kad jo reiktų norint šiaip atsigerti.

Mes visi norim išgerti, apduiti, pakeisti minčių tėkmę, norim sau kažką palengvinti, kažką galvoje nutildyti, užmigdyti – mes visi tikim alkoholio iliuzija.

***

Kai kasininkas pradeda aptarnauti kariškais drabužiais vilkintį vyrą, jis pirmiausiai paprašo pirkėjo parodyti asmens dokumentą. Tai dėl naujo įstatymo – bet kas, perkantis alkoholį, turi parodyti asmens dokumentą. Pirkėjas pradeda bambėti, sako, kad kvailas sprendimas, kasininkas jam pritaria, už jo stovintis latras iš mano namo irgi jiems antrina.

Parodęs asmens tapatybės kortelę, pirkėjas susimoka už prekes, paima alaus butelius į rankas ir nueina.

Dabar atėjo eilė latrui, ir jis net neprašytas išsitraukia raudoną pasą, pademonstruoja jį kasininkui ir bando įsikišti į treninginių kelnių kišenę, tačiau jam sunkiai sekasi – pasas niekaip nenori tilpti į kišenę. Man įdomu tai, jog kasininkui nerūpėjo net žvilgtelėti į paso vidų, jis pasitenkino tik pačiu parodytu pasu. Tačiau, mano nuostabai, tą patį pastebėjo ir už latro stovinti pirkėja, ir ji sako kasininkui: na gi negalima patikėti tuo, kad jums parodė pasą ir net neatvertė jo.

Pirkėjas pradėjo juoktis, skėsčioti rankomis, sako: nejau aš nešiuosi ne savo pasą į parduotuvę?, pirkėja sako: visko gali būti, vyriškis sako: nejuokaukit, pirkėja sako: o ko jūs, ponas, taip įsižeidėt dabar? Kiek pažįstu savo kaimyną latrą, tai jis tikrai neatrodė įsižeidęs, todėl ponios replika man atrodė visai pro šalį. Tada pažiūrėjau kaip į situaciją reaguoja kasininkas, o jis pažiūrėjo į vyrą, pažiūrėjo į moterį, ir tada sako vyrui: moteris teisi, prašau parodykit deramai savo pasą. Vyriškis šypsodamasis parodė, kasininkas įmušė alų, paėmė pinigus, ir vyriškis pagaliau nuėjo gerti alaus – siekti savo iliuzijos.

Moteris, pirkusi tik guminukus dukrai, taip ilgai užsiplepėjo su kasininku apie dokumentų rodymą ir padirbtus dokumentus, kad užtrukdo prie kasos ilgiau, nei abu vyrai, pirkę alų ir demonstravę dokumentus.

***

Šis kasininkas labai kalbus. Nežinau, kiek laiko jis dirba šioje IKI parduotuvėje, tačiau nuo tada, kai pradėjo dirbti, kiekvieną kartą ten užsukęs toje pačioje kasoje matau jį dirbantį. Gali būti, kaip taip teigdamas klystu, tačiau jis labai greitai tapo šios parduotuvės veidu.

Dažnai stebiu kaip jis numeta kokį nors bajerį jaunimui ar pats susilaukia dėmesio iš šiek tiek išgėrusių moterų, kurias neaišku kas nuskriaudė – gyvenimas ar vyrai. Man jis netrukdo, nors kartais atrodo, kad jei mažiau bendrautų su klientais, tada gal greičiau dirbtų, bet kita vertus, tada neturėčiau ko stebėti.

Mes su juo neturim jokio kontakto, išskyrus tai, kad kai pradėjau vartoti vaistus ir nuėjau ten pirmą kartą nusipirkti nealkoholinio alaus, jis, mane aptarnaudamas pasakė: kas čia – perėjot prie nealkoholinio? Tąkart nieko jam neatsakiau, nors man patiko jo pirmą kartą parodytas familiarumas.

Bet įdomiausia buvo jį pamatyti už parduotuvės ribų. Tai įvyko vos vieną kartą: aš tada važiavau 10 troleibusu į Saulėtekį, ir atsisėdęs išvydau jį priešais, sėdintį šalia kažkokios pagyvenusios moters. Tikslumo dėlei, turėčiau pasakyti, kad jis labiau ne sėdėjo, o buvo užvirtęs/sulindęs į tos moters šoną. Atrodė kaip mažas vaikas, besiglaudžiantis prie mamos. Atrodė kaip vaikas, negalintis atsiplėšti nuo motinos.

Man patinka pastebėti žmonėse paslėptas švelniąsias puses.

Net jei jos kartais slepia alkaną žvėrį.

Jurgis Kunčinas „Glisono kilpa“

2013/09/17

glisono kilpaJurgis Kunčinas

„Glisono kilpa”

Puslapiai: 309

Išleido: „Nemunas”

Metai: 1992 m.

Tiražas: 15 000 egz.

Viršelio dailininkas: Edmundas Saladžius

Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą, nes maniau, jog tai yra kažkas stipriai prasčiau už „Tūlą“ ir viską, kas sekė po jos. Bijojau, kad čia rasiu daug kliedesių, mistifikacijos ir sovietinio režimo užguito žmogaus pasakojimų apie nykią buitį (būtį).

Iš tiesų neklydau – radau čia ir kliedesių, ir mistifikacijos, ir pasakojimų apie nykią būtį. Tačiau nustebau, jog visa tai skaityti visai netrukdė. Mano akimis, „Glisono kilpa“ yra mažiau romantiška „Tūlos“ versija. „Tūla“ dažnai vadinama romanu apie meilę, meilės istorija, tačiau man labiau patinka nuomonė, jog „Tūla“ yra istorija apie tuos laikus ir žmones. „Glisono kilpoje“ nėra aiškios meilės linijos, nors pirmoje knygos pusėje ir minimos įvairios moterys, tačiau tarsi tarp kitko, čia labiau akcentuojama studentija, valkatavimas, girtuoklystė ir bandymas nepakliūti sovietiniam saugumui į rankas – labiau panašu ne į „Tūlą“, o į kitą šio autoriaus romaną – Kilnojamąsias Rontgeno stotis.

Tais laikais miestas mane dar jaudino. Ne, tikrai jaudino, aš nė kiek neperdedu. Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai. Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį – urinas, drėgmė, kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobės kvapas, primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles į požemius.“ (p. 49)

Tiek „Tūloje“, tiek ir šiame romane Vilnius vaizduojamas panašiai: smirdintis šlapimu, tamsus, su paprastais, žemiausiam sluoksniui priklausančiais gyventojais. Skaitydamas „Glisono kilpą“ kartais jaučiausi taip, tarsi Kunčino aprašomas vagabundiškas gyvenimas Vilniuje man jau būtų labai gerai pažįstamas: čia veikėjas prabunda kažkokioj skylėj, ieško kur išgerti, pabendrauja su visokia bohema, pasibasto po senamiestį, vėl išgeria, suranda kokią nors merginą (ir su ja išgeria), po to suranda kur nors nakvynę, o kitą dieną vėl eina pirkti išgerti. Nepaisant to, skaityti apie visa tai man nėra nuobodu, ir šiuo požiūriu Kunčiną galima sulyginti su Bukowskiu: abu savo stiliumi varo apie tą patį, ir negaliu sakyti, kad man nepatinka. Manau, jog Kunčinas iš tiesų turėjo itin gerą klausą – jautė kalbą, jo sakiniai gražūs, gyvybingi, juos malonu skaityti.

Glisono kilpoje“ yra ir taip Kunčino mėgstami fantastiniai elementai, ir absurdo elementai. „Tūloje“ buvo minima veikėjo pasivertimas į šikšnosparnį, o štai šiame romane autorius įvedė Aitvarą – mistinę būtybę, kuri pradeda valdyti pagrindinio veikėjo likimą. Absurdo yra kur kas mažiau nei vėlesnėje Kunčino kūryboje, čia tik pati situacija, kad veikėją pagrobia ir nuolat girdo samagonu, skamba kiek neįtikimai, tačiau galiausiai su tuo susitaikai.

Kūrinio nuotaika banguojanti: čia veikėjas gyvena įprastu valkatos režimu, čia jam nusišypso sėkmė, čia staiga užpuola problemos su saugumu, moterimis, universitetu, ir taip visą laiką. Tačiau kūrinio antroje pusėje nuotaika beveik visada niūri, bet kokie veikėjų bandymai kažką pakeisti atneša geriausiu atveju trumpalaikę ramybę, po kurios – dar didesni sunkumai. Kažkaip net nemalonu buvo skaityti apie veikėjo supratimą, kad jam daugiau nieko nesinori, tik degtinės ir ramiai gulėt ant pievos, nes visuose kituose romanuose Kunčinas dar išlaikydavo kažkokią laimės nuotaiką, o čia – vis juodyn ir juodyn.

Nors jau seniai yra sukurtas filmas apie Jurgį Kunčiną („Beveik laimingas“), aš kantriai laukiu knygos apie šį autorių. Ji turėtų pasirodyti 2013 metais, tačiau kol kas apie ją jokių naujienų negirdėti. Tikiuosi, jog ji padės man geriau susipažinti su autoriumi, gal net atsakys į porą klausimų, kilusių skaitant jo romanus.

P.S.

Kas ta Glisono kilpa? Štai: „Kai traumuojami kaklo arba krūtinės viršutinės dalies stuburo slanksteliai, tempimo režimas atliekamas, taikant Glisono kilpą, lūžus juosmeninės dalies arba krūtininės srities apatiniams stuburo slanksteliams, – naudojant pažastines juostas. Glisono kilpa ar pažastinės juostos tvirtinamos prie lovos galvūgalio, kuris truputį pakeliamas nuožulniai. Pacientui skiriamas griežtas lovos režimas, jam negalima keltis, sėdėti, verstis ant šono. Ligoniai, patyrę stuburo slankstelių traumas, gydomi atskirais etapais.

(http://www.gydomasismasazas.lt/stuburotrauma/)

Ir dar: pasirodo, kad Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ yra prieš kelis metus išverstas į anglų kalbą (vertėja – Elizabeth Novickas), tačiau vis dar neatsirado leidėjo, kuris imtųsi išleisti šią knygą JAV.

“Ir Nedelsdamas Išgėrė“

2012/11/29

Atradau tikrą alkoholinės literatūros perlą! Venedikt Jerofejev, “Maskva – Petuškai“. Tokia poetinė kalba, autorius – puikus liaudies dainius ;)

Kodėl jie visi tokie grubūs? Ką? Ir grubūs ne šiaip, o pabrėžtinai grubūs kaip tik tokiomis akimirkomis, kai nevalia būti grubiems, kai pagiriomis visi žmogaus nervai apnuoginti, kai jis pasilpusios dvasios ir tylus? Kodėl šitiap? Ak, jeigu visas pasaulis, jeigu visi žmonės visame pasaulyje būtų kaip aš dabar, tylūs ir baikštūs, ir tokie pat dėl visko netikri: ir dėl savęs, ir dėl savo vietos po dangumi – kaip būtų gera! Jokių entuziastų, jokių žygdarbių, jokio įkarščio! – visuotinis silpnadvasiškumas. Sutikčiau gyventi žemėje visą amžinybę, jeigu man iš anksto parodytų kampelį, kur ne visada yra vietos žygdarbiui.“ (p. 19)

Ir dar:

Žinoma, visi jie laiko mane netikusiu žmogumi. Rytais ir pagiriomis aš pats apie save esu tokios nuomonės. Bet juk negalima pasikliauti nuomone žmogaus, kuris dar nespėjo atsipagirioti! Užtai vakarais – kokios manyje bedugnės! – žinoma, jeigu kaip reikiant įkošiu per dieną, – kokios bedugnės manyje vakarais!

Bet – tebūnie. Tebūnie aš netikęs žmogus. Apskriai esu pastebėjęs: jeigu žmogui rytais būna negera, o vakarais jis kupinas sumanymų ir svajonių, ir užmojų, toks žmogus – labai, labai netikęs. Ryte bloga, o vakare gera – tikriausiasi netikusio žmogaus požymis. Šit jeigu priešingai – jeigu rytais žmogus žvalus ir visas pilnas vilčių, o į vakarą jį apima negalia – toks žmogus tikrų tikriausias pašlemėkas, vertelga ir vidutinybė. Koktus man toksai žmogus. Nežinau, kaip jums, bet man koktus.

Žinoma, pasitaiko ir tokių, kuriems vienodai smagu tiek ryte, tiek vakare, ir saulėtekiu jie džiaugiasi, ir saulėlydžiu, tai šitie – stačiai šunsnukiai, apie juos net kalbėti bjauru.“ (p.23)

Charles Bukowski “Paprastos beprotybės istorijos“

2012/07/15

Charles Bukowski

“Paprastos beprotybės istorijos”

Puslapiai: 294

Išleido: “Kitos knygos”

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dizainas: vario burnos

Vienintelė Bukowskio knyga, kurios aš neperskaičiau, buvo 2010 metais „Kitų knygų“ išleista „Holivudas“. Tame romane viskas buvo taip neįdomu (Bukowskis senas ir mažai geria, turi daug pinigų, aplink jį sukiojasi visokie debilai), jog nustojau jį skaityti po 60 puslapių. Nepaisant to, „Paprastoms beprotybės istorijoms“ nusprendžiau suteikti progą, juolab, kad man Bukowskio trumpi apsakymai visada patiko labiau nei jo romanai.

Šiame apsakymų rinkinyje radau Bukowskį visokį – turtingą, skurdų, išgarsėjusį, vis dar laukiantį pripažinimo, pasikėlusį, nusižeminusį, su moterimis ir be moterų, įtūžusį ir švelnų. Būtent tai, jog apsakymai surinkti iš skirtingų jo gyvenimo etapų, šiam rinkiniui suteikia daugiau dinamiškumo. Jo romanai, ypač „Moterys“, buvo vietomis nuobodūs ir per daug statiški – alkoholis, šūdini darbai, moterys. Nesakau, kad šiame trumpų istorijų rinkinyje rašytojas atsisakė savo formulės, tačiau būtent šioje knygoje Bukowskis nespėja įgristi. Be to, knygoje yra nemažai absurdo – tokio tikro ir tuo pačiu fantastiško, kad jis negali nežavėti. Puiki ištrauka, iliustruojanti visa tai:

Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūs žinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus… Dažniausiai išvis nieko neturi.

Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labai malonūs.

– Žinoma, Henkai, gali atvykti pašikti pas mane, kada tik nori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kad jie mane kvietė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas į šokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus iš vandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos galėčiau išmesti.

Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury gatvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiau vieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.“ (p. 37-38)

Jeigu bent kažkiek simpatizuojat senam sukriošėliui Bukowskiui, „Paprastos beprotybės istorijos“ gali būti puiki neįpareigojanti knyga vasarai.


%d bloggers like this: