Posts Tagged ‘alus’

Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

2017/06/29

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.

Postcosmos 2017

2017/06/28

Į vienos dienos festivalį Postcosmos 2017 išvykstam anksti – Rasa su Tomu laukia manęs prie namų 12 val., kai aš tuo tarpu esu užstrigęs tualete.

Važiuojam trise. Nors šiais metais bus daug daugiau draugų ir pažįstamų nei praėjusiais, tačiau jie visi atvyksta skirtingais ekipažais. Trumpam sustojame prie parduotuvės, nes esu neapsipirkęs. Vaikščiodamas po Rimi galvoju kas tiktų gamtoje, o kadangi greičiausiai nebus laužo, reikia apsieiti su kažkokiais šaltais produktais: paimu rūkytos dešros, juodos duonos, šiek tiek pomidorų, Milka šokoladą, javainį, bulvių traškučių, butelį mineralinio vandens, obuolių, dvi skardines alaus ir cigarečių.

Festivalio vietą pasiekiam 13:30, esam vos trečias automobilis parkinge. O ir tas parkingas anoks čia parkingas – tiesiog šalikelėj sustatyti automobiliai, ir tiek. Išlipę rūkom ir gurkšnojam alų, į festivalio teritoriją dar neinam, skamba Solstafir iš telefono, laukiam kitų draugų. Jie atvyksta po geros valandos, prisijungia prie mūsų ir mes dar kurį laiką tiesiog taip šnekučiuojamės, užkandžiaujam. Kad ir į kokį festivalį nuvažiuočiau, parkingas visada užima svarbią dalį festivalyje – čia galima ne tik apšilti, susirasti naujų pažįstamų, bet ir nusnūsti atokiai nuo festivalio šaršalo.

Kai įeinam į festivalio teritoriją, žmonių vis dar yra labai mažai. Išsirenkam vietą palapinėms, tiesa, nei aš, nei Rasa su Tomu palapinės nestatys – mes tik užėmėm vietą draugų palapinėms; jie abu sakė miegos automobilyje, o aš miegosiu Ugnės palapinėj. Festivalio vieta nedidelė, jauki ir jau pažįstama nuo praėjusių metų. Čia yra kalnelis, dangaus stebykla su visokiais etnokosmologiniais simboliais, nusileidus nuo nedidelio kalnelio stovi pagrindinė scena, maisto ir gėrimų kioskai, dar žemiau – ežeras su liepteliu. Mes susėdam ant akmenų krūvos ir valgom bei gurkšnojam alų, supamės ant sūpynių. Po kurio laiko atvyksta Gintas su Dante, Ugnė su Jurgita, o dar vėliau iš toli išvystu buvusią merginą G., tiksliau ne pačią G., pirmiau pamatau jos aukštą vaikiną ir atpažįstu jį iš baltai žalios kepurės su snapeliu; o štai ir G., ji dėvi melsvą suknelę, atrodo kaip visada gerai. Ir vėliau, kai ji ateina pasupti ant sūpynių savo dukterėčios, aš paeinu žemiau ir atsisuku į ją nugara, kad nereiktų bendrauti. Ne dėl to, kad būtų koks nors pyktis likęs; greičiau atvirkščiai – kad neapkraučiau jos nereikalingu šiltu dėmesiu. O ir šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

Užtektinai prisisėdėję ant akmenų nusileidžiam link scenos, kur jau groja pirmoji grupė In Wallved. Ten sutinkam Audingą su Andrium, prisėdam šalia jų ir šnekučiuojamės. In Wallved groja tipinį post-roką – nelabai įdomu, bet ir neerzina – pats tas gulinėjant po saule; lakstantys šunys išverčia mano pusę alaus bokalo. Pasiklausę grupės einam prie ežero ant lieptelio, ten Tomas ragina visus lipti ant festivalio proga padaryto plausto, kuriuo galima šiek tiek pasiirstyti. Iš pradžių norim, bet kažkas spyriojasi, po to jau visi nenorim, o tada vėl iš naujo užsimanom – užsimanom, ir galiausiai išplaukiam.

Ant plausto smagu ir faina. Tomas reguliuoja plaustą, o mes su Rasa, Ugne ir Jurgita geriam alų ir kalbam bet ką. Šalia mūsų, kitame plausto gale įsitaisęs už mus vyresnis vyras su maždaug penkiamečiu berniuku; Tomas užsiima su vaiku, jie dabar kartu reguliuoja plaustą, o merginos klausinėja Rasą ar Tomas dar nenori vaikų; Rasai šitos kalbos nepatinka.

Pasiirstę grįžtam į krantą ir vėl einam prie scenos. Dabar ten groja St.Cheatersburg. Žmonių prie scenos visai nedaug, visi vis dar sėdi saulėkaitoj ant žolės. Po jų groja draugų grupė No Real Pioneers, ir nors iš pradžių garsas labai keistas, vėliau nueinu arčiau scenos ir viskas būna gerai; Gabrielius užsivedęs, daug šokinėja su gitara. Geras koncertas, o ir girdėjau juos jau labai seniai, net gėda kam prisipažint.

Greitai pradeda šalti (naktį prognuozuota tik +6/+7 laipsniai šilumos), todėl einu apsirengti striuke ir užsimaunu antras kojines – storas, šiltas. Tada klausausi Sheep Got Waxed – šitos grupės niekad nesu atidžiai klausęs, tai toks eksperimentinis džiazas su elektronika. Žodžiu, vadink kaip nori, vis tiek nepataikysi apibūdinti jų stiliaus. Klausau ir patinka, net kai su Gaile valgom karštą sriubą viena ausim vis tiek klausausi jų.

Vienu metu dar spėju užmesti akį į ant namo sieno per projektorių rodomas UEFA Čempionų lygos finalo rungtynes (Real laimėjo 4:1 prieš Juventus). Ten prie manęs prisijungia Ugnė su Jurgita, bet Ugnė labai greit apgirsta ir mes ją nuvedam miegoti.

Kažkas užkuria antrą laužą ir prie jo susiburia daug žmonių. Mes irgi ten nueinam su Jurgita, kalbamės. Greitai vienintelis įmanomas būdas ištverti šaltį yra stovėti arti laužo, ir aš ten leidžiu labai daug laiko. Kalbam su Gintu, klausausi jo šiek tiek girtų prisipažinimų apie meilę visiems žmonėms, po to kalbu su buvusia kambarioke Indre. Vėliau mane aplanko 5 minučių šlovė – nepažįstama mergina klausia ar aš parašiau „tą“ knygą. Atsakau, kad aš, ir mes tada ilgai kalbamės, kol ji susipyksta su drauge, tada geriam alų, vaikštinėjam, vėl sėdim arba stoviniuojam prie laužo, bučiuojamės (jaučiuosi kaip šešiolikinis), kol galiausiai ji tampa visai girta, laisto ant manęs alų ir aš ją palydžiu miegoti. Tiesa, per tą laiką būdamas prie laužo spėju paklausyti tiek Sraigės efektą (labai patiko!), tiek Local Blood, tiek Extravaganza.

Palydėjęs miegoti merginą, grįžtu prie laužo, kur sutinku visada energingą Gabrielių iš No Real Pioneers, jis sėdi prie rusenančio laužo su man matyta mergina iš praėjusių metų festivalio. Ta mergina sako, kad yra Viktorija, ir ji prisimena mane iš praėjusių metų – jai įstrigo mano ant scenos skaitytas eilėraštis „Auksaburnis“. Iš pradžių aš net nepamenu apie ką tas eilėraštis ir koks jis išvis yra, bet ji primena: širdie, neleisk man meluoti. Tada trumpai pasakoja, kad išsiskyrė su vaikinu, nes neleido savo širdžiai meluoti. O man toks keistas jausmas visa tai girdėti, sakau: aš buvau toks įsimylėjęs, kai rašiau tą eilėraštį; kurį laiką mąstau apie tai, ką išgyvenau tuo metu.

Tada dar nueinam prie ežero, ten atsiradusi nemaža palapinė, kurioje kažkas dar leidžia kažkokią muziką. Bet viskas neįdomu ir neaktualu, o ir Gabrielius sako, kad jau eis miegot, tai visi atsisveikinam ir aš taip pat nueinu į palapinę, kur nerandu nei Jurgitos, nei Ugnės, tada patogiai įsitaisau su miegmaišiu ir užmiegu.

Atmintys: Užupio prūdai

2017/05/31

Vieną iš tų nerimo pilnų dienų, kai jau nebegaliu nusėdėti darbe, sulaukęs pietų pertraukos išeinu pasivaikščioti.

Iš manęs prastas vaikščiotojas, tai žinau ne tik pats, bet ir kiti: einu per greitai, tarsi visai ne pasivaikščioti būčiau susiruošęs, nuolat skubu, prisėsti ant suoliuko ir tiesiog pasėdėti irgi ne mano sugebėjimams. Štai ir dabar, vos išėjau iš darbo, po kelių minučių jau priėjau vietą, kurią įsivaizdavau kur kas toliau.

Tai Užupio prūdai, bent jau aš taip juos vadinu. Ko aš čia atėjau? Matyt, gaudyti atminties.

2005 metų pavasarį, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, su keliais draugais atvažiavom iš Alytaus į Vilnių, kur pogrindiniame Green Club‘e turėjo groti suomių hardcore-punk grupė Hero Dishonest. Iš tiesų nelabai tų Hero Dishonest mes klausėm, labiau įdomi buvo kelionė ir pasibuvimas Vilniuje.

Tą penktadienį pirmą kartą tranzavau – sustojom su Kurmiu prie Alytaus kareivinių ir iškėlėm aukštyn nykščius. Kai praėjo dešimt minučių ir niekas nesustojo, man tai ėmė pabosti; turiu problemų su kantrybe. Tačiau būtent tuo metu, kai buvau beprarandąs viltį greitai sutranzuoti, mums sustojo vienas greitai lėkęs automobilis. Pasirodo, jį vairavo Kurmio buvęs klasiokas. Pakvietė mus sėsti, ir mes įsėdom. Aš pasisveikinau su vairuotoju, bet visos kelionės metu daugiau su juo ir nekalbėjau, situaciją kontroliavo Kurmis. Nežinau, ar jie buvo geri klasiokai, nes tas vairuotojas buvo tikras marozas, klausė išskirtinai baisią muziką, vairavo labai neatsakingai, o po to išsitraukė iš bardačioko pistoletą ir ėmė mums jį demonstruoti. Kita vertus, nieko bloga nenutiko – jis mus nuvežė iki VPU (dabartinio LEU) bendrabučių, mes išlipom ir pasukom link Konstitucijos prospekto.

Tada einant pėsčiųjų perėja manęs vos nenutrenkė automobilis – supratau, kad Vilniuje reikia būti atidesniam.

Oras buvo pasakiškas, mes perėjom Konstitucijos prospektą ir patekom į Gedimino prospektą, aš mačiau gražiai apsirengusius žmones, sėdinčius lauko kavinėse, kol mes, abu su suplyšusiais džinsais, ėjom link kažkokios man nežinomos vietos. Vilnius buvo pasakiškas – bomžai ir prasigyvenę žmonės, pankai ir stileivos, visi čia kažkaip buvo vieni greta kitų, toks didelis kontrastas, nepalyginsi su Alytaus publika.

Tuo metu nei gėriau, nei rūkiau. Tiksliau, kartais ir parūkydavau, ir išgerdavau, bet kai su Kurmiu nuėjom į Galerą prie Vilnelės ir sutikom man nepažįstamus pankus, kurie pasiūlė alaus, aš alaus atsisakiau, nes norėjau sulaukti vakaro, o buvo dar labai anksti. Kadangi jie gėrė toliau, o dar mūsų vos nesuėmė policija, tai aš nutariau pasišalinti, kad nepapulčiau ten, kur nereikia, ir išvykau iš centro į Fabijoniškes pas kiemo draugą Matą – tuo metu jis jau studijavo Vilniuje. Kažkiek Vilniuje orientavausi, nes radau ir reikiamą stotelę, kurioje stojo 53 maršruto autobusas, ir žinojau kur man reikia išlipti.

Pas Matą kažką veikėm, nepamenu, turbūt nieko neveikėm, greičiausiai kalbėjomės, o po kurio laiko išvažiavom į centrą, link koncerto vietos. Važiavom 10 maršruto autobusu, buvo piko metas ir jis buvo pilnas žmonių; išlipom prie Dailės akademijos stotelės, ten šalia ir buvo tuometinis Green Club‘as, o visai šalia ir kitas klubas veikė – Intro.

Centre sutikom Tadą, Audingą, Rasą, tą patį Kurmį, vėliau atėjo keli pažįstami vietiniai pankai, kurie kartais lankydavosi Alytuje. Žmonių prie koncerto nebuvo daug, laiko dar buvo likę užtektinai, tai mes nuėjom su kažkuo pirkti alaus į tą parduotuvę, kurią jau žinojau – legendinė Pilies g. Aibė. Po to gėrėm alų Green Club‘o kiemely, atėjo kažkoks bomžas-pankas ir gėrė iš mūsų bambalio – buvo biškį ne kažką, bet tiek to; vėliau galvojau ar jis kartais neserga AIDS ir pan., bet, matyt, kad nesirgo – esu sveikas iki šiol. Kartais matau tą bomžą-panką ir dabar – tai kur nors Kalvarijų g. viešuoju transportu važiuoja, sukinėjasi prie Žalgirio g. Maximos ar vaikštinėja senamiestyje. Nežinau, ar jis tuo metu dar buvo pankas, manau jau anuomet jis buvo benamis, bet tada dar užsukdavo į koncertus, o dabar jau nepamenu kada paskutinį kartą mačiau jį kokiame nors koncerte.

Kol gėrėm alų kiemely, lauke Riešutas tokiam jaunam metalistui įvėrę auskarą, tik dabar nepamenu kur – į antakį ar į lūpą. Kažkiek buvo kraujo, po to žaizdą palaistėm alu, neva dezinfekavo.

Išgėrę alaus nuėjom į koncertą, grojo man neįdomi grupė Forth Rotor, o po to Hero Dishonest. Žmonės pirmąją grupę klausėsi, o per antrąją šiek tiek poginosi. Koncertas buvo labai trumpas, kai jis baigėsi, vis dar buvo šviesu. Tada visi susipažinom su tokia Ugne ir nuvažiavom pas ją tūsintis. Pirkom daug Optima linijos alaus, nuvykę į jos butą išsivirėm koldūnų. Tada kažką bandėm veikt, bet mes su Tadu ir Audinga nuėjom miegoti. Visą naktį Audinga neleido man miegot, mes šnekėjom nesąmonės ir juokėmės, trukdėm miegot ir Tadui, Audingos plaukai man labai kvepėjo. Kartais kas nors užsukdavo pas mus į kambarį, bet vėl palikdavo mus ramybėje. Man net dabar keista, kad Audingos aš niekada nebuvau įsimylėjęs, ypač po tos nakties; tiksliau, tai aš ją mylėjau visą laiką, nes ji mane mėgo, bet tai buvo draugiška meilė, tokia, nežinau, tiesiog draugiška.

Kitą dieną mes su Tadu iš Pašilaičių pėsti nuėjom į Fabijoniškes pas Matą, man visai neblogai sekėsi orientuotis tuose rajonuose, nors ir neturėjau jokio supratimo kur mes esame ir kur link einame. Grįžę pas Matą miegojom, tada kažką valgėm, o po to išvažiavom į centrą, kur Jėzuitų gimnazijos aikštelėje pankai ir hardkorovcai žaidė futbolą. Ten pasitrynėm, aš alaus jau negėriau visai tą dieną, o tada su dalimi žmonių nuėjom laipteliais žemyn, link Užupio.

Taip aš pirmą kartą ir atsidūriau prie šitų Užupio prūdų.

Sėdėjom tada ant žolytės, buvo geras oras, aš mažai su kuo kalbėjau, nes buvau nedrąsus, ir tik klausiausi ką kalba kiti. Pankai gėrė alų, šalia vaikštinėjo kiti žmonės, kažkas deginosi ant žolytės. Viskas atrodė gaivu, nauja, nepalyginama su Alytumi.

Dabar, kai priėjau prie prūdų, supratau, kad mano atmintyje jie išlikę visai kitokie – dideli, platūs, stipriai apžėlę augmenija. Tai, ką išvydau, visai nepriminė to, ką kažkada čia mačiau. Dabartinėje realybėje šitie prūdai atrodė mažyčiai, visa vieta aplink juos nedidelė, žodžiu, viskas kažkaip nyku ir perdėtai ramu. Šen bei ten mačiau žmones – vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ėjo susikibę už rankų, šėrė antis, kelios poros stūmė kūdikių vežimėlius. Galvojau gal prisėsti ir parūkyti, bet nemačiau nė vieno laisvo suoliuko. O blogiausia, kad nuėjęs į šitos teritorijos vidurį pasijutau stebimas, tarsi visi žiūrėtų ir galvotų – ką jis čia veikia vienas, ko jam čia prireikė?

Tai aš tiesiog ėjau toliau, kol praėjau visus prūdus, visi suoliukai liko už nugaros ir aš išėjau į kažkokį pramintą takelį, kuris, kaip mačiau, vedė link kalniuko. Kai pradėjau eiti tuo takeliu, iš už krūmų išlindo mergina su vilkšuniu. Vilkšunis pradėjo garsiai loti ant manęs, mergina jį pavedė į šoną ir apvyniojo pavadėlį ant medžio kamieno, kad būtų lengviau išlaikyti šunį; o tas vis lojo ir žiūrėjo į mane.

Kai praėjau juos, šuo dar ilgai nenurimo, girdėjau jo lojimą, nors atsisukęs išvydau, kad mergina jau buvo su juo beeinanti link prūdų. Pakilęs į smėlėtą ir slidų kalnelį, atsidūriau viršuje, nuo kur matosi ir Užupis, ir dalis Vilniaus senamiesčio. Nesumodamas, ką toliau daryti, užsukau į kavinę ir nusipirkau kavos; su pienu, pasakiau – nemoku gerti kitokios kavos, tiksliau – nesuprantu, man būna per kartu, neskanu. Įsidėjau cukraus ir išėjau į lauką. Radęs atokų staliuką prisėdau; krėslai nepatogūs, prisukti varžtais prie grindinio. Tada atsilošiau krėsle ir užsižiūrėjau tiesiai priešais save, kur driekėsi Vilniaus bažnyčių stogai.

Jaučiau, kad kažkas šiame vaizde yra negrąžinamai prarasto. Kažkoks jausmas – laisvė, netikėtumai, pažintys, jaunystė, norėjimas įsilieti tarp kitų žmonių, surasti savo vietą.

Sukurti namus.

Išgėriau kavą, pakilęs išmečiau vienkartinį puodelį ir pasileidau eiti žemyn nuo kalnelio. Su paltu jau buvo per karšta, prasisegiau jį, užsidėjau akinius, tada nusiėmiau akinius, man prakaitavo delnai, nusirengiau paltą ir persimečiau per petį, staiga viskas tapo bergždžia, parašiau E., siūlydamas susitikti, nors jaučiau, kad ir tai bergždžia, bet kažkaip reikėjo gelbėti save – dariau visa, ką išmaniau.

Grįžau į darbą, o vėliau atėjo E., mes klausėm muzikos ir kalbėjomės, dalijomės atradimais ir įspūdžiais. Tada ji išėjo, o aš, baigęs darbą, išvažiavau namo. Sėdėjau tuščioje virtuvėje, valgiau koldūnus ir viskas, ką tuo metu jaučiau, tai kad jau velniškai ilgai Vilniuje nebeturiu namų savo dūšiai.

Gegužė (2)

2017/05/26

Kaip praėjo vakarienė su A.

O buvo taip: pažiūrėjau, kad A. atsilaisvins tik 21 val., o restoranas dirba iki 22 val., tada paskaičiavau, jog spėsime nueiti ir pavalgyti iki užsidarymo, apie ribotą laiką informavau ir A., ji sako ok ok, bet prieš susitinkant ji pakviečia jos darbe pažaisti dar stalo futbolą, ir man tokia mintis jau galvoj sukasi – nenori ji su manim vakarieniaut, visai nenori, ir kai žaidžiam jau trečią partiją, tai visai man viskas išvis aišku, o kai žaidžiam ketvirtą partiją, pradedu galvoti, kodėl ji su manimi nenori vakarieniauti – ar tai dėl mano atsiradusio pilvo, ar storų žandų, ar moteriškų klubų ;)) Tada mes pagaliau išeinam iš jos darbo, kai jau ryškiai per vėlu eiti valgyti, ir einam į barą, prisėdam terasoj, A. skaniai kvepia, ir tik kai geriam antrą alaus, A. prisipažįsta, kad jaudinosi prieš tą vakarienę ir visai nenorėjo tos vakarienės, nes niekas jos nėra kvietęs vakarienės, ir man tada kažkaip viskas aišku pasidaro ;) Dar A. su labai gražiais auskarais. Po to grįžtam taksi, ji išlipa prie savo namų, o aš važiuoju toliau ir galvoju dieve dieve kaip valgyt noriu.

Ryte nubundu kažin koks linksmas.

Dabar 10:07, aš valgau obuolį ir vis dar esu pakilios nuotaikos, nors laukia ilga diena darbe, o gi penktadienis.

***

Yra toks žmogus, kuris mane visada erzina – jam net nebūtina kalbėti, užtenka būti kur nors vienoje patalpoje su manimi. Kadangi jį matau retai, tai šiaip ne taip ištveriu. Bet kai jis pradėjo like‘inti mano facebook‘o įrašus, tapo stačiai nepakenčiama.

***

A. pasakojo istoriją apie tai, kaip ji nemoka sakyti žmonėms „ne“ ir kas iš to išeina, ir aš staiga prisimenu visus aklus ir kitokius pasimatymus ar susitikimus, kurie įvyko dėl tos pačios priežasties – mano nemokėjimo pasakyti „ne“.

Kad A. galbūt dėl tos pačios priežasties sutiko su manimi susitikti, aš pamąsčiau tik kitą dieną.

***

Ar aš dažnai esu išgirdęs „ne“?

Šitas klausimas primena pirmosios psichologės užduotą klausimą, tai buvo kažkas susiję su sėkme. Man rodos ji klausėsi klausėsi manęs ir paklausė ar aš išvis esu patyręs nesėkmių, ir aš atsakiau, kad šiaip esu sėkmingas žmogus, o jei jau patiriu nesėkmę, tada ilgam sustoju.

Dabar galvoju: draugystė su G., mano akimis, buvo nesėkmė, nes tai dėl mano kaltės (kaip man tuo metu ir dabar atrodo) mes išsiskyrėm. Po to sekė 5 metai negebėjimo užmegzti normalių santykių su merginomis.

Dabar galvoju: o ar nusivylimas po draugystės su G. iš tiesų baigėsi, praėjo? Vieni ženklai rodo, kad baigėsi, kiti – kad vis dar tempiu tą nusivylimą su savimi, ir jis man trukdo pradėti naujus santykius.

Dabar galvoju: ar tai išvis susiję su G.? Baimę būti blogu vyru aš įgijau anksčiau.

***

Aną naktį grįždamas namo pro Kalvarijų kiemus prie vienos laiptinės radau gulintį vyrą. Naktis tikrai vėsi, o jis tik su džinsais, kedais ir marškinėliais. Priėjau arčiau pažadinti, o jis apsivėmęs sau kaklą, baltos putos drimba jam iš burnos. Matyt, kad girtas. Bandau žadinti, tačiau jis net negali akių pramerkti, kartais kažką suveblena. Negyvenu šitam name, nieko čia nepažįstu, o ir laiptinės languose visur tamsa. Išsitraukiu telefoną ir skambinu 112, ten pasakau kokia situacija, mane sujungia su greitąja pagalba, ten vėl nupasakoju situaciją. Manęs paprašo niekur nenueiti. Paverčiu vyrą ant šono, kad neužspringtų vėmalais, tada laukiu, laukiu, rūkau, laukiu, kokia vėsi naktis, galvoju ar tas vyras galėtų dabar mirtinai sušalt ar susirgti plaučių uždegimu ir vėliau numirti, laukiu, rūkau, laukiu, mano kambariokas irgi dabar serga, jam sinusitas, gavo nedarbingumą, neina į darbą, laukiu, rūkau, laukiu, galėtų šitas vyras būti pašautas ar įdomiau sužeistas, būtų daug įdomiau laukti, galvoju, ir toliau laukiu, laukiu, kol pagaliau pasirodo greitoji pagalba, ir aš juos atvedu iki gulinčio žmogaus, atsisveikinu ir nueinu namo.

Gegužė

2017/05/23

„Kai kurie žmonės negali būti ramūs greta kitos asmenybės, būtina nerimastingai peržengti ribas ir tarsi įsilieti į kitą sąmonę, tikintis, kad taip – nuodugniai išmanant kitą žmogų – jie turi galios valdyti. Išties tai tik atspindi sunkiai tramdomą, impulsyvų sprukimą nuo savęs – tokia didelė savęs baimė, toks nenugalimas noras pasislėpti kitame, apsisaugoti nuo savęs.“

Pabaigos pradžia.

***

2017 m. Eurovizijos laimėtojas dainuoja:

„Jei tavo širdis nenorėtų nusileist
Nejausti aistros, nenorėti kentėti
Nekuriant planų, kas bus po to
Mano širdis gali mylėti už abu“

Mane iki šiol stebina, kad žmonės galvoja, jog užtenka meilės iš vienos pusės. Neva: aš tave myliu, tu tik būk su manim, net jei nieko nejauti. Žmogus nori savintis kitą žmogų, išlaikyti jį kaip objektą. Mes linkę tokius santykius vis tiek vadinti meile, tačiau tai klaidingas požiūris.

Meilė turėtų būti pripažinta kaip liga.

***

Netikėtai sutikau A. ir kitą dieną išdrįsau pakviesti ją vakarienės.

Po kelių dienų galvoju: kodėl aš tiek daug bendrauju su visokiomis merginomis šiuo metu? Ką man tai duoda? Ar tai veda kur nors, jei vieną dieną sau tyliai prisipažinau, kad man dabar gerai vienam ir sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti su kuo nors kartu?

***

Vėl užaugo pilvas.

***

Aną penktadienį šventėm T.M. bernvakarį. Bernvakario dalyvių nepažinojau, jie vieni kitų – irgi ne, bet nepaisant to, visi susikalbėjom.

Iš pradžių nuėjom į šaudyklą, ten pašaudėm. Šaudžiau pirmą kartą – dešimt šūvių iš Glock‘o, dešimt iš Makarov‘o; pastarasis patiko labiau, su juo pataikiau visus kartus į taikinį. Pašaudę sėdom į troleibusą ir nuėjom į Etno barą.

Etno bare išgėrėm alaus ir patraukėm į Šnekutį, tada leidomės į Piano Man terasą, vėliau atsidūrėm Vasaros terasoj, dar vėliau – Gringo. Gringo niekad nesu buvęs, turėjau kažkokį keistą nusistatymą prieš tą barą. Šįkart ten sutikau G. draugę/kolegę Au., truputį pasikalbėjom. Vėliau bernvakario kaltininkas T.M. pradėjo norėt miego, tai vedėm jį pavalgyti į McDonald‘s, bet kol visi pavalgėm ir dar išgėrėm alaus Žemaitės skvere, tai keli iš mūsų irgi užsinorėjo miego. Galiausiai trise nuslinkom į Akivarus, paėmėm po alaus, bet aš savojo taip ir neišgėriau – pasijutau pavargęs ir taksi grįžau namo.

***

Kitą dieną vyko Gatvės muzikos diena.

Kažkada ši diena mane labai domino, nes kai ji atsirado, buvau gal dvidešimties metų ir man žaviai atrodė idėja, kad visi išeina į miesto gatves ir groja. Tačiau metai iš metų GMD vykdavo tą patį savaitgalį, kurio metu būdavo ir motinos diena, taigi aš visada išvažiuodavau sveikinti mamos į Alytų, o Alytuje GMD vykdavo kažin kaip nykiai ir neįdomiai. Pirmą kartą į GMD Vilniuje išėjau pasižvalgyti, kai man buvo gal 27 metai, ir tada nei pats renginys, nei ten išgirsta muzika jau neatrodė Kažkas Tokio.

Šį pavasarį GMD šurmulį mačiau eidamas Gedimino prospektu, po to dar šen bei ten, tačiau bendra nuotaika pasijautė tik tada, kai nuėjau į Downtown Forest Hostel. Ten grojo visokios grupės, ir nors man ten kažkuri grupė visai nepatiko, bet Frank Fitts buvo visai ok, nors labiausiai iš visko patiko ta festivalinė, atsipalaidavimo atmosfera, sklandanti visur.

Ten būdamas ir pagalvojau – viskas bus gerai, vasara čia pat.

***

Pasirodo, kad Jenny Lee Lindberg iš Warpaint yra man kadaise patikusios aktorės Shannyn Sossamon sesuo.

Pavasarių šimtas

2017/05/09

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Balandis

2017/05/02

https://themindsjournal.com/narcissists-one-trick/

Narcizų triukas, kurį aš moku ir kurį esu patyręs savo kailiu.

***

https://themindsjournal.com/narcissist-says-i-love-you/

Baisus narcizo prisipažinimas apie meilę.

***

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad per šį balandį tiek daug ir intensyviai galvojau apie savo narcisizmą, kad net sugedo nuotaika ir nusprendžiau, jog man reikia psichologinės pagalbos. Nes kad ir ką dabar bandyčiau suprasti, viskas atsiremia į tai, kad, na, esu labai blogas.

***

Balandis taip pat ir valgymo mėnuo. Štai nuvykstu pas Lijaną, savaitgalis, gaminu vėlyviems pietums čili troškinį, kurį neseniai išmokau gaminti. Pagaminu, tada valgom, pavalgę parūkom, po to pereinam į jos kambarį ir gulim ant lovos, žiūrim televizorių, per daug net nėra apie ką kalbėtis, tai užsnūstam geram pusvalandžiui.

Kartais ir namie taip pat leidžiu laiką – pavalgau, žiūriu X failus arba skaitau knygą, tada užsnūstu, nubundu – vėl užkandu, vėl pasyviai leidžiu laiką; taip diena ir praeina.

***

Paskutinį balandžio penktadienį, kai visą dieną buvo apsiniaukę ir vis lijo ir lijo, šiaip ne taip prisiverčiau save išeiti į sunkios muzikos koncertą – klube XI20 grojo Faršas, Stranguliatorius ir kažkokia rusų grupė; visos patiko. Koncerte buvau vienas, bet sutikau alytiškį Vilių su kitais jo pažįstamais. Taip išėjo, kad su jais praleidau ir likusią vakaro dalį baruose, ir viskas išsitęsė iki to, kad grįžom pas vieną iš jų tik apie 04 val., tada dar gėrėm paskutinį alų ir garsiai klausėm muzikos, o po to staiga apleido jėgos ir nusprendžiau, kad metas miegoti, tai pasitiesiau striukę ant grindų po džiovykla ir atsiguliau; vėliau Vilius man davė antklodę, ačiū. Kitą rytą nubudau ir išvažiavau namo, pagirių nebuvo, tik toks juokingas jausmas, kad nei iš šio, nei iš to paleidau vadeles ir nesiparinau dėl to. Truputį keista, kad man taip įvyko su šiaip jau nepažįstamais žmonėmis, nes esu išrankus žmonėms. Na, bet jei vakaras buvo geras, tai neverta dabar skųstis ;)

***

Vieną naktį nubudau ir pirmą kartą susimąsčiau apie ką gi ir kodėl parašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“. Mintyse kalbėjausi su Neringa Butnoriūte, pasakojau jai kas ir kaip, kokios sąlygos lėmė tokią niūrią nuotaiką, kokie paskutiniai įvykiai pakuždėjo romano temas, kas dėjosi mano gyvenime berašant romaną. Kalbėjomės apie valandą, ilgokas toks pokalbis išėjo, bet pagaliau man pačiam tapo šis tas aiškiau. Tai ačiū, Neringa, už pokalbį.

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Eilėje prie kasos

2016/09/18

Jeigu norisi pajusti lėtą laiko tėkmę, siūlau apsilankyti mažoje IKI tinklo parduotuvėje šalia mano namų. Eilės čia juda kaip niekad lėtai, ir nesvarbu, ar nueisi ryte, ar po pietų, ar vakare.

Štai ir dabar, atsistojęs į eilės galą, priešais save matau mindžikaujančius pirkėjus. Visi jie laukia, kada iš kažkur išnirs kiti kasininkai, ir jie galės greitai bėgti prie greito aptarnavimo kasų, už savo nugarų palikę kitus pirkėjus. Tačiau atrodo, kad šįvakar stebuklas neįvyks, nes jau kelias minutes papildomi kasininkai taip ir neatsiranda.

Vienas vyriškis, pasipiktinęs, nueina link administracijos kabineto, atidaro duris ir įkiša galvą vidun. Tačiau atrodo, kad kabinetas visiškai tuščias, nes pro plačiai pravertas duris ir aš nematau nė gyvos dvasios. Ne tokios baigties tikėjęsis pirkėjas atsisuka į vienintelį dirbantį kasininką ir žiūri į jį nustebęs. Kasininkas daro tą patį – žiūri nustebęs į savivaliaujantį pirkėją; jis sako: ką jūs darote? Sutrikęs pirkėjas kažką sumurma po nosimi ir grįžta atgal, atsistoja į eilės pabaigą, maža dukra, irgi susigėdusi, jam seka iš paskos.

Vyrui einant pro šalį žvilgteliu į jo pirkinių krepšį – du litriniai buteliai alaus ir Milka šokoladas. Žinau šituos derinius, išmokau juos nuo vaikystės: alus ir ledai, degtinė ir šokoladas, vynas ir kramtomoji guma, starka ir žurnalas vaikams. Visi jie taip elgėsi – mano tėvas, krikšto tėvas, senelis. Su kiekvienu iš jų buvau sudaręs šią nebylią sutartį begales kartų – tu elkis blogai, bet kažkuo mane papirk. Tik nereikia galvoti, kad aš juos šantažavau – jie patys mane pamokė šio žaidimo.

Bet taip, vėliau aš juos nebyliai šantažavau, nors ir jausdavau sąžinės priekaištus. Kita vertus, jie niekada neatsisakė žaisti šio žaidimo, tik kartais dovanos būdavo kur kas didesnės nei ledų porcija – žaidimų konsolė, žurnalo prenumerata, krepšinio kamuolys iš Lenkijos.

Kiekvienas vaikas, nusivylęs jį supančiais suaugusiaisiais, randa būdų kaip jiems atsilyginti.

***

Eilei pamažu slenkantis, kai lieku penktas eilėje, stebiu, ką perka prieš mane stovintys žmonės. Pirmasis stovi kariškais drabužiais vilkintis vyriškis, didelis gumbas jam ant smilkinio, atrodo pagiriotas, jis perka du litrinius butelius alaus. Už jo stovi latras iš mano namo, gyvenantis kitoje laiptinėje – atrodo pagiriotas, jis taip pat perka du litrinius butelius alaus, tik dar turi bananų skonio ledų porciją, turbūt dukrai arba žmonai. Nors kas žino, gal ir pats sau? Jau seniai pastebėjau, kad vyrai yra slapti smaližiai (antropologiniai tyrimai tai patvirtina). Tada stovi moteris, perkanti guminukus savo dukrai. Man labai nepatinka jos dukra, nes kartą, stovint toje pačioje eilėje, išgirdau kaip ji aiškiai apgaudinėjo kitą mergaitę. O už moters su dukra stovi senstelėjusi moteris, kuri perka kefyro, batoną ir pieniškų dešrelių.

Tada stoviu aš – trys alaus ir nei ledų, nei šokolado – jokio pasiaiškinimo; aš atviras kritikai. Ir stebėdamas priešais stovinčius pagiriotus vyrus ir jų riebaluotus, bet kaip sulaižytus plaukus, aš suprantu, kad nėra didelio skirtumo tarp jų ir manęs: visi trys perkam daugiau alaus nei kad jo reiktų norint šiaip atsigerti.

Mes visi norim išgerti, apduiti, pakeisti minčių tėkmę, norim sau kažką palengvinti, kažką galvoje nutildyti, užmigdyti – mes visi tikim alkoholio iliuzija.

***

Kai kasininkas pradeda aptarnauti kariškais drabužiais vilkintį vyrą, jis pirmiausiai paprašo pirkėjo parodyti asmens dokumentą. Tai dėl naujo įstatymo – bet kas, perkantis alkoholį, turi parodyti asmens dokumentą. Pirkėjas pradeda bambėti, sako, kad kvailas sprendimas, kasininkas jam pritaria, už jo stovintis latras iš mano namo irgi jiems antrina.

Parodęs asmens tapatybės kortelę, pirkėjas susimoka už prekes, paima alaus butelius į rankas ir nueina.

Dabar atėjo eilė latrui, ir jis net neprašytas išsitraukia raudoną pasą, pademonstruoja jį kasininkui ir bando įsikišti į treninginių kelnių kišenę, tačiau jam sunkiai sekasi – pasas niekaip nenori tilpti į kišenę. Man įdomu tai, jog kasininkui nerūpėjo net žvilgtelėti į paso vidų, jis pasitenkino tik pačiu parodytu pasu. Tačiau, mano nuostabai, tą patį pastebėjo ir už latro stovinti pirkėja, ir ji sako kasininkui: na gi negalima patikėti tuo, kad jums parodė pasą ir net neatvertė jo.

Pirkėjas pradėjo juoktis, skėsčioti rankomis, sako: nejau aš nešiuosi ne savo pasą į parduotuvę?, pirkėja sako: visko gali būti, vyriškis sako: nejuokaukit, pirkėja sako: o ko jūs, ponas, taip įsižeidėt dabar? Kiek pažįstu savo kaimyną latrą, tai jis tikrai neatrodė įsižeidęs, todėl ponios replika man atrodė visai pro šalį. Tada pažiūrėjau kaip į situaciją reaguoja kasininkas, o jis pažiūrėjo į vyrą, pažiūrėjo į moterį, ir tada sako vyrui: moteris teisi, prašau parodykit deramai savo pasą. Vyriškis šypsodamasis parodė, kasininkas įmušė alų, paėmė pinigus, ir vyriškis pagaliau nuėjo gerti alaus – siekti savo iliuzijos.

Moteris, pirkusi tik guminukus dukrai, taip ilgai užsiplepėjo su kasininku apie dokumentų rodymą ir padirbtus dokumentus, kad užtrukdo prie kasos ilgiau, nei abu vyrai, pirkę alų ir demonstravę dokumentus.

***

Šis kasininkas labai kalbus. Nežinau, kiek laiko jis dirba šioje IKI parduotuvėje, tačiau nuo tada, kai pradėjo dirbti, kiekvieną kartą ten užsukęs toje pačioje kasoje matau jį dirbantį. Gali būti, kaip taip teigdamas klystu, tačiau jis labai greitai tapo šios parduotuvės veidu.

Dažnai stebiu kaip jis numeta kokį nors bajerį jaunimui ar pats susilaukia dėmesio iš šiek tiek išgėrusių moterų, kurias neaišku kas nuskriaudė – gyvenimas ar vyrai. Man jis netrukdo, nors kartais atrodo, kad jei mažiau bendrautų su klientais, tada gal greičiau dirbtų, bet kita vertus, tada neturėčiau ko stebėti.

Mes su juo neturim jokio kontakto, išskyrus tai, kad kai pradėjau vartoti vaistus ir nuėjau ten pirmą kartą nusipirkti nealkoholinio alaus, jis, mane aptarnaudamas pasakė: kas čia – perėjot prie nealkoholinio? Tąkart nieko jam neatsakiau, nors man patiko jo pirmą kartą parodytas familiarumas.

Bet įdomiausia buvo jį pamatyti už parduotuvės ribų. Tai įvyko vos vieną kartą: aš tada važiavau 10 troleibusu į Saulėtekį, ir atsisėdęs išvydau jį priešais, sėdintį šalia kažkokios pagyvenusios moters. Tikslumo dėlei, turėčiau pasakyti, kad jis labiau ne sėdėjo, o buvo užvirtęs/sulindęs į tos moters šoną. Atrodė kaip mažas vaikas, besiglaudžiantis prie mamos. Atrodė kaip vaikas, negalintis atsiplėšti nuo motinos.

Man patinka pastebėti žmonėse paslėptas švelniąsias puses.

Net jei jos kartais slepia alkaną žvėrį.

Ta paini istorija su batonu

2016/08/25

ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.


%d bloggers like this: