Po to radom draugą su geru filmuojančiu fotoaparatu

Uostas

Buvo tokia gera diena.

Pasveikinom močiutę su gimtadieniu – įteikėm gėlių, palinkėjom sveikatos, išgėrėm šampano, suvalgėm tortą. Po to grįžom namo, o diena tokia saulėta, nors ir nėra labai šilta.

Vos grįžau, su dviračiu atvažiavo T. Nuėjau į rūsį, išsivariau savo senuką. Nuvaliau dulkes, pripūčiau padangas, ir išvažiavom. Pasiūliau važiuoti į centrą pro Jaunimo parką. Tai toks senas mano pamėgtas maršrutas: pravažiuoji Jaunimo parką, tada pavažiuoji Vilties gatve, iš ten smagiai įsibėgėjęs kerti ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę, o po to dar galiuką pavažiuoji Ligoninės gatve, ir jau esi centre. Tik bėda, kad nežinojau, jog Ligoninės gatvė dabar remontuojama, taigi teko kiek pakeisti maršrutą.

Minti buvo malonu, tokia gera nuotaika užplūdo. Važiuodamas galvojau apie Alytaus draugus, merginas, vietas, kuriose vaikščiojau, istorijas, kurios nutiko kadaise, vasaras, studijų metais praleistas čia. Po to sėdėjom su T. ant suoliuko prie centrinio stadiono ir kalbėjom apie visokiausius dalykus. Dangus buvo giedras, pušų viršūnės skendėjo saulės šviesoje. Viskas rodėsi gera ir ramu; tokia vasaros pranašystė.

Grįžęs namo pavalgiau, o po to su kate žiūrėjom Harį Poterį ir Mirties relikvijų pirmąją dalį. Kai atėjo laikas miegoti, katė susirangė man ant kojų, ir taip užmigom.

Alytus vis dar sugeba tapti saugiu uostu.