Posts Tagged ‘Alytus’

Sapnas 2017.04.23

2017/04/23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Rugsėjis (2)

2016/09/25

Grįžęs į Alytų užlipau ant svarstyklių – dar dviem kilogramais mažiau. -11 kilogramų nuo balandžio.

***

Senas pasakymas: vyrai myli akimis, moterys – ausimis.

Aš prisimenu jas vizualiai, bet nuoširdžiai kalbant – didesnę žalą visada padarydavo tai, ką jos kalbėdavo/rašydavo, o ne kaip atrodydavo.

***

Pastaruoju metu geriausiai sekasi skaityti tas knygas, kurias paimu iš Alytaus viešosios bibliotekos. Šįkart tai Undinės Radzevičiūtės „180“ ir Rolando Rastausko „Trečias tomas“.

Tiesa, U. Radzevičiūtės romaną „180“ padėjau į šalį perskaitęs vos 10 puslapių – nesakau, kad nepatiko, tiesiog ne tai, ko norėjosi sekmadieniui. Užtat Rolando Rastausko „Trečias tomas“ užkabino kaip reikiant – skaitau sėdėdamas ant kėdės, sudėjęs kojas ant rašomojo stalo, kai už lango vis labiau temsta ir temsta, o raides vis sunkiau yra įskaityti.

Tokia idiliška skaitymo akimirka.

Norėčiau, kad nufotografuotum mane dabar.

***

Dariau kažkokį asmenybės testą, nieko nauja:

Mediator personalities are true idealists, always looking for the hint of good in even the worst of people and events, searching for ways to make things better. While they may be perceived as calm, reserved, or even shy, Mediators have an inner flame and passion that can truly shine. Comprising just 4% of the population, the risk of feeling misunderstood is unfortunately high for the Mediator personality type – but when they find like-minded people to spend their time with, the harmony they feel will be a fountain of joy and inspiration.

<…>

Nuo tada, kai darbindamasis į saugumą atlikau kažkokį_ten psichologinį testą, kuris parodė, kad esu subalansuota asmenybė, supratau, kad turbūt bet kokį testą galėčiau išspręsti taip, kad gaučiau norimą rezultatą.

***

Tas senas tamsiai mėlynas džemperis – kaip gera juo apsirengti.

Mano drabužiai man visada kažką primena – keistus, sunkius, gerus laikus. Draugus ir vietas. Kažkokį laikotarpį gyvenime.

Šitas mėlynas džemperis – nerūpestingą laikotarpį, maždaug 2008 metus.

Ir nesvarbu, kad jis jau turi kelias skyles priekyje.

***

Kokia idiliška akimirka: V., K. ir aš sėdim pas juos balkone, šviečia saulė, o mes valgom kebabus po ilgo ir varginančio griozdiškų spintų nešiojimo.

Viskas taip ramu ir gera, kad man net norėtųsi prisipažinti K., kad anksčiau jo nemėgau, bet dabar šalia jo visada gerai jaučiuosi.

Blet, apsidrėbiau padažu kelnes.

***

Psichiatrė į mano pastabą apie svorio kritimą reaguoja ramiai ir sako, jog tai niekaip nesusiję su mano būsena. Jeigu jums būtų depresija, tada suprasčiau, bet jums nėra depresijos, paaiškina ji ir dar kartą pakartoja, kad ji nemano, jog man kažkas blogai su psichika.

Tada kodėl tu man siūlai gerti antidepresantus dar tris mėnesius?

(Sutarėme, kad pamažu nustosiu vartoti vaistus.)

Kitą dieną užsiregistravau pas medicininę psichologę. Dabar, laukdamas vizito, sudarinėju problemų, kurias norėčiau su jos pagalba išspręsti, sąrašą. Nežinau, ar žmonės eina pas psichologus su tokiais sąrašais, bet aš mergelė, todėl net savo chaosą esu linkęs analizuoti racionaliai.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Deftones Alytuje

2016/08/16

Sapnavau kad einam su Tadu prie buvusios Žuvinto parduotuvės Alytuje ten turi groti Deftones mes tuo netikim bet einam pažiūrėti ir nuėję matom kad grupė tikrai derina instrumentus ir ruošiasi groti vietoje seniai buvuso keisto fontano dabar visur pieva ir žolė žmonių daug bet visi tokie jauni ir atrodo tarsi eidami pro šalį nusprendė pažiūrėti kas čia ką gros.

Deftones pradeda nuo dainos Damone bet gitaros partijos skamba labai keistai ir vokalistas dainuoja neaišku ką galvoju ar jie čia taip tyčia pakeitė dainą ar tiesiog nesugeba išgroti jos tuo metu gaunu žinutę feisbuke nuo kažkokio Deftones fano iš Prancūzijos jis rašo kad niekas netikėjo juo kai visiems pasakojo kad Deftones dabar kiekvieną koncertą pradeda būtent nuo Damone dainos rašau jam kad dabar jau tikiu juo.

Po kelių dainų žmonės išsiskirsto lieka apie penkiasdešimt žmonių žvalgausi nustebęs kiek mažai žmonių rūpi šita grupė ir toks juokas ima nors ir liūdna tuo pačiu metu ir pati grupė atrodo šiek tiek pasimetusi jie nulipa ant žemės dabar vokalistas visai arti bet aš kažkaip užsižiūriu į būgnininką matau kad jis numetęs daug svorio beveik neatpažįstamas kelias dainas stoviu prie būgnininko ir stebiu kaip jis groja ir baigęs vieną dainą

būgnininkas sako man: tu turbūt senas mūsų fanas gal norėtum vėliau pasivaikščiot kartu su mumis išgert pora alaus

sakau jam: žinoma būtų šaunu

Ir grįžtu arčiau scenos centro dabar Deftones pradeda groti Dai The Flu dainą aš žiūriu į juos ir galvoju kodėl jie kiekvieną dainą vis neįprastai groja šitai dainai jie net nenaudoja būgnų kažkoks nesusipratimas o tada

kažkoks vyrukas man sako: gal tu žinai šitos dainos tabulatūrą

sakau: žinau ji yra 3 3/8 8/4 4444[1]

Ir jis nueina o aš klausau toliau koncerto galvodamas kad būtų gerai jei grupė likusias dainas grotų įprastai o ne šitaip iškraipytai.

 

[1] Iš tiesų: 0-0/8—8/3—3-3-3-3-3-3-3; bosinė gitara.

Alytaus kronikos

2016/08/04

Ožys

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Birželis

2016/06/28

Namiškiai sako: paprasti žmonės nebūna gėjais, pvz., statybininkai nebūna gėjais, jie sunkiai dirba ir pavargsta, neturi laiko, visi tie gėjai tik iš dykinėjimo ir lengvo gyvenimo tokiais tampa.

Nepaisant to, savaitgalis Alytuje buvo nuostabus. Tik vairuodamas užgesau vienoje sankryžoje, užsižiūrėjęs į šalia vairavusią klasiokę. Ji buvo mano trečios ar ketvirtos klasės meilė. Jaudinausi, kai ją ilgesniam laikui paguldė į ligoninę ar sanatoriją. Jaudinausi, kai vienas klasiokas pavadino ją mis užpakaliu ’97; susipykau su juo, net neidavau pas jį į svečius, nors mūsų tėvai artimai bendravo. Jaudinausi, kai ji mano kitam klasiokui padovanojo didelę pasakų knygą, kai keitėmės dovanomis per Kalėdas: knygos dovanojimas man anuomet atrodė šventas reikalas – buvau tikras, jog ji yra jį įsimylėjusi.

Pirmą kartą papasakojau jai, kad buvau ją įsižiūrėjęs, kai po mokyklos baigimo buvo praėję gal 4 ar 5 metai. Juokėmės abu.

***

Vartau Bibliją, paskaitinėju tai šen, tai ten.

***

Kai būdami gamtoje žmonės pradeda skųstis dėl uodų, man tai skamba kiek absurdiškai. Kartais, kai visi aplink pradeda masiškai purkšti ant savęs priemonę nuo uodų atbaidymo ir man taip pat siūlo pasipurkšti, aš imu ir atsakau ne, aš nenoriu. Ir net kai po savaitgalio grįžtu tikrai sukandžiotas ir kartais tie įkandimai niežti, manęs tai neerzina.

***

Uodai priminė Kęstą – ilgametį kambarioką, barų riterį, nusidėjėlį ir mano nuodėmklausį. Kai jį sukandžiodavo uodai, jis eidavo po karštu dušu, leisdavo ant įkandimų karščiausią vandenį, kad net degintų – sakydavo, kad tai padeda sumažinti niežėjimą. Pats to niekada nebandžiau. Aš daug ko niekada nebandžiau, ką darydavo Kęstas, nors jis savo daromus dalykus dažniausiai logiškai pagrįsdavo.

Dabar aš suprantu, kad visada žavėjausi juo, nors esu ir labai pykęs ant jo dėl tam tikrų dalykų. Mylėjau jį, jei taip galima pasakyti. Jis buvo paskutinis vyras, į kurį žiūrėjau kaip į tam tikrą pavyzdį, iš kurio norėjau kažką išmokti.

Tik po šitiek metų suprantu, kad iš jo perėmiau tam tikrus dalykus, pvz., vyno butelio nešimąsi einant pas ką nors į svečius. Hm, ką čia dar? Taigi, iš esmės – nėjimą tuščiomis į svečius. Kitų dalykų greičiausiai nepamenu.

***

O vieną dieną butokė parašė sms, klausdama kada aš būsiu šiandien namie. Mes mažai bendraujam ir mažai rašom vienas kitam, taigi tai atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Atrašiau į jos sms ir pagalvojau, kad greičiausiai ji norės su manimi dėl ko nors pasikalbėti.

Kai grįžau namo ir įžengiau į kambarį, išgirdau jos kambario atidaromas duris. Galvoju: dabar ji pasakys, kad išsikrausto.

Ir ji pasakė, kad ketina išsikraustyti.

Kitą dieną sužinojau, kad draugo buvusi mergina, kuri man visada patiko, ieško kur gyventi.

***

Pamenu, ką dar perėmiau iš Kęsto – arbūzo pirkimą, kai grįžtu vasarą į Alytų pas mamą.

***

Savaitgalis su draugais tradicinėje vietoje netoli Druskininkų.

Pirmą kartą ten buvau 2011 metų rugpjūtį, tą savaitgalį iki šiol prisimenu labai šviesiai ir aiškiai. Tuomet maždaug 80% visų žmonių buvo be porų. Dabar, praėjus šešeriems metams, 80% žmonių yra poromis. Įdomu matyti tuos žmones, kurių niekad nemačiau turint antrą pusę – tarp jų dar nėra buitiškumo prieskonio, pripratimo/rutinos jausmo sukeliamo žavaus paprastumo ir atbaidančio abejingumo, demonstruojamų vienas kitam.

No Sex / sapnas 2016.03.31

2016/04/01

Sapnuoju kad esam su Gabrielium kažkokiam vakarėly lyg ir Alytuje Zoo Underground’e Gabrielius pasakoja kažkokiai merginai apie grupes kuriose groja ir sako kad grupė Red Water groja fainai aš jam prieštarauju po to mes su juo atsiduriam Vilniuje ir einam į XI20 ta vieta neatpažįstamai pasikeitusi įrengti stikliniai liftai durys irgi stiklinės automatinės viskas sterilu ir švaru o kai nusileidžiam į salę matau kad ji labai praplėsta ir jos viduryje didelę erdvę užima restoranas nesuprantu kaip ši vieta staiga taip pasikeitė kur dingo visas pankrokas.

Po to atsiduriu lauke pučia vėjas ir lynoja einu nusipirkęs kažkokios mišrainės ir ieškau kur galėčiau pasiusioti padarau tai už krūmų kai atsisukęs noriu eiti toliau man kelią pastoja kažkokia mergina ji man lyg ir matyta mes pradedam kalbėtis kad esam matęsi tuose pačiuose koncertuose bet kalbėti su ja labai neįdomu tada pasitiesiam kažkokią antklodę ant žemės ir atsigulam užsiklojam žiūriu į kažkokią mūrinę neaukštą sienelę ja mergina bando susišilti savo šaltas kojas į manąsias bet mano kojos irgi šaltos gulėdamas galvoju kad būtų negražu su ja dabar permiegoti nors jos akys labai gražios bet su ja nuobodu.

Seni džinsai

2015/06/29

Po to radau tokius džinsus, jie labai seni.

Išsitraukiau juos iš spintos – mėlyna jau nublukus šiek tiek, keliose vietose visai nutrinti, bet tiek to, galvoju, reikia pasimatuot ar dar tinka, o kai pasimatavau, pažiūrėjau kaip atrodau – ir, dievaži, kažkaip labai gerai pasijutau, toks jaunesnis, neužsiparinęs.

Vaikščiojau su jais visą dieną namie, o kai nutarėm nuvažiuot su mama ir jos draugu į kapines, tai irgi nepersirengiau, nes taip su jais gerai jaučiausi kaip jau seniai su jokiom kitom kelnėm nesijaučiau, o aplankę ir sutvarkę kapus, užsukom papietauti į restoraną (?), jame sėdėjo įvairūs žmonės: marozai, paprasti žmonės, jaunos šeimos, pagyvenę žmonės, jaunimas.

Kol laukėm maisto, man prieš akis prie buvusio stalelio įsitaisė du jaunuoliai ir mergina, mergina buvo graži – tamsi, ilgus juodus plaukus susirišusi į kuodą, ant jos skruosto, kaklo ir rankos buvo po apgamą, galvojau kažin kur dar ji turi apgamų, ir ji dėvėjo tokią ilgą tuniką, bet ne, man atrodo ne tuniką; ir ji dėvėjo tokią suknelę, tamsiai mėlyną suknelę, kuri taip gerai jai tiko, ir kol aš ją nužiūrinėjau, tiesiog paprasčiausiai nužiūrinėjau, ji pastebėjo mane ir mūsų žvilgsniai susitiko, aš jai nusišypsojau, taip natūraliai nusišypsojau, iš to viso gero jausmo, ir tiek, ir ji irgi nusišypsojo man, ir mes dar kurį laiką taip vienas į kitą žiūrėjom, bet, matyt, tai užsitęsė, nes du vaikinai, su kuriais ji buvo, iškart pradėjo žiūrėti į mane, ir jie nebuvo patenkinti, tie vaikinai, kas žino kokie jų santykiai su ta mergina, gal abu stengiasi jai įrodyti, kad yra tinkami jai, nežinau, bet jie žiūrėjo į mane tokiais juodais žvilgsniais, o aš pažiūrėjau jiems abiems į akis vis dar šypsodamasis, ir jie susiraukė, ne, susiraukė ne tik jie patys, bet susiraukė net jų tie super stilingi balti marškinėliai su palmėmis, susiraukė jų bicepsai, susiraukė jų trumpi melsvi šortukai, susiraukė jų laikrodžiai ant rankų ir susiraukė jų smegenys.

Dar kartą pažiūrėjau į merginą, ji šiek tiek lingavo ir kažką bandė kalbėti vaikinams, kurie jos, matėsi, visai nesiklausė šią akimirką. Galėčiau už tokį savo įžūlumą būti ir sumuštas, pagalvojau. Bet tik ne šį sekmadienį, tik ne su šitais nutrintais džinsais.

Kalėdų naktis

2014/12/27

Sapnavau kad esu kažkokioje Alytaus gatvėje šalia mokykla ir nuosavi namai guliu ant čiužinio ir šalia manęs kiti žmonės guli ant čiužinių visi kažką veikia gamina valgyti skaito knygas rašo kažką ir t.t. ir staiga prie mano čiužinio ateina pažįstama mergina ji pradeda pasakoti ką gamins valgyti ir tuo pat metu pradeda nusirenginėti ji glamonėja mane aš esu sutrikęs nes nesuprantu jos elgesio o ji ir toliau kalba ką gamins valgyti šiandien pietums viskas keistai atrodo bet galvoju reikia tiesiog atsipalaiduoti ir kai man pavyksta atsipalaiduoti mes pradedam mylėtis ji graži mergina ją malonu liesti galvoju o ji ir toliau kalba apie valgio gaminimą ir visai man į veidą nežiūri tai kažkiek trikdo vėliau ji atsisėda ant manęs nusisuka nugara ir toliau kalba apie kažkokius receptus mane viskas pradeda erzinti norėčiau baigti bet esu per daug susierzinęs jaučiu kaip pamažu dingsta erekcija nes galvoj vien tie jos papasakoti receptai

sakau: gerai užteks

ir mes tada užkaičiam viryklę.

Be miražų

2014/09/29

Sugrįžęs į Alytų pajuntu tą vėsą bute. Tai lemiamas signalas, kad vasara baigėsi. Išsitraukiu šiltesnes kelnes.

– – –

Vieną dieną po darbo Konarskio gatvėj pajutau, kad noriu šiek tiek pasivaikščioti. Eidamas Konarskio gatve išvydau kažkokią visai jaukią gatvę ir pasukau ten – pasirodo, tai buvo Raseinių g. Paėjęs kelis žingsnius pakėliau galvą ir išvydau, kad artėju link bobutės su pirkinių krepšiu. O šiek tiek priekyje jos ėjo dar viena bobutė su maišu, o prieš ją – dar viena bobutė. Ir visos jos ėjo viena paskui kitą tiesia, nematoma linija, mane toks didelis nuostabos jausmas aplankė. Žiūrėjau į jas susižavėjęs.

– – –

O kitą dieną viename socialiniame tinkle išvydau gražią merginos nuotrauką. Žiūrėjau žiūrėjau, žiūrėjau žiūrėjau ir tik po to pamačiau, kad ties lytimi yra nurodyta „male“. Sutrikau šiek tiek. Tada pagalvojau, kad galbūt čia įsivėlusi klaida, todėl paskaitinėjau ką jai rašo kiti ir ką ji rašo kitiems. Deja, tie susirašinėjimai tik patvirtino faktą, jog tai yra vyras, o ne mergina. Pasijutau keistai.

– – –

Penktadienį, grįždamas į darbą, netikėtai sutikau G.

Ji įlipo Kalvarijų turgaus stotelėj, ir vos ją pastebėjau, iškart nusisukau. Bet tada pagalvojau, kad taip negalima, ir atsisukau. Ji kaip tik pakėlė galvą, ir mes pasisveikinom. Paklausiau, kaip jai sekasi, o čia pat supratęs klausimo neveiksmingumą, paklausiau ar jau baigė studijas. Atsakė, kad baigė – žinojau tai ir šiaip. Tada pradėjom kalbėtis apie magistrantūros studijas, pasirodo ji dabar pirmame magistrantūros kurse; trumpai papasakojau kaip man sekėsi studijuoti magistrantūrą. Po to ji pasakė, kad jai reikia išlipti, ir mes atsisveikinom palinkėję vienas kitam sėkmės.

Ji visąlaik šypsosi, žiūri į akis, o jos akys tokios didelės, tokios gražios. Pamenu kaip ji kadaise įsileisdavo mane: atidarydavo duris, pažiūrėdavo į mane šypsodamasi, ir visi  mano vargai ir problemos kaip mat kažkur pradingdavo.

Kitoje stotelėje išlipau ir aš. Ėjau sau, jaudulys jau buvo praėjęs, o kol laukiau prie perėjos užsidegančios žalios, net pagyriau save: tai buvo pirmas kartas po mūsų išsiskyrimo, kai aš prie jos neprišnekėjau kažkokių nereikalingų dalykų.

Kuo labiau esu apsikrovęs idėjomis ir rūpinuosi jų realizavimu, tuo mažiau laiko lieka vienatvei.


%d bloggers like this: