Posts Tagged ‘Alytus’

Rugsėjis (2)

2017/09/11

O po to atėjo antradienis, ir aš nutariau kažko imtis.

Nusinešiau kompiuterį į virtuvę, nurinkau neplautus indus ir įsitaisiau prie stalo. Nutariau imtis naujo romano rašymo. Atsidariau alaus ir pradėjau rašyti. Parašęs 4 puslapius supratau, kad nežinau ką toliau rašyti, todėl nuėjau į svetainę ir pusryčiaudamas žiūrėjau televiziją, rodė kažkokį vokiečių kriminalinį serialą.

Po to išgėriau dar alaus, skaičiau knygą, žiūrėjau krepšinį, kepiau picą, tada ėjau snūstelt, o prabudęs ėjau maudytis, vėliau vėl žiūrėjau filmus per tv.

Žanro krizė.

***

Trečiadienį be tv žiūrėjimo, rašymo, karštos vonios ir valgymo dar aplankiau močiutę.

Sėdėjom valgydami ledus ir žiūrėjom krepšinį. Močiutei atrodo, kad žaidžia Kauno „Žalgiris“, aš bandau paaiškinti, kuo skiriasi rinktinė nuo klubo, bet jai tai nėra įdomu. Ji sako, kad Sabonis buvo geriausias žaidėjas, kad jo sūnui toli iki jo, o ir visi kiti žaidėjai nesiekia Sabonio lygio. Sako, kad šiomis dienomis žiūri visas krepšinio rungtynes, kurias tik rodo. Sako, kad Mačiulis vakar susilaužė nosį ir pateko į ligoninę. Sako…

Po dviejų kėlinių einu namo. Ilgosios pertraukos turėtų užtekti spėti grįžti.

Sugrįžęs įsijungiu tv ir toliau žiūriu krepšinį, tuo pačiu metu virtuvėje gamindamas picą. Pica pavyksta normali, o lietuviai laimi prieš vokiečius, tai kaip ir gerai.

Tada skambinu lietuvių kalbos mokytojai. Jau kurį laiką noriu su ja susitikti, bet vis nerandu laisvesnės dienos. Iš pradžių ji neatsiliepia, bet vėliau greit perskambina pati. Prisistatau kas esu ir sakau, kad norėčiau ją aplankyti. Ji sako, kad šiomis dienomis to padaryti neišeis, o dėl ateities ji dabar negali nieko pasakyti. Skamba labai neentuziastingai; pasijuntu be reikalo ją trukdąs. Tada sakau gal galit man atsiųsti sms žinutę kada galėčiau jus aplankyti? Ji sako gerai, taip ir padarys, bet kai baigiam pokalbį, man lieka slogi nuotaika. Visa situacija primena tuos kartus, kai sugalvoji kažką įdomaus, skambini arba rašai merginai, kuri tau patinka, bet ji mandagiai atsako, kad būtų faina, bet: a.) ji jau turi kitų planų; b.) ji negali.

Žmonės nesako, kad tu jų nedomini, kad jiems tavęs nereikia. Tai suprasti palikta tau pačiam.

Po to paimu knygą ir skaitau, šįkart tai Romain Gary Meilutis arba smauglio vienatvė Paryžiuje. Tačiau skirtingai nei paskutiniu metu skaitytos kitos šio autoriaus knygos, šis romanas manęs niekaip nepasiglemžia. Čia yra ir ironija, ir sąmojai, rašoma apie meilę, humanizmą, tikėjimą žmogiškumu, bet kažkokiu būdu visa tai nesusideda į malonumo teikiantį skaitalą.

Kurį laiką paskaitęs padedu knygą į šalį, atsigulu ant nugaros, nes kažkodėl skauda skrandį, užsikloju šiltu pledu ir užsimerkiu.

***

Kažkas negerai su Alytumi. Ar su manimi? Pirmą kartą čia jaučiuosi visai be vietos, nereikalingas, svetimas. Kada Alytus taip spėjo pasikeisti? Ar kada spėjau pasikeisti aš pats?

Čia pragyvenau visą savo vaikystę, kol baigiau mokyklą. 2006 m. rudenį persikėliau studijuoti į Vilnių, tačiau ir toliau neatitolau nuo Alytaus – grįždavau dažniausiai kas dvi savaites, lankydavausi koncertuose, eidavau į barus, be to, ir pagrindiniai draugai čia grįždavo savaitgaliais. Atrodė, kad niekas nesikeičia. Ir dabar sunku pasakyti, kada pajutau, kad kažkas čia pasikeitė. O greičiausiai nepasikeitė niekas, pasikeičiau aš pats. Tiesiog per daug pripratau prie Vilniaus, man sunku matyti save Alytuje. Viskas, kas sieja su Alytumi, yra prisiminimai ir butas.

Žinoma, turiu draugų, tačiau: a.) dalis jų sukūrė šeimas ir jau turi vaikų, todėl yra užimti; b.) likusi dalis gyvena kituose miestuose; c.) keli likę draugai neturi net noro eiti žiūrėti krepšinio kartu. Savaitgaliais, aišku, čia viskas trumpam atgyja – grįžta tai vieni draugai, tai kiti, tai dar kokį nors pažįstamą gali sutikti bare. Bet šiaip veikti nėra ką. (Tai sakydamas aš šiek tiek perdedu, nes galima eiti kino teatrą, teatrą, nuotykių parką, šokti su virve nuo tilto, važinėtis ilgais dviračių takais ir pan.) O netikėtai rasta informacija apie Alytuje vykstančias grikių šventes lengvai vimdo:

Jau ketvirti metai Dzūkijos širdy – Alytuje – šurmuliavo grikių šventė. Šiemet šventė „Visa dzūkelio sveikata iš grikio…“ visus draugėn į Jaunimo parką sukvietė rugsėjo 9 dieną. Šventė prasidėjo žaidimais, košės, blynų, grikių arbatos skanavimais ir Lietuvos edukologijos universiteto Teatro ir kino pedagogikos studentų spektakliu „Vilko babka“.

Ar ne geriau būtų surengti kokį nors renginį vaikams/jaunimui apie lazerius, kosmosą, įdomiąją fiziką ar programavimą? Nesu už tai, kad vaikai būtų mokomi vien tiksliųjų dalykų ir nesidomėtų istorija, bet dėmesys grikiams XXI a. man sunkiai suprantamas.

Alytų prisimenu visai kitokį – kiek aptingusį, bet siūlantį tam tikrų alternatyvų. Man pagrindinė alternatyva buvo roko/punk/hardcore koncertai, kurie prasidėjo Alytuje maždaug 2004 ir pastoviai buvo organizuojami iki maždaug 2009 metų. Vėliau koncertai iš pogrindinės Zoo Underground vietos persikėlė į barus, tačiau vykdavo kur kas rečiau. Dabar, girdėjau, barų savininkai net nebemato reikalo organizuoti alternatyvios muzikos koncertus, nes į juos nėra kam eiti. (Tai sakydamas aš vėlgi perdedu, nes kai atvažiavo ba., žmonių susirinko labai daug.) Tai, kad Alytus buvo alternatyvus miestas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad baigęs mokyklą aš slapta net nenorėjau vykti niekur studijuoti, nes Alytuje turėjau susikūręs labai gerą gyvenimą – tiek draugų, tiek veiklų prasme.

Man kyla klausimas ką veikia šiuolaikinis jaunimas. Smagu, kad jie turi skate parką, kiti, aišku, lanko sporto būrelius (Alytus visada pasižymėjo pasiekimais sporte), o ką veikia kiti? Ar yra kažkoks alternatyvus jaunimas dabar? Tadas kaip tik vieną dieną parašė: O ar dabar egzistuoja neformalumo sąvoka? Man, pvz., užteko turėti gerus kiemo draugus ir chebrą centriniam parke – ten būdavo smagu trintis tarp pankų, metalistų, reperių ir skinų. Truputį paaiškinsiu dėl skinų: Alytus buvo specifinis tuo, kad čia skinai, kad ir kokių pažiūrų buvo, nesimušė nei su pankais, nei reperiais, nei metalistais. Manau tą paaiškinti galima tuo, kad kiekvienos subkultūros atstovų ir taip buvo mažai, todėl visi laikėsi draugiškai nepaisant besikertančių ideologijų. Kas žino, galbūt tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, dabar yra tapę mainstreamo dalimi, todėl ir man įprastos alternatyvos apraiškų Alytuje nesimato?

Bet dabar tas parkas tuščias, ir tuščias jis jau seniai. Kai praėjusią ar užpraėjusią vasarą su Tadu nusprendėm prisėsti prie Dailės mokyklos, atėjo kažkoks sargas ir nuvijo mus. Pasijutau tikrai keistai – mes nedarėm nieko bloga, tik norėjom pasėdėt. O anksčiau ten būdavo pilna žmonių su alumi ir niekam tai nekliudė, visi kažkaip žiūrėjo pro pirštus, nors ten gerdavo ir nepilnamečiai. Vėliau centriniame parke buvo įstatytos kameros, kurios pasiekė visus užkaborius, ir mes pamažu nustojom ten rinktis, nes nenorėjom būti susemti policijos už alaus gėrimą viešoje vietoje. Dabar, jei yra reikalas išgerti alaus viešoje vietoje mieste, žinom kitas vietas, kur tai galima saugiai ir niekam netrukdant padaryti.

Nepaisant visko, manau, kad čia daugumai žmonių yra gera gyventi. Lėtas tempas, nėra daug triukšmo, visur gamta aplink. Miestas miške, kaip man kažkas yra sakęs. Ir man vis dar gera čia sugrįžti, tačiau kai tenka pasilikti ilgesniam laikui, mane viskas pradeda slėgti.

Kad ir ką begalvočiau apie dabartinį Alytų, savęs vilniečiu nelaikau. Vilnius nėra mano miestas, tai yra tiesiog vieta, kurioje gyvenu. Ar miestas gali žmogų apibrėžti? Nemanau. Svarbiausia yra tavo aplinka – žmonės, su kuriais leidi laiką. Ir turiu pripažinti, kad Alytuje liko labai mažai žmonių, su kuriais galėčiau leisti laiką. Mane vis mažiau kažkas sieja su čia likusiais draugais, nes mano gyvenimas vystosi kitur, o jų – čia. Todėl taip ir susidarė ši situacija – grįžau į gimtąjį miestą ir jaučiuosi jame visiškai svetimas.

Jaučiu, kad visa ši teksto dalis apie Alytų yra nei šiokia, nei tokia, todėl baigsiu apie tai rašyti.

Rugsėjis

2017/09/08

Mama su draugu nusipirko kelionę dviem savaitėms į Bulgarijos kurortą, todėl aš pasiėmiau atostogas darbe, kad galėčiau prižiūrėti namus ir juose liekančią katę. Su kate mes sutariam gerai, su namais irgi nekyla sunkumų, su Alytumi – taip pat, todėl mintis apie tokias atostogas man nekelia nerimo.

Šeštadienį anksti ryte keliuosi pas Agnę, rengiuosi ir grįžtu į savo butą. Ten manęs atvažiuoja paimti Rū., ir mes išvykstam į Alytų. Likusią dieną nieko per daug neveikiu. Mama rodo, kur kokio maisto nupirko, kur ką turėčiau valgyti arba kur katės maistas ir kraikas; aš laisvu metu skaitau, žiūriu krepšinį arba bandau snausti – man reikia pailsėti, nes 02 val. išvažiuosim, vešiu mamą ir draugą į Garliavą, iš kur juos paims kiti žmonės ir nuveš į Vilniaus oro uostą.

Bet snausti nepavyksta, nuolat vartausi ir girdžiu garsus mūsų bute arba iš aukščiau gyvenančių kaimynų. Kaip ir sutarta, 02 val. išvykstam, vairuoju aš. Pirmą kartą važiuoju tokiu tamsiu metu, perjunginėti tolimas šviesas į artimas man yra naujiena, todėl kartais užmirštu tai padaryti ir vis akinu kitus vairuotojus. Išvažiavus iš Alytaus lyja, o dar ta tamsa, tai važiuoju 80 km/h, nes nesijaučiu užtikrintas. Į Garliavą nuvykstam ramiai, sustojam prie kažkokio namo ir einam ten. Jame randam mamos ir jo draugo draugus – jie irgi vyks kartu į Bulgariją.

Draugai siūlo kavos, arbatos, sumuštinių su kumpiu ir naminiu sūriu. Aš nieko nenoriu, bet po to paprašau kavos – norisi išlikti žvaliam grįžtant atgal. O reikalas toks, kad niekad nesu vairavęs, kai šalia priekyje nesėdi mamos draugas, todėl šiąnakt manęs laukia tam tikras išbandymas. Tiesa, su mumis kartu važiuoja mano krikšto tėvas (nes neturi ką veikt), todėl jis sėdės šalia, kai grįšim atgal, bet jis visai ne tas pats, kas mamos draugas.

Pasisvečiavę pas draugus išeinam tuo metu, kai atvyksta dar kitas draugas, kuris ir turi visus juos vežti į Vilniaus oro uostą. Jie persideda lagaminus pas jį į automobilį, mes atsisveikinam, sėdam su krikšto tėvu į automobilį ir pajudam iš Garliavos. Visus ženklus-nuorodas matom, neblūdijam ir Alytų pasiekiam be problemų. Grįžęs paskambinu Agnei, nes ji prašė, o tada atsigulu į lovą ir dar šiek tiek skaitau prieš miegą.

Diena baigta.

***

Dėl naktinės kelionės sekmadienį man rodosi, kad yra jau pirmadienis, todėl prisėdęs prie kompiuterio dirbu nuotoliniu būdu. Tik pamatęs radijo automatizavimo programoje dieną, suprantu, kad šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis, ir nustoju daryti visokius dalykus dėl radijo.

Bėda ta, kad be to darbo nėra ką veikti. Pasidarau pusryčius, padarau kavos sau ir krikšto tėvui, kuris po kelionės liko nakvoti pas mus bute. Abu bimbinėjam be veiklos, po to parsiunčiu jam muzikos ir įrašau ją, kad galėtų klausyti savo telefone. Bet tik tiek, daugiau nėra ką veikti.

Bandau skaityti, valgau pietus, maudausi karštoje vonioje, glostau katę.

Diena tokia apsiniaukusi, dangus nenori pragiedrėti.

Gaunu žinutę, kad iš manęs nori imti interviu žurnalas „Literatūra ir menas“. Smagu, bet jau seniai ne taip, kaip nuolat įsivaizduodavau, kad man bus. Faina nors tai, kad interviu ims Jurga Tumasonytė – visada norėjau jai duoti interviu, nes jos klausimai būna įdomūs.

Kartais prisėdu ir užrašau idėjas naujam romanui.

Draugai nenori eiti žiūrėti krepšinio į miestą, todėl žiūriu jį vienas namuose. Kai žiūri varžybas vienas, emocijų lieka mažai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimi, nuaidėjus finaliniam signalui paploju vienas kambaryje, ir einu vėl prie kompiuterio.

Atsidarau vyno, susirašinėju su Agne ir klausau The National.

***

Katė nakvojo man prie kojų, bet netrukdė – miegoti nuėjau apgirtęs.

Ryte jaučiausi blogai, tarsi peršalęs. Kas žino, gal ir peršalau eidamas rūkyti tik su marškinėliais į balkoną.

Kadangi skaudėjo galvą ir buvo užsikimšusi nosis, neapsikentęs išgėriau vaistų nuo skausmo, tačiau jie nelabai padėjo. Taip po ilgo laiko turėjau iškęsti nemalonumus vienas pats, ir ką – iškenčiau, ir priešpiet visi blogi simptomai buvo dingę. Pusryčiavau per pietus, pietavau neapsakomai vėlai. Po to susitikau su Tadu.

Sėdėjom Jaunimo parke, žiūrėjom į skate parke dviračiais, riedučiais ir riedlentėmis važinėjančius vaikus, paauglius, ir tai kažkaip ramino. Kalbėjom apie tai, kaip visada – santykius. Tadas pasakojo kaip išsiskyrė su paskutine mergina, kas vyko po to. Klausydamas jo prisiminiau, kad tame pačiame parke sėdėjom prieš metus, tik tada buvo ne rugsėjis, o rugpjūtis, ir kalbėjom apie tą patį – santykius su merginomis. Anais metais jis irgi pasakojo, kad išsiskyrė su mergina. Anais metais aš irgi turėjau problemų dėl santykių, bet mažai ką Tadui pasakojau – aš išvis tada mažai kam apie tai kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos tenka pasilikti sau – yra dalykų, kuriuos iškęsti turi vienas; galų gale, tu pats ir kaltas, ar ne?

Diena nebuvo šilta, su džemperiu būti po kurio laiko pasidarė vėsu, todėl atsistojom ir pasivaikščiodami grįžom į kiemą. Paėmiau automobilio raktelius, įsėdom ir parvežiau Tadą namo. Grįždamas atgal taip norėjau į tualetą, kad užsukau į netoliese esančias kapines, ten yra tualetas, tai ten ir nusilengvinau. Po to grįžau saulei jau visai besileidžiant už horizonto, pastačiau automobilį už namo ir grįžau į butą.

O bute vėl nežinojau ko imtis, tai atsisėdau priešais televizorių ir žiūrėjau filmą, kurį streaminau iš kompiuterio į tv. Dabar, kai tai rašau po kelių, jau nepamenu koks filmas tai buvo.

Iš tiesų man sunku atskirti vieną dieną nuo kitos.

Ir visur tas švininis dangus.

Sapnas 2017.04.23

2017/04/23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Rugsėjis (2)

2016/09/25

Grįžęs į Alytų užlipau ant svarstyklių – dar dviem kilogramais mažiau. -11 kilogramų nuo balandžio.

***

Senas pasakymas: vyrai myli akimis, moterys – ausimis.

Aš prisimenu jas vizualiai, bet nuoširdžiai kalbant – didesnę žalą visada padarydavo tai, ką jos kalbėdavo/rašydavo, o ne kaip atrodydavo.

***

Pastaruoju metu geriausiai sekasi skaityti tas knygas, kurias paimu iš Alytaus viešosios bibliotekos. Šįkart tai Undinės Radzevičiūtės „180“ ir Rolando Rastausko „Trečias tomas“.

Tiesa, U. Radzevičiūtės romaną „180“ padėjau į šalį perskaitęs vos 10 puslapių – nesakau, kad nepatiko, tiesiog ne tai, ko norėjosi sekmadieniui. Užtat Rolando Rastausko „Trečias tomas“ užkabino kaip reikiant – skaitau sėdėdamas ant kėdės, sudėjęs kojas ant rašomojo stalo, kai už lango vis labiau temsta ir temsta, o raides vis sunkiau yra įskaityti.

Tokia idiliška skaitymo akimirka.

Norėčiau, kad nufotografuotum mane dabar.

***

Dariau kažkokį asmenybės testą, nieko nauja:

Mediator personalities are true idealists, always looking for the hint of good in even the worst of people and events, searching for ways to make things better. While they may be perceived as calm, reserved, or even shy, Mediators have an inner flame and passion that can truly shine. Comprising just 4% of the population, the risk of feeling misunderstood is unfortunately high for the Mediator personality type – but when they find like-minded people to spend their time with, the harmony they feel will be a fountain of joy and inspiration.

<…>

Nuo tada, kai darbindamasis į saugumą atlikau kažkokį_ten psichologinį testą, kuris parodė, kad esu subalansuota asmenybė, supratau, kad turbūt bet kokį testą galėčiau išspręsti taip, kad gaučiau norimą rezultatą.

***

Tas senas tamsiai mėlynas džemperis – kaip gera juo apsirengti.

Mano drabužiai man visada kažką primena – keistus, sunkius, gerus laikus. Draugus ir vietas. Kažkokį laikotarpį gyvenime.

Šitas mėlynas džemperis – nerūpestingą laikotarpį, maždaug 2008 metus.

Ir nesvarbu, kad jis jau turi kelias skyles priekyje.

***

Kokia idiliška akimirka: V., K. ir aš sėdim pas juos balkone, šviečia saulė, o mes valgom kebabus po ilgo ir varginančio griozdiškų spintų nešiojimo.

Viskas taip ramu ir gera, kad man net norėtųsi prisipažinti K., kad anksčiau jo nemėgau, bet dabar šalia jo visada gerai jaučiuosi.

Blet, apsidrėbiau padažu kelnes.

***

Psichiatrė į mano pastabą apie svorio kritimą reaguoja ramiai ir sako, jog tai niekaip nesusiję su mano būsena. Jeigu jums būtų depresija, tada suprasčiau, bet jums nėra depresijos, paaiškina ji ir dar kartą pakartoja, kad ji nemano, jog man kažkas blogai su psichika.

Tada kodėl tu man siūlai gerti antidepresantus dar tris mėnesius?

(Sutarėme, kad pamažu nustosiu vartoti vaistus.)

Kitą dieną užsiregistravau pas medicininę psichologę. Dabar, laukdamas vizito, sudarinėju problemų, kurias norėčiau su jos pagalba išspręsti, sąrašą. Nežinau, ar žmonės eina pas psichologus su tokiais sąrašais, bet aš mergelė, todėl net savo chaosą esu linkęs analizuoti racionaliai.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Deftones Alytuje

2016/08/16

Sapnavau kad einam su Tadu prie buvusios Žuvinto parduotuvės Alytuje ten turi groti Deftones mes tuo netikim bet einam pažiūrėti ir nuėję matom kad grupė tikrai derina instrumentus ir ruošiasi groti vietoje seniai buvuso keisto fontano dabar visur pieva ir žolė žmonių daug bet visi tokie jauni ir atrodo tarsi eidami pro šalį nusprendė pažiūrėti kas čia ką gros.

Deftones pradeda nuo dainos Damone bet gitaros partijos skamba labai keistai ir vokalistas dainuoja neaišku ką galvoju ar jie čia taip tyčia pakeitė dainą ar tiesiog nesugeba išgroti jos tuo metu gaunu žinutę feisbuke nuo kažkokio Deftones fano iš Prancūzijos jis rašo kad niekas netikėjo juo kai visiems pasakojo kad Deftones dabar kiekvieną koncertą pradeda būtent nuo Damone dainos rašau jam kad dabar jau tikiu juo.

Po kelių dainų žmonės išsiskirsto lieka apie penkiasdešimt žmonių žvalgausi nustebęs kiek mažai žmonių rūpi šita grupė ir toks juokas ima nors ir liūdna tuo pačiu metu ir pati grupė atrodo šiek tiek pasimetusi jie nulipa ant žemės dabar vokalistas visai arti bet aš kažkaip užsižiūriu į būgnininką matau kad jis numetęs daug svorio beveik neatpažįstamas kelias dainas stoviu prie būgnininko ir stebiu kaip jis groja ir baigęs vieną dainą

būgnininkas sako man: tu turbūt senas mūsų fanas gal norėtum vėliau pasivaikščiot kartu su mumis išgert pora alaus

sakau jam: žinoma būtų šaunu

Ir grįžtu arčiau scenos centro dabar Deftones pradeda groti Dai The Flu dainą aš žiūriu į juos ir galvoju kodėl jie kiekvieną dainą vis neįprastai groja šitai dainai jie net nenaudoja būgnų kažkoks nesusipratimas o tada

kažkoks vyrukas man sako: gal tu žinai šitos dainos tabulatūrą

sakau: žinau ji yra 3 3/8 8/4 4444[1]

Ir jis nueina o aš klausau toliau koncerto galvodamas kad būtų gerai jei grupė likusias dainas grotų įprastai o ne šitaip iškraipytai.

 

[1] Iš tiesų: 0-0/8—8/3—3-3-3-3-3-3-3; bosinė gitara.

Alytaus kronikos

2016/08/04

Ožys

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Birželis

2016/06/28

Namiškiai sako: paprasti žmonės nebūna gėjais, pvz., statybininkai nebūna gėjais, jie sunkiai dirba ir pavargsta, neturi laiko, visi tie gėjai tik iš dykinėjimo ir lengvo gyvenimo tokiais tampa.

Nepaisant to, savaitgalis Alytuje buvo nuostabus. Tik vairuodamas užgesau vienoje sankryžoje, užsižiūrėjęs į šalia vairavusią klasiokę. Ji buvo mano trečios ar ketvirtos klasės meilė. Jaudinausi, kai ją ilgesniam laikui paguldė į ligoninę ar sanatoriją. Jaudinausi, kai vienas klasiokas pavadino ją mis užpakaliu ’97; susipykau su juo, net neidavau pas jį į svečius, nors mūsų tėvai artimai bendravo. Jaudinausi, kai ji mano kitam klasiokui padovanojo didelę pasakų knygą, kai keitėmės dovanomis per Kalėdas: knygos dovanojimas man anuomet atrodė šventas reikalas – buvau tikras, jog ji yra jį įsimylėjusi.

Pirmą kartą papasakojau jai, kad buvau ją įsižiūrėjęs, kai po mokyklos baigimo buvo praėję gal 4 ar 5 metai. Juokėmės abu.

***

Vartau Bibliją, paskaitinėju tai šen, tai ten.

***

Kai būdami gamtoje žmonės pradeda skųstis dėl uodų, man tai skamba kiek absurdiškai. Kartais, kai visi aplink pradeda masiškai purkšti ant savęs priemonę nuo uodų atbaidymo ir man taip pat siūlo pasipurkšti, aš imu ir atsakau ne, aš nenoriu. Ir net kai po savaitgalio grįžtu tikrai sukandžiotas ir kartais tie įkandimai niežti, manęs tai neerzina.

***

Uodai priminė Kęstą – ilgametį kambarioką, barų riterį, nusidėjėlį ir mano nuodėmklausį. Kai jį sukandžiodavo uodai, jis eidavo po karštu dušu, leisdavo ant įkandimų karščiausią vandenį, kad net degintų – sakydavo, kad tai padeda sumažinti niežėjimą. Pats to niekada nebandžiau. Aš daug ko niekada nebandžiau, ką darydavo Kęstas, nors jis savo daromus dalykus dažniausiai logiškai pagrįsdavo.

Dabar aš suprantu, kad visada žavėjausi juo, nors esu ir labai pykęs ant jo dėl tam tikrų dalykų. Mylėjau jį, jei taip galima pasakyti. Jis buvo paskutinis vyras, į kurį žiūrėjau kaip į tam tikrą pavyzdį, iš kurio norėjau kažką išmokti.

Tik po šitiek metų suprantu, kad iš jo perėmiau tam tikrus dalykus, pvz., vyno butelio nešimąsi einant pas ką nors į svečius. Hm, ką čia dar? Taigi, iš esmės – nėjimą tuščiomis į svečius. Kitų dalykų greičiausiai nepamenu.

***

O vieną dieną butokė parašė sms, klausdama kada aš būsiu šiandien namie. Mes mažai bendraujam ir mažai rašom vienas kitam, taigi tai atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Atrašiau į jos sms ir pagalvojau, kad greičiausiai ji norės su manimi dėl ko nors pasikalbėti.

Kai grįžau namo ir įžengiau į kambarį, išgirdau jos kambario atidaromas duris. Galvoju: dabar ji pasakys, kad išsikrausto.

Ir ji pasakė, kad ketina išsikraustyti.

Kitą dieną sužinojau, kad draugo buvusi mergina, kuri man visada patiko, ieško kur gyventi.

***

Pamenu, ką dar perėmiau iš Kęsto – arbūzo pirkimą, kai grįžtu vasarą į Alytų pas mamą.

***

Savaitgalis su draugais tradicinėje vietoje netoli Druskininkų.

Pirmą kartą ten buvau 2011 metų rugpjūtį, tą savaitgalį iki šiol prisimenu labai šviesiai ir aiškiai. Tuomet maždaug 80% visų žmonių buvo be porų. Dabar, praėjus šešeriems metams, 80% žmonių yra poromis. Įdomu matyti tuos žmones, kurių niekad nemačiau turint antrą pusę – tarp jų dar nėra buitiškumo prieskonio, pripratimo/rutinos jausmo sukeliamo žavaus paprastumo ir atbaidančio abejingumo, demonstruojamų vienas kitam.

No Sex / sapnas 2016.03.31

2016/04/01

Sapnuoju kad esam su Gabrielium kažkokiam vakarėly lyg ir Alytuje Zoo Underground’e Gabrielius pasakoja kažkokiai merginai apie grupes kuriose groja ir sako kad grupė Red Water groja fainai aš jam prieštarauju po to mes su juo atsiduriam Vilniuje ir einam į XI20 ta vieta neatpažįstamai pasikeitusi įrengti stikliniai liftai durys irgi stiklinės automatinės viskas sterilu ir švaru o kai nusileidžiam į salę matau kad ji labai praplėsta ir jos viduryje didelę erdvę užima restoranas nesuprantu kaip ši vieta staiga taip pasikeitė kur dingo visas pankrokas.

Po to atsiduriu lauke pučia vėjas ir lynoja einu nusipirkęs kažkokios mišrainės ir ieškau kur galėčiau pasiusioti padarau tai už krūmų kai atsisukęs noriu eiti toliau man kelią pastoja kažkokia mergina ji man lyg ir matyta mes pradedam kalbėtis kad esam matęsi tuose pačiuose koncertuose bet kalbėti su ja labai neįdomu tada pasitiesiam kažkokią antklodę ant žemės ir atsigulam užsiklojam žiūriu į kažkokią mūrinę neaukštą sienelę ja mergina bando susišilti savo šaltas kojas į manąsias bet mano kojos irgi šaltos gulėdamas galvoju kad būtų negražu su ja dabar permiegoti nors jos akys labai gražios bet su ja nuobodu.

Seni džinsai

2015/06/29

Po to radau tokius džinsus, jie labai seni.

Išsitraukiau juos iš spintos – mėlyna jau nublukus šiek tiek, keliose vietose visai nutrinti, bet tiek to, galvoju, reikia pasimatuot ar dar tinka, o kai pasimatavau, pažiūrėjau kaip atrodau – ir, dievaži, kažkaip labai gerai pasijutau, toks jaunesnis, neužsiparinęs.

Vaikščiojau su jais visą dieną namie, o kai nutarėm nuvažiuot su mama ir jos draugu į kapines, tai irgi nepersirengiau, nes taip su jais gerai jaučiausi kaip jau seniai su jokiom kitom kelnėm nesijaučiau, o aplankę ir sutvarkę kapus, užsukom papietauti į restoraną (?), jame sėdėjo įvairūs žmonės: marozai, paprasti žmonės, jaunos šeimos, pagyvenę žmonės, jaunimas.

Kol laukėm maisto, man prieš akis prie buvusio stalelio įsitaisė du jaunuoliai ir mergina, mergina buvo graži – tamsi, ilgus juodus plaukus susirišusi į kuodą, ant jos skruosto, kaklo ir rankos buvo po apgamą, galvojau kažin kur dar ji turi apgamų, ir ji dėvėjo tokią ilgą tuniką, bet ne, man atrodo ne tuniką; ir ji dėvėjo tokią suknelę, tamsiai mėlyną suknelę, kuri taip gerai jai tiko, ir kol aš ją nužiūrinėjau, tiesiog paprasčiausiai nužiūrinėjau, ji pastebėjo mane ir mūsų žvilgsniai susitiko, aš jai nusišypsojau, taip natūraliai nusišypsojau, iš to viso gero jausmo, ir tiek, ir ji irgi nusišypsojo man, ir mes dar kurį laiką taip vienas į kitą žiūrėjom, bet, matyt, tai užsitęsė, nes du vaikinai, su kuriais ji buvo, iškart pradėjo žiūrėti į mane, ir jie nebuvo patenkinti, tie vaikinai, kas žino kokie jų santykiai su ta mergina, gal abu stengiasi jai įrodyti, kad yra tinkami jai, nežinau, bet jie žiūrėjo į mane tokiais juodais žvilgsniais, o aš pažiūrėjau jiems abiems į akis vis dar šypsodamasis, ir jie susiraukė, ne, susiraukė ne tik jie patys, bet susiraukė net jų tie super stilingi balti marškinėliai su palmėmis, susiraukė jų bicepsai, susiraukė jų trumpi melsvi šortukai, susiraukė jų laikrodžiai ant rankų ir susiraukė jų smegenys.

Dar kartą pažiūrėjau į merginą, ji šiek tiek lingavo ir kažką bandė kalbėti vaikinams, kurie jos, matėsi, visai nesiklausė šią akimirką. Galėčiau už tokį savo įžūlumą būti ir sumuštas, pagalvojau. Bet tik ne šį sekmadienį, tik ne su šitais nutrintais džinsais.


%d bloggers like this: