Posts Tagged ‘Anna Gavalda’

Anna Gavalda „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”

2016/04/27

Anna Gavalda Aš noriu kad manęs kas nors kur nors lauktųAnna Gavalda
„Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”
Puslapiai: 166
Išleido: Baltos lankos
Metai: 2003 m.
Tiražas: 2000 egz.

Visai nežinomų autorių knygos mane traukia dėl man patinkančio viršelio arba pavadinimo, kuris suponuoja kažkokią iliuziją apie knygą. Šiuo atveju būtent pavadinimas buvo veiksnys, paskatinęs norėti perskaityti šią knygą (tai įvyko dar tada, kai būdamas paauglys rašiau visokius neva Marilyn Manson’iškus eilėraščius į portalą http://www.rasyk.lt), bet taip jau susiklostė, jog knyga pateko į rankas tik dabar.

Prieš tai jau buvau skaitęs ir kitą rašytojos Anna Gavalda knygą, romaną „Aš mylėjau“. „Aš mylėjau“ skaičiau po vieno išsiskyrimo, todėl ji man užstrigo ne tiek dėl bendros romano istorijos ar stiliaus, o dėl tam tikrų atskirų romano vietų (ypatingai šitos). Skaitydamas „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ taip pat tikėjausi surasti bent vieną kitą mažmožį, kuris man patiktų, bet neradau.

„Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ yra dvylikos novelių rinkinys. Kai kurios novelės ilgesnės, kai kurios visai trumpos, bet nepaisant apimties, novelės yra maži etiudai iš kasdienio žmonių gyvenimo. Suprantu, kodėl ši knyga taip išgarsino rašytoją ir buvo sėkminga komercine prasme: žmonėms lengva susitapatinti su novelių veikėjais, nes jos parašytos taip, kad nori nenori surasi panašumų, pajusi tą veikėjų nuotaiką, kuri kartais trunka vos akimirką. Novelėse dažnai net nėra jokios pabaigos, jokio moralo, tiesiog aprašoma veikėjų nuotaika. Aprašoma gražiai, skaityti yra labai lengva, dar, žinoma, ten pilna visokių prancūziškų dalykėlių, tačiau perskaičius noveles galvoje nieko nelieka.

Aš Mylėjau

2013/10/01

Ištrauka iš Anna Gavalda romano „Aš mylėjau“:

– Jūs ją mylėjote?

– Taip.

– Kaip mylėjote?

– Mylėjau, ir tiek.

– Kas iš tų metų labiausiai įstrigo atminty?

– Gyvenimas buvo lyg punktyrinė linija… Nieko. Šis tas. Vėl nieko. Vėl šis tas. Tada vėl tuščia… Juk viskas praėjo taip greitai. Kai vėl galvoju apie tai, atrodo lyg keli mėnesiai… Net ne mėnesiai, atodūsis. Miražas… Mums trūko kasdienybės. Dėl to, manau, Matilda labiausiai kentėjo… Dar abejojau, bet tuo įsitikinau vieną vakarą po sunkios darbo dienos. Grįžęs vakare radau ją sėdinčią prie stalelio ir kažką rašančią ant viešbučio laiškų popieriaus. Smulkiu, glaustu braižu jau buvo primarginusi gerą dešimtį lapų.

– Kam čia rašai? – paklausiau lenkdamasis prie jos kaklo.

– Tau.

– Man?

Ji mane palieka, pagalvojau, ir gera nuotaika subjuro.

– Kas tau? Visas išblyškęs. Kas nors negerai?

– Kodėl man rašai?

– Na, iš tikrųjų rašau ne visai tau, rašau apie tai, ką norėčiau daryti su tavimi…

Lapai mėtėsi visur. Aplink ją, po kojomis, ant lovos. Paėmiau pirmą pasitaikiusį: …iškylauti, snausti po pietų ant upės kranto, valgyti persikus, krevetes, raguolius, lipnius ryžius, plaukioti, šokti, pirkti šlepetes, apatinius, kvepalus, skaityti laikraštį, spoksoti į vitrinas, važiuoti metro, žiūrėti, kad nepavėluotume, pastumti tave, kai nepalieki vietos, kabinti skalbinius, eiti į Operą, vykti į Bairoitą, Vieną, lenktynes, eiti į parduotuvę, kepti lauke mėsą, pykti, nes pamiršai anglis, drauge valytis dantis, pirkti tau trumpikes,laistyti pievelę, tau per petį skaityti laikraštį, neleisti valgyti per daug riešutų, aplankyti Lauros ir Hunter Veli požemius, kvailioti, plepėti, supažindinti tave su Marta ir Tinu, skinti gervuoges, gaminti valgį, grįžti į Vietnamą, dėvėti sarį, sodininkauti, žadinti tave, nes kranki, eiti į zoologijos sodą, į sendaikčių turgų, važiuoti į Paryžių, Londoną, Melrouzą, Pikadilį, dainuoti tau dainas, mesti rūkyti, paprašyti, kad nukirptum man nagus, pirkti indus, niekniekius, niekam nereikalingus daiktus, valgyti ledus, stebėti žmones, laimėti šachmatų partiją, klausytis džiazo, regio, šokti mambą ir ča ča, nuobodžiauti, ožiuotis, rodyti nepasitenkinimą, juoktis, apvynioti tave aplink pirštą, ieškoti namo su vaizdu į karvių ganyklas, perdažyti grindis, siūti užuolaidas, ištisas valandas sėdėti už stalo ir kalbėtis su įdomiais žmonėmis, laikyti tave už smakro, kirpti tau plaukus, ravėti piktžoles, plauti automobilį, žiūrėti į jūrą, lankyti senus bambeklius, dar syki kviesti tave, pasakyti tau ką bjauraus, išmokti megzti, numegzti tau šaliką, išardyti tą pabaisišką mezginį, priglausti benames kates, šunis, papūgas, dramblius, išsinuomoti dviračius, bet jais nepasivažinėti, likti gulėti hamake, dar kartą perskaityti senelės romaniukus, peržiūrėti Siuzės sukneles, pavėsyje gerti „margaritas“, sukčiauti, išmokti lyginti, išmesti lygintuvą pro langą, dainuoti lietuje, bėgti nuo turistų, pasigerti, iškloti tau visą tiesą, prisiminti, kad iškloti visą tiesą ne taip jau gerai, išklausyti tave, paimti tave už rankos, parsinešti lygintuvą, klausytis dainų žodžių, užsukti žadintuvą, pamiršti mudviejų lagaminus, liautis bėgus, išnešti šiukšles, vis klausinėti, ar mane tebemyli, plepėti su kaimyne, papasakoti tau apie savo vaikystę, apie auklės žiedus, kėnio kvapą ir gintaro trupinėlius, skrudinti duoną, karpyti etiketes uogienės stiklainiams…

Shift

2011/05/31

Praėjus kuriam laikui aš pradedu mąstyti kiek kitaip. Akys ir protas suranda bendrą kalbą, jeigu tik leidi jiems garsiai padiskutuoti apie merginą ar merginas. Galėčiau taip dažniau, bet ką padarysi – esu greitai susižavintis, ramiai atslūgstantis.

Kai buvau paauglys, turėjau daugiau pykčio ar nusivylimo dėl visko, negu dabar. Jausmai būdavo tokie pilni, atrodydavo, kad net per kraštus veržiasi, pasiekia piką, ir tik tada pamažu ateina nusiraminimas – po mėnesio, po metų. Visi susižavėjimai atrodė tikros meilės, visi nepavykę susižavėjimai atrodė mirtini patirties skauduliai. O dabar nebėra nei noro, nei laiko pykti ar ilgai jaustis nusivylusiu. Paleisti merginą iš minčių (ar širdies, jeigu spėjai leisti jai ten pakliūti) yra kur kas lengviau nei anksčiau. Racionalūs jausmai, logiški. Kartais, aišku, atitrūkstu nuo racionalumo, bet tai darau tik tam, kad tikrai viską išsiaiškinčiau. Išsiaiškinęs nurimstu arba džiaugiuosi – pastaruoju metu tik nurimstu.

Kartais man gaila tam tikrų pasimetusių merginų, bet tuo pačiu metu ir negaila. Kartais noriu jas išgelbėti, kartais – pasinaudoti jų pasimetimu. Viskas visada baigiasi tuo, kad lieku nei išgelbėjęs, nei pasinaudojęs jomis. O šiandien eidamas iš Rimi pagalvojau, jog tikrai gali būti, kad aš ilgą laiką bijau rimtai įsipareigoti kokiai nors merginai. Mano suvokimas apie draugystę ar meilę jau yra gana sudėtingas ir galima drąsiai sakyti, kad neblogai iškreiptas. Net nežinau, ar galėčiau būti toks, koks kažkada buvau atsidavęs ir rūpestingas, tačiau vis tiek tą save, tokį atsidavusį ir rūpestingą laikau lyg kokiu idealu, būsena, kurią ateityje turėčiau pasiekti. Keista, kad man atrodo, jog aš, augdamas, santykiuose turėčiau būti toks, koks buvau kažkada. Normalu, jog augdamas keičiuosi, todėl logiška, kad ir mano požiūris yra kitoks į draugystes/meiles, bet ką aš žinau. Galbūt man reikia laiko susitaikyti su tais pasikeitimais, pripažinti, kad aš mylėjau, ir kad vis dar galiu mylėti, tik jau kitaip.

Būk gera – atrodyk rytoj negražiai, nesišypsok ta savo nuostabia šypsena, neišsiduok, kad tau patinka tai, kas patinka man, ir nesužavėk manęs.

– – –

vijokliai parašė gražų eilėraštį man aktualia tema.


%d bloggers like this: