Posts Tagged ‘apsakymai’

Tomas Vaiseta „Paukščių miegas”

2015/12/18

pauksciu miegasTomas Vaiseta
„Paukščių miegas”
Puslapiai: 128
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2014 m.
Tiražas: 600 egz.
Viršelis: Deimantė Rybakovienė

Niekad per daug nesidomėjau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamo konkurso „Pirmoji knyga“ prozos sekcijos laimėtojais. Bet taip jau įvyko, kad apie 2014 metais šį konkursą laimėjusio Tomo Vaisetos apsakymų rinkinį „Paukščių miegas“ išgirdau atsitiktinai, o vėliau kas kažkiek laiko periodinėje spaudoje ir toliau skaičiau pozityvias recenzijas. Dar buvau neperskaitęs knygos, bet mane jau žavėjo pats faktas, jog Vaiseta padarė tai, ką ketinau daryti ir aš: paimti istorinį laikmetį ir sukurti jo rėmuose vykstančią istoriją.

Juokinga tai, kad kaskart, kai atsidurdavau knygynuose ir prisimindavau, jog noriu šios knygos, man būdavo atsakoma, kad ji jau išparduota. Tai tęsėsi Vilniuje, tai pasikartojo Klaipėdoje, ir net kai apsilankiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygyne, išgirdau tą patį – neturim. Taigi su laiku mano noras perskaityti šį apsakymų rinkinį vis augo, kol praėjus 2015 metais užsitęsusiam neskaitymo laikotarpiui pagaliau įsigijau šią knygą.

Kartais taip jau būna, kad kažkas traukia prie knygos, ir dar prieš skaitant būnu įsitikinęs, jog tai yra gera knyga – tokiais atvejais manęs nedemotyvuoja net neįdomūs pirmieji puslapiai. Pradėjęs skaityti „Paukščių miegą“ kantriai laukiau, kada gi prieisiu kažką (apsakymą ar bent kažkokią apsakymo dalį), kas man įrodys, jog visas šis laukimas, nekantrumas ir džiaugsmas pagaliau radus šią knygą turi pagrindo. Apsakymų rinkinyje yra 9 apsakymai, bet baigus skaityti 4 apsakymą („Avietė“) jau norėjosi garsiai keiktis ir mesti knygą šalin. Nepaisydamas savo nusivylimo tęsiau toliau, kol per likusias dvi dienas visgi įveikiau visą knygą.

Iki šiol nežinau ar vertėjo aukotis.

Kas man taip nepatiko Tomo Vaisetos kūryboje? Čia turėčiau pripažinti, kad dėl visko esu pats kaltas. Idėja paimti istorinį laikmetį ir jo rėmuose sukurti fiktyvią istoriją negarantuoja kažkokio nuostabaus rezultato. Be to, ši idėja nėra visą apsakymų rinkinį vienijantis dalykas, nes tam tikruose apsakymuose (pvz. „Avietė“, „Šaukštas“) tarsi išvis nėra jokio istorinio laikmečio ir aplinkybių, pagal kurias galėtum orientuotis. Didžiausią skausmą sukėlė jau minėtas apsakymas „Avietė“ – jis toks perdėtai sukoncentruotas į žmogaus vidų, sąmonės srautą, kad nebegalėjau suvokti kas jame vyksta? Ar jo veikėjas partizanas, ar jį kažkas gaudo, ar jis nuolatos slaptosi?

Būtent istorinio konteksto pabrėžimo man labiausiai ir trūko dalyje apsakymų. Tai, ko juose buvo per daug – veikėjų emocijų aprašymo. Pvz. apsakyme „Matas“ rašytojas taip susikoncentravo į veikėjo emocijų aprašymą skirtingais laikotarpiais (bolševikams užimant valdžią, jam patekus į kalėjimą, išėjus į laisvę, tapus komunistu), kad galų gale jaučiausi perskaitęs padriką vieno veikėjo charakteristiką, o ne vientisą, kažkur vedantį tekstą. Aš suprantu, kad norėta parodyti kaip brendo, keitėsi personažas ir kur jo pasirinkimai jį nuvedė, tačiau jokios dramos ten nepajutau. Galbūt pagrindinė problema yra ta, jog apsakymai yra trumpi, todėl juose nėra vietos išlaikyti balansą tarp brandaus veikėjo paveikslo ir aplinkybių, kuriose gyveno ir veikė personažas, aprašymo. Manau, kad dalis knygoje esančių apsakymų galėtų būti pratęsti (ypač „Dievo p.“) ir išvystyti į kur kas ilgesnes istorijas.

Labiausiai patikę apsakymai – „Šaukštas“ ir „Paukščių miegas“. Iš viso rinkinio jie išsiskiria stipriais vaizdiniais, šokiruojančiomis scenomis, o „Paukščių miegas“ parašytas kažkokiu tarsi brandesniu stiliumi nei visi kiti apsakymai, nors galbūt jo paliečiamos temos yra tiesiog aktualesnės man.

Apibendrinant turiu pasakyti, kad šįkart išankstinė meilė knygai ją perskaičius išgaravo, liko tik kartėlis ir nesupratimas, kodėl tai vadinama brandžiu debiutu.

Charles Bukowski “Paprastos beprotybės istorijos“

2012/07/15

Charles Bukowski

“Paprastos beprotybės istorijos”

Puslapiai: 294

Išleido: “Kitos knygos”

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dizainas: vario burnos

Vienintelė Bukowskio knyga, kurios aš neperskaičiau, buvo 2010 metais „Kitų knygų“ išleista „Holivudas“. Tame romane viskas buvo taip neįdomu (Bukowskis senas ir mažai geria, turi daug pinigų, aplink jį sukiojasi visokie debilai), jog nustojau jį skaityti po 60 puslapių. Nepaisant to, „Paprastoms beprotybės istorijoms“ nusprendžiau suteikti progą, juolab, kad man Bukowskio trumpi apsakymai visada patiko labiau nei jo romanai.

Šiame apsakymų rinkinyje radau Bukowskį visokį – turtingą, skurdų, išgarsėjusį, vis dar laukiantį pripažinimo, pasikėlusį, nusižeminusį, su moterimis ir be moterų, įtūžusį ir švelnų. Būtent tai, jog apsakymai surinkti iš skirtingų jo gyvenimo etapų, šiam rinkiniui suteikia daugiau dinamiškumo. Jo romanai, ypač „Moterys“, buvo vietomis nuobodūs ir per daug statiški – alkoholis, šūdini darbai, moterys. Nesakau, kad šiame trumpų istorijų rinkinyje rašytojas atsisakė savo formulės, tačiau būtent šioje knygoje Bukowskis nespėja įgristi. Be to, knygoje yra nemažai absurdo – tokio tikro ir tuo pačiu fantastiško, kad jis negali nežavėti. Puiki ištrauka, iliustruojanti visa tai:

Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūs žinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus… Dažniausiai išvis nieko neturi.

Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labai malonūs.

– Žinoma, Henkai, gali atvykti pašikti pas mane, kada tik nori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kad jie mane kvietė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas į šokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus iš vandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos galėčiau išmesti.

Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury gatvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiau vieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.“ (p. 37-38)

Jeigu bent kažkiek simpatizuojat senam sukriošėliui Bukowskiui, „Paprastos beprotybės istorijos“ gali būti puiki neįpareigojanti knyga vasarai.


%d bloggers like this: