Kasdieniškai

Keistas etapas: tamsūs rytai – darbas – namai – mergaitė – kartais radijas – kartais senamiestis.

Kai tik baigėsi Europos vyrų krepšinio čempionatas, mano rutina pasikeitė. Aišku, labiausiai dėl mergaitės, bet ne tik dėl jos. Dingus krepšiniui pajutau kažkokios veiklos stygių. Kvaila sakyti, kad žiūrėti krepšinį kas antrą dieną yra veikla, tačiau tai vis tiek kažkiek dangino mano laiką. Dabar jaučiu, kad trūksta veiklos, galvoju net įsigyti matematikos 6 klasės vadovėlį ir pasimokyti, ir paspręsti užduotis. Kodėl būtent matematika, o ne kas nors kita? Nes man slapta visada patikdavo skaičiuoti, skaičiai turi kažkokią magiją, man ypatingai patinka skaičiai 0, 8 ir 9; bėda mokykloje buvo ta, jog buvau tinginys ir, kai matematikoje pradėjo nesisekti, dar labiau apleidau ją (dėl tingėjimo apleidau ir fiziką bei chemiją, nors chemijai visada jaučiau simpatiją, o fizikai visai ne, tačiau fizikams vėliau pradėjau jausti simpatiją, nes jie įdomių dalykų gali papasakoti).

Dar norėčiau atostogų, nors dabar ir ruduo. Kelčiausi vėliausiai 09h, lėtai leisčiau rytą, gerčiau arbatą, valgyčiau, nusimaudyčiau ir tada galėčiau sėsti mažiausiai trims valandoms rašyti apsakymą. Apsakymas būtų apie vyruką, kuris vis guodžiasi, jog neturi merginos, ir kartą draugas jam prikalba visokių dalykų, dėl kurių vyrukas pasijunta užtikrinčiau ir nusprendžia sužavėti kokią nors merginą savo unikalumu. O jo unikalumas, bent jau tas, kuris jam pirmiausiai šovė į galvą, buvo ausų judinimas. (Šita idėja atsirado kažkurią naktį nemiegant su mergaite.) Greičiausiai iš to rašymo išeitų absurdo tekstas, bet bent jau pasismaginčiau kaip reikiant ;)

Rugsėjis buvo brandus, tikiuosi spalis nebus slogus.

Apsakymai

Šiandien, kaip ir žadėjau, patalpinu čia du apsakymus. Parašiau juos abu trimis prisėdimais – pradėjau pavasario pradžioje, o baigiau vasarą; po to kaip niekad anksčiau ilgai tvarkiau ir taisiau tekstą. Abu apsakymai truputį mindfuck’iniai, bet kiek jie tikrai tokie yra – ne man spręsti. Svarbiausia, kad parašiau ne apie meilę ;)

Čia yra .pdf failas, paspaudę ant nuorodos pamatysit jį naujame lange. Arba galit spausti ant nuorodos dešiniu klavišu ir išsisaugoti failą savo kompiuteryje. Kadangi kai kam jau kilo problemų dėl .pdf formato ir lietuviškų raidžių nerodymo, tai čia yra wordinis failas.

Būtų įdomu sulaukti komentarų.

Reklama #2

Visos žiniasklaidos nuostabai paaiškėja, jog rugpjūčio 31 dieną pasirodys ne vienas, bet du apsakymai! Žmonija be žado ;)

Reklama

Laukiu nesulaukiu! ;)

More News From Nowhere

Parašiau pusė puslapio apie erekcijas nelaiku ir ne vietoj ir apie aptemptų bei palaidesnių apatinių įtaką, bet viską ištryniau. Nes čia juk vaikino blogas, subalansuotas merginoms, taip kad nereikia kvaršinti merginoms galvų dėl problemų, su kuriomis jos nesusiduria ;)

– – –

Visą šią savaitę dirbu pas klientą, ir šįryt vos įėjau į tą ofisą, išgirdau nuostabią muziką. Direktorius klausėsi LMP dainų! Nežinau, kas dar gali geriau nuteikti darbui ryte, nei smagus lietuviškas regiukas ;)

Šiaip tame ofise visi darbuotojai šiek tiek pačiuožę, ypač direktorius: nesustodamas kalba apie savo motociklą, kitus motociklus, internete skaito daug apie motociklus ir šalmus, ir tada vėl kalba apie savo motociklą, kitus motociklus..

– – –

Ši vasara keista, nes aš nepraleidau Alytuje nė savaitės. Rugpjūčio viduryje turėjau atostogauti dvi savaites, tačiau atostogos nuplaukė, o su jomis nuplaukė ir maloni tinginystė namuose pas mamą. Kita vertus, ši vasara kaip niekad buvo aktyvi: liepos pabaigoje važiavom švęsti Monikos gimtadienio, rugpjūčio pradžioje išlydėjom Eriką, kitą savaitgalį – į miškus prie ežero, o po to iškart ir į Varšuvą.

– – –

Kai buvau savaitgalį Alytuje, susitikau su Asta. Man patinka su ja kalbėti, nes ji yra protinga, ir dar kažkokiu būdu moka mane nuraminti. Jeigu einu su ja susitikti ir esu prislėgtas, grįžtu visada lengvesne galva; jeigu einu su ja susitikti jau ir taip gerai jausdamasis, tai grįžtu dar linksmesnis. Man niekada nebūna nuobodu su ja kalbėti, ji visada moka pažiūrėti į dalykus keliais skirtingais kampais, būtent tuo ji mane ir žavi. Gaila, kad aš pats taip nemoku, mano yda yra ta, jog vertinu dalykus labai vienareikšmiškai, be to dažnai pasikliauju pirmuoju įspūdžiu – tai dažnai pakiša koją gyvenime.

– – –

Klientas, pas kurį dirbu šią savaitę, yra visai prie pat spintų gamyklos, kurioje dirbau 2007 metais. Nemėgau ir nekenčiau to darbo, ir dabar man sunku suprasti, kaip ištvėriau ten du su puse mėnesio, nes fizinis krūvis buvo tikrai didelis, o aš visai buvau nepratęs prie fizinio darbo. Džiaugiausi, kai mečiau tą darbą.Toji spintų gamykla vis dar veikia, kasryt matau nuorodą į ją.

Bet ką aš norėjau papasakot! Kai dirbau spintų gamykloj, važiuodamas į darbą visada skaitydavau troleibuse. Taip važinėdamas perskaičiau gal dvi-tris knygas. Dabar irgi rytais skaitau (tik labai apmigdo tas skaitymas), ir jau liko paskutinė dešimtis puslapių mano skaitomos knygos. Įdomu, kaip kartais tie patys maršrutai iššaukia tuos pačius veiksmus, būsenas, nuotaikas.

– – –

Pastebėjau, jog šiuo metu dažnai pastebėjęs mano dėmesį patraukusį žmogų viešajame transporte ar stotelėje, imu mintyse rašyti apie jį, taip tarsi darau iš žmogaus veikėją. Ypač dažnai mane sudomina žmonės, kurie veikia mažus dalykus, pvz. mergina atidžiai apžiūrinėja savo lakuotus nagus, vaikinas vis tvarkosi megztuką, žiūri/tikrina, kaip megztukas gula ant jo kūno. Mintyse parašau trumpus sakinius, per daug neišsiplečiu, ir kartais tokie sakiniai tampa visai nereikšmingi ir aš išmetu juos iš galvos, o kartais pradeda rodytis, jog jie būtų puiki pradžia naujam apsakymui. Pvz.: Elzė, laukdama stotelėje autobuso, nervingai dirsčiojo į savo atvaizdą spaudos kiosko lange: jai vis atrodė, kad šįryt ji atrodo kažkaip ne taip.

– – –

Aš sutrinku, kai eidamas gatve prasilenkiu su mergina, kuri mane nužiūri nuo galvos iki kojų. Suprantu, kad tai normalu, bet man visada atrodė, jog moterys taip dažniau nužiūrinėja kitas moteris, o ne vaikinus. Pamenu, kai buvau paauglys, mane piktindavo mano mamos nuolatiniai kitų moterų nužiūrinėjimai – tai atrodė taip negražu ir (kažkodėl) pavydu. Dabar mintyse nusišypsau, kai būdamas parduotuvėje su mama pastebiu, jog kokia nors moteris iš toliau nužiūri mano mamą.

Dienos

Užsigyvenau mažuose dalykuose, buityje, minimaliam mąstyme. Kol kas tai manęs nevargina, bet žinau, kad toks ramus gyvenimas ilgai netruks – anksčiau ar vėliau susikursiu problemų, jeigu jos pačios neatsiras, jog turėčiau ką veikti. “Aš arba galvoju labai per daug, arba negalvoju visai“ perskaičiau šiandien viename bloge, ir turėjau pripažinti, kad ir man tai būdinga.

– – –

Ruošdamasis rašyti mistinį/absurdišką apsakymą, pradėjau stengtis pastebėti nesvarbius dalykus, per daug apie juos galvoti. Tai priveda iki to, jog pasieki tokį paranojišką mąstymo lygį, jog beveik viskas gali pradėti kelti įtarimą. Taip mąstyti visai įdomu, bet dabar jaučiu, jog yra sunku atsikratyti tokio mąstymo: dabar net ir nenorėdamas galvoju, jog vienas ar kitas dalykas yra keistas, kad vyras keista žiūri į mano virtuvės langą, kad, sprendžiant pagal garsą, kurį ką tik išgirdau laiptinėje, kažkas priėjo prie mano buto durų ir dabar stovi, niekur neina..

Tikiuosi, jog pavyks visą tą paranoją tinkamai perteikti apsakyme.

– – –

Penktadienį atvažiavo buvęs kambariokas su kaimyne-grupioke, ir mes visi pas mus išgėrėm alaus. Išgėrę supratom, kad reiktų dar alaus, taigi taip pirmą kartą apsilankėm viename načnyke prie Kalvarijų turgaus. Sugrįžom namo sveiki ;) Tada gėrėm dar alaus, po to žaidėm youtube’o vakarėlį.

Ryte prabudau kaip sumuštas – per daug alaus buvo. Bet išgėriau tirpios kavos, suvalgiau sumuštinį ir mano galva pragiedrėjo. 12h kambariokas išvažiavo pas tėvus, ir aš oficialiai pirmą kartą likau vienas bute savaitgaliui. Žinojau, kad vienas likęs visiškai nieko neveiksiu, taigi per daug savęs nevaržiau ir leidau sau būtent tai ir daryti – nieko neveikti; o tai reiškia, kad daug žaidžiau kompiuteriu, žiūrėjau filmą, pradėjau kurti naują blogą, išmokau vieną dalyką su Photoshop’u, pažiūrėjau trejes futbolo varžybas.  O fainiausia buvo tai, jog visą dieną planavau nueiti kelių minučių kelią iki parduotuvės ir nusipirkti cukraus, bet kur tau ten nugalėsi tinginį!.. ;)

Sekmadienį nusimaudžiau ir nuėjau į parduotuvę. Kol apsipirkinėjau, visą laiką galvoje sukosi skvoterės žodžiai “viskas kainavo / taksi kainavo / gėrimai klube kainavo“. Grįžęs pasigaminau sojų ir daržovių troškinį, po to valgiau ir ilgai skaičiau šeštadieninį “Lietuvos rytą“. Vakare prie Baltojo tilto susitikom su grupiokėm (dabar jau – buvusiomis grupiokėmis) ir vaikėm įkyrius mašalus. Smagu, kai galima nuo Balto tilto grįžti namo pėsčiomis per 15 minučių (ak, aš vis giriuosi, bet atleiskit man).

– – –

Pirmadienį važiuodamas į darbą galvojau apie momo akinius, o gal tiksliau jų rėmelius. Tatai atrodė be galo svarbus dalykas šįryt. Paskutinįkart ją buvau sutikęs kažkada beveik prieš pat atiduodant bakalaurinį darbą, va tada ir krito į akį jos rėmeliai. Tokie rožiniai, ar kažkaip.

Kartais aš dažnai bandau kuo tiksliau prisiminti tam tikrų žmonių daiktus arba jų kūno dalis, kurios kuo nors man įstrigo į atmintį. Begalvodamas/apgalvodamas, aš galvoju ar galėčiau raštu perteikti visa tai taip, kad žmonės tinkamai suprastų ir net pamatytų tuos daiktus/kūno dalis.

– – –

Praeitą savaitę po labai ilgo laiko buvau nuėjęs į slam poetry. Baltų dramblių kavinės erdvė man patiko labiau nei Bix’ų, bet jokio įspūdžio nepaliko skaitovai. Daug kas skaitė savo senus tekstus. Buvo trys anksčiau nematyti dalyviai, tačiau nei mergina, nei abu vaikinai nesudomino. Laimėjo, kaip jau įprasta, Kudirka, ir tai nebestebina – žmogus tinkamai elgiasi ant scenos.

Nusprendžiau ir aš dalyvaut kitą kartą – neužmiršau dar, jog juokais Kudirkai rudenį pažadėjau jį nugalėt ;)

– – –

Aš dar su ilgais plaukais (2008 m., antras archyvistikos kursas, pas grupiokę E. sode)

Skyrybų Procesai

Esu kaip užstrigusi plokštelė ties erzinančia dainos vieta, aš vis kartojuosi, kartojuosi, negaliu liautis sustojęs: bakalaurinis bakalaurinis bakalaurinis.

– – –

Nesuprantu buvusio kambarioko, su kuriuo tarėmės kartu nuomoti butą, o jis dabar oficialiai gyvena trijose skirtingose vietose. Norėčiau net su juo susipykt, bet negaliu, nes kas aš toks, kad jam nurodinėčiau dėl gyvenamos vietos?

Ir visgi jaučiuosi nesaugus, nes neaišku, ar viskas išeis taip, kaip planuoju. Kita vertus, mano planai visada yra daugiau mažiau labai hiperbolizuotos fantazijos, ir net jeigu man pavyksta įgyvendinti planus, dažnai nesijaučiu juos įgyvendinęs, nes retai kada būna, jog dalykas, apie kurį svajojai, realybėje pasirodo būtent toks, kokį jį įsivaizdavai.

– – –

Balandį prasidėjo paskutinis dalykas, dėstomas universitete. Keista buvo pirmadienį sėdėti auditorijoje po 2-3 mėnesių pertraukos. O kadangi dėstytoja nusprendė visą paskaitą skaityti iš lapų, tai aš pradėjau rašyti apsakymą „Juozas perka skalbimo mašiną“. Rašydamas ranka patyriau džiaugsmą, nes nuobodžioje aplinkoje sugebėjau susikurti alternatyvią realybę, kuri buvo (vėl) buitiška, bet tokia smagi. Pats save pralinksminau, šaunu ;) Tik bėda, jog jau esu atpratęs ranka rašyti ilgesnį laiką, taigi greitai visą tą rašymo įkarštį nustelbė pavargęs riešas + suvokimas, jog kompiuteriu rašant daug greičiau galima viską redaguoti.

– – –

Šeštadienį buvo FiDi 43, ir aš prieš savaitę ar dvi galvojau, jog ten reiktų apsilankyti vien todėl, jog nesu niekad buvęs fizikų dienose. Kai atėjo penktadienis ir buvęs kambariokas pasiūlė eiti į FiDi, aš atsisakiau. Atsisakiau ir šeštadienį ryte, ir dieną, ir visgi vakare sutikau. Nuėjom su didele kompanija (istorikės, iš mano abiejų buvusių kambariokų pusės, ir jų draugės), o man visą vakarą buvo gera nuotaika, pasakojau kaip man patinka Katy Perry dainą Firework, ir manau, jog niekas rimtai tuo nepatikėjo ;) FiDi 43 buvo trys salės, d‘n‘b manęs netraukė, kitoje paklausėme trumpai Poliarizuotų Stiklų, o trečioje salėje sulaukėme punk roko iš Netvarkoi!, truputį pasipoginom su jaunesniais žmonėm, buvo linksma. Bet po to gana greitai išėjo vienas buvęs kambariokas su mergina, o po to ir istorikė su draugėmis, tai likau tik su vienu buvusiu kambarioku ir jo buvusia grupioke. Bet būtent tada pagrindinėje scenoje užlipo groti Los Colorados, ir jie varė linskmai, o po to, kai pradėjo groti įvairius senus ir naujus pop koverius, tai visai smagu buvo, ir mes šokom tol, kol visi pavargo, o nuostabiausia buvo matyti pilnut pilnutėlę salę šokančių žmonių ;) Nakvojau pas buvusį kambarioką, o kitą dieną su juo ėjau žiūrėti futbolo. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo net 5:0 prieš FK „Klaipėdą“, aš mačiau 4 iš 5 įvarčių, o tai, turint omenyje mano pomėgį stebėti žmones, yra labai geras rezultatas ;) Tiesa, Alytaus „Dainava“ ir vėl pralaimėjo, liūdna.

– – –

Kaip keista bus, kai universitetas bus baigtas. Būdamas FiDi koncerte buvau paklaustas, ką žadu veikti baigęs universitetą. Norėjau atsakyti, kad dirbsiu, bet atsakymas mane kaip reikiant išgąsdino, nes skambėjo labai niūriai. Tada pagalvojau ir pasakiau, jog nesiruošiu stoti į magistrantūrą, taigi.. dirbsiu.

Praėjo jau kažkiek dienų po to koncerto, o aš vis tiek negaliu išmesti iš galvos to savo atsakymo. Kai ruošiausi baigti mokyklą, galvojau apie būsimas studijas, todėl nesijautė jokios pabaigos. O dabar pabaiga jaučiasi, o mintis apie darbą pilnu etatu rodosi baisi ir nuobodi. Tiesa, galbūt dabar aš kaip tik turėsiu užtektinai laiko rašymui ir kitiems maloniems menkniekiams, bet vis tiek kažkaip neramu; nors iš kitos pusės ramu – turiu darbą, žinau, kad noriu išsikraustyti iš bendrabučio, todėl yra šioks toks planas į ateitį.

– – –

Sekmadienį įvyko nuostabus dalykas. Žiūrėjau savo mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto dvikovą su Lisabonos Benfica, kova buvo įtempta, nervinga, Benfica fanai apmėtė šiukšlėm FC Porto žaidėjus, bet bet bet. Porto laimėjo 2:1 ir dar likus į rungtynėms tapo Portugalijos aukščiausios lygos čempionais! Po to Porto žaidėjai ilgai bėgiojo, šokinėjo, šoko, dainavo, nors Benfica stadione buvo iškart išjungtos šviesos (žinau, kad tyčia!).

Man visada patinka matyti besidžiaugiančius žmones, mane patį apima mažytė euforija.

– – –

Pastebėjau savo blogą savybę, kuri dabar bado akis. Kuo ilgiau neturiu draugės, tuo labiau koncentruojuosi į save, todėl per tam tikrą laiką tampu pats sau geriausiu draugeliu, o tai veda į nesąmones ir tam tikrą izoliaciją. Ir šiaip: kai draugaudavau su kuo nors, tada būdavau labai mažas egoistas, nes galvodavau apie kitą žmogų, man patikdavo juo rūpintis ir pan.; o dabar tai toks lievas esu, nes jaučiuosi per daug reikšmingas pats sau. Gal todėl kartais ir paplūstu keista saviironija.

2010

galvoju, kad buvo geri metai, ypač vasara.

trumpa apžvalga:

metų pradžia: svarbi pažintis su viena mergaitė ir nesėkmingas norėjimas būti su ja, kuris mane lydėjo beveik visus metus.

balandžio 20 d.: Metallica Vilniuje. einam namo po koncerto pėsti su kambarioku, beveik nekalbam. kitas dvi dienas niekaip negaliu susikaupti, esu labai išsiblaškęs. dar po kažkiek laiko randu 200lt ir taip išeina, jog į koncertą ėjau nemokamai. koncerte buvo malonu matyti jaunus iš matymo pažįstamus alytiškius, galvojau – kaip jiems faina turėtų būti; jeigu būčiau patekęs į Metallica koncertą, kai man buvo 14-15, kokia euforija tada būtų mane aplankiusi!

gegužė: praktika, po kurios gavau darbą. darbo atsiradimas stipriai įtakojo gyvenimą. vienas geriausių dalykų – nereikia imti pinigų iš mamos, su mama sutariu geriau, galiu (po šitiek daug laiko) vėl pirkti knygas, o ir šiaip jaučiuosi saugesnis ir įvertintas.

gegužės pabaiga: Šiaurės atėnai išspausdino mano apsakymą “Šis tas apie Joną Žiežirbą“. didelė motyvacija bandyti rašyti toliau.

birželis: Pasaulio futbolo turnyras. portugalai išeina iš grupės turnyro, bet atkrintamose varžybose iškrenta prieš ispanus, o olandai, nors ir nedemonstruoja akiai patrauklaus futbolo, pasiekia finalą (kurio nemačiau). taip pat labai džiaugiuosi dėl Urugvajaus rinktinės, užėmusios 4 vietą, kurią palaikiau vien dėl to, jog joje žaidė du futbolininkai iš mano mėgstamiausio futbolo klubo.

liepos pradžia: kelionė su bendrabučio šeimyna ir kitais dviem žmonėm po Lietuvą, apie kurią vis dar žadu parašyti.

liepos 10/11 d.: Audingos vestuvės. pirmos vestuvės, kuriose dalyvavau. nuostabūs šokiai pagal LMP, Dr.Green, Arctic Monkeys ir Vytauto Kernagio linksmesnes dainas!

liepos pabaiga: nuostabusis Monikos gimtadienis. visi tikėjosi ramiai pasėdėti, bet po flip cup žaidimo su alumi viskas tapo nebevaldoma, ir kitą dieną gėdingai pasirodžiau darbe ;)

rugpjūčio pabaiga: netikėtai gaunu atostogų, Alytuje praleidžiu savaitę rašydamas apsakymą “Apie Vladą, Vienintelį Kaimo Traktorininką, Ir Jo Dukrą Adelę“ ir veikdamas malonius dalykus. per gimtadienį bendrabučio šeimyna atvažiuoja pas mane į svečius.

rugsėjis: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalė atkrintamose varžybose prieš Argentinos komandą. labai daug teigiamų emocijų, visos kitos varžybos nebuvo tokie emociniai užtaisai kaip šios; pirmą kartą žiūrėjau svarbias krepšinio rungtynes viešoje erdvėje.

spalis: Kęsto palto cheminis valymas. vieną šeštadienį ėjom priduoti paltą į cheminę valyklą, o po to neplanuotai prisigėrėm, o sekantį šeštadienį ėjom palto atsiimti ir vėl neplanuotai prisigėrėm. nykios dienos, bloga nuotaika, todėl viskas taip ir ėjo šiknon.

lapkritis: Kęstas išsikrausto iš kambario, lieku gyventi su naujoku. jaučiuosi svetimas savo kambaryje, bet vėliau tas jausmas praeina, kai užsigyvenu universitetas-darbas-kompiuteris rutinoje ir negalvoju apie savo gyvenimą.

gruodis: daug dirbu, rašau visokius darbui universitetui, daug streso ir tuo pačiu žinojimo, jog viską padarysiu gerai ir laiku.

Kalėdos: su bendrabučio šeimyna, su grupiokėm, su šeima namie ir su draugais Alytuj. bendrabutyje buvo jauku, tikra Kalėdinė atmosfera, su grupiokėm jaučiausi irgi labai gerai, o su šeima nebuvo jokios nuotaikos (jau daug metų taip tęsiasi), bet kitą dieną su draugais Alytuje viskas buvo šaunu.

daugiausia per metus klausiausi šių grupių ir atlikėjų: Misfits (549 dainos), Deftones (467), Emancipator (354), Antony and the Johnsons (295), Pearl Jam (246).

svarbiausi metų muzikiniai albumai: Clubroot “II – MMX“ / Deftones “Diamond Eyes“ /

svarbiausios perskaitytos knygos: Jurgio Kunčino apsakymai, novelės ir romanas „Tūla“ / Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“ (nors skaičiau antrą kartą) / Torgny Lindgren „Gyvatės pėdsakas ant uolos“

metų filmai: per daug nė vienas iš šių metų neįstrigo, o vieninteliai iš senesnių, kurie dabar ateina į galvą, yra “Barton Fink“ (1991) ir “Fargo“ (1996).