Neapgalvoti Ėjimai

Mintis, jog neparašysi bakalaurinio darbo iš pradžių būna kiek mistiška, atrodo, ji egzistuoja, bet ne tau, o kitiems, tiems irgi mistiniams žmonėms, kuriems visada nesiseka dažniau ir labiau nei tau, tiems mistiniams žmonėms, kurie yra arti, bet kartu kažkur visad per toli, kad iš jų klaidų ar nelaimių galėtum pasimokyti. Kiekviena mintis pradžioje būna nedidelė, ir tik vėliau tavo lengvabūdiškumo, tingumo ar kitų blogų savybių dėka ji išauga į tikrą monstrą. Taip nutiko man dabar: nėra nė dienos, kada mintis apie neparašytą bakalaurinį darbą manęs neaplanko. Šiandien nutariau nuvažiuoti į vieną valstybinį archyvą užsisakyti bylų, nes kaip tik penktadienį turėsiu laisvą dieną ir galėsiu padirbėti archyve.

Išėjau 11:19, diena saulėta, bet nelabai šilta, stotelėje nemačiau jokio dėmesį patraukiančio žmogaus, pravažiavo 18 autobusas, tada – 2 troleibusas, iškart po to 19, o iškart po jo – 14, kurio man ir reikėjo. Įlipau į jį, atsisėdau, bet iškart pakilau ir pakeičiau vietą, nes supratau, kad jeigu liksiu sėdėti ten, kur sėdėjau, tai saulė visąlaik švies man į veidą, todėl aš turėsiu nuolatos dangstyti veidą ranka arba būti susiraukęs, o kai būnu ilgai susiraukęs, tai man kartais pradeda skaudėti galvą, va taip, taigi todėl ir persėdau į kitą vietą. Atsidūręs pavėsyje išsitraukiau knygą ir pradėjau skaityti, nors neneigsiu, kad man pasidarė įdomu, ar mergina, sėdinti man už nugaros, žiūri į mano galvą. Šiaip buvau tikras, jog žiūri, žiūri net nenorėdama, mano galva jai prieš akis, ir ji nieko negali padaryti, mano galva jai kaip neištrinama vaizdo akyse dalis, pvz. kai žiūri nuo kalno į miestą, tu negali nematyti pastatų, visi jie driekiasi tau prieš akis, nors gali būti, kad žiūri tik į kokį nors vieną medį ar pan., ir nieko čia jau nepadarysi, taigi ir mano galva jai dabar tupėjo kažkur žvilgsnio apačioje, bet ar logiškai skamba „žvilgsnio apačioje“? Ir dar man buvo įdomu kaip mano galva atrodo tai merginai, ta prasme ar mano galva jai sukelia kokią nors mintį, nes man labai dažnai būna įdomios merginų galvos, bet aš tai aš, gal kiek trenktas, bet labai lengvai, neišsigąskit; galvos yra gražus dalykas, nors niekas nesako komplimentų apie galvas: tavo graži galva / žinai, mane visada žavėjo tavo galvos forma / tavo galva labai seksuali (???) / mane labai traukia tavo galva.

Atsiprašau, kad išsiplėčiau ten, kur nederėjo, atsiprašau, jeigu ką nors suneraminau.

Kai jau buvau pravažiavęs Antakalnį, supratau, kad suklydau dėl laiko. Archyve pietų pertrauka būna 12:00 – 12:45, o aš išvažiavau 11:24 reisu, o prie archyvo būsiu 12:07, taigi neturėsiu ką veikti, o Savanorių prospekte turbūt kaip niekur kitur yra lengva būti sužalotam arba nužudytam. Buvo keista, kad suklydau taip skaičiuodamas laiką, nes dažniausiai keliones ir važiavimus iš vietos į vietą susiplanuoju (beveik) nepriekaištingai. Supratęs klaidą nusprendžiau išlipti centre ir pasivaikščioti po senamiestį, taigi išlipau Karaliaus Mindaugo stotelėje ir atsidūriau prie perėjos. Ten visada susirenka studentų, traukiančių į centrinius VU. Aš irgi kažkada eidavau į centrinius VU: kai buvau filologas, o tai buvo jau seniai, jausdavausi kažkaip ypatingai, kai eidavau į universitetą, o kai vėliau tapau archyvaru ir kartais tekdavo apsilankyti centriniuose VU, tai to džiugaus efekto nepajusdavau. Bet malonus stovėjimas prie tos perėjos buvo visada, ten tokia maloni vieta, kai ruošiesi kažkur, bet dar neini kažkur, ir kartu tu jau pakeliui į kažkur. Primena meilę, kai meilė tokia stipri, jog kad ir kur būtum ir kad ir ką veiktum, visada jautiesi priklausantis kitam žmogui, visada žinai, kur ir su kuo nori būti, ir tavo kūno kelionės kažin kur visai nereiškia dvasinio ryšio susilpnėjimo.

Kai perėjau perėją, žmonės greitai išsiskaidė, priešais mane liko eiti mergina, kuri nešėsi medžiaginį krepšelį su užrašu, kurį užmiršau, bet jis buvo susijęs su VU biblioteka; ir dar ji ėjo labai tiesi, t.y. jos laikysena buvo labai tiesi, tokia tiesi, kad net atrodė ydinga. Eidamas už jos galvojau apie tai, jog mano laikysena kažkiek sukumpusi yra. Ir kaip keista, jog vieni žmonės yra tiesūs, kiti yra sukumpę, bet visada yra aiškinama, jog tam tikra laikysena yra gera, o kita – ne; ir kad turėti pinigų yra gerai, ir kad turėti automobilį yra gerai, ir kad susituokti, susilaukti vaikų, tapsi seneliu yra gerai, ir, blogiausia, kad net ne gerai tai yra, o kad tai yra n o r m a l u. Mane jau taip seniai baugina šitas žodis – n o r m a l u. Ką jis reiškia? Normalus gyvenimas – kas gali būti blogiau? O įdomiausia yra tai, jog visi gyvena kažkaip kitaip, nukrypę nuo normalumo normos (koks baisus žodžių derinys!), ir jaučiasi truputį negerai, kad gyvena va taip, kad jiems nepavyksta gyventi taip, kaip kitiems, n o r m a l i a i: žmonės prabunda naktį išpilti šalto prakaito, juos kankina sąžinė, muša karštis – jie negali susitaikyti su tuo, jog gali būti pripažinti nenormaliais. Štai todėl kai vieni važiuoja į Egiptą, ten būtinai važiuoja ir kiti, kai vyrai mažais trumpais pimpalais perka didelius automobilius, kiti vyrai mažais trumpais pimpalais irgi perka tokius pat automobilius, o moterys dažosi tiek, kad paslepia savo natūralų grožį, nes taip elgiasi ir kitos moterys, ir nebūtinai tos, kurios yra gražios; ir t.t., ir pan.

(Čia Jums gali pagelbėti pagalbinė priemonė, skirta šiam tekstui.)

Mergina nuėjo link centrinių VU, aš pasukau Gedimino prospektu ir pradėjau kilti juo aukštyn. Nežinojau, kur man eiti, o pasivaikščioti vienas aš niekad nemokėjau. Nutariau užeiti į knygyną, o mano mėgstamas knygynas centre yra Centrinis knygynas, visai prie McDonaldo greito maisto restorano. Kartą buvo tokia įdomi situacija McDonalde: rudenį dirbau centre pas vieną notarę, išėjęs po darbo supratau, kad man būtina nusilengvinti, taigi skubėjau į McDonaldą, nes nežinojau jokio arčiau buvusio tualeto. Užėjau ten, o ten kaip tik viskas buvo pakeista, tualeto nebuvo ten, kur jis būdavo anksčiau, patyriau daug streso. Kai galų gale suradau tualetą, pribėgau prie pisuaro, nusimoviau kelnes ir staiga supratau, kad kažkas negerai. Pisuaras, prie kurio buvau, buvo labai žemai pakabintas, toks lyg vaikams skirtas. Man iš kairės prie kito pisuaro stovėjo vyras ir darė sysiū, aš pasukau galvą link jo, kad pažiūrėčiau į jo pisuarą, ir staiga supratau kaip keistai, tiesiog nederamai aš pasielgiau! Nusisukau susiraukęs, atseit „kas čia su tais pisuarais dabar?..“, o viduj norėjau juoktis dėl savo kvailo poelgio. Aš net nemačiau to vyriškio pimpalo, bet tikiu, jog jis tikrai pagalvojo, kad aš mačiau. Ši istorija privertė mane nusišypsoti einant Gedimino prospektu.

Patekęs į knygyną jau nesišypsojau. Turėjau 3.78 lt, taigi nebuvo nė kalbos apie knygos pirkimą. Man tiesiog reikėjo praleisti laiką. Paėmiau kelių lietuvos poetų knygeles, pavarčiau, bet niekas nesudomino. Pasisukiojau ir išėjau, žinodamas, kad sugaišau čia per mažai laiko. Pasukęs į Jogailos gatvę ėjau ir praėjau vyrus, kurie studijavę ant kavinės lango užklijuotą meniu numojo rankomis ir pasakė ai, nesąmonė, neinam čia. Po to priešais mane ėjo gražiai apsirengęs užsienietis, šalia jo ėjo moteris, kuriai jis sakė ..the first fearlessly recognized.., bet aš ėjau toliau kaip žmogus, apsimetantis, kad eina su tikslu, ir negirdėjau, ką jis sakė daugiau. Praėjau Islandijos stotelę, o ją praėjęs sunerimau: nežinojau, kur eiti toliau. Galėjau eiti toliau Pylimo gatve, sekti laikrodį ir laukti kito troleibuso, vežančio į Savanorius. Arba galėjau eiti visokiomis gatvėmis pėsčias link Savanorių. Priėjęs pirmą sankryžą pasukau į dešinę.

Niekad nežinojau, kaip vadinosi ši gatvė, bet aš esu čia buvęs. Dabar kaip tik pakilau iki poliklinikos, į kurią važiuodavau kartu su buvusia mergina, kai ji buvo susilaužiusi koją. Poliklinika iš vidaus buvo labai neišvaizdi, pilkai žalia ar pan., labai nemiela. Ten sėdėdavau, laukdamas draugės, ir man rodydavosi, kad nuo to poliklinikos vidaus negražumo ir man tuoj lūš koja, įskils žandikaulis ar kas nors panašiai negero nutiks.

Praėjęs polikliniką pasukau į kairę, pamačiau, kad einu Teatro gatve. Visai neblogai skambėjo pavadinimas. Pamaniau, jog perėjęs gatvę išeisiu prie Rusų dramos teatro – taip ir buvo. Bet prieš pasiekiant tą teatrą praėjau gatvėje besišnekučiuojančią senyvų žmonių porą. Vyras ir moteris kalbėjo apie gerą išvaizdą, moteris gyrė vyro išvaizdą, o šis pasakė: „Anksčiau atrodžiau gerai, bet ar žinot, kaip galima greitai susenti? Prieš penkis metus mirė žmona, ir aš tada pasenau per metus“. Moteris jam atsakė štai kaip: „Ir gerai, gerai, kad mirė žmona! Kam jų reikia?“, ir aš vėl pradėjau šypsotis eidamas. Tie žmonės! ;)

Eidamas vis žvilgčiojau į laikrodį, bet laikas, atrodė, buvo sustojęs. Taip eidamas priėjau ir Vingio kino teatrą, prieš kurį dar praėjau man visada nuostabą kėlusią parduotuvę „Pėdkelnės“: jos durys ir langai tokie negražūs, seni, kad man, jeigu būčiau moteris, niekad nekiltų mintis eiti ten pirkti pėdkelnių. Vingio stotelėje įlipau į 4 troleibusą, išlipau Gerosios vilties stotelėje, nuėjau iki archyvo, vis dar buvo pietūs, bet! Įėjęs sužinojau, kad skaitykla dirba visą dieną, taigi, bet! Pasirodo, jog skaitykloje nėra laisvų vietų, taigi, bet! Aš pasakiau, jog atėjau tik užsisakyti bylų, taigi.

Išėjau po 5 minučių, nuėjau iki stotelės. Stotelėje mačiau merginą ir pagalvojau, kad ji gali būti viena blogerė. Įlipau į 6 troleibusą, ji irgi, ir važiavau iki Vilniaus stotelės („Vinco Kudirkos“ vis dar nelimpa). Po to laukiau 2 troleibuso, bet jis atvažiavo toks pilnas, kad nelipau į jį. Iškart po jo atvažiavo 14 troleibusas, įlipau ir radau laisvą vietą atsisėsti. Skaičiau knygą iki pat išlipimo. Grįžau į kambarį, pavalgiau, baigiau žiūrėti vieną Draugų seriją. Gavau gražų e-meilą, perskaičiau šypsodamasis. Diena gera, nors dar tik 15h, o aš dar turiu planų.

Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas.

Kalėdiniai Vyrai

Kai buvau vaikas, per Kalėdas man visada labai sekdavosi gauti daugiau dovanų, nei tikėjausi jų gauti, nes mano mama buvo vieniša graži moteris, ir buvo daug vienišų (bet dažnai vedusių) vyrų, kurie per Kalėdas turbūt kaip niekad jausdavosi nereikalingi, taigi jie ateidavo pas mus į svečius. Dažniausiai per vienas Kalėdas vienam vyrui norėdavosi mano mamos dėmesio. Kartais, būdavo, kad ir du vyrai būdavo per vienas Kalėdas, tai ir dovanų daugiau gaudavau. Jie visada girdavo mano mamos valgį ir visada susiprasdavo atnešti man dovanų. Kai kurie iš tų vyrų į mane beveik visai nekreipdavo dėmesio, nors dauguma jų turėjo savus vaikus ir mane pakalbindavo, jiems būdavo įdomu, kuo aš užsiimu ir t.t. – tokie vyrai man patikdavo. Užtat mamai dažniausiai nepatikdavo jokie. Ji visada kartodavo „ir ko tie vyrai nori?“, o jeigu vyrai per ilgai užsisėdėdavo, ji mandagiai jiems paaiškindavo, kad turi darbų/reikalų, ir kad buvo malonu pasėdėti bei pakalbėti, bet dabar jau laikas jai veikti tą ar aną. Vyrai susiprasdavo ir išeidavo.

Man labiausiai įsiminę yra trys vyrai: Kaimietis, toks stambus fūros vairuotojas ir Rimukas.

Kaimietis buvo vyriškis, vardu Rimas (nepainioti su Rimuku). Jis susipažino su mano mama per mano krikštų mamos vestuves. Nors gyveno kažkokiam kaime, dažnai lankydavosi Alytuje, tai ir pas mus kartais užsukdavo. Užsukdavęs visada atnešdavo vaišių ir dar man ką nors. Man, kaip vaikui, buvo visai neįdomus žmogus, bet mėgau jį dėl jo dosnumo. Vėliau jis išvažiavo į Rusiją, dirbo kažkokiose statybose ir labai daug uždirbdavo. Grįždavo į Lietuvą kas tris mėnesius, ir visada pas mus užsukdavo. Vieną kartą jis taip grįžo prieš Kalėdas, ir pasakė mamai, kad nori jai padovanoti žiedą, o man – lego (nes lego man labai patiko, tai buvo žaislas nr.1 vaikystėj). Prisimenu, kaip laukiau tos dienos, kai eisim į parduotuvę. Parduotuvė vadinosi „Juoda katė“, buvo netoli mano močiutės namų. Nuėjom ten, mama nuėjo išsirinkti žiedo, o aš likau prie lego. Buvo sunku išsirinkti vieną, juolab kad niekas man nepasakė, už kiek pinigų galiu išsirinkti. Vėliau, kai mama išsirinko žiedą, ji grįžo su Kaimiečiu prie manęs. Paklausiau mamos, už kiek galiu išsirinkti lego, mama paklausė Kaimiečio už kiek aš galiu išsirinkti lego, Kaimietis pasakė tegul renkasi kokį nori (!), aš vos nenualpau iš laimės, beliko tik nuspręsti, ar imti fortą už keturis šimtus kažkiek litų, ar policijos nuovadą už keturis šimtus kažkiek litų, BET. tada mama pasakė Kaimiečiui nebūk išlaidus, nebūk durnas (mano mama per daug gailėjo vyrų pinigų), tegul pigesnį renkasi. aš ilgai dar pykau ant mamos dėl to. viskas baigėsi tuo, kad išsirinkau ilgą policijos automobilį su sekimo įranga ir t.t., ir dar buvo motociklininkas, ir vagis, aišku, bet.. iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jau beveik laikiau rankose fortą. (aš dar ir dabar noriu lego. kokio nors didelio, brangaus. jeigu kada nors man gerai seksis su pinigais ir būsiu vis dar vienišas, aš sau pasidovanosiu lego už daug šimtų litų. o jeigu turėsiu vaikų, tai jiems dovanosiu lego, nes kažkur skaičiau, kad tai gerina/lavina jų motoriką. nežinau, kas ta motorika, bet tiek to.)

kitas vyras, Rimukas, dažnai paskambindavo mamai, paplepėdavo telefonu, o kartą įsidrąsino ir atėjo į svečius. Man tuo metu buvo maždaug 14-15 metų, aš jau klausiau Metallicą ir neseniai buvau atradęs Nirvaną. Rimukas tą kartą atsinešė vyno ar likerio, ir jie su mama sėdėjo, kalbėjo, ir gėrė tą, ką Rimukas atsinešė. Man mama jau seniai buvo papasakojusi apie savo gėrimo taktiką, taigi aš buvau ramus, nes žinojau, jog mano mama niekad neprisigeria. O Rimukas nežinojo, kad mano mama apgaudinėja gerdama, taigi jis ėmė ir gan greitai apgirto. Čia dar reikia pridurti, jog Rimukas turėjo žmoną ir du mažus vaikus, bet jam ir žmonai nesisekė gerai sutarti, taigi jis buvo nusivylęs šeimyniniu gyvenimu. Jis buvo pora metų jaunesnis už mano mamą, ir mano mama visada kartodavo „jis dar toks jaunas ir kvailas“. Bet dabar reikia grįžti prie to, kad Rimukas, viešėdamas pas mus, apgirto. Apgirtęs nusprendė eiti namo, bet dar užėjo į mano kambarį atsisveikinti manęs. Aš kaip tik tuo metu klausiau Metallicą, jis žinojo tą grupę ir paprašė, kad paleisčiau jam dainą „Whiskey in the jar“, tai aš jam ir paleidau. Jis sakė, kad jam labai patinka šita daina, ir tą akimirką aš supratau, kad man visai patiktų toks mamos draugas kaip Rimukas. Tuomet aš nusprendžiau jam paleisti Nirvanos „Smells like teen spirit“, jis paklausė šiek tiek ir pasakė, kad Metallica‘os „Whiskey in the jar“ yra geresnė. Aš taip nemaniau, bet nepaisant mūsų nuomonių nesutapimo jis vis tiek išliko man teigiamas vyriškis.

Rimukas buvo ir antrą kartą atėjęs pas mus, ir vėl pasigėrė, o daugiau jis nebeatėjo. Vėliau sužinojau, kad jis išsiskyrė su žmona, ji išvyko į užsienį, o jis liko su dviem mažais vaikais, susirado kitą moterį ir gyvena sau laimingas.

O apie fūros vairuotoją nėra ką per daug pasakoti. Jis buvo stambus, jo veidas buvo nemalonus, bajeriai buvo išvien pošli, bet jis buvo tikrai linksmas ir ant jo pykti negalėjai. Nepamenu, kaip mama su juo susipažino, bet žinau, jog jis visada įsiprašydavo pas mus į svečius, ir kartą man mama prasitarė, jog nors jis ir negražus, bet vis tiek kažkoks šiltas žmogus, tik jai nepatiko, kad jis labai pasileidęs. Aišku, tarp mano mamos ir jo (pamiršau vardą) nieko nebuvo, o po naujųjų metų jis pradėjo vėl važinėti su fūra ir daugiau pas mus nebeužsuko. Juokingiausia, ką jis yra pasakęs buvo tai: aš žinau, kad aš tau negražus, bet būk man gera, prašau, leisk pernakvot nors ir ant žemės.

Dar labai įsimintinos Kalėdos būdavo tos, kurias sutikdavom su tėvu. Nežinau, kiek tokių Kalėdų buvo, nes jau nepamenu, kiek kartų mano tėvai bandė kartu gyventi. Prisimenu, pirmosios Kalėdos buvo fainos: man – 9 metai, tėvas pirmą kartą grįžo į šeimą, aš jaučiuosi pilnavertis vaikas. Tiesa, po naujųjų metų mano tėvai susipyko ir aš vėl likau be tėvo.

Žinau, kad turėjo būti Kalėdos su abiem tėvais, kai buvau 6 klasėje, tačiau jų nepamenu. Užtat pamenu tas, kai buvau 7 klasėje: mes nuvažiavom pas tėvą į Šiaulius (kariuomenėje karininkai rotuojami, t.y. jie negali dirbti visą laiką viename dalinyje, taigi tėvą iš Alytaus rotavo į Šiaulius), Kūčioms buvo visko be galo daug pripirkta, aš valgiau visokiausius dalykus, gėriau limonadą ir t.t, visi buvom laimingi. O po to aš apsivėmiau ir nuėjau miegoti (iš klasioko Mantelio po to sužinojau, jog jam paleido vidurius per Kūčias). Po kiek laiko nubudęs girdėjau, jog kitame kambaryje mama verkia, o tėvas nieko nekalba, ir supratau, kad vėl viskas blogai. Kalėdų dienos ir visos kitos dienos iki naujųjų metų buvo siaubingos: tėvai nesikalbėjo ir kiekvienas bandė priversti mane palaikyti jo poziciją. Po naujų metų sutiktuvių grįžom visi į Alytų, įėjęs į butą pasakiau „kaip gražu – kilimai!“ (nes Šiauliuose tėvo bute nebuvo kilimų, ir tai buvo labai keista, nes niekad gyvenime aš nebuvau bute be kilimų).

Kai buvau 9 ar 10 klasėje, tėvas vėl bandė grįžti į šeimą. Buvo pirmoji Kalėdų diena, tėvas atvažiavo taksi išgėręs ir puolė atsiprašinėti už viską. Stovėjom koridoriuj trise: tėvas, mama ir aš. Mama ašarojo, tėvas irgi, o aš stovėjau nuleidęs galvą žemyn. Tėvas klausė, ar gali grįžti, mama sakė „nežinau, nežinau“. Vėliau mama perkėlė visą naštą man: tegul vaikas pasako, ar nori. Blogiausia, jog tuomet aš jaučiau, kad pati mama nori, kad tėvas grįžtų. Nesupratau, kodėl, gal todėl, kad baigtųsi šita kankynė koridoriuje. Turbūt ji žinojo, jog grįžęs jis greit vis tiek dings, tai per daug nesisielojo dėl to, koks mano pasirinkimas bus. O mano pasirinkimas buvo toks: aš nenoriu, kad tėvas grįžtų, nes su mama gyvenam ramiai, o kai jis grįžta, anksčiau ar vėliau prasideda visokios nesąmonės ir aš tampu jų abiejų karo lauku. Kad ir kaip bebūtų, aš pasakiau „noriu“ – iš dalies dėl mamos neryžtingumo, iš dalies dėl to, kad kažkiek prisibijojau tėvo. Po to aš nuėjau prie kompiuterio ir bandžiau iš klausos užrašyti Nirvanos „You know you‘re right“ dainos tekstą, nes tuo metu dar neturėjau interneto.

Tąkart visi kartu praleidom Kalėdas, sutikom naujuosius, o po naujųjų tėvai susipyko kalbėdami telefonu ir mes vėl likom tik su mama. Tai manęs jau nebestebino.

Ką gi, dabar man jau pats laikas eiti rašyti rašto darbą apie Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Didžiosios Britanijos prieigos prie archyvuose saugomų dokumentų teisinį reglamentavimą ;)