Penktadienį dirbau viename lopšelyje-darželyje. Tame koridoriuje, kuriame man buvo paskirtas kabinetas darbui atlikti, buvo salė. Visą dieną vaikai ten dainavo ir šoko, viską girdėjau labai aiškiai. Pasirodė keista, kad vaikus moko nemažai dainų apie tėvynę; aš net nelabai pamenu, kad mes būtume dainavę patriotines dainas pradinėje mokykloje. Buvo keista, kai išgirdau vaikus dainuojančius tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini, kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many? Kai buvau mažas, labai mėgau šitą dainą.
Po to atėjo pietų pertrauka, aš susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Šiandien buvau sutaręs dirbti tik pusę dienos, nes 14h turėjau dalyvauti diplomų įteikimo ceremonijoje. Grįžęs persirengiau, užkandau ir išvažiavau į universitetą. Ten susitikau su grupiokėmis ir suradome Mažąją aulą. Išties graži vieta: raudonos sienos, baltos kolonos, tokie aukšti skliautai, antrame aukšte vargonai stovi. Kažkas jais dar ir grojo ceremonijos pradžioje.
Gyvenime iki šiol dalyvavau dviejuose diplomų įteikimuose – kai baigiau mokyklą ir kai baigiau bakalauro studijų programą. Mokykloje tie įteikimai buvo kažkiek juokingi. Pamenu, kad kai buvau kviečiamas atsiimti diplomo, direktorius jį man duodamas kažką kalbėjo. Ką jis kalbėjo, tai nesupratau: žiūrėjau į jo vapančią burną, ir atrodė, kad jo lūpos juda, ir tiek, nieko nekalba. Paspaudėm vienas kitam ranką, pasakiau ačiū ir nuėjau. Tada mane sveikino mama su močiute ir dieduku. Visi labai džiaugėsi manimi, gavau gėlių. Nusifotografavom lauke prie eglės. Tose nuotraukose esu su labai kvaila šukuosena. Tuo metu jau auginau ilgesnius plaukus, bet mama privertė nueiti pas kirpėją prieš įteikimų ceremoniją. Mane taip keistai apkirpo, plaukai atrodė tokie išsipūtę, sunku net paaiškinti. Užtat diedukas visose nuotraukose išėjo labai patenkintas, gražu pažiūrėt.
Po to sekė ta vakarinė dalis, kur visi jau gali išgerti, nebijodami tėvų ;) Su klasiokais gėrėm sidrą, o po kiek laiko pastebėjau, kad buvęs klasiokas Mantelis sėdi tarsi žemes pardavęs, o jo merginos, su kuria kartu atėjo, visai nematyti. Bandžiau jį prakalbinti, tai jis ir papasakojo: kad tu žinotum.. Pradėjau gyventi su drauge, ir viskas dabar blogai. Grįžtu iš darbo, ji irgi grįžta, ir sėdim abu namie. Nemoku paaiškint. Tokia įtampa. Kartais verkiam abu.. Kadangi neįsivaizdavau kaip jam padėti, tai tiesiog pabuvau su juo, kol kažkas visus pradėjo kviesti torto ir šampano. Valgant tortą priėjo etikos mokytoja ir paklausė kaip man sekėsi išlaikyti egzaminus. Pasakiau visus rezultatus, o ji man sako: tau tik pasisekė; buvo labai keista išgirsti tokį priešiškumą. Pasirodo, kad išlaikiau viską geriau nei jos vyriausioji dukra, kuri baigė mokyklą metais anksčiau nei aš. Jos dukra tada neįstojo ten, kur norėjo, o norėjo į švedų ar norvegų filologiją, kaip ir aš, ir mokytoja nujautė, kad aš būtent ten ir įstosiu.
O dar kai valgėm tortą, priėjo girtas kiemo draugas E. Tą vakarą jis baigs tualete, kur būrys žmonių bandys jį atgaivinti, nes jis bus toks girtas, kad visai nesiorientuos; o dar vėliau jis, atsipotrinęs, užsipuls vieną vyruką iš mūsų laidos, kuomet išgirs kaip jis slapčia kitam vyrukui pasakys, kad nemėgsta to ir ano bičo. Bet tuo metu nei aš, nei E. nenutuokė koks vakaras jo laukia.
Jis pasilenkė prie manęs, apkabino viena ranka per sprandą ir tris kartus pasakojo kokį pasiūlymą gavo iš savo klasioko tėvo, kuris buvo biškį mafijozas. Esmė buvo tokia: klasioko tėvas galėjo įkišti mano kiemo draugą į kokią tik nori specialybę kokiame tik nori universitete, apmokėti studijas, o šis jam įsipareigotų gerai studijuoti ir gauti diplomą. Baigęs universitetą gautų darbą vienoje iš to klasioko tėvo įmonių, bet jeigu nutiktų taip, kad jis pasišiktų, prisirinktų skolų ir būtų išmestas iš universiteto, tai jis liktų paskutinis šūdas savo draugo tėvo akyse. Va taip va. Kiemo draugas atrodė tikrai sutrikęs dėl tokio pasiūlymo, visgi buvo tinginys ir puikiai suvokė, kad nors jis ir nėra durnas, bet trintis universitete neturi jokio noro.
Visą vakarą koncertavo kažkokie muzikantai, o vienas iš jų buvo mano klasiokės tėvas. Jie dainavo visokias balių dainas, ir mano mama kartą pakvietė mane pašokti kartu, nes ji jautėsi nekaip, kuomet kiti vaikinai kvietė savo mamas šokti. O ką tu? klausė ji. Sėdi su tuo savo Tautvydu ir Edžiu, juokiatės iš visko kaip nenormalūs. Vėliau tą vakarą mano mamą šokti pakvies mano lietuvių mokytoja, kuri išgėrusi pasakys jai, jog labai nusivylė pamačiusi, kad mano tėvas neatėjo į mano mokyklos baigimo šventę, ir dar prisipažins, kad buvo įsimylėjusi mano tėvą, kuomet mokėsi vienoje mokykloje. Tą man mama papasakos tik kitą dieną, kuomet bus nustojus pykti dėl to, jog aš slapčia išėjau iš viso to cirko ir nuėjau pas savo tuometinę draugę, ten išsimiegojau ant grindų, o atsikėlęs anksti ryte grįžau ir net išsijuosęs melavau, kad visą naktį praleidau tose išleistuvėse. Aš gi nežinojau, kad mama, su kitais tėvais pasišalinusi iš tos vakaronės, vėliau grįžo atgal ir kartu su kitais absolventais ėjo ant kalnelio pasitikti saulės, ir oi kaip ji supyko manęs nepamačiusi tarp kitų žmonių!..
Kai vyko bakalauro diplomų įteikimai, tai viskas buvo nyku ir be galo erzino, juokais visai nekvepėjo. Apsirengiau kostiumu ir kartu su grupioke, jos tėvais ir jos vaikinu-kambarioku nuvažiavom į Šv. Jonų bažnyčią. Ten pasitikau savo mamą, krikštų tėvą ir mamos draugę, kuri kažkodėl buvo pasišovusi sudalyvauti mano diplomų įteikime. Mama iškart pastebėjo, kad aš be nuotaikos, ir visą laiką aiškino, kad daugiau šypsočiausi, šiandien juk tavo diena. O mamos draugė pasakė dar geriau: žinau, kad labai jaudiniesi, bet viskas bus gerai. Aš visai nesijaudinau, tiesiog norėjau, kad viskas greičiau praeitų. Nepamenu, kiek tada žmonių gavo diplomus, bet visi ėjo atsiimti diplomų tarsi būtų sustatyti ant konvejerio. Man buvo liūdna, kad dieduko nėra, jis jau buvo miręs. Žinau, tikrai džiaugtųsi, kad jo anūkas baigė universitetą. Kitiems šeimos nariams baigimas tebuvo faktas, tuo tarpu diedukas buvo vienintelis šeimoje, kuris didžiavosi tuo, kad aš studijuoju ne kur kitur, o būtent VU. Pats savo laikais buvo įstojęs į VU, studijavo ekonomiką, bet, kaip močiutė sakė, per alų ir mergas prašikai mokslą.
Po to teko fotografuotis.. Mačiau gražiai apsirengusias grupiokes, bet iš tiesų akių atitraukti negalėjau nuo vienos merginos, kuri studijavo leidybą. Ji buvo mano vienos įkyrios grupiokės kambariokė, gyvenom tame pačiame bendrabutyje.
Aš ir ta grupiokė gynėmės bakalaurinį tą pačią dieną, ir ta leidybos studentė atėjo palaikyti savo kambariokės. Nepastebėjau jos tol, kol atėjo mano eilė eiti gintis darbo. Kol klausiau kaip komisijos pirmininkė skaitė mano bakalaurinio darbo recenziją, pastebėjau ją: sėdėjo užkėlusi koją ant kojos, vilkėjo trumpą suknelę didele iškirpte, žiūrėjo tiesiai į mane. Išmušė iš vėžių. Vėliau, po gynimų, kai visi išėjom parūkyti, pasakiau jai, kad taip negalima eiti į kitų žmonių gynimus, labai blaško dėmesį ir trukdo. Ji tik šypsojosi, o vėliau tą vakarą, kai jau antrą kartą atėjęs apsauginis liepė ramintis, mes išlydėjom kitus svečius iš bendrabučio ir su keliais kitais žmonėmis nuėjome pas ją į kambarį. Prigulėm su ja ant lovos, kalbėjom apie knygas, išsiskyrimus ir dar kažin ką. Tada pakviečiau ją į pasimatymą, o kai jis galiausiai įvyko (ant suoliuko prie bendrabučio ;)), iškart buvo aišku, kad nieko daugiau tarp mūsų nebus. Širdies dėl to neskaudėjo, nes svarbiausia tuo metu buvo naujas gyvenimo etapas: baigtas universitetas, tuoj išsikraustysiu iš bendrabučio į butą, kur turėsiu atskirą kambarį, pradėsiu dirbti pilnu etatu ir t.t.
Kaskart, kai ta mergina įkelia naują nuotrauką feisbuke, įdėmiai ją apžiūriu, tarsi pasitikrinu, ar ji atrodo taip, kaip ją prisimenu. Ir ji visada atrodo tokia graži moteris. Taip žiūrėdamas kartais galvoju o kaip su ja būtų lovoje, bet tiek to, tai visai kita tema, reikia grįžti į tai, kas vyksta dabar.
O dabar kažkoks svarbus asmuo sako kalbą. Po to kalbą sako mūsų fakulteto dekanas. Tada kalba kita moteris, kažkokių ten reikalų direktorė. Mažojoje auloje labai vėsu, aš vilkiu marškinius ir švarką, ir man labai gaila tų merginų, kurios vilki dar plonesnius drabužius. Negalėčiau pasakyti, kad man labai viskas neįdomu. Tikrai įdomiau nei bakalauro diplomų įteikimai, nes čia bent jau gavom vietą atsisėsti, viską matom ir viską girdim. Aš netgi girdžiu ką kalba už mūsų kitoje eilėje sėdinčios merginos, baigusios kažkurią kitą magistro studijų programą. Viena iš jų alytiškė, buvau pametęs dėl jos galvą, kai man buvo maždaug 15 metų.
Buvo tokia neformalė, rengėsi gražiais drabužiais, turėjo tokį švelnų švelnų veidą. Nežinau, kiek metų jai tada buvo, gal 13? Kartą mano klasiokė, kuri buvo jos draugė, mus supažindino viename koncerte. Tai po to koncerto ramybės neradau, laukdavau kada ji užsuks į mIRC‘ą, vis susirašinėdavom, kasdien žiūrinėjau jos nuotraukas svetainėje ieškok.lt, bet nedrįsau jos kviesti į pasimatymą – „gali mylėti tyliai, vaike“. Buvo toks sunkus spalis, o dar mama dirbo popietinėje pamainoje, todėl aš grįžęs iš mokyklos labai daug laiko praleisdavau vienas. Kankino slogi nuotaika, namie buvo labai labai šalta, močiutė nupirko tokias įdomias šlepetes dengtu priekiu, o vienoje pornografinėje nuotraukoje moteris buvo labai panaši į vieno klasioko motiną.
Tą merginą aš užmiršau greitai, bet kas kažkiek laiko vis ką nors išgirsdavau apie ją. Kad būdama nepilnametė nuvažiavo prie jūros ir paplūdimyje šoko be liemenuko, o ją nufilmavo kažkuri televizija ir kai jos vaikinas pamatė tą reportažą, metė ją, bet vargu ar jai kada nors kildavo problemų dėl vaikinų, nes tą vasarą, kai baigiau mokyklą, vieno vakaro metu mačiau ją susikibusią rankomis su dviem skirtingais vaikinais dvejose skirtingose vietose. Greita, matyt, buvo.
Dabar ta mergina kalbėjo kažkokiu tarsi prarūkytu balsu, mane erzino, kad ji su kitomis kolegėmis komentuoja viską, kas vyksta. Norėjau negirdėti, ką jos kalba, bet niekaip negalėjau to išvengti.
Po to kalbas sakė visokie socialiniai partneriai, kurie visi kaip užsikirtę akcentavo, kad ši diena šalta, bet labai šviesi. Kai kalbos buvo pasakytos, absolventai abėcėlės tvarka buvo kviečiami atsiimti diplomų. Taip pamažu kėdės laisvėjo, visi su diplomais būriavosi salės priekyje. Kol laukiau savo eilės, prie manęs iš kažkur išdygo grupiokė iš archyvistikos studijų laikų. Pasirodo, kad buvo atsidėjusi savo magistrinio darbo gynimą šiems metams, todėl kartu su mumis atsiima diplomą.
Galiausiai atėjo ir mano eilė, nuėjau ir gavau diplomą. Atsistojęs kartu su visais mačiau daug fotografuojančių žmonių. Kadangi nieko iš mano šeimos nebuvo, tai nejaučiau jokio noro stovėti ten ilgai. Žengtelėjau atgal ir pasislėpiau už kolonos, pradėjau vartyti gautą diplomą. Čia vėl pasirodė ta buvusi grupiokė. Ji visada mėgo pasigirti, todėl nenustebau išgirdęs ją pradėjus kalbėti kaip jai gerai sekasi darbe ir kad ji dabar pakils pareigose, todėl ieškosis sau asistento. Klausė gal aš noriu. Atsakiau, kad ne, ir net nenorėjau aiškinti, kad man netinka visi tie viešieji ryšiai ir t.t. Ji kiek sutriko, tada pasakė ai taip, tu ne viešuosius ryšius baigei, o leidybą. Nieko jai neatsakiau, o tada išgirdau kaip tokia žavi mergina V., su kuria lankėm bendrą dalyką, mane pašaukė ir liepė atsistoti kartu su visais, o ne stovėti pasislėpus už kolonos. Aš trumpam vėl išlindau ir kurį laiką stovėjau šypsodamasis neaišku kam. Turbūt šypsojausi mistiniam kadrui; bent jau tikėjausi, kad į kokį nors vieną kuriame nors fotoaparate vis tiek papulsiu.
Greit visi pradėjo skirstytis ir fotografuotis mažomis grupelėmis. Prie mūsų priėjo dvi dėstytojos ir paprašė kartu nusifotografuoti. Visą tą laiką mačiau kaip ta mano buvusi simpatija fotografuojasi su diplomu. Kaip ji šlykščiai tamposi, dieve mano, džiaugiuosi, kad su ja nieko nepavyko! Kai dėstytojos nuėjo, dar nusifotografavome su grupiokėmis, atsisveikinau su dviem, jos nuėjo. Tada likau stovėti tik su viena, su kuria geriausiai ir sutariau visus šiuos pusantrų metų. Žiūrėjom vienas į kitą, jaučiau, kad noriu jai kažką pasakyti, gal tiesiog padėkoti, kad buvo maloni ir pakanti man, su manimi juk nelengva, bet tik pasakiau, kad jau eisiu, tada apsikabinom ir atsisveikinom. Mačiau kaip ji eina link savo artimųjų – vaikino, tėvų, brolio ir dieduko.
Išėjau iš salės, nusileidau iki rūbinės, pasiėmiau paltą, apsirengiau ir išėjau nešinas diplomu. Jaučiau sunkiai paaiškinamą liūdesį ar apmaudą. Norėjau, kad diedukas būtų šalia ir matytų mane. Norėjau nueiti su juo išgerti alaus, norėjau išgirsti kaip jis atsirūgsta, nusišypso ir papasakoja linksmą savo jaunystės istoriją.
Įlipau į dešimtą autobusą ir nuvažiavau namo.
arsonist's prayers 