Posts Tagged ‘atostogos’

Birželis

2017/06/02

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Čigonai

2016/08/23

Sapnavau kad vairuoju automobilį važiuojam su draugais kažkur atostogauti privažiuojam liūčių nuplautą skardį suprantame kad čia negalėsime pervažiuoti todėl reikės surasti kitą kelią kol mes dairomės prie mūsų prieina kažkoks žmogus matom kad jis čigonas

jis sako: kas jūs tokie kur jūs keliaujat

sakom jam kad vykstam atostogauti ir negalime pervažiuoti šito skardžio

jis sako: ar jūs turit senų daiktų

ir tada aš prisimenu kad kažkur skaičiau jog šiose vietose gyvena keista bendruomenė kurie perka iš visų žmonių senus daiktus nes taip tikisi susigrąžinti savo protėvių dvasias ir bendrauti su jais gyvųjų pasaulyje mes atsakom kad neturim senų daiktų bet čigonas naglai atidaro mūsų bagažinę

jis sako: o kas gi čia

ir kai mes pažiūrim į bagažinę matom ten pilną krūvą senų daiktų bet suprantam kad jie netikri kad čia čigonas kažką pridirbo kol mes nepastebėjom to ir mes sakom čigonui kad šitie daiktai neskirti pardavimui bet jis neatlyžta įtikinėja juos parodyti jų bendruomenės vyriausiajam.

Taigi mes leidžiamės nuvedami pas čigonį vadovą tai yra senas žmogus visas tamsus tamsus ir jis mus svetingai pasitinka vaišina gėrimais ir užkandžiais nors matosi kad jie labai skurdžiai gyvena jų nameliai iš molio visur purvina vaikai atrodo išbadėję.

Mes parodom jiems savo senus daiktus automobilio bagažinėje ir čigonai su savo žmonomis žiūri į tuos daiktus susižavėję jie neša mums auksą ir sidabrinius stalo įrankius už tuos daiktus mes nenorime jų priimti nes suprantame kad daiktai kuriuos jiems atiduosime yra klastotės jie visiškai beverčiai bet čigonai neatlyžta bučiuoja rankas tai mes sutariame kad atiduosime savo senienas už dvi sidabrines šakutes nes nenorime jų apgauti.

Čigonai džiaugiasi daiktais aš įdedu dvi sidabrines šakutes į automobilio saloną ir visas mūsų automobilis staiga aprūksta dūmais nesuprantu kas dedasi o čigonai juokiasi iš mūsų suprantu kad jie mus apgavo visai ten ne sidabrinės šakutės buvo bet man nepikta tik automobilio gaila.

O tada vienas čigonas pakviečia mane užeiti vidun į vieną iš namelių ten parodo sėdinčią senstelėjusią moterį ji sėdi ir verkia

sakau jam: kodėl ji verkia ar ji serga
čigonas sako: ji gedi savo dukros jai dabar visi žmonės atrodo esantys jos dukra

ir tada moteris pasuka galvą į mane matau jos akyse ašaras ji ištiesia rankas į mane

ji sako: ateik dukrelė kaip gerai kad tu pagaliau grįžai namo

mane purto drebulys aš išeinu iš namo ir einu link automobilio bet priėjęs matau kad mūsų padangos nuleistos nereikėjo susidėti su tais čigonais.

Atlantic City

2016/08/15

Sapnavau kad esu Atlantic City kad ten atostogauju ir jau yra paskutinė atostogų diena aš esu pavargęs ir prastos nuotaikos nusprendžiu paskutinį vakarą praleisti prie jūros.

Einu tokiu plačiu pėsčiųjų ir dviratininkų keliu jis turi net aštuonias juostas ir visi laikosi juostų ir dviratininkai važiuoja savo juostomis o pėstieji eina savo juostomis aš irgi stengiuosi jų laikytis bet tos juostos tokios spalvotos geltonos violetinės žalios raudonos mėlynos man akyse mirguliuoja tos spalvos ir galva apsisuka netyčia išeinu į dviratininkų juostą dviratininkai man rodo fakus aš ant jų nepykstu čia juk Amerika.

Pasiekęs paplūdimį pereinu kažkokį apsaugos punktą ir užsuku į tualetą ten prisėdu ant klozeto ir galvoju ką aš čia veikiu kodėl aš čia atėjau jūra visur vienoda nieko čia gero nebus o tada kažkas įsilaužia į tualetą tai yra dvi merginos jos žiūri į mane

viena mergina sako: ką tu čia veiki
sakau jai: sėdžiu ir galvoju

Merginos susižvalgo aš joms keliu įtarimą o tada pradeda kalbėtis tarpusavyje viena mergina pasakoja kitai kad čiulpiant jai patinka burnoje turėti mėtinį ledinuką ir ji parodo kad visada nešiojasi džinsų galinėje kišenėje mėtinių ledinukų

ta mergina sako: išvis kaip yra sunku surasti berną kuris pasirašytų tiesiog seksui

Ir staiga mano galvoje kažkas klikteli suvokiu kad kažką esminio supratau ir dėkoju tai merginai už tuos žodžius nors negaliu paaiškinti ką būtent jie man padėjo suprasti ir išeinu iš tualeto tada pamatau jūrą o jūra labai graži bangos tokios didelės nors ir atrodo dirbtinai sukeltos jos nuneša žmones apverčia kai kurie net sąmonę praranda bet ir toliau eina į jūrą maudytis o vanduo toks šiltas šiltas ir tolumoje matosi Šiaurės pašvaistė ir auga palmės visur aplink suprantu kad visa tai netikra bet viskas ok čia juk Amerika.

Matau ateina ta mergina kalbėjusi apie seksą ji dėvi gražų maudymosi kostiumėlį eina užrietusi nosį brenda į jūrą paneria į vandenį ir plaukia toliau aš irgi maudausi po to išlipu į krantą stoviu ir žiūriu kur ta mergina matau ją toli toli nuo kranto ji plūduriuoja po to plaukia link kranto didelė banga ją pasiglemžia ir ji dingsta iš akiračio aš einu į jūrą jos ieškoti surandu ją vėl plūduriuojančią tolumoje tada priplaukiu ir matau kad jos veidas labai pasikeitęs

mergina sako: mes Amerikoj tiek veido pudros ir dažų naudojam kad vėliau viską nusiplovus būna sunku atskirti kur kuris žmogus yra

Aš žiūriu į ją

mergina sako: nežiūrėk į mane taip nes aš spuoguota ir turiu didelį tarpą tarp priekinių dantų ir mano pečiai išberti

sakau jai: tu atrodai gražiai būtent taip kaip dabar esi

O tada abu matom kokia didelė banga artėja link mūsų ir kad banga lūš būtent ant mūsų galvų aš ištiesiu ranką pritraukiu merginą prie savęs ji priglaudžia galvą man prie krūtinės apkabinu jos galvą ir ištiesiu nugarą bandydamas atremti ant mūsų lūžtančią bangą.

Rugpjūtis

2016/08/10

Kaip nejauku sakyti laba diena, norėčiau užsiregistruoti pas psichiatrą.

***

Tikiuosi apsieisim be psichiatrinės, tu juk protingas žmogus, sako mama.

Žinau, kad jai gėdą kelia vien mintis, kad kažkas gali sužinoti, jog aš kreipsiuosi į psichiatrą. Žinau, ir nepykstu.

***

Įtampa nuo ryto. Vaikštinėju iš kambario į kambarį, nežinodamas, ko imtis, kaip galėčiau padėti. Atrodo, kad padariau viską. Ar aš padariau viską?

Neiškentęs įtampos einu pasivaikščioti prie Nemuno.

Prisėdęs ant suoliuko perskaitau gautą žinutę.

Akimirką atrodo, kad plyštu.

Pirmą kartą matau taip drebančias savo rankas.

 

Vakare ilgai meldžiuosi.

***

– Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

– Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

Įdomus interviu su rašytoja Ugne Barauskaite.

***

Bandymas pasikalbėti su mama apie tai, kaip jaučiuosi ir kas su manimi darosi, baigiasi mamos ašaromis. Man atrodo, kad faktą, jog eisiu pas psichiatrą, ji priima kaip įžeidimą ar priekaištą, ji sako ar aš tave blogai užauginau, kad tu dabar toks? Mama, sakau, tai nėra tavo kaltė. Tai kas tada kaltas? klausia ji.

Mes visi ieškom kaltų ir visi norim surasti kuo paprastesnį atsakymą, kad galėtume manyti, jog žinome tam tikrų problemų priežastis.

***

Ilgas pokalbis telefonu su L. apie jos ir mano savijautą. Ji sako, kad norėtų susitikti su manimi, kai grįšiu į Vilnių. Aš sakau ok, bet jei siūlysiu tau likti nakvoti, tu nesutik, nes aš dabar nejaučiu atsakomybės už savo veiksmus.

L. juokiasi. Gerai, kad ji yra.

***

Važiuodami į pajūrį su mama ir jos draugu užsukome į Šiaulius aplankyti kryžių kalno.

Kartą mes jau čia lankėmės su mama ir tėvu. Tada mama pirko kryžių, ant lentelės užrašė „Ramybės Šklėrių šeimai“ ir tų metų datą. Tada įsmeigėm kryžių, nufotografavom jį, kad matytųsi ir užrašas.

Šįkart darėme tą patį.

Mamos atsigręžimas į dievą man visada kelia liūdesį. Aukščiausias desperacijos lygis, kokį tik esu matęs.

***

Simonas Bernotas. Šeimyninė fotografija

 

Graži šeima ką ir bepasakysi susikibę už rankučių šypsosi
Negalvoja apie karą negalvoja apie torpedas negalvoja apie
Mirtį negalvoja kokia juokinga tėti tavo kepurė ir veidas koks
Smėlėtas kur buvai iš kur ištrauktas šis tavo atvaizdas kiek
Metų jau praėjo graži šeima išsirikiavę pozuojantys pasitaiso
Apykaklę užsiriša batą šypsosi laukia ar jau ar dar ne stengias
Nesimuistyti nejudėti sustingti atrodyt tvarkingai pašukuosiu
Tau plaukus kažkas ten įkritę ir švyti kiaurai per visą tavo mažą
Kūnelį dabar jau galima pradėti visi grįžta į pradinę poziciją visi
Stengiasi šypsotis na ko toks paniuręs šypsokis ir nesimuistyk
Uždeda ranką ant peties galbūt net apkabina arba sako sėskis
Ant kelių jei visi sėdi kažkas kažką dar nori pasakyti ir pasako
Tada blyksteli

Alytaus kronikos

2016/08/04

Ožys

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Uostas

2014/03/30

Buvo tokia gera diena.

Pasveikinom močiutę su gimtadieniu – įteikėm gėlių, palinkėjom sveikatos, išgėrėm šampano, suvalgėm tortą. Po to grįžom namo, o diena tokia saulėta, nors ir nėra labai šilta.

Vos grįžau, su dviračiu atvažiavo T. Nuėjau į rūsį, išsivariau savo senuką. Nuvaliau dulkes, pripūčiau padangas, ir išvažiavom. Pasiūliau važiuoti į centrą pro Jaunimo parką. Tai toks senas mano pamėgtas maršrutas: pravažiuoji Jaunimo parką, tada pavažiuoji Vilties gatve, iš ten smagiai įsibėgėjęs kerti ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę, o po to dar galiuką pavažiuoji Ligoninės gatve, ir jau esi centre. Tik bėda, kad nežinojau, jog Ligoninės gatvė dabar remontuojama, taigi teko kiek pakeisti maršrutą.

Minti buvo malonu, tokia gera nuotaika užplūdo. Važiuodamas galvojau apie Alytaus draugus, merginas, vietas, kuriose vaikščiojau, istorijas, kurios nutiko kadaise, vasaras, studijų metais praleistas čia. Po to sėdėjom su T. ant suoliuko prie centrinio stadiono ir kalbėjom apie visokiausius dalykus. Dangus buvo giedras, pušų viršūnės skendėjo saulės šviesoje. Viskas rodėsi gera ir ramu; tokia vasaros pranašystė.

Grįžęs namo pavalgiau, o po to su kate žiūrėjom Harį Poterį ir Mirties relikvijų pirmąją dalį. Kai atėjo laikas miegoti, katė susirangė man ant kojų, ir taip užmigom.

Alytus vis dar sugeba tapti saugiu uostu.

Priešgimtadieniniai

2012/09/05

Kaimynų šeima

kaimynų šeima, gyvenanti virš mūsų,
grįžo su penkiais kibirais grybų.
žiūrėjau pro langą,
mačiau, su kokiu pasididžiavimu
jie tempia kibirus iš automobilio,
ir viena ausimi klausiausi
kaip mama aiškina man
kokią žmoną turėčiau surasti.

vėliau kaimynų šeima labai susipyko.
vyras sakė:
aš blet nedarinėsiu tų grybų,
o žmona sakė:
tai kodėl blet jų tiek pririnkai?
vyras rėkė:
iš kur man blet žinot, kad ten buvo musmirės?
o žmona atsišaukė:
galėsi dabar pats jas ir valgyt!

klausiausi jų įtemptos diskusijos
sėdėdamas tualete,
net laikraštį atidėjau į šalį.

– – –
– – –

Laidotuvės

vėžlys mirė antradienį,
sužinojau tai kalbėdamas telefonu su mama.

savaitgalį grįžau į Alytų,
namuose radau krikšto tėvą.
jis buvo atsinešęs vėžlį ir juodą skardinę dėžutę,
kurią sumeistravo darbe.
dėžutė buvo apvali, su dangčiu,
kurio briaunos buvo aštrios –
toks keistokas karstas.

nusileidom į rūsį, suradom kastuvą.
tada nuėjom už kelio,
pasukom link miškelio.
ilgai ieškojom tinkamos vietos.
po to aš kasiau duobę,
krikšto tėvas rūkė,
o galiausiai įdėjom karstą į duobę
ir ją užkasėm.

nuvalėm kastuvą,
nusivalėm batus
ir grįžom namo.
buvo tvankus šeštadienis.

– – –
– – –

Bagažas

susidėti daiktus,
išpakuoti krepšius,
eiti, važiuoti, skristi,
išeiti ir sugrįžti,
sugrįžti ir išeiti
tik tam, kad vėl ir vėl, ir vėl
tai pakartotum.
tik tam, kad pakeliavęs
suprastum, jog visur esi tas pats –
tavo bagažas nekinta,
visada tas pats
vardas, pavardė, asmens kodas,
mylėtos moterys taip pat nedingsta,
nesusiprastina, išlieka skausmingos
kaip visada,

tik vis kitos stotys ir uostai,
tik vis kiti bendrakeleiviai,
ir vis tas pats jausmas –
kad tu nebegali surasti namų.

– – –
– – –

Ko negalima sakyti merginai bare

jos vardas toks ir toks,
mes ką tik susipažinom,
pradėjom kalbėtis apie šį bei tą,
ir ji manęs paklausė
kaip man sekėsi šią savaitę,
tai aš ir atsakiau:

pirmadienį darbe tampiau sunkias dėžes su bylomis,
grįžęs namo žiūrėjau serialą tol, kol užmigau,
o antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį
po darbo sėdėjau namie,
niekur nekišau nosies,
virtuvėje stebėjau museles,
pats su savimi žaidžiau stalo žaidimą,
kartais nueidavau į vonią ir ten
kurį laiką tiesiog sėdėdavau ant vonios krašto,
galvojau apie tai, kuo turėčiau būti,
o vieną dieną jaučiausi taip blogai,
kad grįždamas po darbo namo
prisipirkau daug grūdėtos varškės ir pistacijų,
bet kai parėjęs viską išsiėmiau,
tai supratau, jog iš tiesų aš viso to nenoriu,
ir šiaip prastai maitinausi visas dienas,
nes valgiau tik sūrelius, dribsnius ir karštus sumuštinius,
po darbo didžiąją laiko dalį
tiesiog sėdėjau,
tiesiog stebėjau savo šešėlį
ir galvojau, kas iš manęs liko.

tai išklausiusi ji pasakė,
kad aš nemoku bendrauti su merginomis,
esu netaktiškas,
ir nuėjo pas savo drauges.

– – –
– – –

Vonioje

gulėjau karštoje vonioje,
rašiau.

kažkada man taip be galo
patikdavo:
karštis,
vanduo,
nesibaigiantis ilgesys
ir jį sugeriantis popierius.

bet šiandien aš tiesiog stenėjau,
prievartavau
save,
žodžius,
rašiklį.

paleidau sąsiuvinį iš rankų,
jis įkrito į vandenį.
stebėjau kaip
pamažu vanduo jį užlieja.

mane užplūdo ramybė –
jaučiausi pagaliau atsiskaitęs.

Pirmoji Diena

2011/11/15

…kurios metu mes susipažįstame su Povilo buitine aplinka, sužinome šį tą apie jo asmenybę ir stebime jo žaidimą su raugintais agurkais.

Prabudau lygiai 07:58 su žadintuvu (turiu įprotį: jei man reikia atsikelti 08h, žadintuvą nustatau kažkiek minučių prieš 08h) ir parašiau kolegei iš darbo, kad į jos paštą nusiunčiau viską, ko reikės vieno užsakymo baigimui. Atsikėlęs iš lovos jaučiausi labai alkanas: vakar skaudėjo skrandį, todėl nenorėjau nieko valgyti, o per naktį dar labiau išalkau. Nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą. Norėjau surasti kažką, ką galėjau greit įsimesti į burną. Tam tiko tik plonai supjaustytas sūris, bet sūrio aš nenorėjau. Atsigėriau vandens, tada nuėjau į tualetą. Grįžęs į kambarį atitraukiau savo negražias užuolaidas, ir kambaryje iškart tapo šviesiau. Atsiguliau į lovą ir galvojau, ką veikti. Po ranka kaip tik buvo kompiuteris, bet aš nežinojau, ar noriu jį jungti ir kažką ten daryti su juo. Begalvodamas, ką galiu veikti anksti ryte, apsimigdžiau vėl ir užsnūdau.

Prabudau po valandos. Kambariokas (na, jau ne kambariokas, nes ne vienam kambary gyvenam, bet vis tiek negaliu atsikratyti to „kambariokas“) buvo prabudęs ir ruošėsi į darbą. Gulėdamas klausiausi, kaip jis eina iš kambaro į virtuvę, ten kažką daro, tada grįžta į kambarį, iš kambario eina į tualetą, vėl grįžta į kambarį, išeina į koridorių ir, įsijungęs plaukų džiovintuvą, džiovina plaukus, o po to nueina į virtuvę ir pradeda plauti indus.

Man visai patinka plauti indus. Tiesa, tai nereiškia, jog plaunu indus, kai tik turiu galimybę tai padaryti; ir šiaip aš nesu itin tvarkingas – dažniausiai tvarkausi, kai būna tam tinkama nuotaika, arba kai stengiuosi dėl kito žmogaus. Visada nustembu, kai žmonės pasako, kad oi ne, oi ne, indų plauti jie nemėgsta. Tada man kyla klausimas, ar jie ir šilto vandens nemėgsta, ar nemėgsta jie maudytis ežere, ar nerūpi jiems pabūti prie jūros? Man be galo patinka plauti indus: vanduo bėga per rankas, pamažu šildydamas jas ir kartu visą kūną (kartais, atrodo, šiluma nueina net iki kojų, jei esi labai sužvarbęs), o tu imi baltus indus ir plauni. Aišku, aš turiu ir ne visai baltų indų: baltų indų su raštais, su aguonom; turiu ir spalvotų indų: geltoną dubenėlį, o kitą, tokį patį, tik mėlyną, o dar turiu šviesiai žalią, iš kurio visada valgau dribsnius su pienu. Iš tiesų turiu labai mažai indų Vilniuje – keturi gilesni dubenėliai, du ne tokie gilūs, ir dvi lėkštės. Dar turiu tris puodelius (du iš jų – vienodi) ir dvi stiklines, bet tik vieną tikrai iš stiklo; o šiaip dar turiu ir vieną aukštą puodą, o kitą tokį standartinį, ir dar keptuvę turiu. Tiek pilnai užtenka, kad turėtum iš ko pavalgyti ir ką po to plauti.

Nežinau, ką mano kambariokas galvoja apie indų plovimą ir ar jam patinka tai daryti, bet vis tiek papasakosiu, ką jis turi. O jis turi: tris dubenėlius, vieną didelę gražią lėkštę, kitą didelę lėkštę, dvi mažesnes lėkštes, vieną – visai mažytę, taip pat didelį puodą, ir didelį dubenį, į kurį dažniausiai suberiame traškučius arba spragėsius, ir dar turi keptuvę, beveik identišką manjai. Tiesa, kambariokas mane lenkia puodelių gausa – turi net penkis juos + vieną gražią aukštą stiklinę. Man kambarioko indai patinka labiau nei manieji, dažnai valgau būtent iš jo indų. Tik arbatą visada geriu iš savo puodelio, kuris atsirado mano namuose Alytuje maždaug tada, kai aš lankiau šeštą klasę.

Vieną vakarą nuėjom su mama į Medią (tuo metu Alytuje nebuvo Maximos, tik Media + Vilniaus prekybos parduotuvė, Iki, ir, atrodo, viskas). Prie daržovių skyriaus vyko Knorr sriubų ir sultinių pristatymas, ar kažkas tokio. Buvo padaryta speciali akcija: jeigu perki kažkiek kažkokių Knorr gaminių, tai gali atnešti čekį ir po to gauti Knorr puodelį. Puodelis buvo toks baltas, su dviejų mergaičių ir vieno berniuko veidukais, ir tie vaikai ragavo kažką iš didelio puodo su užrašu Knorr.

Tuo metu buvo laikai, kai degustacijos ir akcijos toje parduotuvėje vykdavo itin dažnai, ir alytiškiai dažnai prisipirkdavo tai, ko jiems visai nereikėdavo. Taigi mes su mama paėmėm kažkokių Knorr daiktų ir praeidami pro tą degustaciją vedusias merginas pasakėm, kad apsipirkę užnešim joms čekį ir pasiimsim puodelį. Kažkodėl merginos norėjo, kad mes puodelį paimtume jau dabar, o čekį po to atneštume, tai mes taip ir padarėm – paėmėm puodelį, padėkojom, o kai apsipirkom, tai mama nusiuntė mane nunešti to čekio. O tuo metu buvo laikai, kai aš buvau labai drovus ir tylus, ir gana lėtas, ir kai nunešiau čekį, man merginos davė dar vieną puodelį. Aš norėjau joms pasakyti, kad mes jau turim puodelį, bet kažkas, stovėjęs už manęs, paprašė manęs pasitraukti, tai aš ir pasitraukiau, o po to jau merginos nežiūrėjo į mane ir aš dar palaukiau kelias sekundes, kad į mane atkreiptų dėmesį, bet jos buvo užsiėmusios ir neatkreipė dėmesio, tai aš ir nuėjau. Nes tada buvo tokie laikai, kai aš nemokėdavau užkalbinti žmonių, jei matydavau, jog jie visai manęs nepastebėti. Būtent todėl aš šeštoje klasėje visai nebendravau su klasioke, kurią, kaip man tada rodėsi, buvau įsimylėjęs.

Kai dabar pagalvoju, tai mano įprotis nekalbėti, jei į mane niekas nekreipia dėmesio, išsilaikė dar ilgai. Mokykloje pamokų metu, kai mokytoja užduodavo klausimą ir laukdavo, kol kas nors į jį atsakys, aš niekada nebuvau tas, kuris imdavo ir atsakydavo, nebent išskirtinais atvejais per literatūros pamokas, kai nagrinėjamas kūrinys man tikrai patikdavo ir aš maniausi jį neblogai suprantąs. Na, ir dar per anglų kalbos pamokas, nes anglų kalba man gerai sekėsi. O kai paauglystės metu į mūsų kiemą ateidavo panelių iš kitų kiemų, ir jau prasidėjo tas flirtavimo ir bendravimo su merginomis laikas, aš irgi daug tylėdavau, nes dažniausiai tos merginos man nelabai patikdavo, būdavo visai ne mano skonio. Tiesiog neįsivaizduodavau, ką joms pasakyti, leisdavau kitiems kalbėti ir slapta juokdavausi, kai keli draugai bandydavo vienas kitą nurungti kalbėdami su merginomis.

Kambariokui išėjus į darbą bandžiau nuspręsti, ką šiandien veiksiu. Vakar lyg ir buvau nutaręs šiandien eiti pasivaikščioti, bet dabar tai neatrodė kaip kažkas, ką žūtbūt noriu daryti. Pasidariau tris sumuštinius su lašiša, puodelį arbatos ir papusryčiavau. Po to įsiungiau kompiuterį ir kelias valandas žaidžiau žaidimą, kuriame tu esi treneris ir turi nustatyti taktikas savo vadovaujamai futbolo komandai, ir t.t., ir pan. Bet žaidimas neteikė daug džiaugsmo, juolab, kad prieš savaitę su valdoma komanda buvau tapęs Portugalijos futbolo čempionato čempionu ir iškovojęs kelias kitas taures.

Baigęs žaisti į virtuvę atsinešiau stalo žaidimą „Small World“, kurį mums savaitei paskolino kambarioko buvus grupiokė. Išsidėliojau žaidimą ir pradėjau žaisti vienas prieš save. Iš pradžių man sekėsi, valdžiau žiurkiažmogių rasę ir jau pirmuoju ėjimu užėmiau daug žemių, bet nuo penkto žaidimo rato tas kitas aš ėmė įgauti persvarą. Likus trims ratams jau buvo aišku, jog tas kitas aš ir laimės žaidimą. Taip ir įvyko – pralaimėjau kitam sau 13 taškų skirtumu.

Po to nuėjau į dušą maudytis, o nusimaudęs išsiviriau sriubos ir pavalgiau. O tada ir prisiminiau raugintus/marinuotus agurkus.

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai su kambarioku pradėjom nuomoti šitą butą, mano mama atvažiavo su tokiu draugu manęs aplankyti. Ta proga ji atvežė daug visokio maisto, o labiausiai mane nustebino, kad atvežė vieną krepšį pilną raugintų/marinuotų agurkų stiklainių. Virtuvėje jiems net nebuvo vietos, tai aš nunešiau juos į savo kambarį ir padėjau spintos apačioje. Dabar man labai parūpo, kaip laikosi visi tie agurkai.

Nuėjau į kambarį ir atidariau apatines spintos dureles. Agurkai pūpsojo tamsoje. Išėmiau vieną stiklainį, pavarčiau, padėjau ant grindų. Tada išėmiau kitą, padėjau šalia to pirmojo. Stiklainių buvo daug, negalėjau suskaičiuoti, kiek jų ten yra, todėl nusprendžiau išimti visus iki vieno. Kai išėmiau visus, pamačiau, jog tarp jų yra ir vienas stiklainis su žirneliais. Žirnelius nunešiau į virtuvę ir padėjau po stalu, nustūmiau į patį tolimiausią kampą, kad nesimaišytų po kojomis. Man patinka, kai daiktai būna nesusimaišę, pvz. arbatos stovi viename virtuvės palangės kampe, o prieskoniai – kitame, spintoje mano gražesnis drabužiai sudėti vienoje lentynoje, o ne tokie gražūs – kitoje; tai todėl ir atskyriau žirnelius nuo agurkų.

Grįžęs į kambarį nužvelgiau visus agurkų stiklainius. Jų buvo viso net devyni, atrodė kažkaip gražiai, visi vienoje krūvoje. Manyje užgimė keistas noras kažką su jais padaryti. Priklaupiau ant žemės ir pradėjau rikiuoti stiklainius. Iš pradžių sustačiau juos į vieną eilę. Atrodė, kad taip sustatyti jie užima ketvirtadalį ar penktadalį mano kambario pločio. Norėjau išmatuoti plotį, bet neturėjau kaip. Po to surinkau juos ir sudėjau taip, jog šie suformuotų apskritimą. Tai truputį užtruko, nes norėjau labai taisyklingo apskritimo. Kai atsigėrėjau apskritimu, tada iš stiklainių sudėliojau trikampį. Ir tada susimąsčiau, ar kažkaip būtų įmanoma pritaikyti Pitagoro teoremą trikampiui, sudarytam iš stiklainių.

Atsigėrėjęs stiklainiais ir mintimi, kiek daug su jais galima nuveikti, sudėjau juos visus atgal į spintos apačią ir uždariau duris. Grįžau į virtuvę ir pasidariau arbatos. Gerdamas ją pažiūrėjau pirmąją dvylikto sezono CSI serialio seriją. Kai ji baigėsi, pasidariau dar vieną puodelį arbatos ir pagalvojau, kad ši diena visai gera. Laikrodis rodė 14:20, o aš jau buvau spėjęs tiek daug dalykų nuveikti.

Algirdo g. 31

2011/11/09

Šį rudenį aš itin tuščias. Nesirašo, nesinori rašyti arba tam nėra laiko. Tai vis dėl darbo – dirbu arba per daug, arba itin nervingai, todėl grįžus net nekyla minčių prisėsti ir ką nors parašyti. Nerašymas mane veikia neigiamai, nes pradedu jausti būtinybę rašyti, tačiau, kaip ir sakiau – man tiesiog ne rašymas galvoje. Atsiranda užburtas ratas: nenoriu rašyti -> nerašau -> bet juk reikia rašyti! -> ne, nenoriu rašyti. Bet kokie bandymai rašyti baigiasi juodraščiais, prie kurių net nesinori grįžti, nes jaučiuosi tarsi kažkas būtų atėmęs iš manęs gebėjimą matyti dalykus taip, kaip juos matydavau anksčiau. O ką galima parašyti, kai jau nebemoki matyti?

Žinau, jog tai praeis, bet vis tiek nesmagus etapas. Toks neįdomus pats sau esu.

– – –

Vakar važiavau troleibusu. Ant jo galinės sėdynės sėdėjo pagyvenęs vyriškis ir kažką valgė. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po to žvilgtelėjau ir pastebėjau, kad valgo paštetą su batonu. Išspaudžia pašteto ant batono ir valgo.

Po to kelios merginos, sėdėjusios troleibuso gale, išlipo. Vyriškis įsidėjo batoną į krepšį su pirkiniais, tada rankose pavartė pašteto likutį ir išspaudė paštetą sau į burną. Stengiausi nežiūrėti į jį visą laiką, bet jis vis buvo man prieš akis.

Kai žvilgtelėjau į jį dar kartą, jis verkė, valėsi delnais akis ir šnirpščiojo nosimi. Verkiantis vyras atrodė baisiai (kaip gražios tvarkingos kasdienės sistemos trikdis), ačiū dievui tai truko tik važiuojant vieną stotelę (nuo Kareivių iki O. Milašiaus stotelės), bet vis tiek tas įvykis mane privertė pasijusti prastai.

– – –

Vis dar noriu atostogų, net jeigu tektų atostogauti visą savaitę esant blogam orui. Noriu tiesiog slankiot iš kampo į kampą, užsiiminėti niekais, žiūrėti serialo CSI dvyliktą sezoną, išeit iš namų ir eiti gatve į vieną ar kitą pusę stebint praeivius, vėliau aprašyti paprastus dalykus, kuriuos mačiau. Man reikia mažmožių, kad vėl susikaupčiau darbui.

More News From Nowhere

2011/08/24

Parašiau pusė puslapio apie erekcijas nelaiku ir ne vietoj ir apie aptemptų bei palaidesnių apatinių įtaką, bet viską ištryniau. Nes čia juk vaikino blogas, subalansuotas merginoms, taip kad nereikia kvaršinti merginoms galvų dėl problemų, su kuriomis jos nesusiduria ;)

– – –

Visą šią savaitę dirbu pas klientą, ir šįryt vos įėjau į tą ofisą, išgirdau nuostabią muziką. Direktorius klausėsi LMP dainų! Nežinau, kas dar gali geriau nuteikti darbui ryte, nei smagus lietuviškas regiukas ;)

Šiaip tame ofise visi darbuotojai šiek tiek pačiuožę, ypač direktorius: nesustodamas kalba apie savo motociklą, kitus motociklus, internete skaito daug apie motociklus ir šalmus, ir tada vėl kalba apie savo motociklą, kitus motociklus..

– – –

Ši vasara keista, nes aš nepraleidau Alytuje nė savaitės. Rugpjūčio viduryje turėjau atostogauti dvi savaites, tačiau atostogos nuplaukė, o su jomis nuplaukė ir maloni tinginystė namuose pas mamą. Kita vertus, ši vasara kaip niekad buvo aktyvi: liepos pabaigoje važiavom švęsti Monikos gimtadienio, rugpjūčio pradžioje išlydėjom Eriką, kitą savaitgalį – į miškus prie ežero, o po to iškart ir į Varšuvą.

– – –

Kai buvau savaitgalį Alytuje, susitikau su Asta. Man patinka su ja kalbėti, nes ji yra protinga, ir dar kažkokiu būdu moka mane nuraminti. Jeigu einu su ja susitikti ir esu prislėgtas, grįžtu visada lengvesne galva; jeigu einu su ja susitikti jau ir taip gerai jausdamasis, tai grįžtu dar linksmesnis. Man niekada nebūna nuobodu su ja kalbėti, ji visada moka pažiūrėti į dalykus keliais skirtingais kampais, būtent tuo ji mane ir žavi. Gaila, kad aš pats taip nemoku, mano yda yra ta, jog vertinu dalykus labai vienareikšmiškai, be to dažnai pasikliauju pirmuoju įspūdžiu – tai dažnai pakiša koją gyvenime.

– – –

Klientas, pas kurį dirbu šią savaitę, yra visai prie pat spintų gamyklos, kurioje dirbau 2007 metais. Nemėgau ir nekenčiau to darbo, ir dabar man sunku suprasti, kaip ištvėriau ten du su puse mėnesio, nes fizinis krūvis buvo tikrai didelis, o aš visai buvau nepratęs prie fizinio darbo. Džiaugiausi, kai mečiau tą darbą.Toji spintų gamykla vis dar veikia, kasryt matau nuorodą į ją.

Bet ką aš norėjau papasakot! Kai dirbau spintų gamykloj, važiuodamas į darbą visada skaitydavau troleibuse. Taip važinėdamas perskaičiau gal dvi-tris knygas. Dabar irgi rytais skaitau (tik labai apmigdo tas skaitymas), ir jau liko paskutinė dešimtis puslapių mano skaitomos knygos. Įdomu, kaip kartais tie patys maršrutai iššaukia tuos pačius veiksmus, būsenas, nuotaikas.

– – –

Pastebėjau, jog šiuo metu dažnai pastebėjęs mano dėmesį patraukusį žmogų viešajame transporte ar stotelėje, imu mintyse rašyti apie jį, taip tarsi darau iš žmogaus veikėją. Ypač dažnai mane sudomina žmonės, kurie veikia mažus dalykus, pvz. mergina atidžiai apžiūrinėja savo lakuotus nagus, vaikinas vis tvarkosi megztuką, žiūri/tikrina, kaip megztukas gula ant jo kūno. Mintyse parašau trumpus sakinius, per daug neišsiplečiu, ir kartais tokie sakiniai tampa visai nereikšmingi ir aš išmetu juos iš galvos, o kartais pradeda rodytis, jog jie būtų puiki pradžia naujam apsakymui. Pvz.: Elzė, laukdama stotelėje autobuso, nervingai dirsčiojo į savo atvaizdą spaudos kiosko lange: jai vis atrodė, kad šįryt ji atrodo kažkaip ne taip.

– – –

Aš sutrinku, kai eidamas gatve prasilenkiu su mergina, kuri mane nužiūri nuo galvos iki kojų. Suprantu, kad tai normalu, bet man visada atrodė, jog moterys taip dažniau nužiūrinėja kitas moteris, o ne vaikinus. Pamenu, kai buvau paauglys, mane piktindavo mano mamos nuolatiniai kitų moterų nužiūrinėjimai – tai atrodė taip negražu ir (kažkodėl) pavydu. Dabar mintyse nusišypsau, kai būdamas parduotuvėje su mama pastebiu, jog kokia nors moteris iš toliau nužiūri mano mamą.


%d bloggers like this: