Atmintys

Mano diedukas Vytautas buvo netikras mano diedukas. Kai tai sužinojau (ar supratau), man buvo maždaug 10-11 metų. Tai nieko nepakeitė – diedukas buvo geras, o su metais dar ir kietas pradėjo rodytis. Žinojo labai daug istorijų, kurios vėliau man tapo be galo įdomios. Gal dėl savo pasakojimo būdo jis man ir panašus į Jurgį Kunčiną.

Prieš kelis mėnesius paėmiau iš močiutės visas jų turėtas nuotraukas, nes nerimavau, kad močiutė nuotraukas taip giliai kur nors nukiš, jog po to jų rasti bus neįmanoma. Didžiausią jų dalį sudaro nuotraukos iš laidotuvių, po to seka nuotraukos iš dieduko tarnavimo kariuomenėje laikų. Šiek tiek nuotraukų yra iš jo vaikų Pirmosios komunijos arba mokyklos karnavalų. Ir yra tų tokių mažų kitų žmonių nuotraukėlių, kurių kitoje pusėje tie žmonės kokį nors trumpą tekstuką parašo.

Žiūrėdamas nuotraukas negaliu suvokti, kad jose užfiksuoti žmonės kažkada gyveno, o kai kurie vis dar yra gyvi. Fotografijos kaip meninis filmas apie senus laikus: kaimai, mirę senoliai, miręs naujagimis, jų juodos burnos, karstas leidžiamas į duobę, o čia jau ir krikštynos, Pirmoji komunija, diedukas šoka, kaimo muzikantai, diedukas pajūry, visos tos nuotraukos, kurios skirtos atminimui, tarsi žmonės iš tiesų būtų planavę dar kažką atsiminti: dabar visų jų atmintys guli niekam neaktualios, nereikalingos, pelėsių paveiktos, nieko nereiškiančios.

 

 

Vienas iš pavyzdžių su užrašu, kuris man ganėtinai liūdnai skamba:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ferdinandai, kaip tau viskas baigėsi? Ar baigėsi jau?

Pirmą kartą dieduko pirmąją žmoną pamačiau per jo laidotuvės. Atėjusi pareiškė, kad jo pavardė ne Kondratavičius, o Kandratavičius. Mama susinervino. Dieduko pirmoji žmona toliau kalbėjo, kad mes padarėm klaidą, išsitraukė savo pasą ar asmens tapatybės kortelę ir parodė, kad jos pavardė yra kAndratavičienė, o ne kOndratavičienė. Mama dar labiau susinervino. Iš tiesų diedukas buvo kOndratavičius, o jo pirmosios žmonos dokumentuose nuolatos buvo A, o ne O – kažkada įsivėlė klaida, kuri tęsėsi ir tęsėsi.. Radau vieną nuotrauką, kurioje diedukas yra su savo pirmąja žmona:

 

 

 

 

 

 

 

 

Tokia tipinė sovietinių laikų porelė, ar ne? Jos vardas galėtų būti Mašenka, o dieduko – ne, diedukui vis tiek tinka Vytautas.

Šiaip įdomi nuotrauka:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Man visada buvo įdomu, ar diedukas buvo mergišius jaunystėje. Jo studijų metai (vieneri metai Vilniuje, nes metė studijas) mūsų šeimoje visada buvo įdomi tema, tačiau aš apie tą dieduko laikotarpį spėjau labai mažai sužinoti. Kita vertus, diedukas buvo iš tų žmonių, kurie nekalba apie meilę.

Čia – gražiausia moteris iš tos serijos mažo formato fotografijų, kuriose yra užrašai ar palinkėjimai. Šios nuotraukos kitoje pusėje yra lakoniškas užrašas: Vytautui – Birutė. Moters nosis labai įdomi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pabaigai – natiurmortas, apie kurio atsiradimą niekas nebegali papasakoti.