Posts Tagged ‘autobusai’

Audronaša / sapnas 2016.02.26

2016/02/28

Sapnavau kad turiu kažkur nueiti man reikėjo perbristi jūrą ar kažkokį sąsiaurį surasti stovėjau lyg ir pažįstamoje vietoje tai buvo Saulėtekio galas bet viskas buvo pasikeitę apžėlę žolėmis ir apsitraukę ledu supratau kad tai ir yra ta perėja per jūrą kurią turėjau surasti bet nematau aš čia jūros čia viskas užšalę ir pradėjau eiti ledu ledas buvo labai skaidrus mačiau po juo žoles ir užšalusį vandenį viskas atrodė labai gražiai negalėjau atsižiūrėti.

Stotelėje sutikau kelis žmones jie laukė autobuso nutariau ir aš palaukti ir pavažiuoti į priekį kad nereikėtų eiti pėsčiam autobusai čia važinėjo tiesiog užšalusiu ledu ir labai greitai niekas nepaisė greičio ribojimų nebuvo likusių kelio ženklų ar linijų ant ledo visi važinėjo kaip kas prisiminė o svarbiausia buvo nepataikyti ant plonesnio ledo nes tada autobusas gali prasmegti po ledu.

Mes važiavom labai greitai vaizdai greitai keitėsi nebuvo jokių stotelių autobusas sustodavo ten kur keleiviai paprašydavo žiūrėjau iškišęs galvą pro langą mes dabar važiavome kažkokiu mišku buvo daug medžių pamačiau gražų juodą paukščiuką lizde visai virš ledo kuriuo važiavome paukščiukas buvo susivėlęs ir labai čirškė jo akys buvo juodos

autobuso vairuotojas man pasakė: tai audronaša gražus paukštelis ar ne

Verta dėmesio

2013/11/23

devyni keturi puikiai rašo apie, atrodytų, paprastą važiavimą autobusu.

nevažiuok netiesioginiu, sako mama, ilgai važiuosi ten per tuos kaimussakau taigi kaip tik įdomiau.

*

gerai kad gerai, optimizmu užkrečiantis tinklaraštis, rašo apie gatvėje atliktą tyrimą apie pirmuosius bučinius.

Taip niekad jos ir neišdrįsau pabučiuoti, tačiau po daug metų vaikščiojau su savo dabartine žmona ir pamatęs gatvėje senąją meilę visgi supratau, kokia maniškė yra nuostabi ir šimtus kartų gražesnė!

*

O štai murmesiai optimizmu visai netrykšta. Tai vienas iš tų tinklaraščių, kuris traukia ir atbaido vienu metu.

„Ir įsivaizduoju, kaip susitinkame su juo kavos, ir jis išdulkina mane savo mašinos galinėje sėdynėje; netyčia pamatau jį mieste (gaila, kad taip niekada nenutinka), ir mes įlendam į pirmos pasitaikiusios kavinės tualetą; arba vidury žiemos išėjus pasivaikščioti jis mane parverčia ant mašinos kapoto tiesiog praplėšęs pėdkelnėse skylę, kad man kojos nenušaltų, žiema visgi.“

Pirmadienis

2013/11/18

Pirmadienį reikėjo tiek daug visko padaryti, kad atsigulęs miegoti ilgai varčiausi, o kai užmigau, tai negalėjau džiaugtis ramiu miegu, nes dažnai nubusdavau, o nubusdavęs vis galvodavau, ką, kaip ir kada darysiu pirmadienį.

Kėliausi anksti, nes turėjau nueiti į darbą kai ką pasiimti, o tada važiuoti link stoties pasidaryti kraujo tyrimą. Darbo kieme sutikau poną R., jis paklausė, ar mane kas nors iš namų išvijo, kad taip anksti atėjau į darbą. Paaiškinau, kad užsukau kai ką paimti, nes šiandien visai kitur dirbsiu. Po to įvyko tai, ko visai nesitikėjau – ponas R. paklausė ar jau baigiau magistrinį. Su ponu R. mes kalbam apie futbolą ir krepšinį, jis yra prisiekęs Vilniaus „Žalgirio“ fanas nuo paauglystės, man įdomu jo klausytis, o tai, kad jis kažkodėl prisiminė, jog buvau minėjęs, kad rašau magistrinį, pasirodė netgi įtartina. Aš vis pagalvoju, kad jis darbo aplinkoj išvis neturi su kuo pakalbėt apie sportą, ir kai pas mus užsuka, tai jam būna visai smagu su manimi paplepėti. Mūsų metų skirtumas toks, kad galėčiau būti jo sūnus, o gal net ir anūkas. Nežinau, ar jis turi šeimą ir vaikų, kažkodėl atrodo, kad ne. (Man įdomu, ar pasenę vieniši vyrai jaučia atžalų trūkumą. Ar įmanoma jausti trūkumą to, ko niekad nesi netekęs?)

Atsakiau, kad vis dar rašau, ir mes atsisveikinom. Pasukau link Kalvarijų gatvės, po to laukiau stotelėje, laukiau.. Kol atvažiavo tinkamas autobusas ir aš įlipau. Buvo pats rytinis pikas, žmonės susigrūdę, visi aplink malasi, negaliu ramiai pastovėti, vis ką nors turiu praleisti, tikra kankynė, o dar po to šalia tos vietos, kurioje stovėjau, įsitaisė senutė – vos ji atsisėdo, iškart pasklido blogas kvapas. Ir man buvo gaila jos – senos, apsiblaususiomis akimis, kyšančiais ūsais; ir man buvo gaila savęs – stumdomo, uodžiančio blogą kvapą, negalinčio leisti sau išlipti iš šito autobuso ir tiesiog nueiti namo.

Arba pasivaikščioti Neries krantine.

Šiaip diena rodėsi graži – nepamenu, kada mačiau tokį giedrą rytą. Buvo šalta, tiesa, bet šaltis manęs niekada nevargina. Svarbu, kad būtų šviesu. Šviesos terapija – reiktų kada nors rimtai tuo pasidomėti.

Autobusui važiuojant pro Šv. Stepono gatvę prisiminiau, jog nubudęs naktį kažkokią eilutę sugalvojau apie Stepono gatvę, bet niekaip negalėjau jos prisiminti. Išlipau Gėlių stotelėje ir nuėjau atlikti kraujo tyrimo.

Registratūroje dirbo tokia nekalto veido mergina – strazdanota, žydrom akim. Ne mano skonio, bet raminanti. Susimokėjau, ir man buvo parodyta, kur eiti toliau. Laborantė (med. sesutė?) liepė pakumščiuoti – pakumščiavau. Tada užveržė tą dirželį virš alkūnės ir įdūrė adatą. Mažas buteliukas greit prisipildė kraujo, net putojo. Ties žaizda prispaudė vatos gabalėlį, o po to užklijavo pleistrą. Liepė eiti pasėdėti, o ranką laikyti sulenktą, pirštu prispaudus dūrio vietą.

Sėdėjau koridoriuje kelias minutes. Kažkur už sienos kita darbuotoja pasakojo įspūdžius apie atostogas. Pasirodo, buvo Egipte, bet ne Kaire, o kažkuriame kitame mieste. Sakė, kad kartu vežėsi ir savo mamą. Sakė, kad mama net nardė; nemačiau, bet puikiai įsivaizdavau jos kolegių nuščiūvimą. Tačiau vėliau jai prasidėjo migrena, ji vėmė kažkokiame muziejuje: gerai, kad spėjau į tualetą nueiti. Mačiau, kad simpatiška registratūroje dirbanti mergina irgi iš toli klausosi tos istorijos ir vis šypsosi. Atsistojęs apsirengiau striukę, atsisveikinau ir išėjau.

Kadangi viską susitvarkiau per anksti, tai sugalvojau grįžti namo. Grįžęs radau kambarioką, ir kol valgiau pavėluotus pusryčius, pasikalbėjom apie jo reikalus. Kai jis išėjo, bandžiau kažkaip prastumti laiką, likusį iki išėjimo. To laiko buvo 14 minučių – užtektinai mažai, kad kažko imtumeisi, ir užtektinai daug, kad jis prailgtų nieko neveikiant. Vaikščiodamas iš kambario į kambarį, vis pažiūrėdamas į veidrodį prisiminiau savo mamą.

Ji irgi taip užmušinėdavo laiką, kai mes kur nors būdavome išsiruošę ir laukdavome, kol kas nors atvažiuos mūsų paimti: vaikščiodavo iš kambario į kambarį, eidama pro veidrodžius vis žiūrėdavo, kaip atrodo, pradėdavo dar kartą dažyti lūpas, o pamačiusi mane ramiai sėdintį liepdavo nesėdėti ir eiti ruoštis, nors aš jau seniausiai būdavau pasiruošęs, todėl aš irgi pradėdavau šmirinėti po namus. Ji ir dabar taip elgiasi, tai toks jos ritualas, neleidžiantis nei jai, nei kitiems ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Visi turi būti judesyje, visi turi būti pasirengę.

Kai galiausiai užtektinai išvaikščiojau butą, apsirengiau ir išėjau. Sulaukęs autobuso įsėdau ir nuvažiavau į Žvėryną pas vieną klientą. Žvėrynas man yra neįprasta vieta, nes esu ten mažai lankęsis. Kažkuo primena Birutės/Gardino gatves Alytuje, tačiau mano galvoje Žvėrynas turi tam tikrą legendą ar aurą. Čia gyveno Erlickas ir Kunčinas, čia buitinėmis sąlygomis gimdavo literatūra. Reiktų kada nors čia atvažiuoti pasivaikščioti ilgiau, galėčiau surasti Kunčino namą S. Moniuškos gatvėje.

Pas klientą padariau, ką reikia, ir po pietų grįžau į savo darbo vietą, kur manęs laukė du laiškai nuo direktorės – aukščiausio lygio filosofija apie darbo našumą. Nei juoktis, nei verkt. Norėjau eiti parūkyti, bet susiturėjau. Atidirbau ir išėjau namo, o namuose pavalgiau ir išskubėjau į radiją.

Važiuodamas autobusu mačiau vyruką ir merginą, jie buvo pora. Bandžiau nuspėti, kaip jie susipažino, o gal tiksliau būtų sakyti kodėl jie tapo pora. Žinau, kad kvaila taip galvoti, tačiau man atrodo, kad gražūs žmonės suranda gražius žmones, ir jų abiejų grožis yra užtektinai svari priežastis jiems tapti pora. Tačiau yra ir tie kitokie žmonės, tie ne tai, kad negražūs, bet paprasčiausiai niekuo neišsiskiriantys. Kas juos suveda kartu? Jų neišskirtinumas? Ir ar nebūna taip, jog vieną iš jų kartais aplanko šventvagiškas noras turėti gražesnę antrąją pusę?

Radijuje padariau, ką turėjau padaryti, ir išskubėjau namo. Sėdėdamas autobuse priešais save pastebėjau vyrą, kuris žiūri susimąstęs pro langą ir laiko vieną pirštą prie lūpų – visai kaip aš. Trumpam buvome vienas kito atspindys, tik jis to nepastebėjo. Aš irgi pasisukau į langą ir žiūrėjau kaip Kareivių gatvė lieka praeityje.

Ir aš sugalvojau norą: kad daugiau nė viena man rūpėjusi mergina neišnirtų iš praeities kaip ateities perspektyva.

mind eraser

Namo

2012/12/23

Prabudau, nusimaudžiau, papusryčiavau, susidėjau daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Planavau grįžti kartu su kambarioku, bet kai jis pranešė, jog šeštadienį turės paimti ir tetą, kuri dirbs iki 16h, nusprendžiau grįžti į Alytų autobusu.

Dabar labai retai važinėju tarpmiestiniais autobusais, bet puikiai žinau, ką reiškia grįžti namo prieš Kalėdas arba grįžti į Vilnių po Kalėdų. Autobusai būna pilni, galima net nesvajoti, jog bus taip, kad šalia tavęs niekas neprisės. Nuvykęs į stotį pamačiau masę žmonių. Nežinau kodėl, bet tikėjausi, jog visi nevilniečiai iš Vilniaus išsinešdino jau vakar; pasirodo, klydau.

Atstovėjau eilę prie kasos, ir dar prieš man perkant bilietą nugirdau, jog bilietų į mano norimą ekspresą jau nebėra. Pirkau bilietą į reisą Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį, Pivašiūnus. Tai turbūt antras pagal ilgumą reisas. Pats ilgiausias užsuka ir į Jiezną, Punią, Stakliškes, kelionė trunka apie 2 val. 30 min. Esu juo važiavęs du kartus. Vieną iš jų kelionė buvo labai maloni: buvo graži spalio diena, klausiau Nick Cave & The Bad Seeds albumą „No More Shall We Part“ ir miglotai nujaučiau, kad kažkas tarp manęs ir tuometinės mano merginos yra ne taip. Kita kelionė tuo reisu buvo nervinga, nes pergrūstame autobuse buvo girtas vyras, kuris visą kelią gėrė ir kalbino kažkokią jauną moterį, o mane labiausiai piktino tai, jog tai moteriai patiko vyro dėmesys, todėl tas dvi su puse valandos šalia jų buvę keleiviai privalėjo klausytis jų absurdiškų šnekų.

Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį ir Pivašiūnus trunka lygiai 2 valandas. Publika dažnai būna itin paprasta: žmonės iš visokių kaimų ir miestelių. Iki Alytaus ne tiek daug žmonių ir važiuoja. Kiekvieną kartą, kai tenka važiuoti šiuo reisu, mane stebina tai, jog žmonės lipa į autobusą nenusipirkę bilieto ir perka jį pas vairuotoją. Aš nepykstu ant jų, kad jie gaišina visus. Visi jie yra pagyvenę žmonės, kurie yra įpratę pirkti bilietą būtent pas vairuotoją. Maža to, juos ir vairuotoją sieja ryšys: kartą važiavau vėlai vakare iš Vilniaus tokiu reisu, tai vairuotojas kalbino visus keleivius ir man, klausant iš šono, pasirodė, jog jie visi yra tarsi draugai.

Tarp žmonių iš kaimų ir miestelių visada yra kažkoks kitoks ryšys, toks itin paprastas. Juos sieja panaši buitis, ir jie visi kalba apie paprastus, itin buitiškus dalykus. Tokiuose reisuose pasijuntu svetimas, visai nepritampantis prie bendro keleivių konteksto, kaip koks ateivis iš kitos planetos. O juk turiu dvi rankas, kojas, galvą ant pečių, tik va ta mano galva visai nenori pasakoti kitiems kaip mano kūnas vakar darėsi valgyti ar ką aš mačiau per televiziją (aš neturiu televizoriaus), ar ką gėdingo veikė mano kaimynai (aš nebendrauju su kaimynais, net nepažįstu jų), ar kokie maisto produktai ėmė ir pabrango. Besiklausant tų paprastų žmonių, mane ima graužti sąžinė, jog gyvenime per daug laiko leidžiu galvodamas apie neesminius dalykus – stalo žaidimus, meilę, meną vs. verslą, esmę ir panašias trydas, – ir kad visas mano gyvenimas eina perniek; o dar blogiau nei sąžinės graužatis yra suvokti, kad tik tos neišsprendžiamos trydos mane ir domina, visokie kainų kilimai ar televizijos aktualijos man nesvarbios.

Įsėdęs į autobusą išsitraukiau ką tik išleistą Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė“ ir įnikau skaityti. Mėgstu šio autoriaus kūrybą panašiai kaip mėgstu Jurgio Kunčino. Skaitydamas kartais pradėdavau šypsotis – taip gerai tas lenkas kalė, o gal vertėjas buvo gerai pasidarbavęs, nežinau, bet man atrodė, jog net autobusas prisipildė šviesos. Pažiūrėjau pro langą, o jis buvo visas apšalęs. Apsidairiau – visi langai buvo apšalę, išskyrus priekinį. Mačiau, kad lauke švietė saulė, tačiau pro savo langą mačiau tik pilką beformę plotmę (plotmę? kas tai per žodis?). Kai važiuodavom pro namus, pro langą žiūrint jie pasirodydavo kaip tamsesnės dėmės, nieko konkretaus negalėjau įžiūrėti.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kuri vis kalbėjosi su teta, sėdinčia viena sėdynių eile prieš mus. Jos kalbėjo gražia rusų kalba, ir man buvo malonu jas girdėti. Mergina buvo labai mandagi, aš net pradėjau galvoti, jog galbūt ji ir teta yra iš praeities, kai dar vaikai tikrai gerbė suaugusiuosius. Jos dalijosi saldainėmis, mandarinais ir kažkokiu limonadu, ir vis juokėsi bei šypsojosi viena kitai. Išlipo kažkokioje sankryžoje autobusui dar nepasiekus Trakų. Nuo tada likau sėdėti vienas, toliau skaičiau knygą.

Grįžti namo į Alytų autobusu ir automobiliu yra du labai skirtingi dalykai. Autobusas sukuria savitą aurą: tu esi tarp svetimų žmonių ir jūs visi važiuojat kažkur. Tu nežinai, kas tie žmonės, ir jie nežino, kas tu toks, jautiesi svetimas tarp svetimų. Ir štai visa ši gauja susvetimėjusių žmonių važiuoja iš Vilniaus į kitus miestus, kuriuose yra jų namai. Visi svetimi grįžta namo, tačiau kiekvienas grįžta su labai skirtingomis mintimis ir nuotaikomis, ir niekas o niekas iš esančių autobuse nežino, ką kas galvoja ar kas kaip jaučiasi. Kai važiuoji automobiliu, net jei ir su nepažįstamais žmonėmis, viskas kitaip. Aišku, kažkiek to susvetimėjimo lieka, tačiau automobilis, palyginus jį su autobusu, yra mažas, taigi ir tas svetimumas taip nesijaučia. O jeigu dar važiuoji su pažįstamais ar draugais, tai gali kalbėti visą kelią ir net nejausti, kad grįžti namo.

Štai važiuodamas autobusu aš visą kelią būtent ir jaučiu tai – grįžimą namo. Kartais tai būna slogus grįžimas, kartais linksmas, tačiau bet kuriuo atveju grįžimas verčia mąstyti. Žinoma, galima užmigti ir snūduriuoti, galima skaityti knygą ar pabandyti įsijausti į per ausinuką klausomą muziką, tačiau ir šie būdai ne visada gali išgelbėti nuo minčių apie grįžimą namo. Kai važiuoju iš Alytaus į Vilnių, išvažiavimo jausmas manęs nekankina. Kažkodėl man sunkiau grįžti nei išvažiuoti.

Išlipęs Alytuje pajutau, jog čia šalčiau nei Vilniuje. Pasukau nuo stotelės link šaligatvio ir pradėjau eiti link namų. Štai čia yra parduotuvė „Nuolaida“, o štai čia buvo knygynas, kuriame pirkau savo pirmąsias knygas (tai buvo leidyklų „Tyrai“ ir „Eridanas“ leistos fantastinės knygos, kurios kainuodavo po 4-7 litus). Šalia jų yra du kioskai, kuriuose kažkada pirkdavau daug kramtomos gumos su lipdukais arba skrituliukais, ir dar visokio šlamšto ten buvo. Keli žingsniai ir jau matau darželį, kurio niekada nelankiau, o dabar ten jau gal ir ne darželis, o spec. poreikių žmonių dienos užimtumo centras ar kažkas pan. Jeigu pažvelgčiau į kitą pusę, tai žiūrėčiau į IL namą, jei neklystu, tačiau aš niekada nepažvelgiu ton pusėn, todėl ir nežinau, ar neklystu. Greitai prieinu mokyklą ir kitą darželį, o praėjęs juos kertu Šaltinių gatvę ir palengva įsuku į savo kiemą.

Kiemas tuščias, kaip ir ta Alytaus dalis, kurią ką tik perėjau. Įėjęs į laiptinę patrepsiu kojomis, atrakinu duris ir įeinu – štai čia pagaliau ir baigiasi galvojimas apie grįžimą namo. Dabar aš susitaikęs.

Klaidinanti Ramybė

2012/02/20

Penktadienį, kai paverkęs šnirpščiojau nosimi, kolegė manęs paklausė, ar aš peršalau. Papurčiau galvą, ir toliau sėdėjau laikydamas popieriaus lapą; taip tuos popierius dėliojau iš vienos vietos į kitą, kad nusiraminčiau. Darbo pabaigoje man jau sekėsi normaliai susitvardyti, todėl pasakiau, jog išsiskyriau su drauge (todėl ir šnirpščiojau nosimi) ir atsiprašiau dėl savo emocijų.

Pirmadienį vos kolegė įžengė į kabinetą, iškart pajutau, kad jai kažkas negerai – veidas visada viską išduoda. Mes pasisveikinom, o daugiau nieko nekalbėjom iki 11h. Lygiai 11h ji atsistojo ir pasakė labai rimtu tonu, kad eina parūkyt, o kadangi ji nerūko, tai supratau, jog greičiausiai bus su vaikinu išsiskyrus. Besivilkdama striukę ji vėlgi sau neįprastu tonu pasakė keistas savaitgalis, visi aplinkui skiriasi: mano draugė išsiskyrė su vaikinu po ilgos draugystės, o mane vaikinas irgi metė šeštadienį.

Tada aš nuleidau galvą, o ji išėjo parūkyt. Grįžusi pradėjo pasakotis, aš neprieštaravau. Galų gale, aš jau esu įpratęs klausytis žmonių nelaimingų santykių istorijų (laimingų niekas nepasakoja), tai dar viena jau tikrai nepakenks. Jai kalbant kartais aš šį tą pasakydavau, bet kadangi vienu metu buvau pagarsėjęs kaip neblogas demotyvatorius, tai jau kurį laiką atsargiai renku žodžius, kai kalbu su žmonėmis apie santykius – maža kas.

Po to mes nustojom kalbėtis, ir kurį laiką aš mąsčiau apie gyvenimo absurdiškumą (pamąstymai teikė šiokios tokios vilties, nes absurdiškumas dar niekada man neatnešė tiek daug žalos, kiek griežta logika). Keista savaitė laukia, galvojau dirbdamas: penktadienį savo iniciatyva išsiskyriau su drauge, o štai mano kolegę paliko jos vaikinas, tai taip išeina, kad tam tikra (keista) prasme aš dirbsiu kasdien kolegėje matydamas įskaudintą savo buvusią merginą, o mano kolegė kasdien manyje regės ją palikusį vaikiną; dirbsim net keturiese, taip išeina.

– – –

Penktadienį po darbo nuvažiavau namo ir miegojau. Po to susiruošiau į koncertą Supuvusioje skylėje, bet prieš tai užsukau pas Aistę į svečius. Kai man reikia išsikalbėt, visada yra dvi merginos, su kuriomis noriu išsikalbėti, bet dažniausiai tai visada būna Aistė. Kalbant ir geriant alų su ja aš bent trumpam nusimetu naštą. Pakalbėję nuėjom į koncertą, bet ten visą laiką aš niekaip negalėjau susikoncentruoti į muziką, ir net kai grojo Tesa, mano ausys nepriėmė garsų kaip muzikos; buvo kažkoks triukšmas, ir tiek. Grįžau namo 01h  ir nuėjau miegot.

Šeštadienį skaičiau, žaidžiau kompu, žiūrėjau filmą, buvau susitikęs su Migle pasivaikščiot ir dar kartą pasikalbėt, o vakare dar ilgiau skaičiau, kol taip ir užmigau su knyga rankose.

Kadangi šeštadienį daug laiko praleidau vienas, tai prabudęs sekmadienį ruošiausi į iškylą į Akropolį. Norėjosi papulti kažkur tarp žmonių, nes buvimas namuose ir kaltės jausmas varė iš proto. Išsiskyrus (nesvarbu, kurioje barikadų pusėje esi) taip jau būna, jog aš atbunku, taigi važiuodamas autobusu labai ilgai žiūrėjau į priešais mane sėdėjusio vyro striukės priekinę kišenę arba į jo batus. Net nejutau, jog žiūriu per ilgai, galiu žmogų priversti nejaukiai pasijusti. Viskas aplink, atrodė, neturi jokio svorio, ir viskas tėra dekoracijos. Išlipęs iš autobuso neskubėjau eiti (aš visada skubu eiti, o kai neskubu, tai reiškia, kad kažkas su manimi yra negerai), ėjau su visais žmonėmis link didžiosios Vilniaus bažnyčios.

Patekęs į Akropolį pradėjau eiti per drabužių ir batų parduotuves. Neskubėjau, ilgai apžiūrinėjau megztukus ir visokius batus. Nepasimatavau nė vienų batų, tik du megztukus įdomumo dėlei, bet nieko nepirkau – aš čia ne pirkti atvažiavau, tiesiog šiaip pabūti. Aš, kaip ir visi, turiu teisę apsimetinėti. Galiausiai, apėjęs viską, ką galėjau, nuėjau į Maximą, nusipirkau batono (sau), batono (kambariokui, nes, mačiau, kad neturi), forminės duonos, pieno, kolos, padažo makaronams, raudoną papriką, morkų, kryžiažodžių žurnalą ir užsienietišką žurnalą apie futbolą, kurio kaina sudarė didesnę dalį bendros pirkinių sumos (vėliau tai privertė mane nustebti). Išėjus iš Akropolio, reikėjo ilgai laukti tinkamo autobuso, todėl sėdau į nelabai tinkantį autobusą. Vėliau supratau, jog tai nebuvo bloga idėja, nes išlipau ir ėjau dar dvi stoteles, o eiti man visai patiko, nes buvo pradėję jau sniguriuoti, pūga vėluodama artėjo link Vilniaus. Eidamas namo galvoje staiga pradėjau dėlioti istoriją apie vyrą, kuris neišeina iš savo buto (dėl tam tikrų jam pačiam suprantamų aplinkybių), taigi grįžęs namo paplėtojau istoriją; greitu metu sėsiu rašyti apie tą vyrą.

Po to nežinojau, ką daryti (nes troškinio daryti dar negalėjau, kadangi mėsa buvo neatšilus dar), bet čia, mano nuostabai, grįžo kambariokas. Sakė grįžo kuo anksčiau, kad man vienam depresuot neleistų. Jis pasakė tai juokaudamas, bet aš supratau, jog jis iš tiesų grįžo anksčiau dėl manęs. Tada mes kalbėjomės apie menkniekius, jis manęs nieko per daug neklausinėjo, o aš nieko per daug ir nepasakojau. (Keista, bet tik ketvirto kurso pabaigoje mano grupiokių kompanija mane išmokė kartais nekalbėti, nes tai yra visai gera išeitis.) Vakare nuvažiavom išgerti po vieną alaus į barą, po to paėmėm nuo stoties jo tetą ir parvežėm ją iki jos namų, o tada apsipirkom ir grįžę žiūrėjom futbolo rungtynes. Ruošdamasis miegot pajutau, jog esu peršalęs, todėl išgėriau paracetamolio, bet ryte prabudęs vis tiek jaučiausi blogai, todėl dar kartą išgėriau paracetamolio. Deja, vaistai nepadėjo, nes dar ir dabar sloguoju, jaučiuosi nekaip, bet sirgti iš tiesų nenoriu, nes laukia įtempta savaitė – reiks kovoti sąžiningumu prieš kaltės jausmą (nes trumpa ramybė praeis ir ateis vidinių audrų sezonas), ir, žinoma, archyvuoti bylas.

Visą gyvenimą archyvuoti.

Trečioji Diena

2011/11/18

…kurios metu Povilas išsikelia tikslą ir bando jį pasiekti.

Trečiąją dieną aš kėliausi iš mirusiųjų, įžengiau į suplanuotą pasaulį.

Pirmiausia nutariau, kad reikia nusiprausti, tai ir nusiprausiau. Tada, apgalvojęs kelis variantus, nusprendžiau papusryčiauti. Papusryčiavau. Kad pasijusčiau dar žvalesnis, padariau 10 atsispaudimų. Tada prisėdau suplanuoti likusią dieną.

Darbe direktorė mėgsta kartoti, jog svarbiausia yra išsikelti tikslą, o tada reikia numatyti veiksmus, skirtus tikslui įgyvendinti. Mano šiandieninė problema buvo ta, jog norėdamas suplanuoti dieną ir numatyti, ką kada darysiu, turėjau turėti vieną ar kelis tikslus. O tikslo man kaip tik ir trūko. Butas buvo sutvarkytas, taigi negalėjau tvarkyti jo, drabužiai visi buvo neseniai išskalbti, taigi negalėjau jų skalbti. Lentynoje stovėjo kelios knygos, kurių nebuvau baigęs skaityti, tačiau man šiandien norėjosi nuveikti kažką apčiuopiamo ir konkretaus, atnešančio praktinę naudą. Taip galvodamas prasikankinau iki 12h, kada į galvą šovė mintis, jog man reikia įsigyti sportinį džemperį iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Kad įvykdyčiau šį tikslą, numačiau, jog reikia apsilankyti padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Apsirengiau gražesne striuke, užsimečiau kuprinę ir išėjau į lauką. Pirmoji „Humana“ padėvėtų drabužių parduotuvė buvo už 5 min. nuo mano namų. Eidamas link jos stebėjau žmones, tačiau nieko įdomaus be dviejų senyvo amžiaus vyrų, geriančių bobelinę šalia vieno medžio, nepastebėjau. Parduotuvėje neradau sportinio džemperio, kuris bent kiek man patiktų, tai dar pažiūrėjau visokių megztukų ir striukių, nors ir neketinau jų pirkti.

Išėjęs iš parduotuvės nutariau važiuoti į Antakalnio mikrorajoną, kur yra kita „Humana“ parduotuvė. Kaip tik greit atvažiavo tinkamas autobusas, ir jau po 15 minučių aš buvau Antakalnyje. Iš pradžių nuėjau prie bankomato, kad nusiimčiau pinigų, nes grynaisiais turėjau tik 17 litų. Tiesa, bankomato neradau ten, kur jis visada buvo – pasirodo jis buvo perkeltas į banko filialo vidines patalpas. Ten buvo dviejų žmonių eilė, atsistojau už tokio vyriškio. Tada pastebėjau, jog šalia yra kitas bankomatas, kuriame galima dar ir įnešti pinigus į savo banko kortelę. Pagalvojau, kad jei galima įnešti, tai greičiausiai galima ir išsiimti, todėl nutariau pabandyti savo laimę. Deja, man nepavyko, bet to nežinojo priešais mane stovėję du žmonės, taigi kai grįžau į eilę, prie to bankomato perėjo vyras, stovėjęs prieš mane. Galvojau gal būtų mandagu jam pasakyti, jog tame bankomate negalima nuimti pinigų, tačiau greit susigriebiau – nemandagu yra kištis į svetimo žmogaus reikalus. Likau stovėti eilėje, o eilė kaip tik pajudėjo, dabar jau senyva moteris priėjo prie bankomato ir rinko savo kortelės PIN kodą; aš žvalgiausi po patalpą. Vyras, pabandęs savo laimę prie kito bankomato, grįžo į eilę ir iš lėto, bet užtikrintai, atsistojo eilėje priešais mane. Aš nepykau, maža to, man jau buvo kilusi mintis užleisti jį prieš save – šiandien buvau kažkaip mandagiai nusiteikęs.

Senyva moteris nusiėmė pinigus, po to dar sulaukė čekio, o tada dar atsispausdino du čekius su sąskaitos likučiais ir nuėjo. Vyras, stovėjęs priešais mane, pajudėjo link bankomato ir aš net lengviau atsidusau, nes kažkodėl visą laiką tarsi verčiamas spoksojau į jo pakaušį, galvodamas, kaip atrodys mano pakaušis, kai man bus 30, 40, 50 metų. Ar tas vyras kada nors galvojo apie savo pakaušį? O ar galvojo, kaip sens jo kitos kūno vietos?

Aš karts nuo karto apie tai galvoju. Viskas dėl to, jog dar kai mokiausi mokykloje, vieną dieną pas mus atėjo tokia kaimynė, su kuria visai nebendravom, ir paprašė ateiti pas ją padėti dėl kažko. Aš nusekiau ją nieko nesuprasdamas. Jos bute pamačiau greitosios pagalbos žmones – gydytoją ir vairuotoją. Gydytoja tikrino tos kaimynės tėvo pulsą, tada ėmė ruošti švirkštą su vaistais. Aš stovėjau kambario tarpduryje ir stebėjau bejėgį, sunkiai kvėpuojantį nuogą kaimyną. Jam buvo virš septyniasdešimties. Kai mes buvom vaikai, jis visada mus pakalbindavo, buvo toks guvus malonus senukas. O dabar jo kūnas gulėjo nuogas, bejėgis. Mane labai trikdė tai, kad vyro pimpalas buvo nepridengtas. Jis buvo toks mažas, o plaukai aplink jį buvo visi žili žili. Nenoriai pagalvojau, kad visų vyrų laukia tokia baigtis – vyriškumo praradimas. Tada liks tik karštligiškai užsiimti kokiais nors kitokiais dalykais, pvz. sodininkyste ar pašto ženklų kolekcionavimu, arba domėjimusi politika – bet kuo, kas tik sugebės geriau kompensuoti impotenciją.

Gydytoja suleido jam vaistų, o po to įdūrė kitą švirkštą, prijungė lašinę ir kažką jam lašino. Ji paprašė, kad kaimynė palaikytų tą lašinę, o pati nuėjo dar kažką padaryti, ir tuo metu, norėdama apeiti kaimynę, ją netyčia stumtelėjo. Toji pasilenkė į vieną pusę, viena ranka netyčia kliudydama iš lašinės išvestą vamzdelį, ir tasai su visa adata ištrūko iš vyro rankos. Kraujo srovė šovė iš rankos, aptaškė gydytoją, kaimynė sutriko ir pradėjo isteriškai mykti, gydytoja ją aprėkė, o aš stovėjau sutrikęs. Po to gydytoja vata užspaudė žaizdą, viską sutvarkė. Grįžo kaimynės sūnus, gydytoja pasakė, kad jau galima vyrą nešti neštuvais į greitosios pagalbos automobilį, tai sūnus su vairuotoju ir išnešė. Taip jau išėjo, kad mano pagalbos taip ir neprireikė. Aš išėjau su visais į lauką ir pasukau link namų.

Antkalnio „Humanoje“ buvo itin daug moteriškų drabužių ir per mažai vyriškų. Neradęs, ko ieškau, išėjau iš parduotuvės, perėjau gatvę ir nuėjau į padėvėtų knygų knygyną. Ten ilgai žiūrinėjau lietuvių autorių knygas, po to nuėjau į fantastikos skyrių, o galiausiai apžiūrėjau net ir visokius senus žurnalus, tačiau taip ir išėjau nieko įdomaus neradęs.

Nuėjęs į stotelę laukiau 2 maršruto troleibuso. Galvojau gal laukiant surūkyti vienintelę turimą cigaretę, tačiau nutariau nerūkyti, nes stotelėje buvo keli maži vaikai, važiuojantys namo po pamokų, ir keli paaugliai, o aš nenorėjau niekam rodyti blogo pavyzdžio. Pats kiek save prisimenu, niekada nesižavėjau vyresniais rūkančiais ar geriančiais vyrukais, buvau stipriai nusiteikęs prieš rūkymą ir gėrimą (šeimos moterų įtaka; nesakau, kad bloga), ir tik vėliau, kai jau buvau pilnametis ir ėmiau išgerti, ir kartais parūkydavau, vieną dieną supratau, kad man be galo patinka matyti gražiai apsirengusius vyrukus, kurie lauke rūko ir laiko alaus butelį laukdami roko koncerto. Aš irgi laukdavau su jais, man patikdavo būti netoli tokių kietų vyrukų. Net geriau pasijusdavau, kai į kitą koncertą ateidavau su vienu ar keliais buteliais alaus, laikydavau alų rankoje, šnekučiuodavausi su pažįstamais, išsitraukdavau cigaretę, prisidegdavau, užsirūkydavau. Dūmai kyla į viršų, gaivus alaus gurkšnis, mano gražus džemperis ir batai. Malonu jaustis išvaizdžiu.

Visa tai taip kvaila.

Išlipęs Karaliaus Mindaugo stotelėje kartu su kitais studentais pasileidau per gatves link Vilniaus universiteto centrinių rūmų. Eidamas bandžiau save apgauti ir pasijusti studentu, tačiau man nepavyko. Aš niekada nejaučiau kažkokio išskirtinio jausmo dėl studentavimo. Per keturis studijų metus aš daugiau dėmesio skyriau savo ir aplinkinio pasaulio supratimui, nei savo studijuojamam dalykui. Dėl to kartais jausdavau kaltę prieš mamą ir jaunuolius, kurie geidžia aukštojo išsilavinimo, bet dėl savo šeimos prastos finansinės padėties negali jo įgyti. Jaučiausi tarsi nenusipelnęs studijuoti; net nebuvo minties apie džiūgavimą dėl to, kad mokausi geriausiame Lietuvos universitete.

Aš tiesiog stūmiau laiką. Laukiau, kada prasidės tas gyvenimas. Tas jausmas, kad jau tuoj tuoj jis ateis ir prasidės, manęs neapleido visą gyvenimą. Būdamas vaikas aš galvojau kaip imsiu ir vieną dieną tapsiu dideliu – vairuosiu automobilį, nenorėsiu kolekcionuot visokiausių lipdukų iš kramtomų gumų. Po to, kai tapau paauglys, svajojau greičiau užaugti, turėti darbą ir pinigų, kad niekas man neaiškintų kaip gyventi. Kai baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti, galvodavau, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai dirbsiu kažkokį darbą, būsiu protingesnis ir brandesnis. Laikas ėjo, o aš vis dar gyvenau laukimu. Kažkur turėjo būti laikas, kai viskas bus taip, kaip man reikia, jis turėjo būti kažkur visai netoli. Keli mėnesiai, pusmetis, metai – mano branda turėtų greit prasidėti. O po to jau greitai ir mergina atsiras, ir šeima bus sukurta, ir vaikai gims, ir ramus šeimyninis gyvenimas ateis, kuris kartais gąsdina mane, o kartais ramina. Būtų gerai, jeigu vieną dieną aš prabusčiau ir branda jau būtų pasiekusi mane. Rasčiau gražius juodus odinius batus koridoriuje, mano drabužiai būtų klasiški, turėčiau žmoną ir porą vaikų, o ryte jau gerčiau juodą kavą, ne arbatą.

Branda yra tai, ko noriu, ir kartu tai, ko bijau, nes ji visada skausminga. Man baisu girdėti, kaip mano jau susitupėję draugai sako nepyk, negaliu šįvakar pas tave užsukt pažiūrėt futbolo, arba turiu tik pusvalandį, yra reikalų namie, arba aš užsisakysiu arbatos, nes draugei nepatinka, kai geriu alų. Suprantu, jog kartais (o gal ir dažnai) reikia aukotis dėl savo antros pusės, suvokiu, kad ne visada viskas yra taip, kaip tau norisi, kad būtų, bet aš tikrai kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip save varžo, net kai jų antros pusės jų neprašo. Niekas neprašė mano vieno draugo nustoti analizuoti žmonių santykius, bet jis ėmė ir nustojo, nors jam tai puikiai sekėsi; po to jis greit ir vedė. Galvodamas apie jį sakau sau: jis sužaidė pagal taisyklės, sužaidė dėl baimės likti vienas. Negali dėl to pykti – visi bijom būti vieniši arba bijom to, kur mus gali nuvesti mūsų mąstymas.

Bet aš pykstu ant jo. Ir pykstu ant savęs, kad bijau sužaisti pagal tas taisykles. Buvo daug kartų, kai galėjau tai padaryti. Ypač kai jauti, jog mergina tau jaučia didelę simpatiją: tu gali leisti jai susiprasti, kad ji velniškai tave myli, gali pakurstyti ją, pasakydamas, kad tu irgi ją myli, net jeigu tu ir nesi dėl to tikras. Tu gali taip lengvai sužavėti ir padėti pats sau susižavėti mergina, po kiek laiko gali taip lengvai susituokti ir pradėti rimtą gyvenimą. Keli žingsniai ir branda pasiekta. Kodėl aš nežengiau tų žingsnių link normalaus gyvenimo?

Dar nepriėjęs universiteto užėjau į vieną knygyną. Jame sutikau Martyną, kuri yra mano pažįstama. Pasirodo, ji ten dirbo. Trumpai pakalbėjom, paklausėm, kaip kam sekasi. Po to pasisukinėjau knygyne, paėmiau Charles Bukowski ką tik išleistą trumpų novelių knygą ir galvojau susimokėti ir eiti toliau, bet tada pamačiau, jog knygyne buvo kelios Bukowskio knygos originalo kalba. Paėmiau pirmąją, tai buvo „Faktotumas“. Kitos – „Paštas“, novelių rinkinys ir du poezijos rinkiniai. Pavarčiau abu poezijus rinkinius, vienas kainavo 47 Lt, o kitas – 41 Lt. Nežinojau, ar verta pirkti kurį nors vieną. Man keista, kad negriebiau abiejų knygų – taip tikrai anksčiau, prieš metus, būčiau pasielgęs. Tačiau dabar svarsčiau apie visus „už“ ir „prieš“, norėjau priimti teisingą sprendimą. Taip bemąstydamas nusprendžiau, jog nereikia pirkti Bukowskio poezijos, reikia pirkti tik tą trumpų novelių rinkinį, ir kuo greičiau eiti į kitas dvi „Humanas“, nesidairant į pakeliui esančius knygynus. Sumokėjau už knygą, palinkėjom su Martyna vienas kitam sėkmės, ir aš išėjau.

Eidamas link centre įskūrusios „Humanos“ visgi neišlaikiau įtampos ir užėjau į du knygynus, tačiau, ačiū dievui, juose niekas manęs nesudomino. Išėjęs iš antrojo, nutariau užsirūkyti. Ėjau rūkydamas Dominikonų gatve, tada perėjau Vokiečių gatvę ir buvau bepradedąs eiti Trakų gatve, kur buvo „Humana“, bet staiga persigalvojau ir, pasukęs į kairę, pasileidau eiti Vokiečių gatve. Toje Trakų gatvėje nėra šiukšlinių, taigi man teks cigaretės nuorūką mesti ant gatvės, o man labai nepatinka šiukšlinti, todėl ir nusprendžiau neiti į tą „Humaną“. Kita „Humana“ laukė manęs Pylimo gatvėje.

Kol nuėjau iki tos „Humanos“, užsukau į dar vieną knygyną. Girdėjau, kad jame būna įdomių žurnalų ir senų muzikos plokštelių. Įėjęs pamačiau, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Ji nebuvo pardavėja; vartė kažkokį žurnalą. Greit išgirdau „laba diena“, pasisukau į kairę ir išvydau jauną vyruką, kuris buvo pardavėjas. Pasisveikinau jį ir nuėjau pažiūrėti, kokių žurnalų buvo šiame knygyne.

Mačiau žurnalus apie muziką, madą, dizainą. Mačiau ir toliau sudėtas senas muzikos plokšteles. Pro mane praėjo mano amžiaus vyrukas, girdėjau kaip jis klausia pardavėjo, kieno čia paroda eksponuojama. Pakėliau akis aukščiau ir pamačiau iškabintas nuotraukas. Vienoje buvo nufotografuoti šaukštai, kitoje – dubuo. Girdėjau, kaip pardavėjas atsako, jog paroda yra jo vieno pažįstamo ir dar pridūrė, kad čia gali bet kas eksponuotis. Knygyno lankytojas užsiminė, jog turi draugą, kuris gražiai piešia ir jo darbai kažkada buvo eksponuoti mokykloje. Pardavėjas paklausė, kokio formato yra to vyruko draugo darbai. Jis atsakė, kad visi yra A4 formato. Gerai tada, atsakė pardavėjas.

Jie dar kažką kalbėjo, bet aš nustojau klausytis. Stovėjau viduryje knygyno, ir tiek. Nenorėjau vartyti nė vieno žurnalo, nenorėjau kuistis tarp senų plokštelių. Mergina, nužvelgusi mane, kai įėjau į knygyną, vis dar vartė žurnalus. Bandžiau įžiūrėti, kokį žurnalą ji varto, ir tada ji pagavo mano žvilgsnį. Pasijutau kaip vagis, ką čią vagis – kaip tikras nusikaltėlis, nusižiūrintas aukas parduotuvėse ir po to sekantis jas.

Ji nusuko žvilgsnį į žurnalą, aš nuleidau akis žemyn. Pastebėjau jos batus, ji avėjo kerzais. Aš niekada nenorėjau kerzų, net kai kelis mėnesius laikiau save panku. Turbūt aš ilgai užsižiūrėjau į jos batus, nes ji vėl pamatė, kad stebiu ją, ir staiga pasakė:

– Ko tu žiūri?

Aš pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jos akis. Ji atrodė sutrikusi labiau nei aš, nors tai aš turėjau būti labiau sutrikęs. Kelias sekundes galvojau, ar man reikia kažką atsakyti, ar tiesiog išeiti iš knygyno. Nusprendžiau imti ir išeiti. Deja, vietoj to, aš apėjau lentyną, kuri skyrė mus, priėjau arčiau jos ir sakau:

– Neturėjau ką veikti namie, tai išėjau į miestą pasivaikščiot, bet šiandien kažkas ne taip su..

Ji dar labiau sutriko. Tada susipratau, jog tai nėra tinkama akimirka dviejų nepažįstamų žmonių atviram pokalbiui, pasakiau „atsiprašau“ ir išėjau iš knygyno.

Paskutinėje „Humanoje“ vėl neradau nieko gero, nors per daug ir neieškojau: įėjęs tiesiog apsukau ratą parudotuvėje ir išėjau. Išėjęs pasukau link stotelės, sulaukiau troleibuso ir pajudėjau link namų.

Miestas šiandien buvo uždaras man.

Grįžęs namo jaučiausi prislėgtas, todėl papietavęs pažiūrėjau keturias iš eilės CSI serijas, kad užmirščiau nevykusį bandymą tikslingai praleisti dieną, bet net ir CSI negalėjo numušti slogios nuotaikos. Šiandien viskas atrodė kažkaip ne taip.

Antroji Diena

2011/11/17

…kurios metu Povilas nuveikia daug naudingų dalykų, sunerimsta dėl keistų blyksnių ir mąsto apie daug ką.

Prabudęs puikiai žinojau, ką darysiu – nuvalysiu dulkes nuo kambarioko kambaryje esančios jo skalbinių dėžės.

Vakar vakare pastebėjau tą dėžę eidamas iš balkono, ir toji mintis apie dulkiną dėžę galvoje sukosi nuo pat 06h ryto, kai pirmąkart nubudau; o po to buvau nubudęs 08h, 08:40h, ir kiekvieną kartą iškart pradėdavau galvoti apie dėžę. Kai prabudau 09:40h, nusprendžiau, jog jau reikia keltis iš lovos.

Atsikėlęs nuėjau į tualetą-vonią, ten radau skudurėlį dulkėms valyti. Paėmiau jį ir nuėjau į kambarioko kambarį. Kambariokas jau buvo išėjęs į darbą, taigi aš drąsiai žengiau prie skalbinių dėžės ir keturiais perbraukimais nuvaliau visas dulkes, nesibaimindamas, jog kambariokas man pasakys, kad niekas manęs neprašė valyti dulkių jo kambaryje. Kartą buvo, jog aš kažką padariau gero jam ar jo kambariui, o jis grįžęs pasakė, kad to daryti visai nereikėjo. Aš neįsižeidžiau, bet nusprendžiau, kad jei kitą kartą vėl norėsiu kažką jam gero padaryti, tai reikės nutylėti tai, kad jis nepasijustų nejaukiai, sužinojęs, jog šiek tiek sutvarkiau jo kambarį.

Nuvalęs dėžę grįžau į tualetą-vonią, išploviau skudurėlį ir padėjau jį džiūti. Akis užkliuvo už grindų valymui skirtos šluotos, užkištos už skalbimo mašinos. Ištraukiau ją, sušlapinau jos kempinę, nugrežiau ir grįžau į kambarioko kambarį. Tiesa, eidamas dar nežinojau, jog jo kambario grindys dulkinos, bet mano nuojauta manęs neapgavo – grindys buvo kaip reikiant dulkinos.

Išvalęs kambario grindis išploviau šluotos kempinę ir išvaliau koridoriaus bei virtuvės grindis. Po to įjungiau dulkių siurblį ir išsiurbiau visokius plyšelius koridoriuje, o tada ir savo kambarį. Grįžęs dar kartą į tualetą-vonią paėmiau tą patį dulkių valymui skirtą skudurėlį ir kruopščiai nuvaliau mano kambaryje esančius stalą, dvi spinteles ir vieną iš keturių savo spintos lentynų. Kodėl vieną iš keturių? Niekada nekvaršinu sau galvos tokiais klausimais. Tiesiog taip jau būna, jog imu ir kažką padarau ne iki galo: vietoje to, kad nuvalyčiau visas keturias lentynas, aš nuvalau tik vieną, nes iš tikrųjų valau viską mechaniškai, taigi – nepatikrinęs, ar ten tikrai yra dulkių. Šiandienos atveju nuvaliau vieną lentyną, nors galėjo būti, jog būčiau nuvalęs visas. Toks valymas iš eigos nėra motyvuotas, nes nesu įsitikinęs, ar lentynos tikrai dulkinos, todėl ir nematau reikalo viską valyti kruopščiai. Jeigu būčiau pastebėjęs, kad bent viena lentyna yra dulkina, tada būčiau kruopščiai nuvalęs visas, bet šiandien valydamas tą vieną lentyną nepastebėjau, kad ji būtų dulkina, todėl kitas tris visai praleidau. Aišku, tvarką mėgstantys žmonės man galėtų pasakyti, jog man nebūtų nukritusios rankos, jeigu būčiau nuvalęs visas keturias lentynas dėl viso pikto. Bet tokiems žmonėms visada galima atsakyti, kad rankos galėjo ir nukristi.

Žmonės kartais prikalba tiek daug nesąmonių – rankos nenukristų, jei padarytum tą ar aną, verkia duonelė tinginio valgoma, nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs, ir t.t. Ką visai tai reiškia? Duona juk tikrai neverkia, kai ją valgo tinginys. Aš gyvenime tiek daug duonos privalgiau, ir duona niekada neapsiverkė, kai ją valgiau, nors mama nuo 13 metų man dažnai kartojo, kad esu tinginys, nes mėgau skaityti knygas arba šiaip svajoti, ar užsiimti kitais menkniekiais, kurių ji nesuprato. O kaip suprasti tą nesigailėjimą dėl ankstyvaus kėlimosi ir ankstyvų vedybų? Kai man buvo devyniolika metų, aš pradėjau gyventi kartu su savo mergina, ir mama tada visąlaik man kalė į galvą, kad tik neprisidaryčiau vaikų ar neužsinorėčiau tuoktis, tai kaip dabar suprasti tą pasakymą? Ar mama man blogo norėjo? Tikrai ne, o tai reiškia, jog ta patarlė nebeaktuli. O tos patarlės apie ankstyvą kėlimasi išvis nesąmoninga: kartais būna, jog netyčia atsikeli anksti, nors dar galėjai miegoti dvidešimt minučių, ir po to tu jau nebeužmiegi – tai kur čia tas gerumas anksti keltis?

Ar bent kas nors iš mūsų pagalvoja apie tai, ką mes kartais kalbam? Abejoju, ar mano tėvų kartos žmonės gali paaiškinti tokius pasakymus kaip žemė – akmuo, pinigai – vanduo arba kol lūpos saldžios – visi laižo. Gal kažkada šios senos patarlės ir įvairūs priežodžiai ir buvo aktualūs, kai dar visi žmonės gyveno kaimuose ir rūpinosi savo ūkiais, bet dabar laikai pasikeitę ir tokie pasakymai yra atgyvena. Be to aš įtariu, jog daugelis pasakymų, skirtų pašiepti tinginystei, buvo sukurti todėl, kad vieni žmonės sunkiai dirbo, o kiti – nelabai, ir pastarieji erzino sunkiai dirbančius, todėl sunkiai dirbantys ėmė galvoti visokių patarlių, norėdami įžeisti ar priversti nejaukiai pasijusti tuos mažiau dirbančius.

Kai būnu grįžęs į gimtą miestą, mama šeštadienį labai mėgsta akcentuoti darbą, ji kalba apie jį su pasigėrėjimu. Ji dažnai pradeda sakinius taip: žmonės nuo pat ankstyvo ryto visur eina…, žiūrėk, kiek žmonių – ir visi kažką veikia…, net ir savaitgaliais žmonės nesėdi be darbo… Jeigu ilgiau jos pasiklausau, imu ir prievarta susigėstu, nes man savaitgalį nieko nėra maloniau kaip prigulti ant sofos ir paskaityti knygą ar pasikuisti po rašomojo stalo stalčius ieškant visokių keistų užmirštų užrašų knygelių. O susigėdęs suprantu, jog, deja, savęs nepakeisiu, esu koks esu, todėl pereinu prie veidmainiavimo: imu šmirinėti iš kambario į kambarį (iš viso turim keturis kambarius bute), tarsi kažko ieškodamas, tarsi kažką suradęs galėčiau imtis kažkokio darbo, kurį esu numatęs sau; atsidarau sieninę spintą, esančią tarp virtuvės ir koridoriaus, kurioje sudėta daug daiktų, kurie būna retai reikalingi, ir pradedu įnirtingai kažko ieškoti, o kai mama paklausia, ko ieškau, atsakau „ai, tokio dalyko“; arba nueinu aplankyti močiutės.

Tokios nemalonios situacijos būtų galima išvengti, jei mes turėtume sodybą ar kaimą, ar automobilį. Bet mes niekada neturim ir neturėjom, todėl man sunku įsivaizduoti, kokio darbo galėčiau imtis bute, kuris ir taip jau būna sutvarkytas prieš man grįžtant praleisti savaitgalio gimtuose namuose. Mama galėtų bent jau palikti ką nors man sutvarkyti, bet ne, ji sako negaliu laukti savo vaiko apsikuitusi. Blogiausia yra tai, kad kalbėdama taip, ji man meluoja – ji iš tų žmonių, kurių gyvenamoji aplinka visada būna tvarkinga. Visi šie dalykai ir priveda prie verdikto, jog esu tinginys ir nenoriu nieko veikti.

Bet tai juk nėra tiesa. Štai šiandien niekieno neprašomas sutvarkiau kambarioko kambarį ir savo kambarį, ir virtuvę, ir koridorių. Ir dabar yra dar tik 10:14h, o aš jau esu nuveikęs tiek daug dalykų!

Prisėdęs virtuvėje pusryčiauti pastebėjau, jog debesys danguje sklaidėsi ir saulė ėmė šviesti stipriau. Naktį buvo nebloga šalna, nes žolė buvo vis dar pabalus. Buvo įdomu sužinoti, ar lauke vis dar vėsu, bet nosies kišti ten visai nesinorėjo. Be to, kai pusryčiams valgau dribsnius su pienu, esu labai laimingas ir ramus, ir būnu dar laimingesnis, jeigu man nereikia niekur eiti, net jeigu diena ir labai graži.

O ši diena vis gražėjo ir gražėjo, nes greit debesų danguje visai neliko, saulė pakilo aukščiau ir geriau apšvietė mūsų kiemą, viskas skendėjo šviesioje ramybėje. Pavalgęs nuėjau į kambarioko kambarį, kuris buvo stipriai apšviestas saulės, ir prisėdau ant jo lovos. Taip sėdėjau kurį laiką ir apžiūrinėjau kambarį, o kartais atsukdavau veidą į langą ir prisimerkdavau dėl ryškios šviesos. Man taip kartais labai reikia pasėdėti apšviestam, apima kažkoks sunkiai paaiškinamas gerumas.

Pasisėmęs tiek gerumo grįžau į virtuvę ir nusprendžiau paskaityti naujienas internete. Įsijungiau kompiuterį ir ruošiausi jau skaityti apie tai, kad netikėtai vieno banko veikla buvo laikinai sustabdyta (ne dėl to, kad man tai rūpi, tiesiog šiaip), kai staiga šviesos blyksnis apakino mane. Pažiūrėjau pro langą, bet nesupratau, iš kur tas blyksnis atėjo. Greičiausiai kažkas atidarė langą, į kurį švietė saulė, ir taip susidarė tas blyksnis.

Sutelkiau dėmesį į kompiuterio ekraną ir vėl pradėjau skaityti, bet perskaitęs kelis sakinius vėl buvau apakintas šviesos. Kaip ir pirmąkart, nesupratau, iš kur jis atsirado. Kiemas atrodė ramus ramus. Įdėmiai apžiūrėjau visus kaimyninių namų langus, kurie išėjo į kiemo pusę, tačiau neradau prie ko prikibti. Nutariau šį kartą ilgiau palaukti, nes tikėjausi, jog blyksnis gali pasirodyti ir trečiąkart. Žiūrėjau tiesiai prieš save kurį laiką, ir staiga mane vėl apakino. Tapo aišku, jog blyksnį sukelia tikrai langas, tačiau jis buvo darinėjamas ne šiame kieme, o tolesniame arba dar tolesniame. Sukaupęs visą dėmesį bandžiau įžiūrėti, kas ten gali vykti, tačiau man nepavyko nieko įžiūrėti. Vienintelis paaiškinimas, kodėl žmonės darinėja langą, buvo tai, jog galbūt jie jį valo. Kita vertus, ar žmonės valo langus lapkričio pabaigoje? Dažniausiai juk valo atšilus orams pavasarį, dar valo vasarą, dar gal šiltu rudens metu, bet tikrai nemačiau, jog valytų, kai jau būna šalta.

Man baisiai parūpo tas langas. Kol sėdėjau virtuvėj ir žiūrėjau į tą pusę, iš kurios mano manymu atsklisdavo blyksniai, buvau apakintas dar keturis kartus. Smalsumo pagautas nutariau nueiti ir pažiūrėti, kas ten vyksta, juolab, kad neturėjau ką veikti.

Įsispyriau į sportinius batelius, apsirengiau savo šiltesne striuke ir išėjau į kiemą. Lauke buvo tikrai vėsu. Pasukau eiti link tos pusės, iš kur atskriedavo šviesos blyksniai. Perėjęs savo kiemą ėmiau girdėti kažkokius šūksnius. Kai įėjau į kitą kiemą, šūksniai pasidarė dar garsesni, tačiau negalėjau išgirsti, kas yra šaukiama. Artėdamas link kiemo centro, pamačiau vyriškį, kuris stovėjo atsitraukęs per dešimt metrų nuo vienos laiptinės ir žiūrėjo užvertęs galvą aukštyn. Pakėlęs galvą, pamačiau pravirą langą. Prie jo staiga pasirodė moters veidas, o po to iškart pamačiau krentančius sąsiuvinius ir padrikus lapus. Nepraėjus nė dešimčiai sekundžių, moters veidas vėl pasirodė prie lango, ji išmetė kažkokią dėžutę, o išmesdama kliudė langą, kuris greit pajudėjo į dešinę, po to jo rėmas stuktelėjo į namo sieną ir jis ėmė grįžti į pradinę padėtį, tačiau čia ir vėl pasirodė moters veidas, ji netyčia trenkė į langą, mesdama marškinius ir batus, ir langas vėl pajudėjo į dešinę. Va iš kur tie blykstelėjimai, ir kaip gaila, kad iš tokio didelio piktumo ir įniršio..

Ir ji vis šaukė. Šaukė įnirtingai, pagalvojau, jog greičiausiai šaukdama net ir spjaudėsi, tačiau tuo negalėjau būti tikras. Vis dar buvo sunku suprasti, ką ji šaukė, tik žodžiai kūrva ir blet buvo aiškūs. O vyras stovėjo apačioje ir vis kratė galvą. Jis nieko nešaukė moteriai. Man ėmė rodytis, jog vyras greičiausiai bus tikrai kaltas, kažkaip bus įžeidęs tą moterį, o jo rami stovėsena tarsi byloja apie jo kaltės pripažinimą. Buvo truputį gaila matyti jį tokį, man pasidarė neramu, nes supratau, jog mano akivaizdoje byra dviejų žmonių gyvenimas ir aš negaliu to sustabdyti. Žinoma, jeigu tai būtų holivudinis filmas, aš prieičiau prie vyro ir pasiūlyčiau jam pagalbą, po to išmokyčiau kaip susigrąžinti tą moterį, ir, galiausiai, viskas baigtųsi penkiais happy-end‘ais. Jei tai būtų sovietinė drama, tada pora, laikui bėgant, užmirštų nuoskaudas, ir vieną dieną vyras ateitų pas moterį su gero vyno buteliu ir skaniu kumpiu, ir moteris jam viską atleistų, ir jie susitaikytų, ir gyventų gražiai. Gaila, kad ši scena nėra iš filmų.

Kadangi man veikti ten nebuvo ką, apsisukau eiti namo. Grįždamas prisiminiau, jog mūsų šeimos namuose visą laiką kažkokiu būdu buvo išvengiama daiktų mėtymo. Kita vertus, galbūt tai buvo dėl to, jog mama niekada nevarydavo tėvo iš namų, kai jų bandymai sugyventi gražiai eilinį kartą baigdavosi tragiškai mano atžvilgiu. Mama visada suprasdavo, jog viskas jau baigta, nes tėvas nesikeičia ir netampa geresnis, ir leisdavo tėvui pajusti, jog mes galim gyventi be jo. Kai jis pajusdavo, kad prisidirbo iki kaklo ir yra kaltas, sukeldavo didelį barnį ir išeidavo iš namų garsiai keikdamasis ir trankydamas duris. Mes po kiek laiko jau ir prieš kaimynus nesigėdijom dėl tokio jo elgesio, viskas tapo norma.

Kartais tėvas daiktus išsiveždavo pats, kartais atsiųsdavo kokį nors draugą paimti jo daiktų, o kartą prašė mūsų paštu atsiųsti, bet mes jam nenusiuntėm, ir po pusmečio mama išnešė jo visus likusius marškinius prie konteinerio, kad benamiai galėtų jais apsirengti. Iš tiesų keista, kad jis turėjo tiek daug marškinių – kiek jį pamenu, visada vilkėdavo marškinius ir labai retai kokius nors marškinėlius. Su marškiniais jis visada atrodydavo toks vyriškas, o marškinėliai, atrodė, tiesiog nederėjo jo charakteriui.

Mintis apie tėvo marškinius priminė man kitą dalyką, susijusį su tėvu – tai, kaip jis uždėdavo man ranką ant peties. Joks kitas vyras niekada nėra man taip uždėjęs rankos ant peties. Tėvo ranka buvo sunki, ir uždėdavo ją dažniausiai tik tada, kai būdavom kur nors svečiuose. Uždėjęs dažnai dar pasakydavo „sūnau Dovydo“. Niekada nesupratau, kodėl jis tai sakydavo, o įdomiausia, jog nors ir atrodydavo, jog ranką uždeda man ant peties tik norėdamas tarsi pasipuikuoti ar pasirodyti geras prieš kitus žmones, tą „sūnau Dovydo“ jis visada ištardavo negarsiai ir aiškiausiai adresuodavo man vienam.

Iš tiesų aš niekada nesupratau, ar tėvas manimi džiaugėsi. Ir ar išvis džiaugėsi, kad turi sūnų. Aš buvau jo priešingybė – ramus, tylus, prisirišęs prie mamos, o ne prie šeimos vyrų. Tėvas, būdamas 13, slapčia jau rūkė, jo tėvui nežinant buvo paėmęs jo automoblį ir važinėjosi po Alytų su draugais, o aš. Ką aš? Man patiko skaityti knygas, rinkti menkniekius, domėtis visokiais fantastiniais dalykais ir vienam užsiiminėti mažmožiais, kuriems niekas rimtai neskyrė dėmesio mūsų šeimoje (aš nepykdavau dėl to). Galiausiai aš taip ir užaugau kaip jo priešingybė.

Mąstydamas apie save vaikystėje ir paauglystėje, pastebiu, jog visada turėjau polinkį fantastikai. Būdamas antroje klasėje perskaičiau pirmą fantastinę knygą („Haukas ir Fišer. Vilkas avidėje“, Simonas R. Greenas) ir tada tiesiog panėriau į fantastikos pasaulį. Būdamas penktoje ar šeštoje klasėje nekantriai laukiau naujojo „Žvaigždių karų“ filmo, bet kai jis pasirodė, mama manęs neleido į kiną (iki šiol nesuprantu, todėl), taigi aš tenkinausi pirkdamas kramtomą gumą su lipdukais iš to filmo epizodų. Būdamas aštuntoje klasėje pradėjau skaityti kitokią grožinę literatūrą, nieko nesupradamas apie meilę pamėgau nelaimingus meilės romanus. Nuo tada mažiau dėmesio skyriau fantastikai, tačiau pats nuolatos fantazuodavau iki begalybės: kaip tampu pripažintu rašytoju, po to pradėjau klausyti roką ir norėjau tapti roko grupės vokalistu ar bent jau gitaristu, o kai pradėjau žavėtis futbolu, norėjau tapti geru futbolo gynėju. Mano fantazijai nebuvo ribų, ir aš praleisdavau 99% laiko fantazuodamas, ir tik 1% laiko darydamas kažką, kas galėjo padėti įgyvendinti fantazijas: pradėjau groti akustine gitara, bet mečiau po mėnesio; balso ir klausos visąlaik neturėjau; rašiau itin apgailėtinus eilėraščius; niekada nelankiau futbolo treniruočių, kad išmokčiau geriau žaisti.

Fantazija pakišo man koją kaip reikiant. Visąlaik gyvenau tarsi iliuzijoje, jog atėjus laikui viskas bus taip, kaip reikia. Nemokėjau kryptingai projektuoti savo asmenybės – mėčiausi nuo vieno dalyko prie kito, taip niekada ir nesiimdamas nieko visa širdimi, tik leisdamas savo fantazijai nupiešti gražius vaizdinius dalykų, kurie manęs laukia ateityje. Fantazija man visą laiką davė per daug, kad galėčiau rimtai siekti tam tikrų realių tikslų. Įdomiausia tai, jog didelė dalis mano svajonių virsdavo realybe, net jei aš ir nedėdavau jokių pastangų, tačiau tada nutikdavo kitas baisus dalykas – aš suprasdavau, jog tai, apie ką svajojau, dabar man visai nebeįdomu.

Grįžęs namo norėjau nustoti apie visa tai galvoti, todėl paėmiau Gabrielio Garsijos Markeso knygą „Patriarcho ruduo“ ir priguliau ant lovos paskaityti. Skaičiau iki pietų, o tada pasikepiau blynelius su kumpiu ir sūriu, ir valgydamas žiūrėjau CSI seriją. Serija buvo labai įdomi: buvo rasta išžudyta keturių asmenų šeima, CSI raso įtariamąjį, kuris greit prisipažino nužudęs šeimą, bet po to atėjo tokia mergina ir pasakė, kad tai ji išžudė šeimą, o serijos viduryje atsirado dar du žmonės, kurie norėjo prisiimti kaltę dėl šeimos nužudymo, todėl visi CSI buvo sutrikę ir nežinojo, ką daryti, bet galiausiai išnarpliojo bylą man kaip tik bebaigiant valgyti antrąjį blyną.

Pavalgęs apsirengiau ir išėjau į lauką. Nežinojau, kur noriu eiti, bet žinojau, kad man reikia pabūti tarp žmonių, taigi nuvažiavau į didelį prekybos centrą. Ten apsukau ratą, neužeidamas nė į vieną parduotuvę, o išėjęs iš jo sėdau į pirmą atvažiavusį autobusą ir nuvažiavau iki pat Fabijoniškių žiedo. Kažkada šalia to žiedo gyveno vienas kiemo draugas, kai studentavo. Su kitu kiemo draugu kartais nakvodavom pas jį, kai atvažiuodavom iš Alytaus į koncertus, vykusius Vilniuje. Dabar tas draugas, kuris čia kažakda gyveno, yra susituokęs ir jau turi dukrą. Ir mes nebendraujam, ir nesikalbam kaip anksčiau – apie merginas, apie gyvenimo tikslus, svajones, anarchiją ir seksą -, tik paspaudžiam vienas kitam ranką ir iš mandagumo paklausiam kaip sekasi, kai netikėtai prasilenkiam Alytuje savo namo laiptinėje.

Aš nekenčiu, kai žmonės dingsta. Tėvas, draugas, klasiokas, diedukas, merginos.

Perėjau kažkokią gatvę ir nuėjau iki artimiausios stotelės, kurioje važiavo jau visai kiti autobusai. Laukiau autobuso septynias minutes, įsėdęs į jį važiavau devynias stoteles, tada išlipau ir parėjau šešių stotelių atstumą iki namų pėsčias, vis galvodamas apie brendimą, vyriškumą ir atsakomybę.

Grįžęs namo išsitraukiau juodą batų dėžutę, kurioje laikiau visokius užrašų sąsiuvinius ir laiškus. Suradau neišsiųsta laišką, adresuotą vienai merginai, paėmiau, nuėjau į virtuvę, suradau žirkles ir sukarpiau voką su jame buvusiais lapais.

Tada nuėjau į dušą, o nusimaudęs pasijutau daug geriau. Gerumo aura neapleido iki pat vakaro, kai po darbo grįžo kambariokas ir mes žiūrėjom intriguojančias futbolo rungtynes.

Toks Jaukus Jausmas

2011/09/08

Kai persikėliau gyventi iš bendrabučio į butą, mano miegas pasikeitė. Greičiausiai jis tapo geresnis ir ramesnis, nes dabar labai retai pamenu, ką sapnuoju.

– – –

Sapne aš stoviu balkone ir pastebiu jog balkono grindys labai siūbuoja išsigąstu sunerimstu išeinu iš balkono atsigulu ant grindų ir gulėdamas stebiu balkono grindų svyravimą uždedu batą ant grindų ir matau kiek jis nusveria balkoną galvoju kaip blogai juk bet kada balkonas gali imti ir nukristi tada aš žiūriu į kaimynų balkonus matau jog visi balkonai siūbuoja galvoju kažin ką reiktų daryti jeigu stovint balkone imtum kristi ar spėtum užsikabinti už palangių ar medžių šakų taip galvodamas staiga suprantu kad aš čia neseniai atsikrausčiau visai nesuprantu kada spėjau pakeisti gyvenamą vietą ir kodėl tai padariau po to kažkas pasibeldžia į duris aš atidarau jas o ten stovi didelis žmogus-vyšnia.

– – –

Kitame sapne vyksta kažkokia studentų šventė alus labai pigus mes sėdim už stalelių su draugais ir kažkas man pasako jog esu atrinktas dalyvauti žaidime kurio esmė yra atsakyti į klausimus ir laimėti pinigų taigi žaidimas prasideda už pirmąjį klausimą aš gaunu 1 litą už antrąjį gaunu 10 litų trečiasis klausimas buvo suktas bet vis tiek jį atsakiau ir buvau jau laimėjęs 100 litų kai eilė pateikti klausimą atėjo kažkokiam metalistų staliukui kuris buvo labai toli.

Atsistojo toks ryžas barzdotas metalistas ilgai žiūrėjo į lapą ir tada perskaitė klausimą bet aš neišgridau nes jis buvo labai toli ir tyliai perskaitė todėl paprašiau kad jis pakartotų jis pakartojo bet aš ir vėl sunkiai viską girdėjau todėl paprašiau žaidimo vedėjo kad jis man perskaitytų klausimą tada jau girdėčiau jį normaliai ir galėčiau atsakyt į jį žaidimo vedėjas taip ir padarė jis paėmė lapą su klausimu iš metalisto ir atėjęs prie manęs perskaitė klausimą: kiek gramų turi sverti bandelė su varške, pardavinėjama mokyklų valgyklose?

Aš labai susierzinau ir supykau ant tų metalistų staliuko visi aplinkiniai taip pat pradėjo garsiai bruzdėti visi buvo nepatenkinti tokiu nesąmoningu klausimu aš galvojau ir galvojau kaip į jį atsakyti bet tada metalistai nuo savo stalelio pradėjo kažką sakyti aš ir vėl negirdėjau ką po to greit supratau pasirodo jie pradėjo skaityti atsakymą nes nusprendė kad aš nespėjau atsakytį į klausimą visi žmonės juos ėmė nušvilpinėti taigi aš labai sunkiai išgirdau atsakymą tik supratau jog yra kažkoks įstatymas kuriame yra nurodomos maisto kainos ir patiekalų dydžiai mokymo įstaigų valgyklose.

Vis dar piktas nuėjau parūkyt ten sutikau pažįstamą Šilėną pakalbėjom su juo ir nutarėm važiuot iš šitos šventės kadangi mums buvo pakeliui tai išėjom link tos pačios autobusų stotelės atsidūrę ten pamatėm stovintį autobusą įlipom į jį jis buvo tuščias tik kažkas garsiai knarkė buvo ankstus rytas tada aš prisiminiau savo laimėtus pinigus ir

sakau jam: gal tu paėmei mano laimėtus pinigus

jis sako: taip paėmiau štai jie

Ir jis man padavė daug dovanų čekių jie visi buvo balti su raudonu gražiu paukščiu ant jų

aš jam sakau: kas čia

jis sako: pinigų ten niekas nedalina visada dovanoja dovanų kuponus

Praskleidžiau kuponą ir perskaičiau jog galiu valgyti už 100 litų kažkokiam restorane iš pradžių supykau bet tada staiga atsidarė mažytės durelės ir iš už jų išlindo merginos galva

ji pasakė: sveiki vyrukai ką čia veikiat aš dar miegu

Pamačiusi kuponus mano rankoje ji stvėrė juos ir prisiglaudė prie savęs

ir pasakė: oho kokia aš turtinga suvalgysiu daug vištų restorane

Tada aš pabandžiau ištraukti kuponus jai iš rankų mes susigrūmėm ėmėm tampyti kuponus kiekvienas į savo pusę Šilėnas nuėjo namo likau su ta keista mergina vienas tuščiame autobuse mes visai įsišėlom ji buvo išlipus iš keisto savo migio stovėjo su trumpu juodu sijonu ir aptemptu švarkeliu atrodė labai gerai vienu metu man pavyko ištraukti kuponus jai iš rankų ir aš buvau beveik išbėgęs iš autobuse bet ji paspaudė kažkokį mygtuką ir durys užsidarė.

Prisėdusi ir nurimusi ji papasakojo jog yra autobuso vairuotoja naktimis jaučiasi vieniša todėl dažnai negrįžta namo o miega autobuse mes pradėjom kalbėtis papasakojau jai apie žaidimą kuriame laimėjau tuos kuponus ir mes sutarėm eiti pragerti pinigus bet iš pradžių nutarėm dar pamiegoti nes buvo labai ankstyvas rytas ji man davė minkštą pagalvę ir vos padėjau galvą ant jos ji iškart nugrimzdo

bet staiga pro langus ėmė veržtis šviesa mes pakėlėm galvas ir matėm šalia sustojusį autobusą jis buvo labai ryškiai apšviestas viduje jame jau važiavo žmonės o vienas merginų būrelis pirštu dūrė į mus ir pradėjo juoktis ir toliau rodyti pirštais

sakau: čia mano grupiokės joms linksma nes mato mus kartu

O ta autobuso vairuotoja apkabino mane ir super pabučiavo ir

ji sako: dabar jau nesijuoks

ir mes juokiamės dviese garsiai atsigulam ji atsigula man iš dešinės apkabinu ją ranka glostau jos petį ji užmiega jos plaukai šviesūs ant veido yra šiek tiek strazdanų toks jaukus jausmas.

Smegduobės

2011/03/20

Ilgas tekstas, atsiprašau.

– – –

Penktadienį išvažiavau į gimtadienį, turėjau šešis alaus butelius kuprinėj. Gimtadienio metu žmonės pasiskirstė į dvi erdves – vieni sukiojosi virtuvėj, o kiti kambaryje. Man labai patinka tūseliai virtuvėse, ten taip jauku, miela, alus geriasi lėtai ir maloniai, šiltai, tad labai daug laiko praleidau toje nedidelėje virtuvėje. Visą laiką jaučiausi be ryšio, netinkantis gimtadieniui, nes buvau nelabai su nuotaika ir nelabai kalbus. Pastaruoju metu aš taip dažnai jaučiuosi, o laimingas esu tik tada, kai žiūriu serialą „Draugai“, bet tokios laimės laime vadinti nesinori, taigi mano nuotaika pastarosiomis savaitėmis yra fucked up, ir tai labai išryškėja, kai atsiduriu tarp daugiau žmonių, kada stengiuosi būti su visais, bet man nepavyksta. Manęs neapleidžia jausmas, kad esu įkritęs į duobę, iš kurios negaliu išlipti, nors kartais beveik pasiekiu jos kraštą, užsikabinu už jo, bet ir vėl nugarmu žemyn.

Gimtadienyje buvo tokia jauna motina su mažu gražiu berniuku, kuris yra juodaodis (bet toks truputį šviesus juodaodis). Praeitais metais jie irgi buvo gimtadienyje, vaikas buvo visų dėmesio centre. Aš nelabai moku (tiksliau – visai nemoku) elgtis su mažais vaikais, bet man jie visai patinka, nes jų fantazija yra dar neribota, ir jie mato daugiau nei suaugusieji. Žiūrėjau aš į tą žaidžiantį vaiką, o vienatvė taip mušė į širdį, kad pradėjau ieškoti išėjimo iš gimtadienio.

Ilgai ieškoti neteko. Pažįstama dirbo netoliese įsikūrusiame bare. Išėjau 01:40 iš gimtadienio, bet vienoje perėjoje prie Žaliojo tilto pamačiau gulintį žmogų. Pradėjau jį žadinti, trankiau jam per veidą, kad nubustų, bet jis visai nereagavo. Po to bandžiau pramerkti jo akis, bet ir tai nepadėjo. Ant žemės gulėjo jo mobilusis telefonas, pakėliau jį ir įdėjau jam į tašę. Bičas buvo mano metų arba pora metų vyresnis, neatrodė sumuštas, tai nelabai ir žinojau, kas jam nutiko. Sukaupęs visą kantrybę bandžiau jį žadinti toliau, kol galų gale supratau, kad geriausia, ką galiu padaryti, yra nutempti jį iki stotelės ir pasodinti ant suoliuko. Paėmiau jį už pažastų, bandžiau statyti ant kojų, bet jis nepastovėjo, sukniubo iškart, taigi aš paėmiau jį už pažastų ir pradėjau tempti. Taip tempiamas jis pradėjo busti, o kai padėjau jį ant žemės prie suoliuko, kad sukaupčiau jėgas ir pasodinčiau jį ant suoliuko, jis pakėlė galvą ir pradėjo dairytis. Buvo girtas, sunkiai vartė akis. Pasodinau jį ant suoliuko, pradėjau klausinėt, ar jį kas nors sumušė ir ar jis žino, kur jis yra. Jis pasakė, kad jis yra Žirmūnuose, o kai pasakiau jam, kad radau jį gulintį prie Žaliojo tilto, tada jis apsidairė, nužvelgė aplinką ir sako tikrai Žalias tiltas. Bet tada reiškia, kad tu dėl visko klysti. Tie jo žodžiai man labai pakėlė nuotaiką, tikrai; kalbinau jį toliau, bet jis staiga vėl atlūžo, ir aš, supratęs, kad nėra man čia ką daugiau veikti, nuėjau palikęs jį sėdintį stotelėje.

Bare sutikau girtą klasioko pusbrolį, paklausiau jo, kur dabar yra mano klasiokas ir gavau atsakymą, kad jis yra Kretoj, po to man buvo pasakyta, kad jis yra Kipre, o dar vėliau išgirdau, kad jis visgi yra Kretoj. Baras oficialiai užsidarė, mes likom ten trise ir gėrėm kas ką. Viskas išsitęsė iki ar galiu tave pabučiuot?, stebėjimo kaip iš lėto naktis pereina į rytą, pirmųjų rytinių troleibusų namo su alumi ir buku žvilgsniu pro langą apsiniaukusį šeštadienį.

Matau dabar du bičus, jie išeina iš bendrabučio ir eina link degalinės. Žinau juos abu – alytiškiai. Vienas iš jų baigė tą pačią mokyklą kaip ir aš, o kitas trynėsi su gretimo kiemo kompanija. Žinau juos abu: buvo visada geriantys „vyriškai“ (daug ir dažnai, ir vien tik su bičais), tad greičiausiai dabar eina į degalinę alaus pachmielui.

Sakau jai aš turiu labai gražų prisiminimą iš to laiko, kai tėvas dar buvo šeimoj. Buvau maždaug šeštokas, ir mes turėjom neseniai nusipirkę sumuštininę, o kadangi man labai patiko karšti sumuštiniai, tai juos dažnai valgydavom. Ir šeštadieniais visada juos valgydavom, ir šeštadieniais visada turėdavom tos dienos „Lietuvos rytą“; šiaip mes visada turėdavom laikraštį šeštadieniais, o nuo kažkada tai buvo vien tik „Lietuvos rytas“. Mes susėsdavom už stalo pusryčiauti, visi valgydavom karštus sumuštinius ir skaitydavom laikraštį, dažniausiai aš skaitydavau „Sporto areną“. Mama visada pykdavo, nes labai lėtai valgydavau, kai skaitydavau. Ji sako, kad pas ją šeimoje irgi taip būdavo (būna?), ir kad mama pykdavo ant tėvo, nes jis ilgai skaitydavo laikraštį.

Sakau jai kažkoks bičas vemia lauke, ar girdi? Žiūriu į tą bičą ir suprantu, kad čia vienas iš tų dviejų, kurie neseniai išėjo į degalinę. Jis palinkęs į priekį, susiėmęs už šonų, jo galva virš plytelės, kurios nėra grindinyje. Tiesa, jis nevemia, kaip man iš pradžių pasirodė, o tik žiaugčioja, bet žiaugčioja taip nepavydėtinai, išleisdamas didelį garsą, net skausmingą, atrodo. O jo draugelis garsiai juokiasi ir net pasišokinėja, stovėdamas prie bendrabučio durų. Dabar tas žiaugčiojantis bičas atsitiesia, pradeda eiti, bet greit sustoja ir vėl sulinksta, žiaugčioja prie laiptų. Ji ateina prie lango tada, kai abu bičai jau būna įėję į bendrabutį ir jų nepamato, sako netikiu, niekas nevėmė čia. Ir iš tikrųjų – vėmalų nesimato niekur, asfaltas šlapias; žiūriu į tą vietą, kurioje tas bičas žiaugčiojo pirmąjį kartą, žiūriu į tą plytelę, kurios trūksta grindinyje.

Po to mes žiūrim seną „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidą, dvi serialo „Draugai“ serijas. Man paskausta kairįjį smilkinį, padedu galvą ant lovos. Norėčiau padėti galvą jai ant peties, bet aš taip nemoku – esu neprijaukintas. Esu neprijaukintas jau taip ilgai, kad bet kokie panašūs veiksmai man rodosi keisti, turiu stengtis, kad galėčiau juos atlikti; net su savo ex-simpatija vasarį buvo keista sėdėti apsikabinus, liesti jos rankas – tai malonu, bet kartu ir baugina.

Ji išeina po pietų. Išgeriu stiprią tabletę nuo galvos skausmo, atsigulu į lovą. Patalynė vienoje vietoje kvepia ja. Man šiek tiek šalta. Pasuku galvą į sieną, gausmas kairiajame smilkinyje šiek tiek sumažėja. Užmiegu, nubundu 18h. Jaučiuosi pailsėjęs, noriu valgyti, ir daug valgau. Nusimaudau, išsivalau dantis ir 20:30h išvažiuoju pas buvusį/būsimą kambarioką. Nusiperkam šiek tiek maisto, paliekam viską jo namuose ir išeinam išgerti po vieną alaus į „Alaus namus“ (aš vis ten noriu paragauti alaus su medumi).

Einant tiltu nuo VPU jaučiuosi einantis tuščioje erdvėje su dekoracijomis. Pasakoju kambariokui apie merginą su barzda, kurią mačiau penktadienį. Nusileidžiam nuo tilto, pasukam link „Alaus namų“. Pasakoju kambariokui, ką man primena A. Goštauto gatvė. „Alaus namuose“ vyksta kažkoks koncertas, nutariam eiti kur nors kitur. Iš salės išeina mergina su barzda, apie kurią ką tik pasakojau kambariokui; ji išeina į lauką su drauge, guodžia draugę, o greitai išeina ir kažkoks bičas, jis sako tos merginos su barzda draugei viskas, einu namo, o mergina sako kur tu eini? ateik čia! Girtų pankų reikalai.

„Bermuduose“ vyksta džiazo vakaras, įėjimas kainuoja dešimt litų, taigi mes vėl neinam vidun. Staiga kambariokas prisimena barą „Route 66″, esantį visai netoli, ir mes pasukam link jo. Įėjęs į „Route 66″ matau žmones, sėdinčius už stalų, garsiai groja muzika, visi žmonės žiūri į tą pusę, kur yra „scena“. Nusigąstu, kad ir čia koks nors koncertas, bet priėjęs prie baro matau vieną girtą vaikiną, kuris vienas šoka, o visi į jį žiūri, po dainos jam paploja.

Sėdam prie baro, pastebiu vienos merginos, sėdinčios toliau prie baro žvilgsnį. Ji simpatiška, bet ne mano skonio. Vėliau ir kambariokas sako, kad pastebi jos žvilgsnius. Suprantam, jog greičiausiai taip yra tik todėl, jog sėdim beveik vieni prieš kitus, nes kai taip sėdi, tai negali nepažiūrėt į priešais tave sėdinčius žmones.

Išgėrę po du alaus išeinam, pavažiuojam troleibusu pora stotelių ir nueinam pas jį į namus. Žiūrim futbolą, turim po du alaus. Rungtynės baigiasi, aš beveik jau miegu. Prabundu pas kambarioką prieš 09h, susitvarkau susivėlusius plaukus, nusiprausiu veidą, atsisveikinu ir išeinu. Laukiu 9 troleibuso, bet atvažiuoja 30 autobusas, kuris man puikiai tinka, ir aš įsėdu. Man patinka važiuoti tais autobusais, kuriais labai retai važiuoju.

Kadangi dabar savaitgalis, tai 30 autobusas nevažiuoja į Saulėtekį, o tik iki Antakalnio žiedo. Išlipęs einu pėsčias iki bendrabučio. Mano nuotaika keista: jaučiuosi pametęs Povilą, palikęs kažkur kažkada. Aš nesu aš pats. Norėčiau būti Povilas Š., bet nerandu savo kūno anei sielos. Galbūt Povilas paseno ir numirė, tai paaiškintų viską, kas dabar vyksta: tai yra pomirtinis gyvenimas, todėl taip stipriai juntamas jausmo trūkumas.

Užsuku į degalinę kažko, nors nežinau, ko man reikia, nes kuprinėje nuo vakar turiu jogurto, tris obuolius, skardinę „Sprite“, miško uogų skonio „Halls“ ledinukų (pirkau juos penktadienį, kai pamačiau tą merginą su barzda). Degalinėje žiūriu į sausainius, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į riešutus, keptą duoną, šokoladus, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į traškučius. Pavaikštau traškučių skyriuje. Suprantu, kad tempiu laiką, nes man tiesiog nesinori grįžti į bendrabutį. Nueinu link kasos, ten žiūriu į submarinus. Yra su vištiena, su kalakutiena ir su kumpiu. Paimu su kumpiu, žiūriu į jį, noriu išsiaiškinti, ar yra sūrio. Sūrio nesimato, tad pradedu skaityti sudėtį etiketėje. Skaitau, bet suvokiu, kad nesuprantu nieko. Staiga pastebiu itališką apkepėlę, padedu submariną atgal, paimu apkepėlę, dedu prie kasos, o čia pamatau ir vakarykštį „Lietuvos rytą“. Paimu ir jį.

Atsirakinu duris, persirengiu, pasišildau ne apkepėlę, o visai kitą maistą (buvau teisus dėl to, kad man nieko nereikėjo degalinėje), įsijungiu „Draugų“ seriją. Po to skaitau laikraštį (viename straipsnyje rašoma apie žmogų, kuris investavo daug pinigų į butą Vilniaus centre ir ten dabar rengia svingerių vakarėlius – pelnas fantastiškas). Paukščiukas, kurį man paliko kaimynai savaitgaliui, čiulba, nešioja šapelius ir žoleles į savo namelį. Randu labai gražią reklamą, išsikerpu ją. Kartais aš galvoju apie žmones, kurie turi nuolatinę veiklą, tam tikrą hobį, pvz. rinkti automobilių modelius, pašto ženklus. Aš dažnai įsivaizduoju save irgi turintį tam tikrą veiklą, ir dabar planuoju pradėti rinkti gražias reklamų iškarpas. Dėčiau jas į įmautes, įmautes – į gražų segtuvą. Sekmadieniais vartyčiau savo kolekciją, pats bandyčiau sukurti gražias reklamas. Niekada netapčiau geru dizaineriu, bet man mirus kokie nors mano pažįstami pasakytų jis visą gyvenimą kolekcionavo gražių reklamų iškarpas, ir tai suteiktų mano nugyventam laikui bent kažkokį pateisinimą.

To pilnai užtektų.


%d bloggers like this: