Posts Tagged ‘autobusas’

Pavasarių šimtas

2017/05/09

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

2014.07.18

2014/07/18

Vakar trumpai apie ją pagalvojau, ir ji pasirodė sapne.

Sėdėjau ant suoliuko pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ją ji nusišypsojo ir

sako: Povilai

Aš nusišypsojau ir mes apsikabinom tada galvojau ką dabar su ja kalbėti o ji ir toliau šypsojosi atrodė atsipalaidavusi šalia manęs ir man pagaliau atėjo į galvą jog mes esam vėl kartu pasislinkau arčiau jos ir paliečiau jos veidą norėjau pabučiuoti bet pagalvojau kad gal per greitai viskas vyksta ji irgi palietė mano veidą vedžiojo pirštais po skruostus uždengė akis

Kai atitraukė ranką aplink mus buvo daug žmonių vyko kažkoks koncertas

ji sako: man šalta

Žiūriu ir ją ir suprantu kad jos veide matau kažkokį nežymų nenorą būti šiame koncerte nors mes čia ką tik atėjom

ji sako: galėtume važiuoti į mišką

Galvoju bet ten juk būtų dar šalčiau mes esame nepasiruošę neturim palapinės nei miegmaišių ir išvis nuo kada jai patinka leisti laiką miškuose paliečiu jos rankas

Mes jau sėdime autobuse ruošiamės kažkur važiuoti atsisuku į ją ji sėdi man iš kairės nunarinusi galvą paklausiu ar viskas gerai ji atsisuka į mane ir linkteli bet atrodo pavargusi pabučiuoju ją apkabinu per pečius susirangom kartu dabar glostau jos petį pataisau nusmukusią liemenėlės petnešėlę

o ji šnibžda man: labai noriu

Ir tada aš suprantu kodėl mes važiuojam į miškus.

K.

2013/11/14

2013.11.09

Sapne važiavau su K. į Saulėtekį ten turėjo vykti paskaitos greitasis autobusas kažkodėl pasuko į Antakalnio žiedą jis vis važiavo ratu važiavo ir važiavo mes nieko nesupratom o po to autobusas ėmė ir nuvažiavo link centro mes išlipom ir norėjom pereiti Žaliąjį tiltą bet praėjimas buvo apgriuvęs reikėjo įbristi į upę kad pasiektum tokią betoninę pakylą ant kurios žmonės užlipdavo ir tada jau pereidavo upę mes įbridom į upę srovė ėmė nešti K. sugavau jos ranką ir ištraukiau tada prisėdom abu ant kranto.

Po to mes ėjom iki Mindaugo tilto ten įsėdom į troleibusą ir vėl važiavom į Saulėtekį supratom kad vėluojam į kažkokį svarbų seminarą troleibusas sugedo ties Antakalnio žiedu jo durys neatsidarė visi buvom įkalinti troleibuse ir K. pradėjo juoktis

ji sako: aš tiek daug ruošiausi šiam seminarui o dabar va kaip viskas išėjo

*

2013.11.12

Sapne ėjau kažkokiu senu ilgu koridoriumi jo gale matėsi šviesa prie jos artėdamas supratau kad einu centrinių VU rūmų koridoriumi kai pasiekiau duris ir jas atidariau pamačiau kiemą lauke lijo kažkur toliau stovėjo žmonės priėjau prie jų ir pamačiau kad jie perka girą atsistojau į eilę o tada išvydau klasioką pasisveikinom paklausėm kaip sekasi o tada išvydau K. ji irgi atsistojo į eilę prie giros ir aš pamačiau kaip klasiokas į ją žiūri ir man sukilo nerimas žinau aš tą klasioką greitas prie mergų.

Kai nusipirkau giros palaukiau K. ir mes nuėjom atgal į koridorių aš jai rodžiau paveikslus mane kažkas pašaukė aš nusisukau į kitą pusę o kai atsisukau K. jau nebebuvo tik maža raina katytė prie mano kojų aš pakėliau ją ir pridėjau prie krūtinės tada pradėjau eiti į šviesą koridoriaus gale o kol ėjau katė bandė visaip įsitaisyti ant mano krūtinės ji vis sukosi ir sukosi krapštė letenėlėmis kartais įdrėksdavo odą ir niekaip atrodė negalėjo surasti sau tinkamos pozos ir vis žiūrėjo man į akis o aš žiūrėjau jai į akis ir man darėsi vis šilčiau ir šilčiau nuo to jos malimosi ir taip ramu buvo norėjau kad tai tęstųsi kuo ilgiau o kai mes priėjom duris koridoriaus gale iš kur sklido šviesa aš pastebėjau kad katytė nurimo jau gulėjo susirangiusi užmerkusi akis ir tyliai murkė aš žiūrėjau į ją ir buvau laimingas.

(Niekad nesu sapnavęs, kad žmogus persikūnytų į gyvūną.)

Apsiniaukę

2013/09/23

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Prakeiktas Kaunas

2013/03/19

Sapne važiavau autobusu buvo daug žmonių stovėjau prie durų ir žiūrėjau pro langą supratau kad ką tik atvažiavau į kažkokį miestą autobusas sustojo prie stotelės kurioje lūkuriavo žmonės bet durys neatsidarė kažkas buvo ne taip autobusas pavažiavo dar toliau ir tada atsidarė durys norėjau išlipti bet pamačiau kad mano skarą įtraukė kažkokia skylė autobuso grindyse ėmiau traukti skarą ir traukiau atgal traukiau ir traukiau nesupratau nuo kada mano skara tokia ilga tapo.

Galiausiai išlipau išlipo ir kiti žmonės ir visi pasileido eiti link kažkokios aikštės aš stovėjau ir dairiausi aplink viskas judėjo nesupratau ką čia veikiu tada aš ir aš pradėjau eiti jaučiausi sukaitęs todėl nusirengiau striukę ir persimečiau per ranką paėjau kelis žingsnius bet buvo vis dar labai karšta apsižiūrėjau kad esu su paltu nusirengiau ir paltą.

Ėjau kažkokia centrine alėja vis aukštyn ir aukštyn supratau kad esu Kaune pamažu jau temo o aš supratau kad tikriausiai atvažiavau čia išgerti alaus pabūti vienas norėjau surasti kokį nors barą ir ten užsukti bet staiga pajutęs kad yra vėsu norėjau apsirengti paltu bet supratau kad neturiu palto esu kažkur jį palikęs ar pametęs norėjau apsirengti striuke bet nebuvo ir jos.

Bandžiau prisiminti kur galėjau palikti drabužius bet nieko neprisiminiau taigi apsisukau ir pradėjau eiti atgal tikėdamasis kad pamatysiu paltą ar striukę bet vis ėjau ir ėjau o drabužių taip ir neradau galiausiai pradėjau eiti į parduotuvėles ir kalbinti prekiautojus ar jie nematė mano striukės ir palto visi sakė kad nematė o man ėmė rodytis kad esu jau su jais bendravęs esu ką tik buvęs visose parduotuvėse.

Galiausiai priėjau nedidelį parką kurio prieš tai nemačiau mačiau žmones pardavinėjančius skaitytas knygas priėjau prie vieno prekeivio ir pradėjau apžiūrinėti jo turimas pamačiau Witold’o Gombrowicz’iaus storą storą knygą neregėtu pavadinimu ant knygos nugarėlės viskas buvo surašyta lenkų rusų ir dar kažkokia kalba paėmiau knygą į rankas prekeivis priėjo ir pradėjo žiūrėti ką aš darau o aš tik varčiau lapus berods knygoj buvo išspausdintas Gombrowicz’iaus kažkoks nebaigtas romanas mačiau daug pribraukymų

sakau prekeiviui: o ar lietuvių kalba neturit tokios knygos

jis sako: neturiu čia yra faksimilinis leidinys labai retas

Padedu knygą į vietą ir einu prie kitų prekeivių bet jau tamsu daugelis jų yra sudėję savo knygas į maišus ir ruošiasi traukti namo prieinu prie vienos moters pas ją daug išstatyta senų fantastinių knygų ieškau kažkokios “Eridano“ leidyklos knygos ir ją randu pasirodo tai yra knygą kurią kažkada aš pamečiau taip ir nebaigęs skaityti pasisuku į moterį ir

sakau: kiek ji kainuoja

ji sako: mažiau nei tiek kiek kainuoja

nieko nesuprantu ir sakau vėl: už kiek ją galėčiau nusipirkti

ji sako: už mažiau nei ji kainuoja

tada išsitraukiu piniginę išimu 3,50 LT ir paduodu moteriai

ji sako: matot kaip lengva su manimi

padėkoju jai palinkiu gero vakaro ir einu toliau o jau visai sutemę žvarbu ir aš vis dar nežinau kur dingo mano drabužiai

Po Festivalio

2011/06/27

Penktadienį prabudau, nusimaudžiau, klausydamas punk roko prikepiau karštų sumuštinių, pasiėmiau visus daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Ten sėdau į autobusą, kuris važiavo pro Trakus, Aukštadvarį ir t.t. į Prienus. Iš viso autobuse buvo ~8 žmonės, važiavę į festivalį + įspūdingas italas, kuris kramtė nagus, tada pakrapštydavo nosį tuo pačiu smiliumi ir vėl jo nagą pakramtydavo. Visi festivalininkai išlipo Trakuose, iš kur vėliau turėjo važiuoti į Sėmeliškes, autobuse likau tik aš ir dvi merginos, kurios taip pat išlipo Aukštadvaryje.

Turiu šokią tokią fobiją mažiems miesteliams/kaimeliams, bet Aukštadvaryje manęs niekas neužmušė, tai viskas gerai ;) Draugai iš Alytaus atvažiavo maždaug po 20 minučių, kai išlipau Aukštadvaryje. Nuo ten buvo likę tik 10 km, bevažiuodami užsukom pažiūrėt į Velnio duobę, esančią maždaug 3 km nuo Aukštadvario į šiaurę. Kai jau įvažiavom į festivalio teritoriją, niekas netikrino mūsų daiktų ir įsivežamo alkoholio kiekio, o buvo iš anksto įspėta, jog galima įsivežti 0,5 litro stipraus gėrimo, 1 litrą sidro arba 4 litrus alaus (aš rinkausi alų). Gerai, kad su Tadu nusprendėm paimti kiekvienas ne po 4 litrus, o po 6 litrus alaus, nors iš tiesų alaus kainos festivalyje nesikandžiojo – Baltų dramblių bare jis kainavo 5 litus, tačiau visai šalia esančiame Satta bare tik 3 litus (Satta bare buvo net ir tamaus alaus, o tai yra nuostabu).

Kempingo vieta buvo problematiška dėl karvių šūdų, kurių nemažai buvo labai švieži ;) Be to sutemus kempingas buvo visai be apšvietimo, tai atrodė, jog naktį neįlipti į karvės šūdą yra neįmanoma, bet per visą festivalį man visgi pavyko išvengti bato-smirduolio ;) Kai tik pasistamėm palapines, pradėjo lyti, ir lijo stipriai. Sulindom visi į Pj/jo draugės megamegamega palapinę ir ten gėrėm alų. Po to lietus praėjo, greitai pasigirdo muzika, ir visi nuėjom pasėdinėt prie jungle muzikos scenos.

Nesu jungle mėgėjas, bet visą savaitę prieš festivalį klausiau būtent tik tai, nes man visai patiko. Ir šiaip – Fire! yra pirmasis festivalis, į kurį važiavau ne tiek dėl to, jog man patinka jame grosianti muzika, o dėl pačio tūso. Galų gale taip išėjo, jog abi festivalio dienas praleidau vien tik jungle scenoj, o pakilnoti kojas pagal regio ritmus taip ir neliko laiko ;)

Smagiausiai penktadienį grojo lietuvis Jazzy (iš Amenų brolių chebros), nors kojas nuo šokio/judėjimo skaudėjo dar prieš pradedant jam groti, o apgirtęs buvau jau irgi prieš tai ;) Po to su Tadu klausėm dar vieno ar kito Dj, bet pritrūkom alaus, tai nuėjom pasiimti dar. Vos grįžom su alum prie scenos, Tadas pasakė, kad jau jam viskas, jis lūžta, ir kad nuvesčiau jį miegot. Nuvedžiau jį miegot, bet pats dar jaučiausi per gerai, jog eičiau miegot, tai grįžau prie scenos. Ir ten iškart pasijutau labai pavargęs; gerą pusvalandį stovėjau primerkdamas tai vieną, tai kitą akį, kad galėčiau normaliai sukoncentruoti dėmesį į Dj ar šokančius žmones. Ir tada, tą sunkią akimirką, mane pažadino pažįstamas.

Pavaišinau jį alum, paklausiau, kaip sekasi, o jis pasakė, kad neseiai šniojo koksą su kauniečiais. Vos tik išgirdau apie koksą, iškart prasiblaiviau. Man atrodo, kad mane kankina kažkokia narkotikų fobija (tiksliau – stiprių narkotikų ar juos vartojančių žmonių fobija); nuo to laiko stovėjau žvalus, kalbėjau rišliai, gėriau su tuo pažįstamu alų ir vis galvojau apie kokainą. Baisiausia, jog tas žmogus ne iš tų, kurie vartoja tokį šūdą, jis sakė norėjo pabandyt, ir tiek, bet man vis tiek pasidarė kažkaip nelabai malonu būt su juo. Vėliau jis kažkur nuėjo, o aš greit sutikau Vytę/Vytė sutiko mane. Kalbėjom, po to nusprendėm, kad mums skauda gerklę, nuėjom ir nusipirkom šalto alaus. Buvo smagu kalbėt, bet po kažkiek laiko žiūrėjau į ją primerkęs vieną akį, nes buvau vėl pavargęs ir girtas, kad galėčiau viską normaliai matyti abejomis akimis, taigi atsisveikinom nebaigę net vieno alaus. Grįžęs prie palapinės paguldžiau alaus bokalą, o ryte atsikėlęs jį išgėriau – nebuvo niekur dingęs.

Tiesa, ryte paaiškėjo, jog nuo tos akimirkos, kai paguldžiau alaus bokalą, pamenu viską netiksliai, nes mano palapinės draugė Agnė sakė, jog aš grįžau, atsiguliau, tada ji apklojo mane miegmaišiu (nes jos buvo šlapias, tai aš jai buvau liepęs miegot manajame), o man atrodė, jog aš grįžau į tuščią palapinę ir atsiguliau ant kilimėlio.

Ryte kažkas man pasakė, jog atrodau per naktį pasenęs dešimčia metų ;) Taip ir jaučiausi: skaudėjo galvą, sprandą (nesuprantu, kodėl man skauda sprandą per pagirias), o ant skruosto buvo susidariusi didelė raukšlė. Išėjom prie ežero, kuris buvo visai netoli, bet ten nėjau braidžioti, nes buvo labai siauras krantas ir daug žmonių. Po to dariau kakų miške ir net susijuokiau bedarydamas, nes absurdiškai jaučiausi ;) Toi Toi tualetai buvo sklidini po pirmosios dienos ir atmušė norą kakoti, todėl miškas kentėjo ne nuo manęs vieno. Deja jie taip ir nebuvo išvalyti, ir man buvo gaila merginų.

Šeštadienį drybsojau ir miegojau visur, kur tik galėjau. Oras buvo keistas – vėjas labai šaltas, o kai šviesdavo saulė, būdavo per karšta. Vakarėjant stipriai vėso; apie 19h nuėjau pamiegoti + dar išgėriau dvi tabletes Mezium forte, kad skrandis pradėtų veikti (nors ir nevėmiau, bet jaučiau, kad vis tiek skrandis neveikia). Prabudau 22h, perėjau miegot į kitą palapinę. Po to prabudau 02:30h ir supratau, kad negaliu gulėt per tokį šaltį. Nuėjau prie jungle scenos, kur radau Tadą su Deivu. Net judant pagal muzikos ritmą sekėsi sunkiai sušilti. Apie 04h su Tadu nuėjom prie regio scenos, bet jau buvom pavargę, tai greit pasukom link palapinių.

Kėlėmės 06h, nes Pj sekmadienį turėjo fotografuoti krikštynas, todėl turėjo anksti grįžti į Alytų. Aš važiavau su visais kartu, jie mane paleido Aukštadvary, kur po to valandą didelėje vėsumoje pralaukiau autobuso į Vilnių. Įsėdęs važiuoti užsnūdau, prabudau Trakuose, o vėl užsnūdęs prabudau jau Vilniuje. Užsukau į stoties Iki, nusipirkau visokio šūdino maisto ir kolos reklasacijai. Grįžęs į bendrabutį nuėjau išsimaudyti, po to valgiau ir žiūrėjau CSI serijas, kol užmigau. Prabudęs pakalbėjau su grįžusiu buvusiu kambarioku ir kaimyne-grupioke, pasidalijom įspūdžiais, ir aš toliau žiūrėjau CSI iki nakties, kol užmigau. Sapnavau labai sudėtingus sapnus.

Festivalio pliusai: mažai auksinio jaunimo, patogiai išdėstytos muzikos scenos, graži festivalio vieta, nebrangus alus Satta bare, draugiški žmonės, marozai vadovaujasi taisykle “esi Romoj – elkis kaip romėnas“.

Festivalio minusai: nevalyti Toi Toi tualetai ir iš dalies karvės šūdai kempinge, nors, iš kitos pusės, pastarieji turėjo šiek tiek subtilaus žavesio ;) Taip pat kaip minusą įvardiju savo alaus/cigarečių padauginimą penktadienį.

Trys Moterys

2011/04/29

-įsilaužimas-

Autobuse sėdžiu už jos, pastebėjau ją dar prieš įlipant – buvo su labai gražia suknute.

Ankstyvas saulėtas rytas, daugelis keleivių snaudžia. Lango atvaizde matau gražiai krentančius plaukus ant jos veido, jos gražias rankas, laikančias knygą. Stebėdamas ją jaučiuosi labai ramus. Norėčiau, kad tos miegančios rankos suimtų mano veidą.

Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje žvilgsniu palydžiu ją stebėdamasis jos kojų tiesumu.

– – –

-įtariamasis-

Mergina, stovinti autobusų stotelėje, netikėtai pagauna mano skubantį žvilgsnį – viskas tik dėl jos ryžų garbanotų plaukų –, todėl aš suku akis į šalį, bet čia pat ir vėl grįžtu į ją: ji vis dar mane stebi.

– – –

-kaltinamasis-

Paskutinioji nežino, ką aš apie ją galvojau, kai buvau pirmakursis ir antrakursis. Tą patį galvojau ir trečiame kurse – kad noriu praskėst jos šlaunis virtuvėj ant stalo. Negražiai galvojau, bet taip jau būna, ypač su tomis, kurių seksualumas yra labai sunkiai paaiškinamas: ji visai ne mano skonio, o iš šono žiūrint į ją ji primena berniuką – trumpi plaukai, sportbačiai, bet vis tiek jaučiu jai tą keistą seksualinę trauką.

Dabar mes dalijamės patirtimi apie bakalaurinio darbo rašymą. Jos balsas malonus ir nosis labai graži (tokia beveik tiesi tiesi, bet atidžiau pažiūrėjus pamatai, kad ne visai tiesi), man net darosi nemalonu dėl savo ankstesnių minčių apie ją, jaučiuosi jai prasikaltęs.

Vėliau ji pavaišina mane cigarete, taip ir nežinodama, ką aš galvodavau trejus metus, kai tik išvysdavau ją. Atsisveikindami palinkim vienas kitam sėkmės. Eidamas namo galvoju, ar ji dar draugauja su tuo vaikinu, su kuriuo ją kartais matydavau. Greičiausiai jau nebe.


%d bloggers like this: