Mama su draugu nusipirko kelionę dviem savaitėms į Bulgarijos kurortą, todėl aš pasiėmiau atostogas darbe, kad galėčiau prižiūrėti namus ir juose liekančią katę. Su kate mes sutariam gerai, su namais irgi nekyla sunkumų, su Alytumi – taip pat, todėl mintis apie tokias atostogas man nekelia nerimo.
Šeštadienį anksti ryte keliuosi pas Agnę, rengiuosi ir grįžtu į savo butą. Ten manęs atvažiuoja paimti Rū., ir mes išvykstam į Alytų. Likusią dieną nieko per daug neveikiu. Mama rodo, kur kokio maisto nupirko, kur ką turėčiau valgyti arba kur katės maistas ir kraikas; aš laisvu metu skaitau, žiūriu krepšinį arba bandau snausti – man reikia pailsėti, nes 02 val. išvažiuosim, vešiu mamą ir draugą į Garliavą, iš kur juos paims kiti žmonės ir nuveš į Vilniaus oro uostą.
Bet snausti nepavyksta, nuolat vartausi ir girdžiu garsus mūsų bute arba iš aukščiau gyvenančių kaimynų. Kaip ir sutarta, 02 val. išvykstam, vairuoju aš. Pirmą kartą važiuoju tokiu tamsiu metu, perjunginėti tolimas šviesas į artimas man yra naujiena, todėl kartais užmirštu tai padaryti ir vis akinu kitus vairuotojus. Išvažiavus iš Alytaus lyja, o dar ta tamsa, tai važiuoju 80 km/h, nes nesijaučiu užtikrintas. Į Garliavą nuvykstam ramiai, sustojam prie kažkokio namo ir einam ten. Jame randam mamos ir jo draugo draugus – jie irgi vyks kartu į Bulgariją.
Draugai siūlo kavos, arbatos, sumuštinių su kumpiu ir naminiu sūriu. Aš nieko nenoriu, bet po to paprašau kavos – norisi išlikti žvaliam grįžtant atgal. O reikalas toks, kad niekad nesu vairavęs, kai šalia priekyje nesėdi mamos draugas, todėl šiąnakt manęs laukia tam tikras išbandymas. Tiesa, su mumis kartu važiuoja mano krikšto tėvas (nes neturi ką veikt), todėl jis sėdės šalia, kai grįšim atgal, bet jis visai ne tas pats, kas mamos draugas.
Pasisvečiavę pas draugus išeinam tuo metu, kai atvyksta dar kitas draugas, kuris ir turi visus juos vežti į Vilniaus oro uostą. Jie persideda lagaminus pas jį į automobilį, mes atsisveikinam, sėdam su krikšto tėvu į automobilį ir pajudam iš Garliavos. Visus ženklus-nuorodas matom, neblūdijam ir Alytų pasiekiam be problemų. Grįžęs paskambinu Agnei, nes ji prašė, o tada atsigulu į lovą ir dar šiek tiek skaitau prieš miegą.
Diena baigta.
***
Dėl naktinės kelionės sekmadienį man rodosi, kad yra jau pirmadienis, todėl prisėdęs prie kompiuterio dirbu nuotoliniu būdu. Tik pamatęs radijo automatizavimo programoje dieną, suprantu, kad šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis, ir nustoju daryti visokius dalykus dėl radijo.
Bėda ta, kad be to darbo nėra ką veikti. Pasidarau pusryčius, padarau kavos sau ir krikšto tėvui, kuris po kelionės liko nakvoti pas mus bute. Abu bimbinėjam be veiklos, po to parsiunčiu jam muzikos ir įrašau ją, kad galėtų klausyti savo telefone. Bet tik tiek, daugiau nėra ką veikti.
Bandau skaityti, valgau pietus, maudausi karštoje vonioje, glostau katę.
Diena tokia apsiniaukusi, dangus nenori pragiedrėti.
Gaunu žinutę, kad iš manęs nori imti interviu žurnalas „Literatūra ir menas“. Smagu, bet jau seniai ne taip, kaip nuolat įsivaizduodavau, kad man bus. Faina nors tai, kad interviu ims Jurga Tumasonytė – visada norėjau jai duoti interviu, nes jos klausimai būna įdomūs.
Kartais prisėdu ir užrašau idėjas naujam romanui.
Draugai nenori eiti žiūrėti krepšinio į miestą, todėl žiūriu jį vienas namuose. Kai žiūri varžybas vienas, emocijų lieka mažai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimi, nuaidėjus finaliniam signalui paploju vienas kambaryje, ir einu vėl prie kompiuterio.
Atsidarau vyno, susirašinėju su Agne ir klausau The National.
***
Katė nakvojo man prie kojų, bet netrukdė – miegoti nuėjau apgirtęs.
Ryte jaučiausi blogai, tarsi peršalęs. Kas žino, gal ir peršalau eidamas rūkyti tik su marškinėliais į balkoną.
Kadangi skaudėjo galvą ir buvo užsikimšusi nosis, neapsikentęs išgėriau vaistų nuo skausmo, tačiau jie nelabai padėjo. Taip po ilgo laiko turėjau iškęsti nemalonumus vienas pats, ir ką – iškenčiau, ir priešpiet visi blogi simptomai buvo dingę. Pusryčiavau per pietus, pietavau neapsakomai vėlai. Po to susitikau su Tadu.
Sėdėjom Jaunimo parke, žiūrėjom į skate parke dviračiais, riedučiais ir riedlentėmis važinėjančius vaikus, paauglius, ir tai kažkaip ramino. Kalbėjom apie tai, kaip visada – santykius. Tadas pasakojo kaip išsiskyrė su paskutine mergina, kas vyko po to. Klausydamas jo prisiminiau, kad tame pačiame parke sėdėjom prieš metus, tik tada buvo ne rugsėjis, o rugpjūtis, ir kalbėjom apie tą patį – santykius su merginomis. Anais metais jis irgi pasakojo, kad išsiskyrė su mergina. Anais metais aš irgi turėjau problemų dėl santykių, bet mažai ką Tadui pasakojau – aš išvis tada mažai kam apie tai kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos tenka pasilikti sau – yra dalykų, kuriuos iškęsti turi vienas; galų gale, tu pats ir kaltas, ar ne?
Diena nebuvo šilta, su džemperiu būti po kurio laiko pasidarė vėsu, todėl atsistojom ir pasivaikščiodami grįžom į kiemą. Paėmiau automobilio raktelius, įsėdom ir parvežiau Tadą namo. Grįždamas atgal taip norėjau į tualetą, kad užsukau į netoliese esančias kapines, ten yra tualetas, tai ten ir nusilengvinau. Po to grįžau saulei jau visai besileidžiant už horizonto, pastačiau automobilį už namo ir grįžau į butą.
O bute vėl nežinojau ko imtis, tai atsisėdau priešais televizorių ir žiūrėjau filmą, kurį streaminau iš kompiuterio į tv. Dabar, kai tai rašau po kelių, jau nepamenu koks filmas tai buvo.
Iš tiesų man sunku atskirti vieną dieną nuo kitos.
Ir visur tas švininis dangus.
arsonist's prayers 