Posts Tagged ‘Autsaideriai’

Seksas ’95, Lenonas, Eminemas ir dar apie A.

2017/10/23

Iš Start FM laidos „Autsaideriai“ įrašo:

– Tais laikais niekas neturėdavo sekso.
– O kuriais čia metais?
– Nežinau, gal 1994–1995 m.

***

Šiandien skaičiau apie Johną Lennoną, tą iš grupės Beatles. Niekad nesidomėjau nei grupe, nei pačiu Lennonu, o ir šiaip kreivai vertinu faktą, kad kažkam ši grupė yra nr. 1, bet čia ne apie tai.

Pasirodo, kad pacifistas Lennonas, prikūręs dainų apie meilę ir taiką, nebuvo toks jau taikus žmogus – mušė moteris, buvo ūmaus būdo, engė savo sūnų iš pirmos santuokos. Šita istorija primena ir Žaną Žaką Ruso – moralistą, švietėją, kuris visus savo vaikus atidavė į vaikų namus. Turbūt tai neišvengiama – kalbėti/rašyti vienaip, o elgtis nebūtinai taip. Nemanau, kad šiuo paradoksu reiktų labai stebėtis. Čia kaip tie pilietiški žmonės, kurie yra tokie pilietiški, kad net užmiršta žmoniškumą, arba kitas variantas – liberalus jaunimas, pasisakantis už nuomonių įvairovę, tačiau negalintis pakęsti, kad kažkas turi kitokią nuomonę nei jie.

Kas žino, galbūt ta plačiai paviešinta tamsioji žmogaus pusė dažnai yra pagrindinis dalykas, padedantis (pop kultūros) žmonėms tapti ikonomis, kad ir trumpalaikėmis? Nes mums visiems smagu matyti kitą netobulą žmogų šalia, tada juk galime pasijusti geresni.

Dabar suprantu, kodėl mano mama kažkada buvo susidomėjusi Eminemu – tikrai ne dėl jo muzikos.

***

Tęsiant temą apie Eminemą – neseniai žiūrėjau filmą su juo ir apie jį – 8 Mile. Žinoma, buvau jį matęs ir anksčiau, kai buvau paauglys, bet kažkodėl norėjau pažiūrėti jį dar kartą.

Ko tikėjausi iš filmo? Kad pagrindinis veikėjas, wanna-be reperis, gyvena skurdžiai, turi draugų, dalyvauja MC battle‘uose, dirba prastą darbą ir t.t.

Ką pamačiau filme? Kad filmas 8 Mile man yra apie atsakomybę, kurią turi prisiimti žmogus (šiame filme – vyras). Taip, pagrindinis veikėjas yra wanna-be reperis, tačiau visame filme jam už repą ar tūsus su draugais yra svarbiau jo mažytė sesuo, kuria jis visada nori pasirūpinti, ir motina, kuri yra susidėjusi su įtartinu vyru. Didžioji filmo drama man ir buvo jų šeima, o ne nesėkmingi reperio bandymai įsitvirtinti tarp juodaodžių reperių ar jo nepavykusi meilė su nauja mergina. Ir tai, kad filmo pabaigoje po laimėto MC battle‘o pagrindinis veikėjas grįžta į naktinę pamainą, nes jam rūpi galimybė uždirbti daugiau pinigų šeimai, labai gerai parodo jo atsakomybę.

Tiesa, kiek keistai atrodė viena siužeto linija, susijusi su veikėjo buvusia mergina, kurią jis paliko, kai sužinojo, kad ji nėščia – tai labai kontrastuoja su veikėjo demonstruojama atsakomybe savo šeimos atžvilgiu. Kita vertus, gal nereikia tikėtis, kad visi žmonės būna išskirtinai atsakingi arba neatsakingi? Man reiktų suprasti, kad tarp juoda ir balta dar slypi daug pilkos.

***

Tie žmonės, kurie viešai įrodinėja savo laimę, kelia nepasitikėjimą.

***

Ketvirtadienį po darbo vakare su kolega Aurimu ir Gabrielium, ir Gintu nuėjom išgerti alaus.

Atsisėdom Tapo D‘oro, pasidėjau bokalą prieš save ir apsižvalgiau. Draugai kalbėjosi tarpusavyje, man galvoje skambėjo Get Your Gun daina „Open Arms“, aš pamačiau barmenę P. ir kurį laiką ją stebėjau.

Kažkada pavasarį atėjau į šitą barą jau vėlyvą naktį, nes dar nenorėjau namo, prisėdau prie baro ir ji mane užkalbino. Buvo stipriai apgirtusi, bet kalbėjo rišliai, mes apie kažką pasikalbėjom, buvo visai malonu.

Dabar, stebėdamas ją, galvojau apie Agnę. Barmenė visai nepanaši į Agnę – taip, kaip tik gali būti žmogus nepanašus į kitą žmogų, bet man vis tiek ji priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Alytuje.

Nuėjom į koncertą legendinėje vietoje Zoo Underground. Grojo vietinis vyrukas akustine gitara, po to grupė Wild Arrows iš JAV ir Ette Enaka iš Čekijos. Kai stebėjau Wild Arrows pasirodymą, vis žiūrėjau į klavišininkę. Ji vėl nebuvo panaši į Agnę, bet man priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Kaune.

Lydėjau mamą į Kauno klinikas. Sėdėjom ir laukėm, kol akių gydytoja ją pakvies į kabinetą. Priešais mus atsisėdo moteris, ji buvo tikrai kažkiek vyresnė už mane, bet nemanau, kad labai daug. Vėlgi – visai nepanaši į Agnę, bet ją pamatęs pradėjau galvoti apie Agnę.

Kaip ji žiūri į mane bare ir keistai šypsosi. Kaip ji eina. Kaip ji dainuoja The National. Kaip ji protingai rašo, ir dar taisyklingai. Kaip ji atrodo su mėlyna suknele. Kaip ji tampa abejinga. Kaip mes kepam pyragą.

***

Toks geras jausmas grįžti į miestą ir pajusti, kad esu arčiau tavęs.

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

2017/10/17

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.


%d bloggers like this: