Povilas Tampa Pasaulio Valdovu

Paskutinę dieną prieš bakalauro darbo gynimą nuo 17h pradėjau jausti didelį stresą, beveik negalėjau prisiverst pavalgyt. Ryte prabudau anksčiau, nei planavau, ėjau į dušą, nusiskutau (sąlyginai), dar kartą peržiūrėjau skaidres, bandžiau pavalgyt, bet dėl streso sugebėjau suvalgyti tk vieną sumuštinį su sūriu. Nuėjom likus pusvalandžiui iki gynimų. Ėjau gintis antras. Pats keisčiausias dalykas buvo tai, kad ta komisijos narė, kurios labiausiai bijojau (nes ji turėjo suprasti mano darbo lievumą) net akių į mane nepakėlė ir visai nieko nekomentavo, nes visą laiką skaitė kitos grupiokės darbą. Nesulaukiau jokių per daug rimtų klausimų, nors šiaip išlindo kelios pastabos.

O įdomiausia buvo tai, kad kai nuėjau gintis, tai negalėjau nepastebėt tokios leidybininkės, kuri atėjo palaikyt vienos mano grupiokės. Ji dėvėjo trumpą suknelę su gana gilia iškirpte, ir tiek jos suknelės trumpumas, tiek ta iškirptė mane labai neramino ;)

Gavau 9. Rašydamas bakalaurinį darbą planavau gauti 6 ;)

Po to ėjom valgyt super skanių kebabų iš kioskelio prie Saulėtekio pirmųjų bendrabučių. Grįžęs į kambarį numigau, nes skaudėjo galvą, o vėliau maždaug aštuoniese-dešimt išėjom išgert prie bendrabučių; buvo ir ta leidybininkė ;) Kai pradėjo lyti, susirinkom pas vieną grupiokę į bendrabučio kambarį, kur viskas tęsėsi ir tęsėsi, kol 04h atėjo apsauginis. Bet nieko baisaus nenutiko, perėjom į kitą kambarį, o 05h visi išsiskirstėm.

Prieš išeidamas leidybininkei pasakiau, kad mums reiktų eit į pasimatymą. Manau, jog iš pradžių ji nežinojo kaip į tai reaguot, paklausė ar aš rimtai, atsakiau, kad tikrai taip, tada sutiko. Taip gavau jos telefono numerį, ir šįryt prabudęs pagalvojau, kad gerai čia viskas išėjo ;) Juolab, kad vakar šauniai pakalbėjom apie savo mėgstamą literatūrą, ir šiaip.

2011.05.25

Šiandien buvo pirmoji bakalaurinių darbų gynimo diena. Pirmą kartą mačiau kaip viskas vyksta. Iš tiesų tikėjausi kažko kito – šiandien viskas atrodė paprasčiausiai nelabai rimta. Ypač komisijos narių elgesys: kas nors pristato savo darbą arba ginasi darbą, o pusė komisijos narių garsiai šnabždasi tarpusavyje, kuičiasi tarp lapų. Iš šono žvelgiant, susidaro įspūdis, jog komisija susirinko tarsi prievarta ir neturi motyvacijos dalyvauti gynimuose.

Pirmąją gynimų dieną savo darbus gynėsi 8 žmonės, rytoj ginsis 9. Aš ginsiuosi paskutinę dieną, be manęs bus dar 6 žmonės. Gerai, kad ginsiuosi antras, nereiks laukt ir nervintis. Šiandien jau pradėjau ruošti skaidres ir tai, ką kalbėsiu. Be to šiandien pagaliau gavau ir recenziją – geresnė nei tikėjausi. Matyt eilinį kartą mane visą laiką kankino per didelis savikritiškumas Atsižvelgiant į pirmosios gynimų dienos gautus įvertinimus ir mano recenziją, planuoju gauti 7 arba 8. Pažymį daugiausiai įtakos viena komisijos narė, kuri yra ekspertė vieno dalyko, apie kurį kaip tik nelabai kaip parašiau savo darbe, taigi vis dar tikėtina, jog galiu gauti ir 6. Tai, aišku, būtų jau tikrai lieva, nes šiandien 6 gavo grupiokas, kuris kai gynėsi savo darbą, tai aš pagalvojau, kad gal jis visai neapsigins. Lygindamas savo darbą su jo darbu, manausi esąs vertas 7. O 7 garantuotų nemokėjimą už mokslą už paskutinį semestrą.

– – –

Galvoje pamažu kaupiasi idėjos. Viena idėja su kiekviena diena vis stiprėja, bet pradėsiu ją realizuoti po truputį tik po bakalaurinio gynimo. Kol kas tik kamuoja klausimas ar išvis verta daryti tai, ką ruošiuosi daryti. Keisčiausia, jog tai gali būti daugiausiai naudos kitiems teiksiantis dalykas, tačiau jo aktualumas vis tiek toks kažkoks.. diskutuotinas. Kai pagalvoju, tai tiek daug esu daręs absurdų, ir niekad anksčiau nekildavo jokių aktualumo klausimų, o dabar, kai susiruošiau daryti kažką lyg ir vertingo, iškart iškilo tas aktualumo klausimas.

– – –

Serialas CSI kol kas dar nepabodo, nors kasdien peržiūriu mažiausiai po 3 serijas.

– – –

Lietuvos žinios, gegužės 29 (birž. 11) d. 1914 m.

„Mergaičių vargai“

Juodupiai (Ežerėnų apskr.), netoli Rokiškio, turi įsitaisę audimo dirbtuvę. Toje dirbtuvėje, kaip rašo „Vilnies“ № 16, dirbo ištisus metus mergina O Z. ir staigu naktį iš 1 į 2 gegužės pražuvo. Niekas negalėjo suprasti, kur ji butų dingusi. Tik po kelių dienų dirbtuvės savininkas paėmė iš O. Z. tris laiškus, kuriuose mergina paaiškino, kad ji apleidusi dirbtuvę del meistro Šteino, kuris norėjęs ją priversti netikusiai elgties. Meistras prikalbinėjęs ją ir už «prielankumą jo jausmams» žadėjęs išmokyti gerai austi ir pridėti algos. Mergaitė nesutiko pasiduoti seno pačiuoto ir vaikuoto 50 metų vyro geiduliams. Tuomet meistras ėmęs jai taip keršyti, kad kito kelio nebelikę, kaip tiktai bėgti iš dirbtuvės.

Bakalaurinio Rašymo Ypatumai

2011.04.18

prabudau 09:00,
padariau 10 atsispaudimų,
per dieną
išgėriau 3 puodelius arbatos ir 2 puodelius tirpios kavos,
suvalgiau 2 sausainius, 4 sumuštinius su paštetu, kotletą, 3 bulves ir mamos gamintus makaronus su mėsa viduje ir sūriu ant viršaus,
peržiūrėjau visą surinktą 1904-1914 metų periodiką, atrinkau, kas tinka,
bet parašiau 0 lapų bakalaurinio,
galvoj (po vakar) skambėjo FK Dainavos ultrų dainos,
niekur nebuvau išėjęs iš namų,
ėjau miegoti 22:31.

2011.04.19

prabudau 08:21,
iškart prausiausi, valiausi dantis (nebūdinga man),
per dieną
padariau 25 atsispaudimus,
išgėriau 4 puodelius arbatos,
suvalgiau 4 sumuštinius su paštetu, mamos gamintus makaronus su mėsa viduje ir sūriu ant viršaus (x 2) ir šaltibarščių sriubą, taip pat 2 saldaines,
parašiau 3 lapus bakalaurinio, sutvarkiau pirmąją dėstymo dalį,
vakare su Asta nuvažiavom į Vidzgirio mišką pavedžioti jos šuns,
ėjau miegoti 22:43.

2011.04.20

prabudau 08:42,
per dieną
padariau 0 atsispaudimų,
išgėriau 7 puodelius arbatos ir 1 puodelį kavos su pienu,
suvalgiau 3 sumuštinius su paštetu ir nusprendžiau daugiau nevalgyti pašteto, mamos gamintus makaronus su mėsa viduje ir sūriu ant viršaus, šaltibarščių sriubos, makaronų su pienu, 7 saldaines ir 2 sausainius,
parašiau 13 lapų bakalaurinio, užbaigiau antrąją dėstymo dalį ir pradėjau trečiąją,
buvau nuėjęs į biblioteką ir pas močiutę,
tris kartus praėjau mėlyną šaliką, pakabintą ant medžio šakos, kuris man priminė vieną iš matymo pažįstamą merginą (supratau, jog niekada negirdėjau jos balso),
ėjau miegoti 02:kažkada.

2011.04.21

prabudau 09:01,
per dieną padariau 10 atsispaudimų,
išgėriau 3 puodelius arbatos ir 3 alaus,
suvalgiau 4 sumuštinius (duona su saulėgrąžom ir margarinas), bulvių košės su šaltibarščiais, 3 plonus plonus blynelius,
parašiau 2 lapus bakalaurinio,
ieškojau pirkti batų,
buvau futbolo rungtynėse (FK Dainava laimėjo net 5-1 prieš Klaipėdos komandą),
diena buvo graži ir labai pozityvi,
baigiau žiūrėti D. Lyncho filmą „Lost Highway“,
ėjau miegoti 00:09.

2011.04.22

prabudau 09:24,
per dieną
išgėriau 2 puodelius arbatos, 3 stiklines sulčių, 0,5 litro mineralinio vandens,
suvalgiau 2 plonus plonus blynelius, 3 sumuštinius (duona su saulėgrąžom ir margarinas), kotletą su skaniom salotom ir 3 virtom bulvėm,
parašiau 4 lapus bakalaurinio,
nepilnametės vaikšto labai apsinuoginusios,
bute jau nėra taip šalta, kaip anksčiau,
ėjau miegoti 23:04.

Skyrybų Procesai

Esu kaip užstrigusi plokštelė ties erzinančia dainos vieta, aš vis kartojuosi, kartojuosi, negaliu liautis sustojęs: bakalaurinis bakalaurinis bakalaurinis.

– – –

Nesuprantu buvusio kambarioko, su kuriuo tarėmės kartu nuomoti butą, o jis dabar oficialiai gyvena trijose skirtingose vietose. Norėčiau net su juo susipykt, bet negaliu, nes kas aš toks, kad jam nurodinėčiau dėl gyvenamos vietos?

Ir visgi jaučiuosi nesaugus, nes neaišku, ar viskas išeis taip, kaip planuoju. Kita vertus, mano planai visada yra daugiau mažiau labai hiperbolizuotos fantazijos, ir net jeigu man pavyksta įgyvendinti planus, dažnai nesijaučiu juos įgyvendinęs, nes retai kada būna, jog dalykas, apie kurį svajojai, realybėje pasirodo būtent toks, kokį jį įsivaizdavai.

– – –

Balandį prasidėjo paskutinis dalykas, dėstomas universitete. Keista buvo pirmadienį sėdėti auditorijoje po 2-3 mėnesių pertraukos. O kadangi dėstytoja nusprendė visą paskaitą skaityti iš lapų, tai aš pradėjau rašyti apsakymą „Juozas perka skalbimo mašiną“. Rašydamas ranka patyriau džiaugsmą, nes nuobodžioje aplinkoje sugebėjau susikurti alternatyvią realybę, kuri buvo (vėl) buitiška, bet tokia smagi. Pats save pralinksminau, šaunu ;) Tik bėda, jog jau esu atpratęs ranka rašyti ilgesnį laiką, taigi greitai visą tą rašymo įkarštį nustelbė pavargęs riešas + suvokimas, jog kompiuteriu rašant daug greičiau galima viską redaguoti.

– – –

Šeštadienį buvo FiDi 43, ir aš prieš savaitę ar dvi galvojau, jog ten reiktų apsilankyti vien todėl, jog nesu niekad buvęs fizikų dienose. Kai atėjo penktadienis ir buvęs kambariokas pasiūlė eiti į FiDi, aš atsisakiau. Atsisakiau ir šeštadienį ryte, ir dieną, ir visgi vakare sutikau. Nuėjom su didele kompanija (istorikės, iš mano abiejų buvusių kambariokų pusės, ir jų draugės), o man visą vakarą buvo gera nuotaika, pasakojau kaip man patinka Katy Perry dainą Firework, ir manau, jog niekas rimtai tuo nepatikėjo ;) FiDi 43 buvo trys salės, d‘n‘b manęs netraukė, kitoje paklausėme trumpai Poliarizuotų Stiklų, o trečioje salėje sulaukėme punk roko iš Netvarkoi!, truputį pasipoginom su jaunesniais žmonėm, buvo linksma. Bet po to gana greitai išėjo vienas buvęs kambariokas su mergina, o po to ir istorikė su draugėmis, tai likau tik su vienu buvusiu kambarioku ir jo buvusia grupioke. Bet būtent tada pagrindinėje scenoje užlipo groti Los Colorados, ir jie varė linskmai, o po to, kai pradėjo groti įvairius senus ir naujus pop koverius, tai visai smagu buvo, ir mes šokom tol, kol visi pavargo, o nuostabiausia buvo matyti pilnut pilnutėlę salę šokančių žmonių ;) Nakvojau pas buvusį kambarioką, o kitą dieną su juo ėjau žiūrėti futbolo. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo net 5:0 prieš FK „Klaipėdą“, aš mačiau 4 iš 5 įvarčių, o tai, turint omenyje mano pomėgį stebėti žmones, yra labai geras rezultatas ;) Tiesa, Alytaus „Dainava“ ir vėl pralaimėjo, liūdna.

– – –

Kaip keista bus, kai universitetas bus baigtas. Būdamas FiDi koncerte buvau paklaustas, ką žadu veikti baigęs universitetą. Norėjau atsakyti, kad dirbsiu, bet atsakymas mane kaip reikiant išgąsdino, nes skambėjo labai niūriai. Tada pagalvojau ir pasakiau, jog nesiruošiu stoti į magistrantūrą, taigi.. dirbsiu.

Praėjo jau kažkiek dienų po to koncerto, o aš vis tiek negaliu išmesti iš galvos to savo atsakymo. Kai ruošiausi baigti mokyklą, galvojau apie būsimas studijas, todėl nesijautė jokios pabaigos. O dabar pabaiga jaučiasi, o mintis apie darbą pilnu etatu rodosi baisi ir nuobodi. Tiesa, galbūt dabar aš kaip tik turėsiu užtektinai laiko rašymui ir kitiems maloniems menkniekiams, bet vis tiek kažkaip neramu; nors iš kitos pusės ramu – turiu darbą, žinau, kad noriu išsikraustyti iš bendrabučio, todėl yra šioks toks planas į ateitį.

– – –

Sekmadienį įvyko nuostabus dalykas. Žiūrėjau savo mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto dvikovą su Lisabonos Benfica, kova buvo įtempta, nervinga, Benfica fanai apmėtė šiukšlėm FC Porto žaidėjus, bet bet bet. Porto laimėjo 2:1 ir dar likus į rungtynėms tapo Portugalijos aukščiausios lygos čempionais! Po to Porto žaidėjai ilgai bėgiojo, šokinėjo, šoko, dainavo, nors Benfica stadione buvo iškart išjungtos šviesos (žinau, kad tyčia!).

Man visada patinka matyti besidžiaugiančius žmones, mane patį apima mažytė euforija.

– – –

Pastebėjau savo blogą savybę, kuri dabar bado akis. Kuo ilgiau neturiu draugės, tuo labiau koncentruojuosi į save, todėl per tam tikrą laiką tampu pats sau geriausiu draugeliu, o tai veda į nesąmones ir tam tikrą izoliaciją. Ir šiaip: kai draugaudavau su kuo nors, tada būdavau labai mažas egoistas, nes galvodavau apie kitą žmogų, man patikdavo juo rūpintis ir pan.; o dabar tai toks lievas esu, nes jaučiuosi per daug reikšmingas pats sau. Gal todėl kartais ir paplūstu keista saviironija.

Neapgalvoti Ėjimai

Mintis, jog neparašysi bakalaurinio darbo iš pradžių būna kiek mistiška, atrodo, ji egzistuoja, bet ne tau, o kitiems, tiems irgi mistiniams žmonėms, kuriems visada nesiseka dažniau ir labiau nei tau, tiems mistiniams žmonėms, kurie yra arti, bet kartu kažkur visad per toli, kad iš jų klaidų ar nelaimių galėtum pasimokyti. Kiekviena mintis pradžioje būna nedidelė, ir tik vėliau tavo lengvabūdiškumo, tingumo ar kitų blogų savybių dėka ji išauga į tikrą monstrą. Taip nutiko man dabar: nėra nė dienos, kada mintis apie neparašytą bakalaurinį darbą manęs neaplanko. Šiandien nutariau nuvažiuoti į vieną valstybinį archyvą užsisakyti bylų, nes kaip tik penktadienį turėsiu laisvą dieną ir galėsiu padirbėti archyve.

Išėjau 11:19, diena saulėta, bet nelabai šilta, stotelėje nemačiau jokio dėmesį patraukiančio žmogaus, pravažiavo 18 autobusas, tada – 2 troleibusas, iškart po to 19, o iškart po jo – 14, kurio man ir reikėjo. Įlipau į jį, atsisėdau, bet iškart pakilau ir pakeičiau vietą, nes supratau, kad jeigu liksiu sėdėti ten, kur sėdėjau, tai saulė visąlaik švies man į veidą, todėl aš turėsiu nuolatos dangstyti veidą ranka arba būti susiraukęs, o kai būnu ilgai susiraukęs, tai man kartais pradeda skaudėti galvą, va taip, taigi todėl ir persėdau į kitą vietą. Atsidūręs pavėsyje išsitraukiau knygą ir pradėjau skaityti, nors neneigsiu, kad man pasidarė įdomu, ar mergina, sėdinti man už nugaros, žiūri į mano galvą. Šiaip buvau tikras, jog žiūri, žiūri net nenorėdama, mano galva jai prieš akis, ir ji nieko negali padaryti, mano galva jai kaip neištrinama vaizdo akyse dalis, pvz. kai žiūri nuo kalno į miestą, tu negali nematyti pastatų, visi jie driekiasi tau prieš akis, nors gali būti, kad žiūri tik į kokį nors vieną medį ar pan., ir nieko čia jau nepadarysi, taigi ir mano galva jai dabar tupėjo kažkur žvilgsnio apačioje, bet ar logiškai skamba „žvilgsnio apačioje“? Ir dar man buvo įdomu kaip mano galva atrodo tai merginai, ta prasme ar mano galva jai sukelia kokią nors mintį, nes man labai dažnai būna įdomios merginų galvos, bet aš tai aš, gal kiek trenktas, bet labai lengvai, neišsigąskit; galvos yra gražus dalykas, nors niekas nesako komplimentų apie galvas: tavo graži galva / žinai, mane visada žavėjo tavo galvos forma / tavo galva labai seksuali (???) / mane labai traukia tavo galva.

Atsiprašau, kad išsiplėčiau ten, kur nederėjo, atsiprašau, jeigu ką nors suneraminau.

Kai jau buvau pravažiavęs Antakalnį, supratau, kad suklydau dėl laiko. Archyve pietų pertrauka būna 12:00 – 12:45, o aš išvažiavau 11:24 reisu, o prie archyvo būsiu 12:07, taigi neturėsiu ką veikti, o Savanorių prospekte turbūt kaip niekur kitur yra lengva būti sužalotam arba nužudytam. Buvo keista, kad suklydau taip skaičiuodamas laiką, nes dažniausiai keliones ir važiavimus iš vietos į vietą susiplanuoju (beveik) nepriekaištingai. Supratęs klaidą nusprendžiau išlipti centre ir pasivaikščioti po senamiestį, taigi išlipau Karaliaus Mindaugo stotelėje ir atsidūriau prie perėjos. Ten visada susirenka studentų, traukiančių į centrinius VU. Aš irgi kažkada eidavau į centrinius VU: kai buvau filologas, o tai buvo jau seniai, jausdavausi kažkaip ypatingai, kai eidavau į universitetą, o kai vėliau tapau archyvaru ir kartais tekdavo apsilankyti centriniuose VU, tai to džiugaus efekto nepajusdavau. Bet malonus stovėjimas prie tos perėjos buvo visada, ten tokia maloni vieta, kai ruošiesi kažkur, bet dar neini kažkur, ir kartu tu jau pakeliui į kažkur. Primena meilę, kai meilė tokia stipri, jog kad ir kur būtum ir kad ir ką veiktum, visada jautiesi priklausantis kitam žmogui, visada žinai, kur ir su kuo nori būti, ir tavo kūno kelionės kažin kur visai nereiškia dvasinio ryšio susilpnėjimo.

Kai perėjau perėją, žmonės greitai išsiskaidė, priešais mane liko eiti mergina, kuri nešėsi medžiaginį krepšelį su užrašu, kurį užmiršau, bet jis buvo susijęs su VU biblioteka; ir dar ji ėjo labai tiesi, t.y. jos laikysena buvo labai tiesi, tokia tiesi, kad net atrodė ydinga. Eidamas už jos galvojau apie tai, jog mano laikysena kažkiek sukumpusi yra. Ir kaip keista, jog vieni žmonės yra tiesūs, kiti yra sukumpę, bet visada yra aiškinama, jog tam tikra laikysena yra gera, o kita – ne; ir kad turėti pinigų yra gerai, ir kad turėti automobilį yra gerai, ir kad susituokti, susilaukti vaikų, tapsi seneliu yra gerai, ir, blogiausia, kad net ne gerai tai yra, o kad tai yra n o r m a l u. Mane jau taip seniai baugina šitas žodis – n o r m a l u. Ką jis reiškia? Normalus gyvenimas – kas gali būti blogiau? O įdomiausia yra tai, jog visi gyvena kažkaip kitaip, nukrypę nuo normalumo normos (koks baisus žodžių derinys!), ir jaučiasi truputį negerai, kad gyvena va taip, kad jiems nepavyksta gyventi taip, kaip kitiems, n o r m a l i a i: žmonės prabunda naktį išpilti šalto prakaito, juos kankina sąžinė, muša karštis – jie negali susitaikyti su tuo, jog gali būti pripažinti nenormaliais. Štai todėl kai vieni važiuoja į Egiptą, ten būtinai važiuoja ir kiti, kai vyrai mažais trumpais pimpalais perka didelius automobilius, kiti vyrai mažais trumpais pimpalais irgi perka tokius pat automobilius, o moterys dažosi tiek, kad paslepia savo natūralų grožį, nes taip elgiasi ir kitos moterys, ir nebūtinai tos, kurios yra gražios; ir t.t., ir pan.

(Čia Jums gali pagelbėti pagalbinė priemonė, skirta šiam tekstui.)

Mergina nuėjo link centrinių VU, aš pasukau Gedimino prospektu ir pradėjau kilti juo aukštyn. Nežinojau, kur man eiti, o pasivaikščioti vienas aš niekad nemokėjau. Nutariau užeiti į knygyną, o mano mėgstamas knygynas centre yra Centrinis knygynas, visai prie McDonaldo greito maisto restorano. Kartą buvo tokia įdomi situacija McDonalde: rudenį dirbau centre pas vieną notarę, išėjęs po darbo supratau, kad man būtina nusilengvinti, taigi skubėjau į McDonaldą, nes nežinojau jokio arčiau buvusio tualeto. Užėjau ten, o ten kaip tik viskas buvo pakeista, tualeto nebuvo ten, kur jis būdavo anksčiau, patyriau daug streso. Kai galų gale suradau tualetą, pribėgau prie pisuaro, nusimoviau kelnes ir staiga supratau, kad kažkas negerai. Pisuaras, prie kurio buvau, buvo labai žemai pakabintas, toks lyg vaikams skirtas. Man iš kairės prie kito pisuaro stovėjo vyras ir darė sysiū, aš pasukau galvą link jo, kad pažiūrėčiau į jo pisuarą, ir staiga supratau kaip keistai, tiesiog nederamai aš pasielgiau! Nusisukau susiraukęs, atseit „kas čia su tais pisuarais dabar?..“, o viduj norėjau juoktis dėl savo kvailo poelgio. Aš net nemačiau to vyriškio pimpalo, bet tikiu, jog jis tikrai pagalvojo, kad aš mačiau. Ši istorija privertė mane nusišypsoti einant Gedimino prospektu.

Patekęs į knygyną jau nesišypsojau. Turėjau 3.78 lt, taigi nebuvo nė kalbos apie knygos pirkimą. Man tiesiog reikėjo praleisti laiką. Paėmiau kelių lietuvos poetų knygeles, pavarčiau, bet niekas nesudomino. Pasisukiojau ir išėjau, žinodamas, kad sugaišau čia per mažai laiko. Pasukęs į Jogailos gatvę ėjau ir praėjau vyrus, kurie studijavę ant kavinės lango užklijuotą meniu numojo rankomis ir pasakė ai, nesąmonė, neinam čia. Po to priešais mane ėjo gražiai apsirengęs užsienietis, šalia jo ėjo moteris, kuriai jis sakė ..the first fearlessly recognized.., bet aš ėjau toliau kaip žmogus, apsimetantis, kad eina su tikslu, ir negirdėjau, ką jis sakė daugiau. Praėjau Islandijos stotelę, o ją praėjęs sunerimau: nežinojau, kur eiti toliau. Galėjau eiti toliau Pylimo gatve, sekti laikrodį ir laukti kito troleibuso, vežančio į Savanorius. Arba galėjau eiti visokiomis gatvėmis pėsčias link Savanorių. Priėjęs pirmą sankryžą pasukau į dešinę.

Niekad nežinojau, kaip vadinosi ši gatvė, bet aš esu čia buvęs. Dabar kaip tik pakilau iki poliklinikos, į kurią važiuodavau kartu su buvusia mergina, kai ji buvo susilaužiusi koją. Poliklinika iš vidaus buvo labai neišvaizdi, pilkai žalia ar pan., labai nemiela. Ten sėdėdavau, laukdamas draugės, ir man rodydavosi, kad nuo to poliklinikos vidaus negražumo ir man tuoj lūš koja, įskils žandikaulis ar kas nors panašiai negero nutiks.

Praėjęs polikliniką pasukau į kairę, pamačiau, kad einu Teatro gatve. Visai neblogai skambėjo pavadinimas. Pamaniau, jog perėjęs gatvę išeisiu prie Rusų dramos teatro – taip ir buvo. Bet prieš pasiekiant tą teatrą praėjau gatvėje besišnekučiuojančią senyvų žmonių porą. Vyras ir moteris kalbėjo apie gerą išvaizdą, moteris gyrė vyro išvaizdą, o šis pasakė: „Anksčiau atrodžiau gerai, bet ar žinot, kaip galima greitai susenti? Prieš penkis metus mirė žmona, ir aš tada pasenau per metus“. Moteris jam atsakė štai kaip: „Ir gerai, gerai, kad mirė žmona! Kam jų reikia?“, ir aš vėl pradėjau šypsotis eidamas. Tie žmonės! ;)

Eidamas vis žvilgčiojau į laikrodį, bet laikas, atrodė, buvo sustojęs. Taip eidamas priėjau ir Vingio kino teatrą, prieš kurį dar praėjau man visada nuostabą kėlusią parduotuvę „Pėdkelnės“: jos durys ir langai tokie negražūs, seni, kad man, jeigu būčiau moteris, niekad nekiltų mintis eiti ten pirkti pėdkelnių. Vingio stotelėje įlipau į 4 troleibusą, išlipau Gerosios vilties stotelėje, nuėjau iki archyvo, vis dar buvo pietūs, bet! Įėjęs sužinojau, kad skaitykla dirba visą dieną, taigi, bet! Pasirodo, jog skaitykloje nėra laisvų vietų, taigi, bet! Aš pasakiau, jog atėjau tik užsisakyti bylų, taigi.

Išėjau po 5 minučių, nuėjau iki stotelės. Stotelėje mačiau merginą ir pagalvojau, kad ji gali būti viena blogerė. Įlipau į 6 troleibusą, ji irgi, ir važiavau iki Vilniaus stotelės („Vinco Kudirkos“ vis dar nelimpa). Po to laukiau 2 troleibuso, bet jis atvažiavo toks pilnas, kad nelipau į jį. Iškart po jo atvažiavo 14 troleibusas, įlipau ir radau laisvą vietą atsisėsti. Skaičiau knygą iki pat išlipimo. Grįžau į kambarį, pavalgiau, baigiau žiūrėti vieną Draugų seriją. Gavau gražų e-meilą, perskaičiau šypsodamasis. Diena gera, nors dar tik 15h, o aš dar turiu planų.

Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas.