Apsiniaukę

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Dienos

Užsigyvenau mažuose dalykuose, buityje, minimaliam mąstyme. Kol kas tai manęs nevargina, bet žinau, kad toks ramus gyvenimas ilgai netruks – anksčiau ar vėliau susikursiu problemų, jeigu jos pačios neatsiras, jog turėčiau ką veikti. “Aš arba galvoju labai per daug, arba negalvoju visai“ perskaičiau šiandien viename bloge, ir turėjau pripažinti, kad ir man tai būdinga.

– – –

Ruošdamasis rašyti mistinį/absurdišką apsakymą, pradėjau stengtis pastebėti nesvarbius dalykus, per daug apie juos galvoti. Tai priveda iki to, jog pasieki tokį paranojišką mąstymo lygį, jog beveik viskas gali pradėti kelti įtarimą. Taip mąstyti visai įdomu, bet dabar jaučiu, jog yra sunku atsikratyti tokio mąstymo: dabar net ir nenorėdamas galvoju, jog vienas ar kitas dalykas yra keistas, kad vyras keista žiūri į mano virtuvės langą, kad, sprendžiant pagal garsą, kurį ką tik išgirdau laiptinėje, kažkas priėjo prie mano buto durų ir dabar stovi, niekur neina..

Tikiuosi, jog pavyks visą tą paranoją tinkamai perteikti apsakyme.

– – –

Penktadienį atvažiavo buvęs kambariokas su kaimyne-grupioke, ir mes visi pas mus išgėrėm alaus. Išgėrę supratom, kad reiktų dar alaus, taigi taip pirmą kartą apsilankėm viename načnyke prie Kalvarijų turgaus. Sugrįžom namo sveiki ;) Tada gėrėm dar alaus, po to žaidėm youtube’o vakarėlį.

Ryte prabudau kaip sumuštas – per daug alaus buvo. Bet išgėriau tirpios kavos, suvalgiau sumuštinį ir mano galva pragiedrėjo. 12h kambariokas išvažiavo pas tėvus, ir aš oficialiai pirmą kartą likau vienas bute savaitgaliui. Žinojau, kad vienas likęs visiškai nieko neveiksiu, taigi per daug savęs nevaržiau ir leidau sau būtent tai ir daryti – nieko neveikti; o tai reiškia, kad daug žaidžiau kompiuteriu, žiūrėjau filmą, pradėjau kurti naują blogą, išmokau vieną dalyką su Photoshop’u, pažiūrėjau trejes futbolo varžybas.  O fainiausia buvo tai, jog visą dieną planavau nueiti kelių minučių kelią iki parduotuvės ir nusipirkti cukraus, bet kur tau ten nugalėsi tinginį!.. ;)

Sekmadienį nusimaudžiau ir nuėjau į parduotuvę. Kol apsipirkinėjau, visą laiką galvoje sukosi skvoterės žodžiai “viskas kainavo / taksi kainavo / gėrimai klube kainavo“. Grįžęs pasigaminau sojų ir daržovių troškinį, po to valgiau ir ilgai skaičiau šeštadieninį “Lietuvos rytą“. Vakare prie Baltojo tilto susitikom su grupiokėm (dabar jau – buvusiomis grupiokėmis) ir vaikėm įkyrius mašalus. Smagu, kai galima nuo Balto tilto grįžti namo pėsčiomis per 15 minučių (ak, aš vis giriuosi, bet atleiskit man).

– – –

Pirmadienį važiuodamas į darbą galvojau apie momo akinius, o gal tiksliau jų rėmelius. Tatai atrodė be galo svarbus dalykas šįryt. Paskutinįkart ją buvau sutikęs kažkada beveik prieš pat atiduodant bakalaurinį darbą, va tada ir krito į akį jos rėmeliai. Tokie rožiniai, ar kažkaip.

Kartais aš dažnai bandau kuo tiksliau prisiminti tam tikrų žmonių daiktus arba jų kūno dalis, kurios kuo nors man įstrigo į atmintį. Begalvodamas/apgalvodamas, aš galvoju ar galėčiau raštu perteikti visa tai taip, kad žmonės tinkamai suprastų ir net pamatytų tuos daiktus/kūno dalis.

– – –

Praeitą savaitę po labai ilgo laiko buvau nuėjęs į slam poetry. Baltų dramblių kavinės erdvė man patiko labiau nei Bix’ų, bet jokio įspūdžio nepaliko skaitovai. Daug kas skaitė savo senus tekstus. Buvo trys anksčiau nematyti dalyviai, tačiau nei mergina, nei abu vaikinai nesudomino. Laimėjo, kaip jau įprasta, Kudirka, ir tai nebestebina – žmogus tinkamai elgiasi ant scenos.

Nusprendžiau ir aš dalyvaut kitą kartą – neužmiršau dar, jog juokais Kudirkai rudenį pažadėjau jį nugalėt ;)

– – –

Aš dar su ilgais plaukais (2008 m., antras archyvistikos kursas, pas grupiokę E. sode)

Berniukiškas Savaitgalis

buvo išties gera savaitė. net darbe dirbau su šypsena, nes vis galvojau apie savaitgalį, apie savo 17-18 gyvenimo metus, festivalius, pankroką ir t.t. visąlaik jaučiausi jaunas ir fainas ;)

kai pagaliau atėjo penktadienis, tai prabudęs jaučiau tokią gerą nuotaiką, jog supratau, kad greičiausiai šiandien prisigersiu. su gera nuotaika atidirbau pusę dienos darbe, grįžau namo, valgiau, tvarkiausi, maudžiausi, išvažiavau į stotį pasitikt draugo iš Alytaus. susitikę nuėjom į Pogo, bet dar nedirbo, tai nuėjom į Baltus dramblius išgert alaus (aptarnavimas Baltuose drambliuose tragiškas). greit prisijungė Aistė, išgėrę po vieną alaus nuėjom į jau atsidariusį Pogo (buvo maždaug 19h, o vietų jau nebuvo). ten prie mūsų prisijungė draugo draugas Justas, kuris buvo nelabai dar išsipagiriojęs po vakar ar užvakar.

išgėrę dar po vieną išėjom ir pasukom link Mulen Ružo. koncertas turėjo prasidėt 21h, o mes vietoj buvom 20.30h. žmonių buvo nedaug dar, prie mūsų prisijungė atėjęs Vycka. turėjau alaus butelį kuprinėj, tai visi išgėrėm, parūkėm. nusprendėm, kad nėra ką veikt (į vidų eiti nesinorėjo), tai nuėjom iki artimiausios parduotuvės nusipirkt dar alaus. grįžę atsidarėm po alaus, bet išgėrus pusę butelio pradėjo groti pirmoji grupė. kadangi alaus įsinešt į vidų nebuvo galima, tai likusį alų paslėpėm po netoliese stovėjusiu automobiliu ;) vėliau ten grįždavom išgert, kai ant scenos keisdavosi grupės, arba kai grupių nepajėgdavom klausyti (pvz. Delčia, 9 Horizon).

vertinant vakarą galiu pasakyti, kad koncertas nebuvo vertas 25 litų, ir iš muzikinės pusės jis buvo nelabai nelabai (aišku, paskutiniai groję Tesa viską gražiai užglaistė, net ausys maloniai užgulė), bet alaus pagėrimo ir pokalbių su žmonėm prasme koncertas buvo smagus. laukiu pavasario, tada išvis smagu išgert alaus ir pabendraut su žmonėm lauke prieš-per koncertus.

šeštadienį prabudau nesuvokiamo išplanavimo Aistės bute ir išėjau. buvo labai malonus rytas, net girdėjau paukščiukus čiulbančius ;) nebuvo pagirių, tik kažkiek skrandis buvo sunkus nuo prieš miegą valgytų ir nesuvalgytų beprotiškai aštrių kebabų. važiavau troleibusu namo ir viskas man rodėsi gera; vėliau ir saulė užšvietė, o dieną ji švietė ir švietė, jaučiausi ramus ir turintis tikslą (man pačiam nežinomą). laukdamas vakaro tvarkiausi, klausiau muziką, pasimatavau megztuką (su juo dar nesu išėjęs į viešumą ;)), mažai valgiau. 18h atvažiavo klasiokas, nuėjom į parduotuvę, nusipirkom pigaus alaus ir grįžom pas mane. kalbėjom, gėrėm alų, klausėmės muzikos. vėliau pritrūko alaus, tai dar kartą nuėjom iki parduotuvės. 23h klasiokas išvažiavo, aš atsisėdęs prie kompiuterio sužinojau, kad mano šaunuolis Raul Meireles įmušė įvartį rungtynėse Liverpool – Wigan Athletic (gaila, bet rungtynės baigėsi lygiosiomis), nusišypsojau ir nuėjau miegot.

prabudau sekmadienį, maloniai pasivarčiau lovoje, tu parašei man sms, po to skambino mama, pasakojo, ką sapnavo, pats prisiminiau, kokį absurdiškai juokingą pusiau erotinį sapną sapnavau, gulėdamas nusprendžiau, kad pasidarysiu pusryčius, o pavalgęs žiūrėsiu seriją arba dvi serialo Friends ir atsigersiu alaus. diena atrodė tikrai gera, be to jau nuo pat ryto turėjau planą, net jeigu jis ir buvo tik „žiūrėti serialą ir išgerti vieną alaus“. tiesa, plano vykdymas baigėsi tuo, kad pasidariau sumuštinius ir gėriau arbatą, o alų palikau ramybėje. vėliau pradėjau rašyti apsakymą „Vyras, kuris kažką veikė“, parašiau du puslapius, tada paėmiau skaityti vieną knygą, bet perskaitęs mažiau nei 10 puslapių užsnūdau ir numigau valandą (dabar taip labai dažnai nutinka).

savaitgalis išėjo toks vyriškas/berniukiškas, supratau, kad esu pasiilgęs tokio dalyko, nes jau nepamenu, kada toks buvo. ir išvis: jeigu bernai sutaria išgert alaus ir atsiveda antras puses, tada vargu ar įmanoma, kad vakaras bus berniukiškas, nes prie moterų visada norisi neatrodyti tokiu durnu, koks tampi prie geriausių draugų; o va jeigu išeina bernai be panų, tada vakaras tampa ne berniukiškas, o vyriškas, nes tavo išrinktoji nemato tavęs ir negalvoja (bet numano, tai jau tikrai), kad elgiesi kvailai ir geri per daug ;)

rytoj darbo reikalais važiuosiu į Alytų, taip keista.