Jo Nesbø „Vidurnakčio saulė”

Jo Nesbø
„Vidurnakčio saulė”
Puslapiai: 232
Išleido: Baltos lankos
Metai: 2016 m.
Tiražas: 5000 egz.

Norvegų autorius Jo Nesbø su savo kriminaliniais romanais apie detektyvą Harį Hūlę pelnė daugelio detektyvų mėgėjų simpatijas. Aš prieš detektyvus taip pat neturiu nieko prieš, bet kol kas serijos romanų apie Hūlę nesiruošiu skaityti. Visgi, norėdamas patenkinti savo norą perskaityti ką nors lengva ir įtraukiančio, nutariau imtis Jo Nesbø romano „Vidurnakčio saulė”. Juolab, kad šio autoriaus prieš kurį laiką skaitytas romanas „Kraujas ant sniego” paliko gerą įspūdį.

Veiksmas sukasi mažame Norvegijos miestelyje, į kurį atsibeldžia narkotikų mafijai dirbęs vyriškis. Jis bėga nuo savo boso pakalikų, nes ne tik kad neįvykdė savo paskutinės užduoties, bet dar ir išdūrė savo bosą. Visa pagrindinio veikėjo kriminalinė istorija atskleidžiama palaipsniui, įpinant retrospektyvius praeities įvykius į tai, kas vyksta realiu metu veikėjui patekus į mažą, uždarą bendruomenę, kuri visai nesidžiaugia keistu svečio vizitu.

Nors romaną labai lengva skaityti ir galima pagirti autorių už itin paprastą, bet ne prastą stilių, kažkur ties knygos viduriu dingsta įdomumas. Taip yra iš esmės todėl, kad romano istorija nėra itin įdomi ar kažkuo labai originali, įpinta meilės istorija iš esmės tik mažina skaitymo malonumą, o palyginus šį romaną su anksčiau minėtu romanu „Kraujas ant sniego”, pastarasis stipriai lenkia šį tiek originalumu, tiek pagrindinio veikėjo netipiškumu.

Nepaisant visko, nesigailiu skaitęs.

P.S. Seniai mačiau knygą, Lietuvoje išleistą 5000 egz. tiražu. Ne veltui Maxima parduotuvėse pilna Jo Nesbø knygų.

 

Anna Gavalda „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”

Anna Gavalda
„Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”
Puslapiai: 166
Išleido: Baltos lankos
Metai: 2003 m.
Tiražas: 2000 egz.

Visai nežinomų autorių knygos mane traukia dėl man patinkančio viršelio arba pavadinimo, kuris suponuoja kažkokią iliuziją apie knygą. Šiuo atveju būtent pavadinimas buvo veiksnys, paskatinęs norėti perskaityti šią knygą (tai įvyko dar tada, kai būdamas paauglys rašiau visokius neva Marilyn Manson’iškus eilėraščius į portalą http://www.rasyk.lt), bet taip jau susiklostė, jog knyga pateko į rankas tik dabar.

Prieš tai jau buvau skaitęs ir kitą rašytojos Anna Gavalda knygą, romaną „Aš mylėjau“. „Aš mylėjau“ skaičiau po vieno išsiskyrimo, todėl ji man užstrigo ne tiek dėl bendros romano istorijos ar stiliaus, o dėl tam tikrų atskirų romano vietų (ypatingai šitos). Skaitydamas „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ taip pat tikėjausi surasti bent vieną kitą mažmožį, kuris man patiktų, bet neradau.

„Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ yra dvylikos novelių rinkinys. Kai kurios novelės ilgesnės, kai kurios visai trumpos, bet nepaisant apimties, novelės yra maži etiudai iš kasdienio žmonių gyvenimo. Suprantu, kodėl ši knyga taip išgarsino rašytoją ir buvo sėkminga komercine prasme: žmonėms lengva susitapatinti su novelių veikėjais, nes jos parašytos taip, kad nori nenori surasi panašumų, pajusi tą veikėjų nuotaiką, kuri kartais trunka vos akimirką. Novelėse dažnai net nėra jokios pabaigos, jokio moralo, tiesiog aprašoma veikėjų nuotaika. Aprašoma gražiai, skaityti yra labai lengva, dar, žinoma, ten pilna visokių prancūziškų dalykėlių, tačiau perskaičius noveles galvoje nieko nelieka.

Max Frisch “Homo faber“

Max Frisch

„Homo faber”

Puslapiai: 237

Išleido: „Baltos lankos”

Metai: 2013 m.

Tiražas: 3500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

„Baltos lankos“ buvo pirmoji leidykla Lietuvoje, pradėjusi leisti kišenines knygas. Ilgą laiką buvo kalbama, kad lietuviai mieliau perka brangią knygą kietais viršeliais, o ne pigią kišeninę, tačiau neseniai pradėjo sklisti kalbos, kad ši situacija pasikeitė ir žmonės nebeignoruoja kišeninių knygų (neradau nuorodos į straipsnį apie tai). Tikiu, kad „Baltos lankos“ labai gerai išmano tai, ką daro, todėl norisi tik palinkėti jiems sėkmės su nauja, itin skoningai apipavidalinta kišeninių knygų serija „Mažos didelės knygos“, kurioje jau išleistos 9 knygos, ir tiek pat dar planuojama išleisti. Tarp jų – Stendhal, Albert Camus, Kafka, Murakami, Edgar Allan Poe, Charles Dickens, Škėma – knygos įvairiems skoniams.

Net nežinau, kodėl nutariau įsigyti Max Frisch „Homo faber“, juolab, kad knygos anotacija nepasirodė įdomi. Skaityti romaną nebuvo lengva, tai vienas niūresnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu, o aš jau seniai vengiu tokios literatūros. „Homo faber“ yra istorija apie pagyvenusį vyriškį, kuris viską bando paaiškinti logiškai, tačiau, pavargęs nuo gyvenimo, nebesirūpina savo darbu ir danginasi į tolimus užkampius, susipažįsta su įvairiais žmonėmis. Vienos iš tokių kelionių metu jis susipažįsta su daug jaunesne mergina, ir tarp jų pradeda megztis kažkas panašaus į meilės romaną.

Tai vienas iš tų kūrinių, kurį skaitydamas nuo pat pradžios jauti, kad pagrindinis veikėjas yra pasiklydęs žmogus, ir kuo toliau, tuo giliau jis klimpsta. Skaityti apie tokį užtikrintą grimzdimą nėra lengva, bet padėti knygos į šalį taip pat nesinori, nes negražu palikti veikėją vieną, vis dar gyvą, nesuradusį savo mirties.

Savo nuotaika panašūs kūriniai – Wilhelm Genazino „Skėtis šiai dienai“ ir Jean Phillippe Toussaint „Vonios kambarys“.

Ištrauka iš romano:

„Aš ėjau naktine Taimso aikšte (paskutinį kartą, tikiuosi) ir dar kartą iš telefono būdelės paskambinau į savo namus, – aš dar ir šiandien nesuprantu, kaip atsitiko, kad kažkas pakėlė ragelį.

– This is Walter, – sakau aš.

– Who?

– Walter Faber, – sakau aš, – this is Walter Faber…

Tokio čia niekas nepažįsta.

– Sorry, – sakau aš.

Gal aš ne tą numerį pasukau; imu milžinišką Manhatano telefono abonentų knygą, ieškau savo paties numerio ir bandau dar sykį.

– Who‘s calling?

– Walter, – sakau aš. – Walter Faber.

Atsako tas pats balsas, kaip ir pirma, tad valandėlę tyliu, nieko nesuprantu.

– Yes – what do you want?

Tikrai sakant, man nieko neatsitiks, jei aš atsakysiu. Aš sukaupiu jėgas, kol tas, kitas, nepadėjo ragelio, ir klausiu, vien norėdamas ką nors pasakyti, koks čia numeris.

– Yes – this is Trafalgar 4-5571.

– That‘s impossible! – sakau aš.

Gal mano butas išnuomotas kam kitam, gal naujieji nuomininkai pakeitė telefono numerį, visaip gali būti, aš tai suprantu, bet tai man nieko neduoda.

– Trafalgar 4-5571, – sakau aš, – that‘s me!

Aš girdžiu, kaip jis uždengia ranka ragelį ir su kažkuo kalbasi, girdžiu kvatojimą, paskui:

– Who are you?

Aš atsakau klausimu:

– Are you Walter Faber?

Galiausiai jis padėjo ragelį, aš sėdėjau bare, man sukosi galva, viskio nebepakenčiau, vėliau paprašiau barmeną, kad surastų ir pasuktų misterio Valterio Faberio numerį, jis taip padarė ir padavė man ragelį, aš girdėjau ilgą signalą, paskui kažkas nukėlė ragelį:

– Trafalgar 4-5571 – Hello?

Aš padėjau ragelį, netaręs nė žodžio.“

Reikalai

Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.

Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės“, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.

Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.

Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.

Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.

O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.

Italo Calvino “Jei keleivis žiemos naktį“

Italo Calvino

“Jei keleivis žiemos naktį“

Puslapiai: 270

Išleido: “Baltos lankos“

Metai: 2006 m.

Tiražas: ?

Dailininkė: Agnė Dautartienė-Krutulienė

Kai baigiau mokyklą ir atvažiavau į Vilnių studijuoti, mėgau lankytis Akropolyje esančiame „Baltų lankų“ knygyne. Ten praleidau daug valandų vartydamas knygas, suradau visokių perliukų (pvz. Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“), išleidau daug pinigų, dažniausiai – per daug, nei galėjau sau leisti, todėl dažnai mėnesio pabaigoje sunkiai sudurdavau galą su galu. Vieną kartą tame knygyne užtikau Italo Calvino knygą „Jei keleivis žiemos naktį“, atsiverčiau ją bet kur ir šiek tiek paskaičiau. Likau sužavėtas, nes ištrauka, kurią skaičiau, buvo labai įdomi ir neįprasta: knygos autorius naują skyrių pradėjo kreipimusi į skaitytoją ir šiam kažką bandė paaiškinti apie knygą. Bet neturėjau pinigų, todėl knygos nepirkau.

Taip nuo 2006 metų aš vis laukiau, kada kur nors rasiu šią knygą pigiau. Ir pagaliau radau ją vasarą tame pačiame Akropolyje, tik jau „Baltų lankų“ knygynas seniai buvo tapęs eiliniu „Pegaso“ knygynu. Labai apsidžiaugiau, jog galiu nusipirkti knygą už 10 litų, kai tiek metų jos kaina svyravo nuo 26 iki 31 lito.

Prieš pradėdamas ją skaityti bijojau, jog galbūt dabar ji man pasirodys visai ne tokia įdomi, kokia atrodė 2006 metais. Pradėjau skaityti atsargiai, tarsi nujausdamas, kad galiu nusivilti ja. Juk dažnai būna, kad kai kažką gauni per vėlai, tai jau neteikia tiek džiaugsmo, kiek būtų suteikę, jeigu būtum tą kažką gavęs vietoj ir laiku.

Rašytojas Italo Calvino sukūrė originalų ir įdomios struktūros romaną. „Jei keleivis žiemos naktį“ yra sudarytas iš 10 skirtingų istorijų ir šio romano skaitytojo istorijos. Italo Calvino skaitytoją pasitelkia kaip įrankį, jungiantį visas 10 istorijų, kurios neturi tarpusavyje nieko bendra. Visos padrikos istorijos yra labai įdomios ir intriguojančios (išskyrus pirmąją), o skaitytojo noras sužinoti daugiau apie istorijas ir jų autorius pamažu priverčia jį patį tapti dar vienos istorijos, susijusios su knygų klastojimu, veikėju.

Kitas riebus pliusas yra tai, jog Italo Calvino rašo labai geru stiliumi. Toks lengvas, greitai įtraukiantis, pagaunantis. Pastebėjau tai ir jo romane „Mūsų protėviai“, kurį buvau skaitęs anksčiau. Aišku, sunku kalbėti apie autoriaus rašymo stilių, kai skaitai vertimą iš italų kalbos, tačiau tai, jog „Jei keleivis žiemos naktį“ buvo įvertintas kaip viena geriausiai išverstų knygų 2006 metais, leidžia manyti, kad vertėja labai gerai padirbėjo, jog mes galėtume skaityti tekstą tokį, koks jis ir turėtų būti. Trumpa ištrauka:

„Ko gero, neteisinga būtų nusistatyti, kad tokioje apibrėžtoje erdvėje kaip mano namai, pradžioje esame tik aš ir telefonas, nes privalau atskleisti, kaip aš jaučiuosi skambant daugybei telefonų, telefonų, kurie galbūt manęs nekviečia, kurie visai su manim nesusiję, tačiau užtenka, kad bent vienas telefonas skamba man, ir visai galimas ar bent įsivaizduojamas daiktas, kad visi telefonai galėtų skambėti irgi man. Pavyzdžiui, kai gretimam name skamba telefonas ir akimirką aš sudvejoju, ar tik skambina ne man, abejonė iškart pasirodo esanti klaidinga, tačiau ji palieka pėdsaką, nes juk galėtų būti ir taip, kad iš tiesų skambina būtent man, tačiau dėl apsirikimo renkant numerį ar susilietus laidams skambutis nukeliavo pas kaimynus, juolab kad tame name nėra kam atsiliepti ir telefonas čirškia be paliovos, todėl remdamasis neracionalia logika, kurią visuomet sužadina telefono čirškimas, aš svarstau: gal iš tikrųjų skambina man, gal kaimynas namie, bet neatsako, nes tai žino, gal skambinantysis žino, kad skambina ne tuo numeriu, bet taip daro tyčia, norėdamas man sukelti šią būseną, žinodamas, kad negaliu atsakyti, bet žinau, kad turėčiau.

Arba ta kankynė, kai vos išėjęs iš namų girdžiu skambant telefoną gal pas mane, gal kitam bute, ir lekiu paknopstom, įpuolu uždusęs nuo bėgimo laiptais, o telefonas tyli, ir niekada nesužinosiu, ar tas skambutis buvo man.“

„Jei keleivis žiemos naktį“ yra suktas, bet labai malonus romanas. Vienas iš tų retų perliukų, kuriuos atrasti prireikia vis daugiau pastangų.

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos“

Sigitas Parulskis

“Pagyvenusio vyro pagundos”

Puslapiai: 72

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 2000 egz.

Dizainas: Zigmantas Butautis

Šiuo metu Lietuvoje reto poeto eilėraščių rinkinys išleidžiamas 2000 egzempliorių tiražu. Aišku, Parulskis turi užsitarnavęs vietą knygų skaitovų širdyse, todėl nenuostabu, jog jo naujausio eilėraščių rinkinio tiražas pralenkia net kai kurių romanų tiražus. Kitas mane nustebinęs faktas – šis rinkinys pasirodė po 11 ar 12 metų pertraukos nuo paskutinio rašytojo eilėraščių rinkinio. Aš niekada per daug nesidomėjau Parulskiu (man patiko jo pirmieji eilėraščiai rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ ir kažkiek patiko romanas „Trys sekundės dangaus“), todėl nustebau sužinojęs, jog tokį ilgą laiko tarpą rašytojas nebuvo išleidęs poezijos rinkinio.

Knyga patraukia dėmesį savo išskirtiniu dizainu. Tarp visos begalės leidinių knygynuose, mano akys visada ją pastebėdavo. Juodos raidės baltame viršelyje atrodo gražiai, viršelio paviršius truputį grublėtas, knygelė turi raištelį-skirtuką (kuris iškart nutrūko; skaičiau, jog tai nutinka daugumai šią knygą įsigijusių žmonių). Be to, viršelis yra tarsi vokas su raudonu vidumi – nežinau, kodėl buvo taip sumanyta, bet tiek to. Neįprasta ir tai, jog knygoje lapai nenumeruoti, tačiau tai nėra problema.

Keisčiausias dalykas šioje knygoje yra šriftas, kuriuo eilėraščiai yra spausdinti. Tai toks suapvalintas ir „storas“, mano nuomone poezijai visai netinkamas šriftas. Žiūrint į raides atrodo, kad skaitai kažkokį tekstą, skirtą vaikams ar paaugliams. Kiek esu skaitęs poezijos leidinių, dažniausiai jie visi turėdavo labai panašų šriftą – laibas, vertikaliai tarsi ištemptas raides. Žinoma, galbūt man kaip skaitovui, nemačiusiam daug užsienio poezijos leidinių, tik atrodo, jog Parulskio eilėraščių rinkiniui parinktas šriftas yra netinkamas, ir aš klystu. Tikiu, kad užsienyje daug daugiau eksperimentuojama knygų leidyboje nei mūsų krašte, ir net pripažįstant tai, jog man visada norisi kažko neįprasto, šis „Baltų lankų“ leidinys man tapo pavyzdžiu kaip knygos dizainas gali trukdyti mėgautis jos turiniu. Kita vertus, knygos išskirtinis leidimas lėmė tai, jog ji man visur šmėžuodavo akyse ir visą laiką norėjau ją įsigyti iš esmės dėl jos patrauklios išvaizdos, todėl leidėjai visgi pasiekė tikslą – aš įsigijau knygą.

O dabar apie poeziją. Bet kad nežinau, ką apie ją pasakyti. Man atrodo Parulskis yra iš tų rašytojų, kuriuos jeigu žmonės mėgsta, tai mėgsta iki galo – skaito viską, ką jie išleidžia. Man netgi gaila, jog aš nesu iš tų žmonių, kurie myli Parulskį, nes skaitydamas dažnai pagavau save galvojantį, jog vietomis yra neblogai parašyta, netgi gudriai, tačiau galiausiai vis tiek trūko kažkokio lemiamo kirčio, ir jeigu tik Parulskis būtų tarp mano mėgstamiausiųjų, aš jam viską o viską atleisčiau ir džiaugčiausi jo kūryba.

O dabar apie iliustracijas. Knygoje yra 11 nespalvotų Sigito Parulskio fotografijų, kurios yra vienas riebus minusas. Suprantu, jog rašytojui, kuris gyvena Šiaurės miestelyje, ir kuris neva jį įkvėpė parašyti rinkinyje esančius eilėraščius, gali būti labai svarbu knygoje įdėti nuotraukas iš erdvės, kurioje jis gyvena ir kuria, tačiau tos nuotraukos tokios pilkos ir niekuo nedominančios, kad siaubas. Vienoje pavaizduoti debesys, kitoje – prekybos centro aikštelė arba pirkinių vežimėlis toje aikštelėje; daugiabučių kiemai, medis, ir vėl – prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė. Pizė pizė. Jeigu rašytojas naudojo šias fotografijas tam, kad geriau perteiktų senstančio vyro pilką kasdienybę, tada suprantu jį. Tačiau jeigu jam šiaip užėjo narciziškumo priepuolis ir jis užsišiko būtinai įdėti savo užfiksuotus gyvenimo vaizdus, tai tada man belieka melstis už jo sielą, kad ateityje jam tokie sumanymai nekiltų, o geriausia – kad jis visai nustotų fotografuoti.

„šluotelė“

prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie
keturiasdešimt, su šluotele rankoje
šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo

paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
už miesto, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus
alaus butelius, o paskui vėl šlavinės, prasidaręs duris

lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, – juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, –
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai

Henning Mankell “Klystkeliais“

Henning Mankell

“Klystkeliais”

Puslapiai: 544

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Nuostabus viršelis. Būtent tai, ko reikia geram, įtraukiančiam ir kraupiam detektyvui. Lenkia net kitus knygos leidimus (švedų pirmasis leidimas, antrasis leidimas, anglų leidimas, amerikiečių leidimas, vokiečių leidimas). O įdomiausia, jog iš pradžių viršelį suvokiau kaip abstrakciją, ir tik daug vėliau supratau, kas jame yra pavaizduota.

Nesinori daug rašyti apie romaną, kad nesugadinčiau malonumo tiems, kas jį skaitys. Viskas įprasta: yra žudikas, aukos, policijos pareigūnai ir jau pažįstamas depresyvusis inspektorius Kurtas Valanderis, ir yra daug keistų dalykų, kuriuos jis turi sudėlioti tinkamai į vietas, kad viską išspręstų. Romane veiksmas pasakojamas iš dviejų perspektyvų – žudiko ir policijos inspektoriaus. Išeina toks dvigubas pasakojimas, kuris leidžia palaipsniui artėti prie tiesos. Pliusas už tai, jog labai gerai išplėtotas žudiko personažas. Neseniai žiūrėjau BBC susuktą šio romano ekranizaciją, tai filme žudikas buvo kur kas blankesnis, nors pati filmo pabaiga, kuri nėra tokia, kaip kad romane, paliko labai gerą įspūdį.

Perskaitęs knygą supratau, kad Henning Mankell detektyvai nėra šabloniniai detektyvai. Jo sukurtas veikėjas Kurtas Valanderis ir viskas, kas su juo yra susiję, šiuos detektyvus verčia labai neblogomis dramomis. Šiuose detektyvuose užtektinai vietos palikta ne tik problemoms, susijusioms su nusikalstamumu, žiaurumu, tačiau ir labai kasdieniams žmogiškiems dalykams kaip tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters santykiai, žmogaus nesugebėjimas atsiriboti nuo darbo.

Henning Mankell “Žudikas be veido“

Henning Mankell

“Žudikas be veido”

Puslapiai: 352

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Šiuo rašytoju susidomėjau perskaitęs Salomėjos trumpą recenziją apie jo romaną „Klystkeliais“. Bet kadangi būtent tos knygos neradau Baltų lankų leidyklos knygyne, tai pėmiau „Žudiką be veido“.

Anksčiau esu skaitęs kelis Agatos Kristi detektyvus anglų ir lietuvių kalbomis, Paul Auster psichologinį detektyvą/trilerį „Niujorko trilogija“ ir Charles Bukowski „Skaitalą“ (ar pastarąjį galima vadinti detektyvu – diskutuotinas klausimas). Bukowskio detektyvas buvo savam stiliuje, Agatos Kristi detektyvai per daug panašūs (visur nuodai pasirenkami kaip žudymo priemonė) ir nekeliantys daug intrigos, o štai Paul Auster romanas buvo kažkas nuostabaus – ir psichologija, ir mistika, ir tokia sick sick sick nuotaika, jog negalėjau atsitraukti nuo tos knygos. Na, o kuo skiriasi Henning Mankell detektyvas nuo visų anksčiau skaitytų?

Visų pirma, romano pagrindinis veikėjas inspektorius Kurtas Valanderis yra truputį kitoks, nei visų skaitytų detektyvinių romanų ar matytų trlerių filmų veikėjai. Jis toks užsidepresavęs, visąlaik galvoja apie tai, kokie dabar baisūs laikai, ir kad viskas tik blogėja. Aišku, jis kartais išgeria, aišku, jis mažai miega, valgo, kas papuola. Ir dar, lyg problemų būtų maža, jis negali surasti kalbos tiek su tėvu, tiek su dukra, o su žmona išsiskiria. Nepaisant visko, pagrindinio veikėjo problemos yra labai žmoniškos, suprantamos, ir jos netrukdo skaityti.

Antra, rašytojas puikiai perteikia Švedijos problemos. Mes esam įpratę galvoti, jog visa Skandinavija yra tarsi nuostabaus gyvenimo oazė, tačiau Henning Mankell pateikia kiek kitokią Švedijos versiją. Besikeičianti Švedija – narkotikų, prostitucijos, prekybos žmonėmis liūne skęstanti valstybė, neišvengianti skandalų aukščiausiuose politikos sluoksniuose, nesugebanti išspręsti imigrantų antplūdžio problemų. Visi šie dalykai labai gerai perteikti, romane yra savo vietose, be jų šis detektyvas prarastų savo gelmę.

Knyga taip įtraukė, jog net būdamas lėtas skaitytojas perskaičiau ją per mažiau nei parą. Visų pirma, 352 puslapiai skaitant kišeninio formato knygą labai greitai ištirpsta, o kur dar autoriaus sukurta intriga, verčianti skaityti romaną vos tik atsiradus laisvai minutei ;) Manau knyga turėtų patikti tiems užkietėjusiems detektyvų mėgėjams, tiek tiems, kurie karts nuo karto paskaito tokio turinio literatūrą.

P.S. Aš, būdamas didelis CSI mėgėjas, pastebėjau vieną dalyką. Ant knygos nugarėlės yra užklijuotas lipdukas. Jį nulupus, galima matyti, jog knyga buvo išleista su klaidingai parašyta autoriaus pavarde ir vardu – Heninning Mankel. Įdomu, ar visas tiražas buvo taip išleistas, ir kiek laiko/nervų/pinigų kainavo klaidos ištaisymas? ;)

 

Dredai, Kojos, Suknelės

Naktį sapnavau kad kažkas man liepia surasti kodą man nurodoma jog turiu ieškoti dvejose rašytojo Henning Mankell knygose aš einu į knygynus ir ieškau tų knygų ir niekur jų nėra ir nežinau ką daryt pradedu desperatiškai vartyti visas knygas iš eilės prieina pardavėja ir pasako kad čia kodų nėra taip sapnas ir baigiasi.

Kitą dieną man paskambino iš Baltų lankų knygyno ir pasakė, jog rado vieną iš mano ieškotų Henning Mankell knygų ir kad palaikys man ją ;)

– – –

Šeštadienį planavau su kambarioku eiti į futbolo rungtynes, bet jis staiga sužinojo, kad mirė jo močiutė, taigi išvažiavo namo. Taip aš į futbolo rungtynes nenuėjau, bet nuėjau į vienos kolegės iš radijo gimtadienį.

Visi jos ir jos vaikino ankstesni gimtadieniai vykdavo jų bute. Prisirinkdavo daug žmonių, beveik visada tie  patys, pusė jų nelabai pažinodavau ir nežinodavau, kaip su jais bendrauti. Daug kas ten ateidavo poromis, o aš kaip eidavau vienas, taip eidavau. Tie gimtadieniai man dažniausiai baigdavosi taip: sulaukdavau dvyliktos ir po padainavimų išvažiuodavau namo arba su kuo nors susitikt.

Šiais metais gimtadienis vyko Pogo bare. Susirinko vėl beveik visi tie patys žmonės, kurie būna ir kasmet. Trūko kur sėdėti. Pabendravau su vienu, su kitu žmogum, po to ėjau klausyti pank roko grupės Lucky Strike. Klausydamas koncerto užmačiau tokią merginą su dredais, kuri patraukė mano dėmesį, nes tiek dredai, tiek jos veidas buvo gražūs. Turiu silpnybę dredams, bet ne visiems – ploni ir trumpi arba visai neprižiūrėti manęs nežavi. Ta mergina buvo su vaikinu, todėl žiūrėdamas į ją jaučiausi darantis mažytį nusikaltimą. Vėliau jos vaikinas nuėjo kažkur ilgam, o ji stoviniavo tai vienoj, tai kitoj vietoj, kol galiausiai prisėdo ant sofos krašto, prie kurio aš visąlaik stovėjau. Man kilo stiprus noras pauostyti ją (man atrodė, kad ji turi kvepėti), bet, aišku, to nepadariau. Bandžiau sutelkti dėmesį į koncertuojančią grupę, bet galvoje ėmė suktis mintys apie vieną buvusią merginą, kuri turėjo dredus.

Jos galva visada kvepėdavo vienu šampūnu, ir aš vis norėjau to šampūno nusipirkt, bet kažkokiu būdu nerasdavau jo, ir tik po dvejų metų, kai jau buvau išsiskyręs su ja, kartą grįžęs namo į Alytų radau vonioje to šampūno buteliuką. Pamenu apžiūrėjau jį atsargiai, pauosčiau, įsitikinau, jog tikrai toks pats, kartą išsiploviau juo galvą, bet daugiau niekada jo nenaudojau.

Po to Pogo bare sutikau klasioką, ėjom parūkyt ir išgert alaus. Viduje buvo labai labai karšta, todėl lauke praleidom daug laiko. Po kiek laiko lauke užmačiau ir tą merginą su dredais – stovėjo prie pankų būrelio ir rūkė. Jos kojos buvo tokios tiesios, gal net berniukiškos, ir man niekaip nepavyko įsivaizduoti kaip jos kojos atrodytų nuogos.

Tuo tarpu klasiokas labai daug kalbėjo apie kekšes. Jis vis žvalgėsi į panas kaip išbadėjęs ir su nusivylimu sakydavo nėra čia šiandien kekšių arba kur tos visos kekšės dingę? Mano ir jo santykis su merginomis yra labai skirtingas, bet man nesunku klausytis jo kalbų apie dulkinimąsi ir pan. Jam tiesiog tinka būti tokiu, koks jis yra. Kad ir kaip bebūtų, vakaro pabaigoje jis pripažįsta, jog norėtų stipriai įsimylėti ir pasipasakoja, kad vienintelis žmogus, kurį buvo įsimylėjęs, buvo viena mergina iš mano Alytaus draugų kompanijos. Tai buvo seniai, ir jie niekada nedraugavo, bet flirtavo  labai ilgai. Vėliau jis susipažino su kita mergina, kuri iš tiesų buvo panaši į jo meilės objektą, ir jie draugavo su audringais išsiskyrimais ir susitaikymais gal 2-3 metus.

Kartą viena mano simpatija man parodė vaikiną, su kuriuo flirtavo, nors ji pati tuo metu draugavo su kitu vaikinu. Tas, su kuriuo ji flirtavo, matyt buvo stipriai ją įsimylėjęs, nes po kiek laiko pradėjo draugauti su tokia mergaite, kuri buvo mano simpatijos jaunesnė ir negražesnė versija. Keista, kad žmonės taip pasąmoningai ieško panašių variantų.

Dar kai gyvenau studentų bendrabutyje, 2010 metų vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Mes gyvenom antram aukšte, ir mūsų televizorius gerai rodė tik LRT ir dar kažkokį kanalą, o kai kurios futbolo varžybos buvo rodomos ir per LNK. Taigi vieną vakarą mes ėjom žiūrėti Argentina-Graikija rungtynių į penkioliktą aukštą, kur gyveno mano kambariokų du grupiokai. Vos ten nuėjom, aš iškart žado netekau, nes vieno iš tų vaikinų mergina buvo kaip mano buvusios merginos kopija, tik šviesiaplaukė. Ji vilkėjo nuostabią melsvą suknelę. Kol rodė varžybas, viskas buvo gerai – sekiau žaidimą, ir tiek. Bet po varžybų visi užsinorėjo dar išgerti alaus ir pažaistų šaradų, o ta mergina sėdėjo kaip tik prieš mane, visąlaik man buvo prieš akis, ir aš jaučiausi labai nejaukiai, galvojau ar niekas nepastebi KAIP kartais aš į ją žvilgteliu.

Po to nemačiau tos merginos labai ilgai, bet dabar sutinku dažnai, nes mes su kambarioku kiekvieną antradienį važiuojam į vieną barą žaisti protmūšio, o ta mergina visada būna kartu su mumis komandoje. Kartais aš pažiūriu į jos pirštus arba iš tolo stebiu pro langą kaip ji rūko lauke, bet mano žvilgsnis dabar visai kitoks, toks ramus, paprasčiausiai ramus.

Kai iš viso su klasioku buvom išgėrę po penkis alaus, nusprendėm skirstytis. Aš grįžau prie gimtadienio stalo, ten žmonės jau irgi buvo beveik visi iškrikę, taigi su jubiliate ir jos vaikinu kartu išėjom iš baro, išsikvietėm taksi ir išvažiavom.

– – –

Naktį sapnavau kad man reikia sudėti daug visokių vaisių tam tikra tvarka koridoriuje į lentynas kad galėčiau tokiu būdu užburti kambarioką kad jis daugiau negertų tiek daug ir susitvarkytų gyvenimą aš dėliojau tuos vaisius ir dėliojau ir niekaip negalėjau surasti tinkamos kombinacijos burtui man pradėjo drebėti rankos ir aš nuėjau valgyti.

Šįvakar grįždamas namo užsukau į parduotuvę ir nusipirkau kriaušių, obuolių ir kivių ;)

Dienos

Kovas prasidėjo didžiais apmąstymais apie tuos pačius dalykus, kurių negaliu pakeisti. Vieną rytą prabudau ir pradėjau galvoti kaip niekas nesvarbu, kaip mes nieko nereiškiam, visagalė ekonomika, jokio tikslo, mes pilni priklausomybių, o tiesa žmogui yra toks pats reikalingas dalykas kaip šuniui penkta koja. Tą sunkią dieną šiaip ne taip prastūmiau darbe, o kitą dieną prabudau, nusišypsojau, ir daugiau tą savaitę nesijaučiau taip dėl visko blogai. Darbe pradėjau daug rimčiau dirbti, o namie pasinerdavau į knygas.

Paskutinį savaitgalį džiugios nuotaikos grįžau į Alytų, o ten mane apėmė siaubas. Šeštadienio vakarą su draugais žiūrėjom filmą, o po to kalbėjom apie daug ką, ir viena draugė taip niūriai pradėjo kalbėt, kad kitą rytą net parašė žinutę ir atsiprašė, jog tiek visko prišnekėjo. Alytiškiams žiemą pavažiuoja stogas, atsiveria asmenybės duobės, visi ieško mistinio išsigelbėjimo ir kankinasi, nesuprasdami, kas jie yra ir ką jiems reiktų veikti gyvenime. Man gyvenimas Alytuje kartais atrodo beveik idiliškas, bet užeina ir tokių sunkesnių laikų, kai gyvenimas šiame mieste pradeda rodytis per mažas; Vilniuje – kartais per didelis.

– – –

Kovo 7 dieną grįžau dirbti į įprastinę darbo vietą. Visą vasarį ir kelias kovo dienas dirbau su nauja kolege pas klientą. Toks darbas, kai kažkiek laiko dirbi dviese, visada priveda prie pokalbių apie asmeninį gyvenimą. Aišku, gal čia mano kaltė, kad kažkodėl žmonės man pradeda pasakotis savo asmeniškumus, bet negaliu teigti, jog man tai nepatinka. Jeigu būčiau penkiolikmetis, turbūt dėl to nuspręsčiau studijuoti psichologiją, tačiau man yra keistoki 24 metai, o ir kai buvau penkiolikmetis, tai niekas man nesipasakojo, tik aš su viena klasioke laiškeliais susirašinėjau, pasakojau visokias problemas (pvz. kad yra kažkokia mergina, bet bijau, jog ji yra man nepasiekiama, nors iš tiesų tai kokius trejus metus buvau įsimylėjęs tik tą klasiokę ir nieko daugiau), ir ji kartais parašydavo, jog galvoja studijuoti psichologiją, nes moka išklausyti žmones; bet kai netikėtai susitikom su ja pirmą kartą po mokyklos baigimo, ji man puolė pasakoti apie savo pasimetimą dėl draugystės su tuometiniu vaikinu, ir tada aš pagalvojau, kad štai kaip viskas apsisuko.

Grįžus dirbti į seną darbo vietą buvo keista, nes atrodė, jog grįžau lyg po ilgų atostogų. Įprastoj darbo vietoj visada daug emocijų tenka matyti, tai kartais labai vargina, tad dabar keistoka grįžti vėl į tą kunkuliuojantį katilą.

– – –

Vieną dieną, medžiodamas dvi knygas, užsukau į Baltų lankų leidyklos knygyną. Kadangi tai buvo pirmoji ar antroji diena po knygų mugės, tai pas juos nebuvo viskas labai tvarkinga. Kai paklausiau, ar neturi jie tokios ir tokios knygų, sulaukiau neigiamo atsakymo. Truputį nuliūdau, bet tada pardavėja paskambino kažkam ir pradėjo klausinėti, ar nėra tų knygų kažkur kitur. Tada ji man pasiūlė nueiti su ja kartu ir pažiūrėti kažkokiam sandėly tų knygų. Taip mes pakilom į trečią pastato aukštą, o ten, mano nuostabai, buvo Baltų lankų leidyklos biuras. Taip aš netikėtai apsilankiau leidykloje – tai malonus faktas, o šiaip tai nieko aš ten įdomaus nepamačiau, nes tik stovėjau ir laukiau pardavėjos. O knygų istorija tokia – nerado ji sandėlyje tų knygų, užsirašė mano telefono numerį ir sakė paskambins, jeigu tas knygas suras kur nors kitur. Malonu, kad pasitaikė tokia motyvuota pardavėja.

– – –

Kažkurį vakarą ėjau į parduotuvę, buvo dar visai nevėlu, bet jau sutemę, ir stovėjo dvi mergaitės, ir čiuožinėjo ant tokios balutės, kažką dainavo. Kai aš pradėjau artėti link jų, jos nutilo ir pradėjo šnibždėtis, o kai buvau visai arti jų, tada jos pradėjo čiuožinėti vietoje ir dainuoti “Čiuožki, čiuožki, čiuožki, nepaslyski, lai lai lai lai..“ ir po to iškart susijuokė. Man irgi buvo juokinga, bet išsilaikiau tvirtas.

Maždaug po savaitės grįždamas po darbo namo vėl pamačiau jas kieme, stovėjo toje pačioje vietoje ant leduko, ir aš jau žinojau, kad jos vėl pradės dainuoti ir čiuožinėti, ir kai man artėjant jos pradėjo dainuoti, nesusilaikiau ir pradėjau šypsotis ;) Kai mes buvom vaikai, kieme niekada nedainuodavom praeiviams, dažniausiai sutūpdavom už krūmų ir žmogui einant pradėdavom juos purtyti, žmonės išsigąsdavo, o mūsų kaimynai, matydami mūsų pokštus, niekada nemoralizuodavo ;)

– – –

Marilyn Manson vasarą koncertuos Lietuvoje, ir aš net šiek tiek galvoju apie tai, jog galbūt būtų visai įdomu nueiti į jo koncertą. Pamenu, kai jis koncertavo Lietuvoje 2003 metų, patyriau stiprų sukrėtimą, kai mama, iš pradžių leidusi važiuoti į Manson’o koncertą, vėliau staiga pakeitė nuomonę ir pasakė, jog prieš tai juokavo, sakydama, kad galėsiu ten važiuoti. Tada užsišikęs sėdėjau ilgai, naktimis siųsdavausi (nes naktimis nesiskaičiuodavo duomenų srautas) Marilyn Manson live klipus (dar per Kazaa programą, jeigu kas nors tokią pamena), o po to ryte juos žiūrėdavau. Man  visai patiko tie jo seni gyvi pasirodymai, neva daug kraujo, anti-Amerika, anti-krikščionybė, o pats Manson’as atseit antikristas. Ir jau tada miglotai nujaučiau, kad šio atlikėjo pikas buvo 1996-2000 metai. Su grupėmis visada taip būna, jog kai grupė dar nebūna labai išpopuliarėjusi, groja nuoširdžiau ir įdomiau; vėliau viskas tampa ganėtinai vienoda. Šitas live video nuo paauglystės man labai įstrigo, turi tokį gerą purvo ir senojo Manson’o jausmą (turbūt 2003 metais jis pasirinko sterilų “šokiravimą“ – ir toliau buvo pristatomas kaip šokiruotojas, nors jau visai nešokiravo):