Posts Tagged ‘“Baltų lankų knygynas“’

Italo Calvino “Jei keleivis žiemos naktį“

2012/09/24

Italo Calvino

“Jei keleivis žiemos naktį“

Puslapiai: 270

Išleido: “Baltos lankos“

Metai: 2006 m.

Tiražas: ?

Dailininkė: Agnė Dautartienė-Krutulienė

Kai baigiau mokyklą ir atvažiavau į Vilnių studijuoti, mėgau lankytis Akropolyje esančiame „Baltų lankų“ knygyne. Ten praleidau daug valandų vartydamas knygas, suradau visokių perliukų (pvz. Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“), išleidau daug pinigų, dažniausiai – per daug, nei galėjau sau leisti, todėl dažnai mėnesio pabaigoje sunkiai sudurdavau galą su galu. Vieną kartą tame knygyne užtikau Italo Calvino knygą „Jei keleivis žiemos naktį“, atsiverčiau ją bet kur ir šiek tiek paskaičiau. Likau sužavėtas, nes ištrauka, kurią skaičiau, buvo labai įdomi ir neįprasta: knygos autorius naują skyrių pradėjo kreipimusi į skaitytoją ir šiam kažką bandė paaiškinti apie knygą. Bet neturėjau pinigų, todėl knygos nepirkau.

Taip nuo 2006 metų aš vis laukiau, kada kur nors rasiu šią knygą pigiau. Ir pagaliau radau ją vasarą tame pačiame Akropolyje, tik jau „Baltų lankų“ knygynas seniai buvo tapęs eiliniu „Pegaso“ knygynu. Labai apsidžiaugiau, jog galiu nusipirkti knygą už 10 litų, kai tiek metų jos kaina svyravo nuo 26 iki 31 lito.

Prieš pradėdamas ją skaityti bijojau, jog galbūt dabar ji man pasirodys visai ne tokia įdomi, kokia atrodė 2006 metais. Pradėjau skaityti atsargiai, tarsi nujausdamas, kad galiu nusivilti ja. Juk dažnai būna, kad kai kažką gauni per vėlai, tai jau neteikia tiek džiaugsmo, kiek būtų suteikę, jeigu būtum tą kažką gavęs vietoj ir laiku.

Rašytojas Italo Calvino sukūrė originalų ir įdomios struktūros romaną. „Jei keleivis žiemos naktį“ yra sudarytas iš 10 skirtingų istorijų ir šio romano skaitytojo istorijos. Italo Calvino skaitytoją pasitelkia kaip įrankį, jungiantį visas 10 istorijų, kurios neturi tarpusavyje nieko bendra. Visos padrikos istorijos yra labai įdomios ir intriguojančios (išskyrus pirmąją), o skaitytojo noras sužinoti daugiau apie istorijas ir jų autorius pamažu priverčia jį patį tapti dar vienos istorijos, susijusios su knygų klastojimu, veikėju.

Kitas riebus pliusas yra tai, jog Italo Calvino rašo labai geru stiliumi. Toks lengvas, greitai įtraukiantis, pagaunantis. Pastebėjau tai ir jo romane „Mūsų protėviai“, kurį buvau skaitęs anksčiau. Aišku, sunku kalbėti apie autoriaus rašymo stilių, kai skaitai vertimą iš italų kalbos, tačiau tai, jog „Jei keleivis žiemos naktį“ buvo įvertintas kaip viena geriausiai išverstų knygų 2006 metais, leidžia manyti, kad vertėja labai gerai padirbėjo, jog mes galėtume skaityti tekstą tokį, koks jis ir turėtų būti. Trumpa ištrauka:

„Ko gero, neteisinga būtų nusistatyti, kad tokioje apibrėžtoje erdvėje kaip mano namai, pradžioje esame tik aš ir telefonas, nes privalau atskleisti, kaip aš jaučiuosi skambant daugybei telefonų, telefonų, kurie galbūt manęs nekviečia, kurie visai su manim nesusiję, tačiau užtenka, kad bent vienas telefonas skamba man, ir visai galimas ar bent įsivaizduojamas daiktas, kad visi telefonai galėtų skambėti irgi man. Pavyzdžiui, kai gretimam name skamba telefonas ir akimirką aš sudvejoju, ar tik skambina ne man, abejonė iškart pasirodo esanti klaidinga, tačiau ji palieka pėdsaką, nes juk galėtų būti ir taip, kad iš tiesų skambina būtent man, tačiau dėl apsirikimo renkant numerį ar susilietus laidams skambutis nukeliavo pas kaimynus, juolab kad tame name nėra kam atsiliepti ir telefonas čirškia be paliovos, todėl remdamasis neracionalia logika, kurią visuomet sužadina telefono čirškimas, aš svarstau: gal iš tikrųjų skambina man, gal kaimynas namie, bet neatsako, nes tai žino, gal skambinantysis žino, kad skambina ne tuo numeriu, bet taip daro tyčia, norėdamas man sukelti šią būseną, žinodamas, kad negaliu atsakyti, bet žinau, kad turėčiau.

Arba ta kankynė, kai vos išėjęs iš namų girdžiu skambant telefoną gal pas mane, gal kitam bute, ir lekiu paknopstom, įpuolu uždusęs nuo bėgimo laiptais, o telefonas tyli, ir niekada nesužinosiu, ar tas skambutis buvo man.“

„Jei keleivis žiemos naktį“ yra suktas, bet labai malonus romanas. Vienas iš tų retų perliukų, kuriuos atrasti prireikia vis daugiau pastangų.

Henning Mankell “Klystkeliais“

2012/07/14

Henning Mankell

“Klystkeliais”

Puslapiai: 544

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Nuostabus viršelis. Būtent tai, ko reikia geram, įtraukiančiam ir kraupiam detektyvui. Lenkia net kitus knygos leidimus (švedų pirmasis leidimas, antrasis leidimas, anglų leidimas, amerikiečių leidimas, vokiečių leidimas). O įdomiausia, jog iš pradžių viršelį suvokiau kaip abstrakciją, ir tik daug vėliau supratau, kas jame yra pavaizduota.

Nesinori daug rašyti apie romaną, kad nesugadinčiau malonumo tiems, kas jį skaitys. Viskas įprasta: yra žudikas, aukos, policijos pareigūnai ir jau pažįstamas depresyvusis inspektorius Kurtas Valanderis, ir yra daug keistų dalykų, kuriuos jis turi sudėlioti tinkamai į vietas, kad viską išspręstų. Romane veiksmas pasakojamas iš dviejų perspektyvų – žudiko ir policijos inspektoriaus. Išeina toks dvigubas pasakojimas, kuris leidžia palaipsniui artėti prie tiesos. Pliusas už tai, jog labai gerai išplėtotas žudiko personažas. Neseniai žiūrėjau BBC susuktą šio romano ekranizaciją, tai filme žudikas buvo kur kas blankesnis, nors pati filmo pabaiga, kuri nėra tokia, kaip kad romane, paliko labai gerą įspūdį.

Perskaitęs knygą supratau, kad Henning Mankell detektyvai nėra šabloniniai detektyvai. Jo sukurtas veikėjas Kurtas Valanderis ir viskas, kas su juo yra susiję, šiuos detektyvus verčia labai neblogomis dramomis. Šiuose detektyvuose užtektinai vietos palikta ne tik problemoms, susijusioms su nusikalstamumu, žiaurumu, tačiau ir labai kasdieniams žmogiškiems dalykams kaip tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters santykiai, žmogaus nesugebėjimas atsiriboti nuo darbo.

Henning Mankell “Žudikas be veido“

2012/07/01

Henning Mankell

“Žudikas be veido”

Puslapiai: 352

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Šiuo rašytoju susidomėjau perskaitęs Salomėjos trumpą recenziją apie jo romaną „Klystkeliais“. Bet kadangi būtent tos knygos neradau Baltų lankų leidyklos knygyne, tai pėmiau „Žudiką be veido“.

Anksčiau esu skaitęs kelis Agatos Kristi detektyvus anglų ir lietuvių kalbomis, Paul Auster psichologinį detektyvą/trilerį „Niujorko trilogija“ ir Charles Bukowski „Skaitalą“ (ar pastarąjį galima vadinti detektyvu – diskutuotinas klausimas). Bukowskio detektyvas buvo savam stiliuje, Agatos Kristi detektyvai per daug panašūs (visur nuodai pasirenkami kaip žudymo priemonė) ir nekeliantys daug intrigos, o štai Paul Auster romanas buvo kažkas nuostabaus – ir psichologija, ir mistika, ir tokia sick sick sick nuotaika, jog negalėjau atsitraukti nuo tos knygos. Na, o kuo skiriasi Henning Mankell detektyvas nuo visų anksčiau skaitytų?

Visų pirma, romano pagrindinis veikėjas inspektorius Kurtas Valanderis yra truputį kitoks, nei visų skaitytų detektyvinių romanų ar matytų trlerių filmų veikėjai. Jis toks užsidepresavęs, visąlaik galvoja apie tai, kokie dabar baisūs laikai, ir kad viskas tik blogėja. Aišku, jis kartais išgeria, aišku, jis mažai miega, valgo, kas papuola. Ir dar, lyg problemų būtų maža, jis negali surasti kalbos tiek su tėvu, tiek su dukra, o su žmona išsiskiria. Nepaisant visko, pagrindinio veikėjo problemos yra labai žmoniškos, suprantamos, ir jos netrukdo skaityti.

Antra, rašytojas puikiai perteikia Švedijos problemos. Mes esam įpratę galvoti, jog visa Skandinavija yra tarsi nuostabaus gyvenimo oazė, tačiau Henning Mankell pateikia kiek kitokią Švedijos versiją. Besikeičianti Švedija – narkotikų, prostitucijos, prekybos žmonėmis liūne skęstanti valstybė, neišvengianti skandalų aukščiausiuose politikos sluoksniuose, nesugebanti išspręsti imigrantų antplūdžio problemų. Visi šie dalykai labai gerai perteikti, romane yra savo vietose, be jų šis detektyvas prarastų savo gelmę.

Knyga taip įtraukė, jog net būdamas lėtas skaitytojas perskaičiau ją per mažiau nei parą. Visų pirma, 352 puslapiai skaitant kišeninio formato knygą labai greitai ištirpsta, o kur dar autoriaus sukurta intriga, verčianti skaityti romaną vos tik atsiradus laisvai minutei ;) Manau knyga turėtų patikti tiems užkietėjusiems detektyvų mėgėjams, tiek tiems, kurie karts nuo karto paskaito tokio turinio literatūrą.

P.S. Aš, būdamas didelis CSI mėgėjas, pastebėjau vieną dalyką. Ant knygos nugarėlės yra užklijuotas lipdukas. Jį nulupus, galima matyti, jog knyga buvo išleista su klaidingai parašyta autoriaus pavarde ir vardu – Heninning Mankel. Įdomu, ar visas tiražas buvo taip išleistas, ir kiek laiko/nervų/pinigų kainavo klaidos ištaisymas? ;)

 

Witold Gombrowicz “Apsėstieji“

2012/02/29

Witold Gombrowicz

“Apsėstieji“

Puslapiai: 384

Išleido: „Baltos lankos“

Metai: 2012 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Witold Gombrowicz atradau netikėtai – į rankas pateko jo romanas „Kosmosas“, ir vos jį pradėjau skaityti, supratau, jog tai yra labai savitas rašytojas, kurio kūrinys yra toks nuostabus, jog net nenupasakojamas. Vėliau skaičiau jo romaną „Transatlantas“, tačiau šis nepaliko tokio gero įspūdžio kaip „Kosmosas“. Žinojau, jog yra dar kelios jo knygos lietuvių kalba, tačiau nutariau padaryti pertrauką.

Vasario pradžioje mane pasiekė žinia, jog pasirodė dar vienas jo romanas – „Apsėstieji“. Ir kaip tikras apsėstasis po darbo iškart užbėgau į „Baltų lankų“ leidyklos knygyną, apžiūrėjau knygas, supanikavau, nes nemačiau niekur „Apsėstųjų“, bet tada mane išgelbėjo pardavėjas, kuris surado tą knygą, aš ją nusipirkau, ir jau kitą dieną palaimingai gulinėjau gimtuose namuose sklaidydamas šios knygos lapus.

Visų pirma – nuostabus viršelis! „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Rinktinė proza“ knygos visada pasižymėjo gražiu leidimu, o Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ dar aukščiau užkelia kartelę šios serijos leidiniams. Pasidomėjęs plačiau, suradau jau pažįstamą dailininką Zigmantą Butaitį, kuris buvo ir Pawel Huelle knygos „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ dailininkas, taigi pliusas jam už gerą skonį. (Palyginimui – kitų leidyklų viršeliai: prancūziškas leidimas, angliškas leidimas, lenkiškas.)

Šiame romane Witold Gombrowicz vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį.

(Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti ant detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicz knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)


%d bloggers like this: