Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.

Bananai Šokolado Padaže

Savaitės pradžia buvo gera, bet nuo vidurio tapo tokia įtempta, jog penktadienį net neradau žodžių kaip nusakyti nusivylimą darbu. Kad ir koks be nuotaikos buvau, vakare su kambarioku nuvykom pas buvusį kambarioką ir grupiokę. Taip mes apsilankėm savo buvusiame studentų bendrabutyje po daugiau nei pusės metų.

Nejaučiau jokios nostalgijos, ypač nuėjęs į tualetą ir užuodęs tą nemalonų kvapelį. Kambaryje jaukiai pasėdėjom, pakalbėjom, išgėrėm. Grįžęs namo pasijutau neblogai apgirtęs, ir prisiminęs patarimą prieš miegą išgerti aspirino tabletę, taip ir padariau. Ir tikrai – kitą rytą nubudau puikios savijautos. Nežinau, ką tas aspirinas padaro organizmui, bet tikrai visiems rekomenduoju prieš einant miegoti išgerti tą vaistą – paprastas ir pigus būdas kovoti prieš nesveikatą po išgėrimo.

Šeštadienį praleidau vaikštinėdamas su kambarioku po parduotuves. Ieškojau batų, bet, kaip ir visada, batų paieškos buvo bevaisės. Šiuo metu blaškausi tarp normalių vyriškų batų ir sportinio tipo batelių. Negaliu apsispręsti, ar aš jau suaugau vyriškiems batams. Daug patogiau avėti converse‘us ir jaustis kažkaip kietai, nei turėti odinius batus ir atrodyti kažkiek vyriškai. Bet tiek to apie tą vyriškumą, ir taip daug streso buvo šią savaitę.

Po parduotuvių su kambarioku pasidarėm valgyt, išgėrėm alaus, pažiūrėjom Family Guy ir tada futbolo rungtynes, o po to netyčia užsnūdom, prabudę pamatėm tų pačių futbolo rungtynių pabaigą. Tada aš skaičiau knygą ir sukiojausi virtuvėj, o jis kažką irgi veikė.

Vakare išėjom į centrą po tris alaus. Jautėmės abu pavargę nuo nežmoniško tinginiavimo, ir kai susėdom Transilvanijoj išgert po vieną alaus, aš pradėjau galvot, kad po to vieno alaus būsim tokie mieguisti, kad nebus antro alaus, tiesiai namo važiuosim. Bet visgi po pirmo alaus nugalėjom tinginį ir nuėjom į Visų Šventųjų barą. Ten buvo vėsu, baro rūsyje grojo kažkokia blues-rock grupė. Sėdėjom be džiaugsmo ir plano, o kad jau tokie beviltiški buvom, tai nusileidom į rūsį pažiūrėt į tą grupė.

Ir tada kažkaip smagiau pasidarė. Grupėj grojo keturi vyrai – du jauni ir du jau pagyvenę. Dainavo dainas apie pagirias, planus keisti gyvenimą, kurių jie niekada neįvykdo, ir t.t. – žodžiu, apie tikrus dalykus ;) Pajutom jiems kažkokią simpatiją. Be mūsų grupės klausėsi gal dar kokie 9 žmonės. Atrodė, kad muzikantams tai visai nerūpi. Ir labai gerai, jei taip tikrai buvo.

Pamažu mums ėmė gerėti nuotaika, o grupei baigus groti išėjom parūkyti. Ten sutikom Aistę su šuniu ir Miku, kalbėjomės, Aistė isterikavo dėl kažkokio bičo, kuris barėsi dėl jų šuns. Po to mes susėdom su Aiste ir Miku, gėrėm alų ir kažką kalbėjom. Vėliau, kai su kambarioku išėjom parūkyti dviese, netikėtai tapom žiauriai geri kažkokio marozo draugeliai. Jis vis man sakė „nu, ty, pacan dajoš!“, nes aš iš pradžių jam atrodžiau susiparinęs, o po to linksmas, ir vis juokiausi iš visko, ką jis kalbėjo. Jis buvo tokioj stadijoj, kai žmonėms visi aplinkiniai tampa žmonės. Baigiant rūkyt jis pasakė, kad jeigu mums čia iškiltų problemų su kitais bičiukais, tai galim kreiptis į jį ir jis padės (vėliau sužinojom, kad jis buvęs kikboksininkas).

Kažkuriuo metu kambariokas įkalbėjo mane eiti pažaisti stalo futbolo prieš ką nors. Taigi mes nuėjom prie stalo futbolo stalo, ten žaidė dvi poros, sutarėm po jų žaidimo sužaisti su laimėtojais. Kai jie baigė, mes stojom prie stalo, mane kankino nepasitikėjimas, bet kai įkaliau pirmą įvartį savo mėgstamu stiliumi (pagauni, kada priešininkas gynėju smūgiuoja kamuoliuką, o tu savo vienu puolėju tuo pat metu kerti, ir tada išeina fainas smūgis; nemanau, kad rimti stalo futbolo žaidėjai daro tokius dalykus, nes, greičiausiai, jie retai atsiperka), pasijutau kur kas geriau. Galų gale, mes laimėjom prieš tuos vyrukus daug anksčiau, nei baigėsi visi kamuoliukai, ir gerai nusiteikę priėmėm sužaisti kitų vyrukų porą. Vienas iš jų buvo alytiškis, jis žaidė už gynėjus, ir žaidė kur kas geriau nei mano kambariokas ar aš. Visus įvarčius praleidom būtent tada, kai jis smūgiavo gynėjais; visą laiką turėjom juos vytis, vis lygindavom rezultatą, tačiau, kai atėjo eilė priešpaskutiniam kamuoliukui, mes praleidom įvartį ir galiausiai pralaimėjom dviejų įvarčių rezultatu. Kad ir kaip bebūtų, jautėmės gerai pažaidę. O tada aš nutariau padaryti šiokį tokį detektyvinį tyrimą, kurį esu pradėjęs dar 2011 metų pavasarį.

Nuėjau prie to alytiškio, su kuriuo žaidėm ir pasakiau, kad žinau, iš kokio jis miesto ir kokioj mokykloj mokėsi. Tada pasakiau, kad ir aš esu iš ten ir iš ten, ir trumpai papasakojau vieną gandą apie vieną vyrą-mokytoją mokykloj, kuris neva susidėjo su viena mokine ir dėl to išėjo iš mokyklos. Tą gandą pirmą kartą išgirdau Alytuje 2011 metų pavasarį, kai kalbėjau su trim bičiukais, kurie buvo baigę mano mokyklą, ir jie man papasakojo tą istoriją. Jie nežinojo, kas buvo ta mergina, su kuria susidėjo tas mokytojas, bet man iškart kilo įtarimas, jog tai buvo mergina, su kuria aš bandžiau draugauti vienu metu. Taigi nuo to laiko aš kai sutikdavau ką nors iš mokyklos, visada bandydavau kalbėtis apie šią istoriją, bet dažniausiai niekas nebūdavo girdėjęs to pletko, nes tuo metu jau buvo baigę mokyklą.

Vyrukas bare išklausė mane ir pasakė, kad kažkas tokio tikrai buvo mokykloje, bet iškart patikino, jog nežino, kas buvo toji mergina. Mes su juo atkapstėm iš kurios laidos buvo toji mergina, ir dar išsiaiškinom kokiame maždaug panų būrelyje ji trynėsi mokykloj. O daugiau – nieko. Aš jam net pasakiau savo spėjimo vardą ir pavardę, bet jis sakė negali būti garantuotas, jog tai tikrai buvo ji. Pasakė dar vieną variantą, bet aš mintyse iškart ją išbraukiau, nes to vyruko variantas buvo labai neįtikimas – ta mergina nebuvo tokia, kuri nesigėdytų susidėti su mokytoju. Čia, aišku, verta paminėti, jog vargu ar kas nors žino, kiek buvo tiesos tame „susidėjime su mokytoju“, tačiau man tai visai nerūpi – man rūpi pats gandas ir jo objektai. Pabaigai tas vyrukas pasakė, jog žmonės kalbėdavo, kad ta merginai po pamokos pas tą mokytoją atsisveikindavom jį „vos ne bučinuku“. Galiausiai aš padėkojau vyrukui už pagalbą ir grįžau prie mūsų stalo, ten visiems bandžiau papasakoti kaip vyksta mano tyrimas ir ką naujo sužinojau ;)

Praėjus kuriam laikui sutikau vieną kolegą iš radijo, pakalbėjom apie futbolą, ultras, JAV, o prieš išeinant namo dar vienas vyriškis mane spėjo keistai pakalbinti: aš stovėjau prie baro durų, jis įėjo ir sako man „jūsų ausis kraujuoja“. Aš atsisukau, stoviu ir žiūriu į jį, ir nesuvokiu, ką jis man bando pasakyti. Žiūriu į jį, o jis vėl – „jūsų ausis kraujuoja“. Galvoju negali būti, nes nieko tai ausiai nepasidariau, be to turėčiau jausti, kad kraujas teka ausimi. Aš jam sakau „negali būti“, o jis man rimtu veidu žiūri į mane ir sako „tikrai kraujuoja, jūs geriau eikit pažiūrėkit į veidrodį“. Tada aš kilstelėjau ranką link ausies, tarsi bijodamas perbraukiau ją, ir jau kai ruošiausi pažiūrėti, ar delnas nekraujuotas, tas vyriškis sako „su balandžio pirmąją!“, o aš vis dar žiūrėjau į delną, kuris buvo švarus. Juoktis pradėjau tik po kurio laiko, labai jau keistai nuteikiantis buvo to vyriškio bajeris ;)

Grįžom namo 03h, vėl išgėriau aspirino prieš eidamas miegoti, ir kitą rytą vėl prabudau sveikutėlis.