Posts Tagged ‘baras’

Pavasarių šimtas

2017/05/09

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Balandis

2017/05/02

https://themindsjournal.com/narcissists-one-trick/

Narcizų triukas, kurį aš moku ir kurį esu patyręs savo kailiu.

***

https://themindsjournal.com/narcissist-says-i-love-you/

Baisus narcizo prisipažinimas apie meilę.

***

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad per šį balandį tiek daug ir intensyviai galvojau apie savo narcisizmą, kad net sugedo nuotaika ir nusprendžiau, jog man reikia psichologinės pagalbos. Nes kad ir ką dabar bandyčiau suprasti, viskas atsiremia į tai, kad, na, esu labai blogas.

***

Balandis taip pat ir valgymo mėnuo. Štai nuvykstu pas Lijaną, savaitgalis, gaminu vėlyviems pietums čili troškinį, kurį neseniai išmokau gaminti. Pagaminu, tada valgom, pavalgę parūkom, po to pereinam į jos kambarį ir gulim ant lovos, žiūrim televizorių, per daug net nėra apie ką kalbėtis, tai užsnūstam geram pusvalandžiui.

Kartais ir namie taip pat leidžiu laiką – pavalgau, žiūriu X failus arba skaitau knygą, tada užsnūstu, nubundu – vėl užkandu, vėl pasyviai leidžiu laiką; taip diena ir praeina.

***

Paskutinį balandžio penktadienį, kai visą dieną buvo apsiniaukę ir vis lijo ir lijo, šiaip ne taip prisiverčiau save išeiti į sunkios muzikos koncertą – klube XI20 grojo Faršas, Stranguliatorius ir kažkokia rusų grupė; visos patiko. Koncerte buvau vienas, bet sutikau alytiškį Vilių su kitais jo pažįstamais. Taip išėjo, kad su jais praleidau ir likusią vakaro dalį baruose, ir viskas išsitęsė iki to, kad grįžom pas vieną iš jų tik apie 04 val., tada dar gėrėm paskutinį alų ir garsiai klausėm muzikos, o po to staiga apleido jėgos ir nusprendžiau, kad metas miegoti, tai pasitiesiau striukę ant grindų po džiovykla ir atsiguliau; vėliau Vilius man davė antklodę, ačiū. Kitą rytą nubudau ir išvažiavau namo, pagirių nebuvo, tik toks juokingas jausmas, kad nei iš šio, nei iš to paleidau vadeles ir nesiparinau dėl to. Truputį keista, kad man taip įvyko su šiaip jau nepažįstamais žmonėmis, nes esu išrankus žmonėms. Na, bet jei vakaras buvo geras, tai neverta dabar skųstis ;)

***

Vieną naktį nubudau ir pirmą kartą susimąsčiau apie ką gi ir kodėl parašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“. Mintyse kalbėjausi su Neringa Butnoriūte, pasakojau jai kas ir kaip, kokios sąlygos lėmė tokią niūrią nuotaiką, kokie paskutiniai įvykiai pakuždėjo romano temas, kas dėjosi mano gyvenime berašant romaną. Kalbėjomės apie valandą, ilgokas toks pokalbis išėjo, bet pagaliau man pačiam tapo šis tas aiškiau. Tai ačiū, Neringa, už pokalbį.

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Seksualumas

2016/04/24

Matau savo skonio merginą kitame baro gale. Jos plaukai juodi, šiek tiek garbanoti, lūpos primena širdelės formą, veido bruožai švelnūs, ji vidutinio sudėjimo.

Vėliau ji prieina ir atsisėda ant kėdės šalia manęs.

Ji nesikiša į pokalbį, tik klausosi kaip kalbuosi su dviem pažįstamais.

Po kiek laiko ji palinksta į mane, jos plaukai paliečia mano skruostą, o tada, jau atsitraukusi, ji sako man tu skaniai kvepi.

Aš padėkoju, mes pradedam kalbėtis, bet nepraėjus dešimčiai minučių galvoju kaip mandagiai užbaigti pokalbį, nes man neįdomu, ji tiesiog dar labai jauna. Sakau buvo malonu pasikalbėti, bet man jau reikia eiti, ji paliečia mano ranką, ir aš išeinu.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, yra sunku save apgauti, kad ta ar ana mergina tau yra įdomi. Net seksualiniai impulsai, staiga atsiradęs geismas negali tau padėti savęs apgauti, kad tau įdomu leisti laiką su mergina, kuomet iš tiesų tau yra tiesiog nuobodu. Ji nėra kalta, kad tau nuobodu su ja, tiesiog jūs neturit bendrų sąlyčio taškų, abu kalbat, atrodo, skirtingomis kalbomis. Tik jos kartais to visai nesupranta, o kartais tu esi tas, kuris nesupranta, jog bendravimas absoliučiai niekur neveda.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, įdomu stebėti ir suprasti kaip tavyje atsiranda tie seksualiniai impulsai, kas sužadina tavyje geismą. Nekalbu apie merginų krūtinę, užpakalį, liemenį, kojas ir pan. – tai savaime suprantami dalykai. Mane kur kas labiau intriguoja maži dalykai: kaip ji pasisuka, kaip ji į kažką žiūri, kaip paglosto sau kaklą, kaip atrodo, kuomet juokiasi, kaip ji kalba ir ką ji kalba.

Jei anksčiau, ypač būdamas paauglys, žavėdavausi visada tik gražiomis merginomis ir jų išorės pilnai užtekdavo susižavėjimui, įsimylėjimui ir draugystės pradžiai, tai dabar galiu ramia širdimi pasakyti, kad išvaizdžios merginos anksčiau ar vėliau užmirštamos, jos išdyla iš atminties. Tai, kas lieka, yra svarbiausia, o atminty lieka tos, kurios buvo įdomios, su kuriomis man patiko kalbėtis.

Vis dar nėra nieko seksualiau už merginas, kurios savo kalbomis leidžia tau užsukti į jų (vidinį) pasaulį, kurios parodo ką, kaip ir kodėl jos mato – būtent tai sužadina mano dėmesį, iššaukia alkį.

Kad papai geriau augtų / sapnas 2016.03.01

2016/03/02

Sapnavau kad atsibundu ne savo namuose čia daug lovų aplink mane nugirstu klasioką ir klasiokę besikalbančius galvoju jau vėl jis flirtuoja su ta klasioke niekad nesupratau kodėl ji jam patiko gal kad abu liesi gal čia tokia estetika o kol jis ją kalbina pradedu girdėti kad jie jau ir glamonėjasi glamonėjasi ir toliau kalba ir kai aš išlipu iš lovos ir pradedu rengtis pamatau kad jie jau ir antklodę ant savęs užsitempę juda po ja ir toks juokas suima mane galvoju net po šitiek metų tas klasiokas neatsisakė tikslo permiegoti su ta klasioke.

Po to atsiduriu bare ten sėdi neseniai iš darbo išėjęs kolega Mindaugas atrodo atjaunėjęs šalia jo žmona mes staiga su juo suprantam kad ką tik vienas kitą atpažinom ir paspaudžiam ranką vienas kitam

Mindaugas sako: gaila išėjau man patiko ten tobulėti bet reikia daugiau pinigų uždirbti reikia džipo ir į Kanarus kartais keliauti pailsėti pats suprask

sakau Mindaugui: suprantu viskas gerai

Šalia manęs Tadas V. gurkšnojam alų vasara baro viduj karšta.

Nubundu dar kitoje vietoje matau Gabrielių iš No Real Pioneers pasisveikinam kalbam

sakau jam: čia jūsų repeticijų studija

Gabrielius sako: taip tik brangiai kainuoja ją išlaikyt

sakau jam: kiek mokat už ją

Gabrielius sako: 400 eurų už mėnesį

Dairausi po jų studiją bet ji nėra panaši į studiją matau toliau padėtus būgnus šiaip daug fotelių kelios lovos yra geriam su Gabrielium alų iš kažkur atsiranda klasiokas su ta klasioke jie ten sau vėl flirtuoja klasiokas užsivedęs geros nuotaikos todėl dar ir itin ironiškas bet staiga grįžta klasiokės vaikinas ir atsiranda įtampa jis net nežino kad ji permiegojo su klasioku ir ji suka savo vaikiną apie pirštą kaip tik nori jis už ją jaunesnis todėl jį apgaudinėti jai vieni juokai o mano klasiokas pradeda pašaipiai bendrauti su tuo vaikinu o po to ir nesistengia nuslėpti savo flirto su klasioke kol galiausiai vaikinas pasikviečia klasioką pasikalbėti atskirai.

Atsikėlęs nuo fotelio einu į virtuvę ten sutinku klasiokę ji šypsosi ir valgo kebabą

sakau jai: negalvojau kad tu valgai tokį maistą galvojau visą laiką griežtai laikaisi dietos

klasiokė sako man: tu gal juokauji aš nuo vaikystės valgau kebabus kad papai geriau augtų

Žmogus, nešantis pomidorus

2015/12/07

Jis išsitraukia tabletę iš maišelio, padeda į lėkštę, o tada kruopščiai, iš lėto ją peiliu dalija į tris dalis. Padalijęs vieną paduoda merginai, kitą – savo draugui, o likusią dalį, skirtą jam pačiam, pradeda atsargiai trinti šaukštu į lėkštę. Sutrynęs kažko ieško piniginėje, matyt neradęs, atsikelia, vaikšto po kambarį, kilnoja daiktus, o po to sako: gal kas nors turit kupiūrą? Atsiranda ne kupiūra, o žalias lipnus popierėlis. Jis jį susuka, tada prisėda atgal ir susikaupęs įtraukia nosin visus miltelius.

Šiaip tai mes prieš narkotikus, sako man.

Linkteliu galva.

O tu tikrai nenorėjai?

Ne.

– – –

Mergina juodomis pėdkelnėmis, ilga nosimi, filologė. Pasakoja, kad studijos nepatinka, nedomina, ji žada perstoti į kažką su muzika. Kai ji nueina ir kurį laiką stovi prie baro laukdama gėrimo, žiūriu į jos plokščią krūtinę, tai mane ramina. Po to kalbam apie literatūrą, pasakoju jai apie Max Frisch, bet ji jo nežino.

Jai išėjus parūkyti nužvelgiu visą barą.

Ką aš čia veikiu su šiais žmonėmis?

Kitame bare sutinku kolegą A., kalbam apie savižudybę. Jis sako, kad tai visiškai normalu, kad tai nieko nebestebina ir kad net tai, jog tai nieko nebestebina, jau nebestebina jo. Nenoriu sutikti su juo, bet šįkart jo cinizmas neatremiamas.

– – –

Garbanota mergina, šiek tiek siauros akys, man patinka jos kvepalai.

Kai ji išeina, jos kvapas lieka kabinete.

Užverčiu knygą ir žiūriu pro langą. Ant visų langų žaliuzės nuleistos iki pusės. Diena apniukusi, bet nelyja. Galvoju, ką veiksiu toliau. Reiktų ilgo pasivaikščiojimo, po to – išsimiegoti.

Važiuodamas namo iš darbo sugalvoju išlipti Kalvarijų turgaus stotelėje. Nežinau, ko man ten reikia, bet užsuku vidun.

Nustembu kiek daug žmonių pardavinėja riešutus ir džiovintas uogas – nepamenu, kad Alytaus turguje kas nors tokius dalykus pardavinėtų. Kai išvystu pomidorus ir agurkus, galvoju nusipirksiu pomidorų. Kainos vienodos, todėl einu link arčiausios pardavėjos. Paprašau maišelio, tada pats renkuosi pomidorus – būtent taip, kaip tai daro mano mama.

Susimokėjęs einu, rankoje maišelis su pomidorais. Niekad nemėgstu nešti daiktų va taip va rankoje, bet šiandien man tai patinka. Galvoju, ką apie mane sako pomidorai rankoje. Visiškai nieko: žmogus, nešantis pomidorus rankoje, yra tik žmogus, nešantis pomidorus, ir nieko daugiau. Šitas žmogus kažkur tuos pomidorus panaudos, būdų yra įvairių: supjaustys salotoms, valgys kartu su karbonadu, panaudos spagečių padažui, valgys vienus.

Manau, kad valgysiu vienus, man patinka juos valgyti vienus.

Lėtai vaikščiodamas apsuku ratą turguje, tada išnyru pro kažkokį siaurą praėjimą ir einu namo. Maišelis vis dar rankoje, taip ir grįžtu iki pat namų.

Rugpjūčio barai

2015/08/08

Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.

Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.

Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.

Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.

Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.

Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.

O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.

Kartais būna žmonės, būna žmonės,

hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“

– – –

Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.

Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.

Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.

Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.

„klausausi
tykiam ištuštėjusiam būste
girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis
jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo
ir tavo nebuvimas apsunksta
tvyksteli ir susminga gilyn“

„Ateidavau į barą ne alaus bokalo, bet penkiolika minučių paspoksoti į barmenę“

2015/03/28

Sunku paaiškinti draugams, kodėl su jais praleidęs tik valandą tu nori išeiti. Todėl atsiprašau visų, pats truputį gėdydamasis dėl tokio savo elgesio, paspaudžiu rankas ir sakau, kad man reikia eiti kitur.

Toks vakaras, kai iš tiesų ne tai, kad noriu eiti kitur, bet jaučiu, jog reikia eiti kitur. Tiksliai nežinau, kodėl, nes nuotaika visą dieną buvo gera, ir net kai rinkausi kokiais marškiniais rengtis ir dėjausi kaklaraištį, pasijutau kažkaip maloniai (pasipuošęs, sakytų mama), tačiau vos ten nuėjom, iškart kažkas užlūžo galvoje ir supratau, kad šį vakarą norėčiau praleisti kitaip.

Išėjęs pasukau link Eimanto, žinojau, kad ten yra Gabrielius ir kiti pažįstami žmonės. Šį penktadienį neįtikėtinai daug žmonių centre, bet taip būna kiekvieno pavasario pradžioje, vos tik labiau atšyla oras: klubinėtojai, barų lankytojai, paaugliai, marozai ir jų panos – visi išlenda į centrą pasirodyti patys ir pažiūrėti į kitus.

Einu Vokiečių gatve, tada pasuku į Mėsinių gatvę ir eidamas ja prisimenu ten anksčiau veikusio baro Transilvanija barmenę. Ji buvo vos vos aukštesnė už mane, jos plaukai dažnai atrodydavo netvarkingi, bet ji turėjo tokias geras kojas ir užpakalį, man tokių minčių kildavo… O po to ten pradėjo dirbti nauja barmenė, ji buvo tokia tvarkinga, visada besišypsanti, tamsių plaukų, švelnaus veido – galėtum žiūrėt ir žiūrėt į tokią, bet nežiūrėsi, negražu taip daryt. Bet vieną dieną įvyko baisus dalykas, nes nugirdau ką ta švelni barmenė pasakojo kažkokiam žmogui. O pasakojo ji apie labai nekokį dalyką – kad vakar girta užmigo po baru. Žinau, negalima teisti žmonių, nes kas tu toks, kad teistum, bet po tos dienos nebežiūrėjau į ją romantiškai. Ir nesvarbu, kad aš pats esu pridaręs visokių dalykų, dėl kurių dabar yra truputį nejauku (prisigėriau tiek, kad vėmiau į konteinerį, po to užmigau pogrindiniam klube ir negalėjau išeiti, kai nubudau užrakintas; kartą vėmiau pro balkoną, kartą – pro langą pas kažką svečiuose; kartą nebuvo kur gulti, tai užmigau atsigulęs ant vonios kilimėlio; o kur dar masturbacija keistomis sąlygomis paauglystės laikotarpiu), ir nesvarbu,kad aš pats dėl tų dalykų negalėčiau ramia sąžine vadinti savęs romantiku – svarbiausia, kad ji pasakodama apie savo nuopolį juokėsi. Tai ir buvo skaudžiausia.

Po to išėjau prie Pylimo gatvės, perėjau ją ir atsidūriau Šv. Stepono gatvėje. Šv. Stepono, Šv. Stepono… Gatvė su tiek daug istorijos, turinti tokį stiprų emocinį užtaisą. Kadaise čia gyveno mergina, su kuria draugavau. Kadaise vėlyvais pavasario vakarais važiuodavau pas ją, eidavau į bromą, lipdavau girgždančiais laiptais aukštyn, ir mano akys surasdavo jos akis, ir mano rankos surasdavo jos rankas, o po to – jos džinsų užtrauktuką. Kadaise toje gatvėje buvau savotiškai laimingas.

Užeinu į Šnekutį, ten nusiperku alaus išsinešimui. Šiaip gatvė tarsi ir nepasikeitusi, čia vis dar šen bei ten yra mažų parduotuvėlių, kurios, kaip ir anksčiau, taip greičiausiai ir dabar kažkiek laiko padirba, tada užsidaro, o vietoj jų atsidaro kitos parduotuvės, kurių lemtis aiški.

Pasiekęs Šopeno gatvę skambinu Eimantui, jis man nupasakoja kaip rasti jo namą ir butą. Įsuku į tamsų kiemą, viskas atrodo nauja ir nepatirta. Pats butas primena tokios lenkaitės butą, pas kurią Varšuvoje buvom su draugais apsistoję po koncerto, ir kai išeinu į balkoną parūkyti, Gintas kaip tik ir sako: čia tokie namai kaip Varšuvoj, pilna ten tokių. Ir jis teisus, dievaži.

Geriam alų ir žaidžiam stalo žaidimą, fone skamba Against Me!, o kai pajuntu, kad jau ima miegas, tai atsigeriu vandens ir nueinu miegoti.

Rytas apsiniaukęs. Atsikėlęs žiūriu pro balkono langą į tą namą kitoje kelio pusėje, galvoju o gal visgi ne kaip Varšuvoj šitie namai? Bet kur tau! Aš tik bandau save apgauti, namai tikrai kaip Varšuvoj, neverta net diskutuoti daugiau šia tema.

Važiuodamas namo autobusu stebiu šeštadieninį Vilnių. Gatvėse pilna žmonių; ties Ibrahim prekybos centru matau kaip trys vyrai bando išstumti smėlyje užstrigusį automobilį, ir kai jiems pavyksta ir automobilis pajuda atbulas, vienas iš stūmusių vyrų pargriūna ir iškart ritasi į šoną, tolyn nuo priekinių ratų – gera reakcija, galvoju. O prie Kalvarijų turgaus matau kaip du vyrai po pažastimis pasikišę neša ilgus veidrodžius, suvyniotus į gelsvą popierių. Jie eina ne per perėją, o sustoję vidury kelio dar pradeda ginčytis, ir atrodo, kad jiems visiškai nusispjaut ant kitų eismo dalyvių, jų ginčas kur kas svarbesnis nei saugumas. Autobusui pajudėjus palikau juos vis dar ginčijantis, įdomu kiek truko jų ginčas.

Išlipu prie parduotuvės, nes reikia kažko nusipirkti. Pirmiausia paimu šeštadieninį laikraštį, nes praėjusį šeštadienį irgi skaičiau laikraštį, be galo maloniai praleidau kelias valandas virtuvėje, tai pagalvojau,kad ir šiandien norėčiau tai pakartoti. Po to įsidedu pieno, grietinėlės, karštai rūkyto kumpo, o besidairydamas po lentynas netikėtai užmatau soją kubeliais.

Mergina, anuomet gyvenusi Šv. Stepono gatvėje, kartais gamindavo sojų ir daržovių troškinį. Mes pasiskirstydavome darbais – aš plaudavau daržoves, o ji pjaustydavo, nors kartais būdavo atvirkščiai. Tada ji suberdavo sojos kubelius į vandenį keptuvėje, kurį laiką tie kubeliai ten sau pabūdavo, šiek tiek išbrinkdavo, tada vandenį reikėdavo nusemti, priberti šaldytų daržovių ir tų, kurias patys supjaustėm, ir viską maišyti, kepinti, pabarstyti krapais ar petražolėmis. Pačioje pabaigoje ji dar įpildavo šiek tiek aliejaus į keptuvę, kad viskas truputėlį apkeptų, ir tada jau mes eidavome valgyti.

Man patiko tas patiekalas, todėl ir pats jį pradėjau gaminti bendrabutyje, o kartą net ir mamai pagaminau (mama neliko sužavėta). Aš jį pagardindavau pabaigoje įmušdamas žalią kiaušinį, nes jis iškepdavo tarp tų visų daržovių ir sojos kubelių ir priduodavo kažkokį gerą skonį; nors gal tik man taip atrodė. Gamindamas tą patiekalą visada galvojau apie tą merginą ir šypsodavausi. Kai mes išsiskyrėm, šitą troškinį ėmiau gaminti daug rečiau, nes jis man visada primindavo ją ir nebūdavo toks skanus kaip anksčiau. Ir šiandien, išvydęs sojų kubeliais pakelį parduotuvėje, supratau, kad nebepamenu kada gaminau visa tai, todėl būtinai reikia pabandyti tai padaryti.

Grįžęs iškart imuosi darbo. Rezultatas ne super, bet valgydamas skaičiau laikraštį, ir tai kažkiek pagardino troškinį.

O dabar net nežinau ką veikti. Greičiausiai aš: a.) naršysiu internete be jokio aiškaus tikslo; b.) žiūrėsiu serialą Fortitude; c.) skaitysiu knygą Herojai kaip ir mes; d.) susitvarkysiu kambarį.

Paskutinis sapnas

2014/12/28

Sapnavau kad einu kažkokia gatve Vilniuje yra apsiniaukę matau keliais žingsniais prieky manęs einančią merginą ji turi nuostabias kojas negaliu atitrauktų nuo jų akių galvoju kas ji tokia tada ji sustoja atsisuka ir aš žiūriu kad tai yra E.

sakau jai: labas

ji sako: labas, Povilai

ir plepa su manimi toliau ji labai nuotaikinga lipšni atrodo kad nesam vienas kito įskaudinę ir kad priešais mus vėl galimybė pabandyti kažką kartu nuveikti

ji sako: atvykau kelioms dienoms į Vilnių gal galėčiau pas tave pernaktvoti

sakau: žinoma gali

ir jau galvoju kur mus nuves šitas vakaras mes einame toliau aš einu pasitempęs noriu pasirodyti gerai prieš ją visada norėdavau ji pasiūlo užsukti į kažkokį barą ar kavinę kurio interjere labai daug stambių akmenų panaudota ji nori atsigerti aš pasisiūlau jai nupirkti alaus

sakau jai: kokio norėtum

ji sako: man raudono

sakau jai: o jeigo šito nebūtų

ji sako: tada balto

stoviu prie baro eilė didelė kažkur visai šalia DJ leidžia regio muziką kai ateina mano eilė niekur nematau barmenų tik pastebiu kad jie neturi raudono alaus nieko tokio galvoju nupirksiu balto ir čia pat susikremtu kad negalėsiu išpildyti E. noro atsigerti raudono alaus dairausi baro darbuotojų bet nieko nematau

kažkokia mergina man sako: tu jau esi čia buvęs kažkada

sakau jai: nemanau aš čia pirmą kartą

mergina sako: tu jau esi su ja čia buvęs jums nieko neišėjo tada

pasitraukiu nuo tos merginos ir einu prie kito baro ten man pavyksta nupirkti balto alaus grįžtu prie mūsų staliuko žiūriu E. jau kalbina kažkoks vyrukas kaip aš nekenčiu kai kai kurios merginos priverčia nervintis dėl tokių dalykų

sakau jam: manau sumaišei staliukus

ir žiūriu piktai į jį jis atsistoja ir vis dar šypsodamasis jai nueina aš padedu alaus bokalus ant stalo

o ji sako: gaila kad raudono nebuvo

ir aš galvoju ji nepratusi negauti to ko nori mes abu nederam.

Paskutinis lapkričio sekmadienis, -9 ºC

2014/11/30

Pasnigo, ir kažkas tarsi sujaukė mintis, kurios šį rudenį labai ramiai sukosi galvoje.

Glostau namie katę, kitame kambaryje mamos draugas žiūriu televiziją, ir tai kažkodėl mane be galo erzina. Mama vakare klausinėja apie merginą, kuri man patinka, visiškai ignoruodama mano prašymą apie ją neklausinėti, ir man niekaip nepavyksta pabūti ramiai.

Sekmadienį važiuoju su nepažįstamais žmonėmis atgal į Vilnių, visai nesistengiu užmegzti pokalbio su jais, jei gerai suprantu – jie ir patys tarpusavy nepažįstami. Sėdžiu automobilio gale, šalia manęs sėdi mergina, ji vis su kažkuo susirašinėja. Bandau skaityti vienos autorės rankraštį telefone, bet tai labai nepatogu, todėl greit nustoju. Likusį kelią važiuoju ir bandau negalvoti, bet nepavyksta.

Grįžęs išsikraunu daiktus, prisėdu virtuvėj ir nežinau ką veikti toliau. Ir kuo labiau artėja vėlyvas vakaras, tuo prasčiau jaučiuosi. Nenoriu miegoti vienas, nes miegoti kartu su kažkuo yra nuostabu, ir vieną kartą tai supratęs tu niekada to neužmirši. Kurį laiką galvoju gal paskambinti vienai merginai, galėčiau jai tiesiai šviesiai pasakyti, kad man tiesiog reikia miegoti su kuo nors, ir ji suprastų mane. Bet neskambinu, nes žinau, kad toks sutartinis miegojimas kartu niekada nebus tai, ko tu išties nori, tai tik bandymas atkartoti jausmą, kurio negali taip paprastai suplanuoti ar surežisuoti.

Visą savaitę esu dirglus, nuotaika keičiasi ir keičiasi, pats nesuprantu, kas mane erzina, greičiausiai – aš pats. Dvi dienas iš eilės važiuoju į Uteną, tų kelionių metu pradedu mintyse rašyti laišką tokiai mergaitei iš Alytaus, grįžęs sėdu ir bandau juos užrašyti. Rašau į paprastą sąsiuvinį, jaučiu, kad taip daug maloniau rašosi, o antrą rašymo vakarą suprantu, jog šitie laiškai skirti greičiau man pačiam, nei tai mergaitei; bet tęsiu toliau, galbūt tai išeis į naudą.

Šeštadienį švenčiam kambarioko gimtadienį, visą vakarą jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Kai galiausiai išeinam į netoliese esantį barą, man norisi kur nors pabėgti, bet neįsivaizduoju, kam dabar galėčiau pasiūlyti susitikti. Kai kurie žmonės, su kuriais pabėgdavau anksčiau, dingo iš akiračio ir man dėl to visai neliūdna, kiti surado antras puses ir dabar retai kada išeina iš namų, dar rečiau – iš komforto zonos; suprantu juos ir nepykstu, aš irgi būtent taip elgčiausi. Ir yra žmonės, su kuriais norėčiau pabėgti tokiais vakarais, bet net neįsivaizduoju, ar tie žmonės norėtų pabėgti su manimi.

Kai grįžtam iš baro, kai kurie draugai važiuoja namo, mes kalbam apie filmus, po to pasiryžtam per šaltį eiti kebabų, pavalgę kalbam apie muziką, tuo metu kažkas jau eina miegoti, kažkas išvažiuoja taksi, o galiausiai ir aš einu miegoti.

Nubundu labai sukaitęs, turbūt dėl to, kad miegojau ne savo lovoj ir dar prie pat radiatoriaus. Pereinu su patalyne į savo kambarį ir atsigulu į savo lovą – iškart jaukiau, vėl suima miegas ir užsnūstu.

Sapnuoju, kad einu kažkokiu tuneliu, sutinku tokią merginą, kuri yra baigusi leidybą, einame su ja kažkur. Tada kylame liftu, be mūsų yra dar kažkokia mergina lifte, bet ta mergina, su kuria esu, ji nuleidžia savo ranką ir suima mano delną, galvoju jai turbūt trūksta kito žmogaus, todėl neištraukiu savo rankos iš jos delnos. Kai kažkur pakylame, einame ir patenkame į kažkokį sandėlį. Ji ištraukia kažkokį maišelį, kuriame yra kažkas suvyniota, duoda jį man, aš padėkoju ir suprantu, kad dėl to čia ir ėjau su ja, buvau kažko jos prašęs, ko negalėjau gauti kitur. Po to pakeliu akis į ją, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad norėtų su manimi, aš galvoju, kad ji manęs taip nežavi, kad neaišku, ar man kas nors pavyktų, net jeigu ir stengčiausi; žiūriu į jos liemenį, bandau įtikinti save, kad reikia su ja, vien dėl dėkingumo už man padarytą paslaugą.

Bet nieko neįvyksta, esu jau kažkur kitur, sutinku klasiokes. O tada atsibundu ne savo lovoje, jaučiu, kad kažkas miega šalia manęs. Nežinau, kur esu, bet greitai suprantu, jog šalia manęs guli viena iš mano klasiokių. Suprantu, kad esu nuogas, tik su apatiniais, ji – irgi. Žinau, kad mes tikrai nesimylėjom, bet kaip atsidūrėm vienoje lovoje – neaišku. Kol guliu, ji vis sujuda, tarsi pasislenka arčiau manęs – iš pradžių prisiliečia ranka, po to ir koja. Galvoju turbūt jai tiesiog jauku su manimi miegoti, man yra sakę, kad su manimi malonu miegoti. Bet galiausiai klasiokė visai suįžūlėja ir pasisuka į mane, apkabina, deda savo galvą man ant krūtinės, aš užuodžiu jos kvapą. Kol bandau atsispirti pagundai, ji uždeda savo sulenktą koją man prie juosmens, ir tada suprantu, jog dabar jau per vėlu viską sustabdyt.

Mes glamonėjamės, vartomės pataluose, jos plaukai daug ilgesni ir tamsesni nei prisimenu iš anksčiau. Nusegu jos liemenuką ir numaunu kelnaites, bučiuoju ją kur noriu, liečiu ir negaliu atitraukti akių nuo jos gražios odos. Po to mes mylimės, ji atsigula ant pilvo, aš žiūriu į jos užpakalį ir galvoju, kad jis didesnis nei buvo anksčiau, bet viskas taip tik dar geriau.

O tada nubudau, išgirdęs kažkieno skambantį telefoną. Atsikėliau, pasidariau arbatos. Kambarioko brolis kažkur išvažiavo, po to prabudo V., išgėrė arbatos ir išėjo namo.

Dabar parašiau visa tai, bet niekas nepalengvėjo.

Kai kurie žmonės ir toliau eina į SEL koncertus, kai kurie žmonės turi pinigų, bet neturi skonio, kai kurie išveda vaikus pažaisti į lauką tik tam, kad ištrūkę iš namų galėtų atsigerti alaus, kai kurie, tokie šaunūs ir žavūs, rūko tiek daug žolės, jog galiausiai tampa asocialūs, ir aš nežinau, ar tai yra blogiau už tokius kaip aš, kurie galvoja ieškantys meilės, kol galiausiai patys nebežino ar jie išvis sugeba mylėti kitą žmogų.

Geidžiu prisilietimo, noriu švelnios kito žmogaus kompanijos, jaukaus apkabinimo, išklausymo ar papasakotos istorijos, pasakymo, kad viskas bus gerai ar trumpos žinutės apie nereikšmingus dalykus. Tokie niūrūs periodai ateina ir praeina, žinau, bet tai šiuo metu visai neramina. Kaskart, kai tokios nuotaikos užeina, aš pagalvoju apie ją, jauną merginą, pažymėtą liūdesio ženklu, turinčią stiprų poreikį mylėti ir būti mylima, bet nerandančią kam išlieti visą tą jausmą, patikėti savo širdį, sumaišyti kraują, kad bent kažkiek priartėtų prie to, ko manosi ieškanti. Mes panašūs, aš ir ji, ir aš kartais galvoju, jog galėčiau tinkamai ja pasirūpinti, ir ji turbūt galėtų tinkamai pasirūpinti manimi, ir galbūt galėtume išgydyti vienas kito liūdesį ar vienatvę.

– – –

Šita naktis vis tiek pasibaigs.


%d bloggers like this: