Seksas ’95, Lenonas, Eminemas ir dar apie A.

Iš Start FM laidos „Autsaideriai“ įrašo:

– Tais laikais niekas neturėdavo sekso.
– O kuriais čia metais?
– Nežinau, gal 1994–1995 m.

***

Šiandien skaičiau apie Johną Lennoną, tą iš grupės Beatles. Niekad nesidomėjau nei grupe, nei pačiu Lennonu, o ir šiaip kreivai vertinu faktą, kad kažkam ši grupė yra nr. 1, bet čia ne apie tai.

Pasirodo, kad pacifistas Lennonas, prikūręs dainų apie meilę ir taiką, nebuvo toks jau taikus žmogus – mušė moteris, buvo ūmaus būdo, engė savo sūnų iš pirmos santuokos. Šita istorija primena ir Žaną Žaką Ruso – moralistą, švietėją, kuris visus savo vaikus atidavė į vaikų namus. Turbūt tai neišvengiama – kalbėti/rašyti vienaip, o elgtis nebūtinai taip. Nemanau, kad šiuo paradoksu reiktų labai stebėtis. Čia kaip tie pilietiški žmonės, kurie yra tokie pilietiški, kad net užmiršta žmoniškumą, arba kitas variantas – liberalus jaunimas, pasisakantis už nuomonių įvairovę, tačiau negalintis pakęsti, kad kažkas turi kitokią nuomonę nei jie.

Kas žino, galbūt ta plačiai paviešinta tamsioji žmogaus pusė dažnai yra pagrindinis dalykas, padedantis (pop kultūros) žmonėms tapti ikonomis, kad ir trumpalaikėmis? Nes mums visiems smagu matyti kitą netobulą žmogų šalia, tada juk galime pasijusti geresni.

Dabar suprantu, kodėl mano mama kažkada buvo susidomėjusi Eminemu – tikrai ne dėl jo muzikos.

***

Tęsiant temą apie Eminemą – neseniai žiūrėjau filmą su juo ir apie jį – 8 Mile. Žinoma, buvau jį matęs ir anksčiau, kai buvau paauglys, bet kažkodėl norėjau pažiūrėti jį dar kartą.

Ko tikėjausi iš filmo? Kad pagrindinis veikėjas, wanna-be reperis, gyvena skurdžiai, turi draugų, dalyvauja MC battle‘uose, dirba prastą darbą ir t.t.

Ką pamačiau filme? Kad filmas 8 Mile man yra apie atsakomybę, kurią turi prisiimti žmogus (šiame filme – vyras). Taip, pagrindinis veikėjas yra wanna-be reperis, tačiau visame filme jam už repą ar tūsus su draugais yra svarbiau jo mažytė sesuo, kuria jis visada nori pasirūpinti, ir motina, kuri yra susidėjusi su įtartinu vyru. Didžioji filmo drama man ir buvo jų šeima, o ne nesėkmingi reperio bandymai įsitvirtinti tarp juodaodžių reperių ar jo nepavykusi meilė su nauja mergina. Ir tai, kad filmo pabaigoje po laimėto MC battle‘o pagrindinis veikėjas grįžta į naktinę pamainą, nes jam rūpi galimybė uždirbti daugiau pinigų šeimai, labai gerai parodo jo atsakomybę.

Tiesa, kiek keistai atrodė viena siužeto linija, susijusi su veikėjo buvusia mergina, kurią jis paliko, kai sužinojo, kad ji nėščia – tai labai kontrastuoja su veikėjo demonstruojama atsakomybe savo šeimos atžvilgiu. Kita vertus, gal nereikia tikėtis, kad visi žmonės būna išskirtinai atsakingi arba neatsakingi? Man reiktų suprasti, kad tarp juoda ir balta dar slypi daug pilkos.

***

Tie žmonės, kurie viešai įrodinėja savo laimę, kelia nepasitikėjimą.

***

Ketvirtadienį po darbo vakare su kolega Aurimu ir Gabrielium, ir Gintu nuėjom išgerti alaus.

Atsisėdom Tapo D‘oro, pasidėjau bokalą prieš save ir apsižvalgiau. Draugai kalbėjosi tarpusavyje, man galvoje skambėjo Get Your Gun daina „Open Arms“, aš pamačiau barmenę P. ir kurį laiką ją stebėjau.

Kažkada pavasarį atėjau į šitą barą jau vėlyvą naktį, nes dar nenorėjau namo, prisėdau prie baro ir ji mane užkalbino. Buvo stipriai apgirtusi, bet kalbėjo rišliai, mes apie kažką pasikalbėjom, buvo visai malonu.

Dabar, stebėdamas ją, galvojau apie Agnę. Barmenė visai nepanaši į Agnę – taip, kaip tik gali būti žmogus nepanašus į kitą žmogų, bet man vis tiek ji priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Alytuje.

Nuėjom į koncertą legendinėje vietoje Zoo Underground. Grojo vietinis vyrukas akustine gitara, po to grupė Wild Arrows iš JAV ir Ette Enaka iš Čekijos. Kai stebėjau Wild Arrows pasirodymą, vis žiūrėjau į klavišininkę. Ji vėl nebuvo panaši į Agnę, bet man priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Kaune.

Lydėjau mamą į Kauno klinikas. Sėdėjom ir laukėm, kol akių gydytoja ją pakvies į kabinetą. Priešais mus atsisėdo moteris, ji buvo tikrai kažkiek vyresnė už mane, bet nemanau, kad labai daug. Vėlgi – visai nepanaši į Agnę, bet ją pamatęs pradėjau galvoti apie Agnę.

Kaip ji žiūri į mane bare ir keistai šypsosi. Kaip ji eina. Kaip ji dainuoja The National. Kaip ji protingai rašo, ir dar taisyklingai. Kaip ji atrodo su mėlyna suknele. Kaip ji tampa abejinga. Kaip mes kepam pyragą.

***

Toks geras jausmas grįžti į miestą ir pajusti, kad esu arčiau tavęs.

Pavasarių šimtas

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Balandis

https://themindsjournal.com/narcissists-one-trick/

Narcizų triukas, kurį aš moku ir kurį esu patyręs savo kailiu.

***

https://themindsjournal.com/narcissist-says-i-love-you/

Baisus narcizo prisipažinimas apie meilę.

***

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad per šį balandį tiek daug ir intensyviai galvojau apie savo narcisizmą, kad net sugedo nuotaika ir nusprendžiau, jog man reikia psichologinės pagalbos. Nes kad ir ką dabar bandyčiau suprasti, viskas atsiremia į tai, kad, na, esu labai blogas.

***

Balandis taip pat ir valgymo mėnuo. Štai nuvykstu pas Lijaną, savaitgalis, gaminu vėlyviems pietums čili troškinį, kurį neseniai išmokau gaminti. Pagaminu, tada valgom, pavalgę parūkom, po to pereinam į jos kambarį ir gulim ant lovos, žiūrim televizorių, per daug net nėra apie ką kalbėtis, tai užsnūstam geram pusvalandžiui.

Kartais ir namie taip pat leidžiu laiką – pavalgau, žiūriu X failus arba skaitau knygą, tada užsnūstu, nubundu – vėl užkandu, vėl pasyviai leidžiu laiką; taip diena ir praeina.

***

Paskutinį balandžio penktadienį, kai visą dieną buvo apsiniaukę ir vis lijo ir lijo, šiaip ne taip prisiverčiau save išeiti į sunkios muzikos koncertą – klube XI20 grojo Faršas, Stranguliatorius ir kažkokia rusų grupė; visos patiko. Koncerte buvau vienas, bet sutikau alytiškį Vilių su kitais jo pažįstamais. Taip išėjo, kad su jais praleidau ir likusią vakaro dalį baruose, ir viskas išsitęsė iki to, kad grįžom pas vieną iš jų tik apie 04 val., tada dar gėrėm paskutinį alų ir garsiai klausėm muzikos, o po to staiga apleido jėgos ir nusprendžiau, kad metas miegoti, tai pasitiesiau striukę ant grindų po džiovykla ir atsiguliau; vėliau Vilius man davė antklodę, ačiū. Kitą rytą nubudau ir išvažiavau namo, pagirių nebuvo, tik toks juokingas jausmas, kad nei iš šio, nei iš to paleidau vadeles ir nesiparinau dėl to. Truputį keista, kad man taip įvyko su šiaip jau nepažįstamais žmonėmis, nes esu išrankus žmonėms. Na, bet jei vakaras buvo geras, tai neverta dabar skųstis ;)

***

Vieną naktį nubudau ir pirmą kartą susimąsčiau apie ką gi ir kodėl parašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“. Mintyse kalbėjausi su Neringa Butnoriūte, pasakojau jai kas ir kaip, kokios sąlygos lėmė tokią niūrią nuotaiką, kokie paskutiniai įvykiai pakuždėjo romano temas, kas dėjosi mano gyvenime berašant romaną. Kalbėjomės apie valandą, ilgokas toks pokalbis išėjo, bet pagaliau man pačiam tapo šis tas aiškiau. Tai ačiū, Neringa, už pokalbį.

Nueinanti moteris (2016.05.08)

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Seksualumas

Matau savo skonio merginą kitame baro gale. Jos plaukai juodi, šiek tiek garbanoti, lūpos primena širdelės formą, veido bruožai švelnūs, ji vidutinio sudėjimo.

Vėliau ji prieina ir atsisėda ant kėdės šalia manęs.

Ji nesikiša į pokalbį, tik klausosi kaip kalbuosi su dviem pažįstamais.

Po kiek laiko ji palinksta į mane, jos plaukai paliečia mano skruostą, o tada, jau atsitraukusi, ji sako man tu skaniai kvepi.

Aš padėkoju, mes pradedam kalbėtis, bet nepraėjus dešimčiai minučių galvoju kaip mandagiai užbaigti pokalbį, nes man neįdomu, ji tiesiog dar labai jauna. Sakau buvo malonu pasikalbėti, bet man jau reikia eiti, ji paliečia mano ranką, ir aš išeinu.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, yra sunku save apgauti, kad ta ar ana mergina tau yra įdomi. Net seksualiniai impulsai, staiga atsiradęs geismas negali tau padėti savęs apgauti, kad tau įdomu leisti laiką su mergina, kuomet iš tiesų tau yra tiesiog nuobodu. Ji nėra kalta, kad tau nuobodu su ja, tiesiog jūs neturit bendrų sąlyčio taškų, abu kalbat, atrodo, skirtingomis kalbomis. Tik jos kartais to visai nesupranta, o kartais tu esi tas, kuris nesupranta, jog bendravimas absoliučiai niekur neveda.

Kai tau dvidešimt aštuoneri, įdomu stebėti ir suprasti kaip tavyje atsiranda tie seksualiniai impulsai, kas sužadina tavyje geismą. Nekalbu apie merginų krūtinę, užpakalį, liemenį, kojas ir pan. – tai savaime suprantami dalykai. Mane kur kas labiau intriguoja maži dalykai: kaip ji pasisuka, kaip ji į kažką žiūri, kaip paglosto sau kaklą, kaip atrodo, kuomet juokiasi, kaip ji kalba ir ką ji kalba.

Jei anksčiau, ypač būdamas paauglys, žavėdavausi visada tik gražiomis merginomis ir jų išorės pilnai užtekdavo susižavėjimui, įsimylėjimui ir draugystės pradžiai, tai dabar galiu ramia širdimi pasakyti, kad išvaizdžios merginos anksčiau ar vėliau užmirštamos, jos išdyla iš atminties. Tai, kas lieka, yra svarbiausia, o atminty lieka tos, kurios buvo įdomios, su kuriomis man patiko kalbėtis.

Vis dar nėra nieko seksualiau už merginas, kurios savo kalbomis leidžia tau užsukti į jų (vidinį) pasaulį, kurios parodo ką, kaip ir kodėl jos mato – būtent tai sužadina mano dėmesį, iššaukia alkį.

Kad papai geriau augtų / sapnas 2016.03.01

Sapnavau kad atsibundu ne savo namuose čia daug lovų aplink mane nugirstu klasioką ir klasiokę besikalbančius galvoju jau vėl jis flirtuoja su ta klasioke niekad nesupratau kodėl ji jam patiko gal kad abu liesi gal čia tokia estetika o kol jis ją kalbina pradedu girdėti kad jie jau ir glamonėjasi glamonėjasi ir toliau kalba ir kai aš išlipu iš lovos ir pradedu rengtis pamatau kad jie jau ir antklodę ant savęs užsitempę juda po ja ir toks juokas suima mane galvoju net po šitiek metų tas klasiokas neatsisakė tikslo permiegoti su ta klasioke.

Po to atsiduriu bare ten sėdi neseniai iš darbo išėjęs kolega Mindaugas atrodo atjaunėjęs šalia jo žmona mes staiga su juo suprantam kad ką tik vienas kitą atpažinom ir paspaudžiam ranką vienas kitam

Mindaugas sako: gaila išėjau man patiko ten tobulėti bet reikia daugiau pinigų uždirbti reikia džipo ir į Kanarus kartais keliauti pailsėti pats suprask

sakau Mindaugui: suprantu viskas gerai

Šalia manęs Tadas V. gurkšnojam alų vasara baro viduj karšta.

Nubundu dar kitoje vietoje matau Gabrielių iš No Real Pioneers pasisveikinam kalbam

sakau jam: čia jūsų repeticijų studija

Gabrielius sako: taip tik brangiai kainuoja ją išlaikyt

sakau jam: kiek mokat už ją

Gabrielius sako: 400 eurų už mėnesį

Dairausi po jų studiją bet ji nėra panaši į studiją matau toliau padėtus būgnus šiaip daug fotelių kelios lovos yra geriam su Gabrielium alų iš kažkur atsiranda klasiokas su ta klasioke jie ten sau vėl flirtuoja klasiokas užsivedęs geros nuotaikos todėl dar ir itin ironiškas bet staiga grįžta klasiokės vaikinas ir atsiranda įtampa jis net nežino kad ji permiegojo su klasioku ir ji suka savo vaikiną apie pirštą kaip tik nori jis už ją jaunesnis todėl jį apgaudinėti jai vieni juokai o mano klasiokas pradeda pašaipiai bendrauti su tuo vaikinu o po to ir nesistengia nuslėpti savo flirto su klasioke kol galiausiai vaikinas pasikviečia klasioką pasikalbėti atskirai.

Atsikėlęs nuo fotelio einu į virtuvę ten sutinku klasiokę ji šypsosi ir valgo kebabą

sakau jai: negalvojau kad tu valgai tokį maistą galvojau visą laiką griežtai laikaisi dietos

klasiokė sako man: tu gal juokauji aš nuo vaikystės valgau kebabus kad papai geriau augtų

Žmogus, nešantis pomidorus

Jis išsitraukia tabletę iš maišelio, padeda į lėkštę, o tada kruopščiai, iš lėto ją peiliu dalija į tris dalis. Padalijęs vieną paduoda merginai, kitą – savo draugui, o likusią dalį, skirtą jam pačiam, pradeda atsargiai trinti šaukštu į lėkštę. Sutrynęs kažko ieško piniginėje, matyt neradęs, atsikelia, vaikšto po kambarį, kilnoja daiktus, o po to sako: gal kas nors turit kupiūrą? Atsiranda ne kupiūra, o žalias lipnus popierėlis. Jis jį susuka, tada prisėda atgal ir susikaupęs įtraukia nosin visus miltelius.

Šiaip tai mes prieš narkotikus, sako man.

Linkteliu galva.

O tu tikrai nenorėjai?

Ne.

– – –

Mergina juodomis pėdkelnėmis, ilga nosimi, filologė. Pasakoja, kad studijos nepatinka, nedomina, ji žada perstoti į kažką su muzika. Kai ji nueina ir kurį laiką stovi prie baro laukdama gėrimo, žiūriu į jos plokščią krūtinę, tai mane ramina. Po to kalbam apie literatūrą, pasakoju jai apie Max Frisch, bet ji jo nežino.

Jai išėjus parūkyti nužvelgiu visą barą.

Ką aš čia veikiu su šiais žmonėmis?

Kitame bare sutinku kolegą A., kalbam apie savižudybę. Jis sako, kad tai visiškai normalu, kad tai nieko nebestebina ir kad net tai, jog tai nieko nebestebina, jau nebestebina jo. Nenoriu sutikti su juo, bet šįkart jo cinizmas neatremiamas.

– – –

Garbanota mergina, šiek tiek siauros akys, man patinka jos kvepalai.

Kai ji išeina, jos kvapas lieka kabinete.

Užverčiu knygą ir žiūriu pro langą. Ant visų langų žaliuzės nuleistos iki pusės. Diena apniukusi, bet nelyja. Galvoju, ką veiksiu toliau. Reiktų ilgo pasivaikščiojimo, po to – išsimiegoti.

Važiuodamas namo iš darbo sugalvoju išlipti Kalvarijų turgaus stotelėje. Nežinau, ko man ten reikia, bet užsuku vidun.

Nustembu kiek daug žmonių pardavinėja riešutus ir džiovintas uogas – nepamenu, kad Alytaus turguje kas nors tokius dalykus pardavinėtų. Kai išvystu pomidorus ir agurkus, galvoju nusipirksiu pomidorų. Kainos vienodos, todėl einu link arčiausios pardavėjos. Paprašau maišelio, tada pats renkuosi pomidorus – būtent taip, kaip tai daro mano mama.

Susimokėjęs einu, rankoje maišelis su pomidorais. Niekad nemėgstu nešti daiktų va taip va rankoje, bet šiandien man tai patinka. Galvoju, ką apie mane sako pomidorai rankoje. Visiškai nieko: žmogus, nešantis pomidorus rankoje, yra tik žmogus, nešantis pomidorus, ir nieko daugiau. Šitas žmogus kažkur tuos pomidorus panaudos, būdų yra įvairių: supjaustys salotoms, valgys kartu su karbonadu, panaudos spagečių padažui, valgys vienus.

Manau, kad valgysiu vienus, man patinka juos valgyti vienus.

Lėtai vaikščiodamas apsuku ratą turguje, tada išnyru pro kažkokį siaurą praėjimą ir einu namo. Maišelis vis dar rankoje, taip ir grįžtu iki pat namų.

Rugpjūčio barai

Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.

Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.

Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.

Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.

Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.

Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.

O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.

Kartais būna žmonės, būna žmonės,

„hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“

– – –

Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.

Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.

Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.

Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.

„klausausi
tykiam ištuštėjusiam būste
girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis
jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo
ir tavo nebuvimas apsunksta
tvyksteli ir susminga gilyn“

Vėl atrandant alkį

Buvau mokomas nenorėti to, ko negalima, buvau mokomas negeisti to, kas man nepriklauso, buvau mokomas žinoti savo vietą ir jos laikytis, buvau mokomas dėvėti pilką, dėvėti pilką ir nesvajoti apie tai, apie ką man svajoti negalima – ir taip nuo vaikystės.

Manau, jiems pavyko – užaugau vidutinišku žmogumi. Vidutiniškas visu gražumu, pilkas iki negalėjimo. Vienintelis dalykas, kurio neišmokau, kurio niekaip nepajėgiau įsisavinti – nenorėti nuostabios moters.

Pirmoje klasėje mylėjau savo šokio partnerę, nors ji buvo visa galva už mane aukštesnė. Daug vėliau pamilau vieną klasiokę, kurią tyliai ir kantriai mylėjau trejus ar ketverius metus. Ji buvo mokyklos gražuolė, tu supranti apie ką aš kalbu: ta, kuriai visi bernai rodo dėmesį, ta, kuri yra tiek graži, kad net verkti norisi dėl viso to grožio, ta, apie kurią tu galvoji masturbuodamasis, ir ji ta, apie kurią daug daugiau laiko galvoji romantiškai, o ne masturbuodamasis. Ir ji tokia maloni, kad net nedaužo kitų širdžių, nes visi vyrukai jas patys susidaužo dar prieš pasakydami jai pirmąjį „labas“.

Rašiau jai laiškus, kurių niekad neišsiunčiau, rašiau dainas ir eilėraščius apie mūsų amžiną meilę, kurių niekad neparodžiau, klausydavau romantiškos muzikos ir svajodavau apie mūsų pirmąjį bučinį, kurio taip ir nebuvo. Man negaila, nė kiek. Visą tą laiką jaučiau, kad neturiu jokios teisės ją mylėti, kad ji skirta kažkokiam kitam pasauliui, aukštesnei klasei, ir jokie gražūs batai (o aš labai dažnai nešiojau negražius batus) man nepadės.

Tas jausmas, kad esu per prastas, mane lydėjo nuolatos, o baisiausia, kad einant metams aš įsižiūrėdavau vis nuostabesnes merginas, tas iš kito pasaulio, o dar kartais nutikdavo ir taip, kad su jomis pradėdavau draugauti. Mane iš proto vesdavo jų akys, plaukai, kojos, tai, kaip kvepėdavo pagalvė po jų apsilankymo, mane iš proto vesdavo jų keisti nutylėjimai, vėlyvu metu gaunamos žinutės iš neaišku kieno, jų praeitis, kurioje manęs nebuvo taip pat geldavo, bet kad ir kaip bebūtų, aš negalėdavau palikti jų, nes jos buvo aukštesnės klasės, niekas nuo tokių pats neatitrūksta savo noru. Ir būdavau tada laimingas ir nelaimingas tuo pačiu metu, nes nuotaikos mainydavosi ir aš tarsi laukdavau kada mane aplankys meilės budelis ir nukirs man galvą. O jis visada pasirodydavo, anksčiau ar vėliau kalavijas iškildavo virš mano galvos ir tada būdavo daug kraujo.

Po kelių tokių mirčių bandžiau ateiti į protą, ieškojau kažko labai žemiško, kad mažiau skaudėtų, jeigu ką, bet su žemiškomis merginomis vis tiek nebuvau laimingas. Man norėjosi trumpo skrydžio, net jeigu jis baigiasi ilgu, skausmingu kryčiu, ir nieko negalėjau padaryti, todėl anksčiau ar vėliau visos paprastos, tikrai geros moterys likdavo šone, o aš toliau ieškodavau nuostabios moters, kuri atneš man mirtį.

Deja, su amžiumi ateina tam tikra patirtis. Imi geriau suprasti tam tikrus dalykus apie save, pastebi besikartojančius scenarijus, nors labiausiai, aišku, galvoji, kad pradedi suprasti kitus. Todėl kai pagaliau supratau, kad aš pats ir esu meilės budelis, nustojau geisti. Tai įvyko po vieno išsiskyrimo, kurio priežastis nepabijojau sau įvardinti tik po labai ilgo laiko, ir tada, štai tada jau sustojau.

Nustojau geisti sutikti nuostabią moterį, aš bijojau nuostabių moterų daug stipriau nei geidžiau jų. Viskas pasidarė kažkaip nelabai svarbu; leisdavau moterims praeiti pro šalį, jaučiausi žemiau nulio, nustojau žiūrėti joms į akis, ir net tos mažytės svajonės, kurios dar kartais aplankydavo, būdavo saugios, nes jaučiausi nenusipelnęs, nusikaltęs ir negalintis nei ką nors joms duoti, nei iš jų ką nors gauti. Aš nenustojau pastebėti nuostabių moterų, nes jos buvo ir universitete, ir darbe, bet aš su jomis buvau labai atsargus, aš neišsiduodavau net pats sau, jog jos nuostabios, ir per tam tikrą laiką išmokau bendrauti su nuostabiomis moterimis paprastai. Galėdavau pasakoti joms savo atviras istorijas, klausytis jų išsipasakojimų, kartu nusigerti ar ilgai šokti, tačiau jau nebenorėjau jų, netgi įpratau laikyti jas tiesiog draugėmis, ir tiek.

Nebežinau, kiek laiko taip pragyvenau. Bet neseniai ėjau į vieną iš tų pasimatymų-susipažinimų, tik skirtingai nei anksčiau, ėjau jaudindamasis, nes žinojau, kažkokiu būdu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad tai bus nuostabi moteris. Ir ji tokia ir buvo, ir toks švelnus jos veidas; bet mane po to kankino kažkoks baisus nusivylimas savimi, atrodė, kad šitiek metų praleidau veltui, praleidau bijodamas, ir kad aš leidau savo rankoms likti nenaudojamoms, leidau savo širdžiai mušti dūžius veltui, ir kad akis užpyliau ta pilka, kurią mylėti mane taip mokė nuo pat jaunystės.

Sunku paaiškinti, kas man atsitiko po tos pažinties su nuostabia moterimi, gal pasimaišė protas, ar kaip, bet pirmiausia pajutau, kad atsirado kažkoks geismas jausmui. Kad noriu žavėtis, grožėtis, bučiuotis, mylėtis, noriu garsiai juoktis, noriu liūdėti vienas, jei jau prireiks, bet svarbiausia, kad jausmas būtų tikras. Suprantu, kad keistai skamba, ypač žinant mane, bet taip jau yra.

Todėl šiek tiek nustembu, kai vieną savaitę rytais mane pradeda lankyti nauja seksualinė fantazija, ir aš galvoju o kas toliau?

Todėl dar labiau nustembu, kai seksualinė fantazija persikelia į sapnus su viena pažįstama, ir aš prabudęs vis nusišypsau, galvodamas kaip šitiek laiko sugebėjau nuslėpti tai, kad ta mergina visada mane keistai traukė fiziškai?

Todėl kai ketvirtadienį einu netikėtai išgerti alaus su Rū, ir mes jau geriam ne pirmą ir ne po antrą alaus, aš sėdžiu laimingas ir nustebęs, nes taip nuostabu, kad mes kartu turim tiek apie ką kalbėtis, nors esam beveik nepažįstami, ir kad ji tokia graži, tokia klasiška, kartu tokia su broku, bet o kuris iš mūsų nepažeistas, ką? Ir po daug laiko aš štai taip sėdėmas priešais kitą žmogų galiu žiūrėti jam tiesiai į akis, ir kaip gražiai ji vis užkiša plaukų sruogą už ausies, negaliu, o jos akys ir skruostai labai gražūs. Neturiu jokių intensijų jos atžvilgiu, aš tiesiog žaviuosi ja, taip seniai jaučiau tą jausmą, kai galiu grožėtis mergina; bet neslėpsiu, man patinka, kad ta mergina, su kuria vis prasilenkiam kitame koridoriuje, žiūri į mane ir šypsosi, man patinka, kai mūsų žvilgsniai susitinka, atseit vis netikėtai, bet šįvakar aš su Rū, šįvakar aš su Rū ir nežadu nieko keisti.

Todėl kai penktadienį einu į tą patį barą išgerti su draugais ir vėl matau tą žavią merginą iš vakar, ir mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitinka, aš nebesistebiu. Man patinka kaip ji linguoja klubais stovėdama prie stalo futbolo stalo, patinka jos didelės akys ir storos lūpos, ir aš randu progą ir nueinu pakalbinti ją. Pokalbis visiškai nesusiklosto, niekas iš esmės nesusiklosto, bet aš nueinu su šypsena veide – aš pabandžiau, bravo, žemė nenustojo suktis, viskas yra gerai.

Todėl kai šeštadienį būdamas su kitais draugais netikėtai sutariu susitikti su tokia mergina, su kuria jau kurį laiką noriu susipažinti, ir mes vis nesėkmingai ieškom kur pašokti naktį, aš visai nesijaudinu, kad ji atrodo šitaip gražiai su ta taškuota suknele, man gražu žiūrėti į jos dideles akis, ir jos skruostai gražūs, nesijaudinu ir dėl to, jog ji neatitinka mano galvoje susikurto įvaizdžio apie ją, bet ji ne pirma ir ne paskutinė, viskas yra gerai.

Todėl kai būdamas festivaly palapinėj atsigulęs žiūriu į labai gražų mergaitės veidą, aš jaučiuosi maloniai, jaučiuosi gerai, nes kas gali būti seksualiau už veidą? Ir man patinka liesti jos skruostus, uždėti delną ant jos ištempto kaklo, vesti pirštu per jos lūpas, matyti kaip tos lūpos prasiveria ir pradeda jį čiulpti.

„tu tikrai kažką man davei
aš nemeluoju apie tokius dalykus“

Bruno K. Öijer

Sapnas 2015.07.11

Sapne stoviu prie baro pasisuku į kitą pusę ir matau kažkokią merginą žiūriu į jos užpakalį ir galvoju aš žinau šitą užpakalį aš esu jį matęs bandau prisiminti kokia ten mergina stovi bet niekaip nepavyksta nusisuku užsisakau alaus o kai atsisuku į tą merginą antrą kartą aš jau žinau kad ten Liu.

Sunku paaiškinti kas vyksta bare nes atrodo kad ant mažos baro scenos vyskta vestuvės kažkoks spektaklis o po to dar įsiverčia kažkokios merginos atrodo tarsi mergvakarį švęstų aš atsiskiriu nuo draugų ir atsisėdu prie staliuko tolimam kampe kai pažiūriu į barą matau Liu ji sėdi viena ir žvalgosi aplink aš atsilošiu su kėde ir nužiūrinėju ją kai ji pagauna mano žvilgsnį nusišypso nusišypsau ir aš ir mes taip kurį laiką žiūrim vienas į kitą kokia tu švelni galvoju ir man užeina toks noras bučiuoti ją.

Po kiek laiko prie manęs atsisėda Liu mes kalbam bet aš tik žiūriu į jos lūpas negaliu atitraukt žvilgsnio atstumas tarp mūsų nyksta ir aš ištiesiu ranką liečiu jos skruostą ji nustoja kalbėti nykščiu vedu jai per lūpas o tada pradedu ją bučiuoti ir toks geras jausmas

ji sako: ką tu darai
sakau: bučiuoju tave

ir mes dar šiek tiek pasibučiuojam staiga viskas nutrūksta esu tarp draugų einam parūkyt į lauką ir vėl grįžtam į barą ir vėl einam parūkyt ir vėl grįžtam barmenės prašau balto alaus ji siūlo tamsaus žmonių vis daugėja nors jau labai vėlu matau Liu kalbina kažkoks vyrukas ji nelabai žiūri jam į akis po to pastebi mane ir nusišypso nusišypsau ir aš ir mes taip kurį laiką žiūrim vienas į kitą šypsodamiesi o tas vyrukas pastebi kad ji žiūri į mane ir nueina.