When Forever Comes Crashing

Sėdint teatre su K. staiga pajutau tą naktį, ir visai nebežinojau kur dabar dėtis.

Tai visada nutinka, kai esu tarp daug žmonių, dažniausiai – bare. Atrodo, jog tarsi ir nieko neįvyksta, kad tau dingtų nuotaika, bet tu tiesiog pradedi jausti kaip ima gelti. Ir kuo toliau, tuo labiau gelia, ir nėra kaip kitiems paaiškinti, kas tau yra, nors visi kaip tyčia pastebi, kad tu persimainei ir ima klausinėti kur dingo tavo nuotaika.

Ir dabar, sėdint kėdėje, stebint aktoriaus Rumšo vyresniojo įkūnyto veikėjo kančią, man irgi liūdna ne dėl to, kas vyksta scenoje, ne, man tiesiog šiaip toks liūdesys – nepaaiškinamas, nepakeliamas. Jaučiu, kad formuojasi gniužulas gerklėje, aš užsimerkiu, bandau susikaupti, bandau viską nuvyti šalin, bet tai nepadeda, todėl atsimerkiu, vėl stebiu ką veikia aktoriai, ir taip graudu pasidaro, absurdas, viskas taip ne taip, noriu suimti K. už rankos,

bet tada aktoriai uždainuoja, ir jie vis garsiau dainuoja, ir kuo jie garsiau dainuoja, tuo man labiau lengvėja ta netikėtai užklupusi naktis. Iki galo nenusiraminu, ir kai išeinam su K. iš teatro, aš jai sakau man staiga pasidarė taip liūdna, visai nesitikėdamas, jog ji mane supranta, nes net jeigu ir bandyčiau kam nors paaiškinti tą staigų didelį jausmą, tą aplankančią naktį, aš neįsivaizduoju kokiais žodžiais turėčiau tai padaryti.

Rūkau atsirėmęs į sieną ir stebiu pro teatro duris išeinančius žmones, jie eina ir eina, ponios ir ponai, jauni ir pagyvenę, tvarkingai apsirengę, kai kurie jų vis dar taisosi kepures ar šalikus, o aš jaučiuosi nematomas.

Vėliau mes einam pasivaikščioti, mano nuotaika dar labiau nurimsta, bet žinau, kad palydėjęs ją link namų pats neturėsiu jokio noro grįžti į savuosius, nes žinau koks košmaras laukia ten manęs vieno. Todėl kai atsisveikinam, važiuoju pas kitus žmones, kur yra keli pažįstami ir vienas draugas. Tas draugas yra viltis, man reikia šįvakar su kažkuo artimu pabūti, išgerti ramiai alaus ir gal net pabandyti išsakyti tai, kas neduoda ramybės.

Deja, viskas baigiasi taip, kad tas draugas eina miegoti, ir aš lieku su kitu pažįstamu. Paryčiais išeinam su juo į barą. Sunku rasti veikiantį barą trečią ryto. Aplankom tris, iš jų į du nebeįleidžia, o vienas jau uždarytas. Po to prisimenam kitą barą, einam ten, šokantys žmonės iš šono atrodo juokingai, o mes atsistojam prie baro ir laukiam neaišku kiek laiko, kol galų gale sužinom, kad barmenės jau uždarė kasą ir nieko nebeparduoda. Tai galiausiai kitoje vietoje nusiperkam alaus ir einam ant Barbakano, kalbam apie muziką, visokius reikalus, ir aš užmirštu kas mane slegia. Toks jau tas pažįstamas – prie jo man neišeina būti blogai nusiteikusiu. Po to jis pameta galvą dėl medžių, augančių ant Barbakano, sako kaip šitie medžiai gerai atrodo ir bando juos fotografuoti, o aš žiūriu į Užupį, į Šv. Onos bažnyčią, ir man irgi viskas taip gražiai atrodo, tarsi pirmą kartą matyčiau.

Kai grįžtam pas jį nakvoti, atsigulu, o adialas toks su tigrais ar liūtukais, ir kai aš juo užsikloju, tai tie liūtukai saugo mane, ir man kažkaip ramiau. Aš dar pagalvoju apie K., ir vėl nesėkmingai bandydamas surasti žodį, kuris galėtų apibūdinti jos kojas, užmiegu.

“That Girl With Sharp Teeth“

Tą vakarą mano planas buvo nueiti ir užkalbinti buvusią merginą, bet kai prie mūsų stalo staiga prisijungė keli pažįstami su daug nepažįstamų merginų, viskas pasikeitė, o ir mano buvusi mergina pradingo iš akiračio. Iš visų staiga atsiradusių merginų aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, sako ji.

Mes kalbėjom apie muziką: jai patinka SunSay, 5‘nizza, o svarbiausia – Deftones, ir tai yra nuostabu. Aš jai dainavau 5‘nizzą, ji man dainavo Muse, bet aš neklausau pastarųjų. Kalbėjom apie vestuves ir kitą porą, sėdinčią už stalo, kuri ruošiasi tuoj tuoktis, ir ta pora atrodė nekaip: vyrukas beveik miegojo, o mergina bandė jį bučiuoti.

Kai jos koja pradėjo liesti mano koją, aš prisiminiau vieną vasarą, kai buvau su draugais prie ežero ir netinkamai supratau vienos merginos tokius prisilietimus. Tada aš galvojau, jog ji apkabino mane per nugarą iš draugiškumo ar iš girtumo, bet kur tau! Koks ten draugiškumas, vien instinktyvus noras iš jos pusės buvo, tik per vėlai supratau viską. Taigi, jos koja pradėjo liesti mano koją. Neįkyriai, maloniai taip, ir ji vėl prakalbo apie seksą: su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų. Atsakiau, kad ji turbūt labai įdomi, ir pataikiau – ji užsivedė pasakoti apie savo keistumą, ir aš, klausydamas jos keistumo įrodymų, supratau, kad bendrauju su visiškai paprasta mergina, kuri yra įkalusi sau į galvą, jog yra keista.

Kad ir kaip bebūtų, laukiau, kas bus toliau, pats nieko nedarydamas. O draugai ėjo rūkyt, kvietė mane, bet aš visąlaik atsisakiau. Mes vis kalbėjom su ja kažką, bet kas dabar pasakys, ką mes kalbėjom? Galiausiai tai įvyko – ji prisitraukė mane ir pabučiavo. Aš pradėjau juoktis; nebūčiau aš. Bet jos tai neatbaidė, ji vėl prisitraukė ir pabučiavo mane, o aš vis kartojau tu labai įdomi.

Mes galėtume pasitelkti pačią paprasčiausią fantaziją ir nuspėti ateitį: du girti žmonės taksi grįžta namo ir bando mylėtis, ryte išsiskiria, ir viskas. Bet ne, čia gi aš, P., ir visi, kas šiek tiek geriau pažįsta mane, supranta, kad mano gyvenime net elementariausi dalykai įvyksta tragikomiškai.

Ji vis dažniau mane bučiavo – agresyviai, o ir tie bučiniai labiau priminė veido laižymą. Pokalbiai tapo neįmanomi, aš pasijutau blaivesnis už ją, staiga viskas tapo nebeįdomu. Juk ar gali būti įdomu, kai viskas taip aišku? Nuėjau į tualetą, ten sutikau T., kuris man sako maždaug taip: seni, jėga, viskas gerai, bus naktis. O aš jam sakau: rytoj susitinku su kai kuo, ir man nesinori jokių nesąmonių, man atsibodo su šita pana. T. man vis tiek aiškina: bet taigi viena naktis, seni, dar kažką sakė. Tada aš jam antrą kartą paaiškinau savo požiūrį, ir jis suprato.

Kai grįžau, greit su ja išėjom į lauką. Ji vis pešė man plaukus ir bučiavo, o aš bandžiau paaiškinti, kad nieko aš nenoriu su ja, kad mums laikas skirstytis namo. Neslėpsiu, jaučiausi gėdingai (tipo ką ji pagalvos; nors vargu ar kitą dieną ji prisimins mano veidą), o dar ir vieno poeto eilutės atėjo į galvą: galbūt aš prastas patinas. Išklausiusi mano nuoširdų paaiškinimą, kad su ja nieko nenoriu, nes rytoj susitinku su svarbia mergina, ji pradėjo pykti. Sakė, kad su ja pergulėti nori daug vyrų, sakė, kad ji labai laisva mergina, ir galiausiai ji sakė, kad aš gailėsiuosi, kad praradau ją. Norėjosi paklausti kodėl jai atrodo, kad man reikia laisvos merginos, bet nieko nesakiau, tik mes dar kartą pasibučiavom, tada aš atitraukiau rankas nuo jos užpakalio ir mes išsiskyrėm.

Rūkydamas stebėjau draugus, besiginčijančius su kažkokiu vyruku.

Ne toks turėjo būti šis vakaras: mes pažiūrėjom krepšinio rungtynes – pagal planą, nuėjom ant Barbakano išgerti dar alaus – viskas pagal numanomą planą, nuėjom po to į Bixus dar po vieną alaus – irgi įmanomas variantas, bet tas „dar po vieną alaus“ nebuvo dar po vieną alaus, tai ką dabar jau padarysi, kad viskas pasisuko visiškai kitaip.

Mes išsikvietėm taksi ir grįžom namo.

Kitą dieną aš viską prisiminiau. Tiksliau tai, ką dar buvo galima prisiminti: aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, pasakė ji.

Viršsvoris

Dabar jau beveik kiekvieną vakarą, maždaug 21h, mane aplanko siaubinga nuotaika. Jaučiu kažkokį neaiškų trūkumą. Blogiausia, jog negaliu nieko imtis – nei skaityti, nei kurti stalo žaidimą, nei domėtis kažkuo.

Dažnai su kambarioku išeinam į miestą – praėjusią savaitę ryškiai per dažnai –, bet net sėdėdamas lauko kavinėse arba kaip vakar, ant Barbakano, negaliu atsikratyti to trūkumo. Aš stebiu žmones, klausausi, ką prie šalia esančio staliuko kalba merginos, bet manęs niekas nedomina. Viename bare man patinka padavėja, bet mano kvailos smegenys nekuria gražių sentimentalių planų apie nuostabų gyvenimą su ja; man tik įdomu kaip ji atrodo nuoga.

Taip ir sėdžiu, atrajodamas mane slegiantį sunkumą. Viskas – gyvenimas, istorijos, žmonės, nuotaikos – plaukia visai šalia manęs, tačiau aš nesiteikiu niekam skirti dėmesio.

Šią savaitę laukia trys susitikimai su merginomis. Susitiksiu su viena, kuriai kažkada gal net stipriai patikau. Mes susitinkam retai, bet visada maloniai pakalbam. Kita mergina yra už mane vyresnė, su ja mes kažkokiu būdu draugiškai flirtuojam. Pastaruosius metus ji supranta mane turbūt geriau nei bet kuri kita mergina, su kuria tenka bendrauti, tačiau mes kažkaip stebuklingai taip niekada ir nepabandėm rimčiau vienas į kitą pažiūrėti. O gal ir bandėm, tik paprasčiausiai nepavyko, kas čia žino. Paskutinė mergina bus mano buvusi draugė, ji nori grąžinti man knygą ir šiaip pasikalbėti. Aš pamenu visus tuos kartus, kai norėdavau šiaip pakalbėti su buvusiomis merginomis. Ačiū dievui, niekada nepakalbėdavau, nes mano atveju šiaip pakalbėjimai buvo užslėpti norai pamatyti buvusią merginą ir pačiam jai pasirodyti. Ir pradėt viską iš naujo.

Dar tik 22h, o aš visai nežinau, kur dėtis. Galėčiau eiti miegot, bet žinau, kad taip anksti nesugebėsiu užmigti + tas ant sienos pritrėkštas uodas, kurį pamatau kiekvieną vakarą guldamasis. Nežinau, kada jį pritrėškiau, turbūt kažkada birželį. Žiūrėdamas į jį galvoju, jog būtų nefaina, jog parsivesčiau kokią nors merginą ir ji pamatytų uodą. Todėl pažadėjau sau neparsivesti jokios merginos, kol uodas bus ten. Kol kas neturiu jokio noro jį nukrapštyti nuo sienos; iš tiesų beveik pripratau prie jo. Aš įpročio žmogus. Kas žino, gal po kiek laiko sugebėsiu neskausmingai įprasti prie tokio tuščio savęs.

Nors nesu toks jau tuščias. Šiuo metu kaip tik darbe dirbu efektyviai, o net ir dirbdamas prigalvoju visokių idėjų, pietų pertraukos metu skaitau, kas papuola po ranka, grįžęs iš darbo skaitau tai, ką esu pradėjęs. Bet po to neišvengiamai ateina 21h, ir jūs žinot, kas nutinka.