2013 apžvalga

Muzika

Last.fm rodo, kad 2013 metais daugiausiai klausiausi Deftones (422 dainos), Pearl Jam (351), Nick Cave & The Bad Seeds (344), The Black Keys (343), MTp (289), Arctic Monkeys (270), Alt-J (241), The Kills (219), The Tumbled Sea (203), Metallica (196).

Daugiausia kartų klausytos dainos: The Black Keys – Gold on the Ceiling (40), MTp – Dydžėjai Kreatyvčikai (39), Cloud Boat – Bastion (38).

Metų albumais-atradimais laikyčiau The Black Keys – El Camino (2011) ir The Kills – Blood Pressures (2011), o iš būtent šiais metais išleistų albumų labiausiai įstrigo The National – Trouble Will Find Me, Cloud Boat – Book of Hours ir Queens of the Stone Age – …Like Clockwork; kol kas neradau laiko paklausyti naujo Arctic Monkeys albumo. Apskritai šiais metais muzikai skyriau daug mažiau dėmesio nei anksčiau.

Festivaliai

Buvau dvejuose – Positivus Latvijoj ir Swampfest Varėnos rajone. Positivus buvo viskas nuostabu, ypač kompanija. Girdėjau gyvai Sigur Ros ir The XX, pastarieji nelabai įdomūs. O Swampfest buvo laukinė, bet jauki atmosfera.

Koncertai

Tikrai ne Depeche Mode paliko didžiausią įspūdį.

Su draugu Tadu koncertavom kaip grupė MTp draugų A. ir G. vestuvėse. Pirmą kartą pajutom, ką reiškia būti vestuvių muzikantais ;)

Knygos

Perskaičiau 12 knygų, iš jų 3 – Jurgio Kunčino. Tačiau šiais metais labiausiai įstrigo ne Kunčinas, o Giedra Radvilavičiūtė („Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“), Jerzy Pilch („Mano pirmoji savižudybė“) ir Patrick Suskind („Balandis“). Didžiausias nusivylimas – Kim Young-ha „Kas gi nutiko lifte užstrigusiam vyriškiui?“.

Teatras

Tai tarsi metų atradimas ;) Iš dalies turiu būti dėkingas L., su kuria aplankiau du spektaklius. Vienas buvo „Belaukiant Godo“ (mačiau jį trečią kartą), kitas – „Medžioklės scenos“.

Metų nusivylimas

Aš pats.

Metų džiaugsmas

Jau minėtos draugų A. ir G. vestuvės bei festivalis Positivus.

Metų netikėtumas

Rimti vyriški batai, kuriuos nusipirkau savo (!) noru.

Akli Pasimatymai

Jaučiu, kad po ilgo laiko vėl noriu eiti su kuo nors į beveik aklą pasimatymą. Taip kartą ėjau susitikti su L., mes buvom susirašinėję vos tris dienas, bet buvo pavasaris – na, Jūs suprantat pavasarius ;)

Sutarėm susitikti prie VDA. Kai ėjau pro Bernardinų bažnyčią, širdis pradėjo stipriau plakti. Netikėtai sutikau tokią merginą, su kuria rudenį kartu lankėm šiuolaikinių skandinavų prozos tendencijų dalyką. Pasisveikinau ją ir puoliau klausinėti kaip sekasi, ką veikia ir pan., nors man visai tai nerūpėjo. Labai bijojau, kad netoli tiltelio manęs laukianti L. gali būti kita mano mergina, ir kad santykiai su ja pakeis mano tam tikra prasme nusistovėjusį gyvenimą.

L. netapo mano mergina. Per trumpą laiką tapom gerais draugais. Jausdavau, jog kartais mes flirtuojam, tačiau rūpestis vienas kitu kaip draugu paėmė viršų. Dabar mes draugai, žinoma, jeigu tik Jums atrodo, kad vyras ir moteris gali būti draugai; jeigu man pačiam vis dar taip atrodo.

– – –

Būta ir kitų tokių neva aklų pasimatymų, tačiau iš jų tik vienas įstrigo kaip nevykęs.

Buvo tokia mergina, filologė (žinau, filologės yra mano klaida, ir visgi – esu bejėgis prieš savo silpnybę). Man ne tiek buvo įdomus jos blogas, kiek jos avataras. Štai čia Jūs visi galite suabejoti mano sveiku protu, tačiau taip, prisipažįstu – norėjau susipažinti su ta mergina, nes ji avatarui naudojo savo nuotrauką, kurioje atrodė nuostabiai. Jūs visi suprantat, kad jos išvaizda realybėj ir jos avataro man sukeltas įspūdis yra pasmerkti prasilenkti. Bet esmė ne tame.

Sutarėm susitikti Katedros aikštėje, laukiau jos prie papuoštos eglutės. Kadangi mano žieminiai batai tuo metu buvo man labai negražūs, tai aš apsiaviau tokiais žiemai visai netinkančiais, bet kuriuos mūvėdamas jaučiausi, sakykim, šaunesnis. Bėda ta, kad su tokiais batais einant nuo bendrabučio iki universiteto, nejunti šalčio, tačiau prireikus praleisti lauke daugiau laiko, imi visas šalti.

Ji vėlavo 15 minučių. Pirmą kartą mane erzino laukti pasirodančios merginos. Kai pamačiau ją iš toliau artėjančią, suvokiau, kad mano problemos nesibaigia – ji buvo aukštesnė už mane. Čia jau jokie batai nepadės, net ir Conversai.. Mes nuėjom „Pas Erlicką“, atsisėdom ir gėrėm arbatą, tačiau ten buvo kažkodėl klaikiai šalta. Mergina labai daug manęs visko klausinėjo, pati mažai ką kalbėjo apie save. Jaučiausi tarsi eksperimentuojamas. Vėliau nuėjom dar kakavos išgert kažkur prie Pilies gatvės.

Grįžęs namo parašiau buvusiai grupiokei, kuri gyveno tame pačiame bendrabutyje – žinojau, kad ji turi litrą degtinės ir neturi su kuo išgerti. Ji atėjo, nešina degtinės buteliu, mes pasirūpinom kola, ir tada gėrėm. Baigėm gerti duše (nieko nedoro ar neapgalvoto neveikėm, tiesiog gerdami ten niekam netrukdėm), iš kurio ji mane parvedė į kambarį. Kitą dieną ilgai ir sunkiai gaivaliojausi.

O įdomiausias dalykas, tai kad pasimatymas su ta blogere išėjo labai į gera tada, kai pirmą kartą sutikau IL. Pasirodo, jos abi buvo kambariokės, ir aš prisėdau arčiau prie IL, kad apie visa tai pakalbėčiau, o kai prisėdau, tai taip ir tapo IL ilgametė mano simpatija ;) Manau, tai savotiška bausmė už mano tuštybę.

– – –

Žinoma, buvo dar ir pažintis su A. ;) Pasirodo, buvom susitikę jau anksčiau, tačiau kaip blogeriai susipažinom tik 2009 pavasarį. Ji norėjo su manimi išgerti alaus, o aš ruošiausi eiti į koncertą. Taigi mes sutarėm susitikti koncerte. Prisipažinsiu, kad elgiausi kaip ožys, nes apsimečiau, jog jos nematau, nes man buvo žiauriai gerai su draugais. Galiausiai ji visgi priėjo, ir mes pradėjom kalbėtis. Bėda tik ta, jog iš manęs buvo prastas pašnekovas, nes mes su draugais buvom daug rūkę <…>, ir aš labai daug žiovavau.

Nepaisant to, kad elgiausi kaip šiknius, džiaugiuosi, kad su A. tapau draugelis. Eidavom po to į koncertus, šiaip išgert, susitikt su kita blogere R. Galiausiai A. net susipažino su mano buvusia mergina ;) A. yra labai šauni mergina. Kai tik man reikėdavo nusimesti naštą, norėdavau susitikti išgerti su A. Ji mokėjo juoktis, kai aš pasakodavau kaip nieko gero neišeina su kunigo mergina, ir po tokių gydančių išgėrimų man pasidarydavo lengviau gyventi; norėdavau susitikti išgerti su ja ir tada, kai nieko blogo nebūdavo, priešingai – kai ateidavo smagus šiltas pavasaris ir nuotaika būdavo pakili. Tiesa, A. kartais irgi išsiliedavo šalia manęs – isterikuodavo ir piktindavosi kuo nors – tada jau aš juokdavausi, o ji burbėdavo, bet galiausiai irgi pralinksmėdavo. Ir dar ji nuostabiai gamina valgyti.

Kartais galvoju, kad su A. mes praleidom daug laiko slapta flirtuodami, tačiau geriausiai mums abiems sekėsi visai kas kita – išklausyti ir nuraminti vienas kitą.

Dvi Dienos

Lapkričio 2 dieną darbe tik pusė žmonių. Tylu ir ramu, man patinka. Kadangi nelabai turiu ką veikti, tai susitvarkau darbo vietą, apsirengiu ir einu į kitas mūsų įmonės patalpas, kuriose yra dvi saugyklos ir vienas darbo kabinetas.

Nuėjęs įjungiu šildytuvą, pasidarau arbatos ir iš trečio aukšto leidžiuosi į rūsį. Čia be mūsų yra ir kitų įmonių, bet šiandien jos greičiausiai nedirba, nes visur nė garso, tik mano žingsniai skamba. Spynos atrakinamos skamba garsiau nei bet kada. Net atsegamos striukės užtrauktukas sukelia daug garso.

Nejauku, kai aplink nieko nėra. Žinau, kad kažkur yra šių patalpų sargas, bet kas iš jo? Šioje prieblandoje ir tyloje vaikštau vienas. Puiki atmosfera mistiniam arba siaubo filmui. Archyvaras dirba vienas saugykloje, ir staiga ima dėtis keisčiausi dalykai: bylos atgimsta ir pradeda pulti, archyvaras užspaudžiamas į kampą, o kai jam gresia mirtis, jis negali išspręsti dilemos – ar jis gali deginti klientų dokumentus, kad išgelbėtų savo gyvybę?

Pavojų gyvybei keliantys nutikimai archyvistikos praktijoje. Tema verta bakalauro darbo ;)

Nepaisant to, kad diena niūri ir darbe labai šalta, aš jaučiuosi gerai. Tiksliai nežinau, kodėl, bet iš esmės tai susiję su V. ir mano naujais batais. Mano nauji batai šilti ir turi šiek tiek aukštą padą, todėl galiu eiti per nemažas balas ir nesukti sau galvos, o V. yra žmogaus, ieškančio absoliučios meilės, įrodymas.

– – –

Vakar su kambarioku važiavom į Trakus. Planavom važiuoti traukiniu, bet kol susiruošėm, tai teko mesti mintis apie traukinį. Trakuose palikom automobilį už Maximos, ėjom pėsti link pilies. Kelionės tikslas buvo ne pilis, o tiesiog prasmingiau praleisti dieną. Apėję pilį ėjom valgyti kibinų. Pavalgę grįžom iki automobilio ir išvažiavom namo. Trakuose buvo mažai žmonių, visgi Vėlinės, ir patys Trakai tokie niūrūs niūrūs.

Kai kurios vietos įstringa ilgam todėl, kad ne jos pačios yra nuostabios, o akimirkos, praleistos juose, kuriomis tu dalijaisi su kitais žmonėmis. Trakai man visada smagūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvom su draugu Tadu maždaug 2003-2004 metais. Ir Trakai man yra gražūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvau su viena drauge 2006 metų rudenį. Jokie kiti Trakai man neegzistuoja, ir kaskart, kai ten nuvykstu, aš galvoju kaip tas miestelis neatpažįstamai pasikeitęs. Vis dar sunku suvokti, jog jis man jau niekada nebus toks pats kaip tuos du kartus.

Moterys, Kurias Aš Noriu Vesti

Moterys, kurias aš noriu vesti, pastaruoju metu varo mane iš proto.

Didžiausią tokių moterų koncentraciją radau vienoje advokatų kontoroje. Tokios pasitempusios, kostiumėliai, sijonėliai, o jau karolių gražumas, o jau marškinių baltumas!.. Po to viena atėjo į man paskirtą kabinetą, susipažinom, pakalbėjom apie darbą; negalėjau atsižavėti jos nosimi, o akys tokios žydros žydros.. Bet tada įvyko nemalonus dalykas: ji atsisėdo per kelis metrus man už nugaros ir taip kurį laiką dirbo. Labai man nejauku dirbti, kai kas nors sėdi už nugaros ir gali matyti tave visą laiką. Ėmiau nerimauti dėl to, kaip atrodau, jaučiau įtampą neišsiduoti, jog esu nesubrendęs. Buvo sunku dirbti.

O po to ta moteris išėjo ir atėjo kita moteris, kurią užsinorėjau vesti. Nesakau, kad pirmosios nenorėjau vesti, bet, reikia pripažinti, iš tokios santuokos nieko neišeitų, nes ji per graži man; taigi, kai atėjo kita moteris, supratau, jog neprašaučiau, jeigu tokią vesčiau, ir po to kurį laiką bandžiau apgalvoti gyvenimą su ja: po darbo ji grįžtu nuvargusi, daryčiau jai masažą ir vakarienes, turėtume kuo daugiau vaikų, puikiai sutartume su jos ir mano tėvais, vaikai mūsų užaugtų geri žmonės, berniukai būtų fizikai ir matematikai, o mergaitės – chemikės ir biologės..

Užsisvajojau apie normalų gyvenimą. Užsisvajojau, puikiai suprasdamas tą “normalaus“ gyvenimo absurdą.

Vėliau, darbo dienai pasibaigus, važiavau iš Vilniaus į Alytų ir bandžiau nuspręsti, kokių batų man reikia. Pamažu einu prie išvados, jog man tikrai jau reikia vyriškų odinių batų, užteks tų sportinių batelių, nes, na. Na, kas? Kodėl dabar staiga nebereikia Converse’ų? Nes, blet, man tuoj 25 metai ir neturiu jokio gyvenimo plano? Nes, blet, odiniai batai užglaistys gyvenimo plano neturėjimą?

Nes, blet, greičiausiai taip ir pasenstama – nusprendžiama būti normaliu.

Aš tik liūdnas ir piktas po visų šitų Velykų. Bijau, jog manęs laukia toks pats likimas kaip ir visų – siekis tobulo gyvenimo nuves į paribius, kur tenkinsiuosi įsivaizduoto idiliško gyvenimo trupiniais. 

Svajonių Darbas

Salomėja šiandien parašė įdomų įrašą apie svajonių darbą. Skaičiau ir galvojau, koks gi mano galėtų būti svajonių darbas. Kadangi mane labai dažnai erzina batai parduotuvėse, tai greičiausiai norėčiau būti batų dizaineriu. Arba tokiu, kuriam kiti dizaineriai atneštų batus, o aš galėčiau pasakyt “nuimk čia tą šūdiną blizgutį“, “šitos siūlės viską gadina“ ir pan. Bet po to pradėjau galvoti, kad yra ir daug negražių drabužių, ypač kvailų džemperių, taigi norėčiau kurti ir džemperius; o kad jau įsivažiavau, tai pasakysiu, kad norėčiau ir marškinėliams dizainą kurti.

Išmirtų visi hipsteriai! ;)

Jeigu nebūčiau šią savaitę Akropoly ieškojęs batų, bet vietoj jų nusipirkęs striukę, mano atsakymas apie svajonių darbą greičiausiai būtų visai kitoks ;) Laukiu rudens jau net (atleiskit), nes striukės gražumas bado akis ;)

..o šiaip norėčiau dirbti kažką, susijusį su leidyba.

Kad ir kaip bebūtų, rytoj darbe laukia dalykinis susitikimas anglų kalba – sunku patikėt, kad tokia našta gali užgulti jauno vargšo archyvaro pečius. Vakar net nusipirkau dvejus marškinius ir diržą, tikiuosi visa tai kažkaip padės man.