Posts Tagged ‘batonas’

Ta paini istorija su batonu

2016/08/25

ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.

Algirdo g. 31

2011/11/09

Šį rudenį aš itin tuščias. Nesirašo, nesinori rašyti arba tam nėra laiko. Tai vis dėl darbo – dirbu arba per daug, arba itin nervingai, todėl grįžus net nekyla minčių prisėsti ir ką nors parašyti. Nerašymas mane veikia neigiamai, nes pradedu jausti būtinybę rašyti, tačiau, kaip ir sakiau – man tiesiog ne rašymas galvoje. Atsiranda užburtas ratas: nenoriu rašyti -> nerašau -> bet juk reikia rašyti! -> ne, nenoriu rašyti. Bet kokie bandymai rašyti baigiasi juodraščiais, prie kurių net nesinori grįžti, nes jaučiuosi tarsi kažkas būtų atėmęs iš manęs gebėjimą matyti dalykus taip, kaip juos matydavau anksčiau. O ką galima parašyti, kai jau nebemoki matyti?

Žinau, jog tai praeis, bet vis tiek nesmagus etapas. Toks neįdomus pats sau esu.

– – –

Vakar važiavau troleibusu. Ant jo galinės sėdynės sėdėjo pagyvenęs vyriškis ir kažką valgė. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po to žvilgtelėjau ir pastebėjau, kad valgo paštetą su batonu. Išspaudžia pašteto ant batono ir valgo.

Po to kelios merginos, sėdėjusios troleibuso gale, išlipo. Vyriškis įsidėjo batoną į krepšį su pirkiniais, tada rankose pavartė pašteto likutį ir išspaudė paštetą sau į burną. Stengiausi nežiūrėti į jį visą laiką, bet jis vis buvo man prieš akis.

Kai žvilgtelėjau į jį dar kartą, jis verkė, valėsi delnais akis ir šnirpščiojo nosimi. Verkiantis vyras atrodė baisiai (kaip gražios tvarkingos kasdienės sistemos trikdis), ačiū dievui tai truko tik važiuojant vieną stotelę (nuo Kareivių iki O. Milašiaus stotelės), bet vis tiek tas įvykis mane privertė pasijusti prastai.

– – –

Vis dar noriu atostogų, net jeigu tektų atostogauti visą savaitę esant blogam orui. Noriu tiesiog slankiot iš kampo į kampą, užsiiminėti niekais, žiūrėti serialo CSI dvyliktą sezoną, išeit iš namų ir eiti gatve į vieną ar kitą pusę stebint praeivius, vėliau aprašyti paprastus dalykus, kuriuos mačiau. Man reikia mažmožių, kad vėl susikaupčiau darbui.


%d bloggers like this: