Nueinanti moteris (2016.05.08)

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Liepa (3)

Penktadienį susitinku su Go.

Einam link Galeros, ten prisėdam prie Vilnelės. Go. godžiai šlamščia traškučius ir keptą duoną ir pati iš savęs juokiasi dėl to, sako bet aš tokia išalkus, po to sako paslėpk tuos traškučius nuo manęs.

Vilnele plaukia baidarės, nuo upės šiek tiek smirda, kažkur visai šalia girdim kažkokią muzikos grupę darant soundcheck‘ą. Vėliau grupė užgroja, tokia keista muzika, greičiausiai ambientas; iš sutiktos Indrės sužinom, kad groja grupė Whale Sounds.

Fotografija – Užupio meno inkubatorius

Muzika tinka pokalbiui ir pasėdėjimui. Go. šiek tiek susirūpinusi mano būsena, bet man pačiam didesnį rūpestį kelia tai, kad visai šalia mūsų narkomanas kalbina jauną merginą.

Sutemus ir atvėsus apsirengiu džemperį, su Go. einam namo link, nes ji galvoja, kad aš daugiau niekur nenoriu, o aš galvoju, kad ji daugiau niekur nenori. Kai išsiaiškinam, kad visgi mielai dar kur nors užsuktume, sėdame į tuščią troleibusą ir važiuojame link Šiaurės miestelio. Ten užsukam į Alaus studiją, randam vienintelį laisvą stalą, prie jo ir prisėdam.

Tamsu ir ramu; pokalbiai apie literatūrą.

***

Šeštadienį E. ir V. vestuvės.

Keliuosi anksti, nes dar reikia išlyginti marškinius.

Nežinau, kokias gėles pirkti: kažkokios ten lelijos gražios, bet jos tokios didelės, kad vien tris sudėjus į krūvą jos visiškai nesižiūri. Pardavėja siūlo kardelius, sutinku, imu penkis ir einu link santuokų rūmų.

Ten viskas vyksta konvejeriu: sutuoktinių poros ir jų svečiai eina ir eina, fotografijos ant santuokų rūmų laiptelių būtinos, po to – šampanas ant pievelės.

Turbūt kas trečia jaunoji jau su pilvu. Šypsenų tokiose vestuvėse mažai.

E. su gražia, visai nestandartine suknele ir baltais konversais, V. dėvi kostiumą. Gera į juos žiūrėti, atrodo laimingi ir visai neįsitempę. Tik V. mama su savo komentarais išsiduoda – ji nori visko pagal taisykles, bet negali ant jos pykti – jai tai svarbi diena.

Kai parašai padėti, išeiname į lauką. Dovanų įteikimas, vėliau – šampanas. Begeriant šampaną prieina kolegė iš radijo. Kalbamės apie vestuves, klausiu ar ji kada nors ištekės, sako, kad greičiausiai ne, po to klausia manęs to paties – sakau galbūt.

Bekalbėdamas su ja prisimenu, kad kažkada esu pasipiršęs.

Visiems besiskirstant su kolege nutariame eiti papietauti. Vathaitau restoranas ką tik atsidaręs, žmonių nėra. Susėdę lauko terasoje valgome ir kalbamės apie darbus, žmonių santykius ir pokemonus. Vėliau atsisveikinam ir aš grįžtu namo.

Likęs šeštadienis skirtas dokumentiniams filmams ir detektyvams/trileriams. Todėl naktį sapnuoju itin baisius sapnus: po pirmojo nubundu liūdnas, po antro – išpiltas prakaito ir besidaužančia širdimi, su dideliu nerimu.

Išeinu parūkyti į balkoną. Septynios valandos ryto. Tikiuosi tau viskas gerai.

***

Sekmadienį prausiuosi, išsirenku marškinius, apsirengiu ir išeinu pas Go. Sakė keps pyragą, vėliau eisim į bažnyčią.

Pyragas labiau primena kažkokį vėsų desertą, o ne pyragą, bet tai nesvarbu, nes skanu. Vietoj arbatos geriu kavą, bet ne dėl to, kad norėčiau pasijusti žvalesnis – kartais man tiesiog taip norisi, nors nesu kavos mėgėjas.

Einame link Antakalnio, ten pasivaikščioję užsukam į Vilniaus Išganytojo bažnyčią. Bažnyčia nedidelė, telpa apie 300 žmonių, niekur nepastebiu aukso, suolai labai paprasti, o tarp lankytojų nepastebiu davatkų, užtat yra daug jaunų šeimų su vaikais. Mažų vaikų verksmai kiek trukdo klausytis mišių, bet neerzina. Vienu metu, kai visi gieda, pastebiu mažą mergaitę – ji atsisukusi nugara į altorių, žiūri į žmones ir rankomis jiems diriguoja. Šis vaizdas nuteikia labai smagiai.

Pasibaigus mišioms Go. su drauge dar lieka pasiklausyti giesmių, aš einu per Antakalnį ir Žirmūnus namo. Grįžęs papietauju ir pradedu žiūrėti naują serialą Stranger Things.

Vakare susitinku su kolege iš senojo darbo, einam į Alaus studiją.

Nors kolegė nėra ramybės įsikūnijimas, jaučiu nuo jos didelę ramybę ir pats ja užsikrečiu. Kartais stebina kokie kiti žmonės gali būti taikūs, pirmiausiai – taikūs su savimi; ir jie kalba apie tokius paprastus dalykus, dalykus, kurie leidžia mano galvai pailsėti.

Vakaras ramus ir šiltas. Malonu sėdėti prieblandoje, stebėti aplinką ir jaustis taikiai.

Sferų valdovė / sapnas 2016.02.07

Sapne ėjau darbo reikalais į Policijos departamentą ten turėjau juos konsultuoti dokumentų archyvavimo klausimais vos tik užėjau pamačiau departamento direktorių ant visų rėkiantį jis daužė per stalus ir kėdes visi buvo įtampoje aš irgi jis kaltino juos nedrausme kad jie nemoka be klaidų rašyti ataskaitų keliems policininkams trenkė delnu per veidus po to pažiūrėjo į mane ir

jis sako man: kodėl jūsų archyvinės dėžės tokios nepatvarios

pažiūrėjau į dėžes ir matau kad jie naudoja pačias tvirčiausias dėžes bet jos stipriai perkrautos dokumentais ir dar sustatytos viena ant kitos penkiais aukštais todėl apatinės dėžės neatlaiko svorio ir plyšta per šonus

sakau direktoriui: galėsime pasiūlyti jums kitas dėžes tos bus patvaresnės

girdžiu kaip direktorius artėja link manęs bet jo žingsniai dabar tampa kitokie

ir kažkas moterišku balsu man sako: labas Povilai ir nepyk dėl tokio sutikimo tiesiog mane viskas čia varo iš proto

atsisukęs matau kad direktorius atvirto į Eriką B. nieko nesuprantu

o Erika man sako: gailiuosi kad tapau sferų valdove dabar tiek daug turiu rūpesčių ir veiklos

kalbamės su ja apie dokumentų archyvavimą pasakoju kaip patogiau ir lengviau dokumentacijos planą parengti

o ji man sako: bet mes buvom laimingi kartu ar ne

galvoju mes niekad nebuvom kartu ką ji čia kalba bet matau kaip ji pamažu vėl virsta į Policijos departamento direktorių ir išraiška jos vėl pikta ir pakeltu tonu

ji manęs dar kartą klausia: mes gi buvom laimingi ar ne

sakau jam/jai: buvom laimingi

ir atsisveikinęs išeinu iš Policijos departamento o tada atsiduriu ligoninėje po to bažnyčioje parduotuvėje universitete gaisrininkų-gelbėtojų centre kažkokiose kareivinėse ir visur sutinku vyrus kurie būna pikti bet po to jie atvirsta į Eriką ir ji pasakoja kad ji yra sferų valdovė bet kad gailisi jog sutiko ja būti nes dabar visai neturi laisvo laiko ir vis klausia ar mes buvom laimingi kartu o aš bijodamas jos atsakau kad buvom.

Po to sėdžiu savo tėvo šeimos name namas tuščias visi mirę apžiūrinėju senas užuolaidas staltieses ir baldų užtiesalus pro langą kažkas sušmėžuoja girdžiu beldimą į duris atidaręs matau Eriką

ji sako: nusprendžiau nebebūti sferų valdove tikrai atsibodo o ir jokių karjeros perspektyvų

ji užeina vidun prisėda pasakoja apie tai kaip mes anksčiau draugavom aš pritariančiai linkčioju galva nors iš tiesų žinau kad visa tai pramanai

o tada ji sako man: labai išalkau gal padaryk ką nors valgyt

ir aš sakau: žinoma iškepsiu mums blynų mano tėvo mama mokėjo juos skaniai pagaminti

Varšuvos bliuzas

centrinė Varšuvos autobusų stotis
šeštą ryto.
dar tamsu ir purškia lietus.

bevaisės hostelio paieškos,
netoliese du vyrai vejasi trečiąjį.
šalti užkandžiai po bažnyčios stogeliu.

ir visur tie kebabų kioskai –
dešimtys, šimtai, tūkstančiai
kebabų kioskų,
įsirėžusių į šio miesto odą.

 

 

kažkas negerai su Varšuva
sakau jai,
kai brėkšta rytas
ir girdisi bundančios gatvės.

ji prisiglaudžia,
uždengia man burną ir sako,
kad jeigu dabar išvažiuosiu,
daugiau niekada nesugrįšiu.

mano pažadai sugrįžti
skamba neįtikinamai net man pačiam.
jaučiu, kad išduodu ją,
palikdamas vieną kovoti
su nesibaigiančia Varšuvos pilkuma
ir visais tais kebabų kioskais.

 

 

tai buvo liūdniausias atsisveikinimo bučinys.

pravirkau autobusui pajudėjus
iš Varšuvos autobusų stoties.
šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris
po kiek laiko paklausė
ar man viskas gerai.

atsakiau, kad ne.

Tėve Mūsų, Kuris Esi Danguje..

diena prasidejo tikrai shlykshchiai. buvau anksti prizhadintas. mazha to, mama pasake, jog eisim y bazhnychia. zholines.

mano mama nera stipri tikinchioji. ir neprisimenu, kad ankschiau mes su ja butume eje y zholiniu minejima. jai kartais kas nors shauna y galva ir ji butinai turi ta padaryti.

kazhkada buvau jai sakes, kad netikiu dievu, krikshchionybe ir pan. shian jai bandzhiau aishkinti visa ta ish naujo. tik shikart daug ilgiau ir giliau. viskas baigesi tuo, jog supratau, kad ir ka ash mamai pasakysiu ir bandysiu paaishkinti, vistiek man shian teks eiti y bazhnychia. tiesa, visgi ishsakiau, ka galvoju apie dieva/-us, mama liko labai nepatenkinta ir savo morala (ne apie dieva, o apie gyvenima plachiaja prasme) baige zhodzhiais buk satanistu, garbink savo muzika. pagalvojau, jog satanistas ish manes butu ne koks. gaila kate (ar dar ka nors tipo tokio TOKIO LABAI NEREIKSHMINGO) butu nuzhudyti.

bazhnycjioje zhmoniu nebuvo daug. ilga laika stebejau grazhia moteri. po to mazha berniuka, kuris vis burzge ir atrode tuo patenkintas. ish pazhistamu dar buvo mano dede su savo drauge, kuria mama apkalbinejo su savo sutikta drauge. shtai ta ash vadinu TIKEJIMU! ateiti y bazhnychia ir toliau buti tokiu pat, koks buvai priesh tai. kam apsimetineti bazhnychioje, kad esi garbingas tikintis ir gerai besielgiantis zhmogus? geriausia elgtis kaip ir visada. pazhiurek, kokia ji neishvaizdi. tokiu kalbu kaip kad jis galetu tureti geresne niekada nesupratau. suprantu, visi mes zhinom savo verte. bet nejau negalima bendrauti su PRASTESNIU zhmogumi?

stovedamas ir klupedamas stengiausi ishklausyti visa kunigo pamoksla, giesmes ir visa kita, ka nugirsdavau. visgi didzhiausia ispudi padare man ne kunigo zhodzhiai, o invalidas. be koju, vezhimelyje, jau virsh ~60ties metu vyrishkis. visa laika sedejo ir shypsojosi (nemanau, kad jis daunas ar protishkai nesveikas). ir chia supratau savo blogybe: turiu ir kojas, ir rankas, pimpalas funkcionuoja, mastau (kartais) logishkai, bet primetu toki **** nelaiminga, kad vos ne zhudytis ruoshiuosi.

tiesa, suprates visa tai, netapau laimingesnis ar liudnesnis. stovejau toliau ir stengiausi nekreipti demesio y tai, kad skauda nugara (gal del per daug taisyklingos laikysenos?).

dar atkreipiau demesi y klapchiukus. jauni kai kurie labai. prisimenu man 4/5oje klaseje tikybos mokytoja siule buti klapchiuku. mama pasake nebusi ir nebuvau. ir gerai. nors nzhnau, ar visi klapchiukai yra geri ir elgiasi dorai. karta draugas pasakojo, kad jo klasiokas buvo klapchiukas ir dazhnai vogdavo pinigus ish tu surinktu auku per mishias. na, o jei visgi ash buchiau buves klapchiuku (ir labai dorovingu), kas tada? baisu pagalvoti. viskas butu kitaip. dabar net neisivaizduoju, jog galejo kas nors buti kitiap. ta prasme labai aplamai kitaip. kaip kazhkur skaichiau, menas yra moketi negalvoti tema kaip butu buve, jei..

vakar zhiruejau filma Prozako Karta. pagrindinis personazhas buvo isterike pana, nuolat skestanti depresijoje. ji skaudino turbut visus, kurie jai stengesi padeti ir ja mylejo. shlykshtyne. tik shian ryte suvokiau, kad ash irgi skaudinu artimuosius. pasakiau, ir uzhtenka ;) neverta plestis ir kaltinti save del to, kas buvo ar del to, ko nebuvo.

dabar koncerto laukiu. trys danu grupes. 0% susidomejimo. na, bent jau nemokamas. ir vieta keista – dailes shules laiptai. po koncerto aukas renka. kazhkada surinko 100lt. jei ir shian tiek pavyktu surinkti, visgi butu per mazhai trims grupems.