Nežinios Didinimo Strategijos

Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.

Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.

Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).

Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.

Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.

Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.

“Langas Langas, Aš Kalbu“

Maždaug savaitę vaikščiojau šiek tiek peršalęs, o po šio antradienio dar blogiau pasijutau, tai trečiadienį neišėjau į darbą. Gulinėjau namie, viskas, ką dariau, netiko – vis ta bloga savijauta. Naktį miegojau labai blogai, nes daug kosėjau, kelis kartus prabudau išpiltas karščio, bet ryte nubudęs jaučiausi kaip naujas. Ryškiai sumažėjo čiaudulys, sloga irgi tapo retesnė. Rytoj nusipirksiu vaistų nuo alergijos, nes pagaliau gavau atlyginimą; o šiaip pragyvenau be vaistų apie dvi savaites.

– – –

Visai netikėtai pakeičiau vieną dalyką rutinoje. Vieną rytą prieš pat nosį pravažiavo 45 autobusas, todėl sėdau į po jo atvažiavusį 19 troleibusą. Galvojau, kad pavėluosiu į darbą, bet ne ne ne! Spėjau išlipti Minties stotelėje, pereiti į kitą kelio pusę, sulaukti bet kokio troleibuso, vežančio į Žirmūnus, ir darbe buvau lygiai 08h. Todėl dabar kas rytą važiuoju 19 troleibusu – vis kažkas naujo.

O smagiausia tai, jog pasikeitė žmonės, kuriuos matau ryte. Dabar net iš kitos stotelės pradėjau važiuoti į darbą, matau ten dažnai tokią jauną archyvarę su įtartinai tiesia nosimi; bet šiaip ji atrodo gerai, skoningai rengiasi. Po to važiuoju važiuoju, ir ties Antakalnio poliklinika įlipa mergina pilkomis kelnėmis ir su baltais marškiniais. Jos veidas kažką man primena, bet nežinau, ką tiksliai. Ji irgi išlipa Minties stotelėje, kartu pereinam gatvę ir laukiam bet kokio troleibuso į Žirmūnų pusę. Kai išlipu Šiaurės miestelio stotelėje, ji važiuoja toliau – taip mes išsiskiriam iki kito ryto.

Reiks daugiau ką nors pakeisti rutinoje.

– – –

Parašiau du puslapius naujo apsakymo (ar kažko) ir sugalvojau, kad gal visai neblogą nesąmonę pradėjau rašyti.

O darbe šiandien betvarkydamas bylas netyčia užmečiau akį į vieno žmogaus medicinos istoriją. Ir ten tokių įdomių dalykų perskaičiau, kad, žodžiu (ok, ok, prisipažink dabar visiems, koks esi nesveikas), rytoj darbe pavogsiu tą bylą, kad galėčiau parsinešti ją namo ir persirašyti kai ką. Suprantu, jog tai labai blogai + tai konfidenciali informacija, bet aš visur pakeisiu vardus, ir t.t., ir pan., ir niekas nieko neatseks.

Ko tik nepadarysi dėl kūrybinės idėjos ;)

– – –

Šeštadienį diplomų įteikimai, bet visai jų nelaukiu. Didžiausia šventė buvo tą dieną, kai apsigyniau, o diplomo įteikimas tik mažas formalumas.

– – –

Su buvusiu kambarioku pradėjom aktyviau ieškoti buto. Turėtume gyventi kartu nuo liepos 1 dienos. Laukiu nesulaukiu, noriu kuo greičiau išsikraustyti iš bendrabučio, nes jau išaugau bendrabutį, taip norisi kitos erdvės.

Kartais dirbdamas darbe ilgai mąstau apie tai, kaip atrodys mūsų butas, koks bus mano kambarys (tikiuosi labai švesus ir per daug neapkrautas). Norėčiau, kad pro virtuvės langą matytųsi nelabai judri gatvė, ar bent koks nors šaligatvis, kuriuo karts nuo karto praeitų žmonės – vaikai į mokyklas, suaugusieji į darbus, jaunuoliai pas mylimąsias. Mane ramina matyti judančius žmones, net jeigu ir nežinau, kur jie eina.

Rudenį antradieniais mes žiūrėsim UEFA Čempionų lygos rungtynes, o kai kambariokas bus pagiriotas, aš padarysiu jam pigios sriubos; šiaip jis gamina valgyt tūkstantį kartų geriau už mane.

– – –

Labai pavargstu kalbėtis telefonu su žmonėmis, kurie neturi ką pasakyt arba daug kartojasi. Pastaruoju metu tokie pokalbiai mane kaip reikiant suerzina.

Pirmadienį vienam kolegai prisipažinau, kad baigęs universitetą netapau laimingesnis, o tapau tik niūresnis. Kad mane mažai kas džiugina. Jis paklausė, ar turiu su kuo pasidulkint, atsakiau, kad ne, ir jis pasakė, kad man reiktų turėt su kuo. Vyrų kalbos.. Jos dažniausiai logiškos ir teisingos, nors skamba grubiai, ir aš visad noriu išvengti jų.

– – –

Nusprendžiau važiuoti su draugais į regio/jungle/dubo festivalį Fire!. Tikiuosi ten gerai pailsėti pavargstant. Laukiu tos nuotaikos, kai reikia ruoštis, ir tu ruošiesi, renkiesi daiktus, imi miegmaišį, ir pajunti priešfestivalinį kaifą ;)

Piktumai. Gerumai.

Savaitgalį Alytus buvo toks tuščias. Nežinau, ar kada nors mačiau tokį tuščią miestą. Net šeštadienį centriniam parke nebuvo žmonių.

– – –

Tadas jau užsisakė bilietą į Deftones koncertą, reiškia galiu nustot nerimaut, kad tokiam svarbiam koncerte neturėsiu artimo draugo šalia.

– – –

Važiuodamas su buvusia klasioke ir jos vaikinu iš Alytaus į Vilnių, klausausi kaip jie pykstasi. Jie jau virš septynerių metų kartu, ir matydamas jų nepagarbą vienas kitam, aš eilinį kartą mąstau apie pagarbos svarbą. Kita vertus, esu idealistas, todėl man nesuvokiama, kad mažesni ar didesni barniai nebūtinai yra porų pasaulio pabaiga ;)

– – –

Grįžęs į Vilnių įžengiau į bendrabučio kambarį ir nuotaika dar labiau pablogėjo. Mano nauji kambariokai yra netvarkingesni net ir už mane, o aš tikrai nesu tas, kuris gali būti palaikytas tvarkingu. Blogiausia, jog aš tingiu jiems viską aiškint ar su jais pyktis dėl tvarkos, nes nenoriu po to gyventi įtampoj tarp jų (labai sunkiai pernešu įtampą). Be to, kad jiems nėra skirtumo, kur panaudoti stalo įrankiai yra dedami, jie dar ir šiaip yra draugeliai-grupiokai, tai pradėjus su jais nesutarti, viskas gali baigtis tuo, jog vieną dieną grįšiu į kambarį ir rasiu jų visus panaudotus stalo įrankius padėtus ant mano lovos ;) Būtų super blogai, turėčiau pripažinti tų kaimiečių pergalę ;)

Šiaip bandau būti jiems tolerantiškas. Kai buvau pirmam kurse ir vasario vidury atsikrausčiau į bendrabutį, buvau panašus į juos – žaidžiau kompu ir per daug nesirūpinau tvarka savo erdvėje. Kad ir kaip bebūtų, nesugebu žiūrėti pro pirštus į jų netvarką. Maža to, jog mane dabar daug kas erzina, dar ir jie neprideda nieko gero.

– – –

Jau ieškau buto, kuriame gyvensiu su buvusiu kambarioku. Žiūrinėju daugiausiai Antakalny ir Žirmūnuose – ten, kur nemažai žalumos. Jeigu kas nors turit ką pasiūlyt, parašykit.

– – –

Vakar gavau raminantį laišką. Maža to, kad tokie laiškai visada paglosto savimeilę (tiksliau nusakyti neįmanoma ;)), dažniausiai jie būna adoruojamojo pobūdžio. O vakar buvo toks raminantis, jaukus – vietoj ir laiku, kaip tik tada, kai kažko tokio ir reikėjo.

Šiandien prabudau, nusišypsojau ir nuėjau maudytis. Vakare eisiu pabėgiot.

Povilas Tampa Pasaulio Valdovu

Paskutinę dieną prieš bakalauro darbo gynimą nuo 17h pradėjau jausti didelį stresą, beveik negalėjau prisiverst pavalgyt. Ryte prabudau anksčiau, nei planavau, ėjau į dušą, nusiskutau (sąlyginai), dar kartą peržiūrėjau skaidres, bandžiau pavalgyt, bet dėl streso sugebėjau suvalgyti tk vieną sumuštinį su sūriu. Nuėjom likus pusvalandžiui iki gynimų. Ėjau gintis antras. Pats keisčiausias dalykas buvo tai, kad ta komisijos narė, kurios labiausiai bijojau (nes ji turėjo suprasti mano darbo lievumą) net akių į mane nepakėlė ir visai nieko nekomentavo, nes visą laiką skaitė kitos grupiokės darbą. Nesulaukiau jokių per daug rimtų klausimų, nors šiaip išlindo kelios pastabos.

O įdomiausia buvo tai, kad kai nuėjau gintis, tai negalėjau nepastebėt tokios leidybininkės, kuri atėjo palaikyt vienos mano grupiokės. Ji dėvėjo trumpą suknelę su gana gilia iškirpte, ir tiek jos suknelės trumpumas, tiek ta iškirptė mane labai neramino ;)

Gavau 9. Rašydamas bakalaurinį darbą planavau gauti 6 ;)

Po to ėjom valgyt super skanių kebabų iš kioskelio prie Saulėtekio pirmųjų bendrabučių. Grįžęs į kambarį numigau, nes skaudėjo galvą, o vėliau maždaug aštuoniese-dešimt išėjom išgert prie bendrabučių; buvo ir ta leidybininkė ;) Kai pradėjo lyti, susirinkom pas vieną grupiokę į bendrabučio kambarį, kur viskas tęsėsi ir tęsėsi, kol 04h atėjo apsauginis. Bet nieko baisaus nenutiko, perėjom į kitą kambarį, o 05h visi išsiskirstėm.

Prieš išeidamas leidybininkei pasakiau, kad mums reiktų eit į pasimatymą. Manau, jog iš pradžių ji nežinojo kaip į tai reaguot, paklausė ar aš rimtai, atsakiau, kad tikrai taip, tada sutiko. Taip gavau jos telefono numerį, ir šįryt prabudęs pagalvojau, kad gerai čia viskas išėjo ;) Juolab, kad vakar šauniai pakalbėjom apie savo mėgstamą literatūrą, ir šiaip.

Maddog

Liko paskutinis egzaminas. Jis turėjo vykti antradienį 17h, bet buvo nukeltas į ketvirtadienio rytą. Nors ir liko daugiau laiko jam pasiruošti, vis tiek niekaip negaliu prisiversti mokytis. Šiandien nužudė šita ištrauka iš konspekto: Elektroninis dokumentas pasirašomas naudojant šias elektroninio parašo XML schemas pagal XAdES standartą: XAdES-BES, XAdES-EPES, XAdES-T, XAdES-C, XAdES-X, XAdES-XL, XAdES-A.

– – –

Ką tik buvo atėję du čiuvai. Pasibeldė ir iš karto atidarė duris. Iškart supratau, kad ne kaimynai, nes tarp mūsų yra įprasta sulaukti „prašau“. Įėjo vienas ir stovi kambary, žiūri į mane. Kitas irgi įėjo, bet stovėjo prie durų, uždarė jas. Tas, įėjęs pirmas, pradėjo kalbėti, bet jį iš pradžių buvo sunku suprasti, nes kalbėjo nerišliai, lyg išsigandęs. Esmė ta, kad jie abu yra draugeliai ir nori gyventi viename kambaryje, taigi bendrabučio administratorius pasiūlė jiems ateiti pas mane, nes žino, kad likau gyventi vienas kambaryje. Aš net nenumaniau, kad galiu sulaukti naujų kambariokų šiuo metu, nes tokiu metu mažai kas ieško kambarių. Kai jie paklausė, ar aš nieko prieš, jeigu jie atsikraustys čia, atsakiau, kad ne. Tada pirmasis stovėjo ir žiūrėjo į mane, po to aš nusisukau į kompą ir jie susiprato išeiti. Tai gal nebuvo gražu iš mano pusės, bet ką aš žinau. Nežiūrėsi vienas į kitą milijoną laiko ;)

Dabar gailiuosi, kad sutikau, bet ką padarysi – tiesiog negalėjau pasakyti jiems „ne“; galų gale administratorius vis tiek juos būtų atkėlęs.

– – –

Turbūt man depresija, pavasarinė, taip, bet užsimaskavusi. Visa, ką aš noriu veikti, tai žiūrėti serialą CSI ir niekur neiti, nieko neveikti. Net ruošdamasis egzaminui galvoju apie CSI. Arba apie elektroninį žurnalą, arba galvoje išvien skamba viena daina. Taip pat pastaruoju metu esu labai nepakantus, greit susierzinu. O per e-bay pradėjau ieškoti daiktų, kurių man visai nereikia. Ir dar jaučiuosi vienišas; po ilgo laiko vėl tenka tai pripažinti. Manęs net nedžiugina greit įvyksiantys pasikeitimai, kurių dar neseniai taip nekantriai laukiau: buto paieškos, nuoma, nauja erdvė, patogus gyvenimas su buvusiu kambarioku, ilgesnės darbo valandos ir didesnis atlyginimas. Aš net nebenoriu pasakoti apie save, nežinau, ką atsakyti, kai mama paklausia, kaip man sekasi ar kaip praėjo mano diena. Visos dienos, pridavus bakalaurinį darbą, pasidarė vienodos. Įtampa pamažu atslūgo, pradėjau normaliai valgyti ir miegoti, tačiau ėmė reikštis pavėluota pavasarinė bloga nuotaika. Žinau, kad tik pats save galiu ištraukti iš blogos padėties, bet aš esu iš tų žmonių tipo, kurie mėgsta palaukti, įsitikinti, jog laikas niekuo nepadės, ir tik tada imtis veiksmų.

Skyrybų Procesai

Esu kaip užstrigusi plokštelė ties erzinančia dainos vieta, aš vis kartojuosi, kartojuosi, negaliu liautis sustojęs: bakalaurinis bakalaurinis bakalaurinis.

– – –

Nesuprantu buvusio kambarioko, su kuriuo tarėmės kartu nuomoti butą, o jis dabar oficialiai gyvena trijose skirtingose vietose. Norėčiau net su juo susipykt, bet negaliu, nes kas aš toks, kad jam nurodinėčiau dėl gyvenamos vietos?

Ir visgi jaučiuosi nesaugus, nes neaišku, ar viskas išeis taip, kaip planuoju. Kita vertus, mano planai visada yra daugiau mažiau labai hiperbolizuotos fantazijos, ir net jeigu man pavyksta įgyvendinti planus, dažnai nesijaučiu juos įgyvendinęs, nes retai kada būna, jog dalykas, apie kurį svajojai, realybėje pasirodo būtent toks, kokį jį įsivaizdavai.

– – –

Balandį prasidėjo paskutinis dalykas, dėstomas universitete. Keista buvo pirmadienį sėdėti auditorijoje po 2-3 mėnesių pertraukos. O kadangi dėstytoja nusprendė visą paskaitą skaityti iš lapų, tai aš pradėjau rašyti apsakymą „Juozas perka skalbimo mašiną“. Rašydamas ranka patyriau džiaugsmą, nes nuobodžioje aplinkoje sugebėjau susikurti alternatyvią realybę, kuri buvo (vėl) buitiška, bet tokia smagi. Pats save pralinksminau, šaunu ;) Tik bėda, jog jau esu atpratęs ranka rašyti ilgesnį laiką, taigi greitai visą tą rašymo įkarštį nustelbė pavargęs riešas + suvokimas, jog kompiuteriu rašant daug greičiau galima viską redaguoti.

– – –

Šeštadienį buvo FiDi 43, ir aš prieš savaitę ar dvi galvojau, jog ten reiktų apsilankyti vien todėl, jog nesu niekad buvęs fizikų dienose. Kai atėjo penktadienis ir buvęs kambariokas pasiūlė eiti į FiDi, aš atsisakiau. Atsisakiau ir šeštadienį ryte, ir dieną, ir visgi vakare sutikau. Nuėjom su didele kompanija (istorikės, iš mano abiejų buvusių kambariokų pusės, ir jų draugės), o man visą vakarą buvo gera nuotaika, pasakojau kaip man patinka Katy Perry dainą Firework, ir manau, jog niekas rimtai tuo nepatikėjo ;) FiDi 43 buvo trys salės, d‘n‘b manęs netraukė, kitoje paklausėme trumpai Poliarizuotų Stiklų, o trečioje salėje sulaukėme punk roko iš Netvarkoi!, truputį pasipoginom su jaunesniais žmonėm, buvo linksma. Bet po to gana greitai išėjo vienas buvęs kambariokas su mergina, o po to ir istorikė su draugėmis, tai likau tik su vienu buvusiu kambarioku ir jo buvusia grupioke. Bet būtent tada pagrindinėje scenoje užlipo groti Los Colorados, ir jie varė linskmai, o po to, kai pradėjo groti įvairius senus ir naujus pop koverius, tai visai smagu buvo, ir mes šokom tol, kol visi pavargo, o nuostabiausia buvo matyti pilnut pilnutėlę salę šokančių žmonių ;) Nakvojau pas buvusį kambarioką, o kitą dieną su juo ėjau žiūrėti futbolo. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo net 5:0 prieš FK „Klaipėdą“, aš mačiau 4 iš 5 įvarčių, o tai, turint omenyje mano pomėgį stebėti žmones, yra labai geras rezultatas ;) Tiesa, Alytaus „Dainava“ ir vėl pralaimėjo, liūdna.

– – –

Kaip keista bus, kai universitetas bus baigtas. Būdamas FiDi koncerte buvau paklaustas, ką žadu veikti baigęs universitetą. Norėjau atsakyti, kad dirbsiu, bet atsakymas mane kaip reikiant išgąsdino, nes skambėjo labai niūriai. Tada pagalvojau ir pasakiau, jog nesiruošiu stoti į magistrantūrą, taigi.. dirbsiu.

Praėjo jau kažkiek dienų po to koncerto, o aš vis tiek negaliu išmesti iš galvos to savo atsakymo. Kai ruošiausi baigti mokyklą, galvojau apie būsimas studijas, todėl nesijautė jokios pabaigos. O dabar pabaiga jaučiasi, o mintis apie darbą pilnu etatu rodosi baisi ir nuobodi. Tiesa, galbūt dabar aš kaip tik turėsiu užtektinai laiko rašymui ir kitiems maloniems menkniekiams, bet vis tiek kažkaip neramu; nors iš kitos pusės ramu – turiu darbą, žinau, kad noriu išsikraustyti iš bendrabučio, todėl yra šioks toks planas į ateitį.

– – –

Sekmadienį įvyko nuostabus dalykas. Žiūrėjau savo mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto dvikovą su Lisabonos Benfica, kova buvo įtempta, nervinga, Benfica fanai apmėtė šiukšlėm FC Porto žaidėjus, bet bet bet. Porto laimėjo 2:1 ir dar likus į rungtynėms tapo Portugalijos aukščiausios lygos čempionais! Po to Porto žaidėjai ilgai bėgiojo, šokinėjo, šoko, dainavo, nors Benfica stadione buvo iškart išjungtos šviesos (žinau, kad tyčia!).

Man visada patinka matyti besidžiaugiančius žmones, mane patį apima mažytė euforija.

– – –

Pastebėjau savo blogą savybę, kuri dabar bado akis. Kuo ilgiau neturiu draugės, tuo labiau koncentruojuosi į save, todėl per tam tikrą laiką tampu pats sau geriausiu draugeliu, o tai veda į nesąmones ir tam tikrą izoliaciją. Ir šiaip: kai draugaudavau su kuo nors, tada būdavau labai mažas egoistas, nes galvodavau apie kitą žmogų, man patikdavo juo rūpintis ir pan.; o dabar tai toks lievas esu, nes jaučiuosi per daug reikšmingas pats sau. Gal todėl kartais ir paplūstu keista saviironija.

Mergaite, Užsuk Dar Kartą Į 208

Grįžau girtas pusę keturių ryte, miegojau iki 11h, po to miegojau nuo 15h iki 16:30h, ir dar nuo 19h iki 21h. 21h išgirdau sujudimą koridoriuj, kažkas nešiojo ir dalino anketas. Pasibeldė į mūsų kambario duris, atidariau – o ten tokia pavasariška mergina, akys labai mažai-gražiai padažytos, viena iš žemesniųjų, su gražiais batais. Ji papasakoja, apie ką anketa, aš sakau gerai, užpildysiu; ji šypsosi ir sako, kad ateis po 4 min.

Po 4 min. jos nėra, mano blynai baigia kepti, sėdu valgyti, valgau, o jos vis nėra ir nėra, ir nejauku kažkaip. Tokią sunkią dieną labai malonu yra pamatyti gražiai besišypsančias merginas, o šiandien dar kaip tik dėl nesveikatos praleidau susitikimą su labai svarbia drauge, tai visai diena veltui nuėjo. Jeigu šita anketų nešiotoja ims ir dėl nesuprantamų priežasčių neateis atsiimti lapelio, jausiuosi visai prislėgtas. Valgau ir jau pasileidžiu „Draugų“ seriją, žiūriu, ir! Beldimas į duris, einu atidaryti durų puikiai žinodamas, ką darysiu – pasakysiu jai, kad gražiai atrodo, išmesiu nuostabią šypseną, bet svarbiausia tai, jog eisiu dar toliau ir nagliau – sakysiu einam į pasimatymą, tikrai tikrai taip pasakysiu! Jau net matau, kaip apsirengsiu, eidamas su ja susitikti ;)

Atidarau duris, ji stovi, aš paduodu jai anketos lapelį, matau jos rankose daug lapelių ir obuolį, ir apelsiną, sakau prašau, ji padėkoja vis dar šypsodamasi, o aš uždarau duris ir nueinu atgal prie stalo. Viskas dėl to obuolio ir apelsino – kažkas ją pavaišino, daug dėmesio turbūt gavo, nešiodama tuos anketos lapelius. Taip viskas liūdna ir pikta pasidaro. Ir anketa kvaila, tikrai, ir. Jo, ir gal toji mergina iš tiesų yra labai blogas žmogus, kas čia žino, gal yra kam nors prisimelavus, ką nors nuskriaudus ;) Greičiausiai taip ir bus.

Nieko nėra blogiau už tai, kai aš sugalvoju, o kažkas kitas sugalvoja ir padaro tą patį anksčiau už mane. Tikiuosi, kad obuolys ir apelsinas bus neskanūs, nors suprantu, kad vis tiek galėjau pasiūlyt eit susitikt, nes kažin, ar tie obuolių ir apelsinų dalintojai išdrįso pakviesti tą merginą į pasimatymą: tokie sugeba tik obuolius ir apelsinus dalint, lyg merginos pačios jų negalėtų nusipirkti, tokie dėmesį rodo labai nekaltai. Visa mano bėda ta, jog aš iškart per stipriai sureaguoju į tam tikrus dalykus, pvz. į tą obuolį ir apelsiną. Mąstymo mechanizmas labai paprastas: pirmą kartą ji atėjo be obuolio ir apelsino -> po to atėjo su obuoliu ir apelsinu -> iš kur ji gavo tuos dalykus? -> kažkas jai juos davė -> merginos vargu ar davė -> reiškia, davė vaikinai -> taip, ji gavo dėmesio -> todėl dabar aš nebūsiu unikalus -> FAIL. Ir kai mano mąstymas atveda prie visokių neigiamų reikšmių, tada man dingsta nuotaika, nesielgiu taip, kaip planavau elgtis, nemoku apsimetinėti.

Svarbiausias šios istorijos moralas nėra tas, kad su merginomis reikia elgtis spontaniškai, nes vėliau gali nebespėti ar pan., nors spontaniškas elgesys dažnai sužavi merginą, ypač kai tu pokalbį pradedi ne nuo „labas, kaip sekasi?“, o kaip nors neįprastai. Svarbiausias moralas: negert tiek iš vakaro, kad nereiktų pramiegot pusę dienos ir viltingai laukti, kol į duris pasibels kokia nors tavęs išgelbėti atėjusi deivė ;)

Kelionė Po Lietuvą (2010 m. Vasara)

Nutariau pagaliau padaryti įrašą apie kelionę po Lietuvą, kuri vyko 2010 m. vasarą.

– – –

1 DIENA

Šįryt prabudom apie 08.30h. Pabėgau nuo visų į kempingo virtuvę, kad galėčiau ramiai parašyt apie kelionės pirmąją dieną.

Vakar išvažiavom paimt kambarioko draugės, bet važiuodami prisiminėm, jog užmiršom šašlykus. Teko grįžti atgal. Taip išėjo, jog pavėlavom išvažiuoti iš Vilniaus.

Nežinau, kada buvom už Molėtų esančioje astronomijos observatorijoje, bet ten irgi vėlavom. Gidas nepyko, ir šiaip buvo fainas. Iš pradžių rodė filmukus ir nuotraukas per projektorių, po to vedė prie didelio teleskopo. Kol buvom salėj ir žiūrėjom, ką jis rodo per projektorių, visus ėmė migdyti, o Kęstas vienu metu visai užsimerkęs buvo ir jo galva pamažu linko žemyn ;) Šiaip buvo įdomu (o kokie man gražūs ūkai!), tik kėlimasis anksti ryte ir prieblanda salėje darė savo. Dar kol buvom salėj, gidas davė geležinį akmenį, kuris nežinau kada nukrito į Žemę. Akmuo buvo labai karštas man (aš jautriai reaguoju į karštus dalykus savo delnuose; kažkur skaičiau arba kažkas sakė, jog moterys visada kantresnės karščio atžvilgiu nei vyrai) ir šiltas kitiems. Vėliau, kai nuėjom į bokštą, kuriame įtaisytas teleskopas, ten mums leido paspausti kelis mygtukus – bokšto kupolas pasisuko ir atsivėrė nedidelė anga jame.

Molėtai (fone matosi ne ta vieta, kurioje lankėmės)

Pasisėmę astronominių žinių važiavom link ežero, bet truputį blogai nuvažiavom. Iš pradžių kelionės maršrutus buvom susidarė per google maps, bet kelionės pradžioje viename automobilyje kambariokas naudojo GPS įrangą. Teko pavažinėti siaurais duobėtais keliukais ir žvyrkeliu, kol pasiekėm ežerą, nes GPS buvo nustatyta, kad šis gali rodyti ir visokius off-road‘us. Tiesa, nuvažiavus prie ežero paaiškėjo, jog nuvažiavom net ne prie to ežero, prie kurio planavom: Alnio ežerą pakeitė visai šalia jo buvęs Stirnių ežeras. Ten radom be galo daug kemperių ir palapinių. Apsistojom prie vieno laisvo stalo, ten maloni moteris mums papasakojo kaip čia kas, buvo maloni iki negalėjimo. Mes irgi stengėmės būti malonūs. Įdomu tai, jog ta moteris užsiminė, kad ji čia stovyklauja nuo balandžio mėnesio. Pagalvojau, kad aš taip negalėčiau.

Vienintelė nuotrauka, padaryta prie ežero, kurioje nesimato niekieno pilvų, krūtinių ir t.t.

Nusimaudę ir pavalgę nusprendėm, kad dėl mūsų vėlavimo pagal kelionės maršrutą reikia atsisakyti poros vietų, kurias buvom numatę aplankyti. Sutarėm, kad nevažiuosim į Ledakalnį ir ten ar kažkur šalia esantį apžvalgos bokštą.

Kitas sustojimas buvo Palūšė. Ten mano kambariokai kempinge šventė savo bakalauro baigimą ir jau iš anksto buvo numatę, kad mes ten apsilankysim ir šitos mūsų kelionės metu. Palūšėj sustojom prie ežero ir pasukom botanikos taku. Buvau jau keistai apgirtęs, oras Palūšėj buvo labai tvankus, arba man tik taip atrodė. Šiaip visi nusivylėm tuo botanikos taku, tikėjomės kažko Tokio, bet nieko tokio ten nebuvo.

Palūšės botanikos takas

Tiesa, šauni vieta buvo pasėdėti ant lieptelio virš pelkės ir dar buvo smagu pabėgioti liepteliu tarp didelių išsikėrojusių nendrių.

Palūšė, alkoholinis lieptelis

Grįžę prie ežero nusprendėm, kad valtimis neplaukiosim, tai šiaip nusimaudę sėdom į automobilius ir pasukom link Zarasų. Kažkokiu būdu nepastebėjom kelio ženklo į kempingą ir nuvažiavom į patį Zarasų centrą, nors visi žinojom, kad kempingas turi būti dar prieš pasiekiant miestą. Centre Kęstui kilo problemų dėl sysiū, nes aplink nebuvo kur to daryti, ir galų gale taip ir nesupratau, kur jis tai padarė, nes bėgiojo kelias minutes tarp kažkokio namo, bažnyčios ir dar kažkokio pastato ;) Apsukę ratą po Zarasus pasukom atgal ir kempingą radom. Kempingas buvo keistas tuo, jog mes jame buvom vieninteliai poilsiautojai. Po valandos atvažiavo šeimyna, dar po kitos – porelė. Buvom patys triukšmingiausia kempinge to net nenorėdami.

Zarasų kempingas

Kol kepė šašlykai, spardėm kamuolį, gėrėm alų. Mano girtumas jau seniai buvo pasiekęs vieną ribą, kuri nekito; tam tikra prasme jaučiausi blaivus. Ežero krantas buvo vienintelė bloga kempingo vieta, o maudymuisi skirtas siauras ruožas, visa kita apaugę įvairiomis žolėmis. Likusį vakarą praleidom gerdami alų, kalbėdami apie ateities perspektyvas, darbą, panas ir t.t. Miegoti nuėjom trečią, nes kai tik išgerdavom vieną Vilniaus pilstomo alaus dvilitrinį butelį, tai kažkas sakydavo „na, gal dar vieną?“, ir visi sutikdavo, sakydami „jo, dar vieną ir eisim miegot“. Neaišku, kiek buvo išgerta tų „paskutinių“ butelių.

Smagiausia dienos akimirka: su kambarioku Tadu sėdim Kęsto džipo gale, garsiai groja Pearl Jam „Keep on rockin‘ in the free world“, o mes trise dainuojam, rėkiam ;)

Nesmagiausia dienos akimirka: mes užstojom siaurą miško keliuką dviems automobiliams, nes Kęstas su kitu vairuotoju išėjo paieškoti ežero, ir dabar jų nėra, ir jie vis negrįžta, ir nemalonu taip. Gerai, kad bent tie žmonės buvo kantrūs ir nepikti.

– – –

2 DIENA

Vilniaus pilstomas nefiltruotas (gyvas) alus gal ir skanus, bet turi minusą – visą rytą man pučia pilvą nuo jo. Problemų turiu ne aš vienas: Tadui šiaip pagirios, o Džimiui kažkas nutinka su galva, gal netyčia persikaitina, ar ką. Kęstas pusryčiams daro kopūstienę, kurios niekas beveik nenori valgyti. Diena karšta nuo pat ryto.

Kęsto kopūstienė

Zarasų žurnalistas ima interviu iš kaimo poeto

Komunos vadas Milošas Bekešas dėkoja už maistą

Smagi akimirka: sėdėti pavėsyje netoli kempingo durų, vedančių į tualetą ir žiūrėti į saulės apšviestą pušį. Taip sėdėdamas apie nieką negalvojau, tik džiaugiausi ta paprasta akimirka.

Iš kempingo išvažiavom šiek tiek vėliau, nei planavom, užsukom į Zarasų Maximą šiek tiek apsipirkti. Vėliau pravažiavom Zarasus, dairiausi pro langą į merginas, tačiau nesėkmingai. Kitas mūsų planuotas sustojimas buvo Rokiškis, bet važiuodami į tą miestą sustojom dar prie kažkokio gražaus malūno, kuriame veikė restoranas. Tas malūnas yra kažkur Obeliuose, nuo malūno kalno matosi ir gamyklos kaminai. Ir šiaip Obelių apylinkės man paliko malonų įspūdį, ten tiek daug kalvų kalniukų, vaizdas dažnai keičiasi, nepabosta.

Malūnas (Obeliai)

Rokiškyje mes matėm Dalykų. Visų pirma, man įstrigo autobusų stotis. Žodis „sovietinė“ būtų per švelnus tai stočiai apibūdinti. Kažkokia griuvena, ne stotis. Važiuojant gatvėmis link centrinės alėjos aš stebėjausi namais: gatvėse tarp nuosavų nedidelių senų namukų įsiterpę daugiabučiai, viskas atrodo kaip bardakas. Centrinė alėja iš esmės irgi tokia pati: stovi seni seni pastatai, šalia jų stovi gražiai restauruoti seni pastatai. Viduryje alėjos buvo paminklas, nusifotografavom prie jo ir nuėjom link bažnyčios.

Paminklas (Rokiškis)

Dažniausiai bažnyčios man nekelia jokio jausmo, tačiau ši buvo visai simpatiška. Apsisukę ėjom į kitą alėjos pusę, bet priėję kažkokią arką nusprendėm neiti toliau, grįžom į automobilius ir palikom tą tarp praeities ir dabarties pasimetusį miestelį.

Parapijos valgykla (Rokiškis)

Laukė kelias į Biržus. Biržuose norėjom pamatyti Biržų pilį/dvarą ir atsigerti Biržų alaus. Firminę alaus parduotuvę radom labai atsitiktinai, nusipirkę alaus prisėdom šiek tiek jo išgerti. Nepamenu dabar, kokį alų gėriau, vieną iš nestipriųjų, bet jis nepaliko man teigiamo įspūdžio. Pasėdėję ir pagėrę alaus ant bordiūrų susėdom į automobilius ir išvažiavom ieškoti Biržų dvaro. Užsiknisom, pasimetėm, nors turėjom žemėlapius. Galų gale pasistatėm automobilį kažkokioj aikštelėj, paklausėm vietinių, kur tas dvaras, ir tada jie paaiškino, kad mes visai šalia jo esam, reikia tik paeiti ta gatvele, pasukti dešinėn ir dar šiek tiek paeiti. Pasekėm žmogaus nurodymais ir jau po dešimties minučių visi išvydom Biržų dvarą. Dvaras buvo daugiau nei nusivylimas. Susėdom ant laiptelių ir sėdėjom, niekam nebuvo įdomus dvaras. Karštis vargino, nusprendėm eiti greičiau atgal ir važiuoti toliau.

Fail’as Biržuose

Grįžę prie automobilių pradėjom tartis dėl tolimesnės kelionės. Iš pradžių mes lyg ir buvom nutarę, kad kirsim Latvijos sieną ir apsistosim Papės miestelio kempinge, bet vėliau Kęsto mergina pasiūlė važiuoti toliau už Papės, pasiekti kažkokį žvejų miestelį ir ten (nelegaliai) pasistatyti palapines kopose, nes ten labai gražu ir t.t. Mes taip ir išvažiavom į kelionę tvirtai nenutarę, kur apsistosim prie jūros, ir dabar būnant Biržuose reikėjo nutarti viską iki galo. Iškart kilo žmonių susiskaidymas dėl tų dviejų vietų, nes vieni norėjo šiek tiek komforto kempinge, kitiems buvo nesvarbu, o keli žmonės norėjo į žvejų miestelį. Prasidėjo toks mažas erzelis, kalbos ėjo į niekur, ir vienu metu aš išsigandau, jog visi susipyksim. Gerai, kad nesusipykom; blogai, kad tas aiškus nesutarimas paveikė likusią mūsų kelionę.

Išvažiavom nusprendę apsistoti Papės kempinge, nes jis buvo arčiau nei žvejų miestelis, be to žinojom, kad vėluojam pagal grafiką ir kad gali būti, jog net ir pasiekę Papę jau būsim pavėlavę pamatyti saulėlydį. O nuvažiuoti prie jūros sutemus nėra kažkas super, tikrai.

Kelias nuo Biržų buvo ilgas, nuobodus, tiksliau – labai nuobodus. Visur vienodos vienodos lygumos ir karvės. O dar kambariokas susipyksta su drauge automobilyje ir aš negaliu išvengti blogos nuotaikos. Pravažiavę Šiaulius kažkur sustojom pailsėti/nusilengvinti, spėjom dar trumpai paspardyti futbolo kamuolį, ir važiavom toliau. Alus visai nesigėrė, automobiliuose tvyrojo labai tingi atmosfera, muzika nekėlė jokių emocijų. Man nuotaika sugrįžo tik kai pasiekėm Palangą, o po to važiavom keliu iš Palangos į Šventąją ir aš prisiminiau kaip kartą važiavom su mama autobusu iš Palangos į Šventąją, tai buvo pats paskutinis autobusas, buvo vėlu, autobuse buvo per daug žmonių, nei jame gali tilpti, aš visgi buvau gavęs vietą sėsti su mama, ir per radiją grojo kažkokia maloni daina. Tuo metu aš visai nesidomėjau muzika, bet daina man patiko, dainavo lietuvė, dainoje buvo kažkas susiję su jūra ir meile. Tik po daug metų aš supratau, kad tai buvo Atlantos daina „Kažkur pietuose“.

Mes kirtom Lietuvos-Latvijos sieną, po kiek laiko pasukom link Papės ir tada važiavom žvyrkeliu maždaug 10-15 km. Atkratė kaip turi būti. Pasiekę kempingą susimokėjom, be to buvom maloniai nustebinti, jog kempingo valdytojai puikiai moka lietuviškai, o kai patekom į kempingą, supratom, kodėl – čia buvo vien tik lietuviai (vėliau per visą laiką pamatėm tik vieną automobilį su vokiškais numeriais). Pasistatėm palapines, susirinkom svarbiausius daiktus ir pasukom link jūros. Jūra čia buvo visai šalia, vos už 50 metrų. Dar niekad nebuvau matęs, jog prie jūros būtų tokios neaukštos kopos kaip kad Papėje. Paplūdimys nebuvo kažkuo ypatingas, tiesą sakant jis buvo labiau negražus nei normalus, bet tai netrukdė.

Rankšluostis, senesnis už mane

Kęstas užkūrė šašlykinę, mes turėjom dešrelių, o aš išėjau pasivaikščioti link švyturio. Brisdamas per vandenį/smėlį mąsčiau apie visokius dalykus, bet man nelabai kas mąstėsi, galva buvo maloniai tuščia. Žinojau, jog tam tikri dalykai įvyko gyvenime, ir dabar jau nieko nebepakeisi. Taip eidamas užsinorėjau šiek tiek pabėgioti, bet iš pradžių tramdžiau šį norą. Kai supratau, jog iki švyturio liko dar daug eiti, apsisukau eiti atgal. Iš draugų pusės matėsi maža maža šašlykinės skleidžiama švieselė. Pradėjau lėtai bėgti link jų.

Bėgti buvo taip gera, supratau, jog esu labai seniai bėgęs va taip, savo malonumui, tai bėgau ir šypsojausi, kartais prabėgdavau uodų spiečius, kurių šiame kempinge buvo begalė, ir bėgau toliau, ir toliau, ir vis nepavargau. Draugai vis artėjo, šviesa ryškėjo, keli žvejai metė meškeres nakčiai, aš juos prabėgau, prabėgau kai kuriuos sunkius gyvenimo epizodus, leidau jiems ramiai būti mano dalimi. Taip aš pribėgau prie draugų. Dešrelės dar nekepė, aš pakalbėjau apie bėgimą, atsigėriau alaus, pamindžikavau ir nusprendžiau bėgti toliau. Bėgau į kitą pusę tol, kol atsisukęs į draugus pamačiau, jog šviesa nuo šašlykinės dar mažesnė nei tada, kai pamačiau ją nuo švyturio pusės. Apsisukau ir bėgau link draugų. Parbėgęs sugalvojau nusimaudyti, nors vanduo tikrai nebuvo šiltas. Maudžiausi trumpai, nors po to prisijungė ir Kęstas, vanduo buvo šaltesnis nei atrodė. Išlipę į krantą šluostėmės, džiovinomės, kepėm dešrelės, gėrėm alų, po to aš su kažkuo gėriau žalias 999, Audinga su Džimiu nuėjo anksti miegoti, nes juos užkniso uodai, po kiek laiko miegoti nuėjo ir Monika su Tadu, likom tik Indrė, Kęstas ir aš. Nežinau, apie ką mes kalbėjom, bet vienu metu Kęstas pasiūlė pasitikti aušrą. Tai atrodė nebloga mintis, juolab kad jau buvo tikrai vėli naktis, saulė tekėti turėjo gana greitai. Kad ir kaip ten bebūtų, aš užsnūdau, užsnūdo ir draugai, ir vėliau prabudau dėl šalčio, pasiėmiau daiktus ir nuėjau į palapinę.

Ryte prabudau anksčiausiai. Dangus buvo visai giedras, paėmiau skardinę alaus ir nuėjau prie jūros. Bangų nebuvo, aš prisėdau ant kažkokios padangos pasėdėti. Iš lėto gėriau alų, pagalvojau kaip nesinori grįžti namo, į dulkiną karštą Vilnių, eiti į darbą, dėlioti lapus, nešioti bylas, nešioti dėžes su bylomis.. Žvejai toliau žvejojo, atrodė, jog jie čia žvejoja 24h per parą ir nepavargsta. Pakilęs nuo padangos ėjau link švyturio, bet šįkart vėl jo nepriėjau. Po nakties ant kranto buvo daug akmenukų išmesta, kai kurie buvo labai gražūs. Pamažu pradėjau juos rinkti, man jie ką nors priminė vis, mintyse daviau jiems vardus. Po kiek laiko apsisukau ir ėjau atgal, toliau rinkdamas akmenukus. Galų gale pririnkau dvi šortų kišenes, akmenukai net tempė šortus žemyn, nuėjau į palapinę, radau jiems indelį ir sudėjau juos ten. Galvoje man sukosi mintys apie akmenukų kolekcionavimą.

Vėliau prabudo visi kiti draugai, pusryčiavo, ėjo tualetą ir t.t., kol galiausiai visi vėl nuėjom į paplūdimį. Nusprendėm būti ten iki 16h, o po to važiuoti namo, nes oras buvo geras ir norėjosi neišlipti iš jūros į krantą. Diena buvo karšta, ir kai susirinkę daiktus sėdom į automobilius, visi supratom, kad nudegėm odą per daug, nei derėjo. Nė vienas iš mūsų to neišvengėm, todėl kelionė namo buvo šiek tiek nepatogi. Už Klaipėdos nusprendėm sustoti į kokią nors piceriją pavalgyti, Kęstas pasiūlė užsukti į Kretingą.

Kaip man patiko Kretinga! Kokios ten merginos.. Gražiausias mažas miestelis su gražiausiom merginom, kokį tik pravažiavom/aplankėm per šią kelionę. Ir dar mačiau labai gražią gatvę, ji kilo ir leidosi, joje buvo nedideli seni nuosavi namai, priminė vietą, kuri egzistuoja tik filmuose. Tiesa, picerija buvo juokinga, aptarnavimas juokingas, barmenė ir jos dukros/anūkės, sėdinčios ir žiūrinčios kaip mes valgom, buvo kraupus vaizdas, pica buvo tokia miltuota, jog iškart strigo burnoj, bet tai tik sustiprino Kretingos magiją.

O vėliau tiesiog važiavom. Važiavom. Kęstą už vairo pakeitė Indrė, didžiąją kelionės laiko dalį važiavau Kęsto automobilyje. Važiavom. Parvažiavom, kai jau buvo sutemę. Spėjom dar pamatyti kaip Olandija nugalėjo Braziliją atkrintamose varžybose, buvo geras kelionės pabaigimas.

Berniukiškas Savaitgalis

buvo išties gera savaitė. net darbe dirbau su šypsena, nes vis galvojau apie savaitgalį, apie savo 17-18 gyvenimo metus, festivalius, pankroką ir t.t. visąlaik jaučiausi jaunas ir fainas ;)

kai pagaliau atėjo penktadienis, tai prabudęs jaučiau tokią gerą nuotaiką, jog supratau, kad greičiausiai šiandien prisigersiu. su gera nuotaika atidirbau pusę dienos darbe, grįžau namo, valgiau, tvarkiausi, maudžiausi, išvažiavau į stotį pasitikt draugo iš Alytaus. susitikę nuėjom į Pogo, bet dar nedirbo, tai nuėjom į Baltus dramblius išgert alaus (aptarnavimas Baltuose drambliuose tragiškas). greit prisijungė Aistė, išgėrę po vieną alaus nuėjom į jau atsidariusį Pogo (buvo maždaug 19h, o vietų jau nebuvo). ten prie mūsų prisijungė draugo draugas Justas, kuris buvo nelabai dar išsipagiriojęs po vakar ar užvakar.

išgėrę dar po vieną išėjom ir pasukom link Mulen Ružo. koncertas turėjo prasidėt 21h, o mes vietoj buvom 20.30h. žmonių buvo nedaug dar, prie mūsų prisijungė atėjęs Vycka. turėjau alaus butelį kuprinėj, tai visi išgėrėm, parūkėm. nusprendėm, kad nėra ką veikt (į vidų eiti nesinorėjo), tai nuėjom iki artimiausios parduotuvės nusipirkt dar alaus. grįžę atsidarėm po alaus, bet išgėrus pusę butelio pradėjo groti pirmoji grupė. kadangi alaus įsinešt į vidų nebuvo galima, tai likusį alų paslėpėm po netoliese stovėjusiu automobiliu ;) vėliau ten grįždavom išgert, kai ant scenos keisdavosi grupės, arba kai grupių nepajėgdavom klausyti (pvz. Delčia, 9 Horizon).

vertinant vakarą galiu pasakyti, kad koncertas nebuvo vertas 25 litų, ir iš muzikinės pusės jis buvo nelabai nelabai (aišku, paskutiniai groję Tesa viską gražiai užglaistė, net ausys maloniai užgulė), bet alaus pagėrimo ir pokalbių su žmonėm prasme koncertas buvo smagus. laukiu pavasario, tada išvis smagu išgert alaus ir pabendraut su žmonėm lauke prieš-per koncertus.

šeštadienį prabudau nesuvokiamo išplanavimo Aistės bute ir išėjau. buvo labai malonus rytas, net girdėjau paukščiukus čiulbančius ;) nebuvo pagirių, tik kažkiek skrandis buvo sunkus nuo prieš miegą valgytų ir nesuvalgytų beprotiškai aštrių kebabų. važiavau troleibusu namo ir viskas man rodėsi gera; vėliau ir saulė užšvietė, o dieną ji švietė ir švietė, jaučiausi ramus ir turintis tikslą (man pačiam nežinomą). laukdamas vakaro tvarkiausi, klausiau muziką, pasimatavau megztuką (su juo dar nesu išėjęs į viešumą ;)), mažai valgiau. 18h atvažiavo klasiokas, nuėjom į parduotuvę, nusipirkom pigaus alaus ir grįžom pas mane. kalbėjom, gėrėm alų, klausėmės muzikos. vėliau pritrūko alaus, tai dar kartą nuėjom iki parduotuvės. 23h klasiokas išvažiavo, aš atsisėdęs prie kompiuterio sužinojau, kad mano šaunuolis Raul Meireles įmušė įvartį rungtynėse Liverpool – Wigan Athletic (gaila, bet rungtynės baigėsi lygiosiomis), nusišypsojau ir nuėjau miegot.

prabudau sekmadienį, maloniai pasivarčiau lovoje, tu parašei man sms, po to skambino mama, pasakojo, ką sapnavo, pats prisiminiau, kokį absurdiškai juokingą pusiau erotinį sapną sapnavau, gulėdamas nusprendžiau, kad pasidarysiu pusryčius, o pavalgęs žiūrėsiu seriją arba dvi serialo Friends ir atsigersiu alaus. diena atrodė tikrai gera, be to jau nuo pat ryto turėjau planą, net jeigu jis ir buvo tik „žiūrėti serialą ir išgerti vieną alaus“. tiesa, plano vykdymas baigėsi tuo, kad pasidariau sumuštinius ir gėriau arbatą, o alų palikau ramybėje. vėliau pradėjau rašyti apsakymą „Vyras, kuris kažką veikė“, parašiau du puslapius, tada paėmiau skaityti vieną knygą, bet perskaitęs mažiau nei 10 puslapių užsnūdau ir numigau valandą (dabar taip labai dažnai nutinka).

savaitgalis išėjo toks vyriškas/berniukiškas, supratau, kad esu pasiilgęs tokio dalyko, nes jau nepamenu, kada toks buvo. ir išvis: jeigu bernai sutaria išgert alaus ir atsiveda antras puses, tada vargu ar įmanoma, kad vakaras bus berniukiškas, nes prie moterų visada norisi neatrodyti tokiu durnu, koks tampi prie geriausių draugų; o va jeigu išeina bernai be panų, tada vakaras tampa ne berniukiškas, o vyriškas, nes tavo išrinktoji nemato tavęs ir negalvoja (bet numano, tai jau tikrai), kad elgiesi kvailai ir geri per daug ;)

rytoj darbo reikalais važiuosiu į Alytų, taip keista.

Kietumas

šiandien aš jaučiausi labai kietai, nors dienos pradžioje kietumu visai nekvepėjo.

08.30h mane pažadino skambutis iš darbo. šiandien buvau pasidaręs laisvą dieną, bet po skambučio paaiškėjo, jog be manęs mano darbo vadovė niekaip nesusitvarkys. eilinį kartą užmiršo man pranešti vakar, jog šiandien pervešim bylas, todėl dabar visaip atsiprašinėdama bandė sužinoti, ar aš galiu atvykti į centrą pas vieną klientą. pasakiau, kad galiu atvykti (vis ta mano gera širdis) ir kad viskas gerai, nors iš tiesų buvau susierzinęs. nuėjau į dušą, išsimaudžiau, o supratęs, kad nespėsiu pavalgyti ir atsigerti arbatos susierzinau dar labiau. bet trauktis jau nebuvo kur, taigi pradėjau rengtis. akis kaip tik užkliuvo už mano gražiausių batų (foto čia; mano batų tik spalvos kitokios: pilkas ir juodas viršus, raudonas vidus), kuriuos žiemą buvau apleidęs. pagalvojau, kad reikia jais apsiauti, gal pakels nuotaiką.

ir kaip jie man pakėlė nuotaiką! ir dar važiuojant troleibusu man pakilo kai kas kitas, bet tai šalutinė istorija, nenoriu išsiplėsti, nes ir taip turiu problemų dėl visiškai bereikšmių išsiplėtojimų savo pasakojimuose. na, gerai, bet trumpai: važiavau ir priešais mane prisėdo mergina trumpu sijonu, ir, matyt, tuo metu kaip tik įvyko ta pavėluota rytinė erekcija,

bet tai nesvarbu. centre reikiamoj vietoj buvau anksčiau nei mano kolegė iš darbo, ir tai dar labiau suerzino mane. ji visada vėluoja, kai mes turim kur nors nuvykti atskirai. kliento valdose (nuostabiose, gražiose, šviesiose, su gražiai ir tvarkingai apsirengusiais žmonėmis) buvau sutiktas šaltai ir lakoniškai, kaip ir pridera rimtose vietose. kol laukiau kažkokio žmogaus, kuris nuves mane ten, kur man reikia atsidurti, paėmiau pavaryti naujausią „Verslo klasę“, spėjau perskaityti pusę straipsnio (tiksliai nesupratau, apie ką).

suprantu, kad vėl išsiplėčiau ten, kur nereikėjo, ir prašau atleidimo, maloningoji skaitytoja (-au). pasistengsiu akcentuoti savo šiandienos kietumą, apie kurį ir noriu papasakoti.

galų gale atėjo mano kolegė ir dar toks vyrukas, kuris savo automobiliu turėjo pervežti visas tas bylas. vyruką mačiau pirmą kartą, jis buvo aukštas, batai jo buvo visai random, bet kelnės buvo geros – ne tiek gražios, kiek šiaip fainos. kažkada ir aš norėjau tokių kelnių, bet mama man pasakė, kad nepirks jų, nes jos iš blogos medžiagos; vėliau, kai jau užsidirbdavau pinigų, buvau nusipirkęs panašios medžiagos kelnes, ir tikrai – kelnės dėl jų medžiagos nešiojosi nekaip.

benešiojant bylas (o jų buvo tiek daug, jog daugiau galbūt ir nesam pervežę vienu vežimu) aš pradėjau pavargti, jaučiau, kad marškinėliai man jau išlindo iš kelnių, ir kelnės šiek tiek ėmė smukti. nešiodamas bylas tai vienur, tai kitur stikliniuose paviršiuose matydavau savo atspindį, ir vienu metu pagalvojau, jog mano kelnės kaip tik labai gražiai vos vos nusmukę dabar yra; man nepatinka vaikinai su per daug nusmukusiomis kelnėmis, kelnių nusmukimas turi būti labai subtilus, kietas. pagalvojau, jog turbūt dabar visai neblogai atrodau, o dar mano patys gražiausi batai prideda plius tūkstantį taškų! ;)

išėjęs iš kliento, kai bylas jau nešiojom į automobilį, pradėjau jausti savo šiandienos kietumą. švietė saulė, gatve praėjo graži moteris, prisiminiau šįryt girdėtą paukščių čiulbėjimą prie Karaliaus Mindaugo stotelės. viskas buvo gerai, viskas buvo gražu, o aš – išskirtinai kietas.

nuvežėm bylas į saugyklą, iškrovėm, o kadangi jau buvau kietas, tai darbo vadovei pasakiau, jog negrįšiu į ofisą šiandien (iš pradžių buvau sutikęs atidirbti pusę dienos), nes man juk laisva diena iš tiesų. ji, negalėdama kovoti su mano kietumu, man neprieštaravo. nuėjau link stotelės, ir turbūt dėl to savo kietumo spaudos kioske nusipirkau pilką Winston‘ą. žinojau, kad neturiu su savimi žiebtuvėlio, bet jo nepirkau ir žmonių prisidegti neprašiau, nes kai esi kietas, tai tu gali norėti parūkyti, gali nusipirkti parūkyti, bet iškart nerūkyti, nes tu kietas ir be rūkymo. kai mačiau, kad autobusas jau atvažiuoja, paėjau šiek tiek į priekį nuo likusių žmonių, nes aš šiandien kietas, ir kaip niekad tiksliai nuspėju, kur sustos autobusas. įlipau pirmas, gavau sėdimą vietą, sėdėjau kietai.

grįžęs į bendrabutį įėjau kietai į kambarį, labai šaltai (bet tam tikra prasme kietai) pasisveikinau kambarioką, nusirengiau (kietai, žinoma), praplėšiau cigarečių pakelį ir nuėjau parūkyti. kadangi buvau kietas šiandien, tai nusprendžiau rūkyti virtuvėje, nes kai esi kietas, tai tau galima būti šiek tiek dėjusiam ant likusių žmonių. rūkydamas galvojau apie būsimą koncertą penktadienį, apie būsimą koncertą pirmadienį, apie koncertą pavasarį ir du koncertus vasarą. man taip kietai berūkant ir šauniai begalvojant į virtuvę įėjo mergina. atpažinau kaimynę dar tada, kai ji tik ėjo link virtuvės: jos žingsniai yra sunkūs, aš manau, jog tai susiję su jos kojomis, nes, na, neįsivaizduoju, su kuo dar gali būti susiję tie jos sunkūs žingsniai. šita kaimynė man yra be galo keista, nes kaskart, kai ją pamatau, ji atrodo vis kitaip – taip ir nesuprantu, ar ji patraukli man, ar ne.

kai ji įėjo į virtuvę, aš jos nepasisveikinau pirmas (prisiminkim – šiandien aš kietas), ji ištarė labas, aš labai užtikrintai jai atsakiau labas, ir rūkiau toliau. jaučiausi toks kietas, kad mintys apie merginas man šiandien buvo per daug lievos, nes pripažinkim – kiečiausi bernai atrodo tada, kai šalia jų nėra jų merginų. nesu dar matęs kieto bičo su pana, jų kietumas nublanksta prieš jų merginų grožį, ar moteriškumą, ar kažką. ir išvis – kietiems bičams neverta rodytis su mergina viešumoje, aplinkiniams ir taip aišku, jog jie yra kieti, aplinkiniai žino, kad jie visada turi vieną kitą merginą, bet pamatyti tų tikrai nėra būtina.

ir nors neneigiu, jog šiandien (kaip ir daug dienų iš eilės) aš norėjau apkabinti vieną merginą, bet dėl to kietumo pagalvojau apie tai labai trumpai; tarp kitko, kietumas manyje žadino norą eiti išgerti 12h su tokia kieta mergina, su kuria išgerti yra labai smagu. bet visgi pabijojau eiti išgerti su ta mergina, nes istorija rodo, kad ramūs išgėrimai su ja neįmanomi. aišku, mintis apie išgėrimą vidury baltos dienos vis tiek labai kieta rodėsi: kieti žmonės gali eiti į barą ir bet kada išgerti, ir jiems visiškai dzin, ką koks nors žmogus apie juos pagalvos, nes kieti žmonės negalvoja apie kitus žmones.

parūkęs grįžau į kambarį, kietai klestelėjau (koks žodis!) ant lovos, užkėliau kojas ant kėdės atkaltės, pasiekiau mineralinio vandens butelį. gulėjau ir gėriau mineralinį vandenį, galvojau, ką derėtų šiandien nuveikti, kad jau taip kietai jaučiuosi. galų gale taip begulėdamas apsnūdau ir truputį pagulėjau. atsikėlęs jaučiau, kad kažko trūksta, supratau iškart – kietumas dingo. žiūrėjau ilgai į batus, į tuos savo gražius batus, bet kietumo jausmas negrįžo, jau buvo spėjęs pabėgti nuo manęs.

dabar valgau karštus sumuštinius su neskaniu sūriu (kaip lieva), suprantu savo sunkią finansinę padėtį (kaip lieva) ir stebiu kaip greitai niaukiasi dangus (visiškai lieva).