Sapnavau, kad esu turguje ir perku austres, pirkdamas galvoju kurių galų man tos austrės, aš net nemoku jų valgyti, bet tada prisimenu, kad pas mane atvyksta į svečius Mahila, tai todėl ir perku tas austres, nes aš noriu jai paruošti skanią vakarienę.
Po to aš esu kažkokiame bendrabutyje, stoviu koridoriuje ir girdžiu, kad kažkur garsiai groja Arctic Monkeys, artėju link kažkokių durų, jas pravėręs matau tris merginas, jos visos šoka su pižamomis klausydamos Arctic Monkeys, aš žiūriu į jas susižavėjęs, man irgi patinka Arctic Monkeys, o po to jos mane pastebi ir susigėsta, sako: tik kunigams nesakyk.
Išeinu iš jų kambario ir einu tolyn koridoriumi, mane pasiveja viena mergina iš to kambario ir sako: aš Mahila; sakau: aš Povilas. Ji žiūri į mane ir sako: Povilai. Tada nuleidžia akis ir susigėdusi sako: šiaip aš klausau techno, bet kambariokėms patinka Arctic Monkeys, tai aš nenorėjau pasirodyti ne prie chebros.
Mes išeinam su ja pasivaikščioti ir vaikštome, ji pasakoja apie techno sceną Berlyną, pasirodo ji ten kurį laiką gyveno, o aš jai pasakoju apie Deftones, vėliau mes valgome kažkokią japonišką ar kinišką aštrią sriubą kažkokioje kavinėje, aplink visur kunigai ir vienuoliai, aš nesuprantu kodėl. Ji manęs klausia kodėl aš įstojau į kunigų seminariją, aš atsakau, kad aš nestudijuoju kunigų seminarijoje. Tada ji sako: tai ką tu veiki kunigų seminarijos bendrabutyje? Ir tada suprantu, kad aš tikrai studijuoju kunigų seminarijoje, tik buvau tai užmiršęs; Mahila juokiasi iš manęs.
Vėliau mes sėdim kažkokiame parke ant suoliuko, šalia teka plati, bet labai sekli upė. Aš matau, kad upe kažkas plaukia ir galvoju pagausiu tą daiktą. Šokinėju nuo akmens ant akmens, aš su converse‘ais, jie gali greitai peršlapti, bet man sekasi, kojos lieka sausos, ir kai grįžtu į krantą iš upės su tuo plaukusiu daiktu rankoje, matau, kad tai yra kažkoks grupės Slayer kompaktas – Mahilai tokio nepadovanosi.
Tada vėl esame bendrabutyje, geriame su jos kambariokėmis vyną ir alų, dabar jau garsiai skamba techno, man nepatinka, bet kompanija gera, tai nieko tokio, mes visi šokinėjam ant lovų, mėtomės pagalvėmis, Mahila rūko pro langą. Aš galvoju kažin kodėl kunigų seminarijos bendrabutyje viskas taip leidžiama, o gal čia vėliau ateini į egzaminą ir tau parodo tavo nuodėmių suvestinę ir tada sprendžia, ar tu išlaikei, ar neišlaikei egzamino? Po to visi lipame pro langą, nes girdime, kad kažkur kaime vyksta festivalis; aš šoku su Mahila prie kažkokios scenos.
Dabar mes esame mano bute Alytuje, gulim užsikloję antklode ir žiūrim televiziją, bet mums neįdomu, ką rodo, abu esam sulyti, šildomės po antklode, jos plaukai šlapi ir susivėlę, ji susirango šalia manęs, prisispaudžia man prie krūtinės ir aš uždedu ranką ant jos šlaunies, kad jai būtų šilčiau.
– Kaip šis ilgas žygis pakeitė tavo požiūrį į keliones?
– Jo, mus užpuolė šunys.
***
Leidyklos atstovė atsiunčia kelis eskizus romano viršeliui. Iš esmės jie identiški ir abu vienodai šlykštūs, apie skoningumą net nėra kalbos. Mane liūdina mintis, kad kažkas už tokių viršelių kūrimą dar gali gauti ir pinigus.
***
Ramios, gal net tingios Kęsto ir Monikos vestuvės. Atrodo, kad visa mūsų kompanija yra atsiskyrusi nuo likusių dalyvių – nei patys norim su kuo nors bendrauti, nei priimam kitus į savo būrį.
Antrą vestuvių dieną susitinkam pas Go., draugai mane pasveikina su praėjusiu gimtadieniu. Dovanų gaunu kuponą į tatuiruočių saloną, ir kažkur užsilikęs noras išsitatuiruoti Deftones albumo „White Pony“ simbolį vėl sugrįžta.
***
Ji sako bet tu ją tikrai mylėjai.
Aš sakau mylėti neužtenka, reikia mokėti mylėti.
***
Berlyne vėl neatsistebiu tuo vokiečių praktiškumu. Jei Lietuvoje neitum į prastai atrodančią kavinę ar restoraną, tai Berlyne viskas atvirkščiai – jie paprasčiausiai neskiria dėmesio interjerui.
Visgi didžiausią įspūdį paliko apleista JAV šnipinėjimo bazė.
Po 16 valandų kelionės autobusu iš Berlyno atsisveikinam su draugu Vilniaus autobusų stotyje, ir aš pasuku link darbo, kur turiu pasiimti raktus.
Apsiniaukę, drėgna, šiek tiek šalčiau nei Berlyne. Prasilenkdamas su žmonėmis suprantu, kad jie kalba man nesuprantama kalba, ir tik kai nueinu į darbą ir kalbuosi su apsaugos darbuotoju, pamažu priprantu prie lietuvių kalbos.
Tada laukiu 10 autobuso, bet jis atvažiuoja pilnut pilnutėlis, taigi nelipu į jį, einu iki Kudirkos stotelės, ten laukiu, laukiu, laukiu… Iškart mintyse iškyla greitas ir patogus Berlyno metro. Kai galiausiai įsėdu į troleibusą, pavažiuoju iki Žaliojo tilto, išlipu, nes viskas erzina: per daug žmonių, per karšta, aš visas suprakaitavęs, plaukai riebaluoti, noriu valgyt.
Nusprendžiu eiti namo pėsčias, ir kiek paėjęs suprantu, kad tai turbūt geriausias sprendimas.
Berlynas patiko. Nepasakyčiau, kad Branderburgo vartai ar Potsdamo aikštė buvo kažkas ypatinga, tačiau Reichstagas paliko įspūdį, taip pat nuostabus jausmas buvo eiti iš už kažkokio pastato ir matyti kaip pamažu atsiveria vaizdas į Katedrą. Bet labiausiai įstrigo Pergamo muziejus – visiškai nurovė stogą. Patiko ir pats Kreuzbergo rajonas: kebabai ir rytiečių virtuvės, ir hostelis, kuriame buvome apsistoję, ir hostelyje esantis baras su didele didele knygų spinta.
Keisčiausia buvo matyti, kad žmonės geria alų viešose vietose, net ir prekybos centre: sėdi du vyrukai ant laiptų, geria alų, šalia vaikščioja policininkai, bet nieko tiems vyrukams nesako. Taip pat buvo keista, kai nuėjom į barą, kurio viduje buvo rūkoma. Ir dar per pirmą pusdienį mačiau du žmones, kurie šlapinosi tiesiog gatvėje. Bet šiaip Berlynas paliko tvarkos jausmą.
Pavalgęs ir nusiprausęs jaučiuosi gerai, nejuntu didelio nuovargio, todėl išsiruošiu į koncertą.
Viduje pilna žmonių, ryškiai per daug, todėl išeinu į lauką. Ten sutinku kolegą iš radijo, ateina kiti pažįstami, sutinku ilgai nematytą buvusią simpatiją K. Kalbam, geriam alų, rūkom. Kai kojoms jau per šalta, einam į vidų, ten užeinam į repeticijų kambarį – tokia ramesnė erdvė visam tam šurmuly. Kažkoks girtas bičas ateina ir prašo, kad leistume jam čia numigti; mandagiai išprašau jį lauk, aiškindamas, kad tuoj čia viską užrakinsim ir jis po to negalės išeiti.
The Stubs sugroja šauniai, klausausi jų stovėdamas ant laiptelių, nuo kurių gerai matosi scena. Jiems baigus, vėl išeinu į lauką, ten randu girtą GJ, jis kalbina dvi pažįstamas kurti verslą, bet viskas baigiasi tuo, kad pasakoja man apie savo problemas su mergina ir kodėl šiandien taip jis pasigėrė. Po kiek laiko atėjusi K. atima iš jo Becherovkos butelį, aš noriu iškviesti jam taksi, kad saugiai grįžtų namo (nesutiko; taip ir nežinau kaip jis grįžo namo). Tada kalbu su Ga., sakau mes tiek ir tiek metų pažįstami, bet kartais galvoju, kad visai tavęs nepažįstu, ar tu laimingas žmogus?
Sugrįžęs į vidų randu grojantį Chris Imler‘į, nelabai įdomu, tai nueinu vėl į repeticijų patalpą, ten kalbu su tokia chemike, ji dėvi raudoną suknelę, ji visada būna gražiai apsirengusi, kiek ją pamenu, o už durų vis dar toliau geria jaunimas, ir kai išeinu iš repeticijų patalpos, mane už rankos suima tokia mergina, ji sako koks tavo vardas?, sakau Povilas, ji sako aš tave pamenu, tu man patikai, sakau svarbu neužmiršk, kad reikia mokytis.
Istorija su ja labai paprasta: kartą sėdėjom ant sofos su Gyrtu, kalbėjom, buvom seniai nesimatę. Ir tada priėjo ta mergina ir prisėdo prie mūsų, sako sveiki, kiek man metų duotumėt? Aš norėjau juoktis, bet susilaikiau; Gyrtas jai davė 18, aš daviau 16, o jai lyg ir 17 buvo. Tada pasakojo, kad neturi draugų ir tik čia atėjusi jaučiasi gerai, kad gyvena tik su tėvu ir mažesniu broliu, ir kad tėvas ja nesirūpina, tik duoda vis pinigų, ir kad ji beveik pati augina brolį, ir kad jai nesiseka mokykloje, nes jai ten neįdomu, ir tada paklausė ką jai daryti – stengtis mokytis ar nesistengti, ir Gyrtas pasakė, kad jam jokio skirtumo, o aš pasakiau, kad stengtųsi, tai ji padėkojo ir nuėjo kažkur.
O kitą kartą aš sėdėjau fotelyje užsimerkęs, nes skaudėjo galvą, laukiau koncerto, ir išgirdau, kad ant šalia manęs esančios sofos kažkas prisėdo – vaikinas ir mergina. Jie kalbėjo, po to girdžiu mergina klausia: o kas šitas čiuvas? Vaikinas atsakė Povilas, jis tokią radijo laidą anksčiau vedė. Mergina sako: jis kietas, jis man liepė mokytis; ir aš mintyse nusišypsojau, supratęs, kokia tai mergina.
Dar kažkiek laiko praleidęs lauke grįžau į salę, ten jau grojo breakcore/rave, stebėjau kaip ant scenos lipa vietinės jaunos merginos, o viena iš jų tokia pasipuošusi: juodos pėdkelnės, trumpa juoda suknelė su keista iškirpte; ir kaip ji ten šoka, ir raivosi. Atrodė kaip nesubrendusi mergaitė, siekianti sulaukti vyrų pripažinimo. Liūdna, tik tiek. Priminė Berlyną:
– Are you alone? – klausia mergina.
– No, I‘m with my friend.
– Where is he?
– He‘s already sleeping in our room.
– Ok then, so we can go to my room.
Bet tada įsikalbėjom su I., man patinka su ja kalbėtis, po to šiek tiek šokom, ėjom parūkyti, vėl grįžom, bare baigėsi alus (ir gerai, kad baigėsi), šokom dar, man patinka kaip ji kartais suima už rankos, o tada viskas baigėsi: DJ baigė groti, mergaitės nulipo nuo scenos, tuoj penkios ryto, atsisveikinu su I. ir einu nakvoti pas Sk.
Tik kitą dieną prabudęs vėl kažkaip prisimenu tas merginas, desperatiškai bandančias gauti vyrų pripažinimą, vėl atminty iškyla hostelis Berlyne.
Neapibūdinamo amžiaus moteris pavargusiu veidu ir susitaršiusiais plaukais sako:
– I‘m just trying to love and accept myself the way I am, you know? I live a happy life now.
Kai ją kalbinęs vaikinas nueina, ji greit išsitraukia mažytį veidrodėlį ir gražinasi, taisosi plaukus, kurie visai jos neklauso. Vaikinui grįžus, jie toliau tęsia pokalbį.
– Where will you travel next? – klausia vaikinas.
– Anywhere where I can I pay with my pussy.
whichever tyrant lost his head, promise me that you will be careful. careful to not fall in love with your enemies, for when you fight monsters it's at the risk of becoming one yourself.
arsonist's prayers 