Posts Tagged ‘bernvakaris’

Gegužė

2017/05/23

„Kai kurie žmonės negali būti ramūs greta kitos asmenybės, būtina nerimastingai peržengti ribas ir tarsi įsilieti į kitą sąmonę, tikintis, kad taip – nuodugniai išmanant kitą žmogų – jie turi galios valdyti. Išties tai tik atspindi sunkiai tramdomą, impulsyvų sprukimą nuo savęs – tokia didelė savęs baimė, toks nenugalimas noras pasislėpti kitame, apsisaugoti nuo savęs.“

Pabaigos pradžia.

***

2017 m. Eurovizijos laimėtojas dainuoja:

„Jei tavo širdis nenorėtų nusileist
Nejausti aistros, nenorėti kentėti
Nekuriant planų, kas bus po to
Mano širdis gali mylėti už abu“

Mane iki šiol stebina, kad žmonės galvoja, jog užtenka meilės iš vienos pusės. Neva: aš tave myliu, tu tik būk su manim, net jei nieko nejauti. Žmogus nori savintis kitą žmogų, išlaikyti jį kaip objektą. Mes linkę tokius santykius vis tiek vadinti meile, tačiau tai klaidingas požiūris.

Meilė turėtų būti pripažinta kaip liga.

***

Netikėtai sutikau A. ir kitą dieną išdrįsau pakviesti ją vakarienės.

Po kelių dienų galvoju: kodėl aš tiek daug bendrauju su visokiomis merginomis šiuo metu? Ką man tai duoda? Ar tai veda kur nors, jei vieną dieną sau tyliai prisipažinau, kad man dabar gerai vienam ir sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti su kuo nors kartu?

***

Vėl užaugo pilvas.

***

Aną penktadienį šventėm T.M. bernvakarį. Bernvakario dalyvių nepažinojau, jie vieni kitų – irgi ne, bet nepaisant to, visi susikalbėjom.

Iš pradžių nuėjom į šaudyklą, ten pašaudėm. Šaudžiau pirmą kartą – dešimt šūvių iš Glock‘o, dešimt iš Makarov‘o; pastarasis patiko labiau, su juo pataikiau visus kartus į taikinį. Pašaudę sėdom į troleibusą ir nuėjom į Etno barą.

Etno bare išgėrėm alaus ir patraukėm į Šnekutį, tada leidomės į Piano Man terasą, vėliau atsidūrėm Vasaros terasoj, dar vėliau – Gringo. Gringo niekad nesu buvęs, turėjau kažkokį keistą nusistatymą prieš tą barą. Šįkart ten sutikau G. draugę/kolegę Au., truputį pasikalbėjom. Vėliau bernvakario kaltininkas T.M. pradėjo norėt miego, tai vedėm jį pavalgyti į McDonald‘s, bet kol visi pavalgėm ir dar išgėrėm alaus Žemaitės skvere, tai keli iš mūsų irgi užsinorėjo miego. Galiausiai trise nuslinkom į Akivarus, paėmėm po alaus, bet aš savojo taip ir neišgėriau – pasijutau pavargęs ir taksi grįžau namo.

***

Kitą dieną vyko Gatvės muzikos diena.

Kažkada ši diena mane labai domino, nes kai ji atsirado, buvau gal dvidešimties metų ir man žaviai atrodė idėja, kad visi išeina į miesto gatves ir groja. Tačiau metai iš metų GMD vykdavo tą patį savaitgalį, kurio metu būdavo ir motinos diena, taigi aš visada išvažiuodavau sveikinti mamos į Alytų, o Alytuje GMD vykdavo kažin kaip nykiai ir neįdomiai. Pirmą kartą į GMD Vilniuje išėjau pasižvalgyti, kai man buvo gal 27 metai, ir tada nei pats renginys, nei ten išgirsta muzika jau neatrodė Kažkas Tokio.

Šį pavasarį GMD šurmulį mačiau eidamas Gedimino prospektu, po to dar šen bei ten, tačiau bendra nuotaika pasijautė tik tada, kai nuėjau į Downtown Forest Hostel. Ten grojo visokios grupės, ir nors man ten kažkuri grupė visai nepatiko, bet Frank Fitts buvo visai ok, nors labiausiai iš visko patiko ta festivalinė, atsipalaidavimo atmosfera, sklandanti visur.

Ten būdamas ir pagalvojau – viskas bus gerai, vasara čia pat.

***

Pasirodo, kad Jenny Lee Lindberg iš Warpaint yra man kadaise patikusios aktorės Shannyn Sossamon sesuo.

Rugpjūtis (3)

2016/09/02

Nėra kito tokio mėnesio metuose kaip rugpjūtis.

Su kiekviena diena jauti kaip vasara persijungia į rudenį. Anksčiau temsta, oras atvėsta, artėja gimtadienis.

Išlipęs Nemenčinės stotelėje, galvoju apie visus savo gimtadienius, kuriuos tik prisimenu: šeima, artimieji, tetos, dėdės, dovanos (jas pamenu prasčiausiai), draugai, arba kas nutiko bloga; galvoju ir stebiu koks tamsus debesų masyvas dabar pakibo ties Žirmūnais ir Šnipiškėmis.

***

Šiais metais manęs neaplankė priešgimtadieninė krizė. Turbūt todėl, kad vartoju lengvus antidepresantus. Patikslinimas – vartojau. Kai pastebėjau, kad (greičiausiai dėl jų) tapau užmaršus ir jaučiu ne tiek ramybę, kiek abejingumą viskam, nustojau vartoti.

Gera nejausti spaudimo artėjant gimtadieniui, bet dar geriau blaiviai mąstyti ir jausti visokius jausmus, o ne tik abejingumą.

***

Tiek finansinių problemų užgriuvo per dviejų dienų laikotarpį, kad blet.

***

Psichoterapeutė telefonu klausia: o kaip jūs manot, ar jūsų atvejis dabar ūmus, ar čia labiau įsisenėjusios problemos?

Prieš mėnesį būčiau atsakęs, kad tai labai ūmu ir kad man reikia kuo greičiau pas ją patekti. Bet kadangi dabar jaučiuosi stabilus, atsakau, kad skubos tvarka manęs priimti nebūtina, kad tai įsisenėjusių problemų atvejis.

Sutariame rugsėjo 13 d.

Įdomu kaip ten bus, nors kartu ir numanau, kad beveik viskas susieis į mano šeimą.

***

Kęsto bernvakaris praėjo su daug nenumatytų problemų. Likau nesupratęs ar buvo smagu, ar ne.

***

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę mano kambaryje apsigyveno vokietis. Taip jau išėjo, kad jis yra mano gero draugo draugas, o kadangi aš pats daug kartų esu nakvojęs pas savo gerą draugą, tai jaučiau turintis atsilyginti tuo pačiu gero draugo draugui.

Pirmas įspūdis apie vokietį buvo nemalonus – vos sutikęs jį autobusų stotyje pastebėjau, kad jo panagės juodos.

Vėliau kalbėjom apie knygas ir rašymą, nes, pasirodo, kad jis studijuoja istoriją ir vokiečių literatūrą. Į Vilnių atvyko mėnesiui gyventi, pažinti Vilnių ir atsidėti kūrybai.

Nežinau, ar esu svetingas žmogus, bet kol jis gyveno, užleidau jam sofą, o pats miegojau miegmaišyje ant žemės. Buvo visai įdomu, nors vokiečiui paklausus ar aš taip elgiuosi dėl jo, atsakiau, kad tikrai ne dėl jo čia taip miegu, atsakiau, kad man kartais dėl nugaros skausmų gerai miegoti kietai.

Absurdas, visiška nesąmonė. Kaip ir tas patiekalas, kurį jis pagamino iš moliūgo.

Nepaisant istorijos su moliūgu, valgyti jis gamino skaniai. Ir visgi labai apsidžiaugiau, kai jis rado kur išsinuomoto kambarį ir išsikraustė. Pakeičiau patalynę, susitvarkiau kambarį, išvėdinau patalpas, o kitą dieną vėl sukūriau man priimtiną netvarką.

Mano kambarys yra vėl mano kambarys.

***

Toks teigiamas gimtadienio vakaras su Rūta, prisivalgius japoniškos sriubos.

***

Užsisakiau naują išmanųjį telefoną. Sunkiausia buvo išsirinkti ne patį modelį, bet to modelio spalvą – juoda, balta ar šviesiai mėlyna. Galiausiai nutariau rinktis šviesiai mėlyną, nes labai priminė gražią tokios pat spalvos Deftones gitaristo Stephen Carpenter gitarą, naudotą maždaug 2000–2003 metais.

Dabar laukiu, kada gausiu, vildamasis, kad ta šviesiai mėlyna gražiai atrodo ne tik mano galvoje, bet bus graži ir paėmus į rankas.


%d bloggers like this: