Posts Tagged ‘Bix baras’

Gimtadienis, barai, draugai ir krepšinis

2017/11/13

Savaitgalis buvo visai neblogas. Nubudęs šeštadienį jaučiausi gerai, netgi buvau džiugios nuotaikos. Atrodo, kad kažin koks debesis nuslinko nuo galvos ir nuplaukė tolyn.

Kai gerai jaučiuosi, tada imuosi tvarkymosi, ir vakar susitvarkiau kambarį, persidėjau drabužius spintoje, išsiskalbiau nešvarius drabužius, po to juos padžioviau ant džiovyklės, o tada pasigaminau paprasčiausių grikių vėlyviems pusryčiams. Vėliau bandžiau rašyti, tačiau gera nuotaika trukdo susikaupti, todėl greitai lioviausi tai daręs. Šiek tiek paskaičiau, o vėliau žiūrėjau dar vieną Wallander‘io filmą. Jie nėra tokie geri kaip tada, kai juos žiūrėjau pirmą kartą, bet nieko tokio.

Vakare išvykau į Justino gimtadienį, tik iš pradžių nuėjau į Gedimino 9, kad man supakuotų dovaną. Dovanojau tris „Eridano“ leidyklos fantasy knygas, jos sudaro trilogiją. Nežinau, ar jam patiks, bet man patiko. Po to nuo GO9 ėjau pėsčias iki Bix baro. Užėjęs vidun, Justiną radau antrame aukšte. Buvau pirmas žmogus, tai pradėjom kalbėtis. Jis neseniai pusantro mėnesio keliavo po Zelandiją ir Australiją, tai turėjo ką papasakoti. Pasakojo apie kelionę ir vėliau, kai pradėjo rinktis daugiau žmonių.

Bix baro antras aukštas man asocijuojasi su Kęsto gimtadieniais, nes jis ten juos kelis kartus daro. Dar kartą ten vyko Eimanto gimtadienis ir dar gal Ramūnės arba Juozo, dabar tiksliai nepamenu. Esmė, kad nors žmonės skirtingi, didelė dalis jų draugų yra tie patys žmonės, todėl šiandien atrodė, kad tai yra dar vienas Kęsto gimtadienis; o ir šiaip Justinas gimtadienių anksčiau nedarydavo.

24 val. daugelis išvyko namo, o mes su Justinu ir Vytu nuėjom į Who Hit John. Vietą pasiūliau pats. Galvojau gal netikėtai ten sutiksiu tave, nors minėjai, kad būsi namie. Kartais tiesiog tavęs pasiilgstu, <…>.

Who Hit John‘e buvo užtektinai žmonių, bet mes radom sau vietą. Kalbėjom apie koncertus, festivalius, muziką. Man nesigėrė alus. Mačiau blogerę Mahilą, ir iš pradžių kažkaip norėjau eit susipažint, bet po to pagalvojau kam gi to reikia? Išgėrėm po du bokalus alaus ir išvažiavom taksi namo, sutarę greitu metu susitikti pažaisti kokį nors stalo žaidimą. Nežinau, ar mane tai labai domina. Tiesa ta, kad gerai jaučiuosi tiek matydamas šituos žmones, tiek nematydamas jų. Anksčiau buvau labiau prie jų prisirišęs, bet per paskutinius vienerius metus mes visi kažkaip labiau pasiskirstėm kas su kuo dažniau leidžia laiką, ir aš su Justinu ir Vytu laiko daug neleidžiu.

Naktį prižadino skambutis. Skambino girtas Lukas ir isterišku balsu sakė: ar gali man paimt kebabą? paimk man kebabą. Atsakiau, kad jau miegu, bet jis visai manęs negirdėjo, kad ir kiek kartų bandžiau jam tai kartoti, todėl tiesiog baigiau pokalbį ir parašiau jam žinutę, kad aš jau miegu ir kebabo nepaimsiu. Tada grįžau į lovą ir galvojau gal vertėtų neužmigti, nes iš skambučio supratau, kad jis jau važiuoja namo, o kadangi jis toks girtas, gal jam reikės pagalbos, kai pareis? Gali būti, kad neatsirakins durų, nugrius koridoriuj ar reikės jį prižiūrėti vemiantį.

Kol taip galvojau, jis ir grįžo. Girdėjau, kad prisėdo ant batų dėžės ir labai ilgai bandė nusimauti batus. Matyt, buvo su kerzais, todėl turėjo išsivarstyti ilgus raištelius. Kol varstėsi raištelius, pradėjo žagsėti, o galiausiai nuėjo į vonios kambarį ir pradėjo vemti. Gulėjau ir klausiausi, bet jis ganėtinai greitai išėjo iš vonios kambario ir nuėjo į savo kambarį, tai aš nusiraminau ir užmigau.

Sekmadienį ilgai miegojau, vėliau kalbėjau su nubudusiu Luku, žiūrėjau Wallander‘į, tada nusiprausiau ir išvažiavau susitiksi su Mindaugu ir Egle. Jie neseniai grįžo į Lietuvą, dabar apsistoję Pasvalyje. Atvyko į Vilnių dėl susitikimo su poetu Aidu Marčėnu, o kadangi iki renginio dar buvo likę laiko, tai ir nutarėm susitikti. Ilgai drauge nebuvom, nes man reikėjo vakare eiti žaisti krepšinio. Atsisveikinau su jais palydėjęs iki Nacionalinio dramos teatro ir išvykau namo. Ten persirengiau (man trūksta paprastų marškinėlių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį), pakalbėjau su močiute ir mama telefonu ir išėjau žaisti krepšinio.

Žmonių į krepšinį susirinko nedaug, todėl prašėm prieš mus žaidusių žmonių pasilikti, kad turėtume prieš ką žaisti krepšinį. Jie sutiko, ir mes žaidėm prieš juos. Jie buvo fiziškai stipresni už mus, turėjo savo derinių ir šiaip buvo gerai susižaidę, o mes visai ne, tačiau jie jau buvo kažkiek pavargę, o mes dar visai švieži, ir nepaisant to, kad pradžioje jie mus daužė kaip obuolius, vėliau žaidimas išsilygino ir mes pamažu juos prisivijom. Pirmas rungtynes pralaimėjom keliais taškais, bet antras laimėjom. Trečių nežaidėm, nes ta chebra jau buvo pervargusi. Persirengiau, atsisveikinau su žmonėmis ir išėjau namo. Jaučiausi nepilnai išsikrovęs, kažko trūko, tai pasinaudojau tavo patarimu ir padariau atsilenkimų ir atsispaudimų; pritūpimų nedariau, nes jie primena žaidimą su futbolo kamuoliu Vienas liestas, kurio metu tam, kas stovi ant vartų, galima prispardyti įvarčių ir jis po to turi padaryti tam tikrą skaičių pritūpimų – vienam vaikui prikrovėme gal 200 pritrūpimų, jis verkė.

Tada nusiprausiau po dušu ir grįžęs į kambarį prie kompiuterio peržiūrėjau ateinančios savaitės darbo grafiką. Visko daug, bet viskas žinoma ir nieko naujo nebus. Tiesa, reikės surasti laiko nueiti pasitikrinti sveikatą, nes atėjo įsakymas iš valdžios, kad tai reikia pasidaryti, bet manau, kad skubėti nėra ko – pasitikrinsiu sveikatą trečiadienį.

Donaldas Kajokas, „Skurdus“

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

Dabar prigėriau daug mineralinio vandens, o per radiją groja post-rock’as. Einu išsivalysiu dantis ir eisiu miegoti.

Labanakt.

„Ir aš nustojau švelnumo“

2015/05/17

L. ateina krapštinėdama vieną nagą, ir ji tai daro puikiai – atmestinai ir tuo pat metu sutelkusi visą dėmesį.

Nuvažiuojam į centrą, nueinam į koncerto vietą. Stoviniuojam, laukiam. Grupė pradeda groti. Suprantu, kad iš tiesų tai nežinau, ką čia veikiu. Norėjau nusipirkti knygų, bet dabar tingisi eiti pažiūrėti kokias ten pardavinėja. Aplink visi žmonės neįprasti, arba tiksliau – aš turėčiau būti neįprastas jiems, nes tai aš įsiveržiau į šitą Salioną, o ne Salionas su visais lankytojais atvyko į mano žaidimų aikštelę.

Kurį laiką stebiu žmones, vėl matau tuos trūkumus, jie bado akis, ir tik keli maži vaikai, besimalantys visai prie mūsų, priverčia šypsotis.

Po to užsižiūriu į vieną moterį. Sunku pasakyti kiek jai metų, bet vyresnė už mane. Ji šviesių plaukų, apsirengusi skoningai, geria vyną iš gražios taurės, ant rankų – apyrankės, ant kaklo – karoliai. Man atrodo, kad ji kažką labai primena, kažką iš man pažįstamų moterų, bet protas šiandien veikia lėtai, į mano klausimus nėra atsakymų.

Vėliau prie mūsų prieina suaugęs hipsteris – kitaip nepavadinčiau to vyro. Jam maždaug 30-34 metai, jis kietai apsirengęs, aukštas, gero sudėjimo, turi mažytį auskarą ausyje, yra barzdotas ir ūsuotas, žinoma, o jo lūpos tokios storos, tokios ryškios. Manau, kad jis patinka L., bent jau man atrodo, kad turėtų patikti, ir aš galvoju kažin kokios mintys dabar jos galvoje, nes šito vyro nepastebėt ji negali.

SOLO ansamblis užgroja greitesnio ritmo dainą, aš žvilgsniu grįžtu prie tos moters, kuri man kažką primena. Dabar ji pradeda šokinėti ir visaip dėsto rankas kaip kartais dėsto žmonės rankas per visokius repo klipus ir t.t., ir pan., ir dar ji atrodo išgėrusi. Visa tai taip nedera jai, tai kažkaip neskoninga, mane gelia toks neatitikimas tarp jos išvaizdos ir elgesio, ir dar aš prisimenu tą nurautą penktadienį Alytuje, ir dabar jau prisimenu, kurią moterį man primena ši moteris, dabar jau prisimenu, ir pasidaro kažkaip dar nejaukiau.

Kai koncertas baigiasi, mes išeinam, atsisveikinam ir aš traukiu susitikti su draugu ir jo drauge. Kadangi negaliu jiems prisiskambinti, tai vaikštinėju centre nuo vienų gatvės muzikantų prie kitų. Ilgesniam laikui apsistoju prie Soulbox‘o, ten jaunimas groja kažkokį funką/roką. Stoviu prie vieno pastato kampo, stebiu žmones, muzika neįdomi, bet man viskas ok, man tiesiog norisi žiūrėti į žmones, norisi tikėti, kad jie gražūs, norisi pamatyti jų grožį, o dar tiksliau – norisi žiūrėti į juos tol, kol visi jų trūkumai nebegels, kol visus jų trūkumus priimsiu kaip neišvengiamybę, kaip tam tikrą balansą tarp jų grožio ir negrožio.

Po kurio laiko paskambina draugas ir mes susitinkam. Kartu su juo ir jo mergina einam link Rotušės aikštės, užsukam į parduotuvę, tada dar šiek tiek paklausom muzikos prie Bix baro, o tada pasukam link Barbakano. Ten prisėdam, saulė maloniai šildo, o ir vėjas nurimsta, ir mes atsidarom po pirmą alaus.

Nežinau, kiek alaus išgėriau tą vakarą, daug, bet tai nepadėjo nematyti visų tų žmonių trūkumų. Net kai nuėjom į koncertą ir sutikom kitus draugus iš Alytaus, juokiausi ir šypsojausi, bet vis tiek galvojau apie tuos trūkumus. Trūkumus, kuriuos matau savyje, savo drauguose, pažįstamuose, ir trūkumus, apie kuriuos tiesiog žinau – iš visokių pasakojimų, istorijų, įrašų kitų žmonių tinklaraščiuose.

Visos grupės groja šauniai, o kai viskas baigiasi, mergina, su kuria maloniai kalbėjom, mane vedasi į šalį. Staiga suprantu kur čia viskas krypsta, noriu pasišalinti, o ji sako atsipalaiduok, sakau aš nieko nenoriu, ir bandau eiti, bet ji laiko už rankos, sakau aš nieko nenoriu, ir ji klausia kodėl, ir aš sakau nes yra kita mergina, kuri man rūpi, ji sako bet čia juk jos nėra, ir aš sakau nėra, bet aš noriu jos. Pagaliau ištrūkęs išeinu į lauką, jaučiuosi nemaloniai, paeinu toliau ir rūkau, ir galvoju, kad gyvenime tu nuolatos nori viena, bet gauni kažką kita, ir kažkaip turi išmokti rasti balansą tarp to, ko nori siekti iki galo ir tarp to, kur gali pralaimėti, t.y. pasitenkinti pakaitalu. Ir dar prisiminiau susitikimo su L. pradžioje pokalbį, kuomet kalbėjau apie batus: būna didelė problema, kai sunešioji pamėgtus batus ir tau reikia pirkti naujus, nes nauji man niekada nebūna tokie iškart faini ir smagūs kaip senieji, kuriems jauti kartais net ir keistus sentimentus, ir kad naujieji išryškina senųjų (tobulųjų) trūkumą. Ir tada pagalvojau – o kažin kaip vakaras susiklostė pačiai L.?

Tikiuosi estetiškiau.

– – –

Tomas Petrulis
Atminimo diena

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti

Tai paskutinis kartas, pažadu

2015/05/12

When I think of you in the city,
I get this sudden sinking feeling.

<…>

Centre sutikau Gabrielių, jis buvo su tokia mergaite, iškart pastebėjau, kad už rankučių susikibę, tai taip gražiai atrodė, nes niekada nesu matęs jo su mergaite, o šita mergaitė dar ir šauni. Su jais dar buvo Lukas, su juo šiek tiek pakalbėjom. O prie Radvilų rūmų tuo metu grojo Markas Palubenka, aplink buvo daug visokio auksinio jaunimo. Mano nuotaika nebuvo nei gera, nei bloga, apžiūrinėjau tą jaunimą ir pajutau, kad net nežinau, ar man labiau nepatinka Palubenkos atliekama muzika, ar tas auksinis jaunimas su savo stiliumi kaip iš MTV klipų 2007 metais, tai nusprendžiau, kad man išties nepatinka ir Palubenkos muzika, ir tas auksinis jaunimas; ypatingai vienas vyrukas nepatiko: jo šypsena buvo tokia plati, ir dantys buvo kažkokie per dideli, o jo šukuosena buvo kažkokia ne visai gerai prižiūrėta – bent jau ne taip kruopščiai prižiūrėta kaip jo draugų.

Šioje vietoje turėčiau prisipažinti vieną dalyką. Kitą dieną po išgėrimo man dažniausiai viskas kliūva, o didžiausios sielos kančios ir mizantropijos priepoliai prasideda, kai išeinu į viešas vietas ir ten matau begalę žmonių. Nėra taip, kad tuo metu būnu mizantropas, greičiau atvirkščiai – myliu tuos žmones, man jų gaila, bet visi jų trūkumai taip bado akis, taip primena mane patį, kad aš tiesiog negaliu daugumos jų matyti.

Po Marko Palubenkos grojo ba. Niekada negirdėjau jo gyvai, todėl jis ir buvo priežastis, kodėl aš planavau šiandien atsidurti centre. Bet kadangi šiandien mačiau visur tik trūkumus ir blogybes, mintyse labai aršiai kritikavau ba., kartais pasidalindamas savo mintimis ir su šalia buvusiu Luku.

Kai ba. baigė groti, pasukom link Bix baro, kurio gatvėje stovėjo didelė scena ir ten jau grojo grupė Bix. Kurį laiką stebėjau pasirodymą iš scenos šono, po to atsitraukiau dar toliau, nes norėjau parūkyti ir niekam nekliudyti rūkydamas. Parūkęs nusprendžiau pabandyti užeiti į barą ir nusipirkti alaus, ir nežinau, kiek ten laiko praleidau eilėje prie baro, bet išėjęs į lauką spėjau išgirsti dar tris dainas. Po to buvo viskas baigta, bet sutikau Gailę, tai dar šiek tiek pakalbėjom, o po to sutikau ir G., tai pasisveikinom.

Tada pasukau link Aušros vartų, netoli kurių vienam bare buvo Eimantas. Eidamas link jo sutikau V., ji buvo su tokiu fainu šunimi ir drauge. Pakalbėjom šiek tiek; kitaip nei kiti žmonės, ji iškart suprato, kokį dalyką pasišalinau nuo smilkinio!

Kai atsidūriau bare Senas radijas, nusileidau žemyn ir prisėdau su Eimantu ir jo pažįstamomis žaisti kortomis. Žaidėm „durnių“, man puikiai sekėsi – nepralaimėjau nė karto. Manau vienintelis dalykas, kurį mane visgi išmokė tėvas, tai žaisti „durnių“, nes kiek save pamenu, visada neblogai pavarydavau.

Išgėręs ten du alaus nutariau eiti namo su galimybe trumpam užsukti į Bix barą. Ten vėl sutikau Gailę su drauge, tai paėmiau dar vieną alaus ir leidau laiką su jomis. O prie baro, laukdamas eilėje, susipažinau su tokiu vyruku, jo vardas buvo Dima, ir po to mus apstojo jo draugai, vienas Myša, o kito vardo nepamenu – jie manęs klausė kas aš toks, sakiau aš Povilas, sako tai Paša, sakau Povilas, sako ladna, Paša, ir tada jie nuėjo. Jie nebuvo piktai nusiteikę, tik girti ir linkę bičiuliautis. O su tuo Dima pakalbėjom apie hardkorą, undergroundą ir Vilnių, po to aš išėjau laukan.

Nežinau, kiek laiko ten praleidau ir kiek tuo metu buvo valandų, bet žmonių buvo stipriai sumažėję, ir net nesuprantu, kas mane ten tarsi laikė, bet aš lėtai gurkšnojau alų, stebėjau žmones, vienu metu nusivedžiau į šalį tokį iš matymo pažįstamą alytiškį, kai mačiau, kad jis tuoj gali būti sumuštas kažkokio pliko stipraus vyruko, kurio akys buvo tokios išverstos, o kumščiai taip stipriai sugniaužti, kad niekam nelinkėčiau arti tokio atsidurti.

Kai nusileidau į rūsį dar vieno alaus, vėl sutikau Dimą, jis vis dar stovėjo prie baro ir gurkšnojo alų. Mes pradėjom kalbėtis toliau, bet jis jau buvo kitam lygyje negu aš, ir aš ne visai supratau, ką jis kalba, todėl vis iš naujo paklausdavau, kartojau vis ką?, kaip?, bet nepaisant to, jis man patiko, netgi įsimylėjau jį trumpam, kaip kartais būna, kai įsimyli žmones, kurių dar visai nepažinojai šiandien nubudęs, bet štai juos sutikęs tu matai kokie jie šaunūs ir tu tikrai, visiškai neegoistiškai, visiškai trumpam labai stipriai jais žaviesi.

Ten mums bandant susikalbėti priėjo G., pasirodo ji irgi buvo pažįstama su Dima, tai mes pradėjom kalbėtis, staiga nuėjom į šokių aikštelę, ten supratau, kad nežinia ką čia veikiu, tai išėjau į lauką, po to ir Dima pasirodė, mes rūkėm kartu, o jis kuo toliau, tuo keistesnis vis rodėsi, ir nors iš pradžių galvojau, kad jis šiek tiek vaidina, po to supratau, kad jis tikrai girtas ir gal nelabai supranta, ką kalba; po to nuėjau prie G. ir paklausiau ar jam viskas gerai, ar jis toks visada būna, kai išgeria, o ji juokdamasi atsakė, kad jis šizofrenikas.

Ir staiga man protas prašviesėjo, bet ne, ne todėl, kad ji jį šizofreniku pavadino, ne. Staiga visa diena, kurią leidau nei šiaip, nei taip, be jokio tikslo, ir visas tas išorinis chaosas, ir alus, ir cigaretės, ir nelabai pažįstami žmonės – viskas susiėjo į vieną akimirką, į vieną progą.

Štai stovim G. ir aš, ji išgėrus, aš išgėręs, ir nejaučiu jokios įtampos. Ir dabar yra puiki proga pasakyti jai tą dalyką, kuris man kartais ima ir iškyla atmintyje, kuris vis dar neramina ir kurį prisimenu kiekvieną kartą, kai kur nors ją sutinku.

Tai tokia trumpa istorija, kurios jai niekad nepasakojau, nes man buvo gėda, ir bandydamas nuslėpti gėdą pasielgiau galbūt dar blogiau. O istorija labai paprasta. Vienu metu jai buvo lūžusi koja, kartais eidavau jai nupirkti, ko paprašydavo. Vieną dieną nuėjau į šalia jos esančią parduotuvę, nupirkau ko reikia, o vos išėjau, prie manęs atokioj vietoj du marozai prispito. Pasirodo, jie matė, kad perku cigarečių, ir dabar prašė pavaišinti juos. „Pavaišinti“ skamba per švelniai, todėl norėdamas išvengti problemų pavaišinau. Aišku, jaučiausi nemaloniai, norėjau užmiršt tą istoriją, todėl grįžęs pas G. išėmiau visus pirkinius ir padaviau jai tą pakelį cigarečių, kuriame trūko dviejų, nieko neaiškindamas. Ji paėmė tą pakelį, o jis gi praluptas buvo, pažiūrėjo kiek nustebusi, bet nieko nesakė, o aš tą akimirką tvirtai buvau apsisprendęs nepasakoti jai, kas nutiko, nes baimė pasirodyti silpnu buvo per didelė, todėl išvis nieko nepasakiau, tai net nežinau, ką ji pagalvojo, bet man vienintelė logiška mintis jos vietoje būtų ta, kad tai aš paėmiau ir surūkiau jos dvi cigaretes – taip paprasčiausiai paėmiau ir surūkiau.

Atsiklausiau jos, ar galiu papasakoti, kas man ramybės neduoda, ji leido. Kai išgirdo visą istoriją, juokėsi ir nesuprato, kodėl tai taip svarbu. Aš ir pats nežinau, kodėl tai taip svarbu.

Po to kalbėjom apie paprastus dalykus, o vėliau ją pasivedžiau į šalį nuo kitų jos draugų ir nežinau, ką tiksliai pasakiau, bet turėjau omeny, jog niekada nenorėjau jai nieko bloga padaryt, todėl atsiprašiau už tai, jei padariau kažką bloga; tada apkabinau, ir tai buvo viskas.

Kalbėjau su ja ir jos draugais, vienas vyrukas pasakojo, kad turi lipomą ant šlaunies, leido paliesti ją per kelnes, tai aš paliečiau, buvo keistas jausmas; sakė kartą nusimovė kelnes prie merginos, tai ta net išsigando. Po to dar kažką kalbėjom, aš baigiau alų, G. negalėjo prisiskambinti taksi, tai iškviečiau aš, o tada pasirodė, kad važiuoti mums pakeliui, tai įsėdom ir išvažiavom.

Išlipu prie namų, yra be kelių minučių šešios ryto, saulė jau patekėjusi, girdžiu čiulbančius paukščius, pro šalį eina katė. Ir jaučiuosi taip gerai, tarsi būčiau apsigynęs bakalauro ar magistro darbą, ar būčiau laimėjęs krepšinį vienas prieš vieną prieš stipriausią draugą – na, kažkoks toks jausmas, tokia čempioniška nuotaika, nemoku kitaip įvardinti. Sustojęs prie laiptinės surūkau cigaretę, grožėdamasis visu šiuo keistu rytu ir džiaugdamasis, kad turėjau galimybę jai imti ir prisipažinti apie tas dvi cigaretes, apie tuos marozus, apie savo gėdą.

– – –

Net dabar, kai sekmadienis perkopė į antrą dienos pusę, o aš vis dar jaučiuosi mieguistas ir galvoje man vėjas šniokščia, aš vis tiek jaučiu tą ramybę.

Atsidaręs šaldytuvą išimu baltą duoną, pomidorą, agurką, sūrį, konservuotas aitriąsias paprikas. Pomidorą ir agurką pjaustau griežinėliais, ant duonos dedu sūrį, tada supjaustytas daržoves, pačiame sumuštinio kampe įdedu konservuotą papriką, ir tada viską užvožiu kita baltos duonos rieke. Jaučiu, kad bus skanus sumuštinis, nepamenu, jog būčiau kada taip kruopščiai daręs sau sumuštinius.

Suleidžiu dantis į jį, tada lėtai kramtau, kramtau, o po to nusišypsau.

Tai velniškai skanus sumuštinis.

“That Girl With Sharp Teeth“

2013/09/19

Tą vakarą mano planas buvo nueiti ir užkalbinti buvusią merginą, bet kai prie mūsų stalo staiga prisijungė keli pažįstami su daug nepažįstamų merginų, viskas pasikeitė, o ir mano buvusi mergina pradingo iš akiračio. Iš visų staiga atsiradusių merginų aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, sako ji.

Mes kalbėjom apie muziką: jai patinka SunSay, 5‘nizza, o svarbiausia – Deftones, ir tai yra nuostabu. Aš jai dainavau 5‘nizzą, ji man dainavo Muse, bet aš neklausau pastarųjų. Kalbėjom apie vestuves ir kitą porą, sėdinčią už stalo, kuri ruošiasi tuoj tuoktis, ir ta pora atrodė nekaip: vyrukas beveik miegojo, o mergina bandė jį bučiuoti.

Kai jos koja pradėjo liesti mano koją, aš prisiminiau vieną vasarą, kai buvau su draugais prie ežero ir netinkamai supratau vienos merginos tokius prisilietimus. Tada aš galvojau, jog ji apkabino mane per nugarą iš draugiškumo ar iš girtumo, bet kur tau! Koks ten draugiškumas, vien instinktyvus noras iš jos pusės buvo, tik per vėlai supratau viską. Taigi, jos koja pradėjo liesti mano koją. Neįkyriai, maloniai taip, ir ji vėl prakalbo apie seksą: su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų. Atsakiau, kad ji turbūt labai įdomi, ir pataikiau – ji užsivedė pasakoti apie savo keistumą, ir aš, klausydamas jos keistumo įrodymų, supratau, kad bendrauju su visiškai paprasta mergina, kuri yra įkalusi sau į galvą, jog yra keista.

Kad ir kaip bebūtų, laukiau, kas bus toliau, pats nieko nedarydamas. O draugai ėjo rūkyt, kvietė mane, bet aš visąlaik atsisakiau. Mes vis kalbėjom su ja kažką, bet kas dabar pasakys, ką mes kalbėjom? Galiausiai tai įvyko – ji prisitraukė mane ir pabučiavo. Aš pradėjau juoktis; nebūčiau aš. Bet jos tai neatbaidė, ji vėl prisitraukė ir pabučiavo mane, o aš vis kartojau tu labai įdomi.

Mes galėtume pasitelkti pačią paprasčiausią fantaziją ir nuspėti ateitį: du girti žmonės taksi grįžta namo ir bando mylėtis, ryte išsiskiria, ir viskas. Bet ne, čia gi aš, P., ir visi, kas šiek tiek geriau pažįsta mane, supranta, kad mano gyvenime net elementariausi dalykai įvyksta tragikomiškai.

Ji vis dažniau mane bučiavo – agresyviai, o ir tie bučiniai labiau priminė veido laižymą. Pokalbiai tapo neįmanomi, aš pasijutau blaivesnis už ją, staiga viskas tapo nebeįdomu. Juk ar gali būti įdomu, kai viskas taip aišku? Nuėjau į tualetą, ten sutikau T., kuris man sako maždaug taip: seni, jėga, viskas gerai, bus naktis. O aš jam sakau: rytoj susitinku su kai kuo, ir man nesinori jokių nesąmonių, man atsibodo su šita pana. T. man vis tiek aiškina: bet taigi viena naktis, seni, dar kažką sakė. Tada aš jam antrą kartą paaiškinau savo požiūrį, ir jis suprato.

Kai grįžau, greit su ja išėjom į lauką. Ji vis pešė man plaukus ir bučiavo, o aš bandžiau paaiškinti, kad nieko aš nenoriu su ja, kad mums laikas skirstytis namo. Neslėpsiu, jaučiausi gėdingai (tipo ką ji pagalvos; nors vargu ar kitą dieną ji prisimins mano veidą), o dar ir vieno poeto eilutės atėjo į galvą: galbūt aš prastas patinas. Išklausiusi mano nuoširdų paaiškinimą, kad su ja nieko nenoriu, nes rytoj susitinku su svarbia mergina, ji pradėjo pykti. Sakė, kad su ja pergulėti nori daug vyrų, sakė, kad ji labai laisva mergina, ir galiausiai ji sakė, kad aš gailėsiuosi, kad praradau ją. Norėjosi paklausti kodėl jai atrodo, kad man reikia laisvos merginos, bet nieko nesakiau, tik mes dar kartą pasibučiavom, tada aš atitraukiau rankas nuo jos užpakalio ir mes išsiskyrėm.

Rūkydamas stebėjau draugus, besiginčijančius su kažkokiu vyruku.

Ne toks turėjo būti šis vakaras: mes pažiūrėjom krepšinio rungtynes – pagal planą, nuėjom ant Barbakano išgerti dar alaus – viskas pagal numanomą planą, nuėjom po to į Bixus dar po vieną alaus – irgi įmanomas variantas, bet tas „dar po vieną alaus“ nebuvo dar po vieną alaus, tai ką dabar jau padarysi, kad viskas pasisuko visiškai kitaip.

Mes išsikvietėm taksi ir grįžom namo.

Kitą dieną aš viską prisiminiau. Tiksliau tai, ką dar buvo galima prisiminti: aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, pasakė ji.

Didžiausia Tikimybė Išridenti 7, Mažiausia – 2 ir 12

2012/12/16

Penktadienio laukiau su nekantrumu – turėjo atvažiuoti draugai iš Alytaus, buvom numatę du koncertus aplankyti. Bet taip išėjo, kad man džiugiai rašant semestrinio darbo įvadą gavau žinutę, jog vienas draugas susirgo ir neatvažiuos, o ar kitas atvažiuos – irgi neaišku. Subjuro nuotaika, viskas apsiniaukė. Toliau rašiau įvadą, bet nebuvo jokio džiaugsmo. Galėjo juk būti ir taip, jog neatvažiavus draugams išvis liksiu sėdėti namie, nes kartais taip jau būna, jog ir vietiniai čia ima ir nenori eiti pasiklausyti gyvos muzikos.

Bet viskas išsisprendė palankiai: vienas draugas atvažiavo, susitikom, nusipirkom alaus, nuėjom į Kably. Prieš pradedant groti pirmajai grupei, Kablys jau buvo pilnas pilnas. Pirmoji grupė buvo vietiniai The Turbos – grojo surf/rokenrolą, buvo nuostabaus gyvo ir pulsuojančio rokelio užtaisas. Antri grojo taip pat vietiniai, Banda Dzeta – toks balkaniškos/folk muzikos mišinys, kuris po prieš tai klausyto smagaus roko nelabai klausėsi.

Koncertui pasibaigus prasidėjo trumpi pokalbiai su visokiais žmonėmis. Ir vienu metu, kai pastebėjau į mane žiūrinčią merginą ir pats į ją užsižiūrėjau, mane užkalbino kita mergaitė ir paklausė ar čia aš taip skaniai kvepiu. Sutrikau, o ir šiaip pokalbis nesusiklostė, nes mane pradėjo kalbinti draugas. Viskas toliau labai fragmentiškai vyko: su kažkuo kalbu, juokiuosi, galvoju ką veikti toliau, skambina kambariokas, žmonės malasi ir malasi, pažadu ateiti į Bixus, bet jau einu su draugu ir iš matymo matytais žmonėmis į Pogo. Ten atsidūręs prisėdu ir greitai suvokiu, kad reikia galvoti apie kelionę namo, nes tie iš matymo matyti žmonės, dievaži, aš neturiu su jais apie ką kalbėti.

Tada ir pamačiau tas dvi merginas. Sėdėjo man prieš akis prie Queen staliuko. Norėjau eiti su jomis pasikalbėti, tai atsistojau ir nuėjau. Kartais mėgstu žmonių klausti, kokia kūno vieta jiems labiausiai patinka (turiu vieną hipotezę). Pirmoji mergina atsakė, kad nugara, o jos draugė atsakė tą patį. Buvo keista. O kai paklausiau, kaip joms atrodo, kuri jų draugės kūno vieta atrodo draugei gražiausia/labiausiai patinka, jos vėl vienodai atsakė – ausys. Buvo dar keisčiau. Po to mes ėjom parūkyti, o grįžę toliau kalbėjom. Vėliau prie mūsų prisijungė mano draugas.

Merginos buvo fainos. Tokios paprastos. Bendravimas su jomis nereikalavo jokių pastangų. Tamsiaplaukė veidu ir kalbėjimo maniera buvo labai panaši į vieną iš draugo buvusių merginų, o kita atrodė tokia paprastai elegantiška, lyg ir priminė kažkokią aktorę. Buvom su jomis tol, kol atėjo barmenas ir pasakė, kad baras jau tuoj užsidarys. Apsirengėm ir išėjom. Buvo kažkiek po 05h, jau važiavo viešasis transportas. Maloniai atsisveikinom su merginomis ir išvažiavom namo. Taip viskas paprasta ir lengva.

O kitą dieną ilgai miegojom ir žaidėm stalo žaidimus.

– – –

Kai pasninga, viskas visada supaprastėja. Imu atskirti bendravimą nuo susižavėjimo, susižavėjimą nuo meilės, ramybę nuo prastos nuotaikos, o ir šiaip – negalvoju apie dalykus, kurie nuo manęs nepriklauso. Norėčiau išlaikyti šį nuskaidrėjimą ilgiau.

Dienos

2011/07/18

Užsigyvenau mažuose dalykuose, buityje, minimaliam mąstyme. Kol kas tai manęs nevargina, bet žinau, kad toks ramus gyvenimas ilgai netruks – anksčiau ar vėliau susikursiu problemų, jeigu jos pačios neatsiras, jog turėčiau ką veikti. “Aš arba galvoju labai per daug, arba negalvoju visai“ perskaičiau šiandien viename bloge, ir turėjau pripažinti, kad ir man tai būdinga.

– – –

Ruošdamasis rašyti mistinį/absurdišką apsakymą, pradėjau stengtis pastebėti nesvarbius dalykus, per daug apie juos galvoti. Tai priveda iki to, jog pasieki tokį paranojišką mąstymo lygį, jog beveik viskas gali pradėti kelti įtarimą. Taip mąstyti visai įdomu, bet dabar jaučiu, jog yra sunku atsikratyti tokio mąstymo: dabar net ir nenorėdamas galvoju, jog vienas ar kitas dalykas yra keistas, kad vyras keista žiūri į mano virtuvės langą, kad, sprendžiant pagal garsą, kurį ką tik išgirdau laiptinėje, kažkas priėjo prie mano buto durų ir dabar stovi, niekur neina..

Tikiuosi, jog pavyks visą tą paranoją tinkamai perteikti apsakyme.

– – –

Penktadienį atvažiavo buvęs kambariokas su kaimyne-grupioke, ir mes visi pas mus išgėrėm alaus. Išgėrę supratom, kad reiktų dar alaus, taigi taip pirmą kartą apsilankėm viename načnyke prie Kalvarijų turgaus. Sugrįžom namo sveiki ;) Tada gėrėm dar alaus, po to žaidėm youtube’o vakarėlį.

Ryte prabudau kaip sumuštas – per daug alaus buvo. Bet išgėriau tirpios kavos, suvalgiau sumuštinį ir mano galva pragiedrėjo. 12h kambariokas išvažiavo pas tėvus, ir aš oficialiai pirmą kartą likau vienas bute savaitgaliui. Žinojau, kad vienas likęs visiškai nieko neveiksiu, taigi per daug savęs nevaržiau ir leidau sau būtent tai ir daryti – nieko neveikti; o tai reiškia, kad daug žaidžiau kompiuteriu, žiūrėjau filmą, pradėjau kurti naują blogą, išmokau vieną dalyką su Photoshop’u, pažiūrėjau trejes futbolo varžybas.  O fainiausia buvo tai, jog visą dieną planavau nueiti kelių minučių kelią iki parduotuvės ir nusipirkti cukraus, bet kur tau ten nugalėsi tinginį!.. ;)

Sekmadienį nusimaudžiau ir nuėjau į parduotuvę. Kol apsipirkinėjau, visą laiką galvoje sukosi skvoterės žodžiaiviskas kainavo / taksi kainavo / gėrimai klube kainavo“. Grįžęs pasigaminau sojų ir daržovių troškinį, po to valgiau ir ilgai skaičiau šeštadieninį “Lietuvos rytą“. Vakare prie Baltojo tilto susitikom su grupiokėm (dabar jau – buvusiomis grupiokėmis) ir vaikėm įkyrius mašalus. Smagu, kai galima nuo Balto tilto grįžti namo pėsčiomis per 15 minučių (ak, aš vis giriuosi, bet atleiskit man).

– – –

Pirmadienį važiuodamas į darbą galvojau apie momo akinius, o gal tiksliau jų rėmelius. Tatai atrodė be galo svarbus dalykas šįryt. Paskutinįkart ją buvau sutikęs kažkada beveik prieš pat atiduodant bakalaurinį darbą, va tada ir krito į akį jos rėmeliai. Tokie rožiniai, ar kažkaip.

Kartais aš dažnai bandau kuo tiksliau prisiminti tam tikrų žmonių daiktus arba jų kūno dalis, kurios kuo nors man įstrigo į atmintį. Begalvodamas/apgalvodamas, aš galvoju ar galėčiau raštu perteikti visa tai taip, kad žmonės tinkamai suprastų ir net pamatytų tuos daiktus/kūno dalis.

– – –

Praeitą savaitę po labai ilgo laiko buvau nuėjęs į slam poetry. Baltų dramblių kavinės erdvė man patiko labiau nei Bix’ų, bet jokio įspūdžio nepaliko skaitovai. Daug kas skaitė savo senus tekstus. Buvo trys anksčiau nematyti dalyviai, tačiau nei mergina, nei abu vaikinai nesudomino. Laimėjo, kaip jau įprasta, Kudirka, ir tai nebestebina – žmogus tinkamai elgiasi ant scenos.

Nusprendžiau ir aš dalyvaut kitą kartą – neužmiršau dar, jog juokais Kudirkai rudenį pažadėjau jį nugalėt ;)

– – –

Aš dar su ilgais plaukais (2008 m., antras archyvistikos kursas, pas grupiokę E. sode)

Slam Poetry: Kaip Ten Viskas Buvo

2010/10/29

geras dalykas: tą vakarą bare, kuriame vyko Slam Poetry vakaras, nedirbo mano paskutinė mergina, taigi nebuvo nereikalingos įtampos.

blogas dalykas: įtampa vis tiek buvo didžiulė! kol sėdėjau, jaučiau kaip prakaituoja delnai, drebinau kojom, vieną akimirką net dešinės rankos pirštai buvo nutirpę. man nėra lengva kalbėti prieš auditoriją.

viskas vyko taip: buvo trys ratai. pirmojo rato metu skaityti turėjo visi 11 dalyvių. kiekvienam paskaičius komisija (penki bet kokie žmonės) pakeldavo balus, ir taip po pirmojo rato iškrito 4 dalyviai. antrajame rate liko 7, o po antrojo rato turėjo likti 5.

labai nenorėjau eiti skaityti pats pirmasis, bet nujaučiau, kad gali taip burtai susiklostyti, ir jie būtent taip ir susiklostė: pirmajame rate skaičiau pats pirmasis. skaityti sunku, ta nežmoniška baimė, o dar akinantis apšvietimas. stovėdamas jaučiau, kaip dreba visas kūnas.

be to, skaitydamas eilėraštį suklydau tardamas žodį „altruistas“, aš pasakiau „altruistras“, ir publika pradėjo juoktis. man irgi juokinga buvo. kažkaip geriau pasidarė, tvirčiau pasijutau.

gavau įvertinimus, kokių nesitikėjau: 10, 8, 8, 3 ir dar kažkiek.

po to sėdėjau prie staliuko su draugais ir klausiau kitų skaitovų. atsirado noras eiti dažnai rūkyti.

į antrąjį ratą patekau, ir jo metu skaičiau jau ne pirmas, o kažkuris kitas. tik bėda, jog pasirinkau netinkamą eilėraštį, jis buvo per ilgas ir nuobodus. atsisėdęs girdėjau žmonių skirtus balus ir supratau, kad nepateksiu į finalinį etapą.

taip ir buvo – nepatekau. varžybas laimėjo Kudirka (kaip ir visada). jo finaliniame rate skaitytas tekstas buvo tikrai fainas, nors man pagrindinis šio Slam Poetry vakaro akcentas buvo moterys – jų dalyvavo iš viso 4, ir jeigu neklystu, 3 pateko į finalinį etapą. labiausiai patiko Gerdos tekstai.

nepatiko Jaro tekstai, nes jis labiau aktorius, nei skaitovas, maivėsi (priminė Šapranauską ir Šilanską), papirko publiką. kai kurie jo etiudai (sakykim), buvo tikrai linksmi, bet man tiesiog netiko prie renginio.

svarbiausias dalykas buvo tai, jog į Slam Poetry atėjo daugiau draugų ir pažįstamų žmonių, nei tikėjausi, ir gal man tik atrodė taip, bet jaučiau, kad jie tiki manimi. žinojimas, kad artimiems žmonėms rūpi tai, kas rūpi tau, yra vienas geresnių dalykų gyvenime.

vakaro metu (tikėtai) susipažinau su mergina, kuri mane ir sugundė dalyvauti slam‘e, o vėliau (netikėtai) susipažinau su kita mergina, kuri, pasirodo, skaito mano blogą. su pastarąją ilgai ir įdomiai (bent jau man taip atrodo) kalbėjom; mums bendraujant ji pasakė, kad mano nosis nėra ilga, ir aš nepamenu, kad kas nors man būtų tai sakę anksčiau, kai pats neužsimenu apie savo ilgą nosį. gražu, kai galima nesivaržant susipažinti.

išvados: įdomi pažintis, maloni pažintis bei supratimas, kad man slam poezija netinka ;)


%d bloggers like this: