Posts Tagged ‘blogeriai’

Žmonių istorijos

2016/01/01

Ką paskutiniu metu maloniai skaitau:

https://y23b6.wordpress.com

http://gretaterg.wordpress.com

http://zongliere.blogas.lt

 

Ir didžiausias atradimas ir skaitymo orgazmas – http://sula.blogas.lt

Aš mylėjau jį ir aš jo nemylėjau. Po to niekingai absurdiško nesusikalbėjimo vis dažniau ir dažniau prisimindavau Kunčino romano “Tūla” eilutę: “Mielas, mielas, mielas, mielas, – tu mano namai, šiandien ryt ir niekad!” Jis buvo mano namai. Šiandien, ryt ir niekad. Niekada iš pirmo karto nesutinku. Niekada niekada niekada. Šiandien ryt ir niekad.

 

 

Ką žmonės rašo

2015/02/28

Pastaruoju metu šitie įrašai įstrigo labiausiai.

– – –

devyniketuri beria taip suformuotus sakinius, kad miela malonu skaityt, nors kartais ir neramina pati aprašoma nuotaika.

„<…> vaikai man kelia begalę egzistencinių rūpesčių, nes aš žiūriu į juos, jie nerangiai supasi, kapstosi smėly arba šiaip zuja žaidimų aikštelėse, sukasi ratu gatvėmis ir noriai valgo vegetariškas sriubas mano mėgstamiausioj kavinėj (kurioj, beje, nebuvau gal pusmetį), tokie visi katiniški, tyri ir mielesni netgi už tatuiruotų vyrų su katiniukais vaizdą! žiūriu į juos ir palengva ateina tas supratimas, dėl kurio man norisi truputį nuverkti, pasidaro taip liūdna, kad visų šitų mažų nežemiškų padarėlių likimas toks aiškus: šitie maži žmonės anksčiau ar vėliau pradės rūkyti, gerti, keikti savo mamas, įsimylės neteisingus žmones, kuriems jie nerūpės, ir atstums tuos, kurie galėtų suteikti viską, ko gyvenime reikia <…>“ (I told him water me).

 

šiandien sapnavau žmogų, su kuriuo buvau susitikus tik kartą, bet tą kartą mes baigėm nugriuvę ir besibučiuodami po kažkokiu medžiu prie dviračių tako tarp mano ir jo namų, jis sakė, kad mano kojos, pirštai ir dantys gražūs, o užpakalis geras (nes užpakaliai būna geri arba blogi), ir sakė, kad rūkymas kaip seksas, ir kad man reikėtų susitepti dviračio stabdžius ar kažką <…>“ (skystablauzdiškas įrašas, dėl kurio vėliau gailėsiuos).

– – –

dujurydmi tiesiog gerai rašo.

Pakeliu galvą, prieš mane sėdi mergina devyniasdešimt procentų kaip aš: tokiais pačiais plaukais, panašiais batais ir sėdėsena. Su kompu., žiūri filmą. Visiškai nesiblaško, nekilnoja galvos kas porą minučių. Žiūri sustingusiu rimtu veidu – kažkas ten įdomaus. Dokumentika? Kartais nusišypso – komedija? Jos žvilgsnis mane įsmalsina išsiaiškinti, ką ji žiūri. Po kiek laiko apsiašaroja. Vadinasi, tai – romantinė įdomi komedija, paremta tikra meilės istorija. Arba nebūtinai.“ (Traukinio iššūkiai).

 

Nusprendžiau parašyti patį prasčiausią tekstą pasaulyje kad ištiktų tekstą nelaimė būti blogu tekstu ir nedėsiu jokių kablelių ir taškelių ar dar kokių nesamonių kad nesugadintų mano minčių ir dar rašysiu apie nieką čia labai gera mintis ir aš ja didžiuojuos rašyti apie nieką reikia mokėti tai vat dabar pasitikrinsiu ar aš moku ir dar rašysiu tol kol pradės skaudėti pirštai ir nustos tvinksėti mano kojos ir kokio velnio jos tvinksi aš nesuprantu bet gerai <…>“ (Nėra ką pasakot).

– – –

Tada dar yra ragana, kuri, mano nuomone, turėtų turėti savo skiltį kokiame nors moterims skirtame žurnale.

Mes pirkome lovą dviejų metrų pločio ir tokio pat ilgio, jog galėtumėme joje vartytis: skersai ir išilgai, suktis ratu ir sukti ratus, paišyti kvadratus – užmigti ir mylėtis viduryje, užmigti ir mylėtis dešinėje, užmigti ir mylėtis kairėje.“ (Keturi kvadratiniai metrai).

Vaikystėje mama man pirkdavo tik margas apatines kelnaites. Jos būdavo pačios įvairiausios: su gėlytėmis, ir žirniukais, ir drambliukais, ir kaspinėliais, ir lapeliais, ir mėnuliukais, ir paukštukais. Ir dar spalvotos: ir geltonos, ir rausvos, ir žalsvos, ir melsvos, ir violetinės, ir persikinės, ir žydros. Ir jos būdavo visokios, tik ne baltos, tik ne juodos – tik ne vienspalvės. Ir tuomet, kai dar buvau maža mergaitė, man atrodė, jog visiškai baltos arba juodos medvilninės kelnaites – yra stebuklas apie moterį. <…> Ir kai buvau maža mergaitė, aš laukiau to laiko, kuomet galėsiu dėvėti visiškai baltas arba juodas apatines kelnaites, nes tuomet aš būsiu Moteris.“ (Apie pirštines aš viską žinau).

– – –

K. parašė turbūt brandžiausią įrašą.

„Skūčna, – pagalvojau. Koks malonus, rusiškas žodis. Skūčna. Gulėjau pagalvę nusistūmus į šoną, visiškai tiesiu kūnu. Staiga – tai truko geras tris sekundes – sudrebėjo lova ir visas namas. Nusišypsojau – fūra pravažiavo. Įdomu kada subyrės šitas namas, – dar spėjau pagalvoti ir užmigau.“ (Žiemos etiudai pavasariui).

Akli Pasimatymai

2013/02/17

Jaučiu, kad po ilgo laiko vėl noriu eiti su kuo nors į beveik aklą pasimatymą. Taip kartą ėjau susitikti su L., mes buvom susirašinėję vos tris dienas, bet buvo pavasaris – na, Jūs suprantat pavasarius ;)

Sutarėm susitikti prie VDA. Kai ėjau pro Bernardinų bažnyčią, širdis pradėjo stipriau plakti. Netikėtai sutikau tokią merginą, su kuria rudenį kartu lankėm šiuolaikinių skandinavų prozos tendencijų dalyką. Pasisveikinau ją ir puoliau klausinėti kaip sekasi, ką veikia ir pan., nors man visai tai nerūpėjo. Labai bijojau, kad netoli tiltelio manęs laukianti L. gali būti kita mano mergina, ir kad santykiai su ja pakeis mano tam tikra prasme nusistovėjusį gyvenimą.

L. netapo mano mergina. Per trumpą laiką tapom gerais draugais. Jausdavau, jog kartais mes flirtuojam, tačiau rūpestis vienas kitu kaip draugu paėmė viršų. Dabar mes draugai, žinoma, jeigu tik Jums atrodo, kad vyras ir moteris gali būti draugai; jeigu man pačiam vis dar taip atrodo.

– – –

Būta ir kitų tokių neva aklų pasimatymų, tačiau iš jų tik vienas įstrigo kaip nevykęs.

Buvo tokia mergina, filologė (žinau, filologės yra mano klaida, ir visgi – esu bejėgis prieš savo silpnybę). Man ne tiek buvo įdomus jos blogas, kiek jos avataras. Štai čia Jūs visi galite suabejoti mano sveiku protu, tačiau taip, prisipažįstu – norėjau susipažinti su ta mergina, nes ji avatarui naudojo savo nuotrauką, kurioje atrodė nuostabiai. Jūs visi suprantat, kad jos išvaizda realybėj ir jos avataro man sukeltas įspūdis yra pasmerkti prasilenkti. Bet esmė ne tame.

Sutarėm susitikti Katedros aikštėje, laukiau jos prie papuoštos eglutės. Kadangi mano žieminiai batai tuo metu buvo man labai negražūs, tai aš apsiaviau tokiais žiemai visai netinkančiais, bet kuriuos mūvėdamas jaučiausi, sakykim, šaunesnis. Bėda ta, kad su tokiais batais einant nuo bendrabučio iki universiteto, nejunti šalčio, tačiau prireikus praleisti lauke daugiau laiko, imi visas šalti.

Ji vėlavo 15 minučių. Pirmą kartą mane erzino laukti pasirodančios merginos. Kai pamačiau ją iš toliau artėjančią, suvokiau, kad mano problemos nesibaigia – ji buvo aukštesnė už mane. Čia jau jokie batai nepadės, net ir Conversai.. Mes nuėjom „Pas Erlicką“, atsisėdom ir gėrėm arbatą, tačiau ten buvo kažkodėl klaikiai šalta. Mergina labai daug manęs visko klausinėjo, pati mažai ką kalbėjo apie save. Jaučiausi tarsi eksperimentuojamas. Vėliau nuėjom dar kakavos išgert kažkur prie Pilies gatvės.

Grįžęs namo parašiau buvusiai grupiokei, kuri gyveno tame pačiame bendrabutyje – žinojau, kad ji turi litrą degtinės ir neturi su kuo išgerti. Ji atėjo, nešina degtinės buteliu, mes pasirūpinom kola, ir tada gėrėm. Baigėm gerti duše (nieko nedoro ar neapgalvoto neveikėm, tiesiog gerdami ten niekam netrukdėm), iš kurio ji mane parvedė į kambarį. Kitą dieną ilgai ir sunkiai gaivaliojausi.

O įdomiausias dalykas, tai kad pasimatymas su ta blogere išėjo labai į gera tada, kai pirmą kartą sutikau IL. Pasirodo, jos abi buvo kambariokės, ir aš prisėdau arčiau prie IL, kad apie visa tai pakalbėčiau, o kai prisėdau, tai taip ir tapo IL ilgametė mano simpatija ;) Manau, tai savotiška bausmė už mano tuštybę.

– – –

Žinoma, buvo dar ir pažintis su A. ;) Pasirodo, buvom susitikę jau anksčiau, tačiau kaip blogeriai susipažinom tik 2009 pavasarį. Ji norėjo su manimi išgerti alaus, o aš ruošiausi eiti į koncertą. Taigi mes sutarėm susitikti koncerte. Prisipažinsiu, kad elgiausi kaip ožys, nes apsimečiau, jog jos nematau, nes man buvo žiauriai gerai su draugais. Galiausiai ji visgi priėjo, ir mes pradėjom kalbėtis. Bėda tik ta, jog iš manęs buvo prastas pašnekovas, nes mes su draugais buvom daug rūkę <…>, ir aš labai daug žiovavau.

Nepaisant to, kad elgiausi kaip šiknius, džiaugiuosi, kad su A. tapau draugelis. Eidavom po to į koncertus, šiaip išgert, susitikt su kita blogere R. Galiausiai A. net susipažino su mano buvusia mergina ;) A. yra labai šauni mergina. Kai tik man reikėdavo nusimesti naštą, norėdavau susitikti išgerti su A. Ji mokėjo juoktis, kai aš pasakodavau kaip nieko gero neišeina su kunigo mergina, ir po tokių gydančių išgėrimų man pasidarydavo lengviau gyventi; norėdavau susitikti išgerti su ja ir tada, kai nieko blogo nebūdavo, priešingai – kai ateidavo smagus šiltas pavasaris ir nuotaika būdavo pakili. Tiesa, A. kartais irgi išsiliedavo šalia manęs – isterikuodavo ir piktindavosi kuo nors – tada jau aš juokdavausi, o ji burbėdavo, bet galiausiai irgi pralinksmėdavo. Ir dar ji nuostabiai gamina valgyti.

Kartais galvoju, kad su A. mes praleidom daug laiko slapta flirtuodami, tačiau geriausiai mums abiems sekėsi visai kas kita – išklausyti ir nuraminti vienas kitą.


%d bloggers like this: