Posts Tagged ‘Bohumil Hrabal’

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Bohumil Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė“

2016/05/18

Bohumil Hrabal Pernelyg triukšminga vienatvėBohumil Hrabal
„Pernelyg triukšminga vienatvė“
Puslapiai: 303
Išleido: Strofa
Metai: 2003 m.
Tiražas: 1500 egz.

 

Pirmą kartą šią knygą perskaičiau būdamas 13 ar 14 metų, bet tada buvau tikrai per jaunas, kad galėčiau ją tinkamai įvertinti. Vėliau kartais atsiversdavau ją, kai buvau pradėjęs studijuoti, o dabar nutariau perskaityti iš naujo.

„Pernelyg triukšminga vienatvė“ yra dviejų apysakų ir apsakymų rinkinys. Tiek apysakos, tiek apsakymai turi magiškojo realizmo bruožų, tik sakyčiau, kad Bohumilo Hrabalo magiškasis realizmas yra visai kitoks, nei G. G. Marquez’o. Čia mažiau fantastinių elementų, bet daugiau magijos pačiuose veikėjuose – jų asmenybės taip gražiai surėdytos, kad miela malonu skaityti, kartais skaitydamas negali nustoti liautis šypsotis. Dažnai veikėjai yra tragikomiški, jiems būdingi kilniaširdiški ir tuo pat metu niekingi poelgiai, arba – jie gali būti nevykėliai, bet tuo pačiu nuo jų nenusigręžia laimė. Paprastų žmonelių gyvenimai ir juos supanti aplinka Bohumilo Hrabalo tekstuose įgija tiesiog spindi, mane net pavydas aplanko beskaitant kaip tie žmogeliai įdomiai gyvena ir koks jų gyvenimas yra turiningas.

Skaityti tiek apysakas, tiek apsakymus derėtų neskubant, nes po to galima padauginti Hrabalo stiliaus ir nebejusti rašytojo kalbos grožio. Skaičiau šią knygą pasimėgaudamas, neskubėdamas – Hrabalo tekstams reikia atidumo, tai ne trileris, kurį skaitant žūtbūt norisi greičiau sužinoti kas gi yra žudikas; tačiau nesakau, kad rašymo stilius apkrauna, yra sunkiai suprantamas – čia viskas kaip tik taip paprastai skaitosi, kad nejunti jokio nuovargio. Turbūt tai yra rašytojo meistriškumas, ar ne? Čia, aišku, derėtų padėkoti ir vertėjui Vytautui Visockui už puikų vertimą, nors kas aš toks, kad suprasčiau ar vertimas geras, ar prastas? Taip pat atskiro paminėjimo vertas knygos maketavimas – viskas man čia yra tobula.

Ištrauka iš apysakos Ypatingai sekami traukiniai:

„Aš galvojau apie Mašą, kaip mes pirmą kartą susitikome, kai dar dirbau pas kelio meistrą, o tada jis davė mums du kibiriukus su raudonais dažais ir liepė nutepti tvorą aplink visas valdiškas dirbtuves. Maša pradėjo nuo kelio kaip ir aš, stovėjome vienas prieš kitą, tarp mūsų – aukšta vielų tvora, abiem tarp kojų po kibiriuką su rūdis ėdančiais dažais, rankose po šepetėlį, ir tupinėjome vienas prieš kitą, tepėme tvorą, kiekvienas savo pusę, visą laiką akis į akį, o tos tvoros keturi kilometrai, tai mes penkis mėnesius šitaip kasdien vienas prieš kitą stovėjome ir apie viską su Maša šnekėjomės, bet visada mus skyrė ta tvora, jau buvome nudažę du kilometrus tos tvoros, ir vieną dieną aš brūkštelėjau raudonais dažais per vielas ties Mašos lūpomis ir pasakiau jai, kad ją myliu, o ji iš kitos pusės taip pat pabraukė per tas vielas ir pasakė, kad ir ji mane myli… ir pažiūrėjo man į akis, ir mes stovėjome griovyje, tarp aukštų balandų, aš atkišau lūpas ir pro tas dažytas vielas pasibučiavome, o kai atsimerkėme, jos lūpos buvo išteptos raudonais dažais, mano taip pat, ėmėm kvatoti ir nuo to laiko buvome laimingi.“ (p. 29-30).

P.S. 1994 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas lankėsi Čekijoje ir užsuko į mėgstamą Bohumilo Hrabalo aludę tiesiog pasilabinti su rašytoju. Ir jie pasilabino:

bohumilhrabalandbillclintonattheutygrapubprague1994

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas“

2015/07/02

Ištrauka iš Bohumil Hrabal „Aš aptarnavau Anglijos karalių“:

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas, blondinė taip pat gulėjo šalia manęs ir taip pat žiūrėjo į lubas, nei iš šio, nei iš to atsikėliau ir ištraukiau iš vazos bijūnų, išpešiau nužydėjusius lapelius ir kelių bijūnų žiedlapiais nuklojau ratu panelės pilvą, tai buvo taip gražu, kad negalėjau atsistebėti, o panelė kilstelėjo ir taip pat žiūrėjo į savo pilvą, tačiau bijūno žiedlapiai krito, ir aš švelniai pastūmiau, kad ji vėl gulėtų, paskui nukabinau veidrodį ir pastačiau taip, kad panelė matytų, koks gražus jos pilvas, nuklotas bijūno žiedlapiais, ir kalbėjau jai, kaip gražu bus: kada tik beateičiau, čia bus gėlių, aš nuklosiu jomis tau pilvuką, o ji pasakė, kad jai šitaip dar niekada nėra buvę, taip pagerbtas jos grožis, ir prisipažino, kad per tas gėles mane pamilusi, aš pasakiau, kaip bus gražu, kai per Kalėdas priskabysiu eglės skujų ir nuklosiu jos pilvuką tomis šakelėmis, o ji atsakė, kad bus dar gražiau, jeigu nuklosiu jai pilvą amalu, bet geriausia būtų, tuo reikia pasirūpinti, kad virš kanapos palubėj kabotų veidrodis ir būtų matyti, kaip gulime, o svarbiausia – kokia ji graži, kai nuoga su vainiku aplinkui kuokštą, vainiku, kuris keisis su metų laikais, ir gėlėmis, būdingomis tam mėnesiui, kaip tada bus gražu, kai paskui ją nuklosiu ramunėmis ir Marijos ašarėlėmis, ir chrizantemomis, ir astrais, ir spalvotais lapais… ir aš atsikėliau ir apkabinau ją, ir jaučiausi didelis, o išeidamas daviau jai du šimtus kronų, bet ji grąžino, tada padėjau jas ant stalo ir išėjau, ir jaučiausi turįs metrą aštuoniasdešimt ūgio, ir poniai Raiskai padaviau per langelį šimtą kronų, ji pasilenkė prie jų ir žiūrėjo į mane per akinius…“ (p. 15-16).

Apie Skaitymą

2013/02/24

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

Pawel Huelle “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

2012/02/28

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pawel Huelle

“Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

Puslapiai: 144

Išleido: “Baltos lankos“

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Kas pirmiausia patraukė prie šios knygos – viršelio dizainas. Gražus toks, saldus, primena amerikietišką svajonę. Palyginus su lenkų originalaus pirmojo knygos leidimo viršeliu (2001 m.), tai lietuvių knygos leidimas daug gražesnis; aišku, abu leidimus skiria 9 metai, tendencijos knygų dizaine pasikeitė, todėl gal net negražu lyginti šiuos leidimus.

Kitas dalykas, kuris paskatino susidomėti knyga – pavadinime paminėta rašytojo Bohumil Hrabal pavardė. Hrabalas buvo puikus pasakorius, paauglystėj skaityta jo knyga “Pernelyg triukšminga vienatvė“ paliko didelį įspūdį; vėliau ją dar kartą skaičiau būdamas 20+ metų. Hrabalas man toks pat geras pasakorius kaip Jurgis Kunčinas, nors, aišku, skirtumų jie tikrai turi. Vartydamas rankose Pawel Huelle knygą “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ ėmiau ir patikėjau, kad ir šios knygos autorius gali būti geras pasakorius, taigi suteikiau jam progą.

Pagrindinis veikėjas savo vairavimo instruktorei pasakoja savo šeimos istoriją, kuri yra susijusi su automobiliais (daugiausia – Mercedes-Benz). Šeimos istorija neturi nieko bendra su viršelio nuotaika: nors knygos pradžioje pasakotojas seka linksmas istorijas, vėliau jos tampa niūresnės. Rašytojas trumpame kūrinyje apėmė tikrai daug visko – I ir II Pasauliniai karai, lenkų karas su Vakarų Ukraina, Lenkija kaip TSRS valstybė, nepriklausoma Lenkija po komunistinio režimo žlugimo. Skirtingi laikmečiai šiame romane nėra analizuojami, jie kaip fonas, kuriame pagrindinio veikėjo šeimos nariai augo, gyveno ir mirė.

Pasakojamų istorijų nuotaikos nuolatos kinta, primena šį anekdotą:

– Ėmė ir iškrito žmogus iš lėktuvo.

– Oi oi, kaip baisu.

– Bet jis buvo su parašiutu.

– O, tai viskas gerai!

– Bet parašiutas neišsiskleidė.

– Jetus, kaip blogai!

– Bet žmogus krito iš neaukštai.

– Ai, tai nors tiek.

– Ir pataikė į šieno kupetą.

– Tai viskas laimingai baigėsi!

– Ne, nes šieno kupetoj buvo šakės.

Žodžiu, šeimos istorija kaip šeimos istorijos – nėra kuo skųstis, tačiau tai, kaip autorius pasirinko istorijas pasakoti, visai nedžiugina. Pagrindinis pasakotojas beveik viską pasakoja savo instruktorei vairuodamas automobilį, todėl į pasakojamas istorijas nuolatos įsipina tekstas apie tai, ką jis daro su automobiliu (pasuka vairą, perjungia pavarą ir t.t.) + pagrindinis veikėjas karts nuo karto vis kreipiasi į savo numylėtą rašytoją Hrabalą, todėl dažnai sakiniuose pagrindinis veikėjas bendrauja su dviem veikėjais ir dar atiduoda duoklę vairavimo aprašymui. Sakiniai yra labai ilgi (antras knygos sakinys tęsiasi per 3 puslapius, bet nenustebčiau sužinojęs, jog romane yra ir ilgesnių sakinių), todėl perskaitęs sakinio pabaigą jau gali būti pamiršęs, kas buvo parašyta sakinio pradžioje.

Ištrauka, vienas sakinys: “Brangusis pone Bohumilai, taigi būtent tada, kai panelė Civlė ištarė tuo savo nepaprastu, šiek tiek metalinio skambesio balsu – Dieve, kaip jūs pasakojate, – man jau niežėjo liežuvis atsakyti: ką ten aš, verčiau paskaitykite „Vakarines vairavimo pamokas“, ten rasite istorijų, kurias kiekvienam instruktoriui privalu prisiminti prieš miegą ar išvažiuojant su mokiniu į miestą, ten pajusite tą nuostabų mechaninį lyrizmą, būtent ten išdėstyta platoniško instruktoriaus ryšio su mokiniu idėja: juk tai – ne šiaip kokios paprastos pratybos ar kasdienė automobilio priežiūra, įprastas apmokymas, kaip visi kiti, bet vieno kitam pasakojamos nuostabios istorijos, ta žodžio komunija, susiejanti žmones, kad ir kokia būtų jų lytis, politinės pažiūros ir kilmė – tačiau, deja, pone Bohumilai, nepasakiau to, nes man akys iššoko ant kaktos, širdis įstrigo gerklėje, o liežuvis išdžiūvo lyg po tris dienas trukusių kašubų vestuvių, išvydus, kaip panelė Civlė staiga paspaudė greičio pedalą ir ėmė vinguriuoti tarp tų įnirtusių vairuotojų, kaip ji išsklaidė jų minią lygiakraščiu fiatuko snapeliu, o paskui tiesiog paskutinę akimirką peršoko siaurą tarpelį tarp ką tik pajudėjusio iš vietos tramvajaus ir jau lėtai važiuojančio vilkiko; ak, kaip gaila, kad to nematėte, pone Bohumilai, šios jaunutės merginos ir jos mažylio fiato pergalės prieš įsistūgavusių vairuotojų minią ir prieš tuodu baisius macho: tryliktojo tramvajaus mašinistą ir vilkiko vairuotoją, kurie, ką ir kalbėti, tiesiog neteko amo išvydę, kaip mažylis fiatas pravažiuoja jiems pro pat nosį, šio rizikingo šuolio tarp tramvajaus Scilės ir vilkiko charibdės; pone Bohumilai, išties nuostabus dalykas buvo tas proto triumfas prieš masę, tos ironiškos patyčios iš aklo ir kurčio įsiūčio, ak, kaip panelė Civlė ir jos kursantas nušluostė jiems nosis: tralialia, bum čik čik, pabučiuokit mums į subinę, žiopli dėdulės“ (p. 11).

Nesu prieš ilgus sakinius, pats mėgstu rašyti ilgais sakiniais, bet šioje knygoje sakiniai man tikrai per ilgi. Be to tekstas nesuskirstytas į pastraipas, o tai irgi apsunkina skaitymą. Nėra ir jokių skyrių ar dalių – tekstas tiesiog eina, eina nepaliaujamai. Gal dėl visų šių skaitymo nepatogumų knygos paraštės yra padarytos kiek platesnės – galbūt taip bandyta kompensuoti painų tekstą; kita vertus, galbūt taip padaryta tik norint padidinti knygos puslapių skaičių.

Kad ir kokia ta romano forma būtų, knygą perskaičiau greitai (o aš nesu greitai skaitantis žmogus). Pats baisiausias dalykas, nutikęs, kai baigiau skaityti šį romaną, buvo suvokimas, jog galvoje man nieko nebeliko. Perskaičiau knygą, ir tiek. Jokių minčių, jau nekalbu apie tą kartais aplankantį jausmą, kai pasidaro gaila, kad knyga baigėsi. Ir nežinau, ar taip nutiko dėl to, jog Pawel Huelle pasakojo ne itin stiprias istorijas, ar pasirinko man nelabai priimtiną pasakojimo būdą. Mano numylėta lenkų prozininkų porelė Jerzy Pilch ir Witold Gombrowicz lieka draugauti dviese toliau.

P.S. Jeigu kas nors ieškos čia Bohumilo Hrabalo, liks nusivylęs, nes čia jo nėra. Pabaigoje kiek daugiau yra skirta dėmesio jam, tačiau tiek romano pabaiga, tiek visas romanas galėtų būti suvokiamas kaip Pawel Huelle prisipažinimas Hrabalui (ar pasauliui) kaip jis mylėjo ir vertino Hrabalo kūrybą.


%d bloggers like this: