Nueinanti moteris (2016.05.08)

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Fotografija

Tą pakuotę su spausdintuvu atspausdintomis fotografijomis radau savo seno rašomo stalo stalčiuje, nors ieškojau visai ne to – mano tikslas buvo rašiklis.

Šita pakuotė su fotografijomis padėta šalia kitų vokų su laiškais. Kas tuose laiškuose, su metais pamenu vis silpniau. Kaskart, kai juos pavartau, nustembu, kad kažkada trumpai susirašinėjau su merginomis iš Kauno, Šiaulių. Labiausiai pamenu tik merginą iš Marijampolės, jos vardas Agnė. Pamenu tik todėl, kad susirašinėjom ilgiausiai. Vėliau, kai bendravimas nutrūko, buvom kartą susitikę. Agnei patiko mano klasiokas, su kuriuo ji irgi susirašinėjo, o man patiko Agnė – elementarus mokyklos laikų meilės trikampis. Mūsų interesai su tuo pačiu klasioku greitai susikirto ir dėl kitos merginos, tik tąkart viskas gražiai nesibaigė – kuriam laikui tapom priešais.

Kai atidariau pakuotę ir paskleidžiau fotografijas, į galvą kalė seniai užmirštų dalykų lavina. Visos fotografijos susijusios su manimi ir viena mergina, ant jų visų užrašyti įvairūs jos eilėraščiai ar kitokie tekstai. Kada ji man visa tai dovanojo? Bandau prisiminti, bet mano atmintis mane išduoda. Sakyčiau, kad tai įvyko per paskutines Kalėdas, kai dar abu gyvenom Alytuje, tačiau viena fotografija su ant jos išlikusia data tai paneigia – reiškia, tai įvyko kažkada vėliau. Kada? Galbūt per mano gimtadienį? O ką aš jai dovanodavau gimtadienių progomis?

Nieko neprisimenu.

Iš visų fotografijų man įdomiausia ta, kurioje esu užfiksuotas savo kambaryje prie rašomo stalo. Paties stalo nesimato, bet matosi, kas padėta ant jos – knygos, akriliniai dažai, 3 lipnios juostos rulonai, žirklės, peiliukas, skaitmeninis fotoaparatas, plunksnakotis, keli rašikliai, stiklinė su vandeniu, klouno ir juodaodės moters figūrėlės. Klouno figūrėlę padovanojo draugai per 18-ą gimtadienį, moters figūrėlės atsiradimo istorijos visai nepamenu. Skaitmeninį fotoaparatą irgi padovanojo toks žmogus, bet tas aparatas buvo itin prastas, o ir jo atminties kortelė buvo tokia maža, kad joje tilpo tik 32 fotografijos.

Iš knygų aiškiai matau anglų kalbos ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, taip pat įžiūriu Bukowskio Paštą ir Skaitalą, Ken Kesey Skrydį virš gegutės lizdo ir Bruno K. Öijer Kol nuodai veikia. Pastarąją knygą parvežė draugas iš Vilniaus, nes Alytuje jos niekur nebuvo galima rasti įsigyti. Pamenu kaip džiaugiausia ją gavęs, kaip skaičiau ją atsigulęs į lovą iki išnaktų; tai įvyko 11 klasėje gruodžio mėnesį. O štai kiti fotografijoje matomi romanai pirkti jau baigus 12 klasę, praėjus egzaminams – pamenu ne tik vietas, kuriose pirkau tas knygas, bet ir orą bei kur su tomis knygomis vėliau eidavau, kur ir kaip jas skaitydavau.

Fotografijoje taip pat matosi mano kambario siena – ant jos kabo kažkoks Alytaus teatro spektaklio plakatas, tai gali būti Heroinas, tiksliai nepamenu dabar. Šalia to plakato – didelis baltas lapas su užrašytomis dainų tekstų ištraukomis iš dainų, visokiomis grupių ar atlikėjų iškarpomis ir t.t. Tų laikų kambarys amžiams pradingo 2008 metų gruodį, kuomet vieną savaitgalį grįžęs namo radau jį visą suremontuotą: staigmena! pasakė mama.

Pats šioje fotografijoje esu užfiksuotas iš šono. Dėviu baltus marškinėlius, žvilgsnis nukreiptas kažkur į užuolaidas. Esu nesiskutęs, o plaukai ilgi, bet dar ne tokie, kokie ilgi bus vėliau; viršugalvyje jie riebaluoti.

Man keista matyti save iš tų laikų. Koks aš tada buvau? Kokia buvo mūsų draugystė? Pamenu nemažai smulkmenų, tačiau jos nesuformuoja bendro vaizdo, t.y. kiekvienas daiktas šioje fotografijoje turi savo istoriją, bet visos tos istorijos dabar jau nebesusiveda į kažkokią didesnę istoriją. Kartais atrodo, kad tas laikotarpis mano atmintyje kažkoks sugadintas, sulaistytas, išdarkytas, ir man nelemta jo nei prisiminti, nei įvertinti aiškiai, nehiperbolizuojant. Keista, kad šitos fotografijos su merginos tekstais yra vienintelis gausiai išlikęs prisiminimas iš tų laikų, ir kad aš galiu matyti save tik per tos merginos anuometinę prizmę. Ką aš per ją matau?

Kad buvau mylimas ir pats mylėjau.

Keista, kad dalykai, kurie atrodė anksčiau tokie svarbūs, ima ir užsimiršta, pasiklysta tarp kitų prisiminimų, susimaišo. Aš galiu prisiminti dalykus, kuriuos dariau su ta mergina, bet kai dabar išvystu ją fotografijoje, nustembu – aš nepamenu, kad jos akys būtų buvę tikrai tokios. Tuo pačiu tai yra visiškai logiška – viskam yra limitas, todėl nauji dalykai išstumia senus. Aš žinau, kad net tai, kas įvyko šiais metais, su laiku išsitrins, išbluks ir liks tik kažkoks blankus prisiminimas. Vienintelė galima amžinybė su kitu žmogumi yra ta akimirka, kuria jūs kartu dalijatės būtent dabar. Būtent tai akimirkai vykstant tu žinai viską, ką tau reikia žinoti ir tu jauti viską nesumeluotai. Bet koks vėlesnis bandymas prisiminti akimirką bus netikslus.

***

Man labai patinka akimirkos, kai mes paprasčiausiai juokiamės kartu.

Terore

Šeštadienį vakare važiuoju iki autobusų stoties. Ten sutinku V. ir perduodu jai telefono kroviklį, nes buvo palikusi pas mus, kai nakvojo ketvirtadienį. Tada eidamas link koncerto vietos galvoju, kad esu jau ilgai nevalgęs, reiktų kur nors užsukti, tai užsuku į pirmą pamatytą vietą – Čili piceriją Sodų/Šopeno g. kampe.

Picerija beveik visai tuščia, tik kiek toliau sėdi pagyvenęs žmogus, o dar kitame gale sėdi du vyrukai. Didžiausią triukšmą kelia per kolonėles skambanti muzika; užsisakęs skaitau naujienas apie įvykius Paryžiuje.

Kai atneša sriubą, į piceriją užsuka du išgėrę ir garsiai kalbantys vyriškiai, jiems abiems maždaug 30-35 metai. Jie iškart šaukia padavėją, užsisako alaus ir klausinėja ko galėtų gauti prie alaus. Padavėja siūlo sūrio, vyrai nusprendžia užsisakyti keptos duonos. Gerdami alų jie kalba apie kūrvas ir bapkes. Po maždaug dešimties minučių prie jų prisijungia dvi moterys – viena su mažu vaiku, o kita išvaizdi, tik neskoningai apsirengusi. Jos valgo keptą duoną, o vyrai dar užsako bulvių traškučių.

Po to į piceriją užsuka maždaug mano amžiaus porelė – aukštas liesas vaikinas ir stambi mergina. Jie įsitaiso visai šalia manęs, vaikinas užsisako alaus, o mergina – aštrią šeimyninę picą. Vėliau, kai jiems atneša picą, valgo tik mergina, o vaikinas vis ją skubina, kad greičiau valgytų, nes yra daug darbo, o tu man ir taip kainuoji su visom šitom picom. Turint omenyje, kad esame Sodų g., man kyla tik viena mintis – jis yra jos sąvadautojas.

Susimokėjęs išeinu ir pasuku link koncerto vietos. Dar užsuku į parduotuvę nusipirkti ko nors išgerti, ten sutinku tokią pažįstamų porelę. Sustoję prie kasos kalbame apie įvykius Paryžiuje, kai už nugaros išgirstu vyriškį sakantį tai kiek ten žmonių mirė? Atsisukęs išvystu nuolatinį šios parduotuvės klientą – girtą ir smirdantį šlapimu vyriškį, kuris, nepaisant oro sąlygų, visada mūvi šlepetes. Sakau 120-kažkiek mirė, o jis sako man atrodo 129, ir aš nusisuku, nes nenoriu nei jo matyti, nei užuosti, ir kol kasininkė skenuoja mano prekes, kita kasininkė įmuša į kasą vyriškio degtinės butelį.

Koncerto vietoje jaučiuosi be vietos, nors yra pažįstamų, bet aš šiandien be žodžių, be nuotaikos. Prisėdęs ant sofos skaitau apie teroristinius išpuolius per paskutinius du dešimtmečius, o šalia manęs įsitaiso girtas vaikinas. Jis tai atsikelia ir nueina, tai vėl grįžta, kalbina kitus žmones, geria alų, rūko, kartais šūkteli ką nors niekam. Iš kitos jo pusės sėdi maždaug mano amžiaus porelė: jie geria alų, rūko tabaką, laižosi, tada vėl geria alų ir rūko tabaką, ir laižosi – ir viskas sukasi ratu.

Vėliau prie manęs prisijungia draugų porelė, bet aš ir toliau kažkoks ne toks. Kuo daugiau stebiu aplinką, tuo viskas labiau erzina ir žeidžia. Kai galų gale užgroja pirmoji grupė, stebiu vokalistą ir kažkoks juokas ima iš jo perdėtų pastangų šokinėti ir užvedinėti publiką, nors kitu atveju aš sakyčiau, jog taip yra geriau nei būti medžiu ant scenos.

Pertraukos metu nuėjęs prie tualeto sutinku I., ir nors man patinka su ja bendrauti, bet kai ji mane užkalbina, aš visai nenoriu palaikyti pokalbio; tada dar rūkydamas bendrauju su tokiu pažįstamu būgninku, jis klausinėja manęs apie kūrybą, aš kažką ten jam atsakau, bet labiausiai norisi, kad jis nustotų kalbėt, nors iš tiesų net ir tada būtų blogai – greičiausiai mane šiandien žeidžia bet koks žmogus, esantis šalia manęs.

Pradėjus groti antrai grupei pavyksta trumpam atitrūkti nuo savo minčių, reiškia muzika įtraukianti, o tai jau yra šis tas. Bet vos jie baigia groti, iškart noriu bėgti iš tos vietos, todėl su draugų porele išeinam ir iškviečiam taksi. Kai jie išlipa, lieku važiuoti vienas. Kelionė, atrodo, be galo ilga, taksistas nieko nekalba, automobilyje neskamba nei muzika, nei radijas, ir taip nyku man, ir tas nepasitenkinimo jausmas niekaip manęs neapleidžia.

Grįžęs namo nusiprausiu, išjungiu šviesą kambaryje ir kurį laiką sėdžiu ant lovos tamsoje, gerdamas mineralinį vandenį. Galvoju apie visus tuos žmones: apie jaunas merginas, bandančias bent nakčiai nusikabinti vietinius vyrukus, apie vietinius vyrukus, kurie bėga nuo tų merginų, apie gyvenimą sau apsunkinusius žmones, kurie ir toliau jį sunkina, apie moteris, sėkmingai surandančias savo teroristus, apie vyrus, kurie niekaip negali būti ištikimi, nors šiaip labai myli savo šeimą, apie moteris, kurios tai žino ir nieko negali pakeisti, apie tą dalį jaunimo, kuri turi rimtų motyvacinių problemų, nes jai atrodo, kad viskas ranka pasiekiama, todėl iškart tampa nebeįdomu, apie vyriškėjančias moteris, apie moteriškėjančius vyrus, „o ką darys vaikas, paklausiau, o ką darys vaikas?“.

Bet negali viskas būti taip blogai. V. teisingai man rašė: šeima yra dviejų žmonių reikalas ir jie gali nusistatyti savas taisykles. Todėl neturi viskas būti tik taip ir ne kitaip, todėl viskas gali būti kur kas geriau, nei manau.

– – –

Užmigau galvodamas apie gyvenimą su nuostabia moterimi.

Rugpjūčio barai

Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.

Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.

Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.

Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.

Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.

Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.

O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.

Kartais būna žmonės, būna žmonės,

„hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“

– – –

Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.

Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.

Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.

Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.

„klausausi
tykiam ištuštėjusiam būste
girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis
jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo
ir tavo nebuvimas apsunksta
tvyksteli ir susminga gilyn“

Net jei viskas pasibaigia

Vėl atrandant alkį

Buvau mokomas nenorėti to, ko negalima, buvau mokomas negeisti to, kas man nepriklauso, buvau mokomas žinoti savo vietą ir jos laikytis, buvau mokomas dėvėti pilką, dėvėti pilką ir nesvajoti apie tai, apie ką man svajoti negalima – ir taip nuo vaikystės.

Manau, jiems pavyko – užaugau vidutinišku žmogumi. Vidutiniškas visu gražumu, pilkas iki negalėjimo. Vienintelis dalykas, kurio neišmokau, kurio niekaip nepajėgiau įsisavinti – nenorėti nuostabios moters.

Pirmoje klasėje mylėjau savo šokio partnerę, nors ji buvo visa galva už mane aukštesnė. Daug vėliau pamilau vieną klasiokę, kurią tyliai ir kantriai mylėjau trejus ar ketverius metus. Ji buvo mokyklos gražuolė, tu supranti apie ką aš kalbu: ta, kuriai visi bernai rodo dėmesį, ta, kuri yra tiek graži, kad net verkti norisi dėl viso to grožio, ta, apie kurią tu galvoji masturbuodamasis, ir ji ta, apie kurią daug daugiau laiko galvoji romantiškai, o ne masturbuodamasis. Ir ji tokia maloni, kad net nedaužo kitų širdžių, nes visi vyrukai jas patys susidaužo dar prieš pasakydami jai pirmąjį „labas“.

Rašiau jai laiškus, kurių niekad neišsiunčiau, rašiau dainas ir eilėraščius apie mūsų amžiną meilę, kurių niekad neparodžiau, klausydavau romantiškos muzikos ir svajodavau apie mūsų pirmąjį bučinį, kurio taip ir nebuvo. Man negaila, nė kiek. Visą tą laiką jaučiau, kad neturiu jokios teisės ją mylėti, kad ji skirta kažkokiam kitam pasauliui, aukštesnei klasei, ir jokie gražūs batai (o aš labai dažnai nešiojau negražius batus) man nepadės.

Tas jausmas, kad esu per prastas, mane lydėjo nuolatos, o baisiausia, kad einant metams aš įsižiūrėdavau vis nuostabesnes merginas, tas iš kito pasaulio, o dar kartais nutikdavo ir taip, kad su jomis pradėdavau draugauti. Mane iš proto vesdavo jų akys, plaukai, kojos, tai, kaip kvepėdavo pagalvė po jų apsilankymo, mane iš proto vesdavo jų keisti nutylėjimai, vėlyvu metu gaunamos žinutės iš neaišku kieno, jų praeitis, kurioje manęs nebuvo taip pat geldavo, bet kad ir kaip bebūtų, aš negalėdavau palikti jų, nes jos buvo aukštesnės klasės, niekas nuo tokių pats neatitrūksta savo noru. Ir būdavau tada laimingas ir nelaimingas tuo pačiu metu, nes nuotaikos mainydavosi ir aš tarsi laukdavau kada mane aplankys meilės budelis ir nukirs man galvą. O jis visada pasirodydavo, anksčiau ar vėliau kalavijas iškildavo virš mano galvos ir tada būdavo daug kraujo.

Po kelių tokių mirčių bandžiau ateiti į protą, ieškojau kažko labai žemiško, kad mažiau skaudėtų, jeigu ką, bet su žemiškomis merginomis vis tiek nebuvau laimingas. Man norėjosi trumpo skrydžio, net jeigu jis baigiasi ilgu, skausmingu kryčiu, ir nieko negalėjau padaryti, todėl anksčiau ar vėliau visos paprastos, tikrai geros moterys likdavo šone, o aš toliau ieškodavau nuostabios moters, kuri atneš man mirtį.

Deja, su amžiumi ateina tam tikra patirtis. Imi geriau suprasti tam tikrus dalykus apie save, pastebi besikartojančius scenarijus, nors labiausiai, aišku, galvoji, kad pradedi suprasti kitus. Todėl kai pagaliau supratau, kad aš pats ir esu meilės budelis, nustojau geisti. Tai įvyko po vieno išsiskyrimo, kurio priežastis nepabijojau sau įvardinti tik po labai ilgo laiko, ir tada, štai tada jau sustojau.

Nustojau geisti sutikti nuostabią moterį, aš bijojau nuostabių moterų daug stipriau nei geidžiau jų. Viskas pasidarė kažkaip nelabai svarbu; leisdavau moterims praeiti pro šalį, jaučiausi žemiau nulio, nustojau žiūrėti joms į akis, ir net tos mažytės svajonės, kurios dar kartais aplankydavo, būdavo saugios, nes jaučiausi nenusipelnęs, nusikaltęs ir negalintis nei ką nors joms duoti, nei iš jų ką nors gauti. Aš nenustojau pastebėti nuostabių moterų, nes jos buvo ir universitete, ir darbe, bet aš su jomis buvau labai atsargus, aš neišsiduodavau net pats sau, jog jos nuostabios, ir per tam tikrą laiką išmokau bendrauti su nuostabiomis moterimis paprastai. Galėdavau pasakoti joms savo atviras istorijas, klausytis jų išsipasakojimų, kartu nusigerti ar ilgai šokti, tačiau jau nebenorėjau jų, netgi įpratau laikyti jas tiesiog draugėmis, ir tiek.

Nebežinau, kiek laiko taip pragyvenau. Bet neseniai ėjau į vieną iš tų pasimatymų-susipažinimų, tik skirtingai nei anksčiau, ėjau jaudindamasis, nes žinojau, kažkokiu būdu negalėjau atsikratyti nuojautos, kad tai bus nuostabi moteris. Ir ji tokia ir buvo, ir toks švelnus jos veidas; bet mane po to kankino kažkoks baisus nusivylimas savimi, atrodė, kad šitiek metų praleidau veltui, praleidau bijodamas, ir kad aš leidau savo rankoms likti nenaudojamoms, leidau savo širdžiai mušti dūžius veltui, ir kad akis užpyliau ta pilka, kurią mylėti mane taip mokė nuo pat jaunystės.

Sunku paaiškinti, kas man atsitiko po tos pažinties su nuostabia moterimi, gal pasimaišė protas, ar kaip, bet pirmiausia pajutau, kad atsirado kažkoks geismas jausmui. Kad noriu žavėtis, grožėtis, bučiuotis, mylėtis, noriu garsiai juoktis, noriu liūdėti vienas, jei jau prireiks, bet svarbiausia, kad jausmas būtų tikras. Suprantu, kad keistai skamba, ypač žinant mane, bet taip jau yra.

Todėl šiek tiek nustembu, kai vieną savaitę rytais mane pradeda lankyti nauja seksualinė fantazija, ir aš galvoju o kas toliau?

Todėl dar labiau nustembu, kai seksualinė fantazija persikelia į sapnus su viena pažįstama, ir aš prabudęs vis nusišypsau, galvodamas kaip šitiek laiko sugebėjau nuslėpti tai, kad ta mergina visada mane keistai traukė fiziškai?

Todėl kai ketvirtadienį einu netikėtai išgerti alaus su Rū, ir mes jau geriam ne pirmą ir ne po antrą alaus, aš sėdžiu laimingas ir nustebęs, nes taip nuostabu, kad mes kartu turim tiek apie ką kalbėtis, nors esam beveik nepažįstami, ir kad ji tokia graži, tokia klasiška, kartu tokia su broku, bet o kuris iš mūsų nepažeistas, ką? Ir po daug laiko aš štai taip sėdėmas priešais kitą žmogų galiu žiūrėti jam tiesiai į akis, ir kaip gražiai ji vis užkiša plaukų sruogą už ausies, negaliu, o jos akys ir skruostai labai gražūs. Neturiu jokių intensijų jos atžvilgiu, aš tiesiog žaviuosi ja, taip seniai jaučiau tą jausmą, kai galiu grožėtis mergina; bet neslėpsiu, man patinka, kad ta mergina, su kuria vis prasilenkiam kitame koridoriuje, žiūri į mane ir šypsosi, man patinka, kai mūsų žvilgsniai susitinka, atseit vis netikėtai, bet šįvakar aš su Rū, šįvakar aš su Rū ir nežadu nieko keisti.

Todėl kai penktadienį einu į tą patį barą išgerti su draugais ir vėl matau tą žavią merginą iš vakar, ir mūsų žvilgsniai vėl nuolatos susitinka, aš nebesistebiu. Man patinka kaip ji linguoja klubais stovėdama prie stalo futbolo stalo, patinka jos didelės akys ir storos lūpos, ir aš randu progą ir nueinu pakalbinti ją. Pokalbis visiškai nesusiklosto, niekas iš esmės nesusiklosto, bet aš nueinu su šypsena veide – aš pabandžiau, bravo, žemė nenustojo suktis, viskas yra gerai.

Todėl kai šeštadienį būdamas su kitais draugais netikėtai sutariu susitikti su tokia mergina, su kuria jau kurį laiką noriu susipažinti, ir mes vis nesėkmingai ieškom kur pašokti naktį, aš visai nesijaudinu, kad ji atrodo šitaip gražiai su ta taškuota suknele, man gražu žiūrėti į jos dideles akis, ir jos skruostai gražūs, nesijaudinu ir dėl to, jog ji neatitinka mano galvoje susikurto įvaizdžio apie ją, bet ji ne pirma ir ne paskutinė, viskas yra gerai.

Todėl kai būdamas festivaly palapinėj atsigulęs žiūriu į labai gražų mergaitės veidą, aš jaučiuosi maloniai, jaučiuosi gerai, nes kas gali būti seksualiau už veidą? Ir man patinka liesti jos skruostus, uždėti delną ant jos ištempto kaklo, vesti pirštu per jos lūpas, matyti kaip tos lūpos prasiveria ir pradeda jį čiulpti.

„tu tikrai kažką man davei
aš nemeluoju apie tokius dalykus“

Bruno K. Öijer

„Ir aš žinau jog ir tu alksti“

Po to kieme įsijungia žibintai, ir pro mano kambario langą kartu su vakaro gaiva pradeda sklisti oranžinė spalva.

Gyvenu taip, kad, atrodo, nėra apie ką rašyti.

Prabundu, atsikeliu, nusiprausiu, dabar dažniausiai nepusryčiauju, apsirengiu marškiniais, užsimetu švarką ir išeinu į darbą. 07:52 jau būnu prie darbo, rūkau stebėdamas kitus žmones, einančius į šalia esančias kitas darbovietes. Po to dirbu: skambinu klientams, skaičiuoju sąmatas, skirstau darbus, skambinu tiekėjams, priimu arba palydžiu krovinius. Jei išeina, pavalgau, jei ne – nesvarbu; užtat rūkau dažniausiai tris kartus darbo metu. Grįžęs namo pavalgau, o po to aš a.) žiūriu kokį nors serialą; b.) važiuoju groti kartu su draugu; c.) galvoju apie darbą. Labiausiai patinka, kai groju su draugu, ir nėra nieko šlykščiau nei grįžus iš darbo galvoti apie darbą.

Dar yra ta mergina, kuri man rodosi prancūziška (pastaruoju metu nebesuprantu kodėl aš taip viską sieju su Prancūzija) – jauna, melancholiška, seksuali kažkokia keista prasme. Kiekvieną kartą, kai pamatau ją, galvoje kažkas klikteli, mintys pasileidžia kurti nevaržomas fantazijas, kuriose viskas tarp manęs ir jos galiausiai baigiasi seksu. Įsivaizduoju mus kartu, turinčius daugiau metų – ji dar tik baigia studijas, o man jau virš trisdešimties; ji negali nuspręsti, kuo nori būti, o aš jau susitaikęs su tuo, koks žmogus esu; ji susidomi budizmu, o aš bandau nuslėpti, kad esu viskuo nusivylęs.

Manau, kad su ja galėtume būti prancūziška porelė.

Kartais tiesiog būna tokios merginos, kurios kažkodėl tave domina tarsi tik dėl vieno dalyko, ir nieko čia turbūt nepadarysi. Bet susitaikyti su tuo nelengva, nes kažkaip, nežinau. Sunku pripažinti, kad ji tave traukia tik vieno. Ir tuo pačiu neišeina apgaudinėti savęs bandant įteigti pačiam sau, kad ji tave domina kaip asmenybė, ir tu turi visokių gilesnių intencijų jos atžvilgiu.

Nors kartais galvoju, kad išvis nėra jokių gilesnių intencijų, tik noras mylėtis, bet ši mintis ilgai neišsilaiko, nes po to būtinai atsiranda mergina, kurią rimtai įsisvajoju.

Vienintelė mintis, neduodanti ramybės šiuo metu – kodėl pastaruoju metu dažniau geidžiu nei įsisvajoju? Galbūt tai susiję su per patirtį išaugusiu savisaugos jausmu – geisti skauda mažiau nei įsisvajoti. Arba galbūt su laiku aš tiesiog pragmatiškesnis tampu. O įdomiausia tai, kad atsiradus galimybėms patenkinti primytyvų poreikį, staiga many viskas ima ir persiverčia. Galiu visą vakarą flirtuoti su bet kuo, tiesiog dėl to, kad man taip norisi, ar kad man tokia nuotaika, ar kad patinka šiek tiek pamanipuliuoti kitu žmogumi, kai matai, kad gali, bet vos tik pamatau, kad kažką galiu daugiau nuveikti, man iškart to nebesinori. Aš žinau, kad tuštybės vakarą mane supančioje aplinkoje nėra nė vienos merginos, su kuria aš iš tiesų norėčiau pasimylėti. Nes pasimylėti man niekada nebuvo tik permiegoti, pasimylėti apima kur kas daugiau, ir visų pirmą – pasitikėjimą kitu žmogumi.

O kuo tu gali pasitikėti šitam nepažįstamųjų bare? Ir kuo tu gali pasitikėti tarp apgirtusių žmonių, kurie pasiliko dar kuriam laikui po koncerto?

1.) Aukšta liesa mergina iš mano gimto miesto, dėvinti suknelę.

2.) Mergina su miela nosimi ir didelėmis akimis.

3.) Gražiai pasidažiusi tamsiaplaukė, kurios klausiu ar ji kartais nedaro tatuiruočių (pasirodo klystu – nedaro).

Nė viena iš jų.

Kažkur yra ta, kurios taip niekad ir nesutinku. Kartais atrodo, jog jaučiu jos paliktą kvapą, matau jos pėdsakus. Iš baro į barą, senamiesčio gatvelėse, kiemuose, kuriuose galima girdėti kaip namų gyventojai miega – mes nuolatos prasilenkiam erdvėj ir laike.

Ne tai, kad aš noriu liūdno ar melancholiško gyvenimo, bet, nuoširdžiai kalbant, perdėtai linksmi ir pozityvūs žmonės man kelia siaubą. Todėl taip, prisipažinsiu – noriu tykaus ar melancholiško gyvenimo ;)

„Ir tavo nebuvimas apsunksta“

Kad nelaimėjau Pirmosios knygos konkurse, sužinojau sėdėdamas su kolege automobilyje. Tai buvo tas trečiadienis, kai lijo visą dieną.

Atvykome pas klientą ryškiai per anksti, todėl kurį laiką sėdėjome automobilyje. Abu žiūrėjom savo feisbuko srautą, kolegė kartais ką nors murmėdavo panosėje, o aš skrolinau tyliai, kol galiausiai pamačiau naujieną – paskelbti Pirmosios knygos konkurso laureatai.

Gyvenime būna, kad kažką nujauti, bet tik miglotai, apie tai net nesusimąstai rimtai. Taip itin dažnai būna žmonių santykiuose – jie būna kartu, kažką veikia, bet ateina diena, kai jie ima ir staiga išsiskiria. Bet žodis „staiga“ yra melagingas, nes niekas nevyskta staiga ir be jokios priežasties. Mintis, kad kažkas tarpusavyje negerai, kirba ilgai žmonių galvoje, ir tik susiklosčius tam tikroms netikėtoms aplinkybėms įsijungia kažkoks paslėptas mygtukas, kurį jie nuspaudžia ir pasako – viskas, skiriamės.

Todėl kai pamačiau tą naujieną, dar jos neatsidaręs, nieko neperskaitęs, pajutau, kad nelaimėjau. Taip jau buvo, kad aš tikrai tikėjau, jog laimėsiu – tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu, kad tuo tikėjau. Parengiau rankraštį, pridaviau, draugai nuolat klausinėjo kaip ten kas einasi, aš vis sakydavau, kad dar nėra rezultatų. Bet vėliau kažkas pasikeitė, gal po kiek laiko supratau, jog nerašau taip, kad vertėtų spausdinti, ar kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nėra ta leidykla, kuriai aš parankus.

Sėdėjau kurį laiką automobily jausdamas ne tiek liūdesį ar nusivylimą, kiek nemalonų jausmą, kad dabar visiems, kas teirausis kaip man sekasi šiame konkurse, turėsiu atsakyti, kad nelaimėjau. O aš pratęs laimėti, ar gal tikslaiu būtų sakyti – pratęs, kad man sektųsi.

Po kurio laiko išlipom su kolege ir nuėjom susitikti su būsimu klientu. Bendravom su juo, ir man iš galvos išgaravo mintys apie nelaimėtą konkursą.

– – –

Šiuo metu daug laiko praleidžiu būdamas ne namie. Net kai buvo savaitės trukmės atostogos, nuolat kažką veikiau, kažkur ėjau. Su draugu E. pradėjom repetuoti, tai tris dienas iš eilės rinkomės groti kartu. Grojimas yra įdomus, bandymai sukurti kažką kartu – sudėtingas, bet malonus procesas. Mano galvoje dabar labai daug idėjų, susijusių su grojimu. Keista, bet po tiek daug laiko paėmęs gitarą į rankas tvarkausi su ja kur kas geriau nei 2007-2009 metais, kai imdavau gitarą į rankas beveik kas antrą dieną ir turėjau geresnes sąlygas groti ja nei dabar.

Iš to, ką parašiau aukščiau, nereikia susidaryti nuomonės, kad moku groti gitara.

– – –

Darbe susiklostė tokia situacija, kad mūsų skyriaus vadovė nusprendė išeiti iš darbo. Ji pasakė, kad man bus pasiūlyta užimti jos vietą ir aš pasakiau, kad tikrai nenorėsiu eiti jos pareigų. Ir kai tik tai pasakiau balsu, nutiko kažkas keista – pradėjau galvoti ar galėčiau eiti skyriaus vadovo pareigas, ir kuo daugiau galvojau, tuo labiau mane ėmė dominti ši idėja. Taigi, kai galiausiai įvyko pokalbis su direktore šiuo klausimu, aš pasakiau, kad norėčiau pabandyti.

Rytoj bus pirmoji mano, kaip skyriaus vadovo, diena. Turiu du mėnesius, kad įrodyčiau, jog galiu eiti šias pareigas. Įrodyti noriu visų pirma ne direktorei ar kolegėms. Skyriaus vadovo pareigos reikalauja itin didelės atsakomybės – būtent tai, ko man kartais taip trūksta -, taigi norisi sau pačiam įrodyti, kad galiu būti atsakingas. Kad turiu drąsos prisiimti atsakomybę, kad galiu ją prisiimti ir pasakyti sau: aš tave gerbiu, nes tu nebėgi nuo atsakomybės.

Aš turiu daug draugų, kurie nuo jos bėga, ir aš pats nuo jos bėgu. Bet bėgti – nevyriška.

– – –

Sekmadienį dariau tortilijas, pripjausčiau visokių daržovių ir dėjau, dėjau į tas tortilijas kiek tik tilpo, ir pašildžiau, ir valgiau po to – buvo skanu, tik antroje tortilijoje buvo kiek per daug garstyčių, šiek tiek per aštru buvo.

Tada žiūrėjau paskutinę serialo The Office (US) seriją, ir buvo taip… Jaučiausi laimingas ir kartu liūdnas. Liūdnas, nes serialas baigėsi, laimingas – nes džiaugiausi už tuos veikėjus, prie kurių taip pripratau.

Šitą serialą buvau pradėjęs žiūrėti dar kai studijavau universitete. Jis man labai patiko, tačiau viena iš pagrindinių veikėjų buvo tokia panaši į merginą, dėl kurios tuomet tikrai buvau pametęs galvą ir kuri turėjo vaikiną, ir kad ir kaip su ja būdavo gera, ir kad ir kaip gražiai svajojau apie tai, kaip mes galėtume nugyventi gyvenimą kartu, žinojau, kad to nebus, nes, nepaisant visų tuometinių nesutarimų su savo vaikinu, ji buvo nusprendusi su juo likti toliau kartu. Taigi nustojau žiūrėti The Office (US), nes toji aktorė buvo per daug man panaši į merginą, kurią buvau įsisvajojęs. Tik dabar, kai praėjo milijonas laiko nuo tų dienų, galėjau ramia širdimi žiūrėti šį serialą toliau. Nesakau, kad ta aktorė nebepriminė tos merginos, nes tikrai priminė, bet manęs tai neliūdino; beje, ta mergina šią vasarą išteka – linkiu jai kuo didžiausios laimės su tuo (pačiu) vaikinu.

– – –

Išėjęs iš parduotuvės sustojau prie pėsčiųjų perėjos, šviesoforas rodė raudoną. Laukėm trise – aš, pagyvenęs vyras ir senutė. Pagyvenęs vyras, pamatęs, kad automobilių nėra, drąsiai žengė į gatvę ir ją sėkmingai perėjo. Pastebėjau, kad senutei irgi kirba mintis eiti per gatvę degant raudonai. Ji vis dairėsi, ir dairėsi, ir dar taisėsi savo sijoną. Aš irgi pradėjau dairytis, kad įsitikinčiau, ar nėra automobilių, jei jai tikrai šautų į galvą eiti per raudoną. Neslėpsiu, pats irgi einu per raudoną, kai galiu, bet šįkart nenorėjau to daryti, nes jaučiau, kad turiu pasirūpinti senute.

Kai pagaliau užsidegė žalia, man atlėgo, ir mes kartu pradėjom eiti. Ėjau sau lėtai, kad per daug neatitrūkčiau nuo senutės, nes maža kas.

– – –

Šį mėnesį suėjo 12 metų nuo pažinties su mano muzikine meile – grupe Deftones. Prieš 12 metų jie išleido savo ketvirtą albumą, kurį klausiau vieną naktį (kurdamas lietuvišką svetainę apie nu metal stiliaus muziką!) ir supratau, kad girdžiu kažką nuostabaus. Įdomu tai, kad iki tol buvau girdėjęs kažkiek jų dainų, bet būtent tas albumas privertė pasiklausyti jų muzikos atidžiau.

Per šiuos 12 metų mano santykiai su šia grupe buvo įvairūs – žavėjausi ja, mylėjau ją, nusivyliau ja, vienu metu net maniau, kad mūsų keliai visam laikui išsiskyrė, bet po to vėl kažkaip suartėjom.

Kas sunkiausia tokioje ilgoje meilėje? Turbūt tai, kad kartais tampi vienu didžiausių grupės kritikų, kuomet nauji grupės albumai ar koncertai neatitinka ne tiek tavo lūkesčių, kiek pačios grupės kadaise pasiektos kokybės kartelės. O įdomiausia tokioje ilgoje meilėje atrasti nuklausytose dainose kažką naujo – tai kokį garsą, kurio anksčiau negirdėjai, tai pergalvoti dainos tekstą ir susieti jį su visai kitais dalykais, nei kad anksčiau siejai.

Meilė žmogui ir muzikos grupei panaši tuo, kad be kompromisų ji neįmanoma.

– – –

Bet kartais, kartais taip norisi turėti kam pasakyti – ei, aš išmokau groti tos ir anos dainos rifą, ei, šiandien su E. sekėsi gerai repetuoti, paklausyk šitos įrašytos ištraukos; arba kad kas nors pasakytų ačiū, buvo skanu, net jei mano gaminti makaronai su saulėj džiovintais pomidorais ir nebuvo labai skanūs.

Man vis neišeina būti vienam – kad ir kokios mano pareigos, kad ir kiek džiaugsmo suteikia pomėgiai.

Juodoji liepsna

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Kai prie baro nusipirkau alaus ir apsisukau eiti, pamačiau K. stovinčią vieną. Ji šyptelėjo, bet mačiau, kad jai kažkas ne taip.

Priėjau, ir mes pradėjom kalbėtis. Ji kalbėjo ir kalbėjo apie meilę, vis klausė kodėl viskas taip yra sudėtinga, ir aš neturėjau jokių argumentų jos liūdesiui, jokių argumentų jos ašaroms. Būnant vyru vienas labiausiai pakertančių dalykų yra matyti verkiančią moterį. Tai tragiška, nes nėra nieko, ką tu gali padaryti, kad tai baigtųsi. Ir aš labai norėčiau išgydyti K. liūdesį, sielvartą ar net ilgesį, bet aš pats sergu visais šiais dalykais.

hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

Norėjau pasiūlyti jai pabėgti iš koncerto, kur aplink tiek daug laimingų žmonių. Įsivaizdavau, kad galėtume važiuoti pas mane, aš ją paguldyčiau ir apklostyčiau, paskaityčiau Rikiki nuotykius arba tiesiog pabūčiau šalia, kol baigsis jos naktis. Bet nesupratau, ar toks pasiūlymas būtų adekvatus ir tinkamai suprastas, todėl nutylėjau.

hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti

Man irgi yra buvę tokių naktų. Kai atrodo, jog gyveni ramiai ir viskas tau gerai, kurį nors vakarą išeini kažkur su draugais ir staiga pamažu viskas pradeda griūti, tau į galvą lenda nykios mintys ir tu nebesugebi džiaugtis draugų kompanija. Šypsaisi, bet šiek tiek dirbtinai, juokiesi, bet tik todėl, kad nesinori parodyti kitiems, jog tau kažkas negerai. O blogiausia, kad tu pats nesupranti, kas tau yra blogai. Tiesiog yra tas jausmas – kad kažkas ne taip.

Ir kai žvalgaisi bare, kavinėje ar gatvėje į žmones, tu jauti, kad kažkas ne taip. Matai moteris ir vyrus, kurie ieško vieni kitų, bet iš šono žiūrint tau atrodo, kad jie nepataikė – iškart matosi, kad kažkas negerai. Niekaip negali suprasti, kas negerai, bet jauti tai visa širdimi, jauti, ir tau neramu, kad šitiek daug žmonių – ir šitiek daug vienatvės. Arba – nerealizuotos meilės.

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį

Per vieną iš tokių naktų ir susipažinau su K. Tą vakarą mane viskas pamažu liūdino, kol pradėjo net gelti, ir kai jau atėjo laikas skirstytis namo, pasiūliau draugams dar užeiti į Pogo po vieną alaus. Žinojau, kad galiu ją ten sutikti, ir vos tik ten įžengiau, iškart pamačiau ją. Susipažinom; jos balsas nuostabus, o tai, kad ji keistai taria raidę R, atrodė išvis pasakiška. (Trumpas nukrypimas: moterys vyrus žavi dažniausiai ne krūtine, užpakaliu ar pūstomis lūpytėmis, o tuo, apie ką gal net pačios nesusimąsto.)

Tai buvo prieš metus. O šįvakar ji jaučiasi vieniša tarp visų, ir aš niekaip negaliu jai padėti. Ir vienatvė susijusi ne tiek su ja, kiek su šiaip vienatve kaip jausmu, supratimu, kad žmonėms sunkiai sekasi mylėti ir būti mylimiems. Ji sako: juk meilė svarbiausias dalykas gyvenime. Ir kad ir kiek galėčiau jai prieštarauti, šįkart to net nedarau, nes žinau, kad giliai viduje mąstau taip pat.

hey angele, tu man labai daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

Jai dvidešimt vieneri, ir ji pajuto tą sunkiai nusakomą liūdesį. Man irgi buvo tiek pat, kai netikėtai suradau savąjį.

Tu turėjai baltus sparnus

Atėjo metas dirbti pas vieną klientą, taip atsidūriau Liepkalnio gatvėje. Toloka, bet kad jau nauja aplinka, tai visai įdomu.

Ofisas didelis, labai daug vyrų. Jie dažnai keikiasi, matyt, kitaip negali, matyt, to reikalauja vyriškumas. Man neįprasta dirbti tokioje aplinkoje, kai aplink visi zuja ir zuja, bet ką padarysi. Užtat leisdamasis laiptine prilėtinu žingsnį ir žiūriu į į oro uostą. Anksčiau nesu jo matęs iš vidinės pusės, iki šiol jis man asocijuodavosi tik su paradiniu įėjimu, nieko daugiau. Dabar gi matau nusileidimo taką, pievas.

Kai kažkuriuo metu išeinu į lauką, atrodo, kad užuodžiu cukrinę vatą. Tai apgaulė, žinoma, bet aš nieko prieš.  Einu į stotelę, laukiu 19 autobuso, dar niekad nesu juo važiavęs. Sulaukęs įsėdu ir atsiverčiu James Joyce apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“. Pasiekęs stotį išlipu. Oras atrodo neblogas, laiko irgi į valias, taigi nusprendžiu eiti pėsčias iki poliklinikos. Ten susitvarkau reikalus ir einu link stotelės, nors nesu apsisprendęs, ar tikrai noriu važiuoti namo. Kol einu, pravažiuoja man tinkantis troleibusas, ir tada tvirtai nusprendžiu, kad prasieisiu gatvėmis.

Sutik mane mieste, kur gatvės jungiasi į jūrą, ir jei aš netyčia panerčiau, palauk manęs ant kranto.

Naugarduko gatvėje užeinu į alkoholinių gėrimų ir maisto parduotuvę, kurią esu daug kartu pastebėjęs. Apsidžiaugiu, kai pamatau, kad joje yra latviškų ledų „Pols“. Susimoku ir išeinu, šviečia saulė, oras geras, leidžiuosi žemyn Naugarduko gatve. Dvi mergaitės, einančios priešais mane, žiūri į mano ledų porciją – pažįstų tą žvilgsnį ;)

Priėjęs Trakų stotelę nusprendžiu dar paeiti, netgi sugalvoju, kad pagaliau reikia nusipirkti naują vilniečio kortelę. Žmonių gatvėse nedaug, dabar 16.40h. Prie Salomėjos Nėries gimnazijos kažkoks vyrukas groja gitara ir smagiai dainuoja ispaniškai, matau kaip per kelis metrus nuo jo prisėda mergina su kavos puodeliu. Dabar ji išsitraukia cigaretę; šilumos ieškanti širdis.

Sutik mane mieste, kur stogai dega amžina ugnimi, ir jei aš netyčia nusileisčiau ant žemės, pašauk iš viršaus.

Artėdamas link Vilniaus gatvės galvoju, kad jau ruduo, kad jau viskas, po vasaros, nors, atrodo, dar taip neseniai visi leipo nuo karščių. Bet ruduo visada pasirodo netikėtai, vieną dieną tiesiog imi ir pajunti jį – išėjęs šlapias iš vonios pajunti kažkokią vėsą bute, arba išėjęs ryte į darbą supranti, kad derėjo apsirengti šilčiau, o ir saulės spinduliai jau krenta kitaip. Ruduo ne metų laikas, tai žmogaus būsena.

Užeinu į kioską, kuriame galima įsigyti vilniečio kortelę. Priešais mane eilėje būsimos pirmakursės, bent jau taip iš šono atrodo. Jos perka korteles ir daug klausinėja kaip čia kas. Po to ateina mano eilė, aš irgi perku kortelę, tuo pačiu papildau ją mėnesiniu bilietu. Mano pirmasis mėnesis, įsigytas be studentiškos nuolaidos. Išėjęs iš kiosko sustoju ir bandau ištraukti kortelę iš pakuotės, pastebiu, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Kažkodėl pasijuntu nejaukiai – tarsi vėl būčiau pirmakursis, atvykęs ir bandantis surasti savo erdvę ir žmones šiame mieste.

Tik kai įsėdu į autobusą, nemalonus jausmas praeina. Važiuoju sau su krūva nepažįstamų, kurie yra beveik prigludę vienas prie kito, ir čia nėra jokio intymumo. Tik drabužiai, prakaitas ir akys, bandančios nepagauti kitų žvilgsnių. Nes visgi nieko nėra intymesnio už žiūrėjimą vienas kitam į akis.

Apsiginkluoju šypsena, tikėdamasis, kad greitai mus skirs tik širdies dūžis.