Posts Tagged ‘buitis’

“He Got Mad, Tiresome“

2012/08/22

Ėjau iš darbo ir pradėjo lyti. Buvo keistai malonu. Žiūrėjau kaip kiti žmonės slepiasi kur tik gali. Po minutės lijo dar stipriau, aš pradėjau šypsotis. Toks malonus šiltas lietus. Perėjau gatvę ir pasukau link savo namų. Kiemuose visi bėgo link savo laiptinių, o aš toliau ėjau iš lėto ir šypsojausi. Ar aš kada nors galėjau pagalvoti, jog vieną dieną eisiu sulytas, bet su šypsena? Ne, aš niekada taip negalvojau. Buvau niurzga kaip ir visi šie žmonės, kuriuos dabar matau.

Grįžęs namo nusiaviau šlapius batus, nusirengiau marškinėlius ir džinsus. Rankšluosčiu išsišluosčiau galvą, pažiūrėjau į veidrodį – štai stovi žmogus, kuriam tuoj sueis 25 metai.

Šiandien jis turėjo atsikelti 06:20, tačiau iš lovos išsiropštė tik 06:50. Jis nespėjo pavalgyti, tačiau spėjo nusiprausti, apsirengti, išsivalyti dantis ir išeiti į darbą. Darbe jis dalyvavo trumpame susirinkime, kuriame kartu su savo kolegomis klausėsi švelnios kritikos. Vėliau jis akivaizdžiai kritikavo savo vadovę, nes ji suerzino jį, parengusi komercinį pasiūlymą su daug loginių, korektūros klaidų ir išsiuntusį jį jo vardu. Deja, įmonės direktorė į tai niekaip nesureagavo. Po susirinkimo jis dar šiek tiek pasitrynė ofise ir išėjo pas savo koleges į kitą darbo vietą. Ten jis surašė maždaug 500 kasos aparatų juostų, numeravo bylas ir susipažino su kaimynystėje dirbančiu vyriškiu, kuris gamina papuošalus iš akmens. Vyriškis jam parodė dar ir akvariumą su žuvytėmis, ketino parodyti ir lietuviškas salamandras, tačiau jos buvo pasikasusios giliau po žeme. Per trumpą susipažinimą jie dar aptarė amadinų patelių mirtingumą, sutarė kartu pirkti tualetinį popierių į bendrą tualetą, ir tada jau atsisveikino.

Dabar jis grįžo į butą, į kurį be jo šią savaitę niekas negrįžta, nes jo kambariokas atostogauja savo gimtinėje. Diena iš dienos jis eina į darbą, grįžta namo, valgo, užsiima menkniekiais (pvz. vakar jis kūrė „muziką“, o užvakar skaitė knygą „Vonios kambarys“), o kai vakaras išsisemia ir jį apninka ilgesys ar liūdesys (jam sunku tai atskirti), jis eina miegoti. Nepatogioje lovoje jis rangosi, tamposi, susierzina, bet galiausiai užmiega. Kartais jis dar ir meldžiasi, bet šią savaitę to nedarė nė karto. Kartais jis sapnuoja ryškius sapnus, bet šią savaitę visuose sapnuose jis tik klausosi repo.

Tai toks aš, skaičiuojantis paskutines dienas iki 25 metų.

Darbe vis dažniau kas nors pasako, jog artėja mano jubiliejus. O man 25 metai asocijuojasi su senbernyste.

Pavalgiau. Tada sėdau prie kompiuterio ir muzikos kūrimo programa norėjau sukurti gerą kvailą dainą, tačiau galiausiai likau nepatenkintas rezultatu: daina nebuvo panaši į kvailą, todėl gerą dainą; ji net nebuvo kvaila.

Priguliau ant lovos su knyga, tačiau perskaitęs kelis puslapius pradėjau žiovauti. Atsikėliau ir nuėjau į virtuvę. Atsigėriau vandens. Žiūrėjau į tris neplautas lėkštes kriauklėje. Galėjau jas išplauti, tikrai galėjau, bet jeigu galiu dabar, tai galėsiu ir vėliau tai padaryti. Laiko visada tiek pat.

Grįžau į kambarį ir galvojau gal būtų laikas gražiai sudėti miegmaišį, kuris jau visą savaitę guli kampe, tačiau neturėjau jokio noro tai daryti. Miegmaišis primena geras dienas, tegul dar kiek laiko ten pabūna. Užtraukęs užuolaidas įjungiau stalinę lempą. Turiu ją nuo maždaug 2004-2005 metų. Pamenu, nupirko kažkoks mamos pažįstamas, kuris tuo metu meilinosi mano mamai. Bet mama buvo gudri, nes vėliau susekė, jog jis meilinosi ir kitai moteriai. Kartais norėčiau turėti tą mamos santykių išmintį, galėčiau taip dažnai išvengti nereikalingų klaidų. Vietoj to aš turiu savo išmintį, kuri dažnai yra labai ydinga ir iškreipta. Anot manęs, pvz., merginos protas yra svarbesnis už jos išorinį grožį, tačiau pabendravęs su kai kuriomis merginomis tampu visiškai nesuinteresuotas bendrauti su jomis toliau, nes jos manęs fiziškai netraukia, kad ir kokios protingos būtų. Va tau ir išmintis – jokios naudos iš tokių išimčių.

Vėl prisėdęs prie kompiuterio ieškojau kažkokios dainos Youtube‘e, po jos įsijungiau kažkokį flash mob‘o vaizdo įrašą. Bet ten ne joks flash mob‘as buvo, tuoj paaiškinsiu: ėjo dvi merginos, susitiko, tada pradėjo šokti taip, kaip amerikietės mėgsta šokti, fone grojo Bruno Mars daina „Mary You“, ir tada pamažu prie tų merginų pradėjo jungtis kitos merginos, ir dar vienas vaikinas (jis man priminė vieną klasioką, nes tas klasiokas mėgo šokti), ir po dar minutės tų šokėjų jau buvo apie 10, o aplink žmonės plojo iš šūksniais palaikė šokančiuosius, viena stambi mergaitė žiūrėjo nieko nesuprasdama, o po to prie šokančiųjų prisijungė toks vyrukas su kerupaite, jis pateko į patį centrą ir kad šoko jis, kad šoko, turbūt gražu žiūrėt buvo amerikiečiams, ir tada kita kamera pradėjo rodyti į jo draugę, kuri stovėjo užsidengusi burną ir aš supratau, jog čia tuoj įvyks pasipiršimas ir pradėjau ironiškai galvoti kaip visa tai nesąmoninga, bet operatorius vis rodė tai šokantį jaunuolį, tai merginą, užsidengusią burną, nejudančią, ir aš pamažu ėmiau darytis vis mažiau cinikas, ir kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti, jog regiu kažką labai gražaus, gal net romantiško, ir galiausiai, kai daina nutilo, vaikinas priėjo prie savo draugės, atsiklaupė, ir jūs visi žinot, kas buvo po to; tą akimirką aš džiaugiausi kartu su visais vaizdo įraše užfiksuotais žmonėmis, džiaugiausi už nuotaką, už jaunąjį, už Bruno Mars, už visus tuos šokėjus, norėjau net ašarą išspausti – taip gražu viskas buvo.

Kurį laiką negalėjau atsigauti, tiesiog sėdėjau. Po to nuėjau į vonią ir nusiprausiau veidą. Vaikščiojau po butą šypsodamas. Nuo skalbinių džiovyklės nusikabinau išdžiūvusius drabužius. O tada mane staiga apniko neviltis.

Sėdžiu ant lovos ir žiūriu į daiktus, kurie yra ant stalo, esančio priešais mane. Dar tik 19:47, o atrodo, jog diena man jau pasibaigė. Kaip ir moterys, darbo perspektyvos, optimistiška ateitis, sunkiai paaiškinamos svajonės. Užstrigęs laike, užstrigęs ties savo šešėliu. Visai ne taip įsivaizdavau save, artėjantį link 25 metų ribos.

Reiks neužmiršti šypsotis, kai visi sveikins.

Sniegena Mano

2012/08/19

Išlipti iš lovos, nusimaudyti, papusryčiauti, išsivalyti dantis, apsirengti kokiais nors drabužiais. Eiti į darbą, važiuoti į darbą. Sveikintis, būti maloniam, šypsotis, pritariamai linksėti galva. Mokyti savo mamos metų moterį archyvuoti dokumentus; o ji net nemoka naudotis kompiuteriu. Ir vis tiek – būti pozityviai nusiteikusiu, šypsotis, pasiūlyti kavos, pasakyti gerą žodį. Atitikti lūkesčius reiškia nuolat meluoti.

Po darbo grįžti namo, nors jau seniai nebeaišku, kur yra tavo namai. Ir tada persirengti, pavalgyti bet ką, ką tik gali rasti. O tada leisti laiką taip, kad kuo mažiau skaudėtų: kurti absurdiškus dalykus, klausytis muzikos, kuri visa jau kurį laiką tau skamba vienodai, paskaityti knygą ar pažiūrėti kokį nors serialą arba filmą. Iš inercijos. Toks plūduriavimas. Ir kai tau eilinį vakarą parašo mergina, kuri galbūt vis dar kažko tikisi, tu pasistengi surasti tinkamus žodžius, kuriais galėtum pratęsti jūsų ilgus metus trunkantį draugišką flirtą, nors “draugiškas“ ir “flirtas“ nelabai dera.

Atsigulti į beformę lovą, užsikloti, nusikloti, nes per karšta, ir vėl užsikloti, nes per šalta. Negalėti užmigti, vartytis lovoje. Melstis ir užjausti dievą. Atsikelti ir uždaryti langą, kad nesigirdėtų triukšmo iš gatvės. O tada, jeigu pasiseka – tušti sapnai iki tol, kol nuskambės žadintuvas ir tu turėsi vėl keltis. Jeigu nepasiseka, jeigu tikrai labai nepasiseka – mintys apie moterį, kurios tu nori arba kurios tau reikia.

Tarp “reikia“ ir “nori“ plyti milžiniška praraja. Dažniausiai jaučiu tik norą, potraukį, o tai, ko man iš tiesų reikia, lieka man nežinoma. Man norisi didžiakrūčių, mažakrūčių, su plačiais klubais, smulkaus sudėjimo, stambaus sudėjimo, brunečių ir blondinių. O reikia nė vienos iš tų, kurias pamatęs užsinoriu. Ta ieškoma yra visai kažkur kitur: ji nesilanko parduotuvėse, kuriose apsiperku, nesilanko baruose, į kuriuos užsuku su draugais, neapsireiškia pažįstamų vakarėliuose, su ja nesusipažįstu per festivalius, jos nėra feisbuke. Bet vis tiek neatsisakau to žinojimo, jog ji egzistuoja. Užtikrintas esu todėl, jog kartą tokia jau buvo. Po to buvo kita, tačiau ji buvo užimta. Jeigu niekada nebūčiau sutikęs tokių moterų, nekvaršinčiau sau galvos ir gyvenčiau taip, kaip išeina.

Bet dabar, dabar yra tas trūkumas, kurio niekaip nepavyksta užglaistyti. Ir jis šią vasarą veda mane iš proto.

Charles Bukowski Vertimai

2012/06/07

Klausimas ir atsakymas

jis sėdėjo nuogas ir girtas kambaryje
vasaros naktį
peilio ašmenimis krapštydamas nagus
šypsodamasis, galvodamas
apie visus laiškus, kuriuos gavo
kurie sakė, kad
tai, kaip jis gyveno ir apie ką rašė –
tai vertė juos eiti pirmyn
kai viskas atrodė beviltiška.

padėjęs peilį ant stalo
jis pasuko jį pirštu
ir šis sukosi mirkčiodamas
nuo apšvietimo.

kas, po velnių, išgelbės mane?
jis galvojo.

kai peilis sustojo sukęsis
paaiškėjo atsakymas:
tu pats turi
išgelbėti save.

vis dar šypsodamasis,
a.) jis prisidegė cigaretę
b.) įsipylė dar išgerti
c.) pasuko peilį dar kartą.

– – –

So now?

žodžiai atėjo ir išėjo,
sėdžiu liguistas.
telefonas skamba, katės miega.
Linda siurbia.
aš laukiu, kada gyvensiu,
laukiu, kada mirsiu.
norėčiau būti šiek tiek drąsesnis.
menka paguoda,
apie kurią nežino medis, augantis lauke:
kasdien stebiu kaip jis juda nuo vėjo
popiečio saulės šviesoje.
nėra ką pasakyti,
tai vien tik laukimas.
visi susiduria su juo vieni.
o, kažkada aš buvau jaunas,
o, kažkada aš buvau neįtikėtinai jaunas!

– – –

Priežastis ir pasekmė

geriausieji dažnai miršta
pakėlę ranką prieš save
vien tik tam, kad pabėgtų,
o tie, kurie lieka,
niekada taip ir nesupranta,
kodėl kažkas galėjo norėti
pabėgti
nuo jų.

Pirmoji Diena

2011/11/15

…kurios metu mes susipažįstame su Povilo buitine aplinka, sužinome šį tą apie jo asmenybę ir stebime jo žaidimą su raugintais agurkais.

Prabudau lygiai 07:58 su žadintuvu (turiu įprotį: jei man reikia atsikelti 08h, žadintuvą nustatau kažkiek minučių prieš 08h) ir parašiau kolegei iš darbo, kad į jos paštą nusiunčiau viską, ko reikės vieno užsakymo baigimui. Atsikėlęs iš lovos jaučiausi labai alkanas: vakar skaudėjo skrandį, todėl nenorėjau nieko valgyti, o per naktį dar labiau išalkau. Nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą. Norėjau surasti kažką, ką galėjau greit įsimesti į burną. Tam tiko tik plonai supjaustytas sūris, bet sūrio aš nenorėjau. Atsigėriau vandens, tada nuėjau į tualetą. Grįžęs į kambarį atitraukiau savo negražias užuolaidas, ir kambaryje iškart tapo šviesiau. Atsiguliau į lovą ir galvojau, ką veikti. Po ranka kaip tik buvo kompiuteris, bet aš nežinojau, ar noriu jį jungti ir kažką ten daryti su juo. Begalvodamas, ką galiu veikti anksti ryte, apsimigdžiau vėl ir užsnūdau.

Prabudau po valandos. Kambariokas (na, jau ne kambariokas, nes ne vienam kambary gyvenam, bet vis tiek negaliu atsikratyti to „kambariokas“) buvo prabudęs ir ruošėsi į darbą. Gulėdamas klausiausi, kaip jis eina iš kambaro į virtuvę, ten kažką daro, tada grįžta į kambarį, iš kambario eina į tualetą, vėl grįžta į kambarį, išeina į koridorių ir, įsijungęs plaukų džiovintuvą, džiovina plaukus, o po to nueina į virtuvę ir pradeda plauti indus.

Man visai patinka plauti indus. Tiesa, tai nereiškia, jog plaunu indus, kai tik turiu galimybę tai padaryti; ir šiaip aš nesu itin tvarkingas – dažniausiai tvarkausi, kai būna tam tinkama nuotaika, arba kai stengiuosi dėl kito žmogaus. Visada nustembu, kai žmonės pasako, kad oi ne, oi ne, indų plauti jie nemėgsta. Tada man kyla klausimas, ar jie ir šilto vandens nemėgsta, ar nemėgsta jie maudytis ežere, ar nerūpi jiems pabūti prie jūros? Man be galo patinka plauti indus: vanduo bėga per rankas, pamažu šildydamas jas ir kartu visą kūną (kartais, atrodo, šiluma nueina net iki kojų, jei esi labai sužvarbęs), o tu imi baltus indus ir plauni. Aišku, aš turiu ir ne visai baltų indų: baltų indų su raštais, su aguonom; turiu ir spalvotų indų: geltoną dubenėlį, o kitą, tokį patį, tik mėlyną, o dar turiu šviesiai žalią, iš kurio visada valgau dribsnius su pienu. Iš tiesų turiu labai mažai indų Vilniuje – keturi gilesni dubenėliai, du ne tokie gilūs, ir dvi lėkštės. Dar turiu tris puodelius (du iš jų – vienodi) ir dvi stiklines, bet tik vieną tikrai iš stiklo; o šiaip dar turiu ir vieną aukštą puodą, o kitą tokį standartinį, ir dar keptuvę turiu. Tiek pilnai užtenka, kad turėtum iš ko pavalgyti ir ką po to plauti.

Nežinau, ką mano kambariokas galvoja apie indų plovimą ir ar jam patinka tai daryti, bet vis tiek papasakosiu, ką jis turi. O jis turi: tris dubenėlius, vieną didelę gražią lėkštę, kitą didelę lėkštę, dvi mažesnes lėkštes, vieną – visai mažytę, taip pat didelį puodą, ir didelį dubenį, į kurį dažniausiai suberiame traškučius arba spragėsius, ir dar turi keptuvę, beveik identišką manjai. Tiesa, kambariokas mane lenkia puodelių gausa – turi net penkis juos + vieną gražią aukštą stiklinę. Man kambarioko indai patinka labiau nei manieji, dažnai valgau būtent iš jo indų. Tik arbatą visada geriu iš savo puodelio, kuris atsirado mano namuose Alytuje maždaug tada, kai aš lankiau šeštą klasę.

Vieną vakarą nuėjom su mama į Medią (tuo metu Alytuje nebuvo Maximos, tik Media + Vilniaus prekybos parduotuvė, Iki, ir, atrodo, viskas). Prie daržovių skyriaus vyko Knorr sriubų ir sultinių pristatymas, ar kažkas tokio. Buvo padaryta speciali akcija: jeigu perki kažkiek kažkokių Knorr gaminių, tai gali atnešti čekį ir po to gauti Knorr puodelį. Puodelis buvo toks baltas, su dviejų mergaičių ir vieno berniuko veidukais, ir tie vaikai ragavo kažką iš didelio puodo su užrašu Knorr.

Tuo metu buvo laikai, kai degustacijos ir akcijos toje parduotuvėje vykdavo itin dažnai, ir alytiškiai dažnai prisipirkdavo tai, ko jiems visai nereikėdavo. Taigi mes su mama paėmėm kažkokių Knorr daiktų ir praeidami pro tą degustaciją vedusias merginas pasakėm, kad apsipirkę užnešim joms čekį ir pasiimsim puodelį. Kažkodėl merginos norėjo, kad mes puodelį paimtume jau dabar, o čekį po to atneštume, tai mes taip ir padarėm – paėmėm puodelį, padėkojom, o kai apsipirkom, tai mama nusiuntė mane nunešti to čekio. O tuo metu buvo laikai, kai aš buvau labai drovus ir tylus, ir gana lėtas, ir kai nunešiau čekį, man merginos davė dar vieną puodelį. Aš norėjau joms pasakyti, kad mes jau turim puodelį, bet kažkas, stovėjęs už manęs, paprašė manęs pasitraukti, tai aš ir pasitraukiau, o po to jau merginos nežiūrėjo į mane ir aš dar palaukiau kelias sekundes, kad į mane atkreiptų dėmesį, bet jos buvo užsiėmusios ir neatkreipė dėmesio, tai aš ir nuėjau. Nes tada buvo tokie laikai, kai aš nemokėdavau užkalbinti žmonių, jei matydavau, jog jie visai manęs nepastebėti. Būtent todėl aš šeštoje klasėje visai nebendravau su klasioke, kurią, kaip man tada rodėsi, buvau įsimylėjęs.

Kai dabar pagalvoju, tai mano įprotis nekalbėti, jei į mane niekas nekreipia dėmesio, išsilaikė dar ilgai. Mokykloje pamokų metu, kai mokytoja užduodavo klausimą ir laukdavo, kol kas nors į jį atsakys, aš niekada nebuvau tas, kuris imdavo ir atsakydavo, nebent išskirtinais atvejais per literatūros pamokas, kai nagrinėjamas kūrinys man tikrai patikdavo ir aš maniausi jį neblogai suprantąs. Na, ir dar per anglų kalbos pamokas, nes anglų kalba man gerai sekėsi. O kai paauglystės metu į mūsų kiemą ateidavo panelių iš kitų kiemų, ir jau prasidėjo tas flirtavimo ir bendravimo su merginomis laikas, aš irgi daug tylėdavau, nes dažniausiai tos merginos man nelabai patikdavo, būdavo visai ne mano skonio. Tiesiog neįsivaizduodavau, ką joms pasakyti, leisdavau kitiems kalbėti ir slapta juokdavausi, kai keli draugai bandydavo vienas kitą nurungti kalbėdami su merginomis.

Kambariokui išėjus į darbą bandžiau nuspręsti, ką šiandien veiksiu. Vakar lyg ir buvau nutaręs šiandien eiti pasivaikščioti, bet dabar tai neatrodė kaip kažkas, ką žūtbūt noriu daryti. Pasidariau tris sumuštinius su lašiša, puodelį arbatos ir papusryčiavau. Po to įsiungiau kompiuterį ir kelias valandas žaidžiau žaidimą, kuriame tu esi treneris ir turi nustatyti taktikas savo vadovaujamai futbolo komandai, ir t.t., ir pan. Bet žaidimas neteikė daug džiaugsmo, juolab, kad prieš savaitę su valdoma komanda buvau tapęs Portugalijos futbolo čempionato čempionu ir iškovojęs kelias kitas taures.

Baigęs žaisti į virtuvę atsinešiau stalo žaidimą „Small World“, kurį mums savaitei paskolino kambarioko buvus grupiokė. Išsidėliojau žaidimą ir pradėjau žaisti vienas prieš save. Iš pradžių man sekėsi, valdžiau žiurkiažmogių rasę ir jau pirmuoju ėjimu užėmiau daug žemių, bet nuo penkto žaidimo rato tas kitas aš ėmė įgauti persvarą. Likus trims ratams jau buvo aišku, jog tas kitas aš ir laimės žaidimą. Taip ir įvyko – pralaimėjau kitam sau 13 taškų skirtumu.

Po to nuėjau į dušą maudytis, o nusimaudęs išsiviriau sriubos ir pavalgiau. O tada ir prisiminiau raugintus/marinuotus agurkus.

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai su kambarioku pradėjom nuomoti šitą butą, mano mama atvažiavo su tokiu draugu manęs aplankyti. Ta proga ji atvežė daug visokio maisto, o labiausiai mane nustebino, kad atvežė vieną krepšį pilną raugintų/marinuotų agurkų stiklainių. Virtuvėje jiems net nebuvo vietos, tai aš nunešiau juos į savo kambarį ir padėjau spintos apačioje. Dabar man labai parūpo, kaip laikosi visi tie agurkai.

Nuėjau į kambarį ir atidariau apatines spintos dureles. Agurkai pūpsojo tamsoje. Išėmiau vieną stiklainį, pavarčiau, padėjau ant grindų. Tada išėmiau kitą, padėjau šalia to pirmojo. Stiklainių buvo daug, negalėjau suskaičiuoti, kiek jų ten yra, todėl nusprendžiau išimti visus iki vieno. Kai išėmiau visus, pamačiau, jog tarp jų yra ir vienas stiklainis su žirneliais. Žirnelius nunešiau į virtuvę ir padėjau po stalu, nustūmiau į patį tolimiausią kampą, kad nesimaišytų po kojomis. Man patinka, kai daiktai būna nesusimaišę, pvz. arbatos stovi viename virtuvės palangės kampe, o prieskoniai – kitame, spintoje mano gražesnis drabužiai sudėti vienoje lentynoje, o ne tokie gražūs – kitoje; tai todėl ir atskyriau žirnelius nuo agurkų.

Grįžęs į kambarį nužvelgiau visus agurkų stiklainius. Jų buvo viso net devyni, atrodė kažkaip gražiai, visi vienoje krūvoje. Manyje užgimė keistas noras kažką su jais padaryti. Priklaupiau ant žemės ir pradėjau rikiuoti stiklainius. Iš pradžių sustačiau juos į vieną eilę. Atrodė, kad taip sustatyti jie užima ketvirtadalį ar penktadalį mano kambario pločio. Norėjau išmatuoti plotį, bet neturėjau kaip. Po to surinkau juos ir sudėjau taip, jog šie suformuotų apskritimą. Tai truputį užtruko, nes norėjau labai taisyklingo apskritimo. Kai atsigėrėjau apskritimu, tada iš stiklainių sudėliojau trikampį. Ir tada susimąsčiau, ar kažkaip būtų įmanoma pritaikyti Pitagoro teoremą trikampiui, sudarytam iš stiklainių.

Atsigėrėjęs stiklainiais ir mintimi, kiek daug su jais galima nuveikti, sudėjau juos visus atgal į spintos apačią ir uždariau duris. Grįžau į virtuvę ir pasidariau arbatos. Gerdamas ją pažiūrėjau pirmąją dvylikto sezono CSI serialio seriją. Kai ji baigėsi, pasidariau dar vieną puodelį arbatos ir pagalvojau, kad ši diena visai gera. Laikrodis rodė 14:20, o aš jau buvau spėjęs tiek daug dalykų nuveikti.

Tavo Liemuo

2011/07/07

(daina fonui)

Norėčiau, kad dabar mane kas nors nufotografuotų. Sėdintį ant grindų padėto lovos čiužinio, nugara atsirėmusį į sieną. Apsuptą šviesos, nuostabios šviesos.

Už lango lyja, šviečia saulė, vėjuota ir ne, o aš šitam bute vaikštinėju iš kampo į kampą, atlikdamas mažus veiksmus. Virtuvėje virdulį perkeliu nuo stalo prie dujinės viryklės, savo knygų lentynoje sukeičiu dvi knygas vietomis, grįžtu į virtuvę ir išplaunu vieną nešvarią lėkštę, nes tik tiek nešvarių indų šiandien susikaupė.

Man patinka šiuo metu padidėjęs gyvenamasis plotas, tas erdvumo jausmas, žinojimas, kad už sienos esanti teritorija priklauso man, o ne kam nors kitam. Alytuje mano namuose yra keturi kambariai, ir kartais aš tiesiog vaikštau po juos, nes man tai patinka, o Vilniuje tokios erdvumo laisvės niekad neturėjau, taigi dabar jaučiuosi labai atsigavęs. Šaunu, kad galiu skaityti knygą savo kambaryje, balkone, virtuvėje. Kai gyvenau bendrabutyje, visi turėjom po stalą kambaryje, ir tasai stalas buvo tavo virtuvė ir tavo mokymosi vieta, ir laisvalaikio vieta – viena vieta viskam, todėl dažnai nejučia mokslai pavirsdavo laisvalaikiu; dabar aš net mėgaujuosi valgymu – ryte sėdžiu šviesioje virtuvėje ir valgau, ir jaučiuosi labai gerai. Kadangi šiandien buvo nedarbo diena, tai pirmą kartą pietus valgiau virtuvėje. Ir buvo taip pat gera: toks paprastas ramus valgymas, koks anksčiau buvo įmanomas tik namuose Alytuje.

Dar būtų šaunu kas rytą turėti po šviežią laikraštį, bet kol kas finansinė padėtis to neleidžia padaryti.

Norėčiau, kad dabar mane kas nutofografuotų. Tokį ramų, šviesų, atrodo, susitaikiusį su tam tikrų dalykų neišvengiamumu. Tai būtų pati gražiausia mano fotografija.

Šiandien daug mąsčiau apie jas visas – buvusias, nesamas, sudievintas, mylėtas ir nemylėtas. Tas, kurias teko pažinti artimai, ir tas, kurios staiga atsirado šalia ir dingo beveik be pėdsakų – dabar jos visos šiandien perėjo mano mintyse; leidau sau prisiminti, nes užtikrintai jaučiau, jog šios mintys man nepakenks. Be to, jaučiau, kad artėja diena, kai man teks pagalvoti apie jas ir apie save su jomis, nes tokios dienos karts nuo karto ateina, o persikraustymas gyventi į naują vietą kaip tik paankstino būtinybę apgalvoti savo santykius su merginomis.

Pagalvojęs apie jas visas labai užsinorėjau pasimylėt. Nors greičiausiai užtektų ir turėt ką apkabint.

Dabar einu miegot, nes jau vėlu, o ir į darbą vis dar keliuosi 06:20.


%d bloggers like this: