Posts Tagged ‘butas’

Nuolankios moterys

2016/04/03

kissmeI'mbeautiful

Po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pylė man į kaktą ir aš pradėjau juoktis, ir visi juokėsi, ir sakė tau bėga kraujas, aš buvau visiškai excited, gyvenime nebuvau prasiskėlęs kaktos, toks pavėluotas pasiekimas, ir nuėjau į vonią paėmęs piniginę, apžiūrėjau kaktą, bet nieko baisaus nebuvo, tiesiog toks ilgas įbrėžimas, netgi gražus, sakyčiau; iš piniginės ištraukiau pleistrą, jis gal kiek ir per trumpas žaizdai, bet geriau nei nieko, ir nuplovęs žaizdą ir ją nusausinęs užklijavau jį, damn it, pagalvojau, būčiau panašesnis į reperį 50 Cent, jei žaizda būtų ten kažkur ant skruosto, bet gal nereikia varyti dievo į medį, nes geriau žaizda ant kaktos nei išmušti priekiniai dantys.

Nepaisant to įvykio, vakarėlis buvo ramus ir be mano dainavimų užsilipus ant stalo. Ir visa diena buvo tokia ganėtinai rami: pažadino butokės šuo, laižė rankas ir visaip bandė įtikinti, kad lipčiau iš lovos, tai galų gale ir atsikėliau 07 val. ryte, bet jis vis dar bėga nuo manęs, kai noriu jį išvesti į lauką, tai tiesiog pakeičiau jam vandenį, įbėriau maisto, pats iškepiau kelis kiaušinius, bet kažkaip negražiai išėjo, pavalgiau, įmečiau skalbinius į skalbimo mašiną, paskaičiau naujienas, perskaičiau naujienas Deftones fanų forume, tada išsimaudžiau, ir kai buvo 08:22, buvau beveik nuveikęs viską, ką įprastai veikiu savaitgalio dieną.

Nusprendžiau perstumti baldus, pažiūrėti ar įmanoma ir stalą, ir lovą sutalpinti prie lango – jau kurį laiką kirbėjo šita mintis. Iš tiesų paskutiniu metu daug idėjų kirba galvoje, Velykų savaitgalio metu net su krikšto tėvu tariausi dėl tapetų skutimo ir sienų perdažymo baltai, bet jis mane atkalbėjo tai daryti. Nežinau, kas man yra, bet atsirado stiprus noras kažką pakeisti savo aplinkoje. Manyje lėtai vyksta mąstymo pakitimai, kartais imuosi dalykų tik todėl, kad išeičiau iš komforto zonos, kurioje per ilgai jau gyvenu, bet dabar atėjo noras pabandyti pakoreguoti ne tik savo mąstymą, bet ir aplinką.

Savo nuostabai sutalpinau ir stalą, ir lovą prie lango, nors atrodė, kad tikrai netilps. Ką gi, smagu, ir gerai nusiteikęs pagrojau gitara. Po to gerą pusvalandį jaukinausi šunį, kad galėčiau užsegti jam pavadėlį ir išvesti į lauką. Kai tai pavyko, trumpai jį pavedžiojau ir grįžau atgal. Man atrodo, jog jam (tiksliau – jai; patelė) pati geriausia išėjimo į lauką su manimi dalis yra sugrįžimas į butą, nes tik sugrįžęs į butą šuo vėl pastato uodegą. Šiaip jis bailus šuo, per porą mėnesių nepriprato prie manęs, jį reikia nunešti iki buto durų, kad jis eitų į lauką. Vienintelė jo silpnybė – maisto kaulijimas: kaskart, kai nueinu į virtuvę ir kažką išimu iš spintelės ar šaldytuvo, jis pasirodo tarpduryje ir stebi mane, o po to ilgai ir kantriai stovi šalia kėdės virtuvėje ar kambaryje, kai valgau. Kartais, kai valgau kažką, ko gal jam nederėtų duoti, nueinu į jo kambarį ir atsinešu jo maisto, ir tada, kad jam būtų ramiau, dalijuosi su juo maistu, bet ne tuo, kurį valgau pats, o jo. Ir jis valgo, visada valgo, ir kiek jam beduočiau, neatsisako. Aš nežinau, ar jis jaučiasi apgautas, ar jis supranta, kad duodu jam ne tai, ko jis nori.

Labai dažnai jis primena man nuolankią moterį.

Vėliau užvirstu ant lovos ir skaitau A. Nykos-Niliūno dienoraščius. Žaviuosi kaip jis, naudodamas tiek mažai žodžių, gali pasakyti tiek daug. Tai, žinoma, yra tik mano įvaizdžio apie jį dalykas, nes kitam žmogui jo užrašai gali būti visai neaktualūs ir nieko nepasakyti, bet man tai kažkas tokio. Vienas iš esminių dalykų rašyme, bent mano supratimu, yra gebėti naudojant kuo mažiau žodžių pasakyti kuo daugiau. Daugžodžiavimo nelaikau blogybe, pačiam man tai yra būdinga, bet iš tiesų žaviuosi rašytojais, kurie moka rašyti labai koncentruotai ir taikliai.

Lygiai 16 val., kaip ir sutarta, pasirodo Justinas. Užėjęs į mano kambarį sako, kad dabar gyvenu tvarkingai. Jis niekad nėra pasakęs jokio komentaro apie mano gyvenamą erdvę, ir man truputį keista, jog jis, štai, ėmė ir pasakė, kad gyvenu tvarkingai. Nepaisant to, man malonu tai girdėti; po pirmųjų dvejų metų gyvenimo kartu su Kęstu pradėjau nujausti, kad tą dieną, kai mano ir Kęsto keliai išsiskirs, aš tapsiu savarankiškesnis, o kai vietoj Kęsto apsigyveno Indrė, tapau ne tik savarankiškesnis, bet ir tvarkingesnis.

Važiuojam su Justinu autobusu pas Sk., diena saulėta, vėjas žvarbus, autobuse labai karšta. Kai atsiduriam kieme, kuriame turi vykti piknikas, matom tik kelis vaikus žaidimų aikštelėj ir kažkieno šunį voljere. Nuėję pas Sk. į butą, randam ten jau daugiau žmonių, bet niekas net nekalba apie šašlykinės užkūrimą ir dešrelių kepimą. Aiškindamas, kad be to neapsieisime, pasiekiu savo, ir gausėjant svečių būriui mes galiausiai išsiruošiame į lauką. Kieme, kuris yra ant kalnelio, labai vėjuota, malkos dega, bet ugnis mažai tegali sušildyti, todėl išsikepę dešreles grįžtam į butą. Vieni draugai jau vyksta namo, kiti dar tik ateina.

Bute pokalbį sukoncentruoju ties vienu vyruku, turiu kažkokių nesimpatijų jam, nemoku net to paaiškinti, bet šįvakar man visi žmonės atrodo geri ir aš esu geras jiems; mes kalbam ir kalbam, ir einam parūkyti, ir kalbam toliau. Vienu metu kažkas klausia, kodėl aš stoviu, nes visi kiti sėdi, ir aš atsakau nes aš narcizas; po to aiškinu, kad nebijau to pripažinti ir kad geriau žinoti koks esi nei neigti tai ar pykti, jei kas nors garsiai įvardys neigiamą atspalvį turinčias tavo būdo savybes. Savo tam tikrų savybių ir silpnybių įvardijimas man yra vienas sunkiausių dalykų, bet kai tai karts nuo karto padarau, tai duoda naudos: kai geriau save pažįsti, žinai kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.

Kažkas išvažiuoja, aš dar lieku, o grįždamas iš tualeto girdžių grojant Nick Cave & The Bad Seeds dainą „Jubilee Street“, dainuoju į šviestuvą I am alone now / I am beyond recriminations / Curtains are shut / Furniture has gone, bet po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pila man į kaktą ir aš pradedu juoktis, ir visi juokiasi, ir sako tau bėga kraujas.

Ryte nubudęs nuėjau į tualetą, tada nusiprausiau veidą, nuklijavau pleistrą, žaizda nekraujavo, susirinkau daiktus ir išėjau, palikdamas kitus pikniko-vakarėlio dalyvius miegančius. Grįžęs namo bandžiau įkalbinti šunį eiti pasivaikščioti, bet jis bėgo nuo manęs, kai bandydavau jį paimti į rankas ir nunešti iki buto durų. Galiausiai, netekęs vilties jį išvesti, pavalgiau ir nuėjau miegoti. Pabudau 13 val., prisijaukinau šunį, jis leidosi, kad uždėčiau jam pavadėlį, tada apsirengiau pats, nuėjau vedinas šunimi į virtuvę, kad pažiūrėčiau ar nėra kieme piktų šunų ar kačių (kai kurie žmonės mūsų kieme vedžioja kates), o tada jau norėjau jį vesti, bet jis keistai kažkaip stovėjo virtuvėje, ir aš pavėluotai suvokiau, ką visai tai reiškia – jis pradėjo šikti.

Laukiau, kol baigs.

Gelsvi šūdai iš lėto biro ant virtuvės grindų. Nieko jam nesakiau. Kai jis baigė, imitavo apkapstymą, o tada nubėgo į savo kambarį. Surinkau šūdus į maišelį ir išmečiau, ir iškart išnešiau visą šiukšlių maišą į konteinerį. Grįžęs išvaliau virtuvės grindis. Tada nuėjau į jo kambarį, gulėjo ant lovos nuleidęs ausis, daviau jam skanėsto, jis suvalgė ir žiūrėjo į mane savo rudomis akimis.

Mūsų bendravimas tik pusiau nuoširdus. Mes nepasitikim vienas kitu, nes bijom likti įskaudinti. Mes negalim vienas kitam padėti, nors mūsų šeimininkai jau seniai kažkur toli toli. Bet mes vis dar jų laukiam.

Nuolankios moterys.

Įvadas Į Vienatvės Teoriją

2013/01/20

Kartais pagaunu save
Tarsi kažko laukiantį

Guliu kambaryje ant lovos
Telefonas šalia
Stebiu kambario sienas
Kaip saulės šviesa jomis slenka
Klausausi įvairiausių krepštelėjimų
Bandau atspėti kas man paskambins
Bet taip niekas ir neskambina

Po kiek laiko
Nueinu į virtuvę
Stoviu prie lango
Stebiu žmones
Bandau numatyti, kuris jų
Ieško manęs
Tačiau jie visi
Ryžtingai praeina pro šalį

Galiausiai grįžtu į kambarį
Atsistoju prie spintos
Žiūriu į knygas lentynose
Kuriose nebeliko atsakymų

Metuosi prie lango
Atsigulu į lovą
Maldaujančiu žvilgsniu žiūriu į telefoną
Išgirdęs žingsnius laiptinėje
Nueinu prie durų ir žiūriu pro akutę
Ar kažkas neateina aplankyti manęs
Bet taip niekas ir neateina

Vakare atsigulęs į lovą
Nusirengiu marškinėlius
Užsikloju ir jaučiu
Kaip patalynė glunda prie mano kūno
Toks neišpasakytas švelnumas
Užmiegu beveik laimingas

Dienos

2011/07/18

Užsigyvenau mažuose dalykuose, buityje, minimaliam mąstyme. Kol kas tai manęs nevargina, bet žinau, kad toks ramus gyvenimas ilgai netruks – anksčiau ar vėliau susikursiu problemų, jeigu jos pačios neatsiras, jog turėčiau ką veikti. “Aš arba galvoju labai per daug, arba negalvoju visai“ perskaičiau šiandien viename bloge, ir turėjau pripažinti, kad ir man tai būdinga.

– – –

Ruošdamasis rašyti mistinį/absurdišką apsakymą, pradėjau stengtis pastebėti nesvarbius dalykus, per daug apie juos galvoti. Tai priveda iki to, jog pasieki tokį paranojišką mąstymo lygį, jog beveik viskas gali pradėti kelti įtarimą. Taip mąstyti visai įdomu, bet dabar jaučiu, jog yra sunku atsikratyti tokio mąstymo: dabar net ir nenorėdamas galvoju, jog vienas ar kitas dalykas yra keistas, kad vyras keista žiūri į mano virtuvės langą, kad, sprendžiant pagal garsą, kurį ką tik išgirdau laiptinėje, kažkas priėjo prie mano buto durų ir dabar stovi, niekur neina..

Tikiuosi, jog pavyks visą tą paranoją tinkamai perteikti apsakyme.

– – –

Penktadienį atvažiavo buvęs kambariokas su kaimyne-grupioke, ir mes visi pas mus išgėrėm alaus. Išgėrę supratom, kad reiktų dar alaus, taigi taip pirmą kartą apsilankėm viename načnyke prie Kalvarijų turgaus. Sugrįžom namo sveiki ;) Tada gėrėm dar alaus, po to žaidėm youtube’o vakarėlį.

Ryte prabudau kaip sumuštas – per daug alaus buvo. Bet išgėriau tirpios kavos, suvalgiau sumuštinį ir mano galva pragiedrėjo. 12h kambariokas išvažiavo pas tėvus, ir aš oficialiai pirmą kartą likau vienas bute savaitgaliui. Žinojau, kad vienas likęs visiškai nieko neveiksiu, taigi per daug savęs nevaržiau ir leidau sau būtent tai ir daryti – nieko neveikti; o tai reiškia, kad daug žaidžiau kompiuteriu, žiūrėjau filmą, pradėjau kurti naują blogą, išmokau vieną dalyką su Photoshop’u, pažiūrėjau trejes futbolo varžybas.  O fainiausia buvo tai, jog visą dieną planavau nueiti kelių minučių kelią iki parduotuvės ir nusipirkti cukraus, bet kur tau ten nugalėsi tinginį!.. ;)

Sekmadienį nusimaudžiau ir nuėjau į parduotuvę. Kol apsipirkinėjau, visą laiką galvoje sukosi skvoterės žodžiaiviskas kainavo / taksi kainavo / gėrimai klube kainavo“. Grįžęs pasigaminau sojų ir daržovių troškinį, po to valgiau ir ilgai skaičiau šeštadieninį “Lietuvos rytą“. Vakare prie Baltojo tilto susitikom su grupiokėm (dabar jau – buvusiomis grupiokėmis) ir vaikėm įkyrius mašalus. Smagu, kai galima nuo Balto tilto grįžti namo pėsčiomis per 15 minučių (ak, aš vis giriuosi, bet atleiskit man).

– – –

Pirmadienį važiuodamas į darbą galvojau apie momo akinius, o gal tiksliau jų rėmelius. Tatai atrodė be galo svarbus dalykas šįryt. Paskutinįkart ją buvau sutikęs kažkada beveik prieš pat atiduodant bakalaurinį darbą, va tada ir krito į akį jos rėmeliai. Tokie rožiniai, ar kažkaip.

Kartais aš dažnai bandau kuo tiksliau prisiminti tam tikrų žmonių daiktus arba jų kūno dalis, kurios kuo nors man įstrigo į atmintį. Begalvodamas/apgalvodamas, aš galvoju ar galėčiau raštu perteikti visa tai taip, kad žmonės tinkamai suprastų ir net pamatytų tuos daiktus/kūno dalis.

– – –

Praeitą savaitę po labai ilgo laiko buvau nuėjęs į slam poetry. Baltų dramblių kavinės erdvė man patiko labiau nei Bix’ų, bet jokio įspūdžio nepaliko skaitovai. Daug kas skaitė savo senus tekstus. Buvo trys anksčiau nematyti dalyviai, tačiau nei mergina, nei abu vaikinai nesudomino. Laimėjo, kaip jau įprasta, Kudirka, ir tai nebestebina – žmogus tinkamai elgiasi ant scenos.

Nusprendžiau ir aš dalyvaut kitą kartą – neužmiršau dar, jog juokais Kudirkai rudenį pažadėjau jį nugalėt ;)

– – –

Aš dar su ilgais plaukais (2008 m., antras archyvistikos kursas, pas grupiokę E. sode)

Tavo Liemuo

2011/07/07

(daina fonui)

Norėčiau, kad dabar mane kas nors nufotografuotų. Sėdintį ant grindų padėto lovos čiužinio, nugara atsirėmusį į sieną. Apsuptą šviesos, nuostabios šviesos.

Už lango lyja, šviečia saulė, vėjuota ir ne, o aš šitam bute vaikštinėju iš kampo į kampą, atlikdamas mažus veiksmus. Virtuvėje virdulį perkeliu nuo stalo prie dujinės viryklės, savo knygų lentynoje sukeičiu dvi knygas vietomis, grįžtu į virtuvę ir išplaunu vieną nešvarią lėkštę, nes tik tiek nešvarių indų šiandien susikaupė.

Man patinka šiuo metu padidėjęs gyvenamasis plotas, tas erdvumo jausmas, žinojimas, kad už sienos esanti teritorija priklauso man, o ne kam nors kitam. Alytuje mano namuose yra keturi kambariai, ir kartais aš tiesiog vaikštau po juos, nes man tai patinka, o Vilniuje tokios erdvumo laisvės niekad neturėjau, taigi dabar jaučiuosi labai atsigavęs. Šaunu, kad galiu skaityti knygą savo kambaryje, balkone, virtuvėje. Kai gyvenau bendrabutyje, visi turėjom po stalą kambaryje, ir tasai stalas buvo tavo virtuvė ir tavo mokymosi vieta, ir laisvalaikio vieta – viena vieta viskam, todėl dažnai nejučia mokslai pavirsdavo laisvalaikiu; dabar aš net mėgaujuosi valgymu – ryte sėdžiu šviesioje virtuvėje ir valgau, ir jaučiuosi labai gerai. Kadangi šiandien buvo nedarbo diena, tai pirmą kartą pietus valgiau virtuvėje. Ir buvo taip pat gera: toks paprastas ramus valgymas, koks anksčiau buvo įmanomas tik namuose Alytuje.

Dar būtų šaunu kas rytą turėti po šviežią laikraštį, bet kol kas finansinė padėtis to neleidžia padaryti.

Norėčiau, kad dabar mane kas nutofografuotų. Tokį ramų, šviesų, atrodo, susitaikiusį su tam tikrų dalykų neišvengiamumu. Tai būtų pati gražiausia mano fotografija.

Šiandien daug mąsčiau apie jas visas – buvusias, nesamas, sudievintas, mylėtas ir nemylėtas. Tas, kurias teko pažinti artimai, ir tas, kurios staiga atsirado šalia ir dingo beveik be pėdsakų – dabar jos visos šiandien perėjo mano mintyse; leidau sau prisiminti, nes užtikrintai jaučiau, jog šios mintys man nepakenks. Be to, jaučiau, kad artėja diena, kai man teks pagalvoti apie jas ir apie save su jomis, nes tokios dienos karts nuo karto ateina, o persikraustymas gyventi į naują vietą kaip tik paankstino būtinybę apgalvoti savo santykius su merginomis.

Pagalvojęs apie jas visas labai užsinorėjau pasimylėt. Nors greičiausiai užtektų ir turėt ką apkabint.

Dabar einu miegot, nes jau vėlu, o ir į darbą vis dar keliuosi 06:20.

“Langas Langas, Aš Kalbu“

2011/06/16

Maždaug savaitę vaikščiojau šiek tiek peršalęs, o po šio antradienio dar blogiau pasijutau, tai trečiadienį neišėjau į darbą. Gulinėjau namie, viskas, ką dariau, netiko – vis ta bloga savijauta. Naktį miegojau labai blogai, nes daug kosėjau, kelis kartus prabudau išpiltas karščio, bet ryte nubudęs jaučiausi kaip naujas. Ryškiai sumažėjo čiaudulys, sloga irgi tapo retesnė. Rytoj nusipirksiu vaistų nuo alergijos, nes pagaliau gavau atlyginimą; o šiaip pragyvenau be vaistų apie dvi savaites.

– – –

Visai netikėtai pakeičiau vieną dalyką rutinoje. Vieną rytą prieš pat nosį pravažiavo 45 autobusas, todėl sėdau į po jo atvažiavusį 19 troleibusą. Galvojau, kad pavėluosiu į darbą, bet ne ne ne! Spėjau išlipti Minties stotelėje, pereiti į kitą kelio pusę, sulaukti bet kokio troleibuso, vežančio į Žirmūnus, ir darbe buvau lygiai 08h. Todėl dabar kas rytą važiuoju 19 troleibusu – vis kažkas naujo.

O smagiausia tai, jog pasikeitė žmonės, kuriuos matau ryte. Dabar net iš kitos stotelės pradėjau važiuoti į darbą, matau ten dažnai tokią jauną archyvarę su įtartinai tiesia nosimi; bet šiaip ji atrodo gerai, skoningai rengiasi. Po to važiuoju važiuoju, ir ties Antakalnio poliklinika įlipa mergina pilkomis kelnėmis ir su baltais marškiniais. Jos veidas kažką man primena, bet nežinau, ką tiksliai. Ji irgi išlipa Minties stotelėje, kartu pereinam gatvę ir laukiam bet kokio troleibuso į Žirmūnų pusę. Kai išlipu Šiaurės miestelio stotelėje, ji važiuoja toliau – taip mes išsiskiriam iki kito ryto.

Reiks daugiau ką nors pakeisti rutinoje.

– – –

Parašiau du puslapius naujo apsakymo (ar kažko) ir sugalvojau, kad gal visai neblogą nesąmonę pradėjau rašyti.

O darbe šiandien betvarkydamas bylas netyčia užmečiau akį į vieno žmogaus medicinos istoriją. Ir ten tokių įdomių dalykų perskaičiau, kad, žodžiu (ok, ok, prisipažink dabar visiems, koks esi nesveikas), rytoj darbe pavogsiu tą bylą, kad galėčiau parsinešti ją namo ir persirašyti kai ką. Suprantu, jog tai labai blogai + tai konfidenciali informacija, bet aš visur pakeisiu vardus, ir t.t., ir pan., ir niekas nieko neatseks.

Ko tik nepadarysi dėl kūrybinės idėjos ;)

– – –

Šeštadienį diplomų įteikimai, bet visai jų nelaukiu. Didžiausia šventė buvo tą dieną, kai apsigyniau, o diplomo įteikimas tik mažas formalumas.

– – –

Su buvusiu kambarioku pradėjom aktyviau ieškoti buto. Turėtume gyventi kartu nuo liepos 1 dienos. Laukiu nesulaukiu, noriu kuo greičiau išsikraustyti iš bendrabučio, nes jau išaugau bendrabutį, taip norisi kitos erdvės.

Kartais dirbdamas darbe ilgai mąstau apie tai, kaip atrodys mūsų butas, koks bus mano kambarys (tikiuosi labai švesus ir per daug neapkrautas). Norėčiau, kad pro virtuvės langą matytųsi nelabai judri gatvė, ar bent koks nors šaligatvis, kuriuo karts nuo karto praeitų žmonės – vaikai į mokyklas, suaugusieji į darbus, jaunuoliai pas mylimąsias. Mane ramina matyti judančius žmones, net jeigu ir nežinau, kur jie eina.

Rudenį antradieniais mes žiūrėsim UEFA Čempionų lygos rungtynes, o kai kambariokas bus pagiriotas, aš padarysiu jam pigios sriubos; šiaip jis gamina valgyt tūkstantį kartų geriau už mane.

– – –

Labai pavargstu kalbėtis telefonu su žmonėmis, kurie neturi ką pasakyt arba daug kartojasi. Pastaruoju metu tokie pokalbiai mane kaip reikiant suerzina.

Pirmadienį vienam kolegai prisipažinau, kad baigęs universitetą netapau laimingesnis, o tapau tik niūresnis. Kad mane mažai kas džiugina. Jis paklausė, ar turiu su kuo pasidulkint, atsakiau, kad ne, ir jis pasakė, kad man reiktų turėt su kuo. Vyrų kalbos.. Jos dažniausiai logiškos ir teisingos, nors skamba grubiai, ir aš visad noriu išvengti jų.

– – –

Nusprendžiau važiuoti su draugais į regio/jungle/dubo festivalį Fire!. Tikiuosi ten gerai pailsėti pavargstant. Laukiu tos nuotaikos, kai reikia ruoštis, ir tu ruošiesi, renkiesi daiktus, imi miegmaišį, ir pajunti priešfestivalinį kaifą ;)

Piktumai. Gerumai.

2011/06/07

Savaitgalį Alytus buvo toks tuščias. Nežinau, ar kada nors mačiau tokį tuščią miestą. Net šeštadienį centriniam parke nebuvo žmonių.

– – –

Tadas jau užsisakė bilietą į Deftones koncertą, reiškia galiu nustot nerimaut, kad tokiam svarbiam koncerte neturėsiu artimo draugo šalia.

– – –

Važiuodamas su buvusia klasioke ir jos vaikinu iš Alytaus į Vilnių, klausausi kaip jie pykstasi. Jie jau virš septynerių metų kartu, ir matydamas jų nepagarbą vienas kitam, aš eilinį kartą mąstau apie pagarbos svarbą. Kita vertus, esu idealistas, todėl man nesuvokiama, kad mažesni ar didesni barniai nebūtinai yra porų pasaulio pabaiga ;)

– – –

Grįžęs į Vilnių įžengiau į bendrabučio kambarį ir nuotaika dar labiau pablogėjo. Mano nauji kambariokai yra netvarkingesni net ir už mane, o aš tikrai nesu tas, kuris gali būti palaikytas tvarkingu. Blogiausia, jog aš tingiu jiems viską aiškint ar su jais pyktis dėl tvarkos, nes nenoriu po to gyventi įtampoj tarp jų (labai sunkiai pernešu įtampą). Be to, kad jiems nėra skirtumo, kur panaudoti stalo įrankiai yra dedami, jie dar ir šiaip yra draugeliai-grupiokai, tai pradėjus su jais nesutarti, viskas gali baigtis tuo, jog vieną dieną grįšiu į kambarį ir rasiu jų visus panaudotus stalo įrankius padėtus ant mano lovos ;) Būtų super blogai, turėčiau pripažinti tų kaimiečių pergalę ;)

Šiaip bandau būti jiems tolerantiškas. Kai buvau pirmam kurse ir vasario vidury atsikrausčiau į bendrabutį, buvau panašus į juos – žaidžiau kompu ir per daug nesirūpinau tvarka savo erdvėje. Kad ir kaip bebūtų, nesugebu žiūrėti pro pirštus į jų netvarką. Maža to, jog mane dabar daug kas erzina, dar ir jie neprideda nieko gero.

– – –

Jau ieškau buto, kuriame gyvensiu su buvusiu kambarioku. Žiūrinėju daugiausiai Antakalny ir Žirmūnuose – ten, kur nemažai žalumos. Jeigu kas nors turit ką pasiūlyt, parašykit.

– – –

Vakar gavau raminantį laišką. Maža to, kad tokie laiškai visada paglosto savimeilę (tiksliau nusakyti neįmanoma ;)), dažniausiai jie būna adoruojamojo pobūdžio. O vakar buvo toks raminantis, jaukus – vietoj ir laiku, kaip tik tada, kai kažko tokio ir reikėjo.

Šiandien prabudau, nusišypsojau ir nuėjau maudytis. Vakare eisiu pabėgiot.

Skyrybų Procesai

2011/04/05

Esu kaip užstrigusi plokštelė ties erzinančia dainos vieta, aš vis kartojuosi, kartojuosi, negaliu liautis sustojęs: bakalaurinis bakalaurinis bakalaurinis.

– – –

Nesuprantu buvusio kambarioko, su kuriuo tarėmės kartu nuomoti butą, o jis dabar oficialiai gyvena trijose skirtingose vietose. Norėčiau net su juo susipykt, bet negaliu, nes kas aš toks, kad jam nurodinėčiau dėl gyvenamos vietos?

Ir visgi jaučiuosi nesaugus, nes neaišku, ar viskas išeis taip, kaip planuoju. Kita vertus, mano planai visada yra daugiau mažiau labai hiperbolizuotos fantazijos, ir net jeigu man pavyksta įgyvendinti planus, dažnai nesijaučiu juos įgyvendinęs, nes retai kada būna, jog dalykas, apie kurį svajojai, realybėje pasirodo būtent toks, kokį jį įsivaizdavai.

– – –

Balandį prasidėjo paskutinis dalykas, dėstomas universitete. Keista buvo pirmadienį sėdėti auditorijoje po 2-3 mėnesių pertraukos. O kadangi dėstytoja nusprendė visą paskaitą skaityti iš lapų, tai aš pradėjau rašyti apsakymą „Juozas perka skalbimo mašiną“. Rašydamas ranka patyriau džiaugsmą, nes nuobodžioje aplinkoje sugebėjau susikurti alternatyvią realybę, kuri buvo (vėl) buitiška, bet tokia smagi. Pats save pralinksminau, šaunu ;) Tik bėda, jog jau esu atpratęs ranka rašyti ilgesnį laiką, taigi greitai visą tą rašymo įkarštį nustelbė pavargęs riešas + suvokimas, jog kompiuteriu rašant daug greičiau galima viską redaguoti.

– – –

Šeštadienį buvo FiDi 43, ir aš prieš savaitę ar dvi galvojau, jog ten reiktų apsilankyti vien todėl, jog nesu niekad buvęs fizikų dienose. Kai atėjo penktadienis ir buvęs kambariokas pasiūlė eiti į FiDi, aš atsisakiau. Atsisakiau ir šeštadienį ryte, ir dieną, ir visgi vakare sutikau. Nuėjom su didele kompanija (istorikės, iš mano abiejų buvusių kambariokų pusės, ir jų draugės), o man visą vakarą buvo gera nuotaika, pasakojau kaip man patinka Katy Perry dainą Firework, ir manau, jog niekas rimtai tuo nepatikėjo ;) FiDi 43 buvo trys salės, d‘n‘b manęs netraukė, kitoje paklausėme trumpai Poliarizuotų Stiklų, o trečioje salėje sulaukėme punk roko iš Netvarkoi!, truputį pasipoginom su jaunesniais žmonėm, buvo linksma. Bet po to gana greitai išėjo vienas buvęs kambariokas su mergina, o po to ir istorikė su draugėmis, tai likau tik su vienu buvusiu kambarioku ir jo buvusia grupioke. Bet būtent tada pagrindinėje scenoje užlipo groti Los Colorados, ir jie varė linskmai, o po to, kai pradėjo groti įvairius senus ir naujus pop koverius, tai visai smagu buvo, ir mes šokom tol, kol visi pavargo, o nuostabiausia buvo matyti pilnut pilnutėlę salę šokančių žmonių ;) Nakvojau pas buvusį kambarioką, o kitą dieną su juo ėjau žiūrėti futbolo. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo net 5:0 prieš FK „Klaipėdą“, aš mačiau 4 iš 5 įvarčių, o tai, turint omenyje mano pomėgį stebėti žmones, yra labai geras rezultatas ;) Tiesa, Alytaus „Dainava“ ir vėl pralaimėjo, liūdna.

– – –

Kaip keista bus, kai universitetas bus baigtas. Būdamas FiDi koncerte buvau paklaustas, ką žadu veikti baigęs universitetą. Norėjau atsakyti, kad dirbsiu, bet atsakymas mane kaip reikiant išgąsdino, nes skambėjo labai niūriai. Tada pagalvojau ir pasakiau, jog nesiruošiu stoti į magistrantūrą, taigi.. dirbsiu.

Praėjo jau kažkiek dienų po to koncerto, o aš vis tiek negaliu išmesti iš galvos to savo atsakymo. Kai ruošiausi baigti mokyklą, galvojau apie būsimas studijas, todėl nesijautė jokios pabaigos. O dabar pabaiga jaučiasi, o mintis apie darbą pilnu etatu rodosi baisi ir nuobodi. Tiesa, galbūt dabar aš kaip tik turėsiu užtektinai laiko rašymui ir kitiems maloniems menkniekiams, bet vis tiek kažkaip neramu; nors iš kitos pusės ramu – turiu darbą, žinau, kad noriu išsikraustyti iš bendrabučio, todėl yra šioks toks planas į ateitį.

– – –

Sekmadienį įvyko nuostabus dalykas. Žiūrėjau savo mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto dvikovą su Lisabonos Benfica, kova buvo įtempta, nervinga, Benfica fanai apmėtė šiukšlėm FC Porto žaidėjus, bet bet bet. Porto laimėjo 2:1 ir dar likus į rungtynėms tapo Portugalijos aukščiausios lygos čempionais! Po to Porto žaidėjai ilgai bėgiojo, šokinėjo, šoko, dainavo, nors Benfica stadione buvo iškart išjungtos šviesos (žinau, kad tyčia!).

Man visada patinka matyti besidžiaugiančius žmones, mane patį apima mažytė euforija.

– – –

Pastebėjau savo blogą savybę, kuri dabar bado akis. Kuo ilgiau neturiu draugės, tuo labiau koncentruojuosi į save, todėl per tam tikrą laiką tampu pats sau geriausiu draugeliu, o tai veda į nesąmones ir tam tikrą izoliaciją. Ir šiaip: kai draugaudavau su kuo nors, tada būdavau labai mažas egoistas, nes galvodavau apie kitą žmogų, man patikdavo juo rūpintis ir pan.; o dabar tai toks lievas esu, nes jaučiuosi per daug reikšmingas pats sau. Gal todėl kartais ir paplūstu keista saviironija.


%d bloggers like this: