Fotografija

Tą pakuotę su spausdintuvu atspausdintomis fotografijomis radau savo seno rašomo stalo stalčiuje, nors ieškojau visai ne to – mano tikslas buvo rašiklis.

Šita pakuotė su fotografijomis padėta šalia kitų vokų su laiškais. Kas tuose laiškuose, su metais pamenu vis silpniau. Kaskart, kai juos pavartau, nustembu, kad kažkada trumpai susirašinėjau su merginomis iš Kauno, Šiaulių. Labiausiai pamenu tik merginą iš Marijampolės, jos vardas Agnė. Pamenu tik todėl, kad susirašinėjom ilgiausiai. Vėliau, kai bendravimas nutrūko, buvom kartą susitikę. Agnei patiko mano klasiokas, su kuriuo ji irgi susirašinėjo, o man patiko Agnė – elementarus mokyklos laikų meilės trikampis. Mūsų interesai su tuo pačiu klasioku greitai susikirto ir dėl kitos merginos, tik tąkart viskas gražiai nesibaigė – kuriam laikui tapom priešais.

Kai atidariau pakuotę ir paskleidžiau fotografijas, į galvą kalė seniai užmirštų dalykų lavina. Visos fotografijos susijusios su manimi ir viena mergina, ant jų visų užrašyti įvairūs jos eilėraščiai ar kitokie tekstai. Kada ji man visa tai dovanojo? Bandau prisiminti, bet mano atmintis mane išduoda. Sakyčiau, kad tai įvyko per paskutines Kalėdas, kai dar abu gyvenom Alytuje, tačiau viena fotografija su ant jos išlikusia data tai paneigia – reiškia, tai įvyko kažkada vėliau. Kada? Galbūt per mano gimtadienį? O ką aš jai dovanodavau gimtadienių progomis?

Nieko neprisimenu.

Iš visų fotografijų man įdomiausia ta, kurioje esu užfiksuotas savo kambaryje prie rašomo stalo. Paties stalo nesimato, bet matosi, kas padėta ant jos – knygos, akriliniai dažai, 3 lipnios juostos rulonai, žirklės, peiliukas, skaitmeninis fotoaparatas, plunksnakotis, keli rašikliai, stiklinė su vandeniu, klouno ir juodaodės moters figūrėlės. Klouno figūrėlę padovanojo draugai per 18-ą gimtadienį, moters figūrėlės atsiradimo istorijos visai nepamenu. Skaitmeninį fotoaparatą irgi padovanojo toks žmogus, bet tas aparatas buvo itin prastas, o ir jo atminties kortelė buvo tokia maža, kad joje tilpo tik 32 fotografijos.

Iš knygų aiškiai matau anglų kalbos ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, taip pat įžiūriu Bukowskio Paštą ir Skaitalą, Ken Kesey Skrydį virš gegutės lizdo ir Bruno K. Öijer Kol nuodai veikia. Pastarąją knygą parvežė draugas iš Vilniaus, nes Alytuje jos niekur nebuvo galima rasti įsigyti. Pamenu kaip džiaugiausia ją gavęs, kaip skaičiau ją atsigulęs į lovą iki išnaktų; tai įvyko 11 klasėje gruodžio mėnesį. O štai kiti fotografijoje matomi romanai pirkti jau baigus 12 klasę, praėjus egzaminams – pamenu ne tik vietas, kuriose pirkau tas knygas, bet ir orą bei kur su tomis knygomis vėliau eidavau, kur ir kaip jas skaitydavau.

Fotografijoje taip pat matosi mano kambario siena – ant jos kabo kažkoks Alytaus teatro spektaklio plakatas, tai gali būti Heroinas, tiksliai nepamenu dabar. Šalia to plakato – didelis baltas lapas su užrašytomis dainų tekstų ištraukomis iš dainų, visokiomis grupių ar atlikėjų iškarpomis ir t.t. Tų laikų kambarys amžiams pradingo 2008 metų gruodį, kuomet vieną savaitgalį grįžęs namo radau jį visą suremontuotą: staigmena! pasakė mama.

Pats šioje fotografijoje esu užfiksuotas iš šono. Dėviu baltus marškinėlius, žvilgsnis nukreiptas kažkur į užuolaidas. Esu nesiskutęs, o plaukai ilgi, bet dar ne tokie, kokie ilgi bus vėliau; viršugalvyje jie riebaluoti.

Man keista matyti save iš tų laikų. Koks aš tada buvau? Kokia buvo mūsų draugystė? Pamenu nemažai smulkmenų, tačiau jos nesuformuoja bendro vaizdo, t.y. kiekvienas daiktas šioje fotografijoje turi savo istoriją, bet visos tos istorijos dabar jau nebesusiveda į kažkokią didesnę istoriją. Kartais atrodo, kad tas laikotarpis mano atmintyje kažkoks sugadintas, sulaistytas, išdarkytas, ir man nelemta jo nei prisiminti, nei įvertinti aiškiai, nehiperbolizuojant. Keista, kad šitos fotografijos su merginos tekstais yra vienintelis gausiai išlikęs prisiminimas iš tų laikų, ir kad aš galiu matyti save tik per tos merginos anuometinę prizmę. Ką aš per ją matau?

Kad buvau mylimas ir pats mylėjau.

Keista, kad dalykai, kurie atrodė anksčiau tokie svarbūs, ima ir užsimiršta, pasiklysta tarp kitų prisiminimų, susimaišo. Aš galiu prisiminti dalykus, kuriuos dariau su ta mergina, bet kai dabar išvystu ją fotografijoje, nustembu – aš nepamenu, kad jos akys būtų buvę tikrai tokios. Tuo pačiu tai yra visiškai logiška – viskam yra limitas, todėl nauji dalykai išstumia senus. Aš žinau, kad net tai, kas įvyko šiais metais, su laiku išsitrins, išbluks ir liks tik kažkoks blankus prisiminimas. Vienintelė galima amžinybė su kitu žmogumi yra ta akimirka, kuria jūs kartu dalijatės būtent dabar. Būtent tai akimirkai vykstant tu žinai viską, ką tau reikia žinoti ir tu jauti viską nesumeluotai. Bet koks vėlesnis bandymas prisiminti akimirką bus netikslus.

***

Man labai patinka akimirkos, kai mes paprasčiausiai juokiamės kartu.

Tas lapkritis

Tas lapkritis

ji pasakė, kad viskas baigta
ir nuėjo į virtuvę.

kai praėjo kažkiek laiko,
ir aš atgavau sąmonę,
susipratau, kad man metas išeiti.

pro langą virtuvės duryse mačiau
ją sėdinčią ir lupančią bulves.

kai koridoriuje vilkausi striukę,
pasirodė jos jaunėlis brolis.
mes niekada nebendravom,
bet tąkart jis pasakė
tai jau daugiau neateisi?

daugiau aš neatėjau.

Be miražų

Sugrįžęs į Alytų pajuntu tą vėsą bute. Tai lemiamas signalas, kad vasara baigėsi. Išsitraukiu šiltesnes kelnes.

– – –

Vieną dieną po darbo Konarskio gatvėj pajutau, kad noriu šiek tiek pasivaikščioti. Eidamas Konarskio gatve išvydau kažkokią visai jaukią gatvę ir pasukau ten – pasirodo, tai buvo Raseinių g. Paėjęs kelis žingsnius pakėliau galvą ir išvydau, kad artėju link bobutės su pirkinių krepšiu. O šiek tiek priekyje jos ėjo dar viena bobutė su maišu, o prieš ją – dar viena bobutė. Ir visos jos ėjo viena paskui kitą tiesia, nematoma linija, mane toks didelis nuostabos jausmas aplankė. Žiūrėjau į jas susižavėjęs.

– – –

O kitą dieną viename socialiniame tinkle išvydau gražią merginos nuotrauką. Žiūrėjau žiūrėjau, žiūrėjau žiūrėjau ir tik po to pamačiau, kad ties lytimi yra nurodyta „male“. Sutrikau šiek tiek. Tada pagalvojau, kad galbūt čia įsivėlusi klaida, todėl paskaitinėjau ką jai rašo kiti ir ką ji rašo kitiems. Deja, tie susirašinėjimai tik patvirtino faktą, jog tai yra vyras, o ne mergina. Pasijutau keistai.

– – –

Penktadienį, grįždamas į darbą, netikėtai sutikau G.

Ji įlipo Kalvarijų turgaus stotelėj, ir vos ją pastebėjau, iškart nusisukau. Bet tada pagalvojau, kad taip negalima, ir atsisukau. Ji kaip tik pakėlė galvą, ir mes pasisveikinom. Paklausiau, kaip jai sekasi, o čia pat supratęs klausimo neveiksmingumą, paklausiau ar jau baigė studijas. Atsakė, kad baigė – žinojau tai ir šiaip. Tada pradėjom kalbėtis apie magistrantūros studijas, pasirodo ji dabar pirmame magistrantūros kurse; trumpai papasakojau kaip man sekėsi studijuoti magistrantūrą. Po to ji pasakė, kad jai reikia išlipti, ir mes atsisveikinom palinkėję vienas kitam sėkmės.

Ji visąlaik šypsosi, žiūri į akis, o jos akys tokios didelės, tokios gražios. Pamenu kaip ji kadaise įsileisdavo mane: atidarydavo duris, pažiūrėdavo į mane šypsodamasi, ir visi  mano vargai ir problemos kaip mat kažkur pradingdavo.

Kitoje stotelėje išlipau ir aš. Ėjau sau, jaudulys jau buvo praėjęs, o kol laukiau prie perėjos užsidegančios žalios, net pagyriau save: tai buvo pirmas kartas po mūsų išsiskyrimo, kai aš prie jos neprišnekėjau kažkokių nereikalingų dalykų.

Kuo labiau esu apsikrovęs idėjomis ir rūpinuosi jų realizavimu, tuo mažiau laiko lieka vienatvei.

2014.07.23

Po to sapnavau ją vėl.

Ji vilkėjo suknelę sėdėjo ant suolelio ir aš jos visai nematydamas prisėdau šalia su J. iš mūsų Vilniaus kompanijos J. ją pamatė ir

sako man: ar čia ne tavo draugė

Atsisuku į tą pusę ir tikrai žiūriu kad čia G. pasisveikinu ją ji šypsosi ir

sako: Povilai

Mes trise pradedam šnekučiuotis pasirodo J. irgi yra minimaliai su ja pažįstamas ir aš labai džiaugiuosi kad J. dabar yra tarp mūsų jis kaip koks katalizatorius ar kažkas būnant trise viskas labai gerai klostosi aš galiu su ja ramiai kalbėti visai nesijaudinu ji irgi šypsosi ir atrodo atsipalaidavusi po to J. atsisveikina ir kažkur nueina o mes su ja ir toliau sėdim per išėjusio J. atstumą galim žiūrėti vienas kitam į akis šypsomės šviečia saulė ji graži kaip visada pasakojam vienas kitam visokias istorijas kurios nutiko per tuos ilgus metus kai nebendravom

Viskas kaip romantiško filmo laimingoje pabaigoje.

2014.07.18

Vakar trumpai apie ją pagalvojau, ir ji pasirodė sapne.

Sėdėjau ant suoliuko pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ją ji nusišypsojo ir

sako: Povilai

Aš nusišypsojau ir mes apsikabinom tada galvojau ką dabar su ja kalbėti o ji ir toliau šypsojosi atrodė atsipalaidavusi šalia manęs ir man pagaliau atėjo į galvą jog mes esam vėl kartu pasislinkau arčiau jos ir paliečiau jos veidą norėjau pabučiuoti bet pagalvojau kad gal per greitai viskas vyksta ji irgi palietė mano veidą vedžiojo pirštais po skruostus uždengė akis

Kai atitraukė ranką aplink mus buvo daug žmonių vyko kažkoks koncertas

ji sako: man šalta

Žiūriu ir ją ir suprantu kad jos veide matau kažkokį nežymų nenorą būti šiame koncerte nors mes čia ką tik atėjom

ji sako: galėtume važiuoti į mišką

Galvoju bet ten juk būtų dar šalčiau mes esame nepasiruošę neturim palapinės nei miegmaišių ir išvis nuo kada jai patinka leisti laiką miškuose paliečiu jos rankas

Mes jau sėdime autobuse ruošiamės kažkur važiuoti atsisuku į ją ji sėdi man iš kairės nunarinusi galvą paklausiu ar viskas gerai ji atsisuka į mane ir linkteli bet atrodo pavargusi pabučiuoju ją apkabinu per pečius susirangom kartu dabar glostau jos petį pataisau nusmukusią liemenėlės petnešėlę

o ji šnibžda man: labai noriu

Ir tada aš suprantu kodėl mes važiuojam į miškus.

2014 sausis (II)

Sausio 14 apsigyniau magistro baigiamąjį darbą. Nors vakarą prieš tai rimtai nerimavau dėl gynimo, kitą rytą pavyko tvardytis. Tiesa, pabudau 04h ir neužmigau iki pat 06h. Po to kėliausi, prausiausi, užkandau, dar kartą perskaičiau darbo pristatymo tekstą, kantriai rišausi kaklaraištį. Tada užsidėjau švarką, pasileidau The National ir dainavau kambary. Atsipalaidavau kaip reikiant, pajutau tą euforiją, kurią tikėjausi pajusti, kai jau būsiu apsigynęs darbą.

Kambariokas pasisiūlė pavežti iki fakulteto, nuvažiavę išlipom parūkyt, sumušėm rankom ir aš nuėjau. Įėjęs į auditoriją šypsojausi, grupiokės klausė, kodėl aš toks laimingas.

Patys gynimai buvo itin ramūs. Gyniausi pats paskutinis, atsakiau į recenzento klausimus, o oponentė pasakė, kad jai labai patiko mano darbas ir uždavė vieną klausimą, kuris labiau priminė teiginį, o ne klausimą. Po to komisija išėjo, grįžo gal po 10 minučių ir išdalino lapelius su mūsų pažymiais.

Kai visi atsisveikinom, su grupiokėm išėjom į koridorių. Jos skambino tėvams ir artimiesiems, aš irgi tą dariau. Mama nesuprato, kodėl esu blogos nuotaikos, jei gavau tokį gerą pažymį. Po to ir su kolege iš darbo kažkaip niūriai kalbėjau, ji pasakė, kad aš turbūt vis dar įsitempęs po gynimų. Man pačiam buvo sunku suprasti, kodėl man taip liūdna ar nyku. Ir tik kai su grupiokėm nuėjom pavalgyti į valgyklą, viską supratau.

Man tiesiog gaila, kad baigiau šias studijas. Jos buvo labai įdomios, daug įdomesnės nei bakalauro studijos. Studijos netgi tapo atsvara neįdomiam darbui, ir aš visą laiką jaučiausi labiau studentas nei darbuotojas. Dabar priešais akis atsivėrė amžina problema – ką reikės veikti su laisvu laiku? Man nuolatos reikia disciplinos, kad ką nors pasiekčiau. Kai jos nėra, aš labai sunkiai prisiverčiu ką nors daryti.

Niūri nuotaika praėjo tik po kelių dienų, o penktadienį jau buvau netgi labai pakilios nuotaikos.

*

Buvo atvažiavęs T., ir mes įrašėm naują MTp albumą ;) Reiks dar pakoreguoti įrašus, nes kai kur nelabai gerai girdisi vokalai, muzika skamba per garsiai. Po to reiks pagalvoti apie albumo išleidimą fiziniu pavidalu, kad galėtume draugams padovanoti ir patys pasilikti atminimui. Tikrai būtų įdomu ir pristatymo koncertą padaryti.O susukti vaizdo klipą irgi būtų nebloga idėja. Įsivaizduoju mus su chalatais žiemą miške ;)

*

Kartais galvoju apie visus tuos išsiskiriančius žmones. Jie žavi tiek pat, kiek ir baugina.

*

Kaskart, kai feisbuke pamatau vienos buvusios merginos naują nuotrauką, tenka liūdnai konstatuoti faktą, kad buvau kvailas iki negalėjimo, kai draugaudamas su ja tyčia stengiausi prie jos neprisirišti, ko pasekoje jai mūsų draugystė pradėjo rodytis absoliučiai nerimta.

Džiaugiuosi, kad ji retai įkelia savo nuotraukas.

*

Dabar dažnai kažkodėl prisimenu vieną merginą, apie kurią šiaip jau nelabai galvojau anksčiau. Nežinau, kas pasikeitė, bet vis prisimenu kaip moteriškai ji atrodė paskutinį kartą, kai ją mačiau. Man taip norisi ją apkabinti; arba nubudęs per anksti ryte galvoju, kad būtų jauku gulėti su ja kartu.

Tai tik paikos mintys, iliuzijos, palengvinančios vienatvę. Ar pagilinančios vienatvę?

2013.10.09

Kai tik aš užsiimu sau įdomia veikla, iškart dingsta visokios nesąmonės ir išsigalvojimas, kad aš kažką myliu iš praeities, ar kad esu vienišas. Ar kad žmonės iš esmės negali būti laimingi.

Aš laimingas tiek, kiek toks noriu būti.

Šiandien aš laimingas.

2013.09.28

Alfonas Nyka-Niliūnas, sugrįžęs į Lietuvą 1998 metais, pakalbintas pasakė: „Kiekvienas poetas <…> faktiškai rašo vieną eilėraštį visą gyvenimą“.

*

Mes išėjom iš baro ir kaip tik tada nusprendžiau dar ten sugrįžti. Atsisveikinom su T., ir aš nulipau laipteliais žemyn.

Iš pradžių kalbėjau su Paulium, po to šiek tiek su R., kuri, iš šono žiūrint, atrodė nekaip. Bėda vaikytis vyruką, kuriam nusišikt net ir ant tų gaudynių; kiti gi bent jau pačiu bėgimo procesu žavisi, o R. vyrukas, atrodo, mieliau leistų laiką, jeigu šalia jo visai nebūtų R. Bet tiek to, juk daug žmonių gaudo vieni kitus, laikosi įsikibę, nes be to katės-pelės žaidimo jiems nieko daugiau neliktų.

Kalbėdamas su pažįstamais kitame baro gale pamačiau buvusios merginos G. draugę-kolegę. Iškart užsinorėjau nueiti su ja pasilabinti, neva pabendrauti, nors iš tiesų man rūpėjo tik paklausti, ar viskas G. yra gerai. Bet sudrausminau save, pagalvojau, kad neverta. Toliau bendravau su žmonėmis, baigiau alų, stebėjau užsidarantį barą ir tą gražią Pogo barmenę didelėmis akimis.

Destrukcijos noras, kurį jaučiau anksčiau vakare, kažkur pradingo, ir aš aiškiai žinojau, kad noriu grįžti namo padoriai. Atsisveikinau su pažįstamais ir ėjau link durų, bet visgi pasukau link G. draugės. Pasisveikinom, o tada ir paklausiau kaip laikosi G., ar jai viskas gerai, nes vis matau ją geriančią. Ta mergina paklausė manęs, ar aš vis dar myliu G., ir tai mane išmušė iš vėžių. Atsakiau, kad man tiesiog rūpi, ar G. viskas gerai. Tada išgirdau tai, ką ir numaniau: G. po trijų metų išsiskyrė su vaikinu, todėl dabar dažniau lankosi baruose. Ir dar man papasakojo, kad ji studijuoja psichologiją (tą aš žinojau) ir tuo labai džiaugiasi, kad nedirba jokio darbo ir grįžo gyventi pas tėvus į Vilniaus užmiestį. Po to ta mergina užsivedė kalbėti, kad ir ji studijuoja, ir kalbėjo, kalbėjo.. Buvau mandagus – šypsojausi, pasakydavau bereikšmius žodžius pokalbiui palaikyti ir linksėjau galva. Kad ir kaip man būtų buvę neįdomu, ką ji veikia gyvenime.

Kai ji baigė pasakoti apie save, vėl paklausė manęs ar aš myliu G. ir priminė tą vasaros vakarą, kai sutikau ją su G. koncerte ir vos pradėjęs bendrauti su G. paklausiau, ar jos toks draugelis tikrai nusižudė. Kas, blet, kalba tokius dalykus? Klausiau tada tavęs kalbančio ir man buvo gėda, iš šono žiūrint buvo aišku, kad tau G. yra dar nepraėjus. Nenorėjau jai nieko aiškinti, todėl tik nusišypsojau, patikinau, kad nesu įsimylėjęs G. ir nesižudau dėl to, kad mes išsiskyrėm. Po to dar trumpai pakalbėjom apie gyvenimą mieste ir užmiestyje, ir atsisveikinom.

Išėjau iš baro ir pradėjau eiti. Priėjęs Kudirkos stotelę nusprendžiau nekviesti taksi. Jaučiausi gerai, buvau žvalus, su šypsena, ir eiti buvo labai smagu. Buvo 05h, ir eidamas vis matydavau tai vieną, tai kitą žmogų stotelėse. Jie atrodė vieniši, niekada nenorėčiau atsidurti jų vietoje ir va taip anksti anksti ryte laukti autobuso. Kai ėjau pro Kalvarijų turgų, pro grotas mačiau kelis vyrus – vienas šlavė asfaltą, o kitas nešė kažkokią konstrukciją. Galiausiai aš įveikiau tą kalniuką nuo Laurinavičiaus iki Giedraičių stotelės ir perėjau gatvę, įėjau į kiemus. Priėjęs laiptinę prisėdau ant suoliuko, išsitraukiau paskutinę cigaretę ir prisidegiau.

Taigi, G. išsiskyrė su draugu, pradėjo dažniau lankytis baruose, bet tikrai negeria taip, kaip anksčiau. Jai patinka tai, ką ji studijuoja ir ji jau nebedirba padavėja. Reiškia viskas nėra blogai ir man nereikia rūpintis dėl jos, ar ne?

Išgirdau kažkokį keistą garsą, sklindantį man iš dešinės. Netoli kitos laiptinės ant bordiūro tupėjo kažkoks gyvis ir lakė vandenį iš balos. Atrodė panašus į katiną, bet galėjo būti ir kiaunė – ne kartą esu jas matęs Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Stebėjau ir klausiausi, kol gyvūnas lakė, bet vos tik trumpam nusigręžiau į kitą pusę, gyvūno keltas garsas nurimo. Atsisukęs nebemačiau jo.

Tu vis dar ją myli? Ne. Ir niekad nemylėjau, bent jau taip, kaip aš tada suvokiau meilę. Tai ir yra blogiausia – nežinoti, kaip viskas būtų buvę, jeigu draugaudamas su ja nebūčiau bijojęs mylėti ir būti mylimas.

Baigiau rūkyti ir grįžau namo.

Naktį sapnavau, kad guliu lovoje, pasisuku link jos, matau jos šviesią odą, apkabinu per liemenį ir šypsodamasis užmiegu.

Prabudęs žinojau, ką turiu padaryti.

“That Girl With Sharp Teeth“

Tą vakarą mano planas buvo nueiti ir užkalbinti buvusią merginą, bet kai prie mūsų stalo staiga prisijungė keli pažįstami su daug nepažįstamų merginų, viskas pasikeitė, o ir mano buvusi mergina pradingo iš akiračio. Iš visų staiga atsiradusių merginų aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, sako ji.

Mes kalbėjom apie muziką: jai patinka SunSay, 5‘nizza, o svarbiausia – Deftones, ir tai yra nuostabu. Aš jai dainavau 5‘nizzą, ji man dainavo Muse, bet aš neklausau pastarųjų. Kalbėjom apie vestuves ir kitą porą, sėdinčią už stalo, kuri ruošiasi tuoj tuoktis, ir ta pora atrodė nekaip: vyrukas beveik miegojo, o mergina bandė jį bučiuoti.

Kai jos koja pradėjo liesti mano koją, aš prisiminiau vieną vasarą, kai buvau su draugais prie ežero ir netinkamai supratau vienos merginos tokius prisilietimus. Tada aš galvojau, jog ji apkabino mane per nugarą iš draugiškumo ar iš girtumo, bet kur tau! Koks ten draugiškumas, vien instinktyvus noras iš jos pusės buvo, tik per vėlai supratau viską. Taigi, jos koja pradėjo liesti mano koją. Neįkyriai, maloniai taip, ir ji vėl prakalbo apie seksą: su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų. Atsakiau, kad ji turbūt labai įdomi, ir pataikiau – ji užsivedė pasakoti apie savo keistumą, ir aš, klausydamas jos keistumo įrodymų, supratau, kad bendrauju su visiškai paprasta mergina, kuri yra įkalusi sau į galvą, jog yra keista.

Kad ir kaip bebūtų, laukiau, kas bus toliau, pats nieko nedarydamas. O draugai ėjo rūkyt, kvietė mane, bet aš visąlaik atsisakiau. Mes vis kalbėjom su ja kažką, bet kas dabar pasakys, ką mes kalbėjom? Galiausiai tai įvyko – ji prisitraukė mane ir pabučiavo. Aš pradėjau juoktis; nebūčiau aš. Bet jos tai neatbaidė, ji vėl prisitraukė ir pabučiavo mane, o aš vis kartojau tu labai įdomi.

Mes galėtume pasitelkti pačią paprasčiausią fantaziją ir nuspėti ateitį: du girti žmonės taksi grįžta namo ir bando mylėtis, ryte išsiskiria, ir viskas. Bet ne, čia gi aš, P., ir visi, kas šiek tiek geriau pažįsta mane, supranta, kad mano gyvenime net elementariausi dalykai įvyksta tragikomiškai.

Ji vis dažniau mane bučiavo – agresyviai, o ir tie bučiniai labiau priminė veido laižymą. Pokalbiai tapo neįmanomi, aš pasijutau blaivesnis už ją, staiga viskas tapo nebeįdomu. Juk ar gali būti įdomu, kai viskas taip aišku? Nuėjau į tualetą, ten sutikau T., kuris man sako maždaug taip: seni, jėga, viskas gerai, bus naktis. O aš jam sakau: rytoj susitinku su kai kuo, ir man nesinori jokių nesąmonių, man atsibodo su šita pana. T. man vis tiek aiškina: bet taigi viena naktis, seni, dar kažką sakė. Tada aš jam antrą kartą paaiškinau savo požiūrį, ir jis suprato.

Kai grįžau, greit su ja išėjom į lauką. Ji vis pešė man plaukus ir bučiavo, o aš bandžiau paaiškinti, kad nieko aš nenoriu su ja, kad mums laikas skirstytis namo. Neslėpsiu, jaučiausi gėdingai (tipo ką ji pagalvos; nors vargu ar kitą dieną ji prisimins mano veidą), o dar ir vieno poeto eilutės atėjo į galvą: galbūt aš prastas patinas. Išklausiusi mano nuoširdų paaiškinimą, kad su ja nieko nenoriu, nes rytoj susitinku su svarbia mergina, ji pradėjo pykti. Sakė, kad su ja pergulėti nori daug vyrų, sakė, kad ji labai laisva mergina, ir galiausiai ji sakė, kad aš gailėsiuosi, kad praradau ją. Norėjosi paklausti kodėl jai atrodo, kad man reikia laisvos merginos, bet nieko nesakiau, tik mes dar kartą pasibučiavom, tada aš atitraukiau rankas nuo jos užpakalio ir mes išsiskyrėm.

Rūkydamas stebėjau draugus, besiginčijančius su kažkokiu vyruku.

Ne toks turėjo būti šis vakaras: mes pažiūrėjom krepšinio rungtynes – pagal planą, nuėjom ant Barbakano išgerti dar alaus – viskas pagal numanomą planą, nuėjom po to į Bixus dar po vieną alaus – irgi įmanomas variantas, bet tas „dar po vieną alaus“ nebuvo dar po vieną alaus, tai ką dabar jau padarysi, kad viskas pasisuko visiškai kitaip.

Mes išsikvietėm taksi ir grįžom namo.

Kitą dieną aš viską prisiminiau. Tiksliau tai, ką dar buvo galima prisiminti: aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, pasakė ji.

Klaikus Gimtadienis

Sapne grįžau namo labai girtas kambarys buvo tamsus tamsus guliau į lovą ir viskas.

Po kiek laiko mane pažadino skambutis į duris tingėjau keltis buvo šiek tiek bloga skaudėjo galvą o kažkas vis spaudė durų skambutį ir spaudė jis vis skambėjo mane suėmė pyktis norėjau keltis bet pamačiau jog kambariokas nuėjo link durų jis jas atidarė ir supratau jog kažkas negerai kažkokia keista tyla stojo o po to staiga išgirdau šnabždesį ir mane pervėrė siaubas nes suvokiau vykstant kažką visai neplanuotą kažką iš kito pasaulio.

Atsikėliau ir pažiūrėjom į koridorių mačiau į mūsų butą plūstančius žmones jie vis ėjo ir ėjo nė vieno iš jų nepažinojau stovėjau sutrikęs kambariokas irgi buvo pasimetęs ir tada kažkur dar iš laiptinės atsklido merginos juokas ir aš supratau jog mano buvusi mergina kažką sugalvojo kas man varė baimę.

Ji išėjo į svečių priekį ir sako: Povilai sveikinu tave su gimtadieniu

Pasijutau sugniuždytas sumuštas pažemintas jau ruošiausi padėkoti ir nusišypsoti bet tada manyje sukilo pyktis aš susiraukiau pasitaisiau apatinius ir vis dar su stačiu žengiau link žmonių ir užtikrintai

jiems pasakiau: eikit visi lauk eikit visi lauk jūs net patys nesuprantat kad pildot kvailas savo draugės užgaidas man jūsų nereikia aš net nepažįstu jūsų dinkit visi iš čia prašau gerbkit mano gimtadieninį norą

Ir jie visi išėjo o aš atsiguliau ir negalėjau užmigti.

– – –

Prabudau 06:00, žiūrėjau į koridorių ir klausiausi ar negirdėti įtartinų garsų iš laiptinės.