2012.11.22

Sapnavau kad užeinu į didelį DNB banko filialą ten sutinku daug draugų ir mes visi pradedam žaisti capture the flag aš bėgu nuo visų kažkur toli noriu tiesiog pabūti vienas kylu liftu po to leidžiuosi patenku į kažkokį automobilių gamybinį cechą atsiprašau vyrų už sutrukdymą lipu atgal į liftą nusileidęs išlipu prie kažkokių uolų matau ten stovi Indrė Luka ir jos veidas įsitempęs aš ją pasisveikinu bet ji pikta aš ją dar kartą pasisveikinu ir vėl ji nieko nesako tada

aš sakau: Indre Luka prašau atsakyti kai su tavimi yra kalbamasi

ji pažeria man savo pykčio jog kažkada su ja nepasisveikinau gerai galvoju pripažįstu kaltę ir tada mes einam į DNB banko vidų ten sutinku jos pusbrolį trise grįžtam pas mano draugus bet jie sako kad nebėra laisvų vietų žaidime man liūdna atsisveikinu su Indre Luka ir jos pusbroliu ir vėl kylu liftu leidžiuosi liftu sutinku kažkokią moterį kuri prašo jai netrukdyti važiuoti liftu taigi išlipu iš jo atsiduriu ant banko stogo ten moterys deginasi gulėdamos ant gultų aš prisėdu ant žemės ir žiūriu į tolį tokia vasariška diena o man taip gelia mane užkalbina subrendusi moteris mes kalbamės apie įvairius dalykus vėliau aš atsistoju ir einu link pastato krašto matau besiveriantį jūros vaizdą galvoju jeigu šokčiau į jūrą ar likčiau gyvas bet tada ateina Kęsto brolis jis yra iš priešininkų komandos ir

jis sako: kodėl tu nežaidi neįmanoma tavęs surasti visur

sakau: atsiprašau einam pas visus aš pasiduodu

Listopada

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.