Fotografija

Tą pakuotę su spausdintuvu atspausdintomis fotografijomis radau savo seno rašomo stalo stalčiuje, nors ieškojau visai ne to – mano tikslas buvo rašiklis.

Šita pakuotė su fotografijomis padėta šalia kitų vokų su laiškais. Kas tuose laiškuose, su metais pamenu vis silpniau. Kaskart, kai juos pavartau, nustembu, kad kažkada trumpai susirašinėjau su merginomis iš Kauno, Šiaulių. Labiausiai pamenu tik merginą iš Marijampolės, jos vardas Agnė. Pamenu tik todėl, kad susirašinėjom ilgiausiai. Vėliau, kai bendravimas nutrūko, buvom kartą susitikę. Agnei patiko mano klasiokas, su kuriuo ji irgi susirašinėjo, o man patiko Agnė – elementarus mokyklos laikų meilės trikampis. Mūsų interesai su tuo pačiu klasioku greitai susikirto ir dėl kitos merginos, tik tąkart viskas gražiai nesibaigė – kuriam laikui tapom priešais.

Kai atidariau pakuotę ir paskleidžiau fotografijas, į galvą kalė seniai užmirštų dalykų lavina. Visos fotografijos susijusios su manimi ir viena mergina, ant jų visų užrašyti įvairūs jos eilėraščiai ar kitokie tekstai. Kada ji man visa tai dovanojo? Bandau prisiminti, bet mano atmintis mane išduoda. Sakyčiau, kad tai įvyko per paskutines Kalėdas, kai dar abu gyvenom Alytuje, tačiau viena fotografija su ant jos išlikusia data tai paneigia – reiškia, tai įvyko kažkada vėliau. Kada? Galbūt per mano gimtadienį? O ką aš jai dovanodavau gimtadienių progomis?

Nieko neprisimenu.

Iš visų fotografijų man įdomiausia ta, kurioje esu užfiksuotas savo kambaryje prie rašomo stalo. Paties stalo nesimato, bet matosi, kas padėta ant jos – knygos, akriliniai dažai, 3 lipnios juostos rulonai, žirklės, peiliukas, skaitmeninis fotoaparatas, plunksnakotis, keli rašikliai, stiklinė su vandeniu, klouno ir juodaodės moters figūrėlės. Klouno figūrėlę padovanojo draugai per 18-ą gimtadienį, moters figūrėlės atsiradimo istorijos visai nepamenu. Skaitmeninį fotoaparatą irgi padovanojo toks žmogus, bet tas aparatas buvo itin prastas, o ir jo atminties kortelė buvo tokia maža, kad joje tilpo tik 32 fotografijos.

Iš knygų aiškiai matau anglų kalbos ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, taip pat įžiūriu Bukowskio Paštą ir Skaitalą, Ken Kesey Skrydį virš gegutės lizdo ir Bruno K. Öijer Kol nuodai veikia. Pastarąją knygą parvežė draugas iš Vilniaus, nes Alytuje jos niekur nebuvo galima rasti įsigyti. Pamenu kaip džiaugiausia ją gavęs, kaip skaičiau ją atsigulęs į lovą iki išnaktų; tai įvyko 11 klasėje gruodžio mėnesį. O štai kiti fotografijoje matomi romanai pirkti jau baigus 12 klasę, praėjus egzaminams – pamenu ne tik vietas, kuriose pirkau tas knygas, bet ir orą bei kur su tomis knygomis vėliau eidavau, kur ir kaip jas skaitydavau.

Fotografijoje taip pat matosi mano kambario siena – ant jos kabo kažkoks Alytaus teatro spektaklio plakatas, tai gali būti Heroinas, tiksliai nepamenu dabar. Šalia to plakato – didelis baltas lapas su užrašytomis dainų tekstų ištraukomis iš dainų, visokiomis grupių ar atlikėjų iškarpomis ir t.t. Tų laikų kambarys amžiams pradingo 2008 metų gruodį, kuomet vieną savaitgalį grįžęs namo radau jį visą suremontuotą: staigmena! pasakė mama.

Pats šioje fotografijoje esu užfiksuotas iš šono. Dėviu baltus marškinėlius, žvilgsnis nukreiptas kažkur į užuolaidas. Esu nesiskutęs, o plaukai ilgi, bet dar ne tokie, kokie ilgi bus vėliau; viršugalvyje jie riebaluoti.

Man keista matyti save iš tų laikų. Koks aš tada buvau? Kokia buvo mūsų draugystė? Pamenu nemažai smulkmenų, tačiau jos nesuformuoja bendro vaizdo, t.y. kiekvienas daiktas šioje fotografijoje turi savo istoriją, bet visos tos istorijos dabar jau nebesusiveda į kažkokią didesnę istoriją. Kartais atrodo, kad tas laikotarpis mano atmintyje kažkoks sugadintas, sulaistytas, išdarkytas, ir man nelemta jo nei prisiminti, nei įvertinti aiškiai, nehiperbolizuojant. Keista, kad šitos fotografijos su merginos tekstais yra vienintelis gausiai išlikęs prisiminimas iš tų laikų, ir kad aš galiu matyti save tik per tos merginos anuometinę prizmę. Ką aš per ją matau?

Kad buvau mylimas ir pats mylėjau.

Keista, kad dalykai, kurie atrodė anksčiau tokie svarbūs, ima ir užsimiršta, pasiklysta tarp kitų prisiminimų, susimaišo. Aš galiu prisiminti dalykus, kuriuos dariau su ta mergina, bet kai dabar išvystu ją fotografijoje, nustembu – aš nepamenu, kad jos akys būtų buvę tikrai tokios. Tuo pačiu tai yra visiškai logiška – viskam yra limitas, todėl nauji dalykai išstumia senus. Aš žinau, kad net tai, kas įvyko šiais metais, su laiku išsitrins, išbluks ir liks tik kažkoks blankus prisiminimas. Vienintelė galima amžinybė su kitu žmogumi yra ta akimirka, kuria jūs kartu dalijatės būtent dabar. Būtent tai akimirkai vykstant tu žinai viską, ką tau reikia žinoti ir tu jauti viską nesumeluotai. Bet koks vėlesnis bandymas prisiminti akimirką bus netikslus.

***

Man labai patinka akimirkos, kai mes paprasčiausiai juokiamės kartu.

Lapkritis

„Rašytojas nuolat klausia savęs, kokia forma aš galiu sąžiningai aprašyti savojo „aš“ patiriamą pasaulį. Tai yra kiekvieno rašytojo kompromiso su savuoju „aš“ paieškos išeities taškas, o tai drauge yra neišvengiamas kompromisas su tiesa – tiek, kiek jos atsiskleidžia manajam „aš“. Štai kodėl skaitant savo paties kūrinį dažniausiai apima ir Prufrokui būdingas jausmas: „Tai visai ne tai… tai visiškai ne tai, ką turėjau omenyje…“ Rašymas tampa saviapgaule, savotiška nesėkme.“ (Zadie Smith)

http://www.satenai.lt/2016/10/07/klysti-geriau/

http://www.satenai.lt/2016/10/21/klysti-geriau-2/

***

Iškentėta diena.

„vėl pamečiau sielą, vėl“

Košmarų pilna naktis.

***

Nubudau 8 val., atsikėliau ir kurį laiką sėdėjau ant sofos. Apžvelgiau savo kambarį, viskas atrodė kaip visada. Tada atsistojau ir nuėjau prie lango. Rytas buvo šlapias, už lango tirpo sniegas, ant palangės buvo prikritę cigarečių pelenų iš šeštadienio nakties. Nuėjęs į virtuvę pasidariau kavos, tada išsiploviau galvą, grįžęs į virtuvę pasidariau du sumuštinius. Prisėdau prie stalo, valgiau, po to skaičiau naujienas, tikrinau paštą ir t.t. Galiausiai išėjau į darbą, bet dar prieš tai užsukau į biblioteką. Ir visur, kur ėjau ir kur buvau, jaučiau keistą ramybę. Rami, beveik tuščia Kalvarijų gatvė; snaudžianti biblioteka; nedaug žmonių 10 maršruto autobuse. Ir tas jausmas – tarsi būtų viskas po Kalėdų, tokia keista ramybė.

Tarsi manęs jau nebūtų.

***

Nerimastingas interviu su Marijum G.

Keista kalbėti apie šviesų romaną, kai žinau, kas iš tiesų sekė po jame aprašomų įvykių.

***

Kartais man atrodo, kad Vakarų žmonės su nekantrumu laukia kažkokios baisios tragedijos.

***

Po to ta keista ramybė mane aplankė vėl.

Išlipu T. Ševčenkos stotelėje, einu gatve. Nors aplink yra žmonių ir važinėja automobiliai, man vėl viskas taip tylu atrodo. Pasuku į Naugarduko gatvę, artėju link picerijos, kurioje kažkada dirbau. Tai buvo melo ir įtampos kupina žiema. Kartu tai buvo jauki žiema su mylimu žmogumi.

Pradeda snigti. Vytenio gatvėj visai nėra žmonių.

Tą žiemą aš mylėjau. Dabar – jokių vertybių, jokio tikslo, jokios saugios minties ar idėjos, už kurios galėčiau dar užsikabinti. Tik šita keista tyla, stovint vienam prie pėsčiųjų perėjos. Laikas, kurį galėčiau pavadinti „po visko“. Tas vis dažniau aplankantis supratimas, kad aš pasibaigiau – lėta mirtis.

***

Pats sau nepažįstamas.

Kaip teisingai apsimauti pėdkelnes

„Pėdkelnės yra labai delikatus rūbas, norint teisingai jas užsimauti reikia turėti šiek tiek kantrybės ir skirti tam laiko. Ypač, jei puošiatės figūra formuojančiomis arba su raštuota siūle nugaroje.“

Tik neseniai supratau kaip mane veikia merginos su juodomis pėdkelnėmis. O veikia va taip – lieku pritrenktas ir prarandu gebėjimą kalbėti. Todėl nenuostabu, kad sutinkant naujuosius metus taip ir deramai nepakalbėjau su mergina, kuri mūvėjo juodas juodas pėdkelnes, nors vis apie ją tryniausi kažkur netoliese. Po to kitą dieną, kai prabudau ir gulėjau jausdamasis prastai po vakar, galvojau apie jos kojas, ir man atrodė, kad tas kojų prisiminimas gydo mane.

„Pirmiausia, prieš apsimaunant pėdkelnes, reikia apžiūrėti savo rankų nagus, ar nėra kuris nuskilęs arba įtrūkęs. Jei tokiu nagu užkabinsite – suplėšysite,  net ir pačias atspariausas pažeidimams pėdkelnes. Taip pat apžiūrėkite kojų nagus, netvarkingi nagai yra  viena iš priežasčių, kodėl plyšta teisingai apsimautos pėdkelnės.“

Būta ir anksčiau keblių situacijų su merginomis dėl jų juodų pėdkelnių. Štai kažkada netyčia pamačiau K. pėdkelnių silikoninę juostelę, ir kažkaip keistokai pasijutau, nes tai ganėtinai intymu. Ir dar buvo tas kartas, kai buvau teatre su L., ir ji buvo gražiai apsirengusi, o aš buvau pagiriotas, o kai esu pagiriotas, esu itin jautrus merginų grožiui, ir ir ir ji buvo su juodomis pėdkelnėmis: man, dievaži, norėjosi ne spektaklį žiūrėt, o apkabint ją ir būti apgaubtam to viso gražumo jausmo, kurį ji skleidė.

„Maunantis pėdkelnes, patogiai atsisėskite ant kėdės. Surinkite pėdkelnes tarp nykščių ir pirštų iki pėdkelnių galų. Įkiškite į pėdkelnes vieną koją, po to ir kitą, švelniai truktelėkite pėdkelnių apačias, kad galai priglustų prie pirštų galų. Švelniai apsimaukite iki kelių ir apžiūrėkite ar nėra raštas persisukęs arba susiraukšlėjusios. Tuomet atsistokite, švelniai užtraukite iki sėdmenų vienos kojos pėdkelnių dalį, po to kitos. Vėliau apsimaukite iki pabaigos. Palyginkite persisukusias dalis, prispausdamos pėdkelnes visa delno plokštuma iš abiejų pusių.“

Ir truputį nejauku, kai būnant namuose šventiniu laikotarpiu ateina mama ir sako šiandien pėdkelnes nusipirkau, ar gražios? Ir aš sakau, kad nežinau, aš juk nenešioju pėdkelnių, o ji sako bet vis tiek supranti, kas gražu, o kas ne, ir tada aš sakau gražios, ir net kažkaip susigėstu.

„Dar katrą apžiūrėkite, ar pėdkelnių raštas nėra persisukęs, ar patogiai ir gražiai prigludusios prie pirštų ir kulno. Kai įsitikinate, jog pėdkelnes apsimovėte tinkamai, rekomenduojame nupurkšti antistatiku –  dėvimi rūbai nelips prie pėdkelnių.“

Beje prie Kalėdinio stalo juokingas, o gal ir ne, pokalbis apie grožį įvyko. Gavau tokią repliką, kad esu išrankus, ir kad būtent dėl to esu vienišas (dabar mūsų šeimoje didžiausia problema yra tai, kad neturiu antros pusės – visos kalbos vien apie tai). Dėl to aš niekada nesiginčijau ir nepykau, nes nuo vaikystės man kalte kalė į galvą, kad esu išrankus, kad tokiu būti nereikia, iš esmės – kad reikia imti tai, ką gauni, ir tuo džiaugtis (manau, kad šis požiūris būdingas paprastoms darbininkų šeimoms). Bet aš niekada nesupratau tokio požiūrio, nes jis veda prie to, jog moterys išteka už bet kokių vyrų, vyrai veda netinkamas moteris, o tada ir moterys daužo gėlių vazonus į sienas, ir vyrai geria per daug, kaip rašė Charles Bukowski. Jau seniai pastebėjau, kad esu tarsi mintyse nusipiešęs tą „idealios“ moters paveikslą, ir jeigu susipažįstu su mergina, kuri tą paveikslą daugmaž atitinka, tada būna bam! ir aš pametu galvą ;) Tik blogai, kad aplinkybės kartais būna nepalankios stebuklams, nes a.) jos turi vaikiną, b.) tu turi merginą, c.) jos šiuo metu nenori su niekuo draugauti, d.) tu esi durnas ir nesiimi laiku veiksmų, ir pan. Bet svarbiausia ne tai, kad nieko nepavyksta, svarbiausia – kad tokių merginų yra. Tai įrodo, kad daugmaž žinau, ko ieškau ar ko noriu, kas man patinka, kas traukia. Ar žinoti tai ir to norėti reiškia būti išrankiu? Tikrai ne.

Bet dabar grįžkime prie to pokalbio, įvykusio prie Kalėdinio stalo. Mums bekalbant apie mano tariamą išrankumą, mama prisiminė kaip mano tėvas pirmą kartą ją nusivedė namo ir supažindino su savo šeimyna. Viskas vyko taip: jie įėjo į namą, visi susėdo už stalo, tada tėvo motina įdėmiai žiūrėjo į mano mamą, o po to pasakė sūnau, gražią marčią parvedei. Esmė buvo grožis, nieko daugiau. Todėl kai kažkada pas mane atvyko mergina ir ją supažindinau su mama, mama elgėsi taip pat kaip kadaise elgėsi mano tėvo mama jos atžvilgiu – ji įdėmiai nužiūrėjo mano draugę nuo galvos iki kojų, o tada pasakė tai čia tavo draugė.

Tai nebuvo klausimas, tai buvo sielvarto kupinas teiginys, kuriame tilpo neišpasakytas mamos nusivylimas, jog jos sūnus, giriamas pagyvenusių kaimynių dėl grožio ir mandagumo, draugauja su mergina, kuri pagal bendrą nedidelio miesto gyventojų supratimą netelpa į normalumo rėmus, nes yra su dredais ir turi tatuiruotę.

Mama nenorėjo kalbėti apie mano draugę kelias dienas. Vėliau pasakė, kad yra šokiruota. Kai po kažkiek laiko su ja išsiskyriau, mama, atrodo, net atsigavo. Ir kai man labiausiai reikėjo pasikalbėti su artimu žmogumi, ji norėjo kalbėti tik apie baldų perstatymą mano kambaryje, nieko daugiau. Baldus mes galų gale perstatėm, bet kuriam laikui tarp mūsų buvo atsivėręs gilus savitarpio supratimo plyšys.

Turbūt nėra nieko baisiau motinai už tai, kad jos sūnus parveda nesimpatišką marčią.

Dar kažką norėjau parašyti, bet pro langą užsižiūrėjau į pūgą.

Ir taip ramu, ir taip kažkodėl gera, nors ta pati vienatvė, tas pats neišsipildymo jausmas. Aš net nežinau, ar iš tiesų sugebu jaustis vienišas, tai tokia natūrali būsena, atrodo. Ir jeigu manęs kas nors paklaustų, ar jaučiuosi vienišas, aš greičiausiai nusišypsočiau ir pasakyčiau baik tu, juokauji?

(informacija apie pėdkelnes, panaudota aukščiau, paimta iš http://anita.lt/kaip-teisingai-apsimauti-pedkelnes)

Charles Bukowski „Sriuba, kosmosas ir ašaros“

Charles Bukowski

„Sriuba, kosmosas ir ašaros“

Puslapiai: 144

Išleido: „Kitos knygos“

Metai: 2013 m.

Tiražas: 1200 egz.

Viršelio dizainas: vario burnos

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė „Bukowski“ baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti – kokie mes žmonės esam, kad mėgstam skaityti istorijas apie kito žmogaus vėmalus ir šūdus? Mane visada stebino tai, kad tiek Bukowskio prozoje, tiek poezijoje (ak, bet juk šio rašytojo atveju tai viena ir tas pat) randu kažkokį nusiraminimą. Kad ir kaip reikalai šūdinai besiklostytų, vis tiek lieka viltis, nors ir neįvardyta (panašiai yra ir Jurgio Kunčino kūriniuose). Turbūt tai ir skatina po kažkiek laiko grįžti prie šio rašytojo.

Nežinau, ar Bukowskis būtų tokia kultinė ikona, jei nebūtų rašęs eilėraščių, nes būtent jo eilėraščiai, o ne prozos kūriniai yra fuck you akademinei literatūrai. Man netgi labiau patinka eilėraščiai ir apsakymai, o ne Bukowskio romanai. Kai jis rašo trumpiau, viskas kažkaip geriau išeina. Net jo kultinis romanas „Paštas“ man nėra kažkuo ypatingas. Apie „Moteris“ net nekalbu, ten išvis nuobodybių nuobodybė.

Apie pačius eilėraščius nelabai yra ką papasakoti. Rašo kaip geria, kaip rašo eilėraščius, kad kažkur eina ar važiuoja. Žinoma, ir apie moteris rašo. Temos pažįstamos, šimtą kartų gvildentos rašytojo romanuose ir apsakymuose. Buvo įdomu perskaityti tuos eilėraščius, kuriuos esu pats kažkada bandęs versti tiesiog iš neturėjimo ką veikti.

Sutikau genijų

sutikau genijų šiandien

traukiny,

buvo maždaug šešerių,

sėdėjo šalia manęs,

ir kai traukiniui

važiuojant pakrante

atsidūrėm prie pat vandenyno,

abu sužiurom pro langą,

o tada

jis pažvelgė į mane

ir pasakė:

„negražu.“

 

ir aš pirmą kartą

tai

supratau.

P.S. Šią knygą labai ilgai laikiau padėjęs ant skalbimo mašinos, kuri yra prie klozeto. Sėdėdamas ant klozeto ją ir perskaičiau, o į namus užsukę draugai, prisėdę ant klozeto ilgesniam laikui, sakė irgi paskaitę eilėraščių ;)

Tiesos žmogus

Kadaise buvau tiesos žmogus. Mane visi mokė nemeluoti, ir aš nemelavau.

Kai mamą gatvėje užkalbinęs vyriškis paklausė jos telefono numerio, o ji pasakė visai ne tokį, aš truktelėjau mamą už rankos, ir kai ji atsisuko, pasakiau: mama, mūsų numeris ne toks, mūsų – 216659. Mačiau, kad mama išraudo, pasakė vyrui, kad turi eiti, ir mes greitai nužingsniavome.

O kitą kartą autobuse prie mūsų priėjo maloni moteris ir paprašė parodyti bilietus. Man buvo septyneri metai, tačiau važiavau be bilieto, o mama, vos mudviems į autobusą, iškart pamokė: jei kas nors klaus kiek tau metų, sakyk, kad šeši. Mama parodė savo pažymėtą bilietą, o kontrolierė pasilenkė prie manęs ir paklausė, kiek man metukų. Jam dar nereikia, pasakė mama, žiūrėdama į mane. Žiūrėdamas į mamą atsakiau: septyni, bet mama liepė sakyti, kad šeši. Mamai teko mokėti bauda, ji labai pyko, o aš nesupratau, kodėl.

Arba ta istorija pradinėje mokykloje. Aš visada padarydavau namų darbus, nes buvau stropus moksleivis, tik kartais matematikos gaudavau 8, jeigu nevilkėdavau savo laimingojo megztinio. Vieną rytą atėjau į klasę ir pamačiau, jog visi kažką rašo, o mokytojos dar nėra. Kažkas manęs paklausė, ar aš žinojau, kad reikia atlikti dar kelias užduotis lietuvių kalbai. Pasirodo, jog vakar mokytoja uždavė namų darbus, o kai pusė klasės jau buvo išėję namo, nusprendė pridėti dar kelias užduotis. Visa tai žinojo tik keli vaikai, ir kažkaip nesivargino apie tai pranešti kitiems. Kai visi susirinko ryte, kilo didelis sąmyšis, kuomet du trečdaliai klasės suprato nepilnai atlikę namų darbus. O mokytoja buvo griežta – už nepilnai atliktus namų darbus rašydavo dvejetą, nepadėdavo jokios moksleivių ašaros.

Aš, kaip labai teisingas žmogus, atsisėdau į savo suolą ir nieko nedariau. Visi aplink nusirašinėjo tas papildomas užduotis, siūlė ir man, bet aš atsisakiau. Maniau, jog jeigu jau nepadariau tų užduočių, tai esu nusipelnęs gauti tokį įvertinimą, koks ir priklauso. Kai atėjo mokytoja ir pradėjo lietuvių kalbos pamoką, buvo tikrinami visų atlikti namų darbai. Taip jau išėjo, kad buvau vienintelis klasėje, kuris nebuvo atlikęs visų namų darbų užduočių. Man įrašė dvejetą ir dar pastabą: dėl dvejeto nepykau, bet pastaba tikrai šokiravo.

Niekad nebuvau geras kvadrato žaidėjas, tačiau tą dieną per kūno kultūros pamoką kaip reikiant išsiliejau: taikliai smūgiavau, o ir gerai gaudžiau kitų smūgius. Žaidimo pabaigoje savo kvadrate likau tik aš, o kitame – stipriausias klasiokas Dainius. Sugavau 4 jo smūgius iš eilės, tačiau jo iškirsti nesugebėjau. Galiausiai viskas susiklostė taip, kaip turi būti – Dainius metė žemai, galvojau, jog sugausiu kamuolį, bet nesugavau ir buvau iškirstas. Mokytoja mane pagyrė, neslėpsiu – buvo malonu.

Grįžęs namo iškart pasakiau mamai apie dvejetą ir pastabą, bandžiau dar aiškinti, kodėl viskas taip įvyko, bet ji, išgirdusi, kad aš nenusirašinėjau tų užduočių kartu su visais, labai supyko ir net girdėti nenorėjo apie mano sėkmę žaidžiant kvadratą.

Nuo to laiko pradėjau meluoti. Man net nebūdavo gėda meluoti, o ir pastebėjau, kad mūsų šeimoje meluoti buvo įprasta: mama melavo močiutei, močiutė melavo prosenelei, mamos brolis melavo mamai ir močiutei, ir prosenelei, prosenelė melavo mamai, o kartais būdavo taip, jog jie visi meluodavo net ir man. Tai kaip, augdamas tokioje aplinkoje, gali nemeluoti, ir kokią teisę tie žmonės turi mokyti tave nemeluoti? Melas yra būtinas, kad sutartum ir sugyventum su aplinkiniais.

(Tik kai būdamas pilnametis draugavau su viena mergina, kurią labai mylėjau, pasijutau blogai dėl melavimo. Vieną vakarą mes gulėjom lovoje ir skaitėme knygas, aš skaičiau Bukowskio „Moterys“, ir ji juokaudama manęs paklausė, ar skaitant aprašytas sekso scenas man pasistoja. Atsakiau, kad ne – pamelavau, išraudau ir baigiau skaityti eilinį sekso aprašymą.)

Apie Skaitymą

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

2012

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas „Apsėstieji“, Charles Bukowski apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Charles Bukowski “Paprastos beprotybės istorijos“

Charles Bukowski

“Paprastos beprotybės istorijos”

Puslapiai: 294

Išleido: “Kitos knygos”

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dizainas: vario burnos

Vienintelė Bukowskio knyga, kurios aš neperskaičiau, buvo 2010 metais „Kitų knygų“ išleista „Holivudas“. Tame romane viskas buvo taip neįdomu (Bukowskis senas ir mažai geria, turi daug pinigų, aplink jį sukiojasi visokie debilai), jog nustojau jį skaityti po 60 puslapių. Nepaisant to, „Paprastoms beprotybės istorijoms“ nusprendžiau suteikti progą, juolab, kad man Bukowskio trumpi apsakymai visada patiko labiau nei jo romanai.

Šiame apsakymų rinkinyje radau Bukowskį visokį – turtingą, skurdų, išgarsėjusį, vis dar laukiantį pripažinimo, pasikėlusį, nusižeminusį, su moterimis ir be moterų, įtūžusį ir švelnų. Būtent tai, jog apsakymai surinkti iš skirtingų jo gyvenimo etapų, šiam rinkiniui suteikia daugiau dinamiškumo. Jo romanai, ypač „Moterys“, buvo vietomis nuobodūs ir per daug statiški – alkoholis, šūdini darbai, moterys. Nesakau, kad šiame trumpų istorijų rinkinyje rašytojas atsisakė savo formulės, tačiau būtent šioje knygoje Bukowskis nespėja įgristi. Be to, knygoje yra nemažai absurdo – tokio tikro ir tuo pačiu fantastiško, kad jis negali nežavėti. Puiki ištrauka, iliustruojanti visa tai:

„Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūs žinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus… Dažniausiai išvis nieko neturi.

Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labai malonūs.

– Žinoma, Henkai, gali atvykti pašikti pas mane, kada tik nori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kad jie mane kvietė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas į šokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus iš vandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos galėčiau išmesti.

Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury gatvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiau vieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.“ (p. 37-38)

Jeigu bent kažkiek simpatizuojat senam sukriošėliui Bukowskiui, „Paprastos beprotybės istorijos“ gali būti puiki neįpareigojanti knyga vasarai.

Tiesa

Ištrauka iš Bukowskio apsakymo “Nušoviau žmogų Reno“:

– ta kekšė, Liukai, visąlaik į mane spokso, šaiposi ir plėšia sijoną aukštyn.

– nekreipk į ją dėmesio. ji pamišus.

– bet kojos tai gražios.

Charles Bukowski Vertimai (2)

Ar jūs geriate?

išplauta ant kranto
geltona užrašų knygelė
vėl čia.

aš rašau lovoje
kaip ir praėjusiais metais.

pirmadienį apsilankysiu
pas gydytoją.

„taip, gydytojau, silpnos kojos, svaigulys,
galvos skausmai, skauda ir nugarą“

„ar jūs geriate?“ jis paklaus.
„ar jūs darote mankštą,
ar vartojate vitaminus?“

aš manau, kad tiesiog
sergu gyvenimu,
tomis pačiomis
pasenusiomis, bet kintančiomis
aplinkybėmis.

net hipodrome
aš žiūriu kaip bėga žirgai,
ir tai atrodo beprasmiška.
aš išeinu anksti,
kai tik nusiperku bilietus
likusiems bėgimams.

„išeinat?“ klausia motelio klerkas.
„taip, tai nuobodu“ atsakau jam.
„jeigu jums pasirodys nuobodu išėjus“,
jis sako man,
„jums derėtų sugrįžti čia“.

taigi štai aš ir čia,
atsirėmęs į pagalves,
vėl
tiesiog senas vyrukas,
tiesiog senas rašytojas
su geltona užrašų knygele.

kažkas ateina
grindimis
link manęs.
o, šįkart
tai tik
mano katė.

– – –

Nesvajojantys

senos pražilusios padavėjos,
dirbančios kavinėse naktį,
pasidavė,
ir kai aš einu šviesiomis gatvėmis
ir žiūriu į ligoninių langus,
matau, jog jiems tos šviesos nėra.
aš matau žmones, sėdinčius parkuose ant suoliukų,
ir pagal tai, kaip jie sėdi ir žiūri,
aš suprantu, jog jie taip pat pasidavė.

aš matau žmones, vairuojančius automobilius,
ir pagal tai, kaip jie vairuoja savo automobilius,
aš suprantu, jog jie nei myli, nei patys yra mylimi,
nei galvoja apie seksą.
viskas užmiršta kaip senas filmas.

aš matau žmones parduotuvėse
ir prekybos centruose,
vaikštančius po skyrius
ir perkančius daiktus,
ir pagal tai, kaip jų drabužiai gula ant jų,
kaip jie eina,
ir pagal jų veidus ir šypsenas,
aš suprantu, kad jiems
niekas nerūpi.

aš matau šimtą žmonių kasdien,
kurie yra visiškai pasidavę.

jeigu aš nueinu į hipodromą
ar sporto varžybas,
aš matau tūkstančius,
kuriems niekas nerūpi,
ir jie patys niekam nerūpi.

visur matau tuos, kurie
trokšta tik maisto, pastogės, drabužių,
ir nieko daugiau;
jie sutelkę dėmesį tik į tai,
daugiau neturi jokių svajonių.

aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
nedingsta,
aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
neišnyksta,
kodėl debesys
jų neužmuša,
arba kodėl šunys
jų neužmuša,
arba kodėl
gėlės ir vaikai
jų neužmuša,
aš nesuprantu.

man atrodo, kad jie yra nužudyti,
tačiau vis tiek aš negaliu susitaikyti
su faktu, jog tų žmonių yra tiek daug.

kiekvieną dieną,
kiekvieną naktį
jų yra vis daugiau
metro ir pastatuose,
ir parkuose.

jie nejaučia jokios baimės dėl to,
kad nemyli nieko
ir niekas jų nemyli.

tiek daug daug daug
mano bičiulių.