2011

Metų svajonė: Deftones koncertas Varšuvoje. Svajonė išpildyta kartu su vaikystės draugu Tadu, blogeriais buržujum ir alkoholikairniekšai. Nuvažiavom, pamatėm, išgirdom, grįžom pavargę, bet laimingi ;)

Metų muzikinis atradimas: Miglės dėka rudenį išgirdau grupę The Dead Weather. Geras rokelis, ir jeigu būčiau šitą grupę išgirdęs anksčiau, tai ji būtų daugiausiai klausyta šiais metais (o dabar – Deftones (567 dainos) ir Arctic Monkeys (335 dainos)).

Metų pavariau: nepaisant milžiniško tingėjimo, didelės baimės, pesimizmo, idealizmo siekimo, ėmiau ir parašiau varganą bakalauro darbą, už kurį gavau net 9 ir pagaliau baigiau universitetą.

Metų atradimas: kad fantasy dalykai ir stalo žaidimai mane domino anksčiau, tai man nebuvo paslaptis, tačiau proga pažaisti kokį nors įdomų stalo žaidimą, kuris yra ne Monopoly ar Alias, pasitaikė tik šių metų rudenį. Dabar turim du žaidimus – Small World ir 7 Wonders, abu įdomūs, nespėjo pabosti. Baisu tik tai, jog mane itin domina Magic: The Gathering kolekcinės kortos..

Metų pamoka: o jų buvo dvi, abi labai laiku ir vietoj.

1.) Nekalbėti apie buvusias merginas su kitomis merginomis, net jeigu jos pirmos pradeda kalbėti apie savo buvusiuosius, tokiu būdu tave ragindamos irgi pasidalinti dalykais iš praeities.

2.) Atskirti literatūrinį susižavėjimą merginomis nuo paprasto susižavėjimo. Literatūrinis yra skirtas tik tam, kad toliau galėtum parintis, ieškoti nesurandamo, spręsti problemas, kurių nėra ir t.t.

Metų knyga: Witold Gombrowicz “Kosmosas“.

Metų filmas: šįkart ne filmas, o serialai CSI (tas pirmasis iš CSI serijos, kur veiksmas vyksta Las Vegase), The Office (ne britiškas, o amerikietiškas) ir Walking Dead.

Metų blogas-atradimas: žinoma, kad In Love With Love. Sudrebino lietuvišką blogų pasaulį kaip turi būti ;)

Metų džiaugsmai: FK Dainava klubo atgimimas (pavasaris), išsikrausčiau iš studentų bendrabučio (vasara), ilgasis Žolinių savaitgalis miške prie ežero netoli Druskininkų (vasara), Europos krepšinio čempionatas, nepaisant to, kad pabaiga buvo netikėta (ruduo), pažintis su Migle (ruduo), naujųjų metų sutiktuvės (žiema), draugai (visąlaik).

Metų nusivylimai: serialas Californication, Julio Cortazar knyga “Žaidimas baigtas“, Witold Gombrowicz knyga “Transatlantas“, Arctic Monkeys albumas “Suck It And  See“, mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto prastas žaidimas naujajame sezone.

Trečioji Diena

…kurios metu Povilas išsikelia tikslą ir bando jį pasiekti.

Trečiąją dieną aš kėliausi iš mirusiųjų, įžengiau į suplanuotą pasaulį.

Pirmiausia nutariau, kad reikia nusiprausti, tai ir nusiprausiau. Tada, apgalvojęs kelis variantus, nusprendžiau papusryčiauti. Papusryčiavau. Kad pasijusčiau dar žvalesnis, padariau 10 atsispaudimų. Tada prisėdau suplanuoti likusią dieną.

Darbe direktorė mėgsta kartoti, jog svarbiausia yra išsikelti tikslą, o tada reikia numatyti veiksmus, skirtus tikslui įgyvendinti. Mano šiandieninė problema buvo ta, jog norėdamas suplanuoti dieną ir numatyti, ką kada darysiu, turėjau turėti vieną ar kelis tikslus. O tikslo man kaip tik ir trūko. Butas buvo sutvarkytas, taigi negalėjau tvarkyti jo, drabužiai visi buvo neseniai išskalbti, taigi negalėjau jų skalbti. Lentynoje stovėjo kelios knygos, kurių nebuvau baigęs skaityti, tačiau man šiandien norėjosi nuveikti kažką apčiuopiamo ir konkretaus, atnešančio praktinę naudą. Taip galvodamas prasikankinau iki 12h, kada į galvą šovė mintis, jog man reikia įsigyti sportinį džemperį iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Kad įvykdyčiau šį tikslą, numačiau, jog reikia apsilankyti padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Apsirengiau gražesne striuke, užsimečiau kuprinę ir išėjau į lauką. Pirmoji „Humana“ padėvėtų drabužių parduotuvė buvo už 5 min. nuo mano namų. Eidamas link jos stebėjau žmones, tačiau nieko įdomaus be dviejų senyvo amžiaus vyrų, geriančių bobelinę šalia vieno medžio, nepastebėjau. Parduotuvėje neradau sportinio džemperio, kuris bent kiek man patiktų, tai dar pažiūrėjau visokių megztukų ir striukių, nors ir neketinau jų pirkti.

Išėjęs iš parduotuvės nutariau važiuoti į Antakalnio mikrorajoną, kur yra kita „Humana“ parduotuvė. Kaip tik greit atvažiavo tinkamas autobusas, ir jau po 15 minučių aš buvau Antakalnyje. Iš pradžių nuėjau prie bankomato, kad nusiimčiau pinigų, nes grynaisiais turėjau tik 17 litų. Tiesa, bankomato neradau ten, kur jis visada buvo – pasirodo jis buvo perkeltas į banko filialo vidines patalpas. Ten buvo dviejų žmonių eilė, atsistojau už tokio vyriškio. Tada pastebėjau, jog šalia yra kitas bankomatas, kuriame galima dar ir įnešti pinigus į savo banko kortelę. Pagalvojau, kad jei galima įnešti, tai greičiausiai galima ir išsiimti, todėl nutariau pabandyti savo laimę. Deja, man nepavyko, bet to nežinojo priešais mane stovėję du žmonės, taigi kai grįžau į eilę, prie to bankomato perėjo vyras, stovėjęs prieš mane. Galvojau gal būtų mandagu jam pasakyti, jog tame bankomate negalima nuimti pinigų, tačiau greit susigriebiau – nemandagu yra kištis į svetimo žmogaus reikalus. Likau stovėti eilėje, o eilė kaip tik pajudėjo, dabar jau senyva moteris priėjo prie bankomato ir rinko savo kortelės PIN kodą; aš žvalgiausi po patalpą. Vyras, pabandęs savo laimę prie kito bankomato, grįžo į eilę ir iš lėto, bet užtikrintai, atsistojo eilėje priešais mane. Aš nepykau, maža to, man jau buvo kilusi mintis užleisti jį prieš save – šiandien buvau kažkaip mandagiai nusiteikęs.

Senyva moteris nusiėmė pinigus, po to dar sulaukė čekio, o tada dar atsispausdino du čekius su sąskaitos likučiais ir nuėjo. Vyras, stovėjęs priešais mane, pajudėjo link bankomato ir aš net lengviau atsidusau, nes kažkodėl visą laiką tarsi verčiamas spoksojau į jo pakaušį, galvodamas, kaip atrodys mano pakaušis, kai man bus 30, 40, 50 metų. Ar tas vyras kada nors galvojo apie savo pakaušį? O ar galvojo, kaip sens jo kitos kūno vietos?

Aš karts nuo karto apie tai galvoju. Viskas dėl to, jog dar kai mokiausi mokykloje, vieną dieną pas mus atėjo tokia kaimynė, su kuria visai nebendravom, ir paprašė ateiti pas ją padėti dėl kažko. Aš nusekiau ją nieko nesuprasdamas. Jos bute pamačiau greitosios pagalbos žmones – gydytoją ir vairuotoją. Gydytoja tikrino tos kaimynės tėvo pulsą, tada ėmė ruošti švirkštą su vaistais. Aš stovėjau kambario tarpduryje ir stebėjau bejėgį, sunkiai kvėpuojantį nuogą kaimyną. Jam buvo virš septyniasdešimties. Kai mes buvom vaikai, jis visada mus pakalbindavo, buvo toks guvus malonus senukas. O dabar jo kūnas gulėjo nuogas, bejėgis. Mane labai trikdė tai, kad vyro pimpalas buvo nepridengtas. Jis buvo toks mažas, o plaukai aplink jį buvo visi žili žili. Nenoriai pagalvojau, kad visų vyrų laukia tokia baigtis – vyriškumo praradimas. Tada liks tik karštligiškai užsiimti kokiais nors kitokiais dalykais, pvz. sodininkyste ar pašto ženklų kolekcionavimu, arba domėjimusi politika – bet kuo, kas tik sugebės geriau kompensuoti impotenciją.

Gydytoja suleido jam vaistų, o po to įdūrė kitą švirkštą, prijungė lašinę ir kažką jam lašino. Ji paprašė, kad kaimynė palaikytų tą lašinę, o pati nuėjo dar kažką padaryti, ir tuo metu, norėdama apeiti kaimynę, ją netyčia stumtelėjo. Toji pasilenkė į vieną pusę, viena ranka netyčia kliudydama iš lašinės išvestą vamzdelį, ir tasai su visa adata ištrūko iš vyro rankos. Kraujo srovė šovė iš rankos, aptaškė gydytoją, kaimynė sutriko ir pradėjo isteriškai mykti, gydytoja ją aprėkė, o aš stovėjau sutrikęs. Po to gydytoja vata užspaudė žaizdą, viską sutvarkė. Grįžo kaimynės sūnus, gydytoja pasakė, kad jau galima vyrą nešti neštuvais į greitosios pagalbos automobilį, tai sūnus su vairuotoju ir išnešė. Taip jau išėjo, kad mano pagalbos taip ir neprireikė. Aš išėjau su visais į lauką ir pasukau link namų.

Antkalnio „Humanoje“ buvo itin daug moteriškų drabužių ir per mažai vyriškų. Neradęs, ko ieškau, išėjau iš parduotuvės, perėjau gatvę ir nuėjau į padėvėtų knygų knygyną. Ten ilgai žiūrinėjau lietuvių autorių knygas, po to nuėjau į fantastikos skyrių, o galiausiai apžiūrėjau net ir visokius senus žurnalus, tačiau taip ir išėjau nieko įdomaus neradęs.

Nuėjęs į stotelę laukiau 2 maršruto troleibuso. Galvojau gal laukiant surūkyti vienintelę turimą cigaretę, tačiau nutariau nerūkyti, nes stotelėje buvo keli maži vaikai, važiuojantys namo po pamokų, ir keli paaugliai, o aš nenorėjau niekam rodyti blogo pavyzdžio. Pats kiek save prisimenu, niekada nesižavėjau vyresniais rūkančiais ar geriančiais vyrukais, buvau stipriai nusiteikęs prieš rūkymą ir gėrimą (šeimos moterų įtaka; nesakau, kad bloga), ir tik vėliau, kai jau buvau pilnametis ir ėmiau išgerti, ir kartais parūkydavau, vieną dieną supratau, kad man be galo patinka matyti gražiai apsirengusius vyrukus, kurie lauke rūko ir laiko alaus butelį laukdami roko koncerto. Aš irgi laukdavau su jais, man patikdavo būti netoli tokių kietų vyrukų. Net geriau pasijusdavau, kai į kitą koncertą ateidavau su vienu ar keliais buteliais alaus, laikydavau alų rankoje, šnekučiuodavausi su pažįstamais, išsitraukdavau cigaretę, prisidegdavau, užsirūkydavau. Dūmai kyla į viršų, gaivus alaus gurkšnis, mano gražus džemperis ir batai. Malonu jaustis išvaizdžiu.

Visa tai taip kvaila.

Išlipęs Karaliaus Mindaugo stotelėje kartu su kitais studentais pasileidau per gatves link Vilniaus universiteto centrinių rūmų. Eidamas bandžiau save apgauti ir pasijusti studentu, tačiau man nepavyko. Aš niekada nejaučiau kažkokio išskirtinio jausmo dėl studentavimo. Per keturis studijų metus aš daugiau dėmesio skyriau savo ir aplinkinio pasaulio supratimui, nei savo studijuojamam dalykui. Dėl to kartais jausdavau kaltę prieš mamą ir jaunuolius, kurie geidžia aukštojo išsilavinimo, bet dėl savo šeimos prastos finansinės padėties negali jo įgyti. Jaučiausi tarsi nenusipelnęs studijuoti; net nebuvo minties apie džiūgavimą dėl to, kad mokausi geriausiame Lietuvos universitete.

Aš tiesiog stūmiau laiką. Laukiau, kada prasidės tas gyvenimas. Tas jausmas, kad jau tuoj tuoj jis ateis ir prasidės, manęs neapleido visą gyvenimą. Būdamas vaikas aš galvojau kaip imsiu ir vieną dieną tapsiu dideliu – vairuosiu automobilį, nenorėsiu kolekcionuot visokiausių lipdukų iš kramtomų gumų. Po to, kai tapau paauglys, svajojau greičiau užaugti, turėti darbą ir pinigų, kad niekas man neaiškintų kaip gyventi. Kai baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti, galvodavau, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai dirbsiu kažkokį darbą, būsiu protingesnis ir brandesnis. Laikas ėjo, o aš vis dar gyvenau laukimu. Kažkur turėjo būti laikas, kai viskas bus taip, kaip man reikia, jis turėjo būti kažkur visai netoli. Keli mėnesiai, pusmetis, metai – mano branda turėtų greit prasidėti. O po to jau greitai ir mergina atsiras, ir šeima bus sukurta, ir vaikai gims, ir ramus šeimyninis gyvenimas ateis, kuris kartais gąsdina mane, o kartais ramina. Būtų gerai, jeigu vieną dieną aš prabusčiau ir branda jau būtų pasiekusi mane. Rasčiau gražius juodus odinius batus koridoriuje, mano drabužiai būtų klasiški, turėčiau žmoną ir porą vaikų, o ryte jau gerčiau juodą kavą, ne arbatą.

Branda yra tai, ko noriu, ir kartu tai, ko bijau, nes ji visada skausminga. Man baisu girdėti, kaip mano jau susitupėję draugai sako nepyk, negaliu šįvakar pas tave užsukt pažiūrėt futbolo, arba turiu tik pusvalandį, yra reikalų namie, arba aš užsisakysiu arbatos, nes draugei nepatinka, kai geriu alų. Suprantu, jog kartais (o gal ir dažnai) reikia aukotis dėl savo antros pusės, suvokiu, kad ne visada viskas yra taip, kaip tau norisi, kad būtų, bet aš tikrai kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip save varžo, net kai jų antros pusės jų neprašo. Niekas neprašė mano vieno draugo nustoti analizuoti žmonių santykius, bet jis ėmė ir nustojo, nors jam tai puikiai sekėsi; po to jis greit ir vedė. Galvodamas apie jį sakau sau: jis sužaidė pagal taisyklės, sužaidė dėl baimės likti vienas. Negali dėl to pykti – visi bijom būti vieniši arba bijom to, kur mus gali nuvesti mūsų mąstymas.

Bet aš pykstu ant jo. Ir pykstu ant savęs, kad bijau sužaisti pagal tas taisykles. Buvo daug kartų, kai galėjau tai padaryti. Ypač kai jauti, jog mergina tau jaučia didelę simpatiją: tu gali leisti jai susiprasti, kad ji velniškai tave myli, gali pakurstyti ją, pasakydamas, kad tu irgi ją myli, net jeigu tu ir nesi dėl to tikras. Tu gali taip lengvai sužavėti ir padėti pats sau susižavėti mergina, po kiek laiko gali taip lengvai susituokti ir pradėti rimtą gyvenimą. Keli žingsniai ir branda pasiekta. Kodėl aš nežengiau tų žingsnių link normalaus gyvenimo?

Dar nepriėjęs universiteto užėjau į vieną knygyną. Jame sutikau Martyną, kuri yra mano pažįstama. Pasirodo, ji ten dirbo. Trumpai pakalbėjom, paklausėm, kaip kam sekasi. Po to pasisukinėjau knygyne, paėmiau Charles Bukowski ką tik išleistą trumpų novelių knygą ir galvojau susimokėti ir eiti toliau, bet tada pamačiau, jog knygyne buvo kelios Bukowskio knygos originalo kalba. Paėmiau pirmąją, tai buvo „Faktotumas“. Kitos – „Paštas“, novelių rinkinys ir du poezijos rinkiniai. Pavarčiau abu poezijus rinkinius, vienas kainavo 47 Lt, o kitas – 41 Lt. Nežinojau, ar verta pirkti kurį nors vieną. Man keista, kad negriebiau abiejų knygų – taip tikrai anksčiau, prieš metus, būčiau pasielgęs. Tačiau dabar svarsčiau apie visus „už“ ir „prieš“, norėjau priimti teisingą sprendimą. Taip bemąstydamas nusprendžiau, jog nereikia pirkti Bukowskio poezijos, reikia pirkti tik tą trumpų novelių rinkinį, ir kuo greičiau eiti į kitas dvi „Humanas“, nesidairant į pakeliui esančius knygynus. Sumokėjau už knygą, palinkėjom su Martyna vienas kitam sėkmės, ir aš išėjau.

Eidamas link centre įskūrusios „Humanos“ visgi neišlaikiau įtampos ir užėjau į du knygynus, tačiau, ačiū dievui, juose niekas manęs nesudomino. Išėjęs iš antrojo, nutariau užsirūkyti. Ėjau rūkydamas Dominikonų gatve, tada perėjau Vokiečių gatvę ir buvau bepradedąs eiti Trakų gatve, kur buvo „Humana“, bet staiga persigalvojau ir, pasukęs į kairę, pasileidau eiti Vokiečių gatve. Toje Trakų gatvėje nėra šiukšlinių, taigi man teks cigaretės nuorūką mesti ant gatvės, o man labai nepatinka šiukšlinti, todėl ir nusprendžiau neiti į tą „Humaną“. Kita „Humana“ laukė manęs Pylimo gatvėje.

Kol nuėjau iki tos „Humanos“, užsukau į dar vieną knygyną. Girdėjau, kad jame būna įdomių žurnalų ir senų muzikos plokštelių. Įėjęs pamačiau, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Ji nebuvo pardavėja; vartė kažkokį žurnalą. Greit išgirdau „laba diena“, pasisukau į kairę ir išvydau jauną vyruką, kuris buvo pardavėjas. Pasisveikinau jį ir nuėjau pažiūrėti, kokių žurnalų buvo šiame knygyne.

Mačiau žurnalus apie muziką, madą, dizainą. Mačiau ir toliau sudėtas senas muzikos plokšteles. Pro mane praėjo mano amžiaus vyrukas, girdėjau kaip jis klausia pardavėjo, kieno čia paroda eksponuojama. Pakėliau akis aukščiau ir pamačiau iškabintas nuotraukas. Vienoje buvo nufotografuoti šaukštai, kitoje – dubuo. Girdėjau, kaip pardavėjas atsako, jog paroda yra jo vieno pažįstamo ir dar pridūrė, kad čia gali bet kas eksponuotis. Knygyno lankytojas užsiminė, jog turi draugą, kuris gražiai piešia ir jo darbai kažkada buvo eksponuoti mokykloje. Pardavėjas paklausė, kokio formato yra to vyruko draugo darbai. Jis atsakė, kad visi yra A4 formato. Gerai tada, atsakė pardavėjas.

Jie dar kažką kalbėjo, bet aš nustojau klausytis. Stovėjau viduryje knygyno, ir tiek. Nenorėjau vartyti nė vieno žurnalo, nenorėjau kuistis tarp senų plokštelių. Mergina, nužvelgusi mane, kai įėjau į knygyną, vis dar vartė žurnalus. Bandžiau įžiūrėti, kokį žurnalą ji varto, ir tada ji pagavo mano žvilgsnį. Pasijutau kaip vagis, ką čią vagis – kaip tikras nusikaltėlis, nusižiūrintas aukas parduotuvėse ir po to sekantis jas.

Ji nusuko žvilgsnį į žurnalą, aš nuleidau akis žemyn. Pastebėjau jos batus, ji avėjo kerzais. Aš niekada nenorėjau kerzų, net kai kelis mėnesius laikiau save panku. Turbūt aš ilgai užsižiūrėjau į jos batus, nes ji vėl pamatė, kad stebiu ją, ir staiga pasakė:

– Ko tu žiūri?

Aš pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jos akis. Ji atrodė sutrikusi labiau nei aš, nors tai aš turėjau būti labiau sutrikęs. Kelias sekundes galvojau, ar man reikia kažką atsakyti, ar tiesiog išeiti iš knygyno. Nusprendžiau imti ir išeiti. Deja, vietoj to, aš apėjau lentyną, kuri skyrė mus, priėjau arčiau jos ir sakau:

– Neturėjau ką veikti namie, tai išėjau į miestą pasivaikščiot, bet šiandien kažkas ne taip su..

Ji dar labiau sutriko. Tada susipratau, jog tai nėra tinkama akimirka dviejų nepažįstamų žmonių atviram pokalbiui, pasakiau „atsiprašau“ ir išėjau iš knygyno.

Paskutinėje „Humanoje“ vėl neradau nieko gero, nors per daug ir neieškojau: įėjęs tiesiog apsukau ratą parudotuvėje ir išėjau. Išėjęs pasukau link stotelės, sulaukiau troleibuso ir pajudėjau link namų.

Miestas šiandien buvo uždaras man.

Grįžęs namo jaučiausi prislėgtas, todėl papietavęs pažiūrėjau keturias iš eilės CSI serijas, kad užmirščiau nevykusį bandymą tikslingai praleisti dieną, bet net ir CSI negalėjo numušti slogios nuotaikos. Šiandien viskas atrodė kažkaip ne taip.

Antroji Diena

…kurios metu Povilas nuveikia daug naudingų dalykų, sunerimsta dėl keistų blyksnių ir mąsto apie daug ką.

Prabudęs puikiai žinojau, ką darysiu – nuvalysiu dulkes nuo kambarioko kambaryje esančios jo skalbinių dėžės.

Vakar vakare pastebėjau tą dėžę eidamas iš balkono, ir toji mintis apie dulkiną dėžę galvoje sukosi nuo pat 06h ryto, kai pirmąkart nubudau; o po to buvau nubudęs 08h, 08:40h, ir kiekvieną kartą iškart pradėdavau galvoti apie dėžę. Kai prabudau 09:40h, nusprendžiau, jog jau reikia keltis iš lovos.

Atsikėlęs nuėjau į tualetą-vonią, ten radau skudurėlį dulkėms valyti. Paėmiau jį ir nuėjau į kambarioko kambarį. Kambariokas jau buvo išėjęs į darbą, taigi aš drąsiai žengiau prie skalbinių dėžės ir keturiais perbraukimais nuvaliau visas dulkes, nesibaimindamas, jog kambariokas man pasakys, kad niekas manęs neprašė valyti dulkių jo kambaryje. Kartą buvo, jog aš kažką padariau gero jam ar jo kambariui, o jis grįžęs pasakė, kad to daryti visai nereikėjo. Aš neįsižeidžiau, bet nusprendžiau, kad jei kitą kartą vėl norėsiu kažką jam gero padaryti, tai reikės nutylėti tai, kad jis nepasijustų nejaukiai, sužinojęs, jog šiek tiek sutvarkiau jo kambarį.

Nuvalęs dėžę grįžau į tualetą-vonią, išploviau skudurėlį ir padėjau jį džiūti. Akis užkliuvo už grindų valymui skirtos šluotos, užkištos už skalbimo mašinos. Ištraukiau ją, sušlapinau jos kempinę, nugrežiau ir grįžau į kambarioko kambarį. Tiesa, eidamas dar nežinojau, jog jo kambario grindys dulkinos, bet mano nuojauta manęs neapgavo – grindys buvo kaip reikiant dulkinos.

Išvalęs kambario grindis išploviau šluotos kempinę ir išvaliau koridoriaus bei virtuvės grindis. Po to įjungiau dulkių siurblį ir išsiurbiau visokius plyšelius koridoriuje, o tada ir savo kambarį. Grįžęs dar kartą į tualetą-vonią paėmiau tą patį dulkių valymui skirtą skudurėlį ir kruopščiai nuvaliau mano kambaryje esančius stalą, dvi spinteles ir vieną iš keturių savo spintos lentynų. Kodėl vieną iš keturių? Niekada nekvaršinu sau galvos tokiais klausimais. Tiesiog taip jau būna, jog imu ir kažką padarau ne iki galo: vietoje to, kad nuvalyčiau visas keturias lentynas, aš nuvalau tik vieną, nes iš tikrųjų valau viską mechaniškai, taigi – nepatikrinęs, ar ten tikrai yra dulkių. Šiandienos atveju nuvaliau vieną lentyną, nors galėjo būti, jog būčiau nuvalęs visas. Toks valymas iš eigos nėra motyvuotas, nes nesu įsitikinęs, ar lentynos tikrai dulkinos, todėl ir nematau reikalo viską valyti kruopščiai. Jeigu būčiau pastebėjęs, kad bent viena lentyna yra dulkina, tada būčiau kruopščiai nuvalęs visas, bet šiandien valydamas tą vieną lentyną nepastebėjau, kad ji būtų dulkina, todėl kitas tris visai praleidau. Aišku, tvarką mėgstantys žmonės man galėtų pasakyti, jog man nebūtų nukritusios rankos, jeigu būčiau nuvalęs visas keturias lentynas dėl viso pikto. Bet tokiems žmonėms visada galima atsakyti, kad rankos galėjo ir nukristi.

Žmonės kartais prikalba tiek daug nesąmonių – rankos nenukristų, jei padarytum tą ar aną, verkia duonelė tinginio valgoma, nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs, ir t.t. Ką visai tai reiškia? Duona juk tikrai neverkia, kai ją valgo tinginys. Aš gyvenime tiek daug duonos privalgiau, ir duona niekada neapsiverkė, kai ją valgiau, nors mama nuo 13 metų man dažnai kartojo, kad esu tinginys, nes mėgau skaityti knygas arba šiaip svajoti, ar užsiimti kitais menkniekiais, kurių ji nesuprato. O kaip suprasti tą nesigailėjimą dėl ankstyvaus kėlimosi ir ankstyvų vedybų? Kai man buvo devyniolika metų, aš pradėjau gyventi kartu su savo mergina, ir mama tada visąlaik man kalė į galvą, kad tik neprisidaryčiau vaikų ar neužsinorėčiau tuoktis, tai kaip dabar suprasti tą pasakymą? Ar mama man blogo norėjo? Tikrai ne, o tai reiškia, jog ta patarlė nebeaktuli. O tos patarlės apie ankstyvą kėlimasi išvis nesąmoninga: kartais būna, jog netyčia atsikeli anksti, nors dar galėjai miegoti dvidešimt minučių, ir po to tu jau nebeužmiegi – tai kur čia tas gerumas anksti keltis?

Ar bent kas nors iš mūsų pagalvoja apie tai, ką mes kartais kalbam? Abejoju, ar mano tėvų kartos žmonės gali paaiškinti tokius pasakymus kaip žemė – akmuo, pinigai – vanduo arba kol lūpos saldžios – visi laižo. Gal kažkada šios senos patarlės ir įvairūs priežodžiai ir buvo aktualūs, kai dar visi žmonės gyveno kaimuose ir rūpinosi savo ūkiais, bet dabar laikai pasikeitę ir tokie pasakymai yra atgyvena. Be to aš įtariu, jog daugelis pasakymų, skirtų pašiepti tinginystei, buvo sukurti todėl, kad vieni žmonės sunkiai dirbo, o kiti – nelabai, ir pastarieji erzino sunkiai dirbančius, todėl sunkiai dirbantys ėmė galvoti visokių patarlių, norėdami įžeisti ar priversti nejaukiai pasijusti tuos mažiau dirbančius.

Kai būnu grįžęs į gimtą miestą, mama šeštadienį labai mėgsta akcentuoti darbą, ji kalba apie jį su pasigėrėjimu. Ji dažnai pradeda sakinius taip: žmonės nuo pat ankstyvo ryto visur eina…, žiūrėk, kiek žmonių – ir visi kažką veikia…, net ir savaitgaliais žmonės nesėdi be darbo… Jeigu ilgiau jos pasiklausau, imu ir prievarta susigėstu, nes man savaitgalį nieko nėra maloniau kaip prigulti ant sofos ir paskaityti knygą ar pasikuisti po rašomojo stalo stalčius ieškant visokių keistų užmirštų užrašų knygelių. O susigėdęs suprantu, jog, deja, savęs nepakeisiu, esu koks esu, todėl pereinu prie veidmainiavimo: imu šmirinėti iš kambario į kambarį (iš viso turim keturis kambarius bute), tarsi kažko ieškodamas, tarsi kažką suradęs galėčiau imtis kažkokio darbo, kurį esu numatęs sau; atsidarau sieninę spintą, esančią tarp virtuvės ir koridoriaus, kurioje sudėta daug daiktų, kurie būna retai reikalingi, ir pradedu įnirtingai kažko ieškoti, o kai mama paklausia, ko ieškau, atsakau „ai, tokio dalyko“; arba nueinu aplankyti močiutės.

Tokios nemalonios situacijos būtų galima išvengti, jei mes turėtume sodybą ar kaimą, ar automobilį. Bet mes niekada neturim ir neturėjom, todėl man sunku įsivaizduoti, kokio darbo galėčiau imtis bute, kuris ir taip jau būna sutvarkytas prieš man grįžtant praleisti savaitgalio gimtuose namuose. Mama galėtų bent jau palikti ką nors man sutvarkyti, bet ne, ji sako negaliu laukti savo vaiko apsikuitusi. Blogiausia yra tai, kad kalbėdama taip, ji man meluoja – ji iš tų žmonių, kurių gyvenamoji aplinka visada būna tvarkinga. Visi šie dalykai ir priveda prie verdikto, jog esu tinginys ir nenoriu nieko veikti.

Bet tai juk nėra tiesa. Štai šiandien niekieno neprašomas sutvarkiau kambarioko kambarį ir savo kambarį, ir virtuvę, ir koridorių. Ir dabar yra dar tik 10:14h, o aš jau esu nuveikęs tiek daug dalykų!

Prisėdęs virtuvėje pusryčiauti pastebėjau, jog debesys danguje sklaidėsi ir saulė ėmė šviesti stipriau. Naktį buvo nebloga šalna, nes žolė buvo vis dar pabalus. Buvo įdomu sužinoti, ar lauke vis dar vėsu, bet nosies kišti ten visai nesinorėjo. Be to, kai pusryčiams valgau dribsnius su pienu, esu labai laimingas ir ramus, ir būnu dar laimingesnis, jeigu man nereikia niekur eiti, net jeigu diena ir labai graži.

O ši diena vis gražėjo ir gražėjo, nes greit debesų danguje visai neliko, saulė pakilo aukščiau ir geriau apšvietė mūsų kiemą, viskas skendėjo šviesioje ramybėje. Pavalgęs nuėjau į kambarioko kambarį, kuris buvo stipriai apšviestas saulės, ir prisėdau ant jo lovos. Taip sėdėjau kurį laiką ir apžiūrinėjau kambarį, o kartais atsukdavau veidą į langą ir prisimerkdavau dėl ryškios šviesos. Man taip kartais labai reikia pasėdėti apšviestam, apima kažkoks sunkiai paaiškinamas gerumas.

Pasisėmęs tiek gerumo grįžau į virtuvę ir nusprendžiau paskaityti naujienas internete. Įsijungiau kompiuterį ir ruošiausi jau skaityti apie tai, kad netikėtai vieno banko veikla buvo laikinai sustabdyta (ne dėl to, kad man tai rūpi, tiesiog šiaip), kai staiga šviesos blyksnis apakino mane. Pažiūrėjau pro langą, bet nesupratau, iš kur tas blyksnis atėjo. Greičiausiai kažkas atidarė langą, į kurį švietė saulė, ir taip susidarė tas blyksnis.

Sutelkiau dėmesį į kompiuterio ekraną ir vėl pradėjau skaityti, bet perskaitęs kelis sakinius vėl buvau apakintas šviesos. Kaip ir pirmąkart, nesupratau, iš kur jis atsirado. Kiemas atrodė ramus ramus. Įdėmiai apžiūrėjau visus kaimyninių namų langus, kurie išėjo į kiemo pusę, tačiau neradau prie ko prikibti. Nutariau šį kartą ilgiau palaukti, nes tikėjausi, jog blyksnis gali pasirodyti ir trečiąkart. Žiūrėjau tiesiai prieš save kurį laiką, ir staiga mane vėl apakino. Tapo aišku, jog blyksnį sukelia tikrai langas, tačiau jis buvo darinėjamas ne šiame kieme, o tolesniame arba dar tolesniame. Sukaupęs visą dėmesį bandžiau įžiūrėti, kas ten gali vykti, tačiau man nepavyko nieko įžiūrėti. Vienintelis paaiškinimas, kodėl žmonės darinėja langą, buvo tai, jog galbūt jie jį valo. Kita vertus, ar žmonės valo langus lapkričio pabaigoje? Dažniausiai juk valo atšilus orams pavasarį, dar valo vasarą, dar gal šiltu rudens metu, bet tikrai nemačiau, jog valytų, kai jau būna šalta.

Man baisiai parūpo tas langas. Kol sėdėjau virtuvėj ir žiūrėjau į tą pusę, iš kurios mano manymu atsklisdavo blyksniai, buvau apakintas dar keturis kartus. Smalsumo pagautas nutariau nueiti ir pažiūrėti, kas ten vyksta, juolab, kad neturėjau ką veikti.

Įsispyriau į sportinius batelius, apsirengiau savo šiltesne striuke ir išėjau į kiemą. Lauke buvo tikrai vėsu. Pasukau eiti link tos pusės, iš kur atskriedavo šviesos blyksniai. Perėjęs savo kiemą ėmiau girdėti kažkokius šūksnius. Kai įėjau į kitą kiemą, šūksniai pasidarė dar garsesni, tačiau negalėjau išgirsti, kas yra šaukiama. Artėdamas link kiemo centro, pamačiau vyriškį, kuris stovėjo atsitraukęs per dešimt metrų nuo vienos laiptinės ir žiūrėjo užvertęs galvą aukštyn. Pakėlęs galvą, pamačiau pravirą langą. Prie jo staiga pasirodė moters veidas, o po to iškart pamačiau krentančius sąsiuvinius ir padrikus lapus. Nepraėjus nė dešimčiai sekundžių, moters veidas vėl pasirodė prie lango, ji išmetė kažkokią dėžutę, o išmesdama kliudė langą, kuris greit pajudėjo į dešinę, po to jo rėmas stuktelėjo į namo sieną ir jis ėmė grįžti į pradinę padėtį, tačiau čia ir vėl pasirodė moters veidas, ji netyčia trenkė į langą, mesdama marškinius ir batus, ir langas vėl pajudėjo į dešinę. Va iš kur tie blykstelėjimai, ir kaip gaila, kad iš tokio didelio piktumo ir įniršio..

Ir ji vis šaukė. Šaukė įnirtingai, pagalvojau, jog greičiausiai šaukdama net ir spjaudėsi, tačiau tuo negalėjau būti tikras. Vis dar buvo sunku suprasti, ką ji šaukė, tik žodžiai kūrva ir blet buvo aiškūs. O vyras stovėjo apačioje ir vis kratė galvą. Jis nieko nešaukė moteriai. Man ėmė rodytis, jog vyras greičiausiai bus tikrai kaltas, kažkaip bus įžeidęs tą moterį, o jo rami stovėsena tarsi byloja apie jo kaltės pripažinimą. Buvo truputį gaila matyti jį tokį, man pasidarė neramu, nes supratau, jog mano akivaizdoje byra dviejų žmonių gyvenimas ir aš negaliu to sustabdyti. Žinoma, jeigu tai būtų holivudinis filmas, aš prieičiau prie vyro ir pasiūlyčiau jam pagalbą, po to išmokyčiau kaip susigrąžinti tą moterį, ir, galiausiai, viskas baigtųsi penkiais happy-end‘ais. Jei tai būtų sovietinė drama, tada pora, laikui bėgant, užmirštų nuoskaudas, ir vieną dieną vyras ateitų pas moterį su gero vyno buteliu ir skaniu kumpiu, ir moteris jam viską atleistų, ir jie susitaikytų, ir gyventų gražiai. Gaila, kad ši scena nėra iš filmų.

Kadangi man veikti ten nebuvo ką, apsisukau eiti namo. Grįždamas prisiminiau, jog mūsų šeimos namuose visą laiką kažkokiu būdu buvo išvengiama daiktų mėtymo. Kita vertus, galbūt tai buvo dėl to, jog mama niekada nevarydavo tėvo iš namų, kai jų bandymai sugyventi gražiai eilinį kartą baigdavosi tragiškai mano atžvilgiu. Mama visada suprasdavo, jog viskas jau baigta, nes tėvas nesikeičia ir netampa geresnis, ir leisdavo tėvui pajusti, jog mes galim gyventi be jo. Kai jis pajusdavo, kad prisidirbo iki kaklo ir yra kaltas, sukeldavo didelį barnį ir išeidavo iš namų garsiai keikdamasis ir trankydamas duris. Mes po kiek laiko jau ir prieš kaimynus nesigėdijom dėl tokio jo elgesio, viskas tapo norma.

Kartais tėvas daiktus išsiveždavo pats, kartais atsiųsdavo kokį nors draugą paimti jo daiktų, o kartą prašė mūsų paštu atsiųsti, bet mes jam nenusiuntėm, ir po pusmečio mama išnešė jo visus likusius marškinius prie konteinerio, kad benamiai galėtų jais apsirengti. Iš tiesų keista, kad jis turėjo tiek daug marškinių – kiek jį pamenu, visada vilkėdavo marškinius ir labai retai kokius nors marškinėlius. Su marškiniais jis visada atrodydavo toks vyriškas, o marškinėliai, atrodė, tiesiog nederėjo jo charakteriui.

Mintis apie tėvo marškinius priminė man kitą dalyką, susijusį su tėvu – tai, kaip jis uždėdavo man ranką ant peties. Joks kitas vyras niekada nėra man taip uždėjęs rankos ant peties. Tėvo ranka buvo sunki, ir uždėdavo ją dažniausiai tik tada, kai būdavom kur nors svečiuose. Uždėjęs dažnai dar pasakydavo „sūnau Dovydo“. Niekada nesupratau, kodėl jis tai sakydavo, o įdomiausia, jog nors ir atrodydavo, jog ranką uždeda man ant peties tik norėdamas tarsi pasipuikuoti ar pasirodyti geras prieš kitus žmones, tą „sūnau Dovydo“ jis visada ištardavo negarsiai ir aiškiausiai adresuodavo man vienam.

Iš tiesų aš niekada nesupratau, ar tėvas manimi džiaugėsi. Ir ar išvis džiaugėsi, kad turi sūnų. Aš buvau jo priešingybė – ramus, tylus, prisirišęs prie mamos, o ne prie šeimos vyrų. Tėvas, būdamas 13, slapčia jau rūkė, jo tėvui nežinant buvo paėmęs jo automoblį ir važinėjosi po Alytų su draugais, o aš. Ką aš? Man patiko skaityti knygas, rinkti menkniekius, domėtis visokiais fantastiniais dalykais ir vienam užsiiminėti mažmožiais, kuriems niekas rimtai neskyrė dėmesio mūsų šeimoje (aš nepykdavau dėl to). Galiausiai aš taip ir užaugau kaip jo priešingybė.

Mąstydamas apie save vaikystėje ir paauglystėje, pastebiu, jog visada turėjau polinkį fantastikai. Būdamas antroje klasėje perskaičiau pirmą fantastinę knygą („Haukas ir Fišer. Vilkas avidėje“, Simonas R. Greenas) ir tada tiesiog panėriau į fantastikos pasaulį. Būdamas penktoje ar šeštoje klasėje nekantriai laukiau naujojo „Žvaigždių karų“ filmo, bet kai jis pasirodė, mama manęs neleido į kiną (iki šiol nesuprantu, todėl), taigi aš tenkinausi pirkdamas kramtomą gumą su lipdukais iš to filmo epizodų. Būdamas aštuntoje klasėje pradėjau skaityti kitokią grožinę literatūrą, nieko nesupradamas apie meilę pamėgau nelaimingus meilės romanus. Nuo tada mažiau dėmesio skyriau fantastikai, tačiau pats nuolatos fantazuodavau iki begalybės: kaip tampu pripažintu rašytoju, po to pradėjau klausyti roką ir norėjau tapti roko grupės vokalistu ar bent jau gitaristu, o kai pradėjau žavėtis futbolu, norėjau tapti geru futbolo gynėju. Mano fantazijai nebuvo ribų, ir aš praleisdavau 99% laiko fantazuodamas, ir tik 1% laiko darydamas kažką, kas galėjo padėti įgyvendinti fantazijas: pradėjau groti akustine gitara, bet mečiau po mėnesio; balso ir klausos visąlaik neturėjau; rašiau itin apgailėtinus eilėraščius; niekada nelankiau futbolo treniruočių, kad išmokčiau geriau žaisti.

Fantazija pakišo man koją kaip reikiant. Visąlaik gyvenau tarsi iliuzijoje, jog atėjus laikui viskas bus taip, kaip reikia. Nemokėjau kryptingai projektuoti savo asmenybės – mėčiausi nuo vieno dalyko prie kito, taip niekada ir nesiimdamas nieko visa širdimi, tik leisdamas savo fantazijai nupiešti gražius vaizdinius dalykų, kurie manęs laukia ateityje. Fantazija man visą laiką davė per daug, kad galėčiau rimtai siekti tam tikrų realių tikslų. Įdomiausia tai, jog didelė dalis mano svajonių virsdavo realybe, net jei aš ir nedėdavau jokių pastangų, tačiau tada nutikdavo kitas baisus dalykas – aš suprasdavau, jog tai, apie ką svajojau, dabar man visai nebeįdomu.

Grįžęs namo norėjau nustoti apie visa tai galvoti, todėl paėmiau Gabrielio Garsijos Markeso knygą „Patriarcho ruduo“ ir priguliau ant lovos paskaityti. Skaičiau iki pietų, o tada pasikepiau blynelius su kumpiu ir sūriu, ir valgydamas žiūrėjau CSI seriją. Serija buvo labai įdomi: buvo rasta išžudyta keturių asmenų šeima, CSI raso įtariamąjį, kuris greit prisipažino nužudęs šeimą, bet po to atėjo tokia mergina ir pasakė, kad tai ji išžudė šeimą, o serijos viduryje atsirado dar du žmonės, kurie norėjo prisiimti kaltę dėl šeimos nužudymo, todėl visi CSI buvo sutrikę ir nežinojo, ką daryti, bet galiausiai išnarpliojo bylą man kaip tik bebaigiant valgyti antrąjį blyną.

Pavalgęs apsirengiau ir išėjau į lauką. Nežinojau, kur noriu eiti, bet žinojau, kad man reikia pabūti tarp žmonių, taigi nuvažiavau į didelį prekybos centrą. Ten apsukau ratą, neužeidamas nė į vieną parduotuvę, o išėjęs iš jo sėdau į pirmą atvažiavusį autobusą ir nuvažiavau iki pat Fabijoniškių žiedo. Kažkada šalia to žiedo gyveno vienas kiemo draugas, kai studentavo. Su kitu kiemo draugu kartais nakvodavom pas jį, kai atvažiuodavom iš Alytaus į koncertus, vykusius Vilniuje. Dabar tas draugas, kuris čia kažakda gyveno, yra susituokęs ir jau turi dukrą. Ir mes nebendraujam, ir nesikalbam kaip anksčiau – apie merginas, apie gyvenimo tikslus, svajones, anarchiją ir seksą -, tik paspaudžiam vienas kitam ranką ir iš mandagumo paklausiam kaip sekasi, kai netikėtai prasilenkiam Alytuje savo namo laiptinėje.

Aš nekenčiu, kai žmonės dingsta. Tėvas, draugas, klasiokas, diedukas, merginos.

Perėjau kažkokią gatvę ir nuėjau iki artimiausios stotelės, kurioje važiavo jau visai kiti autobusai. Laukiau autobuso septynias minutes, įsėdęs į jį važiavau devynias stoteles, tada išlipau ir parėjau šešių stotelių atstumą iki namų pėsčias, vis galvodamas apie brendimą, vyriškumą ir atsakomybę.

Grįžęs namo išsitraukiau juodą batų dėžutę, kurioje laikiau visokius užrašų sąsiuvinius ir laiškus. Suradau neišsiųsta laišką, adresuotą vienai merginai, paėmiau, nuėjau į virtuvę, suradau žirkles ir sukarpiau voką su jame buvusiais lapais.

Tada nuėjau į dušą, o nusimaudęs pasijutau daug geriau. Gerumo aura neapleido iki pat vakaro, kai po darbo grįžo kambariokas ir mes žiūrėjom intriguojančias futbolo rungtynes.

Pirmoji Diena

…kurios metu mes susipažįstame su Povilo buitine aplinka, sužinome šį tą apie jo asmenybę ir stebime jo žaidimą su raugintais agurkais.

Prabudau lygiai 07:58 su žadintuvu (turiu įprotį: jei man reikia atsikelti 08h, žadintuvą nustatau kažkiek minučių prieš 08h) ir parašiau kolegei iš darbo, kad į jos paštą nusiunčiau viską, ko reikės vieno užsakymo baigimui. Atsikėlęs iš lovos jaučiausi labai alkanas: vakar skaudėjo skrandį, todėl nenorėjau nieko valgyti, o per naktį dar labiau išalkau. Nuėjau į virtuvę, atsidariau šaldytuvą. Norėjau surasti kažką, ką galėjau greit įsimesti į burną. Tam tiko tik plonai supjaustytas sūris, bet sūrio aš nenorėjau. Atsigėriau vandens, tada nuėjau į tualetą. Grįžęs į kambarį atitraukiau savo negražias užuolaidas, ir kambaryje iškart tapo šviesiau. Atsiguliau į lovą ir galvojau, ką veikti. Po ranka kaip tik buvo kompiuteris, bet aš nežinojau, ar noriu jį jungti ir kažką ten daryti su juo. Begalvodamas, ką galiu veikti anksti ryte, apsimigdžiau vėl ir užsnūdau.

Prabudau po valandos. Kambariokas (na, jau ne kambariokas, nes ne vienam kambary gyvenam, bet vis tiek negaliu atsikratyti to „kambariokas“) buvo prabudęs ir ruošėsi į darbą. Gulėdamas klausiausi, kaip jis eina iš kambaro į virtuvę, ten kažką daro, tada grįžta į kambarį, iš kambario eina į tualetą, vėl grįžta į kambarį, išeina į koridorių ir, įsijungęs plaukų džiovintuvą, džiovina plaukus, o po to nueina į virtuvę ir pradeda plauti indus.

Man visai patinka plauti indus. Tiesa, tai nereiškia, jog plaunu indus, kai tik turiu galimybę tai padaryti; ir šiaip aš nesu itin tvarkingas – dažniausiai tvarkausi, kai būna tam tinkama nuotaika, arba kai stengiuosi dėl kito žmogaus. Visada nustembu, kai žmonės pasako, kad oi ne, oi ne, indų plauti jie nemėgsta. Tada man kyla klausimas, ar jie ir šilto vandens nemėgsta, ar nemėgsta jie maudytis ežere, ar nerūpi jiems pabūti prie jūros? Man be galo patinka plauti indus: vanduo bėga per rankas, pamažu šildydamas jas ir kartu visą kūną (kartais, atrodo, šiluma nueina net iki kojų, jei esi labai sužvarbęs), o tu imi baltus indus ir plauni. Aišku, aš turiu ir ne visai baltų indų: baltų indų su raštais, su aguonom; turiu ir spalvotų indų: geltoną dubenėlį, o kitą, tokį patį, tik mėlyną, o dar turiu šviesiai žalią, iš kurio visada valgau dribsnius su pienu. Iš tiesų turiu labai mažai indų Vilniuje – keturi gilesni dubenėliai, du ne tokie gilūs, ir dvi lėkštės. Dar turiu tris puodelius (du iš jų – vienodi) ir dvi stiklines, bet tik vieną tikrai iš stiklo; o šiaip dar turiu ir vieną aukštą puodą, o kitą tokį standartinį, ir dar keptuvę turiu. Tiek pilnai užtenka, kad turėtum iš ko pavalgyti ir ką po to plauti.

Nežinau, ką mano kambariokas galvoja apie indų plovimą ir ar jam patinka tai daryti, bet vis tiek papasakosiu, ką jis turi. O jis turi: tris dubenėlius, vieną didelę gražią lėkštę, kitą didelę lėkštę, dvi mažesnes lėkštes, vieną – visai mažytę, taip pat didelį puodą, ir didelį dubenį, į kurį dažniausiai suberiame traškučius arba spragėsius, ir dar turi keptuvę, beveik identišką manjai. Tiesa, kambariokas mane lenkia puodelių gausa – turi net penkis juos + vieną gražią aukštą stiklinę. Man kambarioko indai patinka labiau nei manieji, dažnai valgau būtent iš jo indų. Tik arbatą visada geriu iš savo puodelio, kuris atsirado mano namuose Alytuje maždaug tada, kai aš lankiau šeštą klasę.

Vieną vakarą nuėjom su mama į Medią (tuo metu Alytuje nebuvo Maximos, tik Media + Vilniaus prekybos parduotuvė, Iki, ir, atrodo, viskas). Prie daržovių skyriaus vyko Knorr sriubų ir sultinių pristatymas, ar kažkas tokio. Buvo padaryta speciali akcija: jeigu perki kažkiek kažkokių Knorr gaminių, tai gali atnešti čekį ir po to gauti Knorr puodelį. Puodelis buvo toks baltas, su dviejų mergaičių ir vieno berniuko veidukais, ir tie vaikai ragavo kažką iš didelio puodo su užrašu Knorr.

Tuo metu buvo laikai, kai degustacijos ir akcijos toje parduotuvėje vykdavo itin dažnai, ir alytiškiai dažnai prisipirkdavo tai, ko jiems visai nereikėdavo. Taigi mes su mama paėmėm kažkokių Knorr daiktų ir praeidami pro tą degustaciją vedusias merginas pasakėm, kad apsipirkę užnešim joms čekį ir pasiimsim puodelį. Kažkodėl merginos norėjo, kad mes puodelį paimtume jau dabar, o čekį po to atneštume, tai mes taip ir padarėm – paėmėm puodelį, padėkojom, o kai apsipirkom, tai mama nusiuntė mane nunešti to čekio. O tuo metu buvo laikai, kai aš buvau labai drovus ir tylus, ir gana lėtas, ir kai nunešiau čekį, man merginos davė dar vieną puodelį. Aš norėjau joms pasakyti, kad mes jau turim puodelį, bet kažkas, stovėjęs už manęs, paprašė manęs pasitraukti, tai aš ir pasitraukiau, o po to jau merginos nežiūrėjo į mane ir aš dar palaukiau kelias sekundes, kad į mane atkreiptų dėmesį, bet jos buvo užsiėmusios ir neatkreipė dėmesio, tai aš ir nuėjau. Nes tada buvo tokie laikai, kai aš nemokėdavau užkalbinti žmonių, jei matydavau, jog jie visai manęs nepastebėti. Būtent todėl aš šeštoje klasėje visai nebendravau su klasioke, kurią, kaip man tada rodėsi, buvau įsimylėjęs.

Kai dabar pagalvoju, tai mano įprotis nekalbėti, jei į mane niekas nekreipia dėmesio, išsilaikė dar ilgai. Mokykloje pamokų metu, kai mokytoja užduodavo klausimą ir laukdavo, kol kas nors į jį atsakys, aš niekada nebuvau tas, kuris imdavo ir atsakydavo, nebent išskirtinais atvejais per literatūros pamokas, kai nagrinėjamas kūrinys man tikrai patikdavo ir aš maniausi jį neblogai suprantąs. Na, ir dar per anglų kalbos pamokas, nes anglų kalba man gerai sekėsi. O kai paauglystės metu į mūsų kiemą ateidavo panelių iš kitų kiemų, ir jau prasidėjo tas flirtavimo ir bendravimo su merginomis laikas, aš irgi daug tylėdavau, nes dažniausiai tos merginos man nelabai patikdavo, būdavo visai ne mano skonio. Tiesiog neįsivaizduodavau, ką joms pasakyti, leisdavau kitiems kalbėti ir slapta juokdavausi, kai keli draugai bandydavo vienas kitą nurungti kalbėdami su merginomis.

Kambariokui išėjus į darbą bandžiau nuspręsti, ką šiandien veiksiu. Vakar lyg ir buvau nutaręs šiandien eiti pasivaikščioti, bet dabar tai neatrodė kaip kažkas, ką žūtbūt noriu daryti. Pasidariau tris sumuštinius su lašiša, puodelį arbatos ir papusryčiavau. Po to įsiungiau kompiuterį ir kelias valandas žaidžiau žaidimą, kuriame tu esi treneris ir turi nustatyti taktikas savo vadovaujamai futbolo komandai, ir t.t., ir pan. Bet žaidimas neteikė daug džiaugsmo, juolab, kad prieš savaitę su valdoma komanda buvau tapęs Portugalijos futbolo čempionato čempionu ir iškovojęs kelias kitas taures.

Baigęs žaisti į virtuvę atsinešiau stalo žaidimą „Small World“, kurį mums savaitei paskolino kambarioko buvus grupiokė. Išsidėliojau žaidimą ir pradėjau žaisti vienas prieš save. Iš pradžių man sekėsi, valdžiau žiurkiažmogių rasę ir jau pirmuoju ėjimu užėmiau daug žemių, bet nuo penkto žaidimo rato tas kitas aš ėmė įgauti persvarą. Likus trims ratams jau buvo aišku, jog tas kitas aš ir laimės žaidimą. Taip ir įvyko – pralaimėjau kitam sau 13 taškų skirtumu.

Po to nuėjau į dušą maudytis, o nusimaudęs išsiviriau sriubos ir pavalgiau. O tada ir prisiminiau raugintus/marinuotus agurkus.

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai su kambarioku pradėjom nuomoti šitą butą, mano mama atvažiavo su tokiu draugu manęs aplankyti. Ta proga ji atvežė daug visokio maisto, o labiausiai mane nustebino, kad atvežė vieną krepšį pilną raugintų/marinuotų agurkų stiklainių. Virtuvėje jiems net nebuvo vietos, tai aš nunešiau juos į savo kambarį ir padėjau spintos apačioje. Dabar man labai parūpo, kaip laikosi visi tie agurkai.

Nuėjau į kambarį ir atidariau apatines spintos dureles. Agurkai pūpsojo tamsoje. Išėmiau vieną stiklainį, pavarčiau, padėjau ant grindų. Tada išėmiau kitą, padėjau šalia to pirmojo. Stiklainių buvo daug, negalėjau suskaičiuoti, kiek jų ten yra, todėl nusprendžiau išimti visus iki vieno. Kai išėmiau visus, pamačiau, jog tarp jų yra ir vienas stiklainis su žirneliais. Žirnelius nunešiau į virtuvę ir padėjau po stalu, nustūmiau į patį tolimiausią kampą, kad nesimaišytų po kojomis. Man patinka, kai daiktai būna nesusimaišę, pvz. arbatos stovi viename virtuvės palangės kampe, o prieskoniai – kitame, spintoje mano gražesnis drabužiai sudėti vienoje lentynoje, o ne tokie gražūs – kitoje; tai todėl ir atskyriau žirnelius nuo agurkų.

Grįžęs į kambarį nužvelgiau visus agurkų stiklainius. Jų buvo viso net devyni, atrodė kažkaip gražiai, visi vienoje krūvoje. Manyje užgimė keistas noras kažką su jais padaryti. Priklaupiau ant žemės ir pradėjau rikiuoti stiklainius. Iš pradžių sustačiau juos į vieną eilę. Atrodė, kad taip sustatyti jie užima ketvirtadalį ar penktadalį mano kambario pločio. Norėjau išmatuoti plotį, bet neturėjau kaip. Po to surinkau juos ir sudėjau taip, jog šie suformuotų apskritimą. Tai truputį užtruko, nes norėjau labai taisyklingo apskritimo. Kai atsigėrėjau apskritimu, tada iš stiklainių sudėliojau trikampį. Ir tada susimąsčiau, ar kažkaip būtų įmanoma pritaikyti Pitagoro teoremą trikampiui, sudarytam iš stiklainių.

Atsigėrėjęs stiklainiais ir mintimi, kiek daug su jais galima nuveikti, sudėjau juos visus atgal į spintos apačią ir uždariau duris. Grįžau į virtuvę ir pasidariau arbatos. Gerdamas ją pažiūrėjau pirmąją dvylikto sezono CSI serialio seriją. Kai ji baigėsi, pasidariau dar vieną puodelį arbatos ir pagalvojau, kad ši diena visai gera. Laikrodis rodė 14:20, o aš jau buvau spėjęs tiek daug dalykų nuveikti.

Algirdo g. 31

Šį rudenį aš itin tuščias. Nesirašo, nesinori rašyti arba tam nėra laiko. Tai vis dėl darbo – dirbu arba per daug, arba itin nervingai, todėl grįžus net nekyla minčių prisėsti ir ką nors parašyti. Nerašymas mane veikia neigiamai, nes pradedu jausti būtinybę rašyti, tačiau, kaip ir sakiau – man tiesiog ne rašymas galvoje. Atsiranda užburtas ratas: nenoriu rašyti -> nerašau -> bet juk reikia rašyti! -> ne, nenoriu rašyti. Bet kokie bandymai rašyti baigiasi juodraščiais, prie kurių net nesinori grįžti, nes jaučiuosi tarsi kažkas būtų atėmęs iš manęs gebėjimą matyti dalykus taip, kaip juos matydavau anksčiau. O ką galima parašyti, kai jau nebemoki matyti?

Žinau, jog tai praeis, bet vis tiek nesmagus etapas. Toks neįdomus pats sau esu.

– – –

Vakar važiavau troleibusu. Ant jo galinės sėdynės sėdėjo pagyvenęs vyriškis ir kažką valgė. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po to žvilgtelėjau ir pastebėjau, kad valgo paštetą su batonu. Išspaudžia pašteto ant batono ir valgo.

Po to kelios merginos, sėdėjusios troleibuso gale, išlipo. Vyriškis įsidėjo batoną į krepšį su pirkiniais, tada rankose pavartė pašteto likutį ir išspaudė paštetą sau į burną. Stengiausi nežiūrėti į jį visą laiką, bet jis vis buvo man prieš akis.

Kai žvilgtelėjau į jį dar kartą, jis verkė, valėsi delnais akis ir šnirpščiojo nosimi. Verkiantis vyras atrodė baisiai (kaip gražios tvarkingos kasdienės sistemos trikdis), ačiū dievui tai truko tik važiuojant vieną stotelę (nuo Kareivių iki O. Milašiaus stotelės), bet vis tiek tas įvykis mane privertė pasijusti prastai.

– – –

Vis dar noriu atostogų, net jeigu tektų atostogauti visą savaitę esant blogam orui. Noriu tiesiog slankiot iš kampo į kampą, užsiiminėti niekais, žiūrėti serialo CSI dvyliktą sezoną, išeit iš namų ir eiti gatve į vieną ar kitą pusę stebint praeivius, vėliau aprašyti paprastus dalykus, kuriuos mačiau. Man reikia mažmožių, kad vėl susikaupčiau darbui.

Po Festivalio

Penktadienį prabudau, nusimaudžiau, klausydamas punk roko prikepiau karštų sumuštinių, pasiėmiau visus daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Ten sėdau į autobusą, kuris važiavo pro Trakus, Aukštadvarį ir t.t. į Prienus. Iš viso autobuse buvo ~8 žmonės, važiavę į festivalį + įspūdingas italas, kuris kramtė nagus, tada pakrapštydavo nosį tuo pačiu smiliumi ir vėl jo nagą pakramtydavo. Visi festivalininkai išlipo Trakuose, iš kur vėliau turėjo važiuoti į Sėmeliškes, autobuse likau tik aš ir dvi merginos, kurios taip pat išlipo Aukštadvaryje.

Turiu šokią tokią fobiją mažiems miesteliams/kaimeliams, bet Aukštadvaryje manęs niekas neužmušė, tai viskas gerai ;) Draugai iš Alytaus atvažiavo maždaug po 20 minučių, kai išlipau Aukštadvaryje. Nuo ten buvo likę tik 10 km, bevažiuodami užsukom pažiūrėt į Velnio duobę, esančią maždaug 3 km nuo Aukštadvario į šiaurę. Kai jau įvažiavom į festivalio teritoriją, niekas netikrino mūsų daiktų ir įsivežamo alkoholio kiekio, o buvo iš anksto įspėta, jog galima įsivežti 0,5 litro stipraus gėrimo, 1 litrą sidro arba 4 litrus alaus (aš rinkausi alų). Gerai, kad su Tadu nusprendėm paimti kiekvienas ne po 4 litrus, o po 6 litrus alaus, nors iš tiesų alaus kainos festivalyje nesikandžiojo – Baltų dramblių bare jis kainavo 5 litus, tačiau visai šalia esančiame Satta bare tik 3 litus (Satta bare buvo net ir tamaus alaus, o tai yra nuostabu).

Kempingo vieta buvo problematiška dėl karvių šūdų, kurių nemažai buvo labai švieži ;) Be to sutemus kempingas buvo visai be apšvietimo, tai atrodė, jog naktį neįlipti į karvės šūdą yra neįmanoma, bet per visą festivalį man visgi pavyko išvengti bato-smirduolio ;) Kai tik pasistamėm palapines, pradėjo lyti, ir lijo stipriai. Sulindom visi į Pj/jo draugės megamegamega palapinę ir ten gėrėm alų. Po to lietus praėjo, greitai pasigirdo muzika, ir visi nuėjom pasėdinėt prie jungle muzikos scenos.

Nesu jungle mėgėjas, bet visą savaitę prieš festivalį klausiau būtent tik tai, nes man visai patiko. Ir šiaip – Fire! yra pirmasis festivalis, į kurį važiavau ne tiek dėl to, jog man patinka jame grosianti muzika, o dėl pačio tūso. Galų gale taip išėjo, jog abi festivalio dienas praleidau vien tik jungle scenoj, o pakilnoti kojas pagal regio ritmus taip ir neliko laiko ;)

Smagiausiai penktadienį grojo lietuvis Jazzy (iš Amenų brolių chebros), nors kojas nuo šokio/judėjimo skaudėjo dar prieš pradedant jam groti, o apgirtęs buvau jau irgi prieš tai ;) Po to su Tadu klausėm dar vieno ar kito Dj, bet pritrūkom alaus, tai nuėjom pasiimti dar. Vos grįžom su alum prie scenos, Tadas pasakė, kad jau jam viskas, jis lūžta, ir kad nuvesčiau jį miegot. Nuvedžiau jį miegot, bet pats dar jaučiausi per gerai, jog eičiau miegot, tai grįžau prie scenos. Ir ten iškart pasijutau labai pavargęs; gerą pusvalandį stovėjau primerkdamas tai vieną, tai kitą akį, kad galėčiau normaliai sukoncentruoti dėmesį į Dj ar šokančius žmones. Ir tada, tą sunkią akimirką, mane pažadino pažįstamas.

Pavaišinau jį alum, paklausiau, kaip sekasi, o jis pasakė, kad neseiai šniojo koksą su kauniečiais. Vos tik išgirdau apie koksą, iškart prasiblaiviau. Man atrodo, kad mane kankina kažkokia narkotikų fobija (tiksliau – stiprių narkotikų ar juos vartojančių žmonių fobija); nuo to laiko stovėjau žvalus, kalbėjau rišliai, gėriau su tuo pažįstamu alų ir vis galvojau apie kokainą. Baisiausia, jog tas žmogus ne iš tų, kurie vartoja tokį šūdą, jis sakė norėjo pabandyt, ir tiek, bet man vis tiek pasidarė kažkaip nelabai malonu būt su juo. Vėliau jis kažkur nuėjo, o aš greit sutikau Vytę/Vytė sutiko mane. Kalbėjom, po to nusprendėm, kad mums skauda gerklę, nuėjom ir nusipirkom šalto alaus. Buvo smagu kalbėt, bet po kažkiek laiko žiūrėjau į ją primerkęs vieną akį, nes buvau vėl pavargęs ir girtas, kad galėčiau viską normaliai matyti abejomis akimis, taigi atsisveikinom nebaigę net vieno alaus. Grįžęs prie palapinės paguldžiau alaus bokalą, o ryte atsikėlęs jį išgėriau – nebuvo niekur dingęs.

Tiesa, ryte paaiškėjo, jog nuo tos akimirkos, kai paguldžiau alaus bokalą, pamenu viską netiksliai, nes mano palapinės draugė Agnė sakė, jog aš grįžau, atsiguliau, tada ji apklojo mane miegmaišiu (nes jos buvo šlapias, tai aš jai buvau liepęs miegot manajame), o man atrodė, jog aš grįžau į tuščią palapinę ir atsiguliau ant kilimėlio.

Ryte kažkas man pasakė, jog atrodau per naktį pasenęs dešimčia metų ;) Taip ir jaučiausi: skaudėjo galvą, sprandą (nesuprantu, kodėl man skauda sprandą per pagirias), o ant skruosto buvo susidariusi didelė raukšlė. Išėjom prie ežero, kuris buvo visai netoli, bet ten nėjau braidžioti, nes buvo labai siauras krantas ir daug žmonių. Po to dariau kakų miške ir net susijuokiau bedarydamas, nes absurdiškai jaučiausi ;) Toi Toi tualetai buvo sklidini po pirmosios dienos ir atmušė norą kakoti, todėl miškas kentėjo ne nuo manęs vieno. Deja jie taip ir nebuvo išvalyti, ir man buvo gaila merginų.

Šeštadienį drybsojau ir miegojau visur, kur tik galėjau. Oras buvo keistas – vėjas labai šaltas, o kai šviesdavo saulė, būdavo per karšta. Vakarėjant stipriai vėso; apie 19h nuėjau pamiegoti + dar išgėriau dvi tabletes Mezium forte, kad skrandis pradėtų veikti (nors ir nevėmiau, bet jaučiau, kad vis tiek skrandis neveikia). Prabudau 22h, perėjau miegot į kitą palapinę. Po to prabudau 02:30h ir supratau, kad negaliu gulėt per tokį šaltį. Nuėjau prie jungle scenos, kur radau Tadą su Deivu. Net judant pagal muzikos ritmą sekėsi sunkiai sušilti. Apie 04h su Tadu nuėjom prie regio scenos, bet jau buvom pavargę, tai greit pasukom link palapinių.

Kėlėmės 06h, nes Pj sekmadienį turėjo fotografuoti krikštynas, todėl turėjo anksti grįžti į Alytų. Aš važiavau su visais kartu, jie mane paleido Aukštadvary, kur po to valandą didelėje vėsumoje pralaukiau autobuso į Vilnių. Įsėdęs važiuoti užsnūdau, prabudau Trakuose, o vėl užsnūdęs prabudau jau Vilniuje. Užsukau į stoties Iki, nusipirkau visokio šūdino maisto ir kolos reklasacijai. Grįžęs į bendrabutį nuėjau išsimaudyti, po to valgiau ir žiūrėjau CSI serijas, kol užmigau. Prabudęs pakalbėjau su grįžusiu buvusiu kambarioku ir kaimyne-grupioke, pasidalijom įspūdžiais, ir aš toliau žiūrėjau CSI iki nakties, kol užmigau. Sapnavau labai sudėtingus sapnus.

Festivalio pliusai: mažai auksinio jaunimo, patogiai išdėstytos muzikos scenos, graži festivalio vieta, nebrangus alus Satta bare, draugiški žmonės, marozai vadovaujasi taisykle “esi Romoj – elkis kaip romėnas“.

Festivalio minusai: nevalyti Toi Toi tualetai ir iš dalies karvės šūdai kempinge, nors, iš kitos pusės, pastarieji turėjo šiek tiek subtilaus žavesio ;) Taip pat kaip minusą įvardiju savo alaus/cigarečių padauginimą penktadienį.

2011.05.25

Šiandien buvo pirmoji bakalaurinių darbų gynimo diena. Pirmą kartą mačiau kaip viskas vyksta. Iš tiesų tikėjausi kažko kito – šiandien viskas atrodė paprasčiausiai nelabai rimta. Ypač komisijos narių elgesys: kas nors pristato savo darbą arba ginasi darbą, o pusė komisijos narių garsiai šnabždasi tarpusavyje, kuičiasi tarp lapų. Iš šono žvelgiant, susidaro įspūdis, jog komisija susirinko tarsi prievarta ir neturi motyvacijos dalyvauti gynimuose.

Pirmąją gynimų dieną savo darbus gynėsi 8 žmonės, rytoj ginsis 9. Aš ginsiuosi paskutinę dieną, be manęs bus dar 6 žmonės. Gerai, kad ginsiuosi antras, nereiks laukt ir nervintis. Šiandien jau pradėjau ruošti skaidres ir tai, ką kalbėsiu. Be to šiandien pagaliau gavau ir recenziją – geresnė nei tikėjausi. Matyt eilinį kartą mane visą laiką kankino per didelis savikritiškumas Atsižvelgiant į pirmosios gynimų dienos gautus įvertinimus ir mano recenziją, planuoju gauti 7 arba 8. Pažymį daugiausiai įtakos viena komisijos narė, kuri yra ekspertė vieno dalyko, apie kurį kaip tik nelabai kaip parašiau savo darbe, taigi vis dar tikėtina, jog galiu gauti ir 6. Tai, aišku, būtų jau tikrai lieva, nes šiandien 6 gavo grupiokas, kuris kai gynėsi savo darbą, tai aš pagalvojau, kad gal jis visai neapsigins. Lygindamas savo darbą su jo darbu, manausi esąs vertas 7. O 7 garantuotų nemokėjimą už mokslą už paskutinį semestrą.

– – –

Galvoje pamažu kaupiasi idėjos. Viena idėja su kiekviena diena vis stiprėja, bet pradėsiu ją realizuoti po truputį tik po bakalaurinio gynimo. Kol kas tik kamuoja klausimas ar išvis verta daryti tai, ką ruošiuosi daryti. Keisčiausia, jog tai gali būti daugiausiai naudos kitiems teiksiantis dalykas, tačiau jo aktualumas vis tiek toks kažkoks.. diskutuotinas. Kai pagalvoju, tai tiek daug esu daręs absurdų, ir niekad anksčiau nekildavo jokių aktualumo klausimų, o dabar, kai susiruošiau daryti kažką lyg ir vertingo, iškart iškilo tas aktualumo klausimas.

– – –

Serialas CSI kol kas dar nepabodo, nors kasdien peržiūriu mažiausiai po 3 serijas.

– – –

Lietuvos žinios, gegužės 29 (birž. 11) d. 1914 m.

„Mergaičių vargai“

Juodupiai (Ežerėnų apskr.), netoli Rokiškio, turi įsitaisę audimo dirbtuvę. Toje dirbtuvėje, kaip rašo „Vilnies“ № 16, dirbo ištisus metus mergina O Z. ir staigu naktį iš 1 į 2 gegužės pražuvo. Niekas negalėjo suprasti, kur ji butų dingusi. Tik po kelių dienų dirbtuvės savininkas paėmė iš O. Z. tris laiškus, kuriuose mergina paaiškino, kad ji apleidusi dirbtuvę del meistro Šteino, kuris norėjęs ją priversti netikusiai elgties. Meistras prikalbinėjęs ją ir už «prielankumą jo jausmams» žadėjęs išmokyti gerai austi ir pridėti algos. Mergaitė nesutiko pasiduoti seno pačiuoto ir vaikuoto 50 metų vyro geiduliams. Tuomet meistras ėmęs jai taip keršyti, kad kito kelio nebelikę, kaip tiktai bėgti iš dirbtuvės.