Posts Tagged ‘Damos vizitas’

Max Frisch „Montaukas”

2015/12/16

montaukas

Max Frisch
„Montaukas”
Puslapiai: 168
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1500 egz.
Apipavidalinimas: Romas Orantas

Prisimenu moterį, kuri visus dešimt pirštų kruvinai nusidraskė į tinkuotą tualeto sieną, man prisipažinus apie sulaužytą ištikimybę. Kraują ant tinko pamačiau vakare, žaizdotus jos pirštus – tik kitą rytą. Dar prisimenu moterį, kuri pakyla iš lovos skambinti sutuoktiniui į darbą. Skambinu iš būdelės, sako ji. Aš stengiuosi negirdėti, o po geros valandos trise valgome…“ (p. 99)

Su Max Frisch kūryba man jau yra tekę susipažinti – skaičiau romaną „Homo faber“ ir mačiau pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Damos vizitas“. Nors romanas „Homo faber“ knygos skaitymo metu didelio įspūdžio nepaliko, praėjus kuriam laikui prisimenu jį kaip savitai įdomų romaną; o štai per „Damos vizito“ spektaklį kaip ir pagrindinis veikėjas pasijutau toks dėl visko kaltas, jog norėjosi žliumbti arba skradžiai žemę prasmegti.

Apysakoje „Montaukas“ Max Frisch tikslas – aprašyti savaitgalį tokį, koks jis ir buvo, nieko neprikuriant ir nesistengiant visko pagražinti. Savaitgalio ašis – kelionė į Montauką su daug jaunesne mergina Lina. Veikėjai vaikštinėja, kalbasi, o didžiausią apysakos dalį užima pagrindinio veikėjo aplinkos, žmonių stebėjimas bei grįžimai mintimis į praeitį, praeities dalykų įpinimas į pasakojimą, kuris tarsi yra susikoncentravęs į vieną savaitgalį; vėliau rašytojas išvis atsisako tikslo pasakoti apie vieną savaitgalį, nes jo kelionės po savo gyvenimo prisiminimus taip dažnai vedžioja į tai, kas vyko prieš ir po aprašomo savaitgalio, jog tas savaitgalis nebetenka aktualumo.

Apysaką skaityti nėra lengva – perskaitydavau daugiausiai 20 puslapių ir dėdavau knygą į šalį. Bet nepaisant to, knyga teikė malonumą. Jei skaitant Max Frisch romaną „Homo faber“ jaučiau kažkokį nepasitenkinimą neįprastu autoriaus stiliumi, tai dabar jo pasakojimo stilių įsimylėjau, ir „Montauką“ laikau vienu įsimintinesnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu. Įdomu tai, kad Max Frisch savo kalba sukuria nei itin niūrų, nei itin skaudų, bet kažkokį tarsi nerimo šešėlyje skendintį pasaulį, kuriame nėra nei džiaugsmo, nei tikros kančios. Net jo jausmai jaunesnei moteriai Linai aprašomi subtiliai – iš esmės net sunku save įtikinti, jog ji jam patinka.

IT IS POINTLESS

sako Lina, kai jis vis dėlto ją pabučiuoja. Sėsdamasi ant sofos ji nusispyrė batus ir be šitų kamštinių koturnų ji, žinoma, žemesnė, nedaug, truputį žemesnė. Tai jį nustebino. Lina atsakė į bučinį, bet jo rankas nuo klubų atitraukė, be skubos, tik su švelniu tikrumu; jos atsakymas nėra gėdinantis, nes ji pavadino jį vardu; nėra nemalonus, tik aiškus. Paskui ji atneša albumą. Jis nemėgsta nuotraukų, bet turi elgtis, kaip pridera svečiui. Koledžo studentės vestuvių Floridoje nuotraukos: Lina baltais drabužiais, ne tokia liekna, kaip dabar, rankoje didelis gėlių pėdas, vestuvininkų būrelis po palmėmis. I GOT MARRIED AS A VIRGIN, – sako ji, – THAT SHOULD NOT BE ALLOWED.“ (p. 57)

Montauke“ gausu užuominų apie baimę pasenti, prarasti blaivų protą, neišvengiamai artėjančią mirtį: atmintyje iškyla Romain Gary prieš gyvenimo pabaigą parašyti kūriniai – tiesa, ten senstantys prancūzų vyrai bijojo ne mirties, bet kad nebegalės patenkinti moterų.

Jei reiktų kaip nors reziumuoti patirtį skaitant „Montauką“, nuoširdžiai turėčiau pasakyti, kad niekam šios knygos nerekomenduočiau skaityti. Bet jei tau patinka minčių srautai, veiksmo nebuvimas, klaidžiojimai praeityje, slogi asmenybės krizės nuotaika – tada pirmyn.

MY LIFE AS A MAN:

kai atsitiktinai, pavyzdžiui, kokios nors koncertų salės fojė pamatau savo vaikų motiną, jos veidą, drovų, jau nuo seno paženklintą širdgėlos bruoželiu, gerą veidą, vyresniame amžiuje netgi atviresnį, bet visuomet sutrikusios nekaltybės veidą, aš suglumstu. Žvelgiu į ją su didžia pagarba ir stebiuosi, kad esu trijų jos vaikų tėvas.“ (p. 86)

2014 metų apžvalga

2015/02/10

Neseniai draugas paklausė kokie gi man buvo 2014 metai, todėl nutariau padaryti šiokią tokią suvestinę.

Muzika

Last.fm rodo, kad 2013 metais daugiausiai klausiausi The National (832 kartai; turint omeny, kad dar dažnai jų klausiausi telefone, tai turbūt ir 1000 kartų viršija), The Black Keys (482 kartai), Deftones (418 kartų) ir Arctic Monkeys (277 kartai).

Daugiausia kartų klausytos dainos: M.I.R. Project – Bubble (130 kartų), The National – Bloodbuzz Ohio (45 kartai), The Black Keys – Weight of Love / Turn Blue / In Time (visos trys – po 43 kartus).

Daugiausia kartų klausyti albumai: The National – High Violet; The National – Trouble Will Find Me; The Black Keys – Turn Blue. Pastarąjį kartu su Sick of if All „Last Act of Defiance“ laikyčiau mėgstamiausiais 2014 metų albumais.

O šiaip metai visiškai priklausė grupei The National. Nuostabi muzika, nors atrodo, kad tas pats per tą patį, gal net nuobodžiai skamba pirmą kartą klausant, bet po to kažkaip užburia ir pasiglemžia. Ir dainų žodžiai – interpretuok kaip nori, vis tiek gerai skamba, turbūt kiekvienas žmogus sau savaip gali pritaikyti ;)

Koncertai

Įsimintiniausi dveji – Mount Kimbie kažkada vasaros pradžioje Vilniuje, Mokytojų namų kiemely ir kažkada rudenį Vilniuje, klube New York groję danai Get Your Gun. Atskiro paminėjimo dar verti pažįstamų grupės No Real Pioneers koncertai (visi, kuriuose tik lankiausi 2014 metais).

Festivaliai

Likau be festivalių.

Knygos

Turbūt perskaičiau apie 12 knygų. Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau skaityti).

Teatras

Buvau tik viename spektalyje, bet buvo puiku. Visiems rekomenduoju „Damos vizitą“.

Metų nusivylimas

(Vis dar) aš pats.

Metų džiaugsmas

1.) Stalo žaidimas A Game of Thrones (2nd edition): melavimas, apgaulė žiūrint tiesiai draugams į akis, alus ir blevyzgos iki 04 arba 06 val. ryto, kuomet kažkas galiausiai laimi žaidima ir užsitraukia likusių žaidėjų rūstybę ;) Jei neklystu, kažkada vasarį sueis metai kaip jį žaidžiam.

2.) Mano netikėtai linksmas gimtadienis. Šiaip nelabai laukiu gimtadienių, nelabai juos ir mėgstu, bet šiais metais jis truko net dvi dienas, ir keista, bet buvo žiauriai smagu.

3.) Kūrybos skaitymai kartu su Pauliumi Norvila Kristinos Norvilaitės galerijoje. Jau antrus metus rugsėjo pirmoje pusėje skaitom su Paulium, ir šįkart buvo daugiau žmonių, kažkaip daugiau baimės, bet tuo pat metu ir didesnis įspūdis liko.

Metų netikėtumas

Kad vėl pradėjau rašyti eilėraščius. Aišku, galima ginčytis, kiek tai eilėraščiai ar poezija, o kiek ne, bet šįkart ne apie tai. Svarbiausia, kad po ilgo laiko vėl jaučiu malonumą rašyti.

Apibendrinimas

Metai tikrai geresni nei 2013, kuriais, atrodo, visiškai stagnavau. 2014 metų vasarą išgyvenau krizę, po kurios permąsčiau tam tikrus dalykus, ir to pasekoje pradėjau, pvz., vairuoti automobilį ;) Ruduo buvo itin aktyvus – aplankiau daug koncertų, pradėjau vesti radijo laidą „Hardkoro valandėlė“, o artėjant žiemai ir žiemos metu kibau į eilėraščių rašymą, rinkinio sudarymą. Nors tam tikrų problemų nepavyko išspręsti, jaučiu žengęs žingsnį į priekį. Galvoje lėtai, bet nuožmiai vyksta pasikeitimai.

When Forever Comes Crashing

2015/01/25

Sėdint teatre su K. staiga pajutau tą naktį, ir visai nebežinojau kur dabar dėtis.

Tai visada nutinka, kai esu tarp daug žmonių, dažniausiai – bare. Atrodo, jog tarsi ir nieko neįvyksta, kad tau dingtų nuotaika, bet tu tiesiog pradedi jausti kaip ima gelti. Ir kuo toliau, tuo labiau gelia, ir nėra kaip kitiems paaiškinti, kas tau yra, nors visi kaip tyčia pastebi, kad tu persimainei ir ima klausinėti kur dingo tavo nuotaika.

Ir dabar, sėdint kėdėje, stebint aktoriaus Rumšo vyresniojo įkūnyto veikėjo kančią, man irgi liūdna ne dėl to, kas vyksta scenoje, ne, man tiesiog šiaip toks liūdesys – nepaaiškinamas, nepakeliamas. Jaučiu, kad formuojasi gniužulas gerklėje, aš užsimerkiu, bandau susikaupti, bandau viską nuvyti šalin, bet tai nepadeda, todėl atsimerkiu, vėl stebiu ką veikia aktoriai, ir taip graudu pasidaro, absurdas, viskas taip ne taip, noriu suimti K. už rankos,

bet tada aktoriai uždainuoja, ir jie vis garsiau dainuoja, ir kuo jie garsiau dainuoja, tuo man labiau lengvėja ta netikėtai užklupusi naktis. Iki galo nenusiraminu, ir kai išeinam su K. iš teatro, aš jai sakau man staiga pasidarė taip liūdna, visai nesitikėdamas, jog ji mane supranta, nes net jeigu ir bandyčiau kam nors paaiškinti tą staigų didelį jausmą, tą aplankančią naktį, aš neįsivaizduoju kokiais žodžiais turėčiau tai padaryti.

Rūkau atsirėmęs į sieną ir stebiu pro teatro duris išeinančius žmones, jie eina ir eina, ponios ir ponai, jauni ir pagyvenę, tvarkingai apsirengę, kai kurie jų vis dar taisosi kepures ar šalikus, o aš jaučiuosi nematomas.

Vėliau mes einam pasivaikščioti, mano nuotaika dar labiau nurimsta, bet žinau, kad palydėjęs ją link namų pats neturėsiu jokio noro grįžti į savuosius, nes žinau koks košmaras laukia ten manęs vieno. Todėl kai atsisveikinam, važiuoju pas kitus žmones, kur yra keli pažįstami ir vienas draugas. Tas draugas yra viltis, man reikia šįvakar su kažkuo artimu pabūti, išgerti ramiai alaus ir gal net pabandyti išsakyti tai, kas neduoda ramybės.

Deja, viskas baigiasi taip, kad tas draugas eina miegoti, ir aš lieku su kitu pažįstamu. Paryčiais išeinam su juo į barą. Sunku rasti veikiantį barą trečią ryto. Aplankom tris, iš jų į du nebeįleidžia, o vienas jau uždarytas. Po to prisimenam kitą barą, einam ten, šokantys žmonės iš šono atrodo juokingai, o mes atsistojam prie baro ir laukiam neaišku kiek laiko, kol galų gale sužinom, kad barmenės jau uždarė kasą ir nieko nebeparduoda. Tai galiausiai kitoje vietoje nusiperkam alaus ir einam ant Barbakano, kalbam apie muziką, visokius reikalus, ir aš užmirštu kas mane slegia. Toks jau tas pažįstamas – prie jo man neišeina būti blogai nusiteikusiu. Po to jis pameta galvą dėl medžių, augančių ant Barbakano, sako kaip šitie medžiai gerai atrodo ir bando juos fotografuoti, o aš žiūriu į Užupį, į Šv. Onos bažnyčią, ir man irgi viskas taip gražiai atrodo, tarsi pirmą kartą matyčiau.

Kai grįžtam pas jį nakvoti, atsigulu, o adialas toks su tigrais ar liūtukais, ir kai aš juo užsikloju, tai tie liūtukai saugo mane, ir man kažkaip ramiau. Aš dar pagalvoju apie K., ir vėl nesėkmingai bandydamas surasti žodį, kuris galėtų apibūdinti jos kojas, užmiegu.


%d bloggers like this: