Posts Tagged ‘dansu.lt’

Spalis

2016/10/11

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.


%d bloggers like this: