Posts Tagged ‘darbas’

Atmintys: Užupio prūdai

2017/05/31

Vieną iš tų nerimo pilnų dienų, kai jau nebegaliu nusėdėti darbe, sulaukęs pietų pertraukos išeinu pasivaikščioti.

Iš manęs prastas vaikščiotojas, tai žinau ne tik pats, bet ir kiti: einu per greitai, tarsi visai ne pasivaikščioti būčiau susiruošęs, nuolat skubu, prisėsti ant suoliuko ir tiesiog pasėdėti irgi ne mano sugebėjimams. Štai ir dabar, vos išėjau iš darbo, po kelių minučių jau priėjau vietą, kurią įsivaizdavau kur kas toliau.

Tai Užupio prūdai, bent jau aš taip juos vadinu. Ko aš čia atėjau? Matyt, gaudyti atminties.

2005 metų pavasarį, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, su keliais draugais atvažiavom iš Alytaus į Vilnių, kur pogrindiniame Green Club‘e turėjo groti suomių hardcore-punk grupė Hero Dishonest. Iš tiesų nelabai tų Hero Dishonest mes klausėm, labiau įdomi buvo kelionė ir pasibuvimas Vilniuje.

Tą penktadienį pirmą kartą tranzavau – sustojom su Kurmiu prie Alytaus kareivinių ir iškėlėm aukštyn nykščius. Kai praėjo dešimt minučių ir niekas nesustojo, man tai ėmė pabosti; turiu problemų su kantrybe. Tačiau būtent tuo metu, kai buvau beprarandąs viltį greitai sutranzuoti, mums sustojo vienas greitai lėkęs automobilis. Pasirodo, jį vairavo Kurmio buvęs klasiokas. Pakvietė mus sėsti, ir mes įsėdom. Aš pasisveikinau su vairuotoju, bet visos kelionės metu daugiau su juo ir nekalbėjau, situaciją kontroliavo Kurmis. Nežinau, ar jie buvo geri klasiokai, nes tas vairuotojas buvo tikras marozas, klausė išskirtinai baisią muziką, vairavo labai neatsakingai, o po to išsitraukė iš bardačioko pistoletą ir ėmė mums jį demonstruoti. Kita vertus, nieko bloga nenutiko – jis mus nuvežė iki VPU (dabartinio LEU) bendrabučių, mes išlipom ir pasukom link Konstitucijos prospekto.

Tada einant pėsčiųjų perėja manęs vos nenutrenkė automobilis – supratau, kad Vilniuje reikia būti atidesniam.

Oras buvo pasakiškas, mes perėjom Konstitucijos prospektą ir patekom į Gedimino prospektą, aš mačiau gražiai apsirengusius žmones, sėdinčius lauko kavinėse, kol mes, abu su suplyšusiais džinsais, ėjom link kažkokios man nežinomos vietos. Vilnius buvo pasakiškas – bomžai ir prasigyvenę žmonės, pankai ir stileivos, visi čia kažkaip buvo vieni greta kitų, toks didelis kontrastas, nepalyginsi su Alytaus publika.

Tuo metu nei gėriau, nei rūkiau. Tiksliau, kartais ir parūkydavau, ir išgerdavau, bet kai su Kurmiu nuėjom į Galerą prie Vilnelės ir sutikom man nepažįstamus pankus, kurie pasiūlė alaus, aš alaus atsisakiau, nes norėjau sulaukti vakaro, o buvo dar labai anksti. Kadangi jie gėrė toliau, o dar mūsų vos nesuėmė policija, tai aš nutariau pasišalinti, kad nepapulčiau ten, kur nereikia, ir išvykau iš centro į Fabijoniškes pas kiemo draugą Matą – tuo metu jis jau studijavo Vilniuje. Kažkiek Vilniuje orientavausi, nes radau ir reikiamą stotelę, kurioje stojo 53 maršruto autobusas, ir žinojau kur man reikia išlipti.

Pas Matą kažką veikėm, nepamenu, turbūt nieko neveikėm, greičiausiai kalbėjomės, o po kurio laiko išvažiavom į centrą, link koncerto vietos. Važiavom 10 maršruto autobusu, buvo piko metas ir jis buvo pilnas žmonių; išlipom prie Dailės akademijos stotelės, ten šalia ir buvo tuometinis Green Club‘as, o visai šalia ir kitas klubas veikė – Intro.

Centre sutikom Tadą, Audingą, Rasą, tą patį Kurmį, vėliau atėjo keli pažįstami vietiniai pankai, kurie kartais lankydavosi Alytuje. Žmonių prie koncerto nebuvo daug, laiko dar buvo likę užtektinai, tai mes nuėjom su kažkuo pirkti alaus į tą parduotuvę, kurią jau žinojau – legendinė Pilies g. Aibė. Po to gėrėm alų Green Club‘o kiemely, atėjo kažkoks bomžas-pankas ir gėrė iš mūsų bambalio – buvo biškį ne kažką, bet tiek to; vėliau galvojau ar jis kartais neserga AIDS ir pan., bet, matyt, kad nesirgo – esu sveikas iki šiol. Kartais matau tą bomžą-panką ir dabar – tai kur nors Kalvarijų g. viešuoju transportu važiuoja, sukinėjasi prie Žalgirio g. Maximos ar vaikštinėja senamiestyje. Nežinau, ar jis tuo metu dar buvo pankas, manau jau anuomet jis buvo benamis, bet tada dar užsukdavo į koncertus, o dabar jau nepamenu kada paskutinį kartą mačiau jį kokiame nors koncerte.

Kol gėrėm alų kiemely, lauke Riešutas tokiam jaunam metalistui įvėrę auskarą, tik dabar nepamenu kur – į antakį ar į lūpą. Kažkiek buvo kraujo, po to žaizdą palaistėm alu, neva dezinfekavo.

Išgėrę alaus nuėjom į koncertą, grojo man neįdomi grupė Forth Rotor, o po to Hero Dishonest. Žmonės pirmąją grupę klausėsi, o per antrąją šiek tiek poginosi. Koncertas buvo labai trumpas, kai jis baigėsi, vis dar buvo šviesu. Tada visi susipažinom su tokia Ugne ir nuvažiavom pas ją tūsintis. Pirkom daug Optima linijos alaus, nuvykę į jos butą išsivirėm koldūnų. Tada kažką bandėm veikt, bet mes su Tadu ir Audinga nuėjom miegoti. Visą naktį Audinga neleido man miegot, mes šnekėjom nesąmonės ir juokėmės, trukdėm miegot ir Tadui, Audingos plaukai man labai kvepėjo. Kartais kas nors užsukdavo pas mus į kambarį, bet vėl palikdavo mus ramybėje. Man net dabar keista, kad Audingos aš niekada nebuvau įsimylėjęs, ypač po tos nakties; tiksliau, tai aš ją mylėjau visą laiką, nes ji mane mėgo, bet tai buvo draugiška meilė, tokia, nežinau, tiesiog draugiška.

Kitą dieną mes su Tadu iš Pašilaičių pėsti nuėjom į Fabijoniškes pas Matą, man visai neblogai sekėsi orientuotis tuose rajonuose, nors ir neturėjau jokio supratimo kur mes esame ir kur link einame. Grįžę pas Matą miegojom, tada kažką valgėm, o po to išvažiavom į centrą, kur Jėzuitų gimnazijos aikštelėje pankai ir hardkorovcai žaidė futbolą. Ten pasitrynėm, aš alaus jau negėriau visai tą dieną, o tada su dalimi žmonių nuėjom laipteliais žemyn, link Užupio.

Taip aš pirmą kartą ir atsidūriau prie šitų Užupio prūdų.

Sėdėjom tada ant žolytės, buvo geras oras, aš mažai su kuo kalbėjau, nes buvau nedrąsus, ir tik klausiausi ką kalba kiti. Pankai gėrė alų, šalia vaikštinėjo kiti žmonės, kažkas deginosi ant žolytės. Viskas atrodė gaivu, nauja, nepalyginama su Alytumi.

Dabar, kai priėjau prie prūdų, supratau, kad mano atmintyje jie išlikę visai kitokie – dideli, platūs, stipriai apžėlę augmenija. Tai, ką išvydau, visai nepriminė to, ką kažkada čia mačiau. Dabartinėje realybėje šitie prūdai atrodė mažyčiai, visa vieta aplink juos nedidelė, žodžiu, viskas kažkaip nyku ir perdėtai ramu. Šen bei ten mačiau žmones – vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ėjo susikibę už rankų, šėrė antis, kelios poros stūmė kūdikių vežimėlius. Galvojau gal prisėsti ir parūkyti, bet nemačiau nė vieno laisvo suoliuko. O blogiausia, kad nuėjęs į šitos teritorijos vidurį pasijutau stebimas, tarsi visi žiūrėtų ir galvotų – ką jis čia veikia vienas, ko jam čia prireikė?

Tai aš tiesiog ėjau toliau, kol praėjau visus prūdus, visi suoliukai liko už nugaros ir aš išėjau į kažkokį pramintą takelį, kuris, kaip mačiau, vedė link kalniuko. Kai pradėjau eiti tuo takeliu, iš už krūmų išlindo mergina su vilkšuniu. Vilkšunis pradėjo garsiai loti ant manęs, mergina jį pavedė į šoną ir apvyniojo pavadėlį ant medžio kamieno, kad būtų lengviau išlaikyti šunį; o tas vis lojo ir žiūrėjo į mane.

Kai praėjau juos, šuo dar ilgai nenurimo, girdėjau jo lojimą, nors atsisukęs išvydau, kad mergina jau buvo su juo beeinanti link prūdų. Pakilęs į smėlėtą ir slidų kalnelį, atsidūriau viršuje, nuo kur matosi ir Užupis, ir dalis Vilniaus senamiesčio. Nesumodamas, ką toliau daryti, užsukau į kavinę ir nusipirkau kavos; su pienu, pasakiau – nemoku gerti kitokios kavos, tiksliau – nesuprantu, man būna per kartu, neskanu. Įsidėjau cukraus ir išėjau į lauką. Radęs atokų staliuką prisėdau; krėslai nepatogūs, prisukti varžtais prie grindinio. Tada atsilošiau krėsle ir užsižiūrėjau tiesiai priešais save, kur driekėsi Vilniaus bažnyčių stogai.

Jaučiau, kad kažkas šiame vaizde yra negrąžinamai prarasto. Kažkoks jausmas – laisvė, netikėtumai, pažintys, jaunystė, norėjimas įsilieti tarp kitų žmonių, surasti savo vietą.

Sukurti namus.

Išgėriau kavą, pakilęs išmečiau vienkartinį puodelį ir pasileidau eiti žemyn nuo kalnelio. Su paltu jau buvo per karšta, prasisegiau jį, užsidėjau akinius, tada nusiėmiau akinius, man prakaitavo delnai, nusirengiau paltą ir persimečiau per petį, staiga viskas tapo bergždžia, parašiau E., siūlydamas susitikti, nors jaučiau, kad ir tai bergždžia, bet kažkaip reikėjo gelbėti save – dariau visa, ką išmaniau.

Grįžau į darbą, o vėliau atėjo E., mes klausėm muzikos ir kalbėjomės, dalijomės atradimais ir įspūdžiais. Tada ji išėjo, o aš, baigęs darbą, išvažiavau namo. Sėdėjau tuščioje virtuvėje, valgiau koldūnus ir viskas, ką tuo metu jaučiau, tai kad jau velniškai ilgai Vilniuje nebeturiu namų savo dūšiai.

Trečiadieniai

2017/05/04

Kartais, kai tenka bendrauti raštu su žmonėmis, su kuriais šiaip jau nesi įpratęs daug bendrauti išvis, kyla keistų problemų. Štai ir dabar informuoju G., kad rezervavau staliuką restorane tai ir tai valandai, o ji atrašo „Puikiai!“, ir aš galvoju: 1.) kodėl ji panaudojo būtent tokį žodį?; 2.) ar tas žodis yra pašaipus?; 3.) kodėl aš galvoju, kad ji gali ką nors pašaipiai man rašyti?; 4.) kodėl ji parašė ir šauktuką?

Pamenu, kad kai dar kažkiek bendravom su V., tai niekad nesuprasdavau nei jos parašytų sms, nei žinučių feisbuke – tiesiog viską perskaitydavau visai ne taip, kaip turėdavau perskaityti, ir mes nuolat nesuprasdavom vienas kito ;))

***

Trečiadienis būna diena, kai lengviau atsikvepiu, nors ir dirbu iki 23 val. Bet trečiadienis jau žymi savaitės vidurį, o ypatingai – kad praėjo antradienis, kuris yra mano nemėgstamiausia diena. Kas blogai su tais antradieniais? Tiesą sakant, lyg ir nieko ypatingai blogo, bet antradienis žymi tik savaitės pradžią, be to, turiu prižiūrėti vieną radijo laidą, su kurios vedėjais niekad nejutau ryšio, nejuntu jo ir po dvejų metų, praleistų kartu.

Trečiadieniai smagūs ir tuo, kad kartais su kuo nors baigęs darbą einu išgerti alaus. Tai prasidėjo visai netikėtai, kai vieną trečiadienį buvau geros nuotaikos ir netikėtai sutariau su G. ir L. susitikti, ir mes susitikom ir ilgokai užsibuvom, bet buvo smagu.

Vakar buvo trečiadienis, ir po darbo ėjau susitikti su G. Buvom Who Hit John, kalbėjom apie koncertus, muziką, mano būsimą romaną, o į darbą vis plūdo keistokiem žmonės, kurių barmenas vis nesiteikdavo aptarnauti. Pagalvojau gal pilnatis ar priešpilnis, bet kad ne – kažkas lauke rūkant pasakė, kad dabar delčia. O lauke visai šilta, galima su megztiniu būti, šaltis nesikandžioja.

Po to G. išėjo namo, o aš užsukau į Tapo Doro, ten prisėdau prie baro, pasisveikinau su barmene L. ir užsisakiau dar vieną alaus. Gurkšnojau jį žiūrėdamas į aukštai pakabintą televizorių, rodė kažkokius keistus filmukus. Pastaruoju metu nemažai laiko leidžiu ieškodamas visokių senų animacinių serialų ar šiaip serialų, skirtų vaikams, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje. Tai T. priminė šituos dalykus, jei ne jis, būčiau taip ir neprisiminęs tokių šedevrų kaip Eerie Indiana ar Visionaries. O kur dar X-Men, kurių per niekur nerodydavo, bet aš labai norėdavau juos pamatyti (nusprendžiau pažiūrėti juos greitu metu).

Išgėręs alaus išėjau namo. Reikėjo užsukti į bankomatą, tai eidamas link jo dar sustojau prie Marso, parūkiau ir užėjau vidun. Barmenas buvo nepatenkintas ir nenorėjo aptarnauti, sakydamas, kad jau užsidaro, ir kai aš kiek nuliūdęs jau ruošiausi išeiti, jis šūktelėjo, sako tai kokio alaus tu nori?, atsakiau, kad Heinekeno, ir jis man jo įpylė. O po to ten užėjo nauja banga žmonių ir barmenui nieko kita neliko kaip tik juos aptarnauti. Jis atrodė tiek nusivylęs ir nusikalęs, tiek ir linksmas, kad kažkas jį pakalbina. Po to šalia manęs įsitaisė kažkokie žmonės, vienas iš jų buvo aktorius, kurio nepamenu, ir mes visi pradėjom kalbėtis apie filmus ir serialus, kol aš baigiau alų, išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo.

Ketvirtadienį nubudau geros nuotaikos, nuėjau maudytis, o tada sėdau prie pianino ir skambinau kažkokią melodiją iš galvos, nors ir nemoku skambinti pianinu, išvis man su muzikavimu sunkoka; nors gali būti, kad galėčiau būti charizmatiškas vokalistas, nors dainuoti, tiesa, irgi nemoku.

Pavalgiau sriubos, prieš išeidamas į darbą – keptų koldūnų.

Dabar esu darbe, tuoj ateis studentai su svečiais, vyks laida, o vakare vyks kita laida su kitais svečiais, o dar vėliau eisiu su G. vakarieniaut.

Ir mąstydamas apie visa tai jaučiuosi kažkoks laimingas.

Vasaris

2017/03/06

Kodėl mums nepatinka klausytis savo įrašyto balso:

https://www.youtube.com/watch?v=BOP2lwme_Pk

***

Sapnavau, kad Rūta sako: Bet Martynai 24 metai, ji tau melavo dėl savo amžiaus!

***

Antradienio vakarus ištveriu sunkiausiai. Tai dėl vieno laidos vedėjo, kurio kažkodėl nemėgstu. Iš tiesų ne „kažkodėl“ – puikiai žinau, kodėl. Kartais jis gali ir nieko nepadaryti, kas mane erzintų, bet vien jo buvimas mane veikia erzinančiai. Ir dar tas jo kompiuteris su purvina klaviatūra – ne šiaip purvina, o tiesiog riebaluota. Kai mes kalbamės, aš kalbu bet ką, aš su viskuo sutinku, kad tik mes greičiau nustotume kalbėti. Kartą jis mane pavaišino alumi, bet tai buvo prieš daugiau nei metus turbūt, tai nesiskaito, o galų gale – jau ir tada jo nemėgau.

Aš gėdijuosi, kad nemėgstu kokio nors žmogaus, man tai atrodo taip žema, todėl išpirkdamas kaltę Facebook‘e laikinu manęs nedominančių žmonių neįdomius įrašus – taip bandau atstatyti pusiausvyrą, o gal save nubausti.

***

Grikiai yra mano 2017 metų atradimas, bet šiandien juos itin persūdžiau. Dabar sėdžiu ir nežinau, ką daryti. Paimu žiupsnelį, įsidedu į burną, kramtau – labai sūru. Tada skrolinu feisbuką, atsigeriu arbatą, paimu dar vieną žiupsnelį grikių, įsidedu į burną, kramtau – blet kaip sūru.

Einu bent jau gražiai apsirengsiu, jei negaliu skaniai pavalgyt.

***

Knygų mugė.

Nežinau, knygos pristatymas buvo keistokas, per jį labai jaudinausi, o po jo jaučiausi pavargęs. Daug maloniau buvo bendrauti su skaitytojais prie leidyklos stendo. Labiausiai pralinksmino mergina, atėjusi manęs paklausti makaronų su saulėj džiovintais pomidorais recepto ;)

***

Paskutinė vasario diena tokia saulėta ir šilta, kad nuėjęs į darbą nusivelku striukę ir užsimetu savo naują gražų paltą, tada einu į parduotuvę ir taip gerai jaučiuosi. Grįžtu nešinas šokaladu Mars ir dviems krosanais – tokie pietūs bus šiandien.

Spalis

2016/10/11

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.

Laukimas

2016/05/31

Šitie gegužės pabaigos karščiai, šita tvankuma vėl keistai mane veikia.

Dienomis, kai atsiduriu tarp žmonių, jaučiu pasyvų šleikštulį. Kartais šleikštulys kyla į ką nors ilgiau įsižiūrėjus – mažą vaiką parduotuvėje, neišsirenkantį ledų, senjorę, nešančią didelį kiekį žalios mėsos, benamį su moteriškais džinsais ir uggs‘ais.

Vakarais kitaip, vakarais atsiranda poreikis mylėtis. Sunku jį paaiškinti, bet man taip visada būna per karščius, nepaisant to, kad karščiai = prakaitas, lipnumas, troškulys. Ir dabar, kai guliu lovoje, girdžiu kaip mylisi kaimynai. Kaskart, kai juos išgirstu, žinau, kad dabar yra 23:40 arba 23:50 – jie visada tai daro tokiu metu. Norėčiau ir aš dabar turėti kitą kūną šalia, norėčiau patirti tą kuriam laikui atbukinantį malonumą.

***

Kasryt nubundu valanda iki žadintuvo, gulėdamas lovoje skaitau, tada trumpam apsimigdau, o po to jau nuskamba žadintuvas ir aš keliuosi. Maudausi, ir toliau nepusryčiauju, išeinu į darbą.

Kadangi prasidėjo sesija, studentų ryškiai sumažėjo. Liko pabaigti darbą su vienu skyriumi, užpildyti keistą apklausos anketą ir sulaukti kelių institucijų atsakymų į išsiųstus raštus, kad būtų galima sužinoti jų poziciją vienu svarbiu klausimu. Tris vakarus per savaitę, kaip ir anksčiau, irgi leidžiu darbe, prižiūrėdamas vis dar vykstančias laidas. Dar pradėjau mokytis dirbti programa Adobe InDesign – seniai buvo laikas. Bet iš esmės jaučiu štilį. Šalia manęs, atrodo, nieko nevyksta, ničnieko.

Gyvenu laukimu, tai nėra gerai. Laukiu, kada prasidės parašyto romano redagavimas. Laukiu, kada bus išleista knyga. Laukiu festivalio, laukiu kito festivalio.

Gyventi ramiai sunku, netgi neįprasta, sakyčiau. Nors iš pradžių užplūdusia ramybe džiaugiausi, nes po ilgo laiko buvo malonu jaustis pagaliau suprantančiu kas ir kaip yra, dabar ši ramybė mane veikia kažkaip neigiamai. Tiesa, mano mityba ir miego režimas normalizavosi, tai visai džiugina, nes kai neseniai pasisvėręs pamačiau, kad per mėnesį numečiau 6 kilogramus, sunerimau.

Toks jausmas, kad spėjau priprasti prie tos kurį laiką vyravusios sumaišties ir dabar be jos nežinau kaip orientuotis gyvenime.

Panaudotas paveikslėlis: http://www.mymodernmet.com/profiles/blogs/agnes-cecile-dripping-paint-portraits

Turbūt taip tiesiog nutinka

2016/03/17

Nuo sausio iki kovo vidurio rašiau ranka į dovanų gautą rankų darbo užrašų knygelę. Rašiau tarsi laiškus, rašiau merginai, su kuria, nepaisant mano išankstinių nuostatų, ne tik galėjau susikalbėti, bet ji tapo man ir artimu žmogumi, nepaisant visų mūsų skirtumų, ir aš jaučiau turintis teisę jai rašyti – rašyti kaip draugei.

Pasakysiu nuoširdžiai – esu begalę kartų rašęs tiek laiškus, tiek čia, kad merginai padaryčiau įspūdį, sukelčiau kažkokius jausmus, ir t.t. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Kai tau pačiam tavo motyvai yra labai aiškūs ir nekelia klausimų, rašyti yra kur kas lengviau – neslegiant norėjimo pasirodyti kažkokiu naštai, rašyti yra kur kas lengviau, net jei rašai niekuo neypatingus dalykus. Ir taip, rašyti ranka man vis dar gali būti malonu, nors neneigsiu, kad struktūriškai sudėlioti tekstą tampa daug sudėtingiau.

Dabar toliau rašysiu čia, sveiki.

– – –

Rašau komentarą:

Kažkada teko skaityti trumpą romaną “Karalienė miega”. Jame buvo rašoma apie išgalvotą kultinę švedų ar norvegų meilės romanų rašytoją, kurios pačios gyvenime buvo visai nelikę meilės ir ji su vyru gyveno net skirtinguose aukštuose, kad netektų matyti vienam kito.

Mane anksčiau irgi kankindavo noras išgyventi jausmus, kurie būdavo būdingi jaunystėje. Nežinau, gal aš jau morališkai pasenau, bet dabar gyvenu darbu. Man atrodo, kad aš net nesiskundžiu vienatve.

Turbūt taip tiesiog nutinka.

– – –

Sekmadienį einu pas grupiokę, kur ateis daugiau grupiokių iš bakalauro studijų. Diena saulėta ir šilta, bandau prisiminti kaip aš patekau būtent į tų grupiokių ratelį.

Rugsėjo 1-ąją vaikščiojau nuo visų atsiskyręs, su niekuo nesibičiuliavau, nes: a.) nebuvau fuxų stovykloje; b.) negyvenau bendrabuty; c.) niekad lengvai nepakeldavau priverstinio pažindinimosi su būriu žmonių. Per pirmuosius mėnesius patekdavau tai į vieną, tai į kitą žmonių ratelį, bet kažkada visgi apsistojau ties šiomis penkiomis grupiokėmis (tiesa, viena išvykusi į JAE). Turbūt tai nutiko todėl, kad anuomet reguliariai rūkydavau, o rūkantys žmonės turi nerūkantiems nesuprantamą bendrumo jausmą. Tai taip mes ir susiėjom.

Viena grupiokė iš tiesų kažkaip keistai rūpėjo, ir viskas dėl jos veido – niekas manęs taip netraukia kaip žmogaus veidas. Bet ką žinau, radau kažkokią dingstį nežiūrėti į ją kaip į potencialią merginą, ir tai vėliau atvėrė kelią į galimybę mylėti žmogų nesavanaudiškai, mylėti jį tokį, koks yra; ir nenorėti jo sau.

– – –

Jei anksčiau sutikdavau merginą, kuri man patikdavo, tai ją įsižiūrėdavau, o jei vėliau nieko tarp mūsų neišeidavo, trumpam paniurdavau, ir tiek. Vėliau nemokėdavau su ja toliau bendrauti paprastai, nes visada žinodavau, kad štai norėjau tavęs ir negavau, na tai kam čia dabar gaišti laiką ir toliau bendrauti?

Bet tai yra labai kvailas požiūris. Nes mylėti žmogų nesavanaudiškai yra nuostabus dalykas vien dėl to, kad tu sutikai žmogų, kuris tau patinka, kuris tave žavi, o tai, jei gyvenimas jūsų nesuveda kartu, yra labai natūralus dalykas ir dėl to piktintis ar liūdėti nereikėtų. Ir išvis – paskutiniu metu aš pasiekiau tokį lygį, jog supratau, kad net kai poros skiriasi, naudingiau abiems būtų, jei jie išsiskyrę dar kažkiek bendrautų. Tada būtų galima vienam ar kitam (ar abiems) išvengti to išsiskyrimo šoko, jie galėtų pamažu priprasti, kad yra nebe kartu ir pan., ir t.t.

– – –

Gyvenu darbu arba galima būtų sakyti, kad gyvenu darbe, bet visai nesiskundžiu.

Prieš keisdamas ir pakeitęs darbą kurį laiką galvojau, ar aš protingai pasielgiau, ar tai kažką man duos naudingo ateičiai?

Šią savaitę kalbėjau darbe su keliais žmonėmis, tiesiog šiaip kalbėjom ir išėjo kalba apie muziką jaunystėj, ir aš papasakojau, kad vasaromis man labai patikdavo sėdėti sename fotelyje balkone ir klausyti radijo, ir kartais įrašyti kokią vieną ar kitą dainą į kasetę.

Ir tada supratau, kad aš tikrai gerai padariau – tu negali praleisti pasiūlymo dirbti radijuje.

Galų gale, 8-9 klasėje mano svajonių darbas buvo dirbti muzikos įrašų parduotuvėje, tad neverta ieškoti praktiškumo ar ilgalaikių perspektyvų mano karjeros pasirinkimuose.

Japonija tiria Start FM veiklą / sapnas 2016.02.01

2016/02/03

Sapnavau kad esu Alytuje mokyklos stadione prie namų ir situacija išties yra sudėtinga nes mes norim žaisti futbolą bet žmonės taip pasiskirsto nelygiai jog vienoje komandoje yra kur kas daugiau žmonių nei kitoje aš bandau jiems paaiškinti kad reikia pasiskirstyti vienodai kitaip nieko neišeis bet jie neklauso o kol neklauso tai toliau žaidžia ir taip jau išeina kad aš atsiduriu toje mažiau žaidėjų turinčioje komandoje ir tris kartus iš eilės apsaugau vartus nuo įvarčio.

O tada išgirstam kažkokį keistą garsą žiūrim visi į dangų ir matom neaiškius objektus jie artėja link mūsų tai yra skraidančios lėkštės jos prisiartina visai arti kybo mums virš galvų o po to viena iš jų nukrenta žemyn priėjęs matau kad tai japonų skraidanti lėkštė galvojam visi ko čia tiems japonams reikia tada aš išsitraukiu telefoną ir įsijungiu kažkokią enciklopediją ten bandau išsiaiškinti Japonijos ir Lietuvos ryšius ir randu kad Japonija tirs ar Start FM negrojo komercinės muzikos bet tyrimas vyks ateityje.

Niekas nieko nesupranta bet aš visiems paaiškinu jog Japonija jau gyvena ateityje o mes esam atsilikę todėl visi įvykiai pas mus vėluoja ir pvz. Japonija jau čia buvo atskridusi ir atliko tyrimą bet kadangi mes esam atsilikę tai tik dabar mus pasiekė tos žinios todėl ir reikalingos tos enciklopedijos telefonuose kurios padeda susigaudyti tarp praeities ir ateities įvykių.

Tada nusprendžiau kad reikia išvengti galimų kaltinimų radijo stočiai ir nusprendžiau su japonais išsiaiškinti viską iki galo iš nukritusios lėkštės ištraukiau visokius dokumentus juos ilgai skaičiau ir pamačiau jog japonai galvoja kad Start FM vykdo kažkokią komercinę veiklą o jeigu ją vykdo ir transliuoja japonų muziką tai yra skolingi Japonijai bet japonai rėmėsi prielaida kad mes galėjom pasipelnyti iš seniai seniai organizuotos ekskursijos po Lietuvos piliakalnius tik kad iš tiesų taip nebuvo nes radijo kolektyvas dalyvavo toje ekskursijoje už savo lėšas bet kad visa tai įrodyčiau man reikia nusikelti į praeitį ir surinkti liudininkų parodymus.

Po to aš atsiduriu praeityje yra 2010 metai esu vaikų darželyje nesuprantu ką čia veikiu randu darbo vietoje išgėrusią auklėtoją ji labai nepatinka kad ją užtikau

sakau jai: atėjau ne tam kad jus įduočiau man tik reikia įrodymų kad Start FM nepasipelnė iš ekskursijos po piliakalnius kur galėčiau rasti dokumentus kurie tai įrodytų
ji sako man: nesuprantu apie ką tu kalbi bet galiu duoti archyvo raktą

Atsidūręs archyve suprantu kad anksčiau šioje patalpoje buvo įsikūręs mūsų radijas prisimenu kad čia kepdavom bulves ir gerdavom alų surandu segtuvą su kažkokiais dokumentais ieškau pats nežinau ko tarp tų dokumentų po to randu kažkokį lapą su ekskursijos sąmata ten nurodyta jog visas pelnas bus skirtas kažkokiai labdaros organizacijai galvoju šito įrodymo turėtų užtekti japonams tada sukišu tą lapą į telefoną jis jį nuskenuoja ir išsiunčiu failą Japonijai parašęs jog jie gali grįžti į praeitį ir nutraukti tyrimą.

Flirtas bendrabutyje / sapnas 2016.01.26

2016/01/30

Sapnavau kad darbo reikalais lankausi savo sename studentų bendrabutyje bendrabutis labai pasikeitęs su kažkokiu inžinieriumi ieškome kur galėjo nutrūkti kažkoks kabelis einant pro vieną kambarį jo durys atsidaro pažvelgiu kas iš jo išeina o ten kažkokia mano pažįstama mergina nežinau kas ji tiksliai nepamenu bet žinau kad esam pažįstami kad anksčiau flirtuodavom

ji sako man: tai visgi neiškentei ir atėjai
sakau jai: neiškenčiau ir atėjau
ji sako man: dabar aš ne viena kambary bet galim pasikalbėti koridoriuje

taigi mes susėdam koridoriuje ant grindų ir kalbamės juokaujam suprantu kad vėl flirtuojam tik vis dar nepamenu kas ji tokia ji dėvi chalatą jos kojos blauzdos apnuogintos atrodo įtartinai plonos

priešais mus prasiveria kitos durys ir į koridorių išeina kita mergina

ji sako man: labas Povilai ką čia veiki
sakau jai: labas ėjau pro šalį tai užsukau
ji sako man: malonu kad mane prisimeni

o iš tikrųjų aš jos nepamenu bet suprantu kad esam pažįstami kad kažkada flirtavom ir nežinau ką dabar daryti su jomis abejomis o norisi man flirtuoti ir su viena ir su kita taigi dabar koridoriuje sėdime trise pamažu suprantu kad pirmoji mergina labai primena IL bet tai ne IL nes kojos ne tokios o antroji mergian ima priminti buvusią grupiokę Aureliją

mes toliau sėdime ir kalbamės o merginos bando mane palenkti kiekviena į savo pusę kad bendraučiau daugiau su viena o ne su kita ir man tuo pačiu nesmagu dėl to ir velniškai smagu kad tokia sudėtinga ir juokinga situacija čia susiklostė pirmoji mergina atidengia daugiau nuogų kojų antroji mergina apnuogina pečius kažkodėl norėčiau likti su pirmąja bet nenoriu įskaudinti antrosios taigi atsistoju ir

sakau joms: na man jau laikas eiti namo

ir išeinu o po to grįžtu pasibeldžiu į pirmosios merginos duris pamačiusi mane

ji sako: na bet tu ir melagis

šypsausi ir jaučiuosi gerai

ji sako: užeik

Prieš šventes

2015/12/24

Stovėdamas parduotuvės eilėje prie kasos, stebiu žmones, stovinčius prie kitos kasos. Kažkas perka cigaretes, kažkas moka už paslaugas, vaikinas prašo bilietų į koncertą. Po to ten prieina mergina, ji verkia. Valosi akis, šluostosi ranka nosį; didelis auksinis papuošalas kabo jai ant kaklo. Kai ji išsitraukia telefoną, matosi, kad jai dreba rankos. Eilė, kurioje ji stovi, visiškai nejuda, nes kasininkė kažkur išėjo. Ji vis dairosi, šluostosi ašaras, bando kažkam skambinti, bet, atrodo, niekas neatsiliepia, todėl ji iš naujo nuleidžia telefoną ir vėl prideda prie ausies. Atrodo, jog verkianti mergina neramina šalia jos fejerverkus pardavinėjantį vyrą, nes jis vis žiūri į ją, nusisuka, bet greitai ir vėl pradeda ją stebėti, o jo veide – ne nuostaba ar sutrikimas, bet susierzinimas.

Verkiantis žmogus vidury dienos parduotuvėje yra visiems nemalonus reginys.

– – –

Taiklus straipsnis apie tai, kodėl moterys palieka mylimus vyrus.

– – –

Klausydamas jos galvoju kas yra su manimi negerai, kad man žmonės vis išsikalba? Ar aš kažkaip juos išprovokuoju? Kodėl mane traukia tragikomiškos istorijos? Ar aš taip kaupiu medžiagą rašymui?

Ar aš jau paverčiau save personažu?

– – –

Po to nutiko keistas dalykas. Važiuodamas troleibusu prisiminiau, kad jau seniai naudojausi Instagram programa. Įjungiau, pradėjau žiūrėti kas ką ten yra įkėlę, ir tada radau tokią pažįstamos nuotrauką. Joje buvo ranka tarp pagalvių, ranka maždaug nuo alkūnės iki pirštų, bet visi pirštai paslėpti po pagalve, matėsi tik nykštys. Toje nuotraukoje viskas buvo labai gražu: pagalvių raštas, spalvos, ta ranka ir pirštas. Tokia estetikos viršūnė, ne kitaip.

Jau seniau žinojau, kad mane jaudina moterų rankos ir pirštai, bet kad sujaudintų nuotrauka – to dar nebuvo.

Jeigu būna akių modeliai, tai turėtų būti ir rankų modeliai, taip?

– – –

Pirmasis šventinis susiėjimas naujame darbe. Mūsų maždaug dvylika, atsisėdu tarp dėstytojos ir dėstytojo. Jie vis kartais į mane atsisuka, pažiūri, po to pradeda abu kalbėtis per mane – atsilošiu, kad netrukdyčiau. Vėliau dėstytoja rūpinasi, kad valgyčiau, taigi paimu dar vieną mandariną. Iš viso jau suvalgiau du mandarinus, tris sūrias lazdeles, du zefyrus, išgėriau raudono vyno taurę – o dar tik 15 minučių praėjo. Bet kad nieko kito nebelieka.

Prisiminiau savo pirmąjį šventinį susiėjimą savo senajame darbe. Tada buvo kažkieno gimtadienis, sėdėjome irgi apie 12 žmonių viename nedideliame kabinete. Gavau torto ir sulčių, moterys kalbėjo apie patiekalų receptus, tortą valgiau labai lėtai, kad tai ilgiau užtruktų. Tame darbe praleidau penkerius su puse metų, ir moterys ten visada kalbėdavo apie patiekalų receptus, nors kažkada, gal 2012 metais, prisidėjo tema apie sporto klubų lankymą.

Dabar gi jie kalba kitus dalykus, net apie futbolą! Ir daugumą sudaro vyrai, moterų vos trys. Galvoju kiek aš čia užsibūsiu, ar įprasiu prie šitų žmonių tiek, kad pats laisvai jausdamasis galėčiau užvesti pokalbius?

– – –

Kūčių diena su mama virtuvėje.

Man patikėta viską supjaustyti. Kai baigiu, mama sako: šįkart labai gražiai viską supjaustei.

Galvoju: tai tik todėl, kad pjausčiau visai ne taip, kaip mane visada mokei, o kaip man pačiam patogiau.

Paradinė pusė

2015/11/02

Dabar kartais jaučiuosi kaip turistas Vilniuje. Einu kažkur neskubėdamas, dairausi į pastatus, į žmones, parduotuvių vitrinas, einu ir grožiuosi kaip gražiai saulė nušviečia Gedimino prospektą. Manęs niekas nelaukia, aš niekur nevėluoju, telefonas neskamba – viskas taip ramu ir šviesu.

Aš laimingas jau dvi savaites. Nubundu žvalus, geros nuotaikos, o miegoti einu visiškai ramus.

Pakeisti darbą man reiškia kur kas daugiau nei pakeisti darbo vietą, kolegas, darbo užmokestį. Aš dabar jaučiuosi gavęs tai, ko niekad nesitikėjau gauti iš darbo – laisvę.

Ir kai pietauju vienas centre, galvoju su kuo norėčiau susitikti, nes paskutiniu metu, kai jaučiausi viskuo nusivylęs, sugebėjau atitolti nuo žmonių, nes nenorėjau jiems rodytis toks be nuotaikos.

– – –

Trečiadienį sėdu į traukinį, vykstantį į Kauną. Diena saulėta, visas vagonas nutviekstas saulės šviesos. Sprendžiu kryžiažodį, po to skaitau kažkokį ant sėdynės rastą žurnalą, netikėtai užsnūstu.

Išlipęs einu link Laisvės alėjos, ten susitinku su R. Eilinį kartą neatpažįstu jos, kai pamatau. Šiandien ji atrodo labai paprastai, paprasčiau nei bet kada anksčiau, bet tai daro ją tik dar nuostabesne.

Vaikščiojant Kauno centre mėgaujuosi vaizdu. Niekad nemaniau, kad Kaunas turi tokį gražų centrą. Viskas, kas ten neįdomiausia, yra Laisvės alėja, visa kita nuteikia maloniai.

– – –

Koncerte ji prieina ir sako: atėjau pas tave, nes su tavim įdomiausia kalbėtis.

Nusišypsau ir žvilgsniu ieškau jos vaikino.

– – –

Mama, glostydama savo draugo galvą, sako jam: klausau tavęs ir galvoju kaip tu kartais nusišneki.

Ir jie juokiasi abu ;)

Dar mamą labai juokina žodis poliglotai.

– – –

Pastebėjau, kad jeigu esu kur nors tarp žmonių ir man patinka mergina, kuri yra su vaikinu, tai vakaro eigoje tas vaikinas pradės mane kalbinti, arba aš pradėsiu jį kalbinti, ir mes leisimės į linksmas, perdėtai draugiškas kalbas, o mergina vėliau pati prisijungs.

Kartais galvoju, kad esu baisus žmogus. Ar mane į priekį veda tik tuštybė?

– – –

Sakau Sk.: žmonės nėra tokie, kokie jie atrodo, ir jie negyvena taip, kaip mums iš šono atrodo, kad jie gyvena.

Sk. sako: taip, žmonės tau visada parodo tik paradinę pusę.

Po to abu nusprendžiam, kad mes vienas kito labai gerai irgi nepažįstam. Ir sėdim toliau kartu tarsi kokie svetimi draugai.


%d bloggers like this: