Apie pyktį, tinginiavimą ir keistą knygyną Žvėryne

Diena buvo nervinga ir aš buvau piktas, o pyktis vargina.

Kai atėjo 22 val. ir baigėm darbą, iš įpročio pasiūliau kolegai Aurimui eiti išgerti alaus. Jaučiau, kad jis neis, ir jis nėjo, todėl ramiai išjungiau viską darbe ir išėjau į autobuso stotelę namo. Kai baigiu darbą 22 val., man tinkamas autobusas atvažiuoja į šalia esančią stotelę 22:21, todėl aš dažniausiai lėtai einu iki kitos stotelės arba dar toliau – link Kudirkos aikštės ir važiuoju nuo ten.

Šįvakar irgi ėjau link Kudirkos aikštės. Visur mačiau paauglius, turbūt dabar jiems rudens atostogos, tai ir slampinėja po miestą. Vos nuėjau į stotelę, iškart atvažiavo autobusas, įlipau ir važiavau. Šalia manęs stovėjo trys jaunuoliai, kalbėjo apie kažkokius naujus greičio matavimo prietaisus, nors gal labiau ne greičio, bet atstumo tarp automobilių (?). Po to jie išlipo ir įlipo dvi merginos. Vieną jų ir sako:

– Šalia manęs niekada neprieina kiti žmonės. Gal aš smirdu?

Jos draugė pasakė, kad nesmirda, o kitoje stotelėje aš išlipau. Perėjau kelią ne per perėją, nes nuo tada, kai perėją ties mūsų kiemu pastūmė kiek toliau, vėlyvais vakarais neprasminga per ją vaikščioti, nes eismas ir taip būna sumažėjęs Kalvarijų gatvėj.

Grįžęs namo susitepiau du sumuštinius, pasiėmiau pomidorą, butelį alaus ir atsisėdau ant grindų prie lovos. Atsiverčiau Ernesto Parulskio knygą „Kasdienybės kunstkamera“ ir skaičiau valgydamas.

„Kodėl negalima padaryti darbo laiku?

Atsakymą radau „Vikipedijoje“. Joje rašoma: „Laiku padaryti darbai naikina civilizaciją. Vėlavimas žmogui sukelia įtampą, o ši būsena yra sprendimų variklis. Sprendimas savo ruožtu yra mąstymo rezultatas, arba, kitaip tariant, mąstymo prasmė. Vėluoji, vadinasi, mąstai. Žvėrys nevėluoja.“

Po to atsiguliau į lovą ir iškart pajutau kaip maloniai grimztu į miegą.

***

Tiek vakar, tiek šiandien galvoje skamba grupės LMP daina „Mylėti“. Vaikštau sau ir dainuoju panosėj:

„Ar dar pamena kas kaip buvo vakar?

Kaip buvo prieš daugelį metų, kai buvom kartu?

Ar dar pamena kas?

Mylėjom viens kitą, žadėjom gyvent amžinai,

Žadėjom, žadėjom amžinai mylėti.“

***

Iš interviu su Marijonu Mikutavičiumi:

„– Ar kada bandėte įsivaizduoti, koks būtumėte dabar, jei nebūtumėte skaitęs knygų?

– Nežinau. Kartais galvoju, kad gal būčiau buvęs linksmesnis vaikas.“

***

Sapnavau, kad vaikštau su Agne po kažkokį skaitytų knygų knygyną kažkur Žvėryne. Knygyne yra ne tik knygų, bet ir viešieji tualetai, kavinė. Visi knygyno darbuotojai yra žmonės su negalia, senjorai, buvusios kalinės. Knygų čia nedaug – atskirai sudėta literatūra vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Lentynos labai senos, negražios. Randu tris „Eridano“ leidyklos knygas, Agnė rekomenduoja jas imti. Po to, kai jau norim nueiti nuo knygų, atsisukęs į lentynas matau kažkokią mokslinę knygą, kuri yra susijusi su komunikacija. Galvoju, reikia ją irgi nusipirkti, bet kai grįžtu prie lentynų, jos jau nematau niekur. Tada nueinu tolyn ir vėl atsisuku – ji stovi tarp kitų knygų. Grįžtu prie lentynų – jos vėl nebėra. Matau, kad Agnė lūkuriuoja ir jau norėtų iš ten išeiti, bet aš niekaip negaliu gauti tos knygos. Pabandau dar kelis kartus, bet vis tiek tas pats – kai tik ateinu prie lentynų, knyga paslaptingai dingsta. Desperatiškai bandydamas ją surasti netyčia nuverčiu kitas knygas, jos užkrenta už spintos. Prie manęs prieina viena iš darbuotojų ir piktinasi mano elgesiu, bet tada ateina kita darbuotoja ir atsiprašo už savo kolegės elgesį.

– Šiaip mes turim ir draudžiamų knygų, tik jų čia viešai nededam. Gal norit pamatyt tų knygų sąrašą? – siūlo ji man.

Atsakau, kad tos knygos manęs nedomina, ir mes išeinam su Agne iš knygyno.

Agnės dabar nėra, aš užsuku į knygyną vėl. Jame be knygų ir kavinės dar yra ir ligoninė ar sanatorija. Ten užsuku į vieną palatą ir sutinku mamą. Mama atrodo labai susirūpinusi. Klausinėju kaip jos sveikata, o ji pradeda verkti. Tada pradeda juokauti; ji kalba garsiai ir labai greitai. Jos nuotaikos išvien mainosi, man sunku suprasti, kas jai yra. Kai paklausiu apie sveikatą, pradeda man kalbėti apie meilę ir moterų išsilaisvinimą. Ji laido užuominas, kad su kažkuo pradėjo susitikinėti, kad yra karštai įsimylėjusi. Kai noriu sužinoti apie tai daugiau, ji staiga pradeda verkti, nes jai kažkas blogai su sveikata. Kol kalbam su mama, ji vis dažosi akis, lūpas, persirengia, išeina iš palatos ir grįžta su nudažytais plaukais. Pamažu suprantu, kad mamai kažkas negerai su psichika, įtariu, kad jai bipolinis afektinis sutrimas. Man labai gaila, jog taip yra, ir kol ji toliau jaučia maniją, o po to apatiją, aš kartais verkiu, kai ji nemato. Po to aš sutariu su gydytojais, kad paimsiu ją namo, bet kai parsivežu ją namo, ji pabėga ir aš vėl ją randu toje ligoninėje; kuprinėje atvežu jos paliktą kompiuterį ir telefoną, kad turėtume kaip susisiekti, bet jai tai visiškai nerūpi. Ji vėl linksma, ir linksma tiek, kad man labai neramu dėl jos.

Aš vėl esu knygyne, šį kartą einu ten su kažkokiu draugu. Knygyne vyksta giminaičių susirinkimas – visokie žmonės čia susirinkę atsisveikinti su neseniai mirusiu vyru. Ant sienos kabo jo portretas, bet tai ne šermenys, nes jo karsto su kūnu niekur nematyti. Žmonių nuotaika rami, kai kurie net juokauja. Aš blaškausi tarp jų visų, mano kažkoks draugas labai piktas ir aš jį išvedu iš to knygyno, kad jis ko nors nesumuštų. Dabar naktis ir mes einam iš Žvėryno link Konstitucijos prospekto. Jis man siūlo eiti į klubą, į kavinę, į barą, bet aš niekur nenoriu, nes labai stipriai išgyvenu dėl mamos būsenos. Kai sustoju prie kažkokios sienos nusilengvinti, jis prieina prie manęs iš nugaros ir čiumpa man už užpakalio. Paprašau, kad jis liautųsi, ir jis atsiprašo manęs. Tada einam su juo toliau, dabar jau diena, ir Konstitucijos prospekte ant šaligatvio stovi toks vyrukas su šaldytuvu ant ratukų. Jis šūkteli mums:

– Gal norit po šotą degtinės su šampanu?

Aš sakau, kad nenoriu, o mano kažkoks draugas žiūri į tą vaikiną ir aš suprantu, kad tas vyrukas jį traukia.

– Tu gali pasilikt su juo, – sakau savo draugui.

– O tu nepyksi?

– Nepyksiu.

Tada mes šiltai apsikabinam ir jis nueina prie to vyruko, o aš einu kažkur toliau.

Dabar aš Alytuje. Leidžiuosi link namų pro mokyklą. Matau, kad mamos kambaryje dega šviesa, kažkas juda balkone, matau krūvą skalbinių. Suprantu, kad mama džiausto skalbinius balkone. Ir tada apsidžiaugiu, susigraudinu net, nes suprantu, kad visa tai buvo tik sapnas, kad mano mama iš tiesų yra sveika ir mums viskas gerai. Bet tada, vėl pažiūrėjęs į balkoną, matau, kad ten ne mama džiausto skalbinius, o aš pats. Tada pereinu gatvę ir sukdamas į kiemą galvoju – jei ten aš balkone, tai kas tada yra šitas aš, kuris dabar dar tik grįžta namo?

***

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi įsitempęs. Lankymasis pas psichologę išmokė lengviau įvertinti, kodėl kyla nerimas ir t.t., bet šitos įtampos paaiškinti kol kas nemoku. Kartais galvoju, kad gal tai tiesiog ilgesys. Ir kaip ir visada, įtampa turi poveikį maitinimuisi – tris paskutines dienas suvalgau po du sumuštinius su dešra, ir viskas.

***

Rytoj skrendam su Agne į Oslą.

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Liepa

Labai geras Virginijos Kulvinskaitės tekstas „nekaltybės ir kitos černūchos“:

„ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.“

Jeigu patiko, dar yra kitas iš tos pačios serijos – „kai buvau malalietka“.

***

Antradienis, dirbu darbe, jau vakarėja, dabar 20 val. Dar valanda ir važiuosiu namo, ir kai pagalvoju, kad namie bus Agnė ir jos katinukai, pasidaro kažkaip neįprastai gera.

Aš seniai nepatyriau tokio jausmo – kad kažkas manęs laukia.

Kad kažko laukiu pats.

***

Beveik nustojau skaityti, o viską, kas atsiduria rankose, skaitau tik po truputį, net jei tekstas ir patinka. Taip liko neperskaitytas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (nors nebaigiau, bet labai rekomenduoju), į šalį numečiau ir Riko Šelėjaus „Varaujaus didvyrio“ antrą dalį, pradėjau ir iškart atidėjau Daniil Charms „Nutikimai“; tik Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ kiek daugiau paskaičiau, bet irgi sustojau.

Turbūt persiskaičiau.

***

Dabar aš prisiminiau tuos popierinius (kartoninius) vienkartinius puodelius, į kuriuos pilstydavo limonadą ir turbūt kitus gėrimus Alytaus Jaunimo parke vykstančių švenčių metu. Turėjo būti maždaug 1994-1997 metai, o gal dar ir ilgiau tie puodeliai buvo naudojami, net nežinau. Tuo metu mes namie tokių niekada neturėdavom (nebuvo poreikio), ir man patikdavo iš jų gerti, visada jausdavai tą popieriaus (kartono) poskonį burnoje.

***

Vakar Agnė vakarienei gamino – net nežinau ką – bet valgėm trijų rūšių grybus su makaronais ir padažu, buvo skanu.

Keista kažką daryti virtuvėje dviese.

Man atrodo, kad aš viską pažįstu iš naujo.

Atmintys: Užupio prūdai

Vieną iš tų nerimo pilnų dienų, kai jau nebegaliu nusėdėti darbe, sulaukęs pietų pertraukos išeinu pasivaikščioti.

Iš manęs prastas vaikščiotojas, tai žinau ne tik pats, bet ir kiti: einu per greitai, tarsi visai ne pasivaikščioti būčiau susiruošęs, nuolat skubu, prisėsti ant suoliuko ir tiesiog pasėdėti irgi ne mano sugebėjimams. Štai ir dabar, vos išėjau iš darbo, po kelių minučių jau priėjau vietą, kurią įsivaizdavau kur kas toliau.

Tai Užupio prūdai, bent jau aš taip juos vadinu. Ko aš čia atėjau? Matyt, gaudyti atminties.

2005 metų pavasarį, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, su keliais draugais atvažiavom iš Alytaus į Vilnių, kur pogrindiniame Green Club‘e turėjo groti suomių hardcore-punk grupė Hero Dishonest. Iš tiesų nelabai tų Hero Dishonest mes klausėm, labiau įdomi buvo kelionė ir pasibuvimas Vilniuje.

Tą penktadienį pirmą kartą tranzavau – sustojom su Kurmiu prie Alytaus kareivinių ir iškėlėm aukštyn nykščius. Kai praėjo dešimt minučių ir niekas nesustojo, man tai ėmė pabosti; turiu problemų su kantrybe. Tačiau būtent tuo metu, kai buvau beprarandąs viltį greitai sutranzuoti, mums sustojo vienas greitai lėkęs automobilis. Pasirodo, jį vairavo Kurmio buvęs klasiokas. Pakvietė mus sėsti, ir mes įsėdom. Aš pasisveikinau su vairuotoju, bet visos kelionės metu daugiau su juo ir nekalbėjau, situaciją kontroliavo Kurmis. Nežinau, ar jie buvo geri klasiokai, nes tas vairuotojas buvo tikras marozas, klausė išskirtinai baisią muziką, vairavo labai neatsakingai, o po to išsitraukė iš bardačioko pistoletą ir ėmė mums jį demonstruoti. Kita vertus, nieko bloga nenutiko – jis mus nuvežė iki VPU (dabartinio LEU) bendrabučių, mes išlipom ir pasukom link Konstitucijos prospekto.

Tada einant pėsčiųjų perėja manęs vos nenutrenkė automobilis – supratau, kad Vilniuje reikia būti atidesniam.

Oras buvo pasakiškas, mes perėjom Konstitucijos prospektą ir patekom į Gedimino prospektą, aš mačiau gražiai apsirengusius žmones, sėdinčius lauko kavinėse, kol mes, abu su suplyšusiais džinsais, ėjom link kažkokios man nežinomos vietos. Vilnius buvo pasakiškas – bomžai ir prasigyvenę žmonės, pankai ir stileivos, visi čia kažkaip buvo vieni greta kitų, toks didelis kontrastas, nepalyginsi su Alytaus publika.

Tuo metu nei gėriau, nei rūkiau. Tiksliau, kartais ir parūkydavau, ir išgerdavau, bet kai su Kurmiu nuėjom į Galerą prie Vilnelės ir sutikom man nepažįstamus pankus, kurie pasiūlė alaus, aš alaus atsisakiau, nes norėjau sulaukti vakaro, o buvo dar labai anksti. Kadangi jie gėrė toliau, o dar mūsų vos nesuėmė policija, tai aš nutariau pasišalinti, kad nepapulčiau ten, kur nereikia, ir išvykau iš centro į Fabijoniškes pas kiemo draugą Matą – tuo metu jis jau studijavo Vilniuje. Kažkiek Vilniuje orientavausi, nes radau ir reikiamą stotelę, kurioje stojo 53 maršruto autobusas, ir žinojau kur man reikia išlipti.

Pas Matą kažką veikėm, nepamenu, turbūt nieko neveikėm, greičiausiai kalbėjomės, o po kurio laiko išvažiavom į centrą, link koncerto vietos. Važiavom 10 maršruto autobusu, buvo piko metas ir jis buvo pilnas žmonių; išlipom prie Dailės akademijos stotelės, ten šalia ir buvo tuometinis Green Club‘as, o visai šalia ir kitas klubas veikė – Intro.

Centre sutikom Tadą, Audingą, Rasą, tą patį Kurmį, vėliau atėjo keli pažįstami vietiniai pankai, kurie kartais lankydavosi Alytuje. Žmonių prie koncerto nebuvo daug, laiko dar buvo likę užtektinai, tai mes nuėjom su kažkuo pirkti alaus į tą parduotuvę, kurią jau žinojau – legendinė Pilies g. Aibė. Po to gėrėm alų Green Club‘o kiemely, atėjo kažkoks bomžas-pankas ir gėrė iš mūsų bambalio – buvo biškį ne kažką, bet tiek to; vėliau galvojau ar jis kartais neserga AIDS ir pan., bet, matyt, kad nesirgo – esu sveikas iki šiol. Kartais matau tą bomžą-panką ir dabar – tai kur nors Kalvarijų g. viešuoju transportu važiuoja, sukinėjasi prie Žalgirio g. Maximos ar vaikštinėja senamiestyje. Nežinau, ar jis tuo metu dar buvo pankas, manau jau anuomet jis buvo benamis, bet tada dar užsukdavo į koncertus, o dabar jau nepamenu kada paskutinį kartą mačiau jį kokiame nors koncerte.

Kol gėrėm alų kiemely, lauke Riešutas tokiam jaunam metalistui įvėrę auskarą, tik dabar nepamenu kur – į antakį ar į lūpą. Kažkiek buvo kraujo, po to žaizdą palaistėm alu, neva dezinfekavo.

Išgėrę alaus nuėjom į koncertą, grojo man neįdomi grupė Forth Rotor, o po to Hero Dishonest. Žmonės pirmąją grupę klausėsi, o per antrąją šiek tiek poginosi. Koncertas buvo labai trumpas, kai jis baigėsi, vis dar buvo šviesu. Tada visi susipažinom su tokia Ugne ir nuvažiavom pas ją tūsintis. Pirkom daug Optima linijos alaus, nuvykę į jos butą išsivirėm koldūnų. Tada kažką bandėm veikt, bet mes su Tadu ir Audinga nuėjom miegoti. Visą naktį Audinga neleido man miegot, mes šnekėjom nesąmonės ir juokėmės, trukdėm miegot ir Tadui, Audingos plaukai man labai kvepėjo. Kartais kas nors užsukdavo pas mus į kambarį, bet vėl palikdavo mus ramybėje. Man net dabar keista, kad Audingos aš niekada nebuvau įsimylėjęs, ypač po tos nakties; tiksliau, tai aš ją mylėjau visą laiką, nes ji mane mėgo, bet tai buvo draugiška meilė, tokia, nežinau, tiesiog draugiška.

Kitą dieną mes su Tadu iš Pašilaičių pėsti nuėjom į Fabijoniškes pas Matą, man visai neblogai sekėsi orientuotis tuose rajonuose, nors ir neturėjau jokio supratimo kur mes esame ir kur link einame. Grįžę pas Matą miegojom, tada kažką valgėm, o po to išvažiavom į centrą, kur Jėzuitų gimnazijos aikštelėje pankai ir hardkorovcai žaidė futbolą. Ten pasitrynėm, aš alaus jau negėriau visai tą dieną, o tada su dalimi žmonių nuėjom laipteliais žemyn, link Užupio.

Taip aš pirmą kartą ir atsidūriau prie šitų Užupio prūdų.

Sėdėjom tada ant žolytės, buvo geras oras, aš mažai su kuo kalbėjau, nes buvau nedrąsus, ir tik klausiausi ką kalba kiti. Pankai gėrė alų, šalia vaikštinėjo kiti žmonės, kažkas deginosi ant žolytės. Viskas atrodė gaivu, nauja, nepalyginama su Alytumi.

Dabar, kai priėjau prie prūdų, supratau, kad mano atmintyje jie išlikę visai kitokie – dideli, platūs, stipriai apžėlę augmenija. Tai, ką išvydau, visai nepriminė to, ką kažkada čia mačiau. Dabartinėje realybėje šitie prūdai atrodė mažyčiai, visa vieta aplink juos nedidelė, žodžiu, viskas kažkaip nyku ir perdėtai ramu. Šen bei ten mačiau žmones – vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ėjo susikibę už rankų, šėrė antis, kelios poros stūmė kūdikių vežimėlius. Galvojau gal prisėsti ir parūkyti, bet nemačiau nė vieno laisvo suoliuko. O blogiausia, kad nuėjęs į šitos teritorijos vidurį pasijutau stebimas, tarsi visi žiūrėtų ir galvotų – ką jis čia veikia vienas, ko jam čia prireikė?

Tai aš tiesiog ėjau toliau, kol praėjau visus prūdus, visi suoliukai liko už nugaros ir aš išėjau į kažkokį pramintą takelį, kuris, kaip mačiau, vedė link kalniuko. Kai pradėjau eiti tuo takeliu, iš už krūmų išlindo mergina su vilkšuniu. Vilkšunis pradėjo garsiai loti ant manęs, mergina jį pavedė į šoną ir apvyniojo pavadėlį ant medžio kamieno, kad būtų lengviau išlaikyti šunį; o tas vis lojo ir žiūrėjo į mane.

Kai praėjau juos, šuo dar ilgai nenurimo, girdėjau jo lojimą, nors atsisukęs išvydau, kad mergina jau buvo su juo beeinanti link prūdų. Pakilęs į smėlėtą ir slidų kalnelį, atsidūriau viršuje, nuo kur matosi ir Užupis, ir dalis Vilniaus senamiesčio. Nesumodamas, ką toliau daryti, užsukau į kavinę ir nusipirkau kavos; su pienu, pasakiau – nemoku gerti kitokios kavos, tiksliau – nesuprantu, man būna per kartu, neskanu. Įsidėjau cukraus ir išėjau į lauką. Radęs atokų staliuką prisėdau; krėslai nepatogūs, prisukti varžtais prie grindinio. Tada atsilošiau krėsle ir užsižiūrėjau tiesiai priešais save, kur driekėsi Vilniaus bažnyčių stogai.

Jaučiau, kad kažkas šiame vaizde yra negrąžinamai prarasto. Kažkoks jausmas – laisvė, netikėtumai, pažintys, jaunystė, norėjimas įsilieti tarp kitų žmonių, surasti savo vietą.

Sukurti namus.

Išgėriau kavą, pakilęs išmečiau vienkartinį puodelį ir pasileidau eiti žemyn nuo kalnelio. Su paltu jau buvo per karšta, prasisegiau jį, užsidėjau akinius, tada nusiėmiau akinius, man prakaitavo delnai, nusirengiau paltą ir persimečiau per petį, staiga viskas tapo bergždžia, parašiau E., siūlydamas susitikti, nors jaučiau, kad ir tai bergždžia, bet kažkaip reikėjo gelbėti save – dariau visa, ką išmaniau.

Grįžau į darbą, o vėliau atėjo E., mes klausėm muzikos ir kalbėjomės, dalijomės atradimais ir įspūdžiais. Tada ji išėjo, o aš, baigęs darbą, išvažiavau namo. Sėdėjau tuščioje virtuvėje, valgiau koldūnus ir viskas, ką tuo metu jaučiau, tai kad jau velniškai ilgai Vilniuje nebeturiu namų savo dūšiai.

Trečiadieniai

Kartais, kai tenka bendrauti raštu su žmonėmis, su kuriais šiaip jau nesi įpratęs daug bendrauti išvis, kyla keistų problemų. Štai ir dabar informuoju G., kad rezervavau staliuką restorane tai ir tai valandai, o ji atrašo „Puikiai!“, ir aš galvoju: 1.) kodėl ji panaudojo būtent tokį žodį?; 2.) ar tas žodis yra pašaipus?; 3.) kodėl aš galvoju, kad ji gali ką nors pašaipiai man rašyti?; 4.) kodėl ji parašė ir šauktuką?

Pamenu, kad kai dar kažkiek bendravom su V., tai niekad nesuprasdavau nei jos parašytų sms, nei žinučių feisbuke – tiesiog viską perskaitydavau visai ne taip, kaip turėdavau perskaityti, ir mes nuolat nesuprasdavom vienas kito ;))

***

Trečiadienis būna diena, kai lengviau atsikvepiu, nors ir dirbu iki 23 val. Bet trečiadienis jau žymi savaitės vidurį, o ypatingai – kad praėjo antradienis, kuris yra mano nemėgstamiausia diena. Kas blogai su tais antradieniais? Tiesą sakant, lyg ir nieko ypatingai blogo, bet antradienis žymi tik savaitės pradžią, be to, turiu prižiūrėti vieną radijo laidą, su kurios vedėjais niekad nejutau ryšio, nejuntu jo ir po dvejų metų, praleistų kartu.

Trečiadieniai smagūs ir tuo, kad kartais su kuo nors baigęs darbą einu išgerti alaus. Tai prasidėjo visai netikėtai, kai vieną trečiadienį buvau geros nuotaikos ir netikėtai sutariau su G. ir L. susitikti, ir mes susitikom ir ilgokai užsibuvom, bet buvo smagu.

Vakar buvo trečiadienis, ir po darbo ėjau susitikti su G. Buvom Who Hit John, kalbėjom apie koncertus, muziką, mano būsimą romaną, o į darbą vis plūdo keistokiem žmonės, kurių barmenas vis nesiteikdavo aptarnauti. Pagalvojau gal pilnatis ar priešpilnis, bet kad ne – kažkas lauke rūkant pasakė, kad dabar delčia. O lauke visai šilta, galima su megztiniu būti, šaltis nesikandžioja.

Po to G. išėjo namo, o aš užsukau į Tapo Doro, ten prisėdau prie baro, pasisveikinau su barmene L. ir užsisakiau dar vieną alaus. Gurkšnojau jį žiūrėdamas į aukštai pakabintą televizorių, rodė kažkokius keistus filmukus. Pastaruoju metu nemažai laiko leidžiu ieškodamas visokių senų animacinių serialų ar šiaip serialų, skirtų vaikams, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje. Tai T. priminė šituos dalykus, jei ne jis, būčiau taip ir neprisiminęs tokių šedevrų kaip Eerie Indiana ar Visionaries. O kur dar X-Men, kurių per niekur nerodydavo, bet aš labai norėdavau juos pamatyti (nusprendžiau pažiūrėti juos greitu metu).

Išgėręs alaus išėjau namo. Reikėjo užsukti į bankomatą, tai eidamas link jo dar sustojau prie Marso, parūkiau ir užėjau vidun. Barmenas buvo nepatenkintas ir nenorėjo aptarnauti, sakydamas, kad jau užsidaro, ir kai aš kiek nuliūdęs jau ruošiausi išeiti, jis šūktelėjo, sako tai kokio alaus tu nori?, atsakiau, kad Heinekeno, ir jis man jo įpylė. O po to ten užėjo nauja banga žmonių ir barmenui nieko kita neliko kaip tik juos aptarnauti. Jis atrodė tiek nusivylęs ir nusikalęs, tiek ir linksmas, kad kažkas jį pakalbina. Po to šalia manęs įsitaisė kažkokie žmonės, vienas iš jų buvo aktorius, kurio nepamenu, ir mes visi pradėjom kalbėtis apie filmus ir serialus, kol aš baigiau alų, išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo.

Ketvirtadienį nubudau geros nuotaikos, nuėjau maudytis, o tada sėdau prie pianino ir skambinau kažkokią melodiją iš galvos, nors ir nemoku skambinti pianinu, išvis man su muzikavimu sunkoka; nors gali būti, kad galėčiau būti charizmatiškas vokalistas, nors dainuoti, tiesa, irgi nemoku.

Pavalgiau sriubos, prieš išeidamas į darbą – keptų koldūnų.

Dabar esu darbe, tuoj ateis studentai su svečiais, vyks laida, o vakare vyks kita laida su kitais svečiais, o dar vėliau eisiu su G. vakarieniaut.

Ir mąstydamas apie visa tai jaučiuosi kažkoks laimingas.

Vasaris

Kodėl mums nepatinka klausytis savo įrašyto balso:

https://www.youtube.com/watch?v=BOP2lwme_Pk

***

Sapnavau, kad Rūta sako: Bet Martynai 24 metai, ji tau melavo dėl savo amžiaus!

***

Antradienio vakarus ištveriu sunkiausiai. Tai dėl vieno laidos vedėjo, kurio kažkodėl nemėgstu. Iš tiesų ne „kažkodėl“ – puikiai žinau, kodėl. Kartais jis gali ir nieko nepadaryti, kas mane erzintų, bet vien jo buvimas mane veikia erzinančiai. Ir dar tas jo kompiuteris su purvina klaviatūra – ne šiaip purvina, o tiesiog riebaluota. Kai mes kalbamės, aš kalbu bet ką, aš su viskuo sutinku, kad tik mes greičiau nustotume kalbėti. Kartą jis mane pavaišino alumi, bet tai buvo prieš daugiau nei metus turbūt, tai nesiskaito, o galų gale – jau ir tada jo nemėgau.

Aš gėdijuosi, kad nemėgstu kokio nors žmogaus, man tai atrodo taip žema, todėl išpirkdamas kaltę Facebook‘e laikinu manęs nedominančių žmonių neįdomius įrašus – taip bandau atstatyti pusiausvyrą, o gal save nubausti.

***

Grikiai yra mano 2017 metų atradimas, bet šiandien juos itin persūdžiau. Dabar sėdžiu ir nežinau, ką daryti. Paimu žiupsnelį, įsidedu į burną, kramtau – labai sūru. Tada skrolinu feisbuką, atsigeriu arbatą, paimu dar vieną žiupsnelį grikių, įsidedu į burną, kramtau – blet kaip sūru.

Einu bent jau gražiai apsirengsiu, jei negaliu skaniai pavalgyt.

***

Knygų mugė.

Nežinau, knygos pristatymas buvo keistokas, per jį labai jaudinausi, o po jo jaučiausi pavargęs. Daug maloniau buvo bendrauti su skaitytojais prie leidyklos stendo. Labiausiai pralinksmino mergina, atėjusi manęs paklausti makaronų su saulėj džiovintais pomidorais recepto ;)

***

Paskutinė vasario diena tokia saulėta ir šilta, kad nuėjęs į darbą nusivelku striukę ir užsimetu savo naują gražų paltą, tada einu į parduotuvę ir taip gerai jaučiuosi. Grįžtu nešinas šokaladu Mars ir dviems krosanais – tokie pietūs bus šiandien.

Spalis

Go. manęs paklausė ar aš jaučiuosi vienišas. Atsakiau, kad ne – kad jau seniai toks nesijaučiu.

Tai įvyko antradienį.

Trečiadienį grįžęs po darbo pasišildžiau maistą, prisėdau kažkodėl kambaryje ant grindų, ir vos pradėjęs valgyti pagalvojau: aš esu vienas. Ne vienišas, bet vienas, t.y. niekam net mintimis neįsipareigojęs; ir nėra jokių projekcijų su kitu žmogumi į ateitį, nėra jokių lūkesčių.

Ruduo yra patogus metas susivokti.

***

Pokalbiai su psichologe kartais tokie, kad mane krečia drebulys – man nepatogu pripažinti tam tikrus dalykus. Kad ir kaip bebūtų, vos iš jos išeinu, pasijuntu geriau ir tada pradedu galvoti apie tai, ką su ja kalbėjomės, ir po dienos-dvejų aš įsileidžiu jos mintis į galvą ir apsvarstau jas nesikarščiuodamas.

Man reikia laiko, kad galėčiau išmokti savęs neapgaudinėti.

***

Dansu.lt rašo apie tai, kas yra bendra tarp atminties ir kūrybiškumo – pirma ir antra dalys (pirmoji įdomesnė).

***

Žiūrint „Lietuvos humoro lygą“ per LRT man kyla klausimas – kodėl jauni žmonės mėgdžioja pasenusias humoro klišes? Kaip mano amžiaus žmonės sugebėjo augdami nematyti kitokio humoro aplink?

Kad laidos komisija liaupsina tokį humorą, man neskauda.

Anyway, žiūrėjau tą laidą dar 20 minučių.

Kai tiki žmogaus galimybėmis tobulėti, tokie dalykai yra puikus antausis už tavo naivumą.

Kita vertus, aš tik pats kaltas, kad turiu iškreiptą suvokimą ir galvoju apie tobulus dalykus.

***

Sekmadienio vakarą pas Go. valgom vegetariškus burgerius. Kai vienu metu pažvelgiu pro langą, už jo matau tik akliną tamsą.

Go. klausia ar aš kada nors galvojau apie savižudybę. Galvojau, bet ne tiek apie savižudybę, kiek kartais man tiesiog atrodydavo, kad tam tikromis akimirkomis mirtis būtų logiškas mano gyvenimo rezultatas.

***

Patrick Phillips, „Heaven“

 

It will be the past
and we’ll live there together.

Not as it was to live
but as it is remembered.

It will be the past.
We’ll all go back together.

Everyone we ever loved,
and lost, and must remember.

It will be the past.
And it will last forever.

***

Kai peržvelgęs savo knygų lentynas nerandu nė vienos knygos, kurią norėčiau paimti paskaityti, pasijuntu nejaukiai.

***

Įdomus interviu su rašytoju Milan Kundera, kurio kūrybos aš vis dar neprisiruošiau paskaityti.

***

Pirmadienį vakare išėjęs iš radijo patalpų apsižvalgau, ir aplink vėl ta pati tamsa. Nieko daugiau, tik tamsa.

Ir tos mintys, kad aš vėl artėju prie gyvenimo pabaigos.

***

Kolegos iš radijo dukra pribėga su baltu lapu ir sako: va čia nupiešiau kai ką, žiūrėk – čia debesėliai, čia žolė, o ant žolės guli kirmėlė, ne kirmėlė, susimaišiau, čia gyvatė, gyvatė guli, nes ilsisi.

Ir tada aš nusišypsau.

Po to mes žaidžiam šilta-šalta, stalo futbolą, ridenam kamuoliuką (šitas nepaėjo), mane pamoko kaip išlankstyti popierinį laivelį (niekad nemokėjau, rimtai), o tada aš du kartus užrišu po batą, ir tada mokau kaip išlankstyti popierinį lėktuvėlį, ir ir ir aš oficialiai tampu dėdė Povilas, nors likusį vakarą mane kažkodėl vadina Kalėdų seneliu.

Ir tada aš šypsausi dar plačiau, ir visos niūrios mintys kuriam laikui kažkur išgaruoja.

Laukimas

Šitie gegužės pabaigos karščiai, šita tvankuma vėl keistai mane veikia.

Dienomis, kai atsiduriu tarp žmonių, jaučiu pasyvų šleikštulį. Kartais šleikštulys kyla į ką nors ilgiau įsižiūrėjus – mažą vaiką parduotuvėje, neišsirenkantį ledų, senjorę, nešančią didelį kiekį žalios mėsos, benamį su moteriškais džinsais ir uggs‘ais.

Vakarais kitaip, vakarais atsiranda poreikis mylėtis. Sunku jį paaiškinti, bet man taip visada būna per karščius, nepaisant to, kad karščiai = prakaitas, lipnumas, troškulys. Ir dabar, kai guliu lovoje, girdžiu kaip mylisi kaimynai. Kaskart, kai juos išgirstu, žinau, kad dabar yra 23:40 arba 23:50 – jie visada tai daro tokiu metu. Norėčiau ir aš dabar turėti kitą kūną šalia, norėčiau patirti tą kuriam laikui atbukinantį malonumą.

***

Kasryt nubundu valanda iki žadintuvo, gulėdamas lovoje skaitau, tada trumpam apsimigdau, o po to jau nuskamba žadintuvas ir aš keliuosi. Maudausi, ir toliau nepusryčiauju, išeinu į darbą.

Kadangi prasidėjo sesija, studentų ryškiai sumažėjo. Liko pabaigti darbą su vienu skyriumi, užpildyti keistą apklausos anketą ir sulaukti kelių institucijų atsakymų į išsiųstus raštus, kad būtų galima sužinoti jų poziciją vienu svarbiu klausimu. Tris vakarus per savaitę, kaip ir anksčiau, irgi leidžiu darbe, prižiūrėdamas vis dar vykstančias laidas. Dar pradėjau mokytis dirbti programa Adobe InDesign – seniai buvo laikas. Bet iš esmės jaučiu štilį. Šalia manęs, atrodo, nieko nevyksta, ničnieko.

Gyvenu laukimu, tai nėra gerai. Laukiu, kada prasidės parašyto romano redagavimas. Laukiu, kada bus išleista knyga. Laukiu festivalio, laukiu kito festivalio.

Gyventi ramiai sunku, netgi neįprasta, sakyčiau. Nors iš pradžių užplūdusia ramybe džiaugiausi, nes po ilgo laiko buvo malonu jaustis pagaliau suprantančiu kas ir kaip yra, dabar ši ramybė mane veikia kažkaip neigiamai. Tiesa, mano mityba ir miego režimas normalizavosi, tai visai džiugina, nes kai neseniai pasisvėręs pamačiau, kad per mėnesį numečiau 6 kilogramus, sunerimau.

Toks jausmas, kad spėjau priprasti prie tos kurį laiką vyravusios sumaišties ir dabar be jos nežinau kaip orientuotis gyvenime.

Panaudotas paveikslėlis: http://www.mymodernmet.com/profiles/blogs/agnes-cecile-dripping-paint-portraits

Senstančios

Kai augi, kitų žmonių amžių vertini labai abstrakčiai.

Tavo kartos vaikai yra tiesiog „vaikai“. Vyresnės kartos kiemo vaikai yra apibrėžiami kaip „kiemo didžiuliai“. Tavo seneliai ir visi, kas į juos panašūs, yra seni žmonės, nors tu nelabai suvoki ką reiškia senatvė, kai sendami jie ima ir numiršta. O sunkiausia suvokti tėvų amžių – tau artimiausi žmonės praleidžia tiek laiko šalia, jog tu nesugebi pamatyti kaip jie sensta.

Augdamas gyvenau su mama. Mama visada buvo vienoda, nesikeičianti – ir dabar, norėdamas aprašyti jos išvaizdą, supratau, kad vieninteliai dalykai, kurie man iškyla atmintyje galvojant apie mamos išvaizdą yra didelės akys ir tamsūs plaukai. Tai dalykai, kurie niekada nesikeitė; geriau pagalvojęs turėčiau parašyti, jog jos figūra taip pat nesikeitė – ji nei priaugdavo, nei numesdavo svorio.

Niekad nepagalvojau, kad mama sensta. Kad einant laikui, man augant, ji sensta. Ji niekada neatrodė senstanti, ji tiesiog buvo mano mama, ir tiek.

Jos miegamajame, rėmelyje prie veidrodžio yra mūsų nuotrauka, daryta kažkokioje foto studijoje. Joje aš sėdžiu jai ant kelių, o ji įsitaisiusi pintame krėsle. Aš dėviu marškinėlius be rankovių su Tomu ir Džeriu, mama – kažkokią tamsiai raudoną palaidinę. Mano veidą puošia dvi pieninių dantų eilės, o mamos veidas atrodo pavargęs, nuotraukoje mama atrodo senesnė nei tada, kai baigiau mokyklą.

Kartą paklausiau mamos apie tą nuotrauką, kodėl ji tokia pavargusi atrodo. Ji, žinoma, neprisiminė. Vėliau tą patį nuovargį pastebėjau ir kitose nuotraukose, ypač iš laikotarpio, kuomet mano tėvai bandė sugyventi kartu. Tose nuotraukose, kurios apima maždaug 2 metų laikotarpį, mama atrodo dar labiau pavargus, išsekus.

Kartą paklausiau mamos apie vėlesnes nuotraukas, kodėl ji tokia išsekusi atrodo. Ji nesuprato, apie ką aš kalbu, todėl turėjau parodyti tas nuotraukas jai pačiai. Jas apžiūrėjusi linktelėjo galvą, sako tikrai atrodžiau prastai. O tada užvertė nuotrauką ir pasakė, jog gyvenimas kartu su tėvu turėjo savo kainą.

Nuotraukose, kurios seka po išsiskyrimo su tėvu, mama užfiksuota daug gražesnė, o vėliau, maždaug per paskutinius mano metus mokykloje ir po jos baigimo mama atrodo brandi, graži moteris. Sunku, aišku, įvertinti savo motinos grožį, bet aš manau, kad suprantu tuos vyrus, kurie dėl jos vienu ar kitu metu pamesdavo galvą – suprantu ir užjaučiu.

Niekada negalvojau, jog mano motina sensta, ir pirmą kartą tai pastebėjau per jos penkiasdešimties metų jubiliejų. Tai įvyko svečiams renkantis, kuomet jie visi mamai teikė gėles ir dovanas, o ji jas priiminėjo. Filmuodamas viską iš šono, pirmą kartą pagalvojau, jog mano mama senstelėjo. Dabar, kai galvoju, net nežinau, kodėl tada taip pagalvojau, bet nuo to laiko kaskart grįžęs namo vis surandu įrodymų, jog mama tikrai sensta. Pats tvirčiausias įrodymas – vieną kartą išvysta žilų plaukų sruoga. Kai ją išvydau, ilgai įsistebeilijau, nes mamai nuo seno dažant plaukus niekad nebuvau matęs, kad mama turėtų žilų plaukų. Taip pat kartais pagalvoju, kad mama pamažu pilnėja ir tuo visai nesirūpina. O be visų išorinių dalykų, ji tampa vis konservatyvesnė, ir dabar tik su šypsena galiu prisiminti, kai mama, man būnant paaugliu, kartais karštais puldavo ginti rūkančias moteris, nors pati nerūkė ir net smerkė (?) rūkymą.

Kai supratau, kad motina sensta, tada pradėjau ir kitų moterų amžių pastebėti.

Kurį laiką dirbant senajame darbe neatsistebėdavau kolege R. Ji buvo turbūt kiečiausia mano sutikta pardavimų vadybininkė, maždaug mano mamos metų, kuri gyveno neva nesirūpindama ką apie ją galvoja kiti, buvo pakvaišusi dėl batų ir visada atrodydavo gerai. Bet po kurio laiko, važinėjant su ja pas klientus, klausydamas jos kalbų apie jos draugą, supratau, kad ji irgi stengiasi. Stengiasi nesenti, išlikti moteriška, graži, stengiasi žavėti kitus vyrus, norėdama gauti trumpalaikį dėmesį – tiesiog tam, kad pasijustų moterimi, pasijustų turinti galią vyrams.

Vieną dieną mums kartu pietaujant ji paklausė, kiek metų jai duočiau, ir aš pasakiau, kad ji neturėtų rūpintis dėl amžiaus, kad ji atrodo gerai, nors tuo pačiu metu kelis kartus vis žvilgtelėjau į jos rankas, tarsi norėdamas įsitikinti ką pats apie jos amžių manau.

Rankos išduoda moteris.

Tiek ji, tiek aš žinojom, kad ji sensta.

Tą patį vakarą, kai apsistosim nakvynės namuose, ji išsitrauks džinsus, odinę striukę ir gražius batus ir išvyks aplankyti vyro į ligoninę, kurioje jis dirbs. Ten, neradusi jo, sukels tikrą sąmyšį, primygtinai reikalaudama pakviesti jį greičiau. Kai jos paklaus, kas ji tokia ir kodėl jai taip skubu pamatyti būtent tą gydytoją, ji išdidžiai pasakys – nes jis mano vyras.

Kaskart, kai pagalvoju apie šią sceną, nusišypsau.

Svarbiausia nesusitaikyti su senėjimu.

Turbūt taip tiesiog nutinka

Nuo sausio iki kovo vidurio rašiau ranka į dovanų gautą rankų darbo užrašų knygelę. Rašiau tarsi laiškus, rašiau merginai, su kuria, nepaisant mano išankstinių nuostatų, ne tik galėjau susikalbėti, bet ji tapo man ir artimu žmogumi, nepaisant visų mūsų skirtumų, ir aš jaučiau turintis teisę jai rašyti – rašyti kaip draugei.

Pasakysiu nuoširdžiai – esu begalę kartų rašęs tiek laiškus, tiek čia, kad merginai padaryčiau įspūdį, sukelčiau kažkokius jausmus, ir t.t. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Kai tau pačiam tavo motyvai yra labai aiškūs ir nekelia klausimų, rašyti yra kur kas lengviau – neslegiant norėjimo pasirodyti kažkokiu naštai, rašyti yra kur kas lengviau, net jei rašai niekuo neypatingus dalykus. Ir taip, rašyti ranka man vis dar gali būti malonu, nors neneigsiu, kad struktūriškai sudėlioti tekstą tampa daug sudėtingiau.

Dabar toliau rašysiu čia, sveiki.

– – –

Rašau komentarą:

Kažkada teko skaityti trumpą romaną “Karalienė miega”. Jame buvo rašoma apie išgalvotą kultinę švedų ar norvegų meilės romanų rašytoją, kurios pačios gyvenime buvo visai nelikę meilės ir ji su vyru gyveno net skirtinguose aukštuose, kad netektų matyti vienam kito.

Mane anksčiau irgi kankindavo noras išgyventi jausmus, kurie būdavo būdingi jaunystėje. Nežinau, gal aš jau morališkai pasenau, bet dabar gyvenu darbu. Man atrodo, kad aš net nesiskundžiu vienatve.

Turbūt taip tiesiog nutinka.

– – –

Sekmadienį einu pas grupiokę, kur ateis daugiau grupiokių iš bakalauro studijų. Diena saulėta ir šilta, bandau prisiminti kaip aš patekau būtent į tų grupiokių ratelį.

Rugsėjo 1-ąją vaikščiojau nuo visų atsiskyręs, su niekuo nesibičiuliavau, nes: a.) nebuvau fuxų stovykloje; b.) negyvenau bendrabuty; c.) niekad lengvai nepakeldavau priverstinio pažindinimosi su būriu žmonių. Per pirmuosius mėnesius patekdavau tai į vieną, tai į kitą žmonių ratelį, bet kažkada visgi apsistojau ties šiomis penkiomis grupiokėmis (tiesa, viena išvykusi į JAE). Turbūt tai nutiko todėl, kad anuomet reguliariai rūkydavau, o rūkantys žmonės turi nerūkantiems nesuprantamą bendrumo jausmą. Tai taip mes ir susiėjom.

Viena grupiokė iš tiesų kažkaip keistai rūpėjo, ir viskas dėl jos veido – niekas manęs taip netraukia kaip žmogaus veidas. Bet ką žinau, radau kažkokią dingstį nežiūrėti į ją kaip į potencialią merginą, ir tai vėliau atvėrė kelią į galimybę mylėti žmogų nesavanaudiškai, mylėti jį tokį, koks yra; ir nenorėti jo sau.

– – –

Jei anksčiau sutikdavau merginą, kuri man patikdavo, tai ją įsižiūrėdavau, o jei vėliau nieko tarp mūsų neišeidavo, trumpam paniurdavau, ir tiek. Vėliau nemokėdavau su ja toliau bendrauti paprastai, nes visada žinodavau, kad štai norėjau tavęs ir negavau, na tai kam čia dabar gaišti laiką ir toliau bendrauti?

Bet tai yra labai kvailas požiūris. Nes mylėti žmogų nesavanaudiškai yra nuostabus dalykas vien dėl to, kad tu sutikai žmogų, kuris tau patinka, kuris tave žavi, o tai, jei gyvenimas jūsų nesuveda kartu, yra labai natūralus dalykas ir dėl to piktintis ar liūdėti nereikėtų. Ir išvis – paskutiniu metu aš pasiekiau tokį lygį, jog supratau, kad net kai poros skiriasi, naudingiau abiems būtų, jei jie išsiskyrę dar kažkiek bendrautų. Tada būtų galima vienam ar kitam (ar abiems) išvengti to išsiskyrimo šoko, jie galėtų pamažu priprasti, kad yra nebe kartu ir pan., ir t.t.

– – –

Gyvenu darbu arba galima būtų sakyti, kad gyvenu darbe, bet visai nesiskundžiu.

Prieš keisdamas ir pakeitęs darbą kurį laiką galvojau, ar aš protingai pasielgiau, ar tai kažką man duos naudingo ateičiai?

Šią savaitę kalbėjau darbe su keliais žmonėmis, tiesiog šiaip kalbėjom ir išėjo kalba apie muziką jaunystėj, ir aš papasakojau, kad vasaromis man labai patikdavo sėdėti sename fotelyje balkone ir klausyti radijo, ir kartais įrašyti kokią vieną ar kitą dainą į kasetę.

Ir tada supratau, kad aš tikrai gerai padariau – tu negali praleisti pasiūlymo dirbti radijuje.

Galų gale, 8-9 klasėje mano svajonių darbas buvo dirbti muzikos įrašų parduotuvėje, tad neverta ieškoti praktiškumo ar ilgalaikių perspektyvų mano karjeros pasirinkimuose.