Posts Tagged ‘Deftones’

Mahila / sapnas 2017.02.07

2017/02/07

Sapnavau, kad esu turguje ir perku austres, pirkdamas galvoju kurių galų man tos austrės, aš net nemoku jų valgyti, bet tada prisimenu, kad pas mane atvyksta į svečius Mahila, tai todėl ir perku tas austres, nes aš noriu jai paruošti skanią vakarienę.

Po to aš esu kažkokiame bendrabutyje, stoviu koridoriuje ir girdžiu, kad kažkur garsiai groja Arctic Monkeys, artėju link kažkokių durų, jas pravėręs matau tris merginas, jos visos šoka su pižamomis klausydamos Arctic Monkeys, aš žiūriu į jas susižavėjęs, man irgi patinka Arctic Monkeys, o po to jos mane pastebi ir susigėsta, sako: tik kunigams nesakyk.

Išeinu iš jų kambario ir einu tolyn koridoriumi, mane pasiveja viena mergina iš to kambario ir sako: aš Mahila; sakau: aš Povilas. Ji žiūri į mane ir sako: Povilai. Tada nuleidžia akis ir susigėdusi sako: šiaip aš klausau techno, bet kambariokėms patinka Arctic Monkeys, tai aš nenorėjau pasirodyti ne prie chebros.

Mes išeinam su ja pasivaikščioti ir vaikštome, ji pasakoja apie techno sceną Berlyną, pasirodo ji ten kurį laiką gyveno, o aš jai pasakoju apie Deftones, vėliau mes valgome kažkokią japonišką ar kinišką aštrią sriubą kažkokioje kavinėje, aplink visur kunigai ir vienuoliai, aš nesuprantu kodėl. Ji manęs klausia kodėl aš įstojau į kunigų seminariją, aš atsakau, kad aš nestudijuoju kunigų seminarijoje. Tada ji sako: tai ką tu veiki kunigų seminarijos bendrabutyje? Ir tada suprantu, kad aš tikrai studijuoju kunigų seminarijoje, tik buvau tai užmiršęs; Mahila juokiasi iš manęs.

Vėliau mes sėdim kažkokiame parke ant suoliuko, šalia teka plati, bet labai sekli upė. Aš matau, kad upe kažkas plaukia ir galvoju pagausiu tą daiktą. Šokinėju nuo akmens ant akmens, aš su converse‘ais, jie gali greitai peršlapti, bet man sekasi, kojos lieka sausos, ir kai grįžtu į krantą iš upės su tuo plaukusiu daiktu rankoje, matau, kad tai yra kažkoks grupės Slayer kompaktas – Mahilai tokio nepadovanosi.

Tada vėl esame bendrabutyje, geriame su jos kambariokėmis vyną ir alų, dabar jau garsiai skamba techno, man nepatinka, bet kompanija gera, tai nieko tokio, mes visi šokinėjam ant lovų, mėtomės pagalvėmis, Mahila rūko pro langą. Aš galvoju kažin kodėl kunigų seminarijos bendrabutyje viskas taip leidžiama, o gal čia vėliau ateini į egzaminą ir tau parodo tavo nuodėmių suvestinę ir tada sprendžia, ar tu išlaikei, ar neišlaikei egzamino? Po to visi lipame pro langą, nes girdime, kad kažkur kaime vyksta festivalis; aš šoku su Mahila prie kažkokios scenos.

Dabar mes esame mano bute Alytuje, gulim užsikloję antklode ir žiūrim televiziją, bet mums neįdomu, ką rodo, abu esam sulyti, šildomės po antklode, jos plaukai šlapi ir susivėlę, ji susirango šalia manęs, prisispaudžia man prie krūtinės ir aš uždedu ranką ant jos šlaunies, kad jai būtų šilčiau.

Rugsėjis

2016/09/14

Žmonių pokalbis iš vienos radijo laidos:

– Kaip šis ilgas žygis pakeitė tavo požiūrį į keliones?
– Jo, mus užpuolė šunys.

***

Leidyklos atstovė atsiunčia kelis eskizus romano viršeliui. Iš esmės jie identiški ir abu vienodai šlykštūs, apie skoningumą net nėra kalbos. Mane liūdina mintis, kad kažkas už tokių viršelių kūrimą dar gali gauti ir pinigus.

***

Ramios, gal net tingios Kęsto ir Monikos vestuvės. Atrodo, kad visa mūsų kompanija yra atsiskyrusi nuo likusių dalyvių – nei patys norim su kuo nors bendrauti, nei priimam kitus į savo būrį.

Antrą vestuvių dieną susitinkam pas Go., draugai mane pasveikina su praėjusiu gimtadieniu. Dovanų gaunu kuponą į tatuiruočių saloną, ir kažkur užsilikęs noras išsitatuiruoti Deftones albumo „White Pony“ simbolį vėl sugrįžta.

***

Ji sako bet tu ją tikrai mylėjai.
Aš sakau mylėti neužtenka, reikia mokėti mylėti.

***

Berlyne vėl neatsistebiu tuo vokiečių praktiškumu. Jei Lietuvoje neitum į prastai atrodančią kavinę ar restoraną, tai Berlyne viskas atvirkščiai – jie paprasčiausiai neskiria dėmesio interjerui.

Visgi didžiausią įspūdį paliko apleista JAV šnipinėjimo bazė.

***

O po to ėmė ir atvėso, prasidėjo ruduo.

 

Rugpjūtis (3)

2016/09/02

Nėra kito tokio mėnesio metuose kaip rugpjūtis.

Su kiekviena diena jauti kaip vasara persijungia į rudenį. Anksčiau temsta, oras atvėsta, artėja gimtadienis.

Išlipęs Nemenčinės stotelėje, galvoju apie visus savo gimtadienius, kuriuos tik prisimenu: šeima, artimieji, tetos, dėdės, dovanos (jas pamenu prasčiausiai), draugai, arba kas nutiko bloga; galvoju ir stebiu koks tamsus debesų masyvas dabar pakibo ties Žirmūnais ir Šnipiškėmis.

***

Šiais metais manęs neaplankė priešgimtadieninė krizė. Turbūt todėl, kad vartoju lengvus antidepresantus. Patikslinimas – vartojau. Kai pastebėjau, kad (greičiausiai dėl jų) tapau užmaršus ir jaučiu ne tiek ramybę, kiek abejingumą viskam, nustojau vartoti.

Gera nejausti spaudimo artėjant gimtadieniui, bet dar geriau blaiviai mąstyti ir jausti visokius jausmus, o ne tik abejingumą.

***

Tiek finansinių problemų užgriuvo per dviejų dienų laikotarpį, kad blet.

***

Psichoterapeutė telefonu klausia: o kaip jūs manot, ar jūsų atvejis dabar ūmus, ar čia labiau įsisenėjusios problemos?

Prieš mėnesį būčiau atsakęs, kad tai labai ūmu ir kad man reikia kuo greičiau pas ją patekti. Bet kadangi dabar jaučiuosi stabilus, atsakau, kad skubos tvarka manęs priimti nebūtina, kad tai įsisenėjusių problemų atvejis.

Sutariame rugsėjo 13 d.

Įdomu kaip ten bus, nors kartu ir numanau, kad beveik viskas susieis į mano šeimą.

***

Kęsto bernvakaris praėjo su daug nenumatytų problemų. Likau nesupratęs ar buvo smagu, ar ne.

***

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę mano kambaryje apsigyveno vokietis. Taip jau išėjo, kad jis yra mano gero draugo draugas, o kadangi aš pats daug kartų esu nakvojęs pas savo gerą draugą, tai jaučiau turintis atsilyginti tuo pačiu gero draugo draugui.

Pirmas įspūdis apie vokietį buvo nemalonus – vos sutikęs jį autobusų stotyje pastebėjau, kad jo panagės juodos.

Vėliau kalbėjom apie knygas ir rašymą, nes, pasirodo, kad jis studijuoja istoriją ir vokiečių literatūrą. Į Vilnių atvyko mėnesiui gyventi, pažinti Vilnių ir atsidėti kūrybai.

Nežinau, ar esu svetingas žmogus, bet kol jis gyveno, užleidau jam sofą, o pats miegojau miegmaišyje ant žemės. Buvo visai įdomu, nors vokiečiui paklausus ar aš taip elgiuosi dėl jo, atsakiau, kad tikrai ne dėl jo čia taip miegu, atsakiau, kad man kartais dėl nugaros skausmų gerai miegoti kietai.

Absurdas, visiška nesąmonė. Kaip ir tas patiekalas, kurį jis pagamino iš moliūgo.

Nepaisant istorijos su moliūgu, valgyti jis gamino skaniai. Ir visgi labai apsidžiaugiau, kai jis rado kur išsinuomoto kambarį ir išsikraustė. Pakeičiau patalynę, susitvarkiau kambarį, išvėdinau patalpas, o kitą dieną vėl sukūriau man priimtiną netvarką.

Mano kambarys yra vėl mano kambarys.

***

Toks teigiamas gimtadienio vakaras su Rūta, prisivalgius japoniškos sriubos.

***

Užsisakiau naują išmanųjį telefoną. Sunkiausia buvo išsirinkti ne patį modelį, bet to modelio spalvą – juoda, balta ar šviesiai mėlyna. Galiausiai nutariau rinktis šviesiai mėlyną, nes labai priminė gražią tokios pat spalvos Deftones gitaristo Stephen Carpenter gitarą, naudotą maždaug 2000–2003 metais.

Dabar laukiu, kada gausiu, vildamasis, kad ta šviesiai mėlyna gražiai atrodo ne tik mano galvoje, bet bus graži ir paėmus į rankas.

Deftones Alytuje

2016/08/16

Sapnavau kad einam su Tadu prie buvusios Žuvinto parduotuvės Alytuje ten turi groti Deftones mes tuo netikim bet einam pažiūrėti ir nuėję matom kad grupė tikrai derina instrumentus ir ruošiasi groti vietoje seniai buvuso keisto fontano dabar visur pieva ir žolė žmonių daug bet visi tokie jauni ir atrodo tarsi eidami pro šalį nusprendė pažiūrėti kas čia ką gros.

Deftones pradeda nuo dainos Damone bet gitaros partijos skamba labai keistai ir vokalistas dainuoja neaišku ką galvoju ar jie čia taip tyčia pakeitė dainą ar tiesiog nesugeba išgroti jos tuo metu gaunu žinutę feisbuke nuo kažkokio Deftones fano iš Prancūzijos jis rašo kad niekas netikėjo juo kai visiems pasakojo kad Deftones dabar kiekvieną koncertą pradeda būtent nuo Damone dainos rašau jam kad dabar jau tikiu juo.

Po kelių dainų žmonės išsiskirsto lieka apie penkiasdešimt žmonių žvalgausi nustebęs kiek mažai žmonių rūpi šita grupė ir toks juokas ima nors ir liūdna tuo pačiu metu ir pati grupė atrodo šiek tiek pasimetusi jie nulipa ant žemės dabar vokalistas visai arti bet aš kažkaip užsižiūriu į būgnininką matau kad jis numetęs daug svorio beveik neatpažįstamas kelias dainas stoviu prie būgnininko ir stebiu kaip jis groja ir baigęs vieną dainą

būgnininkas sako man: tu turbūt senas mūsų fanas gal norėtum vėliau pasivaikščiot kartu su mumis išgert pora alaus

sakau jam: žinoma būtų šaunu

Ir grįžtu arčiau scenos centro dabar Deftones pradeda groti Dai The Flu dainą aš žiūriu į juos ir galvoju kodėl jie kiekvieną dainą vis neįprastai groja šitai dainai jie net nenaudoja būgnų kažkoks nesusipratimas o tada

kažkoks vyrukas man sako: gal tu žinai šitos dainos tabulatūrą

sakau: žinau ji yra 3 3/8 8/4 4444[1]

Ir jis nueina o aš klausau toliau koncerto galvodamas kad būtų gerai jei grupė likusias dainas grotų įprastai o ne šitaip iškraipytai.

 

[1] Iš tiesų: 0-0/8—8/3—3-3-3-3-3-3-3; bosinė gitara.

Birželis (3)

2016/07/05

Prieš miegą dabar visada atsigulu ant lovos ir skaitau Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentus – labai ramina ir migdo. Kai šį pirmadienį atsiguliau skaityti, greitai išgirdau sprogimus lauke. Pagalvojau, kad kažkur fejerverkus šaudo. Skaičiau toliau, o sprogimai nesiliovė. Atrodė, kad tikrai per ilgai jau jie sproginėja. Tada sutelkiau dėmesį į tuos sprogimų garsus ir man pasirodė, jog šitie garsai kažkokie kitokie. Ir dar – šiandien pirmadienis, argi kas nors švenčia ką nors net su fejerverkais pirmadieniais?

Atsikėlęs patikrinau Delfi ir 15min naujienų portalus – apie Lietuvoje prasidėjusį karą ar kitą nelaimę niekas nerašė. Tada pagalvojau kažin laiko turėtų praeiti, kol budintys žurnalistai praneštų apie tai?

Tikiuosi, šito neteks sužinoti.

***

Kai temperatūra siekė +30, miegojau užsiklojęs antklode – kažkokiu būdu man taip buvo gerai. Bet vėliau, kai šiek tiek atvėso, staiga man tapo per karšta po antklode, nepakeliama. Dabar miegu po antklodės užvalkalu – kasryt nubundu malonioje vėsoje.

***

Pasiilgau vesti radijo laidą, kalbėtis su žmonėmis, paspausti mygtuką ir žinoti, kad paslaptingi 10 žmonių klausosi. Nors kartais net ir tų 10 nebūdavo; tiesa, kartą buvo per 30, bet tada svečias buvo labai svarus. Kaip dabar pamenu – vos pasibaigus laidai nebeprisiminiau ką su juo kalbėjome. Tai dėl to jaudulio, kuris atsiranda prieš kalbinant žmogų, kuris vienu ar kitu metu gyvenime tau buvo kažkoks autoritetas.

Galvoju: jei turėčiau galimybę kalbėtis su žmogumi iš muzikos srities, ką aš norėčiau pakalbinti labiausiai? Chino Moreno iš Deftones? Bet jis toks pyzdukas, kad jau seniai kalba neįdomiai, o apie įdomiausią grupės laikotarpį išvis nekalba. Ką tada, jei ne jį? Mattą Berningerį iš The National? Klausinėčiau daugiausiai apie dainų tekstų rašymą. Kas dar? Nick‘as Cave‘as save pats pakalbino – pastatė filmą apie save 20,000 Days on Earth. Marilyn Manson kalbinti aš per kvailas.

Father John Misty – būtent.

***

Sapnavau kad susitikinėju su Darja pasimatymus jai skiriu apleistuose pastatuose kad niekas mūsų nematytų miestas post-apokaliptinis viskas apsemta vandens žinau kad ji lesbietė ir turi merginą bet man vis vien po to matau kad mes jau gyvenam kartu ji augina gėles mes turim šunį mūsų namai pilni šviesos.

***

Matt Berninger (The National): „<…> it’s like falling in love with someone, it doesn’t matter if the other person is falling in love with you, at least for a while, it’s your joy.

Ir dar: „People love music because they want to see other human creatures overcoming anxiety and somehow shedding all the insecurities of the day-to-day, the constant small indignities of life.

Visas interviu.

***

Prieš metus susipažinau su R. iš Kauno. Mūsų pažintis iki šiol veikia mane.

***

Kai šalia išgirstu kalbant apie narkotikus, mane apima nepaaiškinamas susierzinimas. Kai išgirstu pasakojant kreizi istorijas, nutikusias pavartojus narkotikų, tada jau apima ir noras užčiaupti tų žmonių burnas. Nieko nėra baisiau už 8 bičus, vienas per kitą besidalijančius savo narkokelionių įspūdžiais.

Bet tada klausiu savęs – ar mane tikrai erzina pats faktas, kad šitie žmonės vartoja narkotikus, ar tų žmonių lengvabūdiškumas?

Kituose nemėgstam tų bruožų, kuriuos patys turim, ar ne? Vadinasi, mane erzina jų lengvabūdiškumas. Buvimas prie tokių žmonių yra kritiškas žvilgsnis į save, nors aš su narkotikais ir neturiu nieko bendra.

***

Liutauras Degėsys teisingai rašo: „<…> galima pasiklausti, kol dar ne vėlu: kai žiūri į save – ką tu nori ten pamatyti. Pamatyti – ar parodyti. Būti ar atrodyti. Gyventi ar rodyti, kaip gyveni.

Nuolankios moterys

2016/04/03

kissmeI'mbeautiful

Po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pylė man į kaktą ir aš pradėjau juoktis, ir visi juokėsi, ir sakė tau bėga kraujas, aš buvau visiškai excited, gyvenime nebuvau prasiskėlęs kaktos, toks pavėluotas pasiekimas, ir nuėjau į vonią paėmęs piniginę, apžiūrėjau kaktą, bet nieko baisaus nebuvo, tiesiog toks ilgas įbrėžimas, netgi gražus, sakyčiau; iš piniginės ištraukiau pleistrą, jis gal kiek ir per trumpas žaizdai, bet geriau nei nieko, ir nuplovęs žaizdą ir ją nusausinęs užklijavau jį, damn it, pagalvojau, būčiau panašesnis į reperį 50 Cent, jei žaizda būtų ten kažkur ant skruosto, bet gal nereikia varyti dievo į medį, nes geriau žaizda ant kaktos nei išmušti priekiniai dantys.

Nepaisant to įvykio, vakarėlis buvo ramus ir be mano dainavimų užsilipus ant stalo. Ir visa diena buvo tokia ganėtinai rami: pažadino butokės šuo, laižė rankas ir visaip bandė įtikinti, kad lipčiau iš lovos, tai galų gale ir atsikėliau 07 val. ryte, bet jis vis dar bėga nuo manęs, kai noriu jį išvesti į lauką, tai tiesiog pakeičiau jam vandenį, įbėriau maisto, pats iškepiau kelis kiaušinius, bet kažkaip negražiai išėjo, pavalgiau, įmečiau skalbinius į skalbimo mašiną, paskaičiau naujienas, perskaičiau naujienas Deftones fanų forume, tada išsimaudžiau, ir kai buvo 08:22, buvau beveik nuveikęs viską, ką įprastai veikiu savaitgalio dieną.

Nusprendžiau perstumti baldus, pažiūrėti ar įmanoma ir stalą, ir lovą sutalpinti prie lango – jau kurį laiką kirbėjo šita mintis. Iš tiesų paskutiniu metu daug idėjų kirba galvoje, Velykų savaitgalio metu net su krikšto tėvu tariausi dėl tapetų skutimo ir sienų perdažymo baltai, bet jis mane atkalbėjo tai daryti. Nežinau, kas man yra, bet atsirado stiprus noras kažką pakeisti savo aplinkoje. Manyje lėtai vyksta mąstymo pakitimai, kartais imuosi dalykų tik todėl, kad išeičiau iš komforto zonos, kurioje per ilgai jau gyvenu, bet dabar atėjo noras pabandyti pakoreguoti ne tik savo mąstymą, bet ir aplinką.

Savo nuostabai sutalpinau ir stalą, ir lovą prie lango, nors atrodė, kad tikrai netilps. Ką gi, smagu, ir gerai nusiteikęs pagrojau gitara. Po to gerą pusvalandį jaukinausi šunį, kad galėčiau užsegti jam pavadėlį ir išvesti į lauką. Kai tai pavyko, trumpai jį pavedžiojau ir grįžau atgal. Man atrodo, jog jam (tiksliau – jai; patelė) pati geriausia išėjimo į lauką su manimi dalis yra sugrįžimas į butą, nes tik sugrįžęs į butą šuo vėl pastato uodegą. Šiaip jis bailus šuo, per porą mėnesių nepriprato prie manęs, jį reikia nunešti iki buto durų, kad jis eitų į lauką. Vienintelė jo silpnybė – maisto kaulijimas: kaskart, kai nueinu į virtuvę ir kažką išimu iš spintelės ar šaldytuvo, jis pasirodo tarpduryje ir stebi mane, o po to ilgai ir kantriai stovi šalia kėdės virtuvėje ar kambaryje, kai valgau. Kartais, kai valgau kažką, ko gal jam nederėtų duoti, nueinu į jo kambarį ir atsinešu jo maisto, ir tada, kad jam būtų ramiau, dalijuosi su juo maistu, bet ne tuo, kurį valgau pats, o jo. Ir jis valgo, visada valgo, ir kiek jam beduočiau, neatsisako. Aš nežinau, ar jis jaučiasi apgautas, ar jis supranta, kad duodu jam ne tai, ko jis nori.

Labai dažnai jis primena man nuolankią moterį.

Vėliau užvirstu ant lovos ir skaitau A. Nykos-Niliūno dienoraščius. Žaviuosi kaip jis, naudodamas tiek mažai žodžių, gali pasakyti tiek daug. Tai, žinoma, yra tik mano įvaizdžio apie jį dalykas, nes kitam žmogui jo užrašai gali būti visai neaktualūs ir nieko nepasakyti, bet man tai kažkas tokio. Vienas iš esminių dalykų rašyme, bent mano supratimu, yra gebėti naudojant kuo mažiau žodžių pasakyti kuo daugiau. Daugžodžiavimo nelaikau blogybe, pačiam man tai yra būdinga, bet iš tiesų žaviuosi rašytojais, kurie moka rašyti labai koncentruotai ir taikliai.

Lygiai 16 val., kaip ir sutarta, pasirodo Justinas. Užėjęs į mano kambarį sako, kad dabar gyvenu tvarkingai. Jis niekad nėra pasakęs jokio komentaro apie mano gyvenamą erdvę, ir man truputį keista, jog jis, štai, ėmė ir pasakė, kad gyvenu tvarkingai. Nepaisant to, man malonu tai girdėti; po pirmųjų dvejų metų gyvenimo kartu su Kęstu pradėjau nujausti, kad tą dieną, kai mano ir Kęsto keliai išsiskirs, aš tapsiu savarankiškesnis, o kai vietoj Kęsto apsigyveno Indrė, tapau ne tik savarankiškesnis, bet ir tvarkingesnis.

Važiuojam su Justinu autobusu pas Sk., diena saulėta, vėjas žvarbus, autobuse labai karšta. Kai atsiduriam kieme, kuriame turi vykti piknikas, matom tik kelis vaikus žaidimų aikštelėj ir kažkieno šunį voljere. Nuėję pas Sk. į butą, randam ten jau daugiau žmonių, bet niekas net nekalba apie šašlykinės užkūrimą ir dešrelių kepimą. Aiškindamas, kad be to neapsieisime, pasiekiu savo, ir gausėjant svečių būriui mes galiausiai išsiruošiame į lauką. Kieme, kuris yra ant kalnelio, labai vėjuota, malkos dega, bet ugnis mažai tegali sušildyti, todėl išsikepę dešreles grįžtam į butą. Vieni draugai jau vyksta namo, kiti dar tik ateina.

Bute pokalbį sukoncentruoju ties vienu vyruku, turiu kažkokių nesimpatijų jam, nemoku net to paaiškinti, bet šįvakar man visi žmonės atrodo geri ir aš esu geras jiems; mes kalbam ir kalbam, ir einam parūkyti, ir kalbam toliau. Vienu metu kažkas klausia, kodėl aš stoviu, nes visi kiti sėdi, ir aš atsakau nes aš narcizas; po to aiškinu, kad nebijau to pripažinti ir kad geriau žinoti koks esi nei neigti tai ar pykti, jei kas nors garsiai įvardys neigiamą atspalvį turinčias tavo būdo savybes. Savo tam tikrų savybių ir silpnybių įvardijimas man yra vienas sunkiausių dalykų, bet kai tai karts nuo karto padarau, tai duoda naudos: kai geriau save pažįsti, žinai kodėl elgiesi vienaip ar kitaip.

Kažkas išvažiuoja, aš dar lieku, o grįždamas iš tualeto girdžių grojant Nick Cave & The Bad Seeds dainą „Jubilee Street“, dainuoju į šviestuvą I am alone now / I am beyond recriminations / Curtains are shut / Furniture has gone, bet po to tas žemai kabantis šviestuvas, grįždamas atgal, pila man į kaktą ir aš pradedu juoktis, ir visi juokiasi, ir sako tau bėga kraujas.

Ryte nubudęs nuėjau į tualetą, tada nusiprausiau veidą, nuklijavau pleistrą, žaizda nekraujavo, susirinkau daiktus ir išėjau, palikdamas kitus pikniko-vakarėlio dalyvius miegančius. Grįžęs namo bandžiau įkalbinti šunį eiti pasivaikščioti, bet jis bėgo nuo manęs, kai bandydavau jį paimti į rankas ir nunešti iki buto durų. Galiausiai, netekęs vilties jį išvesti, pavalgiau ir nuėjau miegoti. Pabudau 13 val., prisijaukinau šunį, jis leidosi, kad uždėčiau jam pavadėlį, tada apsirengiau pats, nuėjau vedinas šunimi į virtuvę, kad pažiūrėčiau ar nėra kieme piktų šunų ar kačių (kai kurie žmonės mūsų kieme vedžioja kates), o tada jau norėjau jį vesti, bet jis keistai kažkaip stovėjo virtuvėje, ir aš pavėluotai suvokiau, ką visai tai reiškia – jis pradėjo šikti.

Laukiau, kol baigs.

Gelsvi šūdai iš lėto biro ant virtuvės grindų. Nieko jam nesakiau. Kai jis baigė, imitavo apkapstymą, o tada nubėgo į savo kambarį. Surinkau šūdus į maišelį ir išmečiau, ir iškart išnešiau visą šiukšlių maišą į konteinerį. Grįžęs išvaliau virtuvės grindis. Tada nuėjau į jo kambarį, gulėjo ant lovos nuleidęs ausis, daviau jam skanėsto, jis suvalgė ir žiūrėjo į mane savo rudomis akimis.

Mūsų bendravimas tik pusiau nuoširdus. Mes nepasitikim vienas kitu, nes bijom likti įskaudinti. Mes negalim vienas kitam padėti, nors mūsų šeimininkai jau seniai kažkur toli toli. Bet mes vis dar jų laukiam.

Nuolankios moterys.

Sapnai apie koncertus

2015/11/09

Sapnavau kad einu į Sepultura koncertą pasiekęs Siemens areną patenku į vidų ten kažkas patikrina mano bilietą ir parodo į kurią pusę toliau eiti atidaręs duris patenku ir mokyklos aktų salę salėje labai mažai žmonių galvoju kaip negražiai čia viskas išeina koncertas bus visiškas fiasko Sepulturos vokalistas nulipa nuo scenos ir eina kalbinti žmonių aš stoviu ir vis dar negaliu patikėti kad tiek mažai žmonių susirinko į koncertą o tada prasideda koncertas vokalistas ragina visus prieiti arčiau scenos nors visi ir taip prie scenos tada jie užgroja pirmą dainą ir aš galvoju gal bus visai ir neblogai taip jauku susispaudus su kitais žmonėmis.

– – –

Kitame sapne buvau kažkokioje valstybinėje įstaigoje kurioje turėjo vykti Deftones koncertas sėdėjau kabinete su klasioku Dainiumi kažkoks žmogus nuo kito stalo liepė parašyti prašymą to žmogaus galvos nesimatė aš parašiau prašymą ir man liepė išsiauti iš batų ir dėvėti šlepetes aš taip ir padariau po to mes su klasioku išėjom ir patekom į kažkokią susirinkimų salę kuri labiau priminė vaikų darželio aktų salę apsižvalgę grįžom į kabinetą kuriame buvome prieš tai po to vyras kurio veido niekaip nemačiau pasakė kad dabar galiu eiti imti interviu tai aš grįžau į tą salę atsisėdau ir laukiau tada išgirdau iš kažkur kad kviečia Povilą Šklėrių pakilau ir nuėjau ten radau Deftones vokalistą

jis sako: tavo interviu klausimai kažkokie ne tokie niekas dabar tokių dalykų neklausinėja

sutrikęs žiūriu į lapą kurį jis laiko rankoje ten yra surašyti mano klausimais bet aš pats juos pirmą kartą matau

jis sako: tu nepyk bet aš neturiu laiko tau pasakoti ar gaudavom keistų laiškų nuo gerbėjų 1999 metais
sakau jam: ok ok
jis sako: tai aš varau ruoštis koncertui pats supranti nepyk kad taip išėjo

o aš išeinu iš kabineto galvodamas kad gerai padariau jog nespaudžiau jo atsakinėti į tuos klausimus nes po to dar bus be nuotaikos ir jų koncertas truks trumpiau.

– – –

Kažkada seniai dar esu sapnavęs, kad Slipknot atvažiavo į mano mokyklą ir groja aktų salėje, visur išjungtos šviesos, visi sėdi kėdėse, o aš galvoju kažin kodėl neleidžia šokti?

Kai mūsų žvilgsniai susitinka

2015/09/03

Nubundu, bet neatsimerkiu. Jaučiu, kad dar per anksti keltis. Įtraukiu koją atgal po antklode. Kambaryje vėsu, reiktų uždaryti pravertą langą, bet tik labiau apsikamšau, ir viskas.

Po kurio laiko mane eilinį kartą aplanko mintis apie tą merginą: ji stovi su suknele prieš veidrodį, suknelė graži, ir jos rankos gražios, ir skruostai, jos oda šviesi. Aš prisiglaudžiu prie jos iš nugaros ir uždedu rankas ant jos liemens, ir juntu jos kūną, liečiu jos rankas, tada nubraukiu plaukus atgal, kad pasimatytų jos ausys, o ji stebi viską veidrodyje, ir kai mūsų žvilgsniai susitinka atspindyje ir ji nusišypso, aš nuleidžiu ranką po jos suknele.

Ši mergina neatitinka mano skonio, ir visgi aš negaliu paaiškinti kaip atsiranda fantazijos būtent su ja. Galiu užsigalvoti apie ją būdamas darbe, ruošdamasis užmigti arba nubudęs, skaitydamas knygą, o kartais net bendraudamas su kita mergina pagaunu save galvojantį kaip viskas būtų kur kas geriau, jei dabar laiką leisčiau būtent su ja. Ne visada galvoju apie seksą su ja, kartais galvoju apie paprastus buitinius dalykus: kaip valgom bandeles, važinėjamės dviračiais, šeriam paukščiukus, skaitom knygas lovoje, žiūrim kaip sninga.

Bet tai ne meilė, tai mano vienatvė.

– – –

Eiti susitikti su Rū. yra iššūkis. Ji yra protinga, turi gerą humoro jausmą, yra tokia klasiška ir graži, ir labai lengva pastebėti kaip vyrai į ją vis užsižiūri. Tarp mūsų nėra potraukio vienas kitam, ir aš manau, kad tai yra vienintelė sąlyga, leidžianti mums karts nuo karto smagiai pabendrauti. Mes tiesiog įdomūs vienas kitam, narstom vienas kitą tarsi eksponatą. Ji sako, kad mes skirtingai mąstom, esam skirtingai išauklėti, ir būtent dėl to jai įdomu su manimi bendrauti. Kodėl man su ja įdomu bendrauti? Nes su ja galim kalbėti apie liūdnokus dalykus, bet tuo pačiu juoktis ir neprarasti geros nuotaikos. Man patinka charizmatiški žmonės, o jeigu dar problematiški, tada visai šaunu ;) Kaip kartą Rū. pasakė: žmonės be kompleksų man yra neįdomūs.

Nors gal ji kažkaip kitaip tada sakė… Po viso to kartu išgerto alaus yra sunku tiksliai prisiminti ;)

– – –

Užėjo tatuiruočių noras.
deftones hexagram

„Ir tavo nebuvimas apsunksta“

2015/05/31

Kad nelaimėjau Pirmosios knygos konkurse, sužinojau sėdėdamas su kolege automobilyje. Tai buvo tas trečiadienis, kai lijo visą dieną.

Atvykome pas klientą ryškiai per anksti, todėl kurį laiką sėdėjome automobilyje. Abu žiūrėjom savo feisbuko srautą, kolegė kartais ką nors murmėdavo panosėje, o aš skrolinau tyliai, kol galiausiai pamačiau naujieną – paskelbti Pirmosios knygos konkurso laureatai.

Gyvenime būna, kad kažką nujauti, bet tik miglotai, apie tai net nesusimąstai rimtai. Taip itin dažnai būna žmonių santykiuose – jie būna kartu, kažką veikia, bet ateina diena, kai jie ima ir staiga išsiskiria. Bet žodis „staiga“ yra melagingas, nes niekas nevyskta staiga ir be jokios priežasties. Mintis, kad kažkas tarpusavyje negerai, kirba ilgai žmonių galvoje, ir tik susiklosčius tam tikroms netikėtoms aplinkybėms įsijungia kažkoks paslėptas mygtukas, kurį jie nuspaudžia ir pasako – viskas, skiriamės.

Todėl kai pamačiau tą naujieną, dar jos neatsidaręs, nieko neperskaitęs, pajutau, kad nelaimėjau. Taip jau buvo, kad aš tikrai tikėjau, jog laimėsiu – tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu, kad tuo tikėjau. Parengiau rankraštį, pridaviau, draugai nuolat klausinėjo kaip ten kas einasi, aš vis sakydavau, kad dar nėra rezultatų. Bet vėliau kažkas pasikeitė, gal po kiek laiko supratau, jog nerašau taip, kad vertėtų spausdinti, ar kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nėra ta leidykla, kuriai aš parankus.

Sėdėjau kurį laiką automobily jausdamas ne tiek liūdesį ar nusivylimą, kiek nemalonų jausmą, kad dabar visiems, kas teirausis kaip man sekasi šiame konkurse, turėsiu atsakyti, kad nelaimėjau. O aš pratęs laimėti, ar gal tikslaiu būtų sakyti – pratęs, kad man sektųsi.

Po kurio laiko išlipom su kolege ir nuėjom susitikti su būsimu klientu. Bendravom su juo, ir man iš galvos išgaravo mintys apie nelaimėtą konkursą.

– – –

Šiuo metu daug laiko praleidžiu būdamas ne namie. Net kai buvo savaitės trukmės atostogos, nuolat kažką veikiau, kažkur ėjau. Su draugu E. pradėjom repetuoti, tai tris dienas iš eilės rinkomės groti kartu. Grojimas yra įdomus, bandymai sukurti kažką kartu – sudėtingas, bet malonus procesas. Mano galvoje dabar labai daug idėjų, susijusių su grojimu. Keista, bet po tiek daug laiko paėmęs gitarą į rankas tvarkausi su ja kur kas geriau nei 2007-2009 metais, kai imdavau gitarą į rankas beveik kas antrą dieną ir turėjau geresnes sąlygas groti ja nei dabar.

Iš to, ką parašiau aukščiau, nereikia susidaryti nuomonės, kad moku groti gitara.

– – –

Darbe susiklostė tokia situacija, kad mūsų skyriaus vadovė nusprendė išeiti iš darbo. Ji pasakė, kad man bus pasiūlyta užimti jos vietą ir aš pasakiau, kad tikrai nenorėsiu eiti jos pareigų. Ir kai tik tai pasakiau balsu, nutiko kažkas keista – pradėjau galvoti ar galėčiau eiti skyriaus vadovo pareigas, ir kuo daugiau galvojau, tuo labiau mane ėmė dominti ši idėja. Taigi, kai galiausiai įvyko pokalbis su direktore šiuo klausimu, aš pasakiau, kad norėčiau pabandyti.

Rytoj bus pirmoji mano, kaip skyriaus vadovo, diena. Turiu du mėnesius, kad įrodyčiau, jog galiu eiti šias pareigas. Įrodyti noriu visų pirma ne direktorei ar kolegėms. Skyriaus vadovo pareigos reikalauja itin didelės atsakomybės – būtent tai, ko man kartais taip trūksta -, taigi norisi sau pačiam įrodyti, kad galiu būti atsakingas. Kad turiu drąsos prisiimti atsakomybę, kad galiu ją prisiimti ir pasakyti sau: aš tave gerbiu, nes tu nebėgi nuo atsakomybės.

Aš turiu daug draugų, kurie nuo jos bėga, ir aš pats nuo jos bėgu. Bet bėgti – nevyriška.

– – –

Sekmadienį dariau tortilijas, pripjausčiau visokių daržovių ir dėjau, dėjau į tas tortilijas kiek tik tilpo, ir pašildžiau, ir valgiau po to – buvo skanu, tik antroje tortilijoje buvo kiek per daug garstyčių, šiek tiek per aštru buvo.

Tada žiūrėjau paskutinę serialo The Office (US) seriją, ir buvo taip… Jaučiausi laimingas ir kartu liūdnas. Liūdnas, nes serialas baigėsi, laimingas – nes džiaugiausi už tuos veikėjus, prie kurių taip pripratau.

Šitą serialą buvau pradėjęs žiūrėti dar kai studijavau universitete. Jis man labai patiko, tačiau viena iš pagrindinių veikėjų buvo tokia panaši į merginą, dėl kurios tuomet tikrai buvau pametęs galvą ir kuri turėjo vaikiną, ir kad ir kaip su ja būdavo gera, ir kad ir kaip gražiai svajojau apie tai, kaip mes galėtume nugyventi gyvenimą kartu, žinojau, kad to nebus, nes, nepaisant visų tuometinių nesutarimų su savo vaikinu, ji buvo nusprendusi su juo likti toliau kartu. Taigi nustojau žiūrėti The Office (US), nes toji aktorė buvo per daug man panaši į merginą, kurią buvau įsisvajojęs. Tik dabar, kai praėjo milijonas laiko nuo tų dienų, galėjau ramia širdimi žiūrėti šį serialą toliau. Nesakau, kad ta aktorė nebepriminė tos merginos, nes tikrai priminė, bet manęs tai neliūdino; beje, ta mergina šią vasarą išteka – linkiu jai kuo didžiausios laimės su tuo (pačiu) vaikinu.

– – –

Išėjęs iš parduotuvės sustojau prie pėsčiųjų perėjos, šviesoforas rodė raudoną. Laukėm trise – aš, pagyvenęs vyras ir senutė. Pagyvenęs vyras, pamatęs, kad automobilių nėra, drąsiai žengė į gatvę ir ją sėkmingai perėjo. Pastebėjau, kad senutei irgi kirba mintis eiti per gatvę degant raudonai. Ji vis dairėsi, ir dairėsi, ir dar taisėsi savo sijoną. Aš irgi pradėjau dairytis, kad įsitikinčiau, ar nėra automobilių, jei jai tikrai šautų į galvą eiti per raudoną. Neslėpsiu, pats irgi einu per raudoną, kai galiu, bet šįkart nenorėjau to daryti, nes jaučiau, kad turiu pasirūpinti senute.

Kai pagaliau užsidegė žalia, man atlėgo, ir mes kartu pradėjom eiti. Ėjau sau lėtai, kad per daug neatitrūkčiau nuo senutės, nes maža kas.

– – –

Šį mėnesį suėjo 12 metų nuo pažinties su mano muzikine meile – grupe Deftones. Prieš 12 metų jie išleido savo ketvirtą albumą, kurį klausiau vieną naktį (kurdamas lietuvišką svetainę apie nu metal stiliaus muziką!) ir supratau, kad girdžiu kažką nuostabaus. Įdomu tai, kad iki tol buvau girdėjęs kažkiek jų dainų, bet būtent tas albumas privertė pasiklausyti jų muzikos atidžiau.

Per šiuos 12 metų mano santykiai su šia grupe buvo įvairūs – žavėjausi ja, mylėjau ją, nusivyliau ja, vienu metu net maniau, kad mūsų keliai visam laikui išsiskyrė, bet po to vėl kažkaip suartėjom.

Kas sunkiausia tokioje ilgoje meilėje? Turbūt tai, kad kartais tampi vienu didžiausių grupės kritikų, kuomet nauji grupės albumai ar koncertai neatitinka ne tiek tavo lūkesčių, kiek pačios grupės kadaise pasiektos kokybės kartelės. O įdomiausia tokioje ilgoje meilėje atrasti nuklausytose dainose kažką naujo – tai kokį garsą, kurio anksčiau negirdėjai, tai pergalvoti dainos tekstą ir susieti jį su visai kitais dalykais, nei kad anksčiau siejai.

Meilė žmogui ir muzikos grupei panaši tuo, kad be kompromisų ji neįmanoma.

– – –

Bet kartais, kartais taip norisi turėti kam pasakyti – ei, aš išmokau groti tos ir anos dainos rifą, ei, šiandien su E. sekėsi gerai repetuoti, paklausyk šitos įrašytos ištraukos; arba kad kas nors pasakytų ačiū, buvo skanu, net jei mano gaminti makaronai su saulėj džiovintais pomidorais ir nebuvo labai skanūs.

Man vis neišeina būti vienam – kad ir kokios mano pareigos, kad ir kiek džiaugsmo suteikia pomėgiai.

Vasaros muzika

2014/07/30

Ką klausydavau vasaromis.

2000 m.

Radijo stotis M-1. Mėgdavau sėdėti fotelyje balkone ir klausytis radijo. Arba vakarais klausytis radijo kambaryje. Nelabai ką pamenu iš tų laikų, tik žinau, kad man patikdavo Skamp ir dar apsiždiaugdavau, kai paleisdavo Mango dainą Būk mano ir Emma Bunton „What Took You So Long? – greičiausiai simpatija šioms dviems dainoms buvo tiesiogiai susijusi su hormonų audromis ;)

2001 m.

Skamp – This Night. Turėjau Skamp kasetę Skempinligė, labai patiko. Po to vieną karštą vasaros dieną, eidamas su mama iš kapinių namo, įsigijau jų ankstesnį albumą Green. Tai paklausiau kelis kartus ir nelabai buvau patenkintas. Bet dabar šis albumas man atrodo geras. Alternatyvus popsas – taip pavadinčiau jame skambančią muziką. Aš jį supratau tik 2005 metais, tuomet labai pamėgau dainą Wiseman (dėl terapinių sumetimų), o po to atradau ir nuostabiąją This Night.

Nelly Furtado – I‘m Like A Bird. Pusė mūsų klasės buvo pas vieną klasiokę sodyboj, ir pati gražiausia klasiokė, ta, kurią visi berniukai buvo įsimylėję iki negalėjimo, pasakė, kad šita Nelly Furtado daina jai graži. Tai, savaime aišku, staiga daina tapo graži ir man, o žiūrėdamas jos vaizdo klipą galvodavau kad su ta klasioke sau dviese leidžiam laiką kokioje nors pievoje. Dar tą savaitgalį toje sodyboje ta pati gražiausia klasiokė pasakė, kad, neva, jei suvalgai smilgą žiūrėdamas į tau patinkantį žmogų, tai jis tave irgi įsimyli. O gal tu jį įsimyli – nepamenu jau tiksliai. Suvalgiau ne vieną smilgą į ją žiūrėdamas ;)

G&G Sindikatas – Tomas. Važiavom su mama ir tėvu į kapines, nes prosenelė buvo neseniai mirusi ir dažnai važiuodavom tvarkyti jos kapo. Per radiją pradėjo groti kažkokią negirdėtą dainą, tekstas buvo tiems laikams visiškai nepriimtinas, todėl iškart patraukė dėmesį. Sukluso net ir mama su tėvu, jie juokėsi iš to „ji lindo, lindo, po manim palindo“, bet galiausiai išjungė dainą per vidurį, nes jau atvažiavom į kapines. Pats niekad taip ir nepirkau to G&G Sindikato albumo, nes baidė per radiją skambėjusi reklama, kuri skelbė: nepilnamečiams asmenims nerekomenduojama. Vasaros viduryje gavau iš vieno kiemo draugo persirašyti kasetę, tai kai perklausiau visą albumą, paklausiau to kiemo draugo: kažin ar ten Vilniuj tikrai tokios niūrios gatvės?

Limp Bizkit – No Sex. Limp Bizkit patiko jau 2000 metais, bet tik 2001 metais gavau muzikinį centrą ir pradėjau rimčiau klausytis muzikos. Turėjau kelis Limp Bizkit kompaktus, bet ypatingai norėjau surasti du pirmuosius. Pamenu, kad vieną kartą būdamas interneto kavinėje nuėjau į hip-hop.lt forumus ir ten parašiau, kad ieškau pirkti Limp Bizkit dviejų pirmų albumų. Po kelių savaičių gavau atsakymą, kad yra žmogus Prienuose, kuris man galėtų parduoti antrąjį albumą Significant Other. Sutarėm, kad jis atvažiuos į Alytų autobusu, aš jam sumokėsiu 10 lt už kompaktą ir dar apmokėsiu kelionės išlaidas (buvo dar +10 lt). Šiek tiek jaudinausi jo laukdamas. Kai galiausiai atvažiavo, paspaudėm rankas, greitai įsimečiau kompaktą į CD grotuvą (patikrinti, ar tikrai veikia), o jis dar paklausė, ar aš su kartu atėjusiu draugu esam Alytaus rėperiai. Atsakėm, kad ne. Nors aš buvau jau vieną sąsiuvinį pusiau repo dainų prirašęs ;) Tai va, o daina No Sex man jaunam atrodė kažkokia labai prasminga ;)

Linkin Park – A Place For My Head. Tada buvo nu metal laikai, ir labai greitai įsižiebė Linkin Park žvaigždė. Aš iš principo laikiau save lojaliu Limp Bizkit fanu, o aplink visi pradėjo tapti Linkin Park gerbėjais. Galiausiai teko pripažinti, kad Linkin Park varo neblogai, kai pats savo sudarinėtuose topuose pastebėjau, kad Linkin Park pradėjau klausyti žymiai dažniau nei Limp Bizkit.

David Usher – Black Black Heart. Kažkokia pop daina, kurią išgirsdavau tuomet tik per Viva kanalą. Į atmintį ji sugrįžo tik prieš metus, kai radau ją visai netikėtai.

2002 m.

Puddle Of Mudd – Blurry. Tą vasarą dar gyvenom su tėvu. Labai patiko šita daina; slapta toliau rašiau pusiau repo dainas ir viską slėpiau rašomojo stalo stalčiuose.

Papa Roach – She Loves Me Not. Vis dar nu metal era. Už širdies griebianti daina, o ir visas albumas Lovehate Tragedy klausėsi labai gerai. Būtent nuo šitos grupės kiemo draugas Tadas pradėjo klausyti tokią muziką kaip ir aš. Dar šita daina primena tai, kad tą vasarą vyko Pasaulio futbolo čempionatas, rungtynes rodydavo pirmoje dienos pusėje dėl didelio laiko skirtumo, o vakare jau su draugais rinkdavomės ir patys žaisdavom futbolą. Ir dar pamenu, kad kasryt man reikėdavo nueiti prie tokio kiosko ir nupirkti šviežią batoną.

Slayer – New Faith. Kai buvau paauglys, mama skaitydavo žurnalą Cosmopolitan. Prisiskaitydavau straipsnių apie tavo O, sekso pozas ir kokia turi būti kosmopolitiška moteris. Viename žurnalo numerių ties muzikos apžvalgomis radau metalo grupės Slayer albumo apžvalgą. Tai tą vasarą užtikęs kažkokį kitą grupės albumą įsigijau ir kurį laiką klausiausi baisių dainų apie mirtį ir kad dievas visų mūsų nekenčia.

2003 m.

H.I.M. – Pretending. Šita grupė suvaidino turbūt vieną svarbiausių vaidmenų kai kurių mano amžiaus merginų gyvenime ;) Tuomet buvo gotų laikai, jų buvo ir Alytuje, o ši grupė vienijo visus tuos jaunus gotus, nes be jos 2000-2003 metai būtų tiesiog neįsivaizduojami. Įdomu tai, kad 2003 metais radijo stoties M-1 Top-40 ši daina vieną sekmadienį pakilo į pirmąją vietą – pasižymėjau tai net sąsiuvinyje; tokį didelį pasididžiavimą dėl grupės jutau. O kažkada vėliau gyvenime draugavau su mergina, kuri pasakojo, kad jos pažįstama yra pažįstama su H.I.M. vokalistu, ir kad tas vokalistas darydavosi penio kaukes, nes ten jam kažkas būdavo nelabai gerai su potencija ;)

Korn – Trash. Su kiemo draugu Tadu atradom Korn tiktai 2003 metais, kai pamatėm vaizdo klipą naujo albumo dainai. Tadas įsigijo jį, o aš – senesnį Issues. Iki šiol tai yra mano mėgstamiausias Korn albumas, nors dabar jų visai neklausau ir iš esmės nesidomiu, ką jie veikia. Daina Trash man įsiminė dėl savo labai niūrios nuotaikos, grubaus teksto ir kad sugebėjo sukelti man kažkokį nepatogumo jausmą.

Endstand – Driven. 2003 metų pavasarį kažkas man pasiūlė užsukti į hardcore.lt ir ten pasiklausyti lietuviškų grupių. Tai aš užsukau ir pradėjau ilgai trukusią pažintį su ne tik Lietuvos, bet aplamai pogrindine muzikos scena. Iš pradžių man ta pogrindinė muzika atrodė kažkokia nerimta, ir tik vasarą, kai rimčiau supratau kas tas undergroundas ir t.t., rimtai susidomėjau hardcore stiliumi. Suomių grupė Endstand buvo viena iš tų pirmųjų grupių, kurios padarė įtaką mano stipriam susižavėjimui būtent hardcore stiliumi, o ne pankroku. Pamenu, kad tą vasarą buvau įsirašęs visokios per hardcore.lt pasiekiamos muzikos į vieną CD, paleisdavau jį garsiai kambaryje, kai visi namiškiai būdavo darbuose, ir šokinėdavau vienas, galbūt net tam tikra prasme pogindavausi, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Dar neįpusėjus kompaktui būdavau visas šlapias, po to iškart eidavau po dušu.

Pet Nihil – Klinychiskaja Smert. Alytuje nevyko jokie pogrindiniai koncertai, bet 2003 pavasarį, kaip tik prasidėjus mano pažinčiai su pogrindine muzika, Alytuje įvyko toks gan įdomus renginys, kurio metu grojo Alytaus ir aplinkinių miestų roko grupelės, vyko MC battle‘as, o viską vainikavo piktoka grupė iš Baltarusijos Pet Nihil, dainavusi prieš savo valdžią ir t.t. Tai buvo pirmas mano koncertas, kuriame lankiausi. Patiko labai, nors visa publika buvo reperiai (mačiau daug gražių banglių!).

Deftones – Minerva. Nors Deftones pradėjau klausytis kažkada 2002 metais, ten kažkaip keistai viskas su jais išėjo, nes tik 2003 metais atidžiau jų paklausiau. Pirmasis jų normaliai išklausytas albumas 2003 metų vasarą buvo jų naujausias albumas Deftones. Viskas man jame patiko, iškart ir senesnius albumus pradėjau klausytis. Po to prisižiūrėjau visokių jų koncertų vaizdo įrašų, todėl susidomėjimas grupe nuolatos didėjo. Nuo 2003 metų Deftones tapo pačia svarbiausia grupe, išlieka tokia iki šiol; dainos tiek įsidėję į odą, kad neaišku ar kada nors išbluks. O iš to grupės 2003 metais išleisto albumo dainos Deathblow atsirado ir mano pirmojo tinklaraščio pavadinimas.

2004 m.

Skunk Anansie – She‘s My Heroine. Žaisdavau žaidimą Stonghold ir klausydavau šitą grupę. O šita daina labai daug vaizdinių galvoje sukeldavo.

Coldplay – Yellow. Tą vasarą su draugais susipažinom su mano vienos klasiokės draugėm, mums jos patiko, ir pabaigoje vasaros padarėm rimtą tūsą visi kartu. Gėrėm, šokom, susiporavom visi. Kažkodėl labai daug šokom pagal Foje ir Coldplay. Apkabinęs savo (tuo metu dar tik būsimą) merginą dainavau jai į ausį „look how they shine for you, look how they shine“, o ji sakė, kad mano balsas gražus.

The Doors – My Wild Love. Mėgdavau klausytis šios grupės rytais.

2005 m.

Antimaniax – Entertainment Industries. Nors pankroko niekad labai nemėgau, bet ska man buvo visai ok. Šita austrų grupė užsuko groti į Pivašiūnus, mes ten nuvažiavom, linksmai pasitūsinom, aš pirmą kartą paragavau alaus su medumi, o Audingai suplyšo džinsai; dar man atrodo ridenausi nuo kalnelio, o kažkas tokį vargšą Marių bandė įkišti į konteinerį. Mūsų kompanijai tai buvo geriausia vasara, nes vyko daug koncertų tiek Alytuj, tiek Vilniuj, galų gale net pirmasis Darom festivalis įvyko (tiesa, jame nebuvau).

Explosions In The Sky – A Song For Our Fathers. Mano pažintis su post-rock‘u. Pietų muzika.

Xiu Xiu – Sad Pony Guerilla Girl. Pietų muzika.

Xiu Xiu – I Luv The Valley Oh. Pietų muzika.

Marschak – Ne Byt‘ Chelovekom. Tą vasarą nemažai parindavausi dėl visokių dalykų ir dar daug postringaudavau mažai ką suprasdamas apie anarchistinę visuomenę, o šios grupės tekstai buvo geliantys.

Against Me! – Tonight We‘re Gonna Give It 35%. Against Me! buvo oho kokia super grupė man nuo 2004 metų, ir kai sužinojau, kad jie gros Vilniuje, negalėjau tuo patikėti. Kai pagaliau sulaukiau koncerto, grupė manęs nenuvylė, o po koncerto dar šiek tiek su būgnininku pabendravom. Anuomet tai atrodė unikali grupė, kuri sugebėjo vienu metu dainuoti apie pankroko reikalus ir žmonių santykius.

At The Drive-In – Non-Zero Possibility. Klausydavausi šios grupės žaisdamas Lineage 2 rugpjūčio menėsį.

2006 m.

Amanda Woodward – La Malade Maquerelle. Nuostabūs prancūzai su labai gražiu vokalistu ;)

Bear Vs. Shark – Ma Jolie. Albumas „Right Now, You’re in the Best of Hands. And If Something Isn’t Quite Right, Your Doctor Will Know in a Hurry“ yra vienas pozityviausių albumų, kuriuos kada nors esu klausęsis. Kartą mane, einantį linksmai nusiteikusį ir klausantį šios grupės, užkalbino Jehovos liudytojos. Jos pasakė, kad tai dievas man siunčia tokią gerą nuotaiką. Atsakiau, kad ne ;)

2007 m.

Justin Timberlake – Lovestoned/I Think She Knows Interlude. Kai atsikrausčiau į Vilnių, pirmą kartą išvydau lietuvišką MTV. Nežinau, kodėl šita daina man patiko. Tą vasarą buvau svetimas pats sau.

Sepultura – Burried Words. Grupė kaip tik grojo Lietuvoje tą vasarą, bet jų koncertą iškeičiau į savo hardcore‘o meilių Defdump koncertą Šiauliuose. Klausydavau Sepulturos važiuodamas į darbą, kuris buvo už Savanorių pr. žiedo.

Deftones – Pink Maggit. Tą vasarą dirbau spintų gamykloje. Buvo karšta, purvina, pusė kolegų buvo geriantys. Tuo metu taupiau pinigus elektrinei gitarai, dienų dienas mintyse sukdavau šitos Deftones dainos tabulatūrą, buvau ją išmokęs mintinai:

pink maggit

Defdump – The Perfect Moment. Tranzavau į Šiaulius, vežė girtas vairuotojas, siūlė pinigų (kažkodėl atsisakiau), po to sakė, kad mato manyje menininką ir siūlė įsivesti Arinos telefono numerį į savo telefoną ;) Vos Defdump pradėjo groti, iškart dingo elektra, bet viskas buvo sutvarkyta, todėl tragedijos pavyko išvengti. Koncertas buvo nuostabus, prakaitas bėgo upeliais, grupė grojo daug senų dainų (ir iš mano pamėgto Circle‘s Closing EP), išrėkiau visą balsą. Nakvojau koncerto vietoj ant miegmaišio ir ištranzavau atgal į Vilnių.

Gorillaz – El Mañana. Sunkūs laikai. He got mad, tiresome.

2008 m.

Nick Cave And The Bad Seeds – There She Goes, My Beautiful World. Pasileisdavau šitą dainą po kiekvieno išlaikyto egzamino. Tikras energijos užtaisas!

Lack – Watchmen. Dar viena mano super grupė, girdėjau tą vasarą juos Latvijoje vykusiame festivalyje Zvera. Kai jie grojo, buvau jau pagavęs kablį, todėl vis gėriau alų, dainavau, džiaugiausi, kad gyvai jie skamba sunkiau nei paskutiniame savo albume, bučiavau G. iš visos tos euforijos..

Bu-By – Turku Mars. Alytiškių grupė. 2007-2008 metais girdėjau ją tiek kartų, kiek jokios kitos grupės negirdėjau. Vis dar gaila, kad jau nebegroja, ir neatrodo, kad yra vilčių, jog kada nors gros.

Zhiurkes – Neganda. Tą vasarą kaip niekad dažnai ir šitą grupę girdėjau. Negaliu sakyti, kad visada labai patikdavo, bet šita daina buvo tikrai kieta. Grupė primena tos vasaros pankroko stovyklą Multicore Trash Camp. Ten praleidau keturias ar penkias dienas, tokio chilinimo nei anksčiau, nei vėliau nesu patyręs; o penktadienį, kai jau turėjo prasidėti mažas festivalis, nutariau grįžti į Vilnių, nes supratau, kad labai pasiilgau G.

Orchid – Tigers. Senesnių laikų simpatija. Vieną kartą nuėjau į XI20, ten grojo kažkokios grupės ir turėjo distro. Radau ten kelis Orchid vinilus, nusipirkau oranžinį. Po to grįžęs pažadinau draugę, rodžiau jai tą oranžinį viliną, ji apsimiegojusi sakė gražu. Who let the tigers out to kill all the lovers?

Beatsteaks – Cut Off The Top. 2008 metų vasarą kelias savaites praleidau Alytuje, daug važinėjausi savo senu dviračiu. Kiekvieną vakarą, važiuodamas namo, leisdavausi sveikatingumo taku žemyn, nerdavau į Žuvinto gatvę ir tada greitai leisdavausi žemyn, o ausinuke visada skambėdavo ši daina.

2009 m.

Arctic Monkeys – This House Is A Circus. Močiutė pateko į avariją, kasdien du kartus eidavau pėsčias į ligoninę (vėliau – reabilitaciją) jos aplankyti, nunešti valgyti ar tiesiog pabūti kartu. Buvo karšta vasara, eidamas per tą karštį pirmyn-atgal beveik visada klausydavausi antrojo Arctic Monkeys albumo Favourite Worst Nightmare. Po to mirė diedukas.

Jamie Woon – Wayfaring Stranger (Burial Mix). Tą vasarą susipažinau su dubstepu, nes buvo jo banga ir abejingas jam likti negalėjai. Burial albumas Untrue buvo nuostabus, kažkas tiesiog dieviško karštomis vasaros dienomis. Gaila, kad 98% likusio dubstepo buvo nesąmoningas šūdas. Dažnai gerdavau sultinį ir žaisdavau kompiuterinį žaidimą Pharaoh, klausydamasis Burial.

Eleven Tigers – Stableface. Lietuvaitis, kūręs dubstep/whatever. Nuostabi daina, gaila, kad nebekuria muzikos toliau.

2010 m.

Imperial China – All That Is Solid. Karšta vasara Vilniuje, studentų bendrabutyje. Dirbau puse etato nuo 13h iki 17h. Bendrabučio sienos būdavo įkaitę nuo visą dieną plieskiančios saulės, atvėsdavo tik vakare.

Mount Kimbie – Before I Move Off. Visas albumas Crooks & Lovers tą vasarą buvo daugiausiai klausomas, kažkas išties nuostabaus. Džiaugiuosi, kad išgirdau grupę gyvai 2014 metų gegužę Vilniuje.

2011 m.

Nelly Furtado – Shit On The Radio (Remember The Days). Baigtas universitetas, išsikraustyta iš bendrabučio, tai galima ir pop muzikos ;) Primena tą nerūpestingą vasarą, kai eiti į darbą pagiriotam neatrodė gėdinga.

Kvelertak – Blodtorst. Visiškai kieti norvegai, kuriuos mačiau gyvai Varšuvoje, kai su kompanija išvažiavom pasiklausyti Deftones.

Fink – Berlin Sunrise. Liūdna daina be jokios vilties, primenanti visą tą keistą susižavėjimą Kasia iš Varšuvos.

John Frusciante – Song To The Siren. Raminanti daina po tos pačios keistos nakties Varšuvoje.

2012 m.

Turboreanimacija – Aš Nekenčiu Radijo Stočių (Remix). Komandiruotė į gimtąjį Alytų. Sėdžiu vienas kabinete, klausau Turboreanimacijos, niekam nerūpiu, niekas nekiša pas mane nosies. Puiki komandiruotė. Kartais pietų pertraukos metu išeidavau į centrą, nusipirkdavau ledų ar kolos ir taip sau tiesiog sėdėdavau centriniam parke.

The Smashing Pumpkins – Stand Inside Your Love. Ta pati komandiruotė.

Baths – Lovely Bloodflow. Mėgdavau klausytis darbe, kai skaičiavau dienas iki festivalio Satta Outside.

Cloud Boat – Bastion. Tikras perlas. Daina, atspari laikui dėl savo emocinio užtaiso ir (lyg ir) suprantamų žodžių. Tą pačią vasarą girdėjau grupę gyvai festivalyje Satta Outside.

2013 m.

The Black Keys – Little Black Submarines. Kambariokas supažindino su šita grupe. Labai gerai padarė.

Foghat – Slow Ride. Primena festivalio Positivus laukimą ir linksmą kelionę į ten ;) Dainą išgirdau žiūrėdamas filmą Dazed & Confused.

Sigur Ros – Varúð. Nuostabi daina, girdėta gyvai festivalyje Positivus.

Depeche Mode – I Feel You. Niekada nebuvau jų didis gerbėjas, bet koncerto nesinorėjo praleisti. Šita daina jų koncerte Vilniuje nuskambėjo tiesiog nuostabiai.

Pearl Jam – Elderly Woman Behind The Counter In A Small Town. Visada primena sugrįžimą daugiau nei kelioms dienoms į Alytų vasarą. Small town predicts my fate.


%d bloggers like this: