Posts Tagged ‘depresija’

Depresija / sapnas 2017.01.07

2017/01/09

Sapnuoju, kad man skambina Liepa, ji sako, kad Liucija atsidūrė ligoninėje, jai depresija, sako Liepa, ir aš bandau suprasti kas čia nutiko, kodėl Liucijai depresija, ką visa tai reiškia. Liepa klausia ar aš nežinojau sunkios Liucijos būsenos, sakau jai, kad nežinojau, o ji manęs piktai klausia kaip aš negalėjau to žinoti, jei šitiek daug laiko praleidžiu su Liucija. O tada Liepa sako: ar tu žinojai, kad ji jau tris metus gyvena kartu su keturiasdešimtmečiu statybininku? Jie neturi apie ką kalbėtis, todėl jai ir depresija.

Man taip gaila Liucijos, kad pravirkstu.

Naujienos

2014/10/07

K. tekstas tiems, kam trūksta motyvacijos ar šiaip užeina sunkumas.

– – –

Geras, bet nelengvas tekstas.

– – –

Spalio 19 d., 16 val. Skalvijos kino teatre bus rodomas filmas Stiprusis angelas, pastatytas pagal mano vieną mėgstamiausių kada nors skaitytų lenkų autoriaus Jerzy Pilch romanų tuo pačiu pavadinimu. Čia puiki ištrauka iš to romano. Dar kartą dėkoju komentatorei Rygai, kad pasidalijo šia žinia apie filmą.

– – –

Radijo laida Hardkoro valandėlė startavo praėjusią savaitę, laidos įrašą galima pasiklausyti čia. Šiaip drebėjo ne tik balsas, bet ir rankos, buvo taip pat baisu kaip ir prieš kūrybos skaitymą viešai. Džiaugiuosi, kad pašnekovas pasitaikė kalbus. Kitą kartą pasistengsiu taip neskubėti ir sakyti mažiau emmm.

Tu užglostai

2014/05/25

tu užglostai

Kai miestas ruošiasi miegoti, aš išeinu iš namų. Dažniausiai būnu vienintelis žmogus viešojo transporto stotelėje tokiu vėlyvu metu. Manęs tai netrikdo, aš nesijaučiu blogai, kad stengiuosi surasti prieglobstį sau taip vėlai, kuomet kiti patogiai tūno įsisupę į patalus arba dar sėdi prie televizorių ekranų.

Mane ramina tušti troleibusai vėlyvais vakarais. Jaučiuosi tarsi ištrūkęs iš realaus pasaulio: važiuoju vienas su nematomu vairuotoju, troleibusas sustoja, niekas neišlipa, niekas neįlipa, keliauju kažkur, jaučiuosi beveik besvoris, bereikšmis, paimtas įkaitu. Būtent – esu įkaitas šio pasaulio užgaidų, ir visai nekontroliuoju savo kelionės. Bet po to visada kažkurioje stotelėje įlipa vienas žmogus, kitoje – dar keli, ir visos iliuzijos išsisklaido. Kartais nugirstu tų žmonių pavargusius, nerišlius pokalbius, nors man tai nėra labai įdomu, nes mintimis aš jau esu su tavimi.

Matau, kaip išlipu, matau, kaip einu siauru šaligatviu, kol pasiekiu tavo aukštyn kylančią gatvę. Tada kylu ja, einu šalia ilgos ištrupėjusios namo sienos. Žinau, kad bromas, prie kurio artinuosi, kaip visada trenks šlapimu – kitaip nebūna. Bet vos tik jį praeisiu, užmiršiu ir nemalonų kvapą, ir visa, ką galvojau prieš tai. Nes kai tik pasuksiu į tavo tamsų kiemą, pradėsiu mainytis – diena ir visa, kas nutiko, kažkur pradings, išsitrins iš manęs. Artėdamas link tavęs eilinįkart apsivalysiu, liksiu be nuodėmės, be sąžinės priekaištų, be graužaties, be nostalgijos kažkada taip kruopščiai planuotam gyvenimui, kurio taip ir nenugyvenau. Aš matau, kaip įeinu į tamsią laiptinę, įsikimbu į turėklą ir pradedu lipti girgždančiais laiptais. Pirmas aukštas, antras aukštas, trečias, dar keli laipteliai ir pasieksiu ketvirtą.

Važiuodamas kaskart galvoju apie kelionę pas tave, kad nereikėtų galvoti apie nemalonius dalykus. Šio troleibuso maršrutas eina per mikrorajoną, kuriame kažkada taip stipriai mylėjau moterį, su kuria kartu gyvenau. Ir aš nenoriu prisiminti, kas nutiko po to, kai mano gyvenime pasirodei tu, aš nenoriu prisiminti. Užtektinai kaltinau save dėl to, užtektinai save baudžiau dėl savo negarbingo elgesio, melo tai moteriai. Man buvo skaudu suvokti kaip staigiai aš ją apleidžiu, diena iš dienos vis užtikrintai tolstu nuo jos, po to vaidinu, jog viskas gerai, viskas gerai, meile mano. Aš juk puikiai žinojau, kad ir toliau nenustosiu slapta lankyti tavęs, aš pasidaviau pagundai be kovos, apsinuodijau tavimi ir nenorėjau pasveikti. Niekada tau nepasakojau, ką jaučiau matydamas savo moterį kenčiančią, bandančią suprasti mano vis didėjantį abejingumą jai, bet atsitrenkiančią į mano kruopščiai statomą sieną. Auganti įtampa mūsų namuose, mano stiprėjantis troškimas kuo dažniau pamatyti tave vedė prie išsiskyrimo. Iš visų jėgų bandžiau įrodyti, kad nėra jokios kitos, kad nėra tavęs, kol galiausiai ji pati mus netikėtai išvydo vaikštančius parke. Sakė viską iškart suprato, sakė moterys išmano tokius dalykus. Ir jai skaudžiausia buvo ne pati išdavystė, ne.

Pamačiau jus parke, ir mane iškart persmelkė jausmas, toks stiprus žinojimas, kad ji ir yra ta priežastis, dėl kurios tu tapai toks svetimas man. Stebėjau jus kurį laiką, o tu jos net nelietei, ne, tarsi jaustumeisi stebimas ir nenorėdamas įkliūti, tačiau tavo šypsena viską pasakė. Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą tu atrodei toks laimingas ir nesiliovei šypsotis. Ir tada supratau, kad tu man taip niekad nesišypsojai. Buvo skaudu suvokti, kad nors aš su tavimi ir buvau pati laimingiausia, aš tau negalėjau suteikti tokios laimės, kokią suteikė ji.“ laiške rašė ji.

Ar gi aš nenusipelniau užmaršties, išlaisvinančios nuo nuodėmės, ar gi aš negaliu savęs apkrauti maloniomis mintimis apie tave, kad užmirščiau tai, kad kažką išdaviau, ir ne tik išdaviau, o dar ir neigiau patį faktą, sukeldamas mane mylinčiam žmogui dar daugiau skausmo? Elgiausi neteisingai, veidmainiškai – suprantu ir nesiginu to, todėl leidžiuosi vadinamas niekšu, melagiu, išdaviku, beširdžiu, man vis vien. Bet niekas, atrodo, negali sumažinti mano kaltės. Taip, aš melavau, išdaviau, skaudinau, bet ar tikrai mane galima smerkti dėl to, kad po visko jai pasimaišė ir ji bandė pasitraukti iš gyvenimo? Juk žmonės nepuola į tokius kraštutinumus, kiti kažkaip paprasčiau viską išgyvena. Ar neišgyvena?

Bet aš čia tik bandau sušvelninti savo kaltę, vėl sau meluoju. Nejau man nebuvo kilusi mintis apie galimą jos savižudybę viską sužinojus? Nepaisant to, kad buvau atitolęs nuo jos, pažinojau ją, žinojau, kad yra be galo jautri. Pasakyk man, kodėl aš taip ilgai delsiau viską baigti – ar ne dėl to, kad iš tiesų norėjau ją kuo ilgiau kankinti? Ir kam? Ar gi ne vien dėl to, kad ji nėra tu, ir dėl to aš esu priverstas šitaip begėdiškai elgtis? Pasakyk man, ar aš tikrai negeidžiau jos mirties, na, bent truputėlį? Ar nesvajojau kaip ji vieną vakarą užmiega ir niekada nebeprabunda? Aš puikiai save pažįstu, bet neturiu tiek drąsos, kad galėčiau susitaikyti su savo niekšiškumu, kad galėčiau priimti kaltę ir galiausiai – kad mokėčiau sau atleisti.

Tik tu viena tegali numalšinti mano kaltę, tik tu ir šios sirpstančios pavasario naktys.

Štai ir mano stotelė, aš išlipu ir einu siauru šaligatviu. Žinau viską mintinai: už kelių žingsnių bus nuolatos atvira laiptinė, kai ją praeisiu, pateksiu į nedidelę aikštę su mažu angelo paminklu, o tada pasuksiu į tavo gatvę ir kilsiu jos akmeniniu grindiniu aukštyn. Angelas iš akmens užmerks prieš mane akis, tik miegantys seni namai lydės mane, o aš su kiekvienu žingsniu trumpinsiu mus skiriantį atstumą, mažinsiu savo kaltes ir nuodėmes, kol galiausiai įsuksiu į tavo kiemą, įžengsiu į laiptinę, o pasiekęs ketvirtą aukštą tyliai pabelsiu į duris.

Tu atidarai duris ir šypsaisi, tavo tokios gražios didelės akys. Įeinu vidun, mes apsikabinam ir pasibučiuojam. Klausi kaip mano diena, bet man dar neatsakius pradedi pasakoti apie tai, ką šiandien nuveikei, kaip tau sekėsi darbe ir kokią naujieną pranešė giminaičiai. Klausausi tavęs ištroškęs, neatitraukdamas žvilgsnio, seku tavo judesius, kai virtuvėje pili vandenį į virdulį, o po to įjungi jį. Tavo rankos paima arbatos maišelį nuo lentynėlės, įberia arbatžolių į du puodelius, tada tavo akys dairosi cukraus, o tu tuo metu ir toliau pasakoji apie visokius kasdienius reikalus. Aš negaliu atsižiūrėti į tave, man atrodo, kad galėčiau taip visą laiką stebėti tave, tu esi vieninteliai mano vaistai.

Atsistoju ir prieinu prie tavęs iš nugaros. Uždedu rankas ant tavo pečių, pabučiuoju į skruostą, tu šypsaisi. Glostau tavo gražias rankas, liečiu tavo liemenį. Išlaisvink mane, prašau, leisk man užsimiršti. Šnibždu tau į ausį aš tavęs laukiau, nubraukiu plaukus atgal ir pabučiuoju tavo kaklą. Uodžiu tave, o mano viena ranka pradeda glostyti tavo pilvą. Pamažu tavo šypsena dingsta, aš nuleidžiu ranką dar žemiau ir išgirstu tavo patankėjusį kvėpavimą. Prasegu tavo džinsus ir lėtai įkišu ranką į kelnaites. Tu šiek tiek prasketi kojas ir įsiremi rankomis į spintelę. Išlaisvink mane nuo manęs paties; aš padariau viską, kad būčiau su tavimi – prašau atleisk šitą kaltę.

Kai po visko mes jau esam lovoje ir tu užmiegi, aš guliu šalia ir klausausi tavo kvėpavimo. Tavo kūnas – dangus, stebiu jame žvaigždynus. Braižau žvaigždėlapį, švelniai ranka tiesdamas kelius nuo vieno tavo apgamo iki kito, kol tu miegi ir esi tokia pažeidžiama.

Aš būsiu tau geras, būsiu toks, koks turėjau būti jai, bet nesugebėjau. Priimk mane, saule, užliek mane. Neklausk, iš kur šitas kraujas ant mano rankų.

Verta dėmesio

2013/11/23

devyni keturi puikiai rašo apie, atrodytų, paprastą važiavimą autobusu.

nevažiuok netiesioginiu, sako mama, ilgai važiuosi ten per tuos kaimussakau taigi kaip tik įdomiau.

*

gerai kad gerai, optimizmu užkrečiantis tinklaraštis, rašo apie gatvėje atliktą tyrimą apie pirmuosius bučinius.

Taip niekad jos ir neišdrįsau pabučiuoti, tačiau po daug metų vaikščiojau su savo dabartine žmona ir pamatęs gatvėje senąją meilę visgi supratau, kokia maniškė yra nuostabi ir šimtus kartų gražesnė!

*

O štai murmesiai optimizmu visai netrykšta. Tai vienas iš tų tinklaraščių, kuris traukia ir atbaido vienu metu.

„Ir įsivaizduoju, kaip susitinkame su juo kavos, ir jis išdulkina mane savo mašinos galinėje sėdynėje; netyčia pamatau jį mieste (gaila, kad taip niekada nenutinka), ir mes įlendam į pirmos pasitaikiusios kavinės tualetą; arba vidury žiemos išėjus pasivaikščioti jis mane parverčia ant mašinos kapoto tiesiog praplėšęs pėdkelnėse skylę, kad man kojos nenušaltų, žiema visgi.“

Rekomendacijos

2012/11/28

“Gyvenime man šiurpuliukai kūnu perbėgdavo nuo dviejų dalykų – muzikos ir moterų“ – nuostabus/aktualus Pseudo įrašas.

Ir kaip visada svajingai-melancholiškai nusiteikusi momo.

Charles Bukowski Vertimai (2)

2012/06/13

Ar jūs geriate?

išplauta ant kranto
geltona užrašų knygelė
vėl čia.

aš rašau lovoje
kaip ir praėjusiais metais.

pirmadienį apsilankysiu
pas gydytoją.

„taip, gydytojau, silpnos kojos, svaigulys,
galvos skausmai, skauda ir nugarą“

„ar jūs geriate?“ jis paklaus.
„ar jūs darote mankštą,
ar vartojate vitaminus?“

aš manau, kad tiesiog
sergu gyvenimu,
tomis pačiomis
pasenusiomis, bet kintančiomis
aplinkybėmis.

net hipodrome
aš žiūriu kaip bėga žirgai,
ir tai atrodo beprasmiška.
aš išeinu anksti,
kai tik nusiperku bilietus
likusiems bėgimams.

„išeinat?“ klausia motelio klerkas.
„taip, tai nuobodu“ atsakau jam.
„jeigu jums pasirodys nuobodu išėjus“,
jis sako man,
„jums derėtų sugrįžti čia“.

taigi štai aš ir čia,
atsirėmęs į pagalves,
vėl
tiesiog senas vyrukas,
tiesiog senas rašytojas
su geltona užrašų knygele.

kažkas ateina
grindimis
link manęs.
o, šįkart
tai tik
mano katė.

– – –

Nesvajojantys

senos pražilusios padavėjos,
dirbančios kavinėse naktį,
pasidavė,
ir kai aš einu šviesiomis gatvėmis
ir žiūriu į ligoninių langus,
matau, jog jiems tos šviesos nėra.
aš matau žmones, sėdinčius parkuose ant suoliukų,
ir pagal tai, kaip jie sėdi ir žiūri,
aš suprantu, jog jie taip pat pasidavė.

aš matau žmones, vairuojančius automobilius,
ir pagal tai, kaip jie vairuoja savo automobilius,
aš suprantu, jog jie nei myli, nei patys yra mylimi,
nei galvoja apie seksą.
viskas užmiršta kaip senas filmas.

aš matau žmones parduotuvėse
ir prekybos centruose,
vaikštančius po skyrius
ir perkančius daiktus,
ir pagal tai, kaip jų drabužiai gula ant jų,
kaip jie eina,
ir pagal jų veidus ir šypsenas,
aš suprantu, kad jiems
niekas nerūpi.

aš matau šimtą žmonių kasdien,
kurie yra visiškai pasidavę.

jeigu aš nueinu į hipodromą
ar sporto varžybas,
aš matau tūkstančius,
kuriems niekas nerūpi,
ir jie patys niekam nerūpi.

visur matau tuos, kurie
trokšta tik maisto, pastogės, drabužių,
ir nieko daugiau;
jie sutelkę dėmesį tik į tai,
daugiau neturi jokių svajonių.

aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
nedingsta,
aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
neišnyksta,
kodėl debesys
jų neužmuša,
arba kodėl šunys
jų neužmuša,
arba kodėl
gėlės ir vaikai
jų neužmuša,
aš nesuprantu.

man atrodo, kad jie yra nužudyti,
tačiau vis tiek aš negaliu susitaikyti
su faktu, jog tų žmonių yra tiek daug.

kiekvieną dieną,
kiekvieną naktį
jų yra vis daugiau
metro ir pastatuose,
ir parkuose.

jie nejaučia jokios baimės dėl to,
kad nemyli nieko
ir niekas jų nemyli.

tiek daug daug daug
mano bičiulių.


%d bloggers like this: