Sniegas, maistas, detektyvai ir sapnai

Kai skyrėmės pirmą kartą, to nenorėjau, bet žinojau, kad reikia.

Dabar einu susitikti su ja ir žinau, kad noriu skirtis, nors tai nebūtina daryti.

Sninga, šlapia, šąla rankos.

***

„Yra lėkštės, bet nėra apetito.“

Wislawa Szymborska

***

Prieš grįžtant savaitgalį namo mama atsiunčia sms – klausia, ko norėčiau pietums šeštadienį.

Atsakau, kad manų košės.

Mama atrašo: Prajuokinai ;)

Jai daug labiau patiktų, jei aš norėčiau ko nors tokio, kur ji turėtų pasistengti, kur užtruktų, kur gal net šiek tiek nerimautų – pavyks ar nepavyks patiekalas.

Bet aš iš tiesų dažniausiai noriu paprastų dalykų – manų košės, avižų košės, grikių su šiek tiek pieno arba sriubos su pievagrybiais.

Šitiems norams dažniausiai nelemta išsipildyti.

***

Kartais išsiskyrimai nėra liūdni. Kartais išgeri alaus ir vėl bučiuojiesi, o rankos siekia kūno, kurio tu nenori prarasti.

***

Po išsiskyrimo sapnavau G.

Vaikščiojau Alytaus vietoje, kuri vadinama Garadoku. Ten sutikau G. Ji buvo maloniai nusiteikusi, tik mus vis kažkas sekė, todėl mes negalėjom niekaip likti dviese. Vaikštinėjom po kiemą, G. skynė gėles, kartais persimesdavom vienu kitu žodžiu, kai būdavom tikri, kad mūsų persekiotojai negirdi. Atrodė, kad tie žmonės sergsti G., tik nesupratau, nuo ko. Po to mes rasdavom tokių vietų, kur galėjom bučiuotis ir glamonėtis, kad persekiotojai mūsų nematytų, bet niekaip neturėdavom užtektinai laiko mylėtis. Taip mes slapstėmės kurį laiką, kol G. nusivedė mane namo. Užsibarikadavom kambaryje ir ji atsigulė į lovą. Ateik, sako. Ir aš palinkau virš jos kūno. Tik dabar pamačiau, kad jos suknelė su gėlytėmis. Aš artėjau prie jos veido. Ji šypsojosi.

***

Alytuje mamai ir jos draugui gaminau vakarienę – krevetes su ryžiais ir tokia pomidorų tyre. Receptas buvo labai neišsamus ir greitai tapo aišku, kad patiekalas neišeis toks, kokio aš tikėjausi.

Kai viskas buvo pagaminta, sudėjau maistą į lėkštes ir nunešiau į svetainę ant stalo.

Vos pradėjęs valgyti supratau, kad viskas čia negerai, ir nors mama su draugu sakė kitaip, tai niekuo negalėjo man padėti. Sėdėjau ir jaučiausi nusivylęs savimi dėl patiekalo. O tada įvyko dar baisesnis suvokimas – mes gi išsiskyrėm su Agne.

Sėdėjau tarsi šoko ištiktas ir negalėjau nei valgyt, nei kalbėt. Pasukau galvą į televizorių, ten rodė tokią laidą, kurioje visokie dainininkai apsimeta kitais dainininkais ir atlieka jų dainas. Kažkas apsimetė M. Jacksonu, kažkas SIA, kažkas K. Kerbedžiu. Komisija komentavo jų pasirodymus ir panašumą į tikruosius atlikėjus. Visi visais buvo patenkinti. Žmonės dainavo ir šoko, žiūrovai plojo, ir tai tęsėsi ir tęsėsi, ir kai mama paklausė, kas man yra, nes atrodau keistai, atsakiau, kad viskas gerai. Tada šiaip ne taip baigiau valgyti vakarienę, išgėriau likusį alų butelyje ir nuėjau į kambarį. Pasiklojau lovą, paėmiau knygą ir palindau po antklode. Greitai atėjo katė, įsitaisė prie kojų ir man tapo šilčiau. Skaičiau detektyvą, bet galvoj buvo visai kas kita.

Jos žvilgsniai, kaip ji šypsosi, laibi pirštai, lūpų kampučiai, palaidi plaukai, kaip kasau jai nugarą prieš miegą ir pasakoju išgalvotas pasakas, pirmas mūsų pasimatymas ir mano suplyšę konversai, jos bute jaučiuosi kaip namuose, ir du katinukai, naktimis atnešantys mano kojines iš koridoriaus prie lovos, ir malonus ilgesys, kai ji kur nors išvyksta, ir šaldytos picos, ir

Aš baigiau skaityti detektyvą, o naktis nusimato sunki ir ilga.

***

Po to dar kartą sapnavau G.

Sapne aš vaikščiojau kažkokiame užmiestyje su Agne. Mes artėjom prie kažkokio gardo, tvoros ar užtvaros. Kuo arčiau buvom, tuo aiškiau įžiūrėjau, kad už tos tvoros guli kažkoks žmogus. Kai priartėjom dar arčiau, man pasirodė, kad tas žmogus yra G. Tada mes priėjom dar arčiau ir aš pamačiau, kad tai tikrai yra G. Agnė pasakė, kad čia yra dienos stacionaras ir čia laikomi žmonės, kuriems reikalinga skubi psichologinė pagalba, arba kurie galvoja nusižudyti, arba kuriems labai sunki depresija, tai jie čia prižiūrimi ir jiems duodama vaistų. G. atrodė pusiau blaivi, matyt, prikimšta vaistų. Aš pasilenkiau ir kalbinau ją pro tvorą, bet neatrodė, kad ji mane prisimintų. Tada Agnė pasakė, kad mums jau laikas eiti, bet aš pasakiau, kad pasiliksiu čia, kol pasveiks G.

Jo Nesbø „Vidurnakčio saulė”

Jo Nesbø
„Vidurnakčio saulė”
Puslapiai: 232
Išleido: Baltos lankos
Metai: 2016 m.
Tiražas: 5000 egz.

Norvegų autorius Jo Nesbø su savo kriminaliniais romanais apie detektyvą Harį Hūlę pelnė daugelio detektyvų mėgėjų simpatijas. Aš prieš detektyvus taip pat neturiu nieko prieš, bet kol kas serijos romanų apie Hūlę nesiruošiu skaityti. Visgi, norėdamas patenkinti savo norą perskaityti ką nors lengva ir įtraukiančio, nutariau imtis Jo Nesbø romano „Vidurnakčio saulė”. Juolab, kad šio autoriaus prieš kurį laiką skaitytas romanas „Kraujas ant sniego” paliko gerą įspūdį.

Veiksmas sukasi mažame Norvegijos miestelyje, į kurį atsibeldžia narkotikų mafijai dirbęs vyriškis. Jis bėga nuo savo boso pakalikų, nes ne tik kad neįvykdė savo paskutinės užduoties, bet dar ir išdūrė savo bosą. Visa pagrindinio veikėjo kriminalinė istorija atskleidžiama palaipsniui, įpinant retrospektyvius praeities įvykius į tai, kas vyksta realiu metu veikėjui patekus į mažą, uždarą bendruomenę, kuri visai nesidžiaugia keistu svečio vizitu.

Nors romaną labai lengva skaityti ir galima pagirti autorių už itin paprastą, bet ne prastą stilių, kažkur ties knygos viduriu dingsta įdomumas. Taip yra iš esmės todėl, kad romano istorija nėra itin įdomi ar kažkuo labai originali, įpinta meilės istorija iš esmės tik mažina skaitymo malonumą, o palyginus šį romaną su anksčiau minėtu romanu „Kraujas ant sniego”, pastarasis stipriai lenkia šį tiek originalumu, tiek pagrindinio veikėjo netipiškumu.

Nepaisant visko, nesigailiu skaitęs.

P.S. Seniai mačiau knygą, Lietuvoje išleistą 5000 egz. tiražu. Ne veltui Maxima parduotuvėse pilna Jo Nesbø knygų.

 

Henning Mankell “Klystkeliais“

Henning Mankell

“Klystkeliais”

Puslapiai: 544

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Nuostabus viršelis. Būtent tai, ko reikia geram, įtraukiančiam ir kraupiam detektyvui. Lenkia net kitus knygos leidimus (švedų pirmasis leidimas, antrasis leidimas, anglų leidimas, amerikiečių leidimas, vokiečių leidimas). O įdomiausia, jog iš pradžių viršelį suvokiau kaip abstrakciją, ir tik daug vėliau supratau, kas jame yra pavaizduota.

Nesinori daug rašyti apie romaną, kad nesugadinčiau malonumo tiems, kas jį skaitys. Viskas įprasta: yra žudikas, aukos, policijos pareigūnai ir jau pažįstamas depresyvusis inspektorius Kurtas Valanderis, ir yra daug keistų dalykų, kuriuos jis turi sudėlioti tinkamai į vietas, kad viską išspręstų. Romane veiksmas pasakojamas iš dviejų perspektyvų – žudiko ir policijos inspektoriaus. Išeina toks dvigubas pasakojimas, kuris leidžia palaipsniui artėti prie tiesos. Pliusas už tai, jog labai gerai išplėtotas žudiko personažas. Neseniai žiūrėjau BBC susuktą šio romano ekranizaciją, tai filme žudikas buvo kur kas blankesnis, nors pati filmo pabaiga, kuri nėra tokia, kaip kad romane, paliko labai gerą įspūdį.

Perskaitęs knygą supratau, kad Henning Mankell detektyvai nėra šabloniniai detektyvai. Jo sukurtas veikėjas Kurtas Valanderis ir viskas, kas su juo yra susiję, šiuos detektyvus verčia labai neblogomis dramomis. Šiuose detektyvuose užtektinai vietos palikta ne tik problemoms, susijusioms su nusikalstamumu, žiaurumu, tačiau ir labai kasdieniams žmogiškiems dalykams kaip tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters santykiai, žmogaus nesugebėjimas atsiriboti nuo darbo.