Posts Tagged ‘diedukas’

Kovas

2017/04/03

Sapne senelio paklausiau: kaip jums ten? Jis atsako, kad gerai, kad yra daug knygų, tai jis gali skaityti.

Tai teikia vilties – kad po mirties irgi galima skaityt.

***

Sėdim su Martyna ant stalo ir geriam vyną, atitraukę užuolaidas žiūrim pro langą. Visas kiemas skendi rūke, kartais praeina vienas kitas žmogus, grįžta kaimynas su šunimi, kituose languose pamažu gęsta šviesos.

Martyna klausia ar kada nors turėjau žmogų, dėl kurio galėdavau bet kur trenktis, kad ir naktį, jei jis man paskambindavo ar parašydavo, prašydamas/siūlydamas susitikti. Atsakau, kad buvo toks žmogus – ir kaip gerai, jog aš nustojau gyventi jo gyvenimą ir susirūpinau savuoju.

***

Smagu matyti ką daro pavasaris su suaugusiais bernais.

Į radijo laidą atsivedę jauną merginą gėlėtu sijonu, jie kosčioja, kosčioja, kol galiausiai nutaria pramušti ledus ir sako: o iš kur tu muziką siuntiesi?

„O iš kur tu muziką siuntiesi?“ 2017 metais ;)

***

Kartais įsijungiu Facebook‘ą ir pažiūriu kaip gyvena kitas Povilas Šklėrius.

Šiaip mes nepanašūs – jis šviesių plaukų, aukštesnis už mane, aukšta, kiek praplikusi kakta, žydros akys.

Tai vyresnis už mane vyras, bet jo amžius paslėptas, todėl belieka tik spėlioti. Kad ir kaip bebūtų, atrodo artėjantis link keturiasdešimties. Su branda tai niekuo nesusiję – duodu jam arti keturiasdešimt metų tik dėl to, kaip atrodo jo sudėjimas ir kad turi vaiką, nors kas ten žino – galbūt tai kieno nors kito vaikas? Kai susiduri su nepažįstamu žmogumi Facebook‘e, dėl nieko negali būti tikras. Net tai, kad šitas vyresnis Povilas Šklėrius savo darbo vietoje yra įrašęs „nedirbu“, greičiausiai yra melas, nes jei jis niekur nedirbtų, nesifotografuotų ant vandens motociklų ir nekeltų fotografijų iš Monako, ar ne?

Dar šitas Povilas turi kaimą/namą užmiestyje, ten dirba traktoriumi, ir šiaip daug fotografijų yra iš ūkio aplinkos, taigi gali būti, kad gyvena kažkur Alytaus pašonėje. Mėgsta rengtis baltais marškinėliais, turi žmoną (jaunesnę), kurios darbas susijęs su nagų priauginimu; turi motorolerį ir mažytį šunį. Tiesa, šuo figūruoja 2012 metų fotografijose, o vėliau yra visai nepastebimas, todėl galima pagalvoti, kad gal to šuns jau ir nebėra jo gyvenime.

Povilas labai mėgsta vandenį – visai kaip aš. Trečdalyje fotografijų užfiksuoti vandens telkiniai – jūra, ežeras, baseinas, dušas. Būtent iš šių fotografijų man atrodo, kad šitas Povilas Šklėrius yra emigrantas, jo žmona – irgi, tačiau iš fotografijų sunku spręsti, ar jie anksčiau dirbo užsienyje, ar tai daro ir dabar – abiejų Facebook profiliai sustoję ties 2016 m. lapkričio mėnesiu.

Kuo vyresnis Šklėrius domisi? Pirmiausiai – vandens pramogomis, tada – Formule-1, o po to jau seka mažiau svarbūs dalykai: domėtasi puslapiais „Kaip gaminami čipsai“, „Pamatyk kaip gyvatė prarijo kengūrą“, „Juokingesnių girtų merginų dar nematei FOTO“ ir „Žmogus nukrito iš 5 aukšto, pagulėjo, atsistojo ir išėjo namo“.

Kai kuriose fotografijose šitas Povilas Šklėrius atrodo šiek tiek išdykęs, ypač kai daro triukus su vandens motociklu. Bet šiaip jis toks žmogus prie ūkio, šeimos žmogus; yra nusifotografavęs ir prie žydinčių sakurų, tačiau didžiąją dalį fotografijų užima kaimo vaizdai – purvini keliukai, sužėlusi žolė, kiemas – visa tai jis vadina „kaimuku“. Ir šiaip jis mėgsta mažybinius žodžius – „žiemužėlė“, „darbukas“ ir pan.

Ir tik viena fotografija, kurioje Povilas Šklėrius yra šalia tupinčio sakalo (nesuprasi – užsieny ar Lietuvoj), kelia nerimą dėl Povilo Šklėriaus asmenybės – po ja kažkoks draugas yra parašęs „gyvenimi prisiminimais“. Iškart tampa neaišku, ar nėra taip, kad fotografijos darytos seniai, o įkeltos daug vėliau, desperatiškai bandant prisiminti prabėgusią jaunystę ir šiltus kraštus, vandens pramogas ir artimuosius. Vėliau, ieškodamas kitų įrodymų, kad Povilo Šklėriaus gyvenimas nėra toks smagus kaip jis nori parodyti, radau dar vieną įkaltį – kažkokios moters komentarą po 2015 metais įkelta fotografija: „Ilgiesi tų praėjusių dienų :)“. Taigi gali būti, kad šitas Povilas Šklėrius gyvena dvigubą gyvenimą – grįžęs į Lietuvą gyvena kaimuky, bet visa savo siela yra atsiskyręs ir nardo po praeities prisiminimus. Kažin ar jo žmona tai pastebi ir kaip ji į tai reaguoja?

***

Labai nefaina suprasti, kad tai tu turi problemų, o ne kitas žmogus.

Metas pas psichologę.

2014.09.11

2014/09/11

Sapnavau kad kažkur atvažiuoju su draugais lyg ir į kažkieno sodybą ar kaimą kieme matau du neaiškius žilstelėjusius vyrus jie užsisukę bet kai artėju pradeda suktis į mano pusę vieną atpažįstu iškart tai yra mano močiutės kaimynas o kai galiausiai išvystu kitą netenku žado tai yra mano miręs diedukas bet jis stovi čia gyvas jis šypsosi jo žandai įraudę aš suklumpu prie jo paimu jo ranką kad įsitikinčiau jog tai ne kažkokia projekcija ir kai palietęs jo ranką suprantu kad čia tikrai jis pradedu verkti

Apsiniaukę

2013/09/23

Kai prabudau, buvo 08h, apsiniaukę.  Pradėjau ruoštis važiuoti į Alytų. Tada netikėtai susirašėm su IL ir sutarėm važiuoti karti. Susitikom stoty, įsėdom ir plepėjom visą kelią važiuodami. O autobusas toks pustuštis, nepamenu, kada važiavau su tiek nedaug žmonių. Ir visąlaik apsiniaukę, bet oras negadina nuotaikos, neliūdina, suteikia ramybę. Išlipę atsisveikinom ir pasukom savais keliais. Parduotuvėj sutikau mamos draugą, pasisveikinom. Jis pirko sūrį. Tada kartu grįžom namo. Mama ruošė kepsnius, o katė miegojo ant šaldytuvo. Aš nuėjau pas kaimynę kirpėją, ji greit mane apkirpo ir grįžau. Tada nusnūdau pusvalandį, nes vakar su draugais žiūrėjau krepšinį, po to dar krepšinį, o tada dar porą kartų sužaidėm Kataną.

Kai atsikėliau, gražiau apsirengiau ir visi susėdom prie stalo. Buvo mamos draugo gimtadienis, įteikiau jam dovaną. Sėdėjom trise kurį laiką, buvo labai ramu, man patiko. Po to atėjo mamos kolegė iš darbo, jos ausys man primena kiaulės ausis (žinau, kad negražu taip galvoti). Aš buvau tylus, bandžiau žiūrėti televiziją. Rodė “Prajuokink mane“, po to žiūrėjom tarybinių laikų filmą “Nerami rudens diena“ – toks keistas filmas, net nesuvokiau kokiu tikslu ten buvo užsiminta apie emancipaciją – norint parodyti, kad tokia egzistavo Sovietų sąjungoje, ar norint ironizuoti ją?

Laikui einant mama apgirto ir užsivedė kalbėti apie sunkius laikus, kai aš buvau gimęs, o jos šeimyninis gyvenimas su tėvu buvo tragiškas. Esu girdėjęs begalę kartų visa tai, sunku patikėt, kad mama vis dar nori apie tai kalbėti. Kartais galvoju, kad jai reikia aplinkinių gailesčio ar kažkokios amžinos užuojautos. Nežinau, iš kur toks noras. Galima juk džiaugtis, kad sunkūs laikai praėjo, kad ji dabar turi normalų draugą, galų gale – kad aš suaugęs ir mes visi sveiki. Bet ne, vis tos praeitys išlenda. Aš irgi turiu tą įprotį per daug prisiminti praeitį, galbūt man net blogiau nei mamai, nes ji praeities neidealizuoja, o aš kartais imu, ir. Na, leidžiu sau pasvajoti atgal.

Kai prabudau sekmadienį, nusiprausiau, užvalgiau ir nuėjau aplankyti močiutės. Močiutė pasakojo, kad mirė mamos tėvo brolis, o ir pats mamos tėvas guli reanimacijoje. Mama pati apie tai buvo tik trumpai užsiminusi – ji su savo tėvu nebendrauja. Kuomet močiutė išsiskyrė su vyru ir jis išsikraustė, kurį laiką jis vengė net gatvėje sveikintis savo vaikus – mano mamą ir dėdę poetą bei jauniausiąjį brolį, mano krikštų tėvą. Neįsivaizduoju, kaip jie turėjo jaustis. Net aš iš savo chaotiško tėvo nesu sulaukęs tokio neigimo. Kai buvau paauglys, vienu metu mama buvo pradėjusi bendrauti su savo tėvu, tačiau ilgai tai netruko, nes jo sugyventinė pradėjo negražiai kalbėti apie mūsų šeimą, todėl mes baigėm svečiuotis pas mamos tėvą. O ir šiaip – mamos tėvas man buvo svetimas, niekada nieko įdomaus nekalbėdavo, buvo kažkoks gilus kaimietis, visai kitoks nei močiutės antras vyras, kurį nuo gimimo laikiau tikruoju dieduku. Net ir pati mama visada sakydavo, kad ji tikrai myli savo mamos antrą vyrą, mano dieduką: jie puikiai sutardavo, diedukas visada girdavo mamos valgius, o mama užstodavo dieduką, kai močiutė jį bardavo dėl to, kad parėjo įkaušęs. Tiesa, tėvu ji jo niekada nevadino, visada tik dieduku. Pamiršau, apie ką aš čia pasakoju iš tiesų. Norėjau pasakyti, kad nepaisant to, jog mama beveik nebendravo su savo tėvu, žinia, kad jis yra arti mirties, turbūt ją kažkaip palietė. Žinau, kad ir mamai, ir man yra būdingas sielvartas labiau ne dėl konkrečių blogų įvykių gyvenime, o dėl to, kad mes taip ir nesužinojom, ką reiškia gyventi ir užaugti pilnoje šeimoje.

Po to grįžau namo, pavalgiau, susiruošiau ir išėjau. Susitikom su IL ir nuėjom į stotį. Šįkart važiavom pilnu autobusu, jame buvo karšta, o aš vis galvojau, ar ji užuodžia, kad aš pasikvėpinęs kitais kvepalais, tokiais nelabai mėgstamais, nes mėgstami liko Vilniuje. Vėliau sužinojau, kad užuodė.

Vakare susitikau su draugais – Baltuose drambliuose žiūrėjom krepšinį. Per antrą kėlinį buvo nesmagu matyti tą rinktinės grimzdimą; žmonės bare dar iš pradžių keikėsi, bet vėliau visai nutilo. Išėjom ramūs, lijo. Kadangi buvo neįmanoma išsikviesti taksi, užsukom dar į Pogo, išgėrėm po vieną alaus ir tada, galiausiai pasisekus surasti laisvų taksistų, išvažiavom namo.

Tai toks buvo savaitgalis – apniukęs, ramus, su niekada nenugyvento gražaus gyvenimo miražais.

Atmintys

2012/10/19

Mano diedukas Vytautas buvo netikras mano diedukas. Kai tai sužinojau (ar supratau), man buvo maždaug 10-11 metų. Tai nieko nepakeitė – diedukas buvo geras, o su metais dar ir kietas pradėjo rodytis. Žinojo labai daug istorijų, kurios vėliau man tapo be galo įdomios. Gal dėl savo pasakojimo būdo jis man ir panašus į Jurgį Kunčiną.

Prieš kelis mėnesius paėmiau iš močiutės visas jų turėtas nuotraukas, nes nerimavau, kad močiutė nuotraukas taip giliai kur nors nukiš, jog po to jų rasti bus neįmanoma. Didžiausią jų dalį sudaro nuotraukos iš laidotuvių, po to seka nuotraukos iš dieduko tarnavimo kariuomenėje laikų. Šiek tiek nuotraukų yra iš jo vaikų Pirmosios komunijos arba mokyklos karnavalų. Ir yra tų tokių mažų kitų žmonių nuotraukėlių, kurių kitoje pusėje tie žmonės kokį nors trumpą tekstuką parašo.

Žiūrėdamas nuotraukas negaliu suvokti, kad jose užfiksuoti žmonės kažkada gyveno, o kai kurie vis dar yra gyvi. Fotografijos kaip meninis filmas apie senus laikus: kaimai, mirę senoliai, miręs naujagimis, jų juodos burnos, karstas leidžiamas į duobę, o čia jau ir krikštynos, Pirmoji komunija, diedukas šoka, kaimo muzikantai, diedukas pajūry, visos tos nuotraukos, kurios skirtos atminimui, tarsi žmonės iš tiesų būtų planavę dar kažką atsiminti: dabar visų jų atmintys guli niekam neaktualios, nereikalingos, pelėsių paveiktos, nieko nereiškiančios.

 

 

Vienas iš pavyzdžių su užrašu, kuris man ganėtinai liūdnai skamba:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ferdinandai, kaip tau viskas baigėsi? Ar baigėsi jau?

Pirmą kartą dieduko pirmąją žmoną pamačiau per jo laidotuvės. Atėjusi pareiškė, kad jo pavardė ne Kondratavičius, o Kandratavičius. Mama susinervino. Dieduko pirmoji žmona toliau kalbėjo, kad mes padarėm klaidą, išsitraukė savo pasą ar asmens tapatybės kortelę ir parodė, kad jos pavardė yra kAndratavičienė, o ne kOndratavičienė. Mama dar labiau susinervino. Iš tiesų diedukas buvo kOndratavičius, o jo pirmosios žmonos dokumentuose nuolatos buvo A, o ne O – kažkada įsivėlė klaida, kuri tęsėsi ir tęsėsi.. Radau vieną nuotrauką, kurioje diedukas yra su savo pirmąja žmona:

 

 

 

 

 

 

 

 

Tokia tipinė sovietinių laikų porelė, ar ne? Jos vardas galėtų būti Mašenka, o dieduko – ne, diedukui vis tiek tinka Vytautas.

Šiaip įdomi nuotrauka:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Man visada buvo įdomu, ar diedukas buvo mergišius jaunystėje. Jo studijų metai (vieneri metai Vilniuje, nes metė studijas) mūsų šeimoje visada buvo įdomi tema, tačiau aš apie tą dieduko laikotarpį spėjau labai mažai sužinoti. Kita vertus, diedukas buvo iš tų žmonių, kurie nekalba apie meilę.

Čia – gražiausia moteris iš tos serijos mažo formato fotografijų, kuriose yra užrašai ar palinkėjimai. Šios nuotraukos kitoje pusėje yra lakoniškas užrašas: Vytautui – Birutė. Moters nosis labai įdomi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pabaigai – natiurmortas, apie kurio atsiradimą niekas nebegali papasakoti.


%d bloggers like this: