Posts Tagged ‘Douglas Coupland’

Raudonplaukė

2012/07/27

Pastebėjau tą porelę iš tolo – merginos suknelė iškart atkreipė mano dėmesį. Kai jie artėjo link stotelės, pastebėjau, jog merginos plaukai raudoni, o jau kojų gražumas! Po to labai sutrikau, kai pamačiau, jog jos vaikinas mūvi treningines kelnes ir yra įsispyręs į šlepetes. Tai vienas iš tų neteisingų dalykų, mano galva, kurie kažkodėl ima ir įvyksta gyvenime, ir tu negali nieko pakeisti.

Kai pora sustojo prie stotelės, pradėjo bučiuotis. Bučiavosi ilgai. Ir kuo ilgiau bučiavosi, tuo aš dažniau žiūrėjau į laikrodį. Atrodė, jog laikas sustojo, ir dabar esu priverstas būti prie šios meile trykštančios poros.

Ir štai tą akimirką man šovė visai nebloga mintis. Greičiausiai vaikinas yra labai geras lovoj ar šiaip geras, todėl merginai visiškai nusispjauti, ar jis su treningais, ar nesusikuitęs.

Pasukau galvą į jų pusę, jie vis dar bučiavosi, jos rankos buvo po jo marškinėliais. Taip, greičiausiai taip ir bus – jis yra tiesiog labai geras.

Galiausiai, kai, atrodė, po amžinybės atvažiavo 10 troleibusas, aš atsistojau. Eidamas link troleibuso durų pamačiau, kaip pora atsisveikina ir mergina pradeda eiti link troleibuso. Tokia visa švytinti. Įlipau per vidurines duris, išsitraukiau bilietą, ir tada pastebėjau, kad raudonplaukė mojuoja savo vaikinui pro galinį troleibuso langą. Jos nugara apnuoginta, ji keliais užsilipus ant galinių sėdynių. Net nusišypsojau, toks kažkoks jaukus vaizdas, patvirtinantis tai, jog grožis ir meilė, ar bent jau grožis, dar nepaliko mūsų pasaulio.

Pažymėjęs bilietą atsisėdau. Tada išgirdau kaip mergina artėja iš troleibuso galo. Praėjusi mane atsisėdo kitoje pusėje nei aš. Nusprendžiau nežiūrėti į ją, galvojau dar gal ims ir pamatys kokiame nors atspindyje, kad žiūriu į ją. O aš visai nenorėjau, kad ji jaustųsi dar geriau, nei kad jaučiasi, nes man pavydu, jog žmonės gali būti tokie laimingi, tokie laimingi ir žavūs. Aha, kažkada aš irgi esu taip jautęsis: išnerdavau ryte iš Šv. Stepono gatvės dar su tuometinės draugės kvapu ant rankų, ir eidavau gatve beveik pasišokinėdamas – ir visos gatvės buvo man, ir į mane merginos žiūrėdavo, nors gal man taip tik atrodydavo. Taip, greičiausiai man taip tik atrodydavo, bet tos akimirkos vis tiek buvo nuostabios.

Pagavau save žiūrintį į ją. Nusisukau. Už lango nieko įdomaus, vakarėjantis Saulėtekis, tuščios gatvės. Vėl pažiūriu į ją, o ji tuo metu kaip tik išsitraukia knygą. Tokia žavi ir dar su knyga! Pasijuntu visai bejėgiškai. Ir ta jos apnuoginta nugara, ir ta knyga, ir jos rausvi plaukai, ir jos kojos, kojos, kojos..

Įdomu, kokią knygą ji skaito. Matau, kad storą, bet plonais viršeliais. Galbūt ji skaito Douglas Coupland „Gyvenimas po dievo“? Galbūt net jai labai patinka? Įsivaizduoju, kad galėtume kartu būti depresyvi pora: aš grįžtu iš darbo ir sakau „viskas, daugiau negaliu“, o ji, visą dieną praleidusi namuose, nes yra per jautri, jog galėtų dirbti, sako „aš irgi daugiau negaliu, visas šitas gyvenimas..“. Gyvenimas būtų tikrai puikus.

O gal ji skaito ką nors iš Murakamio? Nesvarbu, atleisčiau jai ir Murakamį. Net galėčiau sumeluoti, jog man jis irgi patinka. „Žinai, jis taip buitiškai ir jautriai rašo..“. Bullshit, bet užtat kokia mergina!

Išlipęs prie namų nueinu į parduotuvę ir nusiperku batoną ir skardinę giros.

“Tavo geismai yra tamsioji dievo pusė“

2012/01/02

Žemiau esantį mėgstamo Douglas Coupland tekstą radau čia. Nuostabus minčių srautas.

– – –

Už video žaidimų pasaulio ribų, kiek žaidimų žaidi vienas? Štai klausimas: Ar žmonės praeityje masturbavosi dažniau nei tai jie daro dabar, ar savęs tenkinimas yra tiesiog biologinė konstanta? Net ir pats nuostabiausias kompiuteris niekada negalės pakeisti dirbtinės išminties, kuria dalinasi žmonės – ar galės? Jei iki šiol abejojai, žinok – kiti žmonės slapta gali pasakyti viską apie tai, kaip jautiesi. Labas. Aš esu tobuliausia tinklinė žaidimo patirtis! Labas. Aš esu praplėtimo paketas. Labas. Leisk man pasakyti – aš niekada nebūčiau žaidęs “Grand Theft Auto: San Andreas”, jei tik būčiau žinojęs, kad jame buvo pornografinio turinio ar gražių kekšių, kurios mane gundys. Kas čia? Kiti metai, kiti penkiasdešimt dolerių? Ar tai tikrai verta? Žinai, kai sapnuoji naktį, tavo smegenys nenaudoja akių, kad galėtų matyti. Kai tu žaidi video žaidimus, tavo smegenys žaidžia sporto žaidimus nenaudodamos kūno. Ar tai leidžia tau pasijusti laisvam, ar jautiesi lyg kalinys savo mėsoje? Tas gandas, kurį nuolat girdi – kad visi užsiima seksu. Požemių valdovas. Sąvadautojas. Princas. Dėl narkotikų parsiduodanti kekšė. Kodėl žaidimai visada nori kad gėris triumfuotų prieš blogį? Kartais yra gerai treniruotis kovojant už tamsiąją pusę. Jei tu nori mesti narkotikus, kieno pagalbos tu ieškosi – buvusio narkomano ar Nedo Flanderso? Žinai ką? Kai tu skaitai knygą, tu esi visiškai pasinėręs savo vidiniame pasaulyje ir visuomenė sako, kad tai yra geras ir nuostabus dalykas. Bet jei tu žaidi video žaidimą vienas, tai yra keistas, sumautas ir socialiai žeidžiantis užsiėmimas. Kokie siaurapročiai idiotai propaguoja šį melą? Atibuskit, žmonės. Megėjiškas. Analinis. Azijietės. Gražuolės. Dideli klitoriai. Dideli peniai. Dideli papai. Juodukai. Niekas, ką aš jaučiu yra tikra. Žaidimas, tai ne istorijos pasakojimas. Nebūk toks sentimentalus. Žaidimas, tai tavo grobio žudymas. Tai apie tai, kaip tu žudai mane, ar mes žudome juos. Visa internetinė veikla yra stebima. Bet kokie bandymai pažeisti saugumą iššauks teisėtą agresiją. Aš laukiu tos dienos, kai kiekvienas trečiojo pasaulio šalių gyventojas turės pakankamai pajamų, kad galėtų nusipirkti bet ką iš mūsų visuomenės sukuriamų video žaidimų ir jų sistemų. Užtaisyt! Skirtumai tarp tavęs ir kitų praktiškai neegzistuoja. Žmogaus kūnas yra nesveikiausias ir bjauriausias objektas į kurį galima žiūrėti. Manau, kad žmonės, kurie mėgaujasi žiūrėdami į nuogus kūnus yra iškrypėliai ir tvirkintojai – mums juos reikėtų užrakinti ir išmesti raktą. Man patinka liesti žaidimą – supranti, apie ką aš? Kai tavo parsidavėliškas protas ir tavo kompiuteris tampa vieniu. Ei, jei nežaidžiamas šlamštas yra tikrai nežaidžiamas, tai kodėl jis vis dar yra kuriamas? Praėjusią naktį aš sapnavau, kad Mario dirbo durininku Wal-Marte ir tai mane tikrai sunervino. Nesvarbu ką jie sako, žaidimų kompanijoms viskas susiveda į vieną dolerį už valandą geimplėjaus. Tai konstanta. Blondinės. Priklausomybė. Brunetės. Užpakaliai. Žvaigždės. Jei tavo troškimuose dominuoja papai, varpos, tarpkojai ir dulkinimosi siekis, tai tu esi bedievis, amoralus monstras, kuris degs pragare. Žaidimas internete mane paverčia tuščiu ir galingu. Žaidimas internete man įskiepija mintį, kad pasaulis yra įveikiamas – ne kokia globaliai atšilusi degraduojanti šiknaskylė. Žudyk žudikus. Labas. Aš esu Xbox’as ir 360 negatyvus. Kiti žmonės yra nuobodūs. Įžengti į žaidimo pasaulį ir bėgti pragarišku greičiu nėra geras laiko leidimo būdas. Ar tau patinka anoniminis seksas? Kartais istorija sugriauna žaidimą. Vietoj pramogos tu gauni nesąmones. Nagi, tiesiog sustok. Pagrindinės siužetinės linijos ignoravimas gali duoti daugiau. Kartais mes tik norime pavairuoti taksi automobilį ar gauti oralinio sekso “GTA:SA”. Gyvenimas geras. Gyvenimas užknisa. Stalo RPG žaidėjai per daug gilinasi į istoriją. Jie bėga nuo realybės tingiuoju būdu. Knygos yra pernelyg neinteraktyvios. Nagi, tiesiog duok mums apgavystės kodą… pala – taip vadinamas paskutinio puslapio perskaitymas, praleidžiant visą pasakojimą. Galvojimas, kad esi nemirtingas prilygsta buvimui nemirtingu. Aš valgau cukringą šlamštą visą dieną, tad mano niekingai jauname amžiuje aš nustojau kištis marškinius už diržo, nes mano pilvo lašiniai virsta per juosmenį. Tai mane afišuoja kaip ne itin tinkamos genetinės medžiagos šaltinį. Pasimatymai. Vibratorius. Girtos merginos. Palydovės. Fermos seksas. Pėdos. Mane užknisa, kad reklamos pasaulis mane priskiria prie ekstremaliai gyvenančių žmonių, bet tuo pačiu tai yra gerai, nes žmonės galvos, kad aš esu labiau stiprus, nei esu iš tikrųjų. Negalima rašyti naujų temų. Negalima rašyti komentarų. Negalima prikabinti failų. Negali redaguoti savo įrašų. VB kodas įjungtas. Vartotojo vardas. Prisimeni mane? Slaptažodis. Aš pastebėjau vieną dalyką – nepriklausomai nuo to, kaip sklandžiai tu eini, tavo galva visada linguoja iš vieno šono į kitą, nors ir truputį, kai tuo tarpu žaidimuose, sklandus judesys sukuria keistą, absoliučią patirtį, kuri yra labiau pirmykštė, nei mes norime pripažinti. Sekanti daina yra pirmoji iš mūsų naujojo albumo. Ji pasirodė šią savaitę ir vadinasi “Spuoguotas”. Mano kaiminystėje visi paaugliai berniukai miršta, nes jie vairuoja savo automobilius naudodamiesi video žaidimų fizika vietoj to, kad naudotu realią fiziką. Jie suka per greit ir persirikiuoja per greit. Jie nesuvokia traukos ar išcentrinės jėgos. Ir jie krenta kaip musės. Galvosūkiai nėra istorijos. Žaidimai, kuriuose sekso sugebėjimai yra pateikiami kaip atlygis, mane trikdo. Ei, tu pats šito prašei! Tai gal ir lengva man, tačiau pragariškai sunku geimeriui Jonui. Krušau mašinas. Gėjai. Bardakas. Grupinis seksas. Plaukuotas. Rankdarbiai. Hardkoras. Namų šeimininkės. Indai. Nuo tos akimirkos kai įgijau priklausomybę ElfQuestui, nustojau naktį sapnuoti. Tai mane gąsdina. Aš visada renkuosi DIEVO REŽIMĄ. Nelinijinis siužetas? Keletas pabaigų? Nėra krovimosi langų? Tai vadinama gyvenimu žemėje. Aš vis dar neiššoviau savo užtaiso per anksti. Diskusija. Įrankiai. Ieškoti šioje diskusijoje. Rodyti versiją spausdinimui. Siųsti šį puslapį elektroniniu paštu. Visi fleimai, trolinimai ir oftopikai bus pašalinti iš diskusijų. Trolis yra vartotojas, kuris diskusijoje turi vienintelį tikslą – provokuoti konfliktą. Išskirtinumo jausmas nėra tas pats kas išskirtinumo būsena. Troliai neprideda vertės diskusijose. Ei, berniukai. Ei, mergaitės. Superžvaigždės didžėjai… Judam! Fleimas yra diskusija, kurioje vienas vartotojas žodžiu atakuoja kitą vartotoją, naudodamas prieštaraujančią nuomonę. Kai vartotojai ima ginčytis kaip vaikai, eigoje įžeidinėdami vienas kitą, vyksta fleimų karai. Asmeninės merginos. Tarprasinis. Vertink šią diskusiją! Aš jau per senas, kad kraučiau į kelnes dėl to, kas yra madinga ir guli po mano Kalėdų egle šiemet. Baikite kelti kainas. Baikite kombinuoti rinkinius. Nebūkite pardavimų maitinami gobšuoliai. Nemelžkite manęs. Ir jei jau mes susibendravome, nedėkite Nyčės citatų savo laiškų pabaigose. Prieš penketą metų jūs juokėtės iš “Amerikietiško pyrago 2″. Kas? Jūs magiškai virtote Noamu Chomskiu? Jūs galvojate, kad esate išskirtiniai, tačiau esate tik eiliniai embrionai. Latinos. Kojos. Lesbietės. Sekso kameros. Brandu. Neūžaugos. Jie pavertė tave idiotu. Potencialia atomine bomba. Natūralūs papai. Aš kartais svarstau kas rašo tas žaidimų apžvalgas. Turiu draugą Gailą, kurio darbas – generuoti netikrus dideliu žaidimų ar filmų tinklapius maždaug devyni mėnesiai prieš jų pasirodymą, kad žurnalistai atlikdami “tyrimą” paprasčiausiai perrašytų tą informaciją, kurią pateikia leidėjai.  Žinai, visi kalba apie žaidimus tarsi jie būtų oras ar maistas, tarsi mes mirtume be jų. Koks mėšlo vežimas. Prieš dvidešimt metų jie net neegzistavo. Jie yra tušti. Jie nieko neduoda pasauliui. Mane varo iš proto, kai žmonės sako “Žaidėjai tobulina savo koordinacijos/reakcijos sugebėjimus, kurie padės jiems ateityje, pvz. valdant karinį lėktuvą”. Baikit ginti žaidimus. Jie to nei nori, nei jiems to reikia. Aš niekada nebaigiu žaidimų. Didelė jų krūva riogso šalia televizoriaus. Aš per kvailas juos išmesti ir pernelyg apatiškas juos žaisti. Aš nusipelnau visko, ką man duoda gyvenimas. Aš žinau, kas yra Castlevania ir tai mane gąsdina.LMFAO. Kviestis žudiką yra būti žudiku. Labas. Aš pasirinktinai atbulai suderinamas. Po to, kai tris valandas pražaidžiau Halo 2, išėjau laukan ir išpjoviau Raudonojo Kryžiaus kraujo banką, išprievartavau viską, kas turėjo pulsą ir sugrioviau vietinę parduotuvę. Tada aš iščirškinau naikinimo dievus gidės merginos kūne aptikta kraujo taure. Seni vyrai ir paauglės. Kelnaitės. Pėdkelnės. Šlapinimasis. Žinai tą psichiatrijos klausimą “Jei tu galėtum paspausti slaptą mygtuką, kuris nužudytų tavo labiausiai nekenčiamą asmenį, tačiau niekas apie tai nesužinotų, ar tu jį paspaustum?” Aš paspausčiau. Kiekvieną sušiktą kartą. Nors pažiūrėjus į mane taip neatrodo. Konsolių gamintojai taip pat turi jausmus. Ne, neturi. Jie yra monstrai. Visada yra koks gaidys, kuris parsiveža kažkokį super naują dalykėlį iš Tokijo, ar ne? Tavo geismai yra tamsioji dievo pusė. Kiekviena konsolė, kiekvienas žaidimų rankinukas yra tarsi atskira kalba ar dialektas. Žmogaus smegenys pajėgios išmokti kokias penkias – šešias kalbas. Net tie kalbų iškrypėliai olandai turi penkių kalbų ribą. Tad rūpestingai rinkis ir mylėk savo žaidimų sistemas. Viskas gali būti ginklu. Po paauglystės yra kažkaip nevykėliška diskutuoti kompanijų pasirenkamą žaidimų kainodarą. Tu esi individas, turintis laisvą valią. Pirk arba ne. Nuskusta. Maži papai. Rūkymas. Čiurkštelėjimas. Nekalbėk apie Sony lyg tai būtų didžiai geranoriškas animacinių filmukų herojus, gyvenantis žvaigždžių berniuko kaimynystėje. Kaip ir bet kuri kompanija, Sony susideda iš individų, kurie kasdien bijo prarasti darbą ir priima sprendimus, paremtus baime ir susitaikymu su socialinėmis normomis – kaip ir kiekviena kita kompanija, tad neišskirk vienos kompanijos kaip fainos ir mylėtinos. Jie visi blogi ir gobšūs. Jie savotiškame moraliniame balanse, kur gėris ir blogis panaikina vienas kitą, kas yra baisiau ir tamsiau nei bet kokia paranojinė ar patriarchalinė teorija apie Sony. Laikas = kančia. Po to kai pažaidžiau Tony Hawk’s Pro Skater, išėjau laukan ir nučiuožiau viešosios bibliotekos laiptų turėklais. Aš dabar kietas. “Jos vardas Rio ir ji šoka ant smėlio”. Galiausiai viską diktuoja Kinijos žaidėjai. Išmok Mandarinų dialekto. Žiūrėk, reikia tik vieno mygtuko paspaudimo, kad kažkas įvyktų. Viską apibendrinant, tu vis dar esi sumautas klounas. Žaidėjai nėra vartotojai. Jie žaidėjai, tačiau kartais jie taip pat mėgsta pasidžiaugti Sony akcijų kainos kilimu Yahoo! Finance tinklapyje. Visi matė kaip tu apgaudinėjai. Transvestitai. Uniformos. Moterys imtynininkės.  Nauji kodai! Nesvarbu kokie geri bus ateities žaidimai, dangus man visada bus salė pilna žaidimų automatų. MMOG 2K6 SFX PS2 MSRP. Dievas laimina Koka kolos ir Pepsi kovą dėl rinkos. Tavo vidinė liga yra matoma visiems. Jie tik glosto tavo ego, sakydami kad tu esi unikalus. Kuo karštesnės elfės, tuo blogesnis žaidimas. Negali nužudyti žmonių, kurie jau yra mirę. Du veikėjai tame pačiame žaidime besidalinantys tuo pačiu balsu yra įtartini. Disko režimas. Fleimo režimas. Riedlentės režimas. Simuliacijos režimas. Super kruvinas režimas. Tu šito prašei.

Tavo draugas,
Douglas Coupland,
2006-ieji,
jPod.

Gyvenimas Po Dievo

2011/01/30

Douglas Coupland parašė “Gyvenimą Po Dievo“, ir tai yra vienas iš tų romanų, kurie man yra palikę labai didelį įspūdį. pirmą kartą perskaičiau tą knygą 2006 m. pabaigoje arba 2007 pradžioje. nepatarčiau knygos skaityti žmonėms, kurie skaitymo metu turi rimtų problemų gyvenime, serga sunkia depresija. tai knyga-demotyvatorius, bent jau aš taip manau. kita vertus, skaitydamas ją antrą kartą aš per daug neišgyvenu dėl pagrindinio veikėjo gyvenimo, nes jau žinau, kaip romanas baigsis, bet tuo pačiu išgyvenu nerimą dėl savęs paties, nes dabar randu daug panašumų tarp savęs ir šio romano veikėjo. o tas veikėjas savo (mano) nelaimei mąsto apie įvairius man rūpimus dalykus, tokius kaip laikas, žmonių santykiai, vienatvė; ir mąsto ne itin pozityviai.

romanas kažkiek primena Erlend Loe “Naivus. Super“, bet tai tarsi sunkesnė, labiau depresyvi pastarojo romano versija.

– – –

“Štai kas: man atrodo, kad daugumą savo svarbiausių prisiminimų mes sukaupiam iki trisdešimties metų. Vėliau atmintis išteka iš mūsų kaip vanduo iš perpildytos stiklinės. Naujos patirtys nebeįsirėžia taip pat ryškiai ar stipriai. Aš galėčiau visiškai nuogas leistis heroiną su Velso princese krintančiame lėktuve, bet tokio išgyvenimo vis tiek negalima net palyginti su tuo, kai vienuoliktoj klasėj mus vijosi mentai už tai, kad sumetėm į Teilorų baseiną jų kieme stovėjusius baldus. Tikiuosi, suprantat, ką noriu pasakyt.“

– – –

“Ir dar kartais aš manau, kad labiausiai reikia gailėti tų žmonių, kurie kadaise žinojo, kas yra gilesni būties sluoksniai, bet prarado nuostabos pojūtį, arba jis atbuko; žmonių, kurie uždarė duris, vedančias į slaptą pasaulį, arba kuriems tas duris uždarė laikas, aplaidumas ar silpnumo akimirkomis priimti sprendimai.“

– – –

“<…> ir galvoju, kad nepaisant visko, kas man yra nutikę gyvenime, niekada nepraradau pojūčio, kad esu prie kažkokio stebuklingo atradimo ribos, kad jei tik pakankamai atidžiai įsižiūrėčiau į pasaulį, tas stebuklingas atradimas man atsivertų <…>“

– – –

“Iš tiesų aš esu prieraišus žmogus, bet man labai sunku tai parodyti.

Kai buvau jaunesnis, labai dažnai nerimaudavau, kad galiu likti vienišas – kad manęs niekas nemylės ar aš pats neįstengsiu mylėti. Bėgant metams, pradėjau nerimauti dėl kitų dalykų. Susirūpinau tuo, kad nebesugebu palaikyti artimų santykių, pasiekti tikro sielų susiliejimo. Jaučiausi taip, lyg visi aplinkui gyventų savo šiltuose namuose ir tik aš vienas naktį būčiau likęs lauke ir niekas manęs nepastebėtų, nes aplink tamsu, nors į akį durk. Tačiau dabar aš esu namuose, viduje, bet tas jausmas niekur nedingsta.

Kai dabar esu namie vienas, mane apninka visos mano senosios baimės – baimės, kurias po vedybų tariausi palaidojęs amžinai: vienatvės baimė; baimė, kad kai daug kartų įsimyli ir liaujiesi mylėjęs, tampi nejautrus meilei; baimė, kad taip niekada ir nepatirsiu tikros meilės; baimė, kad kažkas mane įsimylės, labai suartės su manimi, viską apie mane sužinos, o tada pames; baimė, kad meilė svarbi tik tam tikrą laiką, o paskui viskas tampa susitarimo dalyku.

Daugybę metų gyvenau vienas ir maniau, kad gyvenimas yra puikus. Tačiau žinojau, kad jeigu nepatirsiu artumo ir nepasidalysiu tuo artumu su kitu žmogum, gyvenimas niekada nepažengs toliau, sustos prie tam tikros ribos. Prisimenu, maniau, kad jeigu man nė karto nepavyks patirti, kas vyksta kito žmogaus viduje, sprogsiu.“

– – –

“Atsakydama ji klausia: bet ar mes kada nors buvom artimi? Tai yra iš tikrųjų artimi? Aišku, mes buvom artimi taip, kaip įprasta šeimose – mūsų kūnai ir jų išskyros, dėmės ir nutekėjimai, enciklopedinės žinios apie vienas kito šeimų negalavimus, pirmosiose mokyklos klasėse patirtus paniekinimus, mitybos įpročius, televizijos distancinio pulto kanalų perjunginėjimo stilių. Ir vis dėlto…

Ir vis dėlto?

Ir vis dėlto, ar mes iš tikrųjų atsidavėm vienas kitam visu kūnu ir siela? Ar nors vienas iš mūsų apskritai mokėjo iš tikrųjų dalytis su kitu? Įsivaizduok, kad namas dega ir aš bandau išgelbėti vieną vienintelį dalyką – kokį? Ar tu žinai? Įsivaizduok, kad aš skęstu ir bandau išsaugoti tą vienintelį prisiminimą, kuris ir esu aš, – kokį? To nežinom nė vienas. Po visų kartu praleistų metų vis tiek nežinom.“


%d bloggers like this: