Posts Tagged ‘draugai’

Birželis

2017/06/02

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Atmintys: Užupio prūdai

2017/05/31

Vieną iš tų nerimo pilnų dienų, kai jau nebegaliu nusėdėti darbe, sulaukęs pietų pertraukos išeinu pasivaikščioti.

Iš manęs prastas vaikščiotojas, tai žinau ne tik pats, bet ir kiti: einu per greitai, tarsi visai ne pasivaikščioti būčiau susiruošęs, nuolat skubu, prisėsti ant suoliuko ir tiesiog pasėdėti irgi ne mano sugebėjimams. Štai ir dabar, vos išėjau iš darbo, po kelių minučių jau priėjau vietą, kurią įsivaizdavau kur kas toliau.

Tai Užupio prūdai, bent jau aš taip juos vadinu. Ko aš čia atėjau? Matyt, gaudyti atminties.

2005 metų pavasarį, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, su keliais draugais atvažiavom iš Alytaus į Vilnių, kur pogrindiniame Green Club‘e turėjo groti suomių hardcore-punk grupė Hero Dishonest. Iš tiesų nelabai tų Hero Dishonest mes klausėm, labiau įdomi buvo kelionė ir pasibuvimas Vilniuje.

Tą penktadienį pirmą kartą tranzavau – sustojom su Kurmiu prie Alytaus kareivinių ir iškėlėm aukštyn nykščius. Kai praėjo dešimt minučių ir niekas nesustojo, man tai ėmė pabosti; turiu problemų su kantrybe. Tačiau būtent tuo metu, kai buvau beprarandąs viltį greitai sutranzuoti, mums sustojo vienas greitai lėkęs automobilis. Pasirodo, jį vairavo Kurmio buvęs klasiokas. Pakvietė mus sėsti, ir mes įsėdom. Aš pasisveikinau su vairuotoju, bet visos kelionės metu daugiau su juo ir nekalbėjau, situaciją kontroliavo Kurmis. Nežinau, ar jie buvo geri klasiokai, nes tas vairuotojas buvo tikras marozas, klausė išskirtinai baisią muziką, vairavo labai neatsakingai, o po to išsitraukė iš bardačioko pistoletą ir ėmė mums jį demonstruoti. Kita vertus, nieko bloga nenutiko – jis mus nuvežė iki VPU (dabartinio LEU) bendrabučių, mes išlipom ir pasukom link Konstitucijos prospekto.

Tada einant pėsčiųjų perėja manęs vos nenutrenkė automobilis – supratau, kad Vilniuje reikia būti atidesniam.

Oras buvo pasakiškas, mes perėjom Konstitucijos prospektą ir patekom į Gedimino prospektą, aš mačiau gražiai apsirengusius žmones, sėdinčius lauko kavinėse, kol mes, abu su suplyšusiais džinsais, ėjom link kažkokios man nežinomos vietos. Vilnius buvo pasakiškas – bomžai ir prasigyvenę žmonės, pankai ir stileivos, visi čia kažkaip buvo vieni greta kitų, toks didelis kontrastas, nepalyginsi su Alytaus publika.

Tuo metu nei gėriau, nei rūkiau. Tiksliau, kartais ir parūkydavau, ir išgerdavau, bet kai su Kurmiu nuėjom į Galerą prie Vilnelės ir sutikom man nepažįstamus pankus, kurie pasiūlė alaus, aš alaus atsisakiau, nes norėjau sulaukti vakaro, o buvo dar labai anksti. Kadangi jie gėrė toliau, o dar mūsų vos nesuėmė policija, tai aš nutariau pasišalinti, kad nepapulčiau ten, kur nereikia, ir išvykau iš centro į Fabijoniškes pas kiemo draugą Matą – tuo metu jis jau studijavo Vilniuje. Kažkiek Vilniuje orientavausi, nes radau ir reikiamą stotelę, kurioje stojo 53 maršruto autobusas, ir žinojau kur man reikia išlipti.

Pas Matą kažką veikėm, nepamenu, turbūt nieko neveikėm, greičiausiai kalbėjomės, o po kurio laiko išvažiavom į centrą, link koncerto vietos. Važiavom 10 maršruto autobusu, buvo piko metas ir jis buvo pilnas žmonių; išlipom prie Dailės akademijos stotelės, ten šalia ir buvo tuometinis Green Club‘as, o visai šalia ir kitas klubas veikė – Intro.

Centre sutikom Tadą, Audingą, Rasą, tą patį Kurmį, vėliau atėjo keli pažįstami vietiniai pankai, kurie kartais lankydavosi Alytuje. Žmonių prie koncerto nebuvo daug, laiko dar buvo likę užtektinai, tai mes nuėjom su kažkuo pirkti alaus į tą parduotuvę, kurią jau žinojau – legendinė Pilies g. Aibė. Po to gėrėm alų Green Club‘o kiemely, atėjo kažkoks bomžas-pankas ir gėrė iš mūsų bambalio – buvo biškį ne kažką, bet tiek to; vėliau galvojau ar jis kartais neserga AIDS ir pan., bet, matyt, kad nesirgo – esu sveikas iki šiol. Kartais matau tą bomžą-panką ir dabar – tai kur nors Kalvarijų g. viešuoju transportu važiuoja, sukinėjasi prie Žalgirio g. Maximos ar vaikštinėja senamiestyje. Nežinau, ar jis tuo metu dar buvo pankas, manau jau anuomet jis buvo benamis, bet tada dar užsukdavo į koncertus, o dabar jau nepamenu kada paskutinį kartą mačiau jį kokiame nors koncerte.

Kol gėrėm alų kiemely, lauke Riešutas tokiam jaunam metalistui įvėrę auskarą, tik dabar nepamenu kur – į antakį ar į lūpą. Kažkiek buvo kraujo, po to žaizdą palaistėm alu, neva dezinfekavo.

Išgėrę alaus nuėjom į koncertą, grojo man neįdomi grupė Forth Rotor, o po to Hero Dishonest. Žmonės pirmąją grupę klausėsi, o per antrąją šiek tiek poginosi. Koncertas buvo labai trumpas, kai jis baigėsi, vis dar buvo šviesu. Tada visi susipažinom su tokia Ugne ir nuvažiavom pas ją tūsintis. Pirkom daug Optima linijos alaus, nuvykę į jos butą išsivirėm koldūnų. Tada kažką bandėm veikt, bet mes su Tadu ir Audinga nuėjom miegoti. Visą naktį Audinga neleido man miegot, mes šnekėjom nesąmonės ir juokėmės, trukdėm miegot ir Tadui, Audingos plaukai man labai kvepėjo. Kartais kas nors užsukdavo pas mus į kambarį, bet vėl palikdavo mus ramybėje. Man net dabar keista, kad Audingos aš niekada nebuvau įsimylėjęs, ypač po tos nakties; tiksliau, tai aš ją mylėjau visą laiką, nes ji mane mėgo, bet tai buvo draugiška meilė, tokia, nežinau, tiesiog draugiška.

Kitą dieną mes su Tadu iš Pašilaičių pėsti nuėjom į Fabijoniškes pas Matą, man visai neblogai sekėsi orientuotis tuose rajonuose, nors ir neturėjau jokio supratimo kur mes esame ir kur link einame. Grįžę pas Matą miegojom, tada kažką valgėm, o po to išvažiavom į centrą, kur Jėzuitų gimnazijos aikštelėje pankai ir hardkorovcai žaidė futbolą. Ten pasitrynėm, aš alaus jau negėriau visai tą dieną, o tada su dalimi žmonių nuėjom laipteliais žemyn, link Užupio.

Taip aš pirmą kartą ir atsidūriau prie šitų Užupio prūdų.

Sėdėjom tada ant žolytės, buvo geras oras, aš mažai su kuo kalbėjau, nes buvau nedrąsus, ir tik klausiausi ką kalba kiti. Pankai gėrė alų, šalia vaikštinėjo kiti žmonės, kažkas deginosi ant žolytės. Viskas atrodė gaivu, nauja, nepalyginama su Alytumi.

Dabar, kai priėjau prie prūdų, supratau, kad mano atmintyje jie išlikę visai kitokie – dideli, platūs, stipriai apžėlę augmenija. Tai, ką išvydau, visai nepriminė to, ką kažkada čia mačiau. Dabartinėje realybėje šitie prūdai atrodė mažyčiai, visa vieta aplink juos nedidelė, žodžiu, viskas kažkaip nyku ir perdėtai ramu. Šen bei ten mačiau žmones – vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ėjo susikibę už rankų, šėrė antis, kelios poros stūmė kūdikių vežimėlius. Galvojau gal prisėsti ir parūkyti, bet nemačiau nė vieno laisvo suoliuko. O blogiausia, kad nuėjęs į šitos teritorijos vidurį pasijutau stebimas, tarsi visi žiūrėtų ir galvotų – ką jis čia veikia vienas, ko jam čia prireikė?

Tai aš tiesiog ėjau toliau, kol praėjau visus prūdus, visi suoliukai liko už nugaros ir aš išėjau į kažkokį pramintą takelį, kuris, kaip mačiau, vedė link kalniuko. Kai pradėjau eiti tuo takeliu, iš už krūmų išlindo mergina su vilkšuniu. Vilkšunis pradėjo garsiai loti ant manęs, mergina jį pavedė į šoną ir apvyniojo pavadėlį ant medžio kamieno, kad būtų lengviau išlaikyti šunį; o tas vis lojo ir žiūrėjo į mane.

Kai praėjau juos, šuo dar ilgai nenurimo, girdėjau jo lojimą, nors atsisukęs išvydau, kad mergina jau buvo su juo beeinanti link prūdų. Pakilęs į smėlėtą ir slidų kalnelį, atsidūriau viršuje, nuo kur matosi ir Užupis, ir dalis Vilniaus senamiesčio. Nesumodamas, ką toliau daryti, užsukau į kavinę ir nusipirkau kavos; su pienu, pasakiau – nemoku gerti kitokios kavos, tiksliau – nesuprantu, man būna per kartu, neskanu. Įsidėjau cukraus ir išėjau į lauką. Radęs atokų staliuką prisėdau; krėslai nepatogūs, prisukti varžtais prie grindinio. Tada atsilošiau krėsle ir užsižiūrėjau tiesiai priešais save, kur driekėsi Vilniaus bažnyčių stogai.

Jaučiau, kad kažkas šiame vaizde yra negrąžinamai prarasto. Kažkoks jausmas – laisvė, netikėtumai, pažintys, jaunystė, norėjimas įsilieti tarp kitų žmonių, surasti savo vietą.

Sukurti namus.

Išgėriau kavą, pakilęs išmečiau vienkartinį puodelį ir pasileidau eiti žemyn nuo kalnelio. Su paltu jau buvo per karšta, prasisegiau jį, užsidėjau akinius, tada nusiėmiau akinius, man prakaitavo delnai, nusirengiau paltą ir persimečiau per petį, staiga viskas tapo bergždžia, parašiau E., siūlydamas susitikti, nors jaučiau, kad ir tai bergždžia, bet kažkaip reikėjo gelbėti save – dariau visa, ką išmaniau.

Grįžau į darbą, o vėliau atėjo E., mes klausėm muzikos ir kalbėjomės, dalijomės atradimais ir įspūdžiais. Tada ji išėjo, o aš, baigęs darbą, išvažiavau namo. Sėdėjau tuščioje virtuvėje, valgiau koldūnus ir viskas, ką tuo metu jaučiau, tai kad jau velniškai ilgai Vilniuje nebeturiu namų savo dūšiai.

Lapkritis (2)

2016/12/01

Po to baigėsi priešpilnis, ir man viskas kažkaip palengvėjo. Tiesiog nubudau vieną rytą ir jaučiausi gerai, nors dar iš vakaro ėjau miegoti labai neramus. Buvo antradienis, ėjau gatve šypsodamasis, panosėj dainuodamas, pasaulis atrodė nebaisus.

Toks drastiškas nuotaikos šuolis šiek tiek gąsdina, kita vertus – ne pirmas kartas.

***

Sapnavau, kad susitikinėju su Beata Tiškevič. Mes lankomės koncertuose ir tyrinėjam kažkokias molekules. Beata dėvi juodas pėdkelnes. Daugiau nieko nepamenu.

***

Vilis Normanas, duodamas interviu apie savo paskutinį romaną „Masturbacija“: „Aš visuomet dėkoju autoriams, kurių knygos man padeda pajusti, kad ne aš vienas esu toks išprotėjęs šiame protingų ir labai intelektualių žmonių pasaulyje, kur su niekuo negaliu pasikalbėti nė viena įdomia tema.“

***

O dar vėliau sapnavau, kad laukiu eilėje prie Seimo narės Agnės Bilotaitės kabineto. Nežinau, ko man reikia pas ją, bet nekantrauju su ja susitikti.

Tai buvo šlapias sapnas.

***

Susitikimas su kiemo draugais. Nesimatėm visi kartu beveik metus. Jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, man kartais taip nutinka, kai patenku tarp žmonių, kurie yra kažką pasiekę gyvenime. Arba kurie tiesiog man atrodo normalūs žmonės. Neslėpsiu – jaučiu jiems pavydą dėl to; jaučiuosi už borto. Jie iškart pastebi, kad su manimi kažkas ne taip, kad aš per tylus, bet vėliau visgi viskas atslūgsta, aš irgi bendrauju ir juokiuosi, ir viskas lyg ir normalu.

Kai grįžtam parūkę su Edgaru ir jo mergina, kol dar stovim koridoriuje ir niekas mūsų nemato, apkabinu jį – žinau, kad žodžiais savo meilės jam kaip draugui nemokėsiu išreikšti.

***

Šįvakar ji atrodo labai gražiai, ypatingai gražiai atrodo jos plaukai. Ir čia man kyla klausimas: ar aš jai kada nors sakiau, kad ji graži ar kad atrodo gražiai? Bendraujam turbūt pusantrų metų, ir ji visada atrodydavo gražiai, bet ar aš kada nors jai tai pasakiau – blaivus, neišgėręs, puikiai suprasdamas, kad noriu jai tai pasakyti, o ne šiaip malu liežuviu neatsakingai?

Tada greitai, tarsi skubėdamas, pasakau, kad jos plaukai atrodo labai gražiai.

Bet vis tiek – kažkaip kvailai viskas skamba, tarsi tik plaukai būtų gražūs; ir vis tiek gėdingai jaučiuosi.

Pusantrų metų!

***

Mama sako: tavo romane visi veikėjai perpisti.

***

Po šaunaus savaitgalio nubundu pirmadienį išpiltas prakaito. Laikrodis rodo 05:30, galvoje sukasi juodžiausios mintys. Neįsivaizduoju, kaip reikės prastumti dieną, kai ji prasideda šitaip baisiai. Norėčiau užmigti, bet negaliu. Einu į tualetą, matau, kad per naktį prisnigo. Reiktų užsiregistruoti pas psichiatrę, reiktų pradėti vėl gerti vaistus, reiktų kažkaip rasti savyje drąsos priimti nemalonius sprendimus. Reiktų nenumirti.

***

Jeigu pirmuoju romanu save teisinu, tai antruoju pasmerkiu.

Rugsėjis (2)

2016/09/25

Grįžęs į Alytų užlipau ant svarstyklių – dar dviem kilogramais mažiau. -11 kilogramų nuo balandžio.

***

Senas pasakymas: vyrai myli akimis, moterys – ausimis.

Aš prisimenu jas vizualiai, bet nuoširdžiai kalbant – didesnę žalą visada padarydavo tai, ką jos kalbėdavo/rašydavo, o ne kaip atrodydavo.

***

Pastaruoju metu geriausiai sekasi skaityti tas knygas, kurias paimu iš Alytaus viešosios bibliotekos. Šįkart tai Undinės Radzevičiūtės „180“ ir Rolando Rastausko „Trečias tomas“.

Tiesa, U. Radzevičiūtės romaną „180“ padėjau į šalį perskaitęs vos 10 puslapių – nesakau, kad nepatiko, tiesiog ne tai, ko norėjosi sekmadieniui. Užtat Rolando Rastausko „Trečias tomas“ užkabino kaip reikiant – skaitau sėdėdamas ant kėdės, sudėjęs kojas ant rašomojo stalo, kai už lango vis labiau temsta ir temsta, o raides vis sunkiau yra įskaityti.

Tokia idiliška skaitymo akimirka.

Norėčiau, kad nufotografuotum mane dabar.

***

Dariau kažkokį asmenybės testą, nieko nauja:

Mediator personalities are true idealists, always looking for the hint of good in even the worst of people and events, searching for ways to make things better. While they may be perceived as calm, reserved, or even shy, Mediators have an inner flame and passion that can truly shine. Comprising just 4% of the population, the risk of feeling misunderstood is unfortunately high for the Mediator personality type – but when they find like-minded people to spend their time with, the harmony they feel will be a fountain of joy and inspiration.

<…>

Nuo tada, kai darbindamasis į saugumą atlikau kažkokį_ten psichologinį testą, kuris parodė, kad esu subalansuota asmenybė, supratau, kad turbūt bet kokį testą galėčiau išspręsti taip, kad gaučiau norimą rezultatą.

***

Tas senas tamsiai mėlynas džemperis – kaip gera juo apsirengti.

Mano drabužiai man visada kažką primena – keistus, sunkius, gerus laikus. Draugus ir vietas. Kažkokį laikotarpį gyvenime.

Šitas mėlynas džemperis – nerūpestingą laikotarpį, maždaug 2008 metus.

Ir nesvarbu, kad jis jau turi kelias skyles priekyje.

***

Kokia idiliška akimirka: V., K. ir aš sėdim pas juos balkone, šviečia saulė, o mes valgom kebabus po ilgo ir varginančio griozdiškų spintų nešiojimo.

Viskas taip ramu ir gera, kad man net norėtųsi prisipažinti K., kad anksčiau jo nemėgau, bet dabar šalia jo visada gerai jaučiuosi.

Blet, apsidrėbiau padažu kelnes.

***

Psichiatrė į mano pastabą apie svorio kritimą reaguoja ramiai ir sako, jog tai niekaip nesusiję su mano būsena. Jeigu jums būtų depresija, tada suprasčiau, bet jums nėra depresijos, paaiškina ji ir dar kartą pakartoja, kad ji nemano, jog man kažkas blogai su psichika.

Tada kodėl tu man siūlai gerti antidepresantus dar tris mėnesius?

(Sutarėme, kad pamažu nustosiu vartoti vaistus.)

Kitą dieną užsiregistravau pas medicininę psichologę. Dabar, laukdamas vizito, sudarinėju problemų, kurias norėčiau su jos pagalba išspręsti, sąrašą. Nežinau, ar žmonės eina pas psichologus su tokiais sąrašais, bet aš mergelė, todėl net savo chaosą esu linkęs analizuoti racionaliai.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Liepos 26, +34°C

2016/08/05

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Birželis

2016/06/28

Namiškiai sako: paprasti žmonės nebūna gėjais, pvz., statybininkai nebūna gėjais, jie sunkiai dirba ir pavargsta, neturi laiko, visi tie gėjai tik iš dykinėjimo ir lengvo gyvenimo tokiais tampa.

Nepaisant to, savaitgalis Alytuje buvo nuostabus. Tik vairuodamas užgesau vienoje sankryžoje, užsižiūrėjęs į šalia vairavusią klasiokę. Ji buvo mano trečios ar ketvirtos klasės meilė. Jaudinausi, kai ją ilgesniam laikui paguldė į ligoninę ar sanatoriją. Jaudinausi, kai vienas klasiokas pavadino ją mis užpakaliu ’97; susipykau su juo, net neidavau pas jį į svečius, nors mūsų tėvai artimai bendravo. Jaudinausi, kai ji mano kitam klasiokui padovanojo didelę pasakų knygą, kai keitėmės dovanomis per Kalėdas: knygos dovanojimas man anuomet atrodė šventas reikalas – buvau tikras, jog ji yra jį įsimylėjusi.

Pirmą kartą papasakojau jai, kad buvau ją įsižiūrėjęs, kai po mokyklos baigimo buvo praėję gal 4 ar 5 metai. Juokėmės abu.

***

Vartau Bibliją, paskaitinėju tai šen, tai ten.

***

Kai būdami gamtoje žmonės pradeda skųstis dėl uodų, man tai skamba kiek absurdiškai. Kartais, kai visi aplink pradeda masiškai purkšti ant savęs priemonę nuo uodų atbaidymo ir man taip pat siūlo pasipurkšti, aš imu ir atsakau ne, aš nenoriu. Ir net kai po savaitgalio grįžtu tikrai sukandžiotas ir kartais tie įkandimai niežti, manęs tai neerzina.

***

Uodai priminė Kęstą – ilgametį kambarioką, barų riterį, nusidėjėlį ir mano nuodėmklausį. Kai jį sukandžiodavo uodai, jis eidavo po karštu dušu, leisdavo ant įkandimų karščiausią vandenį, kad net degintų – sakydavo, kad tai padeda sumažinti niežėjimą. Pats to niekada nebandžiau. Aš daug ko niekada nebandžiau, ką darydavo Kęstas, nors jis savo daromus dalykus dažniausiai logiškai pagrįsdavo.

Dabar aš suprantu, kad visada žavėjausi juo, nors esu ir labai pykęs ant jo dėl tam tikrų dalykų. Mylėjau jį, jei taip galima pasakyti. Jis buvo paskutinis vyras, į kurį žiūrėjau kaip į tam tikrą pavyzdį, iš kurio norėjau kažką išmokti.

Tik po šitiek metų suprantu, kad iš jo perėmiau tam tikrus dalykus, pvz., vyno butelio nešimąsi einant pas ką nors į svečius. Hm, ką čia dar? Taigi, iš esmės – nėjimą tuščiomis į svečius. Kitų dalykų greičiausiai nepamenu.

***

O vieną dieną butokė parašė sms, klausdama kada aš būsiu šiandien namie. Mes mažai bendraujam ir mažai rašom vienas kitam, taigi tai atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Atrašiau į jos sms ir pagalvojau, kad greičiausiai ji norės su manimi dėl ko nors pasikalbėti.

Kai grįžau namo ir įžengiau į kambarį, išgirdau jos kambario atidaromas duris. Galvoju: dabar ji pasakys, kad išsikrausto.

Ir ji pasakė, kad ketina išsikraustyti.

Kitą dieną sužinojau, kad draugo buvusi mergina, kuri man visada patiko, ieško kur gyventi.

***

Pamenu, ką dar perėmiau iš Kęsto – arbūzo pirkimą, kai grįžtu vasarą į Alytų pas mamą.

***

Savaitgalis su draugais tradicinėje vietoje netoli Druskininkų.

Pirmą kartą ten buvau 2011 metų rugpjūtį, tą savaitgalį iki šiol prisimenu labai šviesiai ir aiškiai. Tuomet maždaug 80% visų žmonių buvo be porų. Dabar, praėjus šešeriems metams, 80% žmonių yra poromis. Įdomu matyti tuos žmones, kurių niekad nemačiau turint antrą pusę – tarp jų dar nėra buitiškumo prieskonio, pripratimo/rutinos jausmo sukeliamo žavaus paprastumo ir atbaidančio abejingumo, demonstruojamų vienas kitam.

Diena lengva ir saulėta

2016/04/04

atlydis

Tas keistas vulgarumas, kai nepaliekama jokios paslapties, tik tam tikros kūno vietos atidangstomos, ir viskas.

Nužiūrinėju iš šono, pykdamas, kad galiu būti taip lengvai įaudrintas. Visada galvojau, kad esu atsparus vulgarumui, bet dabar suvokiu, jog jos vulgarioje išvaizdoje yra kažkokie elementai, kurie mane jaudina.

Kitą dieną skaitau apie vulgarumą. Pasirodo, kad senovės Romos laikais vulgaris reiškė visuotiną/daugumos skonį, jis neturėjo tokio neigiamo atspalvio kaip dabar.

***

Pirmadienį nubudau 04 val., jaučiausi žvalus, išalkęs, tai nuėjau į virtuvę ir susitepiau sumuštinį. Suvalgęs grįžau į lovą ir bandžiau užmigti, bet nesėkmingai – galva buvo pilna minčių, jaučiau norą dirbti, bet vis stabdžiau save, įtikinėjau, kad reikia miegoti toliau. Tų įtikinėjimų metu sugalvojau romano koncepciją, užrašiau, tada ilgai apie jį galvojau. Užsnūsti pavyko tik prieš 06 val., o numigęs valandą, kai jau reikėjo tikrai keltis, vos sugebėjau išlipti iš lovos – jaučiausi lyg būčiau nemiegojęs visą parą.

***

PJ sako, kad desperacija yra naudingas dalykas, nes priverčia tave, nenorintį likti vienu, ieškoti sau poros, bandyti ir bandyti. Aš sakau, kad desperacija yra pavojingas dalykas, nes tu gali pradėti ieškoti aklai ir susidėti su tau visai netinkančiu žmogumi vien iš baimės likti vienam.

Su PJ mes pažįstami gal 12 metų, bet dėl kažkokių aplinkybių labai retai liekam tik dviese ir kalbam apie vienas kitą.

***

Diena lengva ir saulėta.

Po darbo užsuku pas IL į darbą, grąžinu knygą. Tada einam kartu, nes mums pakeliui, o aš dar prieš sutikdamas ją pagalvojau, kad būtų malonu va taip su ja paėjėti pasikalbant apie paprastus reikalus.

Ji klausia kaip gyvenu, ir aš atsakau, kad esu tiesiog laimingesnis.

Ji nepastebi prakirstos kaktos, kol pats neužsimenu.

Ji nežiūri į akis, o ar kada nors žiūrėdavo? Kiek prisimenu, visada sėdėdavom vienas šalia kito arba eidavom greta, prikalbėdavom vienas kitam pilnas ausis.

Atsisveikinam ties mano kiemu, ir aš grįžtu namo.

Diena lengva ir saulėta.

No Sex / sapnas 2016.03.31

2016/04/01

Sapnuoju kad esam su Gabrielium kažkokiam vakarėly lyg ir Alytuje Zoo Underground’e Gabrielius pasakoja kažkokiai merginai apie grupes kuriose groja ir sako kad grupė Red Water groja fainai aš jam prieštarauju po to mes su juo atsiduriam Vilniuje ir einam į XI20 ta vieta neatpažįstamai pasikeitusi įrengti stikliniai liftai durys irgi stiklinės automatinės viskas sterilu ir švaru o kai nusileidžiam į salę matau kad ji labai praplėsta ir jos viduryje didelę erdvę užima restoranas nesuprantu kaip ši vieta staiga taip pasikeitė kur dingo visas pankrokas.

Po to atsiduriu lauke pučia vėjas ir lynoja einu nusipirkęs kažkokios mišrainės ir ieškau kur galėčiau pasiusioti padarau tai už krūmų kai atsisukęs noriu eiti toliau man kelią pastoja kažkokia mergina ji man lyg ir matyta mes pradedam kalbėtis kad esam matęsi tuose pačiuose koncertuose bet kalbėti su ja labai neįdomu tada pasitiesiam kažkokią antklodę ant žemės ir atsigulam užsiklojam žiūriu į kažkokią mūrinę neaukštą sienelę ja mergina bando susišilti savo šaltas kojas į manąsias bet mano kojos irgi šaltos gulėdamas galvoju kad būtų negražu su ja dabar permiegoti nors jos akys labai gražios bet su ja nuobodu.

Dar kartą apie šeimą

2016/03/29

Sėdint su šeima už stalo, fone skambant pageidavimų koncertui per televiziją, močiutei nenustojant kalbėti apie Livetą Kazlauskienę ir kad dainininkas Aleksas Lemanas išsiskyrė su žmona, eilinį kartą pajutau tą nepasitenkinimą – šleikštulys savo artimųjų aplinkai, ir kartu šleikštulys sau pačiam, kad, va, sėdi sau pavalgęs ir šitaip negražiai galvoji.

Aš suprantu, kad nėra idealių šeimų, bet dar geriau suprantu tai, jog šis supratimas nieko neišsprendžia. Man sunkiausia suprasti kaip ir kodėl pradėjau gėdytis savo šeimos. Paauglystėj visi kažkiek gėdijamės savo tėvų, bet tai, ką aš kažkada pradėjau jausti šeimai paauglystėje, negali būti nusakyta žodžiu „gėdytis“. Man atrodydavo, kad aš tarsi ir laimingas šeimoje, bet kai tik reikėdavo su šeima praleisti daugiau laiko, man pradėdavo važiuoti stogas. Visi gimtadieniai, šventės  ir pan. veikla, kuri įsprausdavo mane už stalo, būdavo tikra kančia. Sėdėdamas aš stebėdavausi, kodėl žmonės taip neįdomiai kalba, atrodydavo, jog niekas niekam neturi ką pasakyti, todėl kalba bet ką, ir visi tie pokalbiai tokie banalūs, tokie vemti verčiantys.

Galbūt mano idealizavimas visada kaišiojo man pagalį į ratus ir aš taip ir nesugebėjau įvertinti savo tėvų ar kitų šeimos narių tokių, kokie jie buvo. Vietoje to aš nuolat kankinausi, jog jie nėra tokie, kokie, kaip man atrodydavo, turėtų būti tėvai; gal net ne tiek tėvai, kiek suaugę, protingi žmonės. Vienintelis žmogus iš artimųjų rato, kuriam jaučiau simpatiją netgi sėdint amžių amžius už stalo buvo diedukas.

Diedukas buvo tiesiog kitoks, ir nors turėjo tik tekintojo (suvirintojo analogas?) specialybę, jis atrodydavo didžiausias inteligentas mūsų artimųjų aplinkoje. Kartais stebėdamas jį aš pagalvodavau, kad jam turbūt irgi ne viskas patinka – nei šitos kalbos, nei šitie žmonės, – bet jis kažkaip mokėjo neišsiduoti, išlikti taktiškas. Man gi, paaugliui, viskas būdavo atvirkščiai – neapsikentęs visos tos banalybės, pradėdavau garsiai kalbėti, laidyti tik pačiam suprantamus juokelius, ginčytis su kitais. Kodėl man neleisdavo tiesiog eiti sau į kambarį – nežinau, greičiausiai mamos noras suburti šeimą ir išlaikyti ją kartu bent kelias dienas per metus prie vieno stalo neleido jai pasiduoti.

Ji irgi nuolat kovojo – kovojo, kad mūsų šeima būtų normali. Bet mes negalėjom visi būti normali šeima, ir ne todėl, kad šiaip nėra tokio dalyko kaip „normali šeima“, o todėl, jog absoliučiai niekas iš viso artimųjų rato nebuvo gyvenęs normalioje šeimoje – visų tėvai buvo išsiskyrę, kažkas nuolat būdavo prasigėręs, ir pan., ir t.t. Dabar galiu suprasti, kad mamos siekis sulipdyti normalią šeimą ir mano troškimas, kad kažkokiu būdu šeimyniškiai taptų idealesni, yra vienodai bergždi troškimai, kuriems nelemta išsipildyti.

*

Šių Velykų metu sėdėdamas už stalo ir galvodamas kuo gi čia užimti savo mintis, kad lengviau viską pakelčiau, pats sau netikėtai suvokiau kuo yra pagrįsta mano baimė sukurti šeimą. Viskas labai paprasta: mano dar paauglystėje psichologui įvardyta baimė nesukurti normalios (vėl tas normalumas!) šeimos visą laiką buvo paremta kažkokia asociatyvia baime dėl nuobodulio. Juk man tikrai atrodė, kad buvimas šeimoje atbukina žmones ir jie rūpinasi tik buitiniais dalykais, ar ne? Taip, taip ir buvo, ir tik šių Velykų metu tai supratau.

Augant baisiausia buvo suvokti, kad mano tėvai iš tiesų beveik nieko neveikia, tik eina į darbą ir kažką daro namuose. Man tai buvo siaubinga – jie stagnavo. Aš suprantu, kad ne visiems reikia domėtis molekuline biologija ar kartais ieškoti sau ligų vartant medicinos enciklopedijos tomus, bet na kažką veikti visgi reikia. Taip kalbėdamas nesakau, jog dar ir dabar taip galvoju. Suvokiu, kad buitiniai dalykai atima daug laiko ir energijos, ir kartais po to nebekyla noras kažkaip save tobulinti, tačiau tai negali tęstis amžinai. Tas kontrastas tarp stagnuojančių tėvų ir augančio manęs buvo juolab ryškus dėl paaugliui būdingo smalsumo ir noro daug ką sužinoti, kai tuo tarpu tėvai tiesiog varto laikraščius arba mirtinai susipyksta dėl beveik egzistencinio klausimo – ar galima ridikėlius valgyti su lapais, ar ne?

Taip sau įdomiai galvodamas priėjau išvadą, jog: 1.) šeima nėra lygu nuobodus gyvenimas, nes viskas priklauso nuo žmonių; 2.) aš neturiu bijoti sukurti šeimos; 3.) man nereikia norėti normalios šeimos. Paskutinį dalyką paaiškinsiu plačiau.

Turbūt tas siekis būti normaliu, kad ir ką tai reikštų, atėjo iš motinos. Jai visada atrodė, kad blogiausia, kas gali nutikti – būti palaikytu nenormaliu, kai atrodai kažkaip ne taip ar elgiesi ne taip, ar net mąstai ne taip, kad blogiausia – ką žmonės pagalvos? Esu begalę kartų privertęs ją pakraupti iš baimės vien dėl savo dėstomų minčių – su siaubu žvelgdama į mane ji kartais sakydavo, jog šitaip galvoti negalima, ir išvis kaip tau šovė tokia mintis? Nežinau, visokios mintys šauna į galvą, ir gerai, nes realizuodamas mintis praktiškai suvoki kas tau patinka, kas nepatinka, o galų gale – kas tu toks.

Nepaisant mano pastangų kovoti prieš normalumo skiepijimą, aš vis tiek buvau užkrėstas normalumo liga. Aš žinau, ką reiškia baimė ką žmonės apie mane pagalvos, žinau, ką reiškia jaudintis, kai nežinai ar tu tikrai tinkamai apsirengei tai vietai, į kurią esi pakviestas. Aišku, yra ir baisesnių dalykų – eiti į pasimatymą ir galvoti tokius baisius dalykus kaip „bet aš neturiu automobilio“, „bet aš neturiu perspektyvaus darbo“, „bet ji daug protingesnė“, bet bet bet.

Bet aš žinau, kad viskas, kas nutiko man geriausia gyvenime ir kas tebevyksta iki šiol, yra dėl to, jog kai tam tikru metu aš elgiuosi nenormaliai kitų akimis, t.y. kai elgiuosi labai sau natūraliai, visada atsiranda žmonių, kuriems mano elgesys atrodo priimtinas, ir mes su jais turime kažką bendra, ir mes tampame draugais. Todėl neverta savęs apgaudinėti, kad esu normalus, ar stengtis būti normaliu, kuomet tai verčia vemti, nes apsimestinis normalumas anksčiau ar vėliau iššauks daug rimtesnių problemų tau pačiam. (Normalumo nereikia painioti su atsakingumu, atsakomybe.) Ir nereikia galvoti, kad man reikia normalios merginos, ir išvis – reikia pirmiau pačiam su savim sutarti, kad galėtum su kitu žmogumi būti pora, nes nors kitas žmogus kartais gali užglaistyti tavo nesantaiką su savimi, tu vis tiek ar anksčiau ar vėliau turėsi atsakyti į klausimą – o kas aš toks?

Kai gali įvardyti problemą, viskas tampa paprasčiau, ir stebėdamas televizoriaus ekrane dainininką Edmundą Kučinską lengviau atsikvėpiu – aš myliu savo šeimą, nes ji yra neišsemiamas lobis tobulėjimui.


%d bloggers like this: