Fotografija

Tą pakuotę su spausdintuvu atspausdintomis fotografijomis radau savo seno rašomo stalo stalčiuje, nors ieškojau visai ne to – mano tikslas buvo rašiklis.

Šita pakuotė su fotografijomis padėta šalia kitų vokų su laiškais. Kas tuose laiškuose, su metais pamenu vis silpniau. Kaskart, kai juos pavartau, nustembu, kad kažkada trumpai susirašinėjau su merginomis iš Kauno, Šiaulių. Labiausiai pamenu tik merginą iš Marijampolės, jos vardas Agnė. Pamenu tik todėl, kad susirašinėjom ilgiausiai. Vėliau, kai bendravimas nutrūko, buvom kartą susitikę. Agnei patiko mano klasiokas, su kuriuo ji irgi susirašinėjo, o man patiko Agnė – elementarus mokyklos laikų meilės trikampis. Mūsų interesai su tuo pačiu klasioku greitai susikirto ir dėl kitos merginos, tik tąkart viskas gražiai nesibaigė – kuriam laikui tapom priešais.

Kai atidariau pakuotę ir paskleidžiau fotografijas, į galvą kalė seniai užmirštų dalykų lavina. Visos fotografijos susijusios su manimi ir viena mergina, ant jų visų užrašyti įvairūs jos eilėraščiai ar kitokie tekstai. Kada ji man visa tai dovanojo? Bandau prisiminti, bet mano atmintis mane išduoda. Sakyčiau, kad tai įvyko per paskutines Kalėdas, kai dar abu gyvenom Alytuje, tačiau viena fotografija su ant jos išlikusia data tai paneigia – reiškia, tai įvyko kažkada vėliau. Kada? Galbūt per mano gimtadienį? O ką aš jai dovanodavau gimtadienių progomis?

Nieko neprisimenu.

Iš visų fotografijų man įdomiausia ta, kurioje esu užfiksuotas savo kambaryje prie rašomo stalo. Paties stalo nesimato, bet matosi, kas padėta ant jos – knygos, akriliniai dažai, 3 lipnios juostos rulonai, žirklės, peiliukas, skaitmeninis fotoaparatas, plunksnakotis, keli rašikliai, stiklinė su vandeniu, klouno ir juodaodės moters figūrėlės. Klouno figūrėlę padovanojo draugai per 18-ą gimtadienį, moters figūrėlės atsiradimo istorijos visai nepamenu. Skaitmeninį fotoaparatą irgi padovanojo toks žmogus, bet tas aparatas buvo itin prastas, o ir jo atminties kortelė buvo tokia maža, kad joje tilpo tik 32 fotografijos.

Iš knygų aiškiai matau anglų kalbos ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, taip pat įžiūriu Bukowskio Paštą ir Skaitalą, Ken Kesey Skrydį virš gegutės lizdo ir Bruno K. Öijer Kol nuodai veikia. Pastarąją knygą parvežė draugas iš Vilniaus, nes Alytuje jos niekur nebuvo galima rasti įsigyti. Pamenu kaip džiaugiausia ją gavęs, kaip skaičiau ją atsigulęs į lovą iki išnaktų; tai įvyko 11 klasėje gruodžio mėnesį. O štai kiti fotografijoje matomi romanai pirkti jau baigus 12 klasę, praėjus egzaminams – pamenu ne tik vietas, kuriose pirkau tas knygas, bet ir orą bei kur su tomis knygomis vėliau eidavau, kur ir kaip jas skaitydavau.

Fotografijoje taip pat matosi mano kambario siena – ant jos kabo kažkoks Alytaus teatro spektaklio plakatas, tai gali būti Heroinas, tiksliai nepamenu dabar. Šalia to plakato – didelis baltas lapas su užrašytomis dainų tekstų ištraukomis iš dainų, visokiomis grupių ar atlikėjų iškarpomis ir t.t. Tų laikų kambarys amžiams pradingo 2008 metų gruodį, kuomet vieną savaitgalį grįžęs namo radau jį visą suremontuotą: staigmena! pasakė mama.

Pats šioje fotografijoje esu užfiksuotas iš šono. Dėviu baltus marškinėlius, žvilgsnis nukreiptas kažkur į užuolaidas. Esu nesiskutęs, o plaukai ilgi, bet dar ne tokie, kokie ilgi bus vėliau; viršugalvyje jie riebaluoti.

Man keista matyti save iš tų laikų. Koks aš tada buvau? Kokia buvo mūsų draugystė? Pamenu nemažai smulkmenų, tačiau jos nesuformuoja bendro vaizdo, t.y. kiekvienas daiktas šioje fotografijoje turi savo istoriją, bet visos tos istorijos dabar jau nebesusiveda į kažkokią didesnę istoriją. Kartais atrodo, kad tas laikotarpis mano atmintyje kažkoks sugadintas, sulaistytas, išdarkytas, ir man nelemta jo nei prisiminti, nei įvertinti aiškiai, nehiperbolizuojant. Keista, kad šitos fotografijos su merginos tekstais yra vienintelis gausiai išlikęs prisiminimas iš tų laikų, ir kad aš galiu matyti save tik per tos merginos anuometinę prizmę. Ką aš per ją matau?

Kad buvau mylimas ir pats mylėjau.

Keista, kad dalykai, kurie atrodė anksčiau tokie svarbūs, ima ir užsimiršta, pasiklysta tarp kitų prisiminimų, susimaišo. Aš galiu prisiminti dalykus, kuriuos dariau su ta mergina, bet kai dabar išvystu ją fotografijoje, nustembu – aš nepamenu, kad jos akys būtų buvę tikrai tokios. Tuo pačiu tai yra visiškai logiška – viskam yra limitas, todėl nauji dalykai išstumia senus. Aš žinau, kad net tai, kas įvyko šiais metais, su laiku išsitrins, išbluks ir liks tik kažkoks blankus prisiminimas. Vienintelė galima amžinybė su kitu žmogumi yra ta akimirka, kuria jūs kartu dalijatės būtent dabar. Būtent tai akimirkai vykstant tu žinai viską, ką tau reikia žinoti ir tu jauti viską nesumeluotai. Bet koks vėlesnis bandymas prisiminti akimirką bus netikslus.

***

Man labai patinka akimirkos, kai mes paprasčiausiai juokiamės kartu.

Akli Pasimatymai

Jaučiu, kad po ilgo laiko vėl noriu eiti su kuo nors į beveik aklą pasimatymą. Taip kartą ėjau susitikti su L., mes buvom susirašinėję vos tris dienas, bet buvo pavasaris – na, Jūs suprantat pavasarius ;)

Sutarėm susitikti prie VDA. Kai ėjau pro Bernardinų bažnyčią, širdis pradėjo stipriau plakti. Netikėtai sutikau tokią merginą, su kuria rudenį kartu lankėm šiuolaikinių skandinavų prozos tendencijų dalyką. Pasisveikinau ją ir puoliau klausinėti kaip sekasi, ką veikia ir pan., nors man visai tai nerūpėjo. Labai bijojau, kad netoli tiltelio manęs laukianti L. gali būti kita mano mergina, ir kad santykiai su ja pakeis mano tam tikra prasme nusistovėjusį gyvenimą.

L. netapo mano mergina. Per trumpą laiką tapom gerais draugais. Jausdavau, jog kartais mes flirtuojam, tačiau rūpestis vienas kitu kaip draugu paėmė viršų. Dabar mes draugai, žinoma, jeigu tik Jums atrodo, kad vyras ir moteris gali būti draugai; jeigu man pačiam vis dar taip atrodo.

– – –

Būta ir kitų tokių neva aklų pasimatymų, tačiau iš jų tik vienas įstrigo kaip nevykęs.

Buvo tokia mergina, filologė (žinau, filologės yra mano klaida, ir visgi – esu bejėgis prieš savo silpnybę). Man ne tiek buvo įdomus jos blogas, kiek jos avataras. Štai čia Jūs visi galite suabejoti mano sveiku protu, tačiau taip, prisipažįstu – norėjau susipažinti su ta mergina, nes ji avatarui naudojo savo nuotrauką, kurioje atrodė nuostabiai. Jūs visi suprantat, kad jos išvaizda realybėj ir jos avataro man sukeltas įspūdis yra pasmerkti prasilenkti. Bet esmė ne tame.

Sutarėm susitikti Katedros aikštėje, laukiau jos prie papuoštos eglutės. Kadangi mano žieminiai batai tuo metu buvo man labai negražūs, tai aš apsiaviau tokiais žiemai visai netinkančiais, bet kuriuos mūvėdamas jaučiausi, sakykim, šaunesnis. Bėda ta, kad su tokiais batais einant nuo bendrabučio iki universiteto, nejunti šalčio, tačiau prireikus praleisti lauke daugiau laiko, imi visas šalti.

Ji vėlavo 15 minučių. Pirmą kartą mane erzino laukti pasirodančios merginos. Kai pamačiau ją iš toliau artėjančią, suvokiau, kad mano problemos nesibaigia – ji buvo aukštesnė už mane. Čia jau jokie batai nepadės, net ir Conversai.. Mes nuėjom „Pas Erlicką“, atsisėdom ir gėrėm arbatą, tačiau ten buvo kažkodėl klaikiai šalta. Mergina labai daug manęs visko klausinėjo, pati mažai ką kalbėjo apie save. Jaučiausi tarsi eksperimentuojamas. Vėliau nuėjom dar kakavos išgert kažkur prie Pilies gatvės.

Grįžęs namo parašiau buvusiai grupiokei, kuri gyveno tame pačiame bendrabutyje – žinojau, kad ji turi litrą degtinės ir neturi su kuo išgerti. Ji atėjo, nešina degtinės buteliu, mes pasirūpinom kola, ir tada gėrėm. Baigėm gerti duše (nieko nedoro ar neapgalvoto neveikėm, tiesiog gerdami ten niekam netrukdėm), iš kurio ji mane parvedė į kambarį. Kitą dieną ilgai ir sunkiai gaivaliojausi.

O įdomiausias dalykas, tai kad pasimatymas su ta blogere išėjo labai į gera tada, kai pirmą kartą sutikau IL. Pasirodo, jos abi buvo kambariokės, ir aš prisėdau arčiau prie IL, kad apie visa tai pakalbėčiau, o kai prisėdau, tai taip ir tapo IL ilgametė mano simpatija ;) Manau, tai savotiška bausmė už mano tuštybę.

– – –

Žinoma, buvo dar ir pažintis su A. ;) Pasirodo, buvom susitikę jau anksčiau, tačiau kaip blogeriai susipažinom tik 2009 pavasarį. Ji norėjo su manimi išgerti alaus, o aš ruošiausi eiti į koncertą. Taigi mes sutarėm susitikti koncerte. Prisipažinsiu, kad elgiausi kaip ožys, nes apsimečiau, jog jos nematau, nes man buvo žiauriai gerai su draugais. Galiausiai ji visgi priėjo, ir mes pradėjom kalbėtis. Bėda tik ta, jog iš manęs buvo prastas pašnekovas, nes mes su draugais buvom daug rūkę <…>, ir aš labai daug žiovavau.

Nepaisant to, kad elgiausi kaip šiknius, džiaugiuosi, kad su A. tapau draugelis. Eidavom po to į koncertus, šiaip išgert, susitikt su kita blogere R. Galiausiai A. net susipažino su mano buvusia mergina ;) A. yra labai šauni mergina. Kai tik man reikėdavo nusimesti naštą, norėdavau susitikti išgerti su A. Ji mokėjo juoktis, kai aš pasakodavau kaip nieko gero neišeina su kunigo mergina, ir po tokių gydančių išgėrimų man pasidarydavo lengviau gyventi; norėdavau susitikti išgerti su ja ir tada, kai nieko blogo nebūdavo, priešingai – kai ateidavo smagus šiltas pavasaris ir nuotaika būdavo pakili. Tiesa, A. kartais irgi išsiliedavo šalia manęs – isterikuodavo ir piktindavosi kuo nors – tada jau aš juokdavausi, o ji burbėdavo, bet galiausiai irgi pralinksmėdavo. Ir dar ji nuostabiai gamina valgyti.

Kartais galvoju, kad su A. mes praleidom daug laiko slapta flirtuodami, tačiau geriausiai mums abiems sekėsi visai kas kita – išklausyti ir nuraminti vienas kitą.

Klaidinanti Ramybė

Penktadienį, kai paverkęs šnirpščiojau nosimi, kolegė manęs paklausė, ar aš peršalau. Papurčiau galvą, ir toliau sėdėjau laikydamas popieriaus lapą; taip tuos popierius dėliojau iš vienos vietos į kitą, kad nusiraminčiau. Darbo pabaigoje man jau sekėsi normaliai susitvardyti, todėl pasakiau, jog išsiskyriau su drauge (todėl ir šnirpščiojau nosimi) ir atsiprašiau dėl savo emocijų.

Pirmadienį vos kolegė įžengė į kabinetą, iškart pajutau, kad jai kažkas negerai – veidas visada viską išduoda. Mes pasisveikinom, o daugiau nieko nekalbėjom iki 11h. Lygiai 11h ji atsistojo ir pasakė labai rimtu tonu, kad eina parūkyt, o kadangi ji nerūko, tai supratau, jog greičiausiai bus su vaikinu išsiskyrus. Besivilkdama striukę ji vėlgi sau neįprastu tonu pasakė keistas savaitgalis, visi aplinkui skiriasi: mano draugė išsiskyrė su vaikinu po ilgos draugystės, o mane vaikinas irgi metė šeštadienį.

Tada aš nuleidau galvą, o ji išėjo parūkyt. Grįžusi pradėjo pasakotis, aš neprieštaravau. Galų gale, aš jau esu įpratęs klausytis žmonių nelaimingų santykių istorijų (laimingų niekas nepasakoja), tai dar viena jau tikrai nepakenks. Jai kalbant kartais aš šį tą pasakydavau, bet kadangi vienu metu buvau pagarsėjęs kaip neblogas demotyvatorius, tai jau kurį laiką atsargiai renku žodžius, kai kalbu su žmonėmis apie santykius – maža kas.

Po to mes nustojom kalbėtis, ir kurį laiką aš mąsčiau apie gyvenimo absurdiškumą (pamąstymai teikė šiokios tokios vilties, nes absurdiškumas dar niekada man neatnešė tiek daug žalos, kiek griežta logika). Keista savaitė laukia, galvojau dirbdamas: penktadienį savo iniciatyva išsiskyriau su drauge, o štai mano kolegę paliko jos vaikinas, tai taip išeina, kad tam tikra (keista) prasme aš dirbsiu kasdien kolegėje matydamas įskaudintą savo buvusią merginą, o mano kolegė kasdien manyje regės ją palikusį vaikiną; dirbsim net keturiese, taip išeina.

– – –

Penktadienį po darbo nuvažiavau namo ir miegojau. Po to susiruošiau į koncertą Supuvusioje skylėje, bet prieš tai užsukau pas Aistę į svečius. Kai man reikia išsikalbėt, visada yra dvi merginos, su kuriomis noriu išsikalbėti, bet dažniausiai tai visada būna Aistė. Kalbant ir geriant alų su ja aš bent trumpam nusimetu naštą. Pakalbėję nuėjom į koncertą, bet ten visą laiką aš niekaip negalėjau susikoncentruoti į muziką, ir net kai grojo Tesa, mano ausys nepriėmė garsų kaip muzikos; buvo kažkoks triukšmas, ir tiek. Grįžau namo 01h  ir nuėjau miegot.

Šeštadienį skaičiau, žaidžiau kompu, žiūrėjau filmą, buvau susitikęs su Migle pasivaikščiot ir dar kartą pasikalbėt, o vakare dar ilgiau skaičiau, kol taip ir užmigau su knyga rankose.

Kadangi šeštadienį daug laiko praleidau vienas, tai prabudęs sekmadienį ruošiausi į iškylą į Akropolį. Norėjosi papulti kažkur tarp žmonių, nes buvimas namuose ir kaltės jausmas varė iš proto. Išsiskyrus (nesvarbu, kurioje barikadų pusėje esi) taip jau būna, jog aš atbunku, taigi važiuodamas autobusu labai ilgai žiūrėjau į priešais mane sėdėjusio vyro striukės priekinę kišenę arba į jo batus. Net nejutau, jog žiūriu per ilgai, galiu žmogų priversti nejaukiai pasijusti. Viskas aplink, atrodė, neturi jokio svorio, ir viskas tėra dekoracijos. Išlipęs iš autobuso neskubėjau eiti (aš visada skubu eiti, o kai neskubu, tai reiškia, kad kažkas su manimi yra negerai), ėjau su visais žmonėmis link didžiosios Vilniaus bažnyčios.

Patekęs į Akropolį pradėjau eiti per drabužių ir batų parduotuves. Neskubėjau, ilgai apžiūrinėjau megztukus ir visokius batus. Nepasimatavau nė vienų batų, tik du megztukus įdomumo dėlei, bet nieko nepirkau – aš čia ne pirkti atvažiavau, tiesiog šiaip pabūti. Aš, kaip ir visi, turiu teisę apsimetinėti. Galiausiai, apėjęs viską, ką galėjau, nuėjau į Maximą, nusipirkau batono (sau), batono (kambariokui, nes, mačiau, kad neturi), forminės duonos, pieno, kolos, padažo makaronams, raudoną papriką, morkų, kryžiažodžių žurnalą ir užsienietišką žurnalą apie futbolą, kurio kaina sudarė didesnę dalį bendros pirkinių sumos (vėliau tai privertė mane nustebti). Išėjus iš Akropolio, reikėjo ilgai laukti tinkamo autobuso, todėl sėdau į nelabai tinkantį autobusą. Vėliau supratau, jog tai nebuvo bloga idėja, nes išlipau ir ėjau dar dvi stoteles, o eiti man visai patiko, nes buvo pradėję jau sniguriuoti, pūga vėluodama artėjo link Vilniaus. Eidamas namo galvoje staiga pradėjau dėlioti istoriją apie vyrą, kuris neišeina iš savo buto (dėl tam tikrų jam pačiam suprantamų aplinkybių), taigi grįžęs namo paplėtojau istoriją; greitu metu sėsiu rašyti apie tą vyrą.

Po to nežinojau, ką daryti (nes troškinio daryti dar negalėjau, kadangi mėsa buvo neatšilus dar), bet čia, mano nuostabai, grįžo kambariokas. Sakė grįžo kuo anksčiau, kad man vienam depresuot neleistų. Jis pasakė tai juokaudamas, bet aš supratau, jog jis iš tiesų grįžo anksčiau dėl manęs. Tada mes kalbėjomės apie menkniekius, jis manęs nieko per daug neklausinėjo, o aš nieko per daug ir nepasakojau. (Keista, bet tik ketvirto kurso pabaigoje mano grupiokių kompanija mane išmokė kartais nekalbėti, nes tai yra visai gera išeitis.) Vakare nuvažiavom išgerti po vieną alaus į barą, po to paėmėm nuo stoties jo tetą ir parvežėm ją iki jos namų, o tada apsipirkom ir grįžę žiūrėjom futbolo rungtynes. Ruošdamasis miegot pajutau, jog esu peršalęs, todėl išgėriau paracetamolio, bet ryte prabudęs vis tiek jaučiausi blogai, todėl dar kartą išgėriau paracetamolio. Deja, vaistai nepadėjo, nes dar ir dabar sloguoju, jaučiuosi nekaip, bet sirgti iš tiesų nenoriu, nes laukia įtempta savaitė – reiks kovoti sąžiningumu prieš kaltės jausmą (nes trumpa ramybė praeis ir ateis vidinių audrų sezonas), ir, žinoma, archyvuoti bylas.

Visą gyvenimą archyvuoti.

Judėjimas Pirmyn

Pažintis su mergaite-eilėraščiu kelia vis daugiau pamąstymų. Daug galvoju apie savo poziciją merginų atžvilgiu, ypač pažinčių metu. Pabandysiu viską paaiškint.

Merginų išvaizda. Anksčiau visada būdavo taip: patenki kažkur, kur susipažįsti su nepažįstamomis merginomis, tada nusižiūri vieną kurią nors, kuri traukia dėl išvaizdos, ir tada pamažu sėlini prie jos. Jeigu viskas susiklostydavo palankiai ir pradėdavau kalbėtis su mergina, bendraudamas visada stebėdavau jos išorę, tarsi norėdamas įsitikinti, ar ji tikrai man graži. Viskas sukdavosi apie jos grožį; mano pagrindinis uždavinys būdavo sudominti merginą savo kalbomis arba ją pralinksminti (mano tragikomiška asmenybė dažniausiai lemdavo tai, jog kalbėdamas apie dalykus, kurie dedasi mano pasaulyje, merginas daug dažniau pralinksmindavau, o ne sudomindavau). Tokiu būdu susipažinus su mergina, kuri man atrodydavo graži, aš jai visada priklijuodavai etiketes “faina“ ir “įdomi“.

Klausymasis. Tiesa ta, jog ne visos gražios merginos, kurios man patikdavo, būdavo įdomios (apie žodį “faina“ net nekalbu, nes jis išvis neturi svorio). Pagrindinė klaida, kurią darydavau, buvo susijusi su tuo, jog aš nebūdavau linkęs klausytis merginų. Aš sudarydavau įvaizdį, kad jų klausausi, bet dažniausiai labai daug dalykų, kuriuos jos pasakodavo, praeidavo pro ausis; dalis merginų žodžių likdavo kažkur, bet blogiausia tai, jog aš jų neįvertindavau laiku – susimąstydavau apie kai kuriuos dalykus žymiai per vėlai. Pvz. buvo tokia mergina, ji buvo labai mano skonio, ir tai neleido man įsiklausyti į jos žodžius, kuriuos ji pasakė dar prieš mums pradedant draugauti: tai kad aš nuobodi. Ir ji tikrai tokia buvo, kaip pasirodė vėliau, ir aš po to ilgai kaltinau save, jog nesugebu sugalvoti ką mums veikti kartu, kad nejausčiau tos nuobodybės.

Pokytis. Pirmas planuotas susitikimas su mergaite-eilėraščiu man buvo neįtikėtinai keistas: grįžęs namo negalėjau tiksliai prisiminti, kaip ji atrodė, bet užtat galvoje sukosi be galo daug dalykų, apie kuriuos ji kalbėjo. Su ja bendrauti buvo be galo įdomu, ji kaip reikiant privertė mane galvoti apie daug dalykų. Tai buvo vienas įdomiausių pasimatymų per šiuos metus + malonus be jokių pastangų. Pagrindinis skirtumas tarp mergaitės-eilėraščio ir kitų merginų, su kuriomis bendravau/flirtavau prieš tai, yra tas, jog ši mergaitė iškart sužavėjo savo asmenybe – tai privertė mane atsikratyti įpročio vertinti jos išvaizdą atskiromis dalimis (veidas, plaukai, rankos, o po to – visa kita); kitoms visada spėdavau primesti įvertinimus “graži“, “simpatiška“, “įdomi“, tą kvailą “faina“ arba statusą “tik draugė“ (šis statusas nėra blogas, greičiau atvirkščiai – labai pagirtinas pasiekimas). Mane žavi tai, jog ji turi daug veiklų, domisi įvairiais dalykais, ir, atrodo, yra natūraliai pozityvi, o aš jau metus ar ilgiau sau kalu į galvą, jog būtent tokios merginos man ir reikia, nes: 1.) kai domina tik išoriniu grožiu, tai tada anksčiau ar vėliau nieko gero iš to neišeina; 2.) kai neturi savo veiklų, tada atitraukia mane nuo mano užsiėmimų ir po kiek laiko aš tampu nelaimingas.

Ruduo kol kas įdomus.

Surasti Karūną

Buvau susitikęs su leidybininke: pasėdėjom, išgėrėm alaus, maloniai pakalbėjom, atsisveikinom.

– – –

Šią savaitę iš dviejų merginų išgirdau įdomų pasakymą, kai bendravau su jomis draugysčių/santykių temomis. Abi užsiminė, kad jos yra tiesiog nesutvertos rimtiems dalykams; arba joms taip tiesiog atrodo, nes iki šiol nėra ilgai ir rimtai draugavę?; arba matydamos stereotipinių santykių pavyzdžius masinėje kultūroje jos suvokia, kad jos taip negalėtų, arba joms tai nepriimtina? Man tai nuskambėjo labai įdomiai, nes pastaruoju metu man ir pačiam pradeda atrodyti, jog esu netinkamas rimtiems santykiams. Be to viena iš merginų paminėjo kitą problemą – kai pradėjus su kuo nors draugauti, reikia dalintis savimi su kitu žmogumi, t.y. tavęs tau pačiam lieka kur kas mažiau nei anksčiau. Anksčiau aš visai nebijojau to atsidavimo kitam žmogui, bet kai kartą pasijutau kenčiantis dėl to, tai vėliau, būdamas su kitomis merginomis, ėmiau teikti didelę svarbą savo laisvei: stengiausi surasti idealų santykį tarp buvimo su kitu žmogumi ir buvimo su savimi pačiu.

Ar gali būti, jog vis daugiau žmonių (tiek moterų, tiek vyrų) jaučiasi esantys netinkami meilei/draugystei, nes tai, kokia meilė/draugystė mums yra rodoma, visai neatitinka realybės?

– – –

..todėl aš pradedu galvoti, kad protingiausia, ką galiu daryti šiuo metu, tai atsiduoti įvykių eigai, veikti tai, ką noriu veikti, nustoti dairytis ir tikėtis, paprasčiausiai gyventi, nes būtent paprasto gyvenimo patogumas man užaugina sparnus, aš tampu didelis, ir tik tada sugebu įsileisti stebuklus į savo gyvenimą. Kol nesijaučiu užtikrintas dėl to, kad užsiimu svarbiais dalykais, tol esu lievas; jeigu pagalvoju „ai, esu kažkoks ne toks“, tai reiškia, kad esu tikrai kažkoks ne toks ir vargu ar galiu gerai jaustis. Veikla, kad ir kokia nereikšminga ji gali pasirodyti kitiems, suteikia pasitikėjimą savimi, jeigu tik ji teikia man džiaugsmą. Ir jeigu aš kam nors pasakysiu „gyvenu nelabai, nieko nedarau“, tai tas žmogus turėtų man skelti antausį ar spirt į šikną, nes kai pats nieko nedarai ir bandai guostis, tai yra super lieva ir negarbinga.

– – –

Vakar skambino skvoterė, maloniai pakalbėjom. Ji klausė gal galiu pasiūlyti jai ką nors veikti, ir aš pasiūliau jai sekti žmones ;) Maždaug dvi-tris savaites mano galvoje mezgasi idėja rašyti trumpą ar kiek ilgesnį tekstą apie žmogų, kuris sekė kitą žmogų (ar kitus žmones), ir kas iš to išėjo. Dar visko aiškiai neapgalvojau, bet numanau, kad tai bus šiek tiek absurdiškas tekstas. Tik nežinau, ar daryti absurdiškai juokingą, ar tokį labiau mistifikuotą. Labiausiai bijau to, kad nesugebėsiu perteikti absurdo linksmai, nes, na, aš nemoku linksmai rašyti.

– – –

Šįryt prabudęs pagalvojau, kad ką jau ką, bet savo grupiokių kompaniją tai labai myliu. Žinoma, kiekvieną grupiokę iš tos kompanijos myliu skirtingai, bet myliu visas. Sunku ir pagalvot, jog dabar su jomis daug rečiau matysiuosi, o kai kurios išvažiuos į užsienį nežinia kuriam laikui.