Posts Tagged ‘eilėraščiai’

Charles Bukowski „Sriuba, kosmosas ir ašaros“

2014/03/22

sriuba-kosmosas-ir-asarosCharles Bukowski

„Sriuba, kosmosas ir ašaros“

Puslapiai: 144

Išleido: „Kitos knygos“

Metai: 2013 m.

Tiražas: 1200 egz.

Viršelio dizainas: vario burnos

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė „Bukowski“ baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti – kokie mes žmonės esam, kad mėgstam skaityti istorijas apie kito žmogaus vėmalus ir šūdus? Mane visada stebino tai, kad tiek Bukowskio prozoje, tiek poezijoje (ak, bet juk šio rašytojo atveju tai viena ir tas pat) randu kažkokį nusiraminimą. Kad ir kaip reikalai šūdinai besiklostytų, vis tiek lieka viltis, nors ir neįvardyta (panašiai yra ir Jurgio Kunčino kūriniuose). Turbūt tai ir skatina po kažkiek laiko grįžti prie šio rašytojo.

Nežinau, ar Bukowskis būtų tokia kultinė ikona, jei nebūtų rašęs eilėraščių, nes būtent jo eilėraščiai, o ne prozos kūriniai yra fuck you akademinei literatūrai. Man netgi labiau patinka eilėraščiai ir apsakymai, o ne Bukowskio romanai. Kai jis rašo trumpiau, viskas kažkaip geriau išeina. Net jo kultinis romanas „Paštas“ man nėra kažkuo ypatingas. Apie „Moteris“ net nekalbu, ten išvis nuobodybių nuobodybė.

Apie pačius eilėraščius nelabai yra ką papasakoti. Rašo kaip geria, kaip rašo eilėraščius, kad kažkur eina ar važiuoja. Žinoma, ir apie moteris rašo. Temos pažįstamos, šimtą kartų gvildentos rašytojo romanuose ir apsakymuose. Buvo įdomu perskaityti tuos eilėraščius, kuriuos esu pats kažkada bandęs versti tiesiog iš neturėjimo ką veikti.

Sutikau genijų

sutikau genijų šiandien

traukiny,

buvo maždaug šešerių,

sėdėjo šalia manęs,

ir kai traukiniui

važiuojant pakrante

atsidūrėm prie pat vandenyno,

abu sužiurom pro langą,

o tada

jis pažvelgė į mane

ir pasakė:

„negražu.“

 

ir aš pirmą kartą

tai

supratau.

P.S. Šią knygą labai ilgai laikiau padėjęs ant skalbimo mašinos, kuri yra prie klozeto. Sėdėdamas ant klozeto ją ir perskaičiau, o į namus užsukę draugai, prisėdę ant klozeto ilgesniam laikui, sakė irgi paskaitę eilėraščių ;)

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Mieli Poetai ir Poetės,

2012/09/05

ir visi kiti tyliai ar garsiai rašantys,

yra tokia idėja: padaryti kortų kaladę, kurios kiekviena korta vienoje pusėje turėtų tradicinę reikšmę (dama, karalius, tūzas, dviakė, triakė ir t.t.), o kitoje – eilėraštį arba trumpą prozos kūrinį (ar ištrauką). Jeigu susidomėjot, atsiųskit savo kūrybos į endstand@gmail.com

Charles Bukowski Vertimai

2012/06/07

Klausimas ir atsakymas

jis sėdėjo nuogas ir girtas kambaryje
vasaros naktį
peilio ašmenimis krapštydamas nagus
šypsodamasis, galvodamas
apie visus laiškus, kuriuos gavo
kurie sakė, kad
tai, kaip jis gyveno ir apie ką rašė –
tai vertė juos eiti pirmyn
kai viskas atrodė beviltiška.

padėjęs peilį ant stalo
jis pasuko jį pirštu
ir šis sukosi mirkčiodamas
nuo apšvietimo.

kas, po velnių, išgelbės mane?
jis galvojo.

kai peilis sustojo sukęsis
paaiškėjo atsakymas:
tu pats turi
išgelbėti save.

vis dar šypsodamasis,
a.) jis prisidegė cigaretę
b.) įsipylė dar išgerti
c.) pasuko peilį dar kartą.

– – –

So now?

žodžiai atėjo ir išėjo,
sėdžiu liguistas.
telefonas skamba, katės miega.
Linda siurbia.
aš laukiu, kada gyvensiu,
laukiu, kada mirsiu.
norėčiau būti šiek tiek drąsesnis.
menka paguoda,
apie kurią nežino medis, augantis lauke:
kasdien stebiu kaip jis juda nuo vėjo
popiečio saulės šviesoje.
nėra ką pasakyti,
tai vien tik laukimas.
visi susiduria su juo vieni.
o, kažkada aš buvau jaunas,
o, kažkada aš buvau neįtikėtinai jaunas!

– – –

Priežastis ir pasekmė

geriausieji dažnai miršta
pakėlę ranką prieš save
vien tik tam, kad pabėgtų,
o tie, kurie lieka,
niekada taip ir nesupranta,
kodėl kažkas galėjo norėti
pabėgti
nuo jų.

Analynn

2012/05/09

ant tilto
ji stovi ir stebi dangų
paukščius ir purviną upę
ji sako
greit lis
bet niekas negirdi

po valandos
ji įkiša raktą į spyną
namai ją priima
prisėdusi virtuvėje
lenkia pirštus po vieną
užlenkus dešimtą
į langą pasipila lietaus lašai
ji buvo teisi

– – –

vakare ji atsisveikina
indus batų dėžę drabužius spintoje
ji sako
labanakt
ir jie užsimerkia
ramūs jos miege

ryte ji atsikelia
užžiebia visur šviesas
žadina savo daiktus
jie tingiai keliasi
jos pasaulis
pamažu įgauna kontūrus

Apie Rašymus

2011/08/23

Šiandien knaisiojausi po senus užrašus (lyg ieškodamas įkvėpimo, lyg nusiraminimo) ir radau eilėraštį, puikiai tinkantį dabartinei nuotaikai.

Ligonis Sveiksta

tu palikai šviesą lange,
kad aš surasčiau kelią
ir finišą,
bet aš pramigau tą naktį.

tą naktį aš buvau,
o gal tik man pasirodė taip,
laimingas,
nors ir
nesiekiau tavęs,
neieškojau,
net negeidžiau.

– – –

O po to radau kitą eilėraštį, irgi iš 2007-2008 metų, kuris taip pat yra apie susitaikymą, susivokimą, naują pradžią, lengvumo jausmą ir dar kažką lengvo ir nuostabaus.

* * *

pliki medžiai tarsi vaiduokliai
gąsdino peizažą su giedru dangumi.

aš buvau ramus,
ramus kaip niekad.
atrodė, kad
nesu žengęs pirmo žingsnio,
nesu ištaręs nė vieno žodžio,
nesu čia buvęs niekada,
ir nieko nieko nežinau.

– – –

Keisčiausia tai, jog skaitydamas eilėraščius iš 2007-2008 metų, prisiminiau, kaip juos rašiau, t.y. skaitau eilėraštį ir pamenu, kad jį rašiau: rūkydamas, ant palangės, gulėdamas lovoj, važiuodamas iš Alytaus į Vilnių, tualete, gulėdamas karštoje vonioje, išgėręs, prirūkytame kambaryje, pieštuku, želiniu rašikliu; kartais net pamenu, koks už lango buvo oras. Po to, jeigu gerai pamenu, mano rašymas arba patys eilėraščiai ėmė prarasti svorį, jausmą. Tai nutiko maždaug 2008 metų pavasarį. Rašiau juos iš įpročio, retai jausdamas stiprų troškimą rašyti, kuris būdavo anksčiau su manimi. Greit išmokau praleisti žodžius ir eilutes, aplankiusias mane: jeigu anksčiau tokie mane aplankę žodžiai buvo iškart užrašomi, kad neužsimirštų, tai dabar kartais visą dieną pravaikščiodavau su kokiu nors vaizdiniu galvoje, bet vis tiek jo neužrašydavau. Tuo pat metu pradėjau norėti rašyti einu-matau-galvoju stiliumi, ir tai nedavė man nieko gero.

Dabar atrodo logiška, kad jau nebemoku rašyti eilėraščių. Žinau, jog galėčiau juos parašyti, bet užtikrintai žinau, kad jeigu rašiklį ir popieriaus lapą galima apgauti, tai savęs – ne. To jausmo nebėra, būtent jausmo rašyti eilėraštį. Viskas persikėlė į jausmą, kad noriu kažkam kalbėti, sakyti žodžius, ir dabar labai daug emocijų nugula į laiškus arba tai, kas yra panašu į laiškus; tekstai dažnai turi tą kreipimosi į kažką jausmą. Būtų malonu ateityje vėl pagauti eilėraščių rašymo nuotaiką, tą šiek tiek išprotėjusią nuotaiką, bet per daug neliūdėsiu, jeigu ji taip ir negrįš pas mane. Galų gale, mano gyvenimas per daug ramus palyginus su 2007 metais, o eilėraščių iš piršto nemoku ir niekad nemokėjau laužti, kad ir kokią lakią vaizduotę turėčiau.

Einu miegot, rytoj anksčiau į darbą.


%d bloggers like this: