10 muzikos albumų apie žmonių santykius

Tam tikri albumai, klausyti anksčiau ir dar dabar kartais klausomi, stebina savo konceptualumu ar nuotaikomis, kurias jie man perteikia. Pagalvojau, kad būtų įdomu išrinkti 10 muzikinių albumų, kurie man yra stipriai įstrigę būtent dėl dainose pasakojamų meilės, ilgesio, vienatvės istorijų arba tiesiog šiaip – kuriuos vienija žmonių santykių tema.

1. Portishead – Portishead (1996)

I can’t hold this day
Anymore

Su trip-hop žanru susipažinau būdamas dešimtoje klasėje, ir Portishead tiek tuo metu, tiek ir dabar yra viena populiariausių šiam žanrui priskiriamų grupių. Visada, kai atrandi kažkokį naują skambesį, tau jis atrodo be galo įdomus ir įtraukiantis, prikaustantis dėmesį. Nors Portishead debiutinis albumas „Dummy“ yra tikra klasika (o jame esančios dainos „Roads“ klausydavau, kad nusiraminčiau prieš miegą po pirmosios nutrūkusios draugystės), man visada arčiau širdies (ausies) buvo antrasis grupės albumas „Portishead“. Man, kaip ne muzikos kritikui, jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau kažkodėl susiklostė būtent taip, kad antrąjį klausydavau dažniau nei pirmąjį. Koks yra šis albumas? Muzika lėta, niūri, o vokalistės balsas ir dainų tekstai kuria amžinai nelaimingo ir vienišo žmogaus portretą. Melancholijos čia per akis, užteks net didžiausią optimistą nusodinti.

 

2. Against Me! – Reinventing Axl Rose (2002)

Are we just drinking buddies
Playing with each other’s deepest vulnerability?

Against Me! pradėjau klausyti būdamas vienuoliktoje klasėje. Žavėjo jų smagios, greitos dainos apie visokius pankų reikalus, o dar geriau buvo, kad tose dainose atsirasdavo vietos ne tik anarchijai, bet ir žmonių tarpusavio santykiams (tik gal ne tiek porų santykiams, kiek bendruomenės). Tai viena įdomiausių pankroko grupių, kurių muzikos visų pirma net nepavadinčiau pankroku, nes ji skiriasi nuo įprasto pankroko, ir dainų tekstai visada yra puikiai suprantami – nereikia stengtis suprasti, ką grupė nori pasakyti, viskas čia aišku. Įdomiausia tai, jog ilgai spyriojusis, grupė visgi tapo mainstreamine, o dar po kažkiek metų vokalistas pasikeitė lytį ir tada kai kurie seni dainų tekstai tapo dar aiškesni nei atrodė anksčiau.

 

3. Marilyn Manson – Eat Me, Drink Me (2007)

Love is a fire
Burns down all that it sees

MM yra komercinis reikalas, niekada kitaip ir nebuvo, ir man net džiugu, kad MM nuo pradžių kryptingai kūrė visą tą demonišką, archangelišką ar whatever įvaizdžio kampaniją, nes, galų gale ji atsipirko ir jį išgarsino, galu gale – tai buvo tai, ko paaugliams reikėjo. Bet tas pats per tą patį negali visąlaik tęstis, todėl atėjo toks laikas, kai MM ėmė ir nukrypo į lyriškumus, ir šis albumas buvo mažiausiai šokiruojantis nei visi prieš jį buvę.

Juokas juokais, bet man šitas albumas pasirodė suprantamas po pirmos perklausos. Tam buvo palankios aplinkybės: buvau išsiskyręs ir įsimylėjęs vienu metu, nuo visko pavargęs, nebesuprantantis ko iš tiesų ir kam man viso to reikia; buvau išsiilgęs meilės ir pervargęs nuo jos vienu metu. Todėl nenuostabu, kad šitame albume esančios dainos man skambėjo kaip pagalbos šauksmas. Šauksmas žmogaus, kuris taip pat pavargo ir jau nieko nebesupranta.

 

4. Nick Cave & The Bad Seeds – No More Shall We Part (2001)

I married my wife on the day of the eclipse
Our friends awarded her courage with gifts

Tai vienas liūdniausių ir labiausiai gąsdinančių albumų, kuriuos man yra tekę girdėti. Nors jo pavadinimas byloja, kad viskas bus gerai, didžioji dalis dainų tave kaip tik ruošia priešingai baigčiai. Kas žino koks jis man dabar atrodytų, jei nebūčiau pradėjęs jo klausytis, kai mano paties santykiai su viena mergina priėjo kažkokią krizę. Dabar gi negaliu galvoti apie šį albumą be minėto konteksto. Nors čia yra ir lyrinių dainų (Love Letter, And No More Shall We Part, Sweetheart Come), bet man labiausiai įstrigo būtent ne šios, o tokios kaip Oh My Lord (nuolatos kylanti įtampa dainoje) ar Sorrowfull Wife (taip ir įsivaizduoju Cave‘iškas vestuves..).  Tiesa, albume dainos sudėtos taip, jog visgi jis baigiasi ne tiek džiugia, kiek ramia nuotaika, tai nors tiek gerai ;)

 

5. Fink – Distance And Time (2007)

You got a new man, and he sounds great
I got a new girl who treats me right
If Only

I’d be right on the train, first one out
Up to town to take you out
Again

Su Fink kūryba susipažinau visai atsitiktinai, kai gyvenau bendrabutyje ir vienas kambariokas paleido Fink dainą Blueberry Pancakes. Tokia popsova daina gerąja prasme, visą rudenį jos klausėm su tuo kambarioku rytais. Tik pavasarį pasidomėjau ką šis vyrukas kuria daugiau, ir albumas Distance and Time mane patraukė savo paprastumu. Dainuojamoji poezija apie paprastus dalykus – darbą, meilę, vienatvę, ilgesį moteriai, kurios jau nebėra. Nors vėliau Fink sukūrė ir išleido daugiau albumų, kurie tiek muzikine prasme įvairesni yra, o ir tekstų prasme kažkiek brandesni, man visgi būtent šis sukelia šilčiausias emocijas.

 

6. Curl Up And Die – One Above All, The End Of All That Is (2005)

Nothing is right but I can’t find the wrong.
I always change my mind.
And if there is a need then I need it now.
Cause the closer we get the further I feel.

Tuo metu, kai domėjausi hardcore muzika, šitą albumą kažkaip praleidau pro ausis ir neužsikabinau ant jo. Tačiau kai perklausiau jį 2009 ar 2010 metais, jis man paliko neišdildomą įspūdį. Šis albumas yra tikras juodas princas, pasakojantis žmogaus, pasiklydusio savyje ir mieste, istorijas. Dainos apie vienatvę, apie meilę be meilės, klaidžiojimą miesto gatvėmis iš neturėjimo ką veikti, ir pan. Dainų tekstuose galima rasti tikrų perliukų, nors išimti iš bendro dainos konteksto jie dažnai nelabai kaip atrodo. Aš nežinau, kaip jaučiasi žmogus ar kas darosi su jo gyvenimu, jei jis parašo tokius tekstus visam albumui, tačiau tikiuosi, kad jam baigėsi viskas gerai.

 

7. Best Coast – Crazy For You (2010)

I’m sorry I lost
Your favorite t-shirt
I’ll buy you a new one
A better one

O čia yra visiškai nuostabus albumas, tikras geros nuotaikos užtaisas! Linksmas indie su infantiliais tekstais apie santykius, kuris nė akimirkai neleis liūdėti.

 

8. Skunk Anansie – Post Orgasmic Chill (1999)

Friends die hard
But lovers conceive
The vibe that they hold will please
Smothered by
Sexual needs
They fade as the days go by

Skunk Anansie yra viena iš tų grupių, kurios klausaisi, bet beveik niekad negirdi, kad kas nors iš tavo aplinkos jos klausytų ar ją mėgtų. Kad ir kaip bebūtų, man jie yra gera grupė, ir nors aš daugiausiai esu klausęs jų pirmų dviejų albumų, būtent trečiasis, Post Orgasmic Chill, iki šiol man atrodo brandžiausias grupės albumas. Jame nėra tiek politikavimo kiek prieš tai buvusiuose albumuose (nesakau, kad politikavimas yra blogai), čia daug daugiau dėmesio skirta visiems tiems žmonių santykiams. Ir čia ne tiek apie myliu-noriu-negaliu, čia kažkaip brandžiau ir temos kiek rimtesnės – meilužiai, negalėjimas nutraukti santykių, suvaidinta paguoda, nesigailėjimas dėl išdavystės.

 

9. The National – Trouble Will Find Me (2013)

Hey Jo, sorry I hurt you,
But they say love is a virtue, don’t they?

The National buvo mano 2013 metų pabaigos/2014 metų pradžios atradimas. Nežinau, kaip ten tada viskas susiklostė, bet būtent šitas albumas buvo pirmasis, kurio pradėjau klausytis, ir jis mane visiškai sužavėjo. The National muzika skamba ganėtinai paprastai, vokalistas liūdnu balsu dainuoja tokius tekstus, kurie yra logiški ir nelogiški tuo pačiu metu, ir viskas kažkaip susipina ne tiek į muzikos stilių, kiek į bendrą nuotaiką, kurią perteikia The National – į nepaaiškinamai gražų, estetišką liūdesį. Dar apie dainų tekstus: jie tokie talpūs, jog kartais viena eilutė man sukelia labai daug asociatyvių minčių – tokį dalyką retai sutinku muzikoje.

 

10. Marschak – Marschak (2004)

что угодно отдать, что угодно
чтоб никогда не быть человеком

Rusų grupės Marschak labai dažnai klausiausi, kai man buvo 17-18 metų. Nežinau, ar tai išėjo į naudą, nes grupės debiutinis albumas buvo toks emo ta senąją emo prasme: liūdnas, neteikiantis jokios vilties, bet visgi skambus, savaip stiprus, sužadinantis emocijas. Dainos kiek melodingos, tiek nervingos, o tekstuose pilna užuominų į susvetimėjimą, vienatvę arba tiesiog galvos trankymą į sieną iš nežinojimo ką veikti. Parašiau labai buitiškai, bet patys Marschak savo jausmus perteikia labai estetiškai.

“Those Moments Are So Pure“ (2005.05.29)

ilgai laukiau ir pagaliau sulaukiau – Sons of Saturn LTuvoje. ir ne bet kur, o mano gimtajame sodzhiuje Alytuje. tik pamanyk sau..

su saturnais taip pat turejo groti Pet Nihil (kazhkada jau grojo musu sode), bet jie neatvyko, nes turejo problemu su vizomis.

kai suzhinojau, kad nebus Pet Nihil, nuotaika pablogejo. tai buvo mazhdaug priesh dvi dienas iki koncerto. likusias dienas irgi nepasizhymejau gera nuotaika: viskas erzino ir vargino, nebuvo ka ir su kuo veikti. tik 7dieni atsirado shiokios tokios veiklos: su mental_ (klasiokas) ejom y kina. jis mane vedesi kaip antra puse ;) bet kine sededami susitarem, kad shi karta jis pabus mergina. apie kina nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad jis apie baleta. ish tiesu nei geras, nei labai tragishkas. gal netgi kazhkiek pamokantis – priesh pisantis reikia gerai pagalvoti. nors ka ash chia shneku.. visi mes pametam galvas. gyvuliai.

grizhus po kino namo pavalgiau ir uzhmigau. mazhdaug 1h nusnudau. prabudus vis dar buvo labai karshta (apie +30), vaikshchiojau pusvalandi apsnudes.

sutartu laiku nuejau pas tadzhiu, greit atejo ir justas/mantas/sharas. jie buvo praeitame koncerte Alytuj, liko labai suzhaveti ir pan., bet apie undergroundine muzika, idejas ir tt nutuokia ne ka daugiau, nei ash nusimanau fizikoje. zhinau, kad fizika yra. jie zhino, kad undergroundas yra. ne daugiau, ne mazhiau. butent man visi tokie (kaip justas/mantas) musu sodzhiaus neformalai nepatinka. turbut taip ne vien tik roko muzikos megeju tarpe yra, ir tarp banglu (keisti banglai, klausantys texno, house’a ir pan.). tas pats meshlas visur. tiesiog musu kaimo jaunimo (ir aplamai zhmoniu) mentalitetas yra kitoks.

nuejom iki trioshkes, bet buvo dar anksti, todel nieko nebuvo. pasukom link amatushkes. ten vel nieko neradom, tik keli skinai sedejo oazeje. visgi uzh dailes shules radome zhmoniu – lauros, eishos, erikos, gretes, mariai.. tiesiog banda eiliniu musu sodzhiaus neformalu. ir visi kazhkodel ne mano ‘skonio’ zhmones. suraschiau jiems devynis milijonus tris shimtus pempenkis tukstanchius trukumu. blogiausia, kad jie masto beveik vienodai, elgiasi vienodai, tipo kazhka shokiruoja, rengiasi kitaip nei kiti (per visa laika, kol juos pazhistu, nepastebejau nieko shokiruojanchios) vien tik todel, kad ishsiskirtu ish minios (laura karta butent taip pasake). ne, alytuje niekada nebus padorios panku kartos. amen redai, godai, kurmiui ir kitiems, kurie uzhsidirba sau duona anglijoje ar kitur – linkiu negrizhti, nes nieko doro nerasit. auga dar didesne prarasta karta – mazhiau muzikos, mazhiau ideju, bet daugiau sushiktos rudos laisves – svaigalai ima virshu. uzhsi****it.

visa laika, kol buvom prie dailes shules, gulejau ant pievos. buvo grazhus dangus, aplamai zhavejausi gamta (man tokie zhavejimaisi gamta turbut intymiausias dalykas shiuo metu pasaulyje), tik ausi rezhe masiniai nusishnekejimai. kad ir kaip stengiausi nesiklausyti, man nepavykdavo. pamazhu pradejau parintis, kol po to pastebejau, kad ash 80% suirzes ir piktas esu.

kai buvo be keliu min. 19h, pasukom visi link trioshkes. ten pagaliau shis tas vyko. radom kurmi, benaitis (birshtono atzhala) buvo kartu su juo. suzhinojom, kad grupe dar tik ties kaunu yra, tad koncertas nusikele iki 21h. greit atejo ir audinga su cepke bei kristina (shavanasa) y trioshke. nutarem eiti link dailides (bala/prudas/ezheras).

einant su jomis pagaliau atgavau savitvarda. tiesiog su jomis viskas kitaip, daug geriau. be to, jos ir vyresnes uzh kitus masinius neformalus. sedint prie dailides gavau sms’a ish justo (jis kartu su visais kitais neformalai, su kuriais buvom prie dailes shules, liko prie trioshkes, kai mes ishejom link dailides). rashe, kad “mes einam visi ishgerti truputi, prisijunkit prie musu“. nixuja. pa**** kedute. kaip atsirado iprotis gerti priesh koncertus? kaip ishvis atsiranda iprotis gerti? kartais rimtai mastau apie tapima straight-edge’u. jei gyvenchiau vilniuje, mane suptu kitokia aplinka, turbut tokiu ir buchiau. nors kai geriau pagalvoju, nuo alkoholio neishsisuksi, nes jis tyko taves visur ;) reikia moketi atsisakyti.

grizhom nuo dailides apie 20h. kurmis dalijo flayerius. pasirodo, kad be flayerio kainuos 10lt, o turejo buti bet kokiu atveju 7lt. grizhe dar sutikom juliu (mano kieme gyvena) su mazhdaug 4iais draugais. susipazhinau su visais, nors dabar nepasakychiau nei vieno ju vardo. zhmones po truputi rinkosi. daug nauju veidu buvo. shiame koncerte tikrai daug. ish mano shules, 11r1 klases, adomas netgi buvo. man klasiokas pasakojo, kad jis klauso linkin park, metallica, dar kazhka shiuo metu einamo + nightwish – nemo. anyway, smagu matyti daugiau pazhistamu. nors ish esmes tu pazhistamu ir taip buna daug koncerte, tik spek su visais sveikintis. tiesa, nezhinau, ar adomui patiko koncertas. juk chia ne linkin park, ne system of a down. nei populiaru, nei stilius pan. viliuosi, kad jam patiko. ir kad kitiems patiko. nes kas, jeigu ne visi shitie populiariu grupiu besiklausantys jaunuoliai sudaro puse koncertu zhiurovu? o jei nustos eje y koncertus – organizatoriui nuostaliai -, tai visai nebebus koncertu. vilniuje visai kitaip. kartais galvoju, kad ten tiesiog gimstama pankais/hardcore’ovcais. arba bet kuo kitu.

besizhvalgant y naujus zhmones, atejo ta akimirka, kai pamatai atvazhiuojanti pasenusi busiuka, pro kurio langus galvas ishkishe zhmones dairosi y kavines puse. taip visos grupes atvazhiuoja. ne ishimtis buvo ir saturnai. kai pradejo temptis visa aparatura y kavines vidu, gitarista sumaishiau su vokalistu. bugnininkas buvo juodaodis, labai simpatishkas, trauke visu aplinkiniu demesi. kazhin ka tuo metu maste musu kaimo nazi-whatever skinai? ;)

apie 21h prasidejo koncertas. sugrojo pirma daina – negirdeta, bet nerealiai uzhvezhe. galvojau neshokti, tiesiog idemiai klausytis ju muzikos. ir man sekesi ishlikti ramiam pradzhioje. bet kai vokalista pradejo neshti ant ranku, neishlaikiau, puoliau prie kitu padeti neshti, o po to pasilikau pasipoginti trumpai. kazhkas pogo metu griuvo ant kavines palanges (ji zhema labai) ir lango, nutrauke uzhuolaida, bet nemanau, kad tuo metu barmenas ar kiti kavines darbuotojai tai pastebejo. o jei ir butu pastebeje, ka butu sake? “baikit shokti. prashau, baikit shokti!“?

priesh koncerta tadzhius sake, kad butinai pasiimchiau fotika, nes toki koncerta reikia butinai iamzhinti. ir iamzhinom. ash vos kelis kadrus padariau, daugiausiai tadzhius fotkino.

pirmosios dalies metu uzh shirdies labiausiai griebe kazhkokia (velgi) nauja grupes daina. dainos viduryje viskas tyliai skambejo, vokalistas prashe, kad kartu su juo dainuotume. ir pofke dainavo: I used to, I used to be in love, when I was a king..

pertraukos metu grojo musu vietines faunos atstovai – laurynas ir kazhkoks kitas baxuras. grojo abu elektrinemis gitaromis. vyste lyrines melodijas. malonu ausiai buvo. po to laurynas paklause “ar man pakriokt?“. kazhkas pasake TAIP; nekenchiau to kazhko. neishkentes ishejau y lauka. tiesa, pertrauka buvo gana ilga. grupe atsineshe savo distro y kavine, tadzhius nusipirko nauja ju kompakta (nete niekur negalima rasti jo), dar abu po zhenkliuka isigijom + gavom po lipduka (turiu problema del lipduku: grazhius lipdukus dazhniausiai uzhklijuoju lievose vietose, todel dabar ju aplamai niekur neklijuoju). prie distro buvo grupes gitaristas, paklausiau jo, ar gros senesnes dainas. atsake, kad gros. nurimau. beliko tik sulaukti antros dalies.

..ir ji pagaliau prasidejo. IT KICKED ASS, ar kaip nors pan. pasakytu amerikiechiai. stovejom su tadzhiumi visai kitoje vietoje, prie pat gitaristo. zhmones poginosi, vis archiau grupes ejo. visa antra dalis buvo KOSMOSAS, kaip pasake tadzhius po koncerto.

ir ish tiesu, tai buvo axujen*@!@#. truksta zhodzhiu. kai grojo daina “Pure“, buvo tyli rami dainos vieta, vokalistas kazhkodel nedainavo toje vietoje, kurioje reikia dainuoti. uzhtat ash dainavau: those moments are so pure.. ir visi atsisuko: besipoginantys zhmones, shalia stovejusieji. grupes nariai atsisuke nusishypsojo. taip, tai man irgi intymu pasirode. ta akimirka buvo tiek paprasta, kitiems visai niekuo neisimintina, bet man – kazhkas arti dangaus. po tos dainos su dar didesniu uzhsidegimu dainavau dainas, kuriu zhodzhius zhinojau, bandzhiau shokti/shokineti, bet buvo mazhai vietos, todel dazhnai tiesiog ish visu jegu spardzhiau ir kumshchiavau ora. grupes gitaristas po dar vienos dainos padekojo man ir tadzhiui uzh palaikyma. tai buvo nuoshirdu. dabar mastau, ar kada nors esu gaves toki menka, bet labai nuoshirdu padekojima. bugnininkas irgi shypsojosi mums su tadzhiumi pro kampa. aplamai, turbut buvau viena koja rojuje.

gaila, kad grupe neturi daug dainu. biso nebuvo, nors kad ir kaip visi zhiurovai prashe. sad.. galu gale, lieka neishdildomi ispudzhiai. 100% galiu pasakyti, kad tai geriausias koncertas musu sodzhiuje. tokia pakilia nuotaika gyvenau beveik puse savaite po koncerto ;)

priesh isheinant ish trioshkes, trumpai pakalbejau su bugnininku: pasakiau, kad jie yra nepakartojami, o jis stebejosi, ish kur moku ju dainas. irgi malonus vyrukas. po to nusifotografavome su morganu (naujas grupes vokalistas, atejes y ja, kai ishiro Gameness) ir gitaristu. turesiu prisiminima.

neishdildomi ispudzhiai. neishdildoma atmintis. vakaras buvo nuostabus, nepaisant visu tu shudu, kuriuos pats prisigalvoju apie musu sodzhiaus neformalu jaunima.

Time’s running out..
GOTTA DANCE TO GET IT BACK! Sing it!
GOTTA DANCE TO GET IT BACK! (© The Sons Of Saturn)